GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2017 m. lapkričio 21 d.(1)
Byla C‑191/16
Romano Pisciotti
prieš
Bundesrepublik Deutschland
(Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 18 ir 21 straipsniai – ES ir JAV susitarimas dėl ekstradicijos – Valstybės narės konstitucinė nuostata, pagal kurią draudžiama jos piliečius išduoti trečiosioms valstybėms – Skirtingas kitų valstybių narių piliečių vertinimas – Ieškinys, kuriuo prašoma konstatuoti, kad kitos valstybės narės piliečio ekstradicija į Jungtines Amerikos Valstijas yra akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas, užtraukiantis atitinkamos valstybės narės atsakomybę“
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti SESV 18 ir 21 straipsnius ekstradicijos srityje ir suteikiama galimybė patikslinti jo 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin(2)reikšmę.
2. Taigi Teisingumo Teismui reikės nuspręsti, ar tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybei narei, gavusiai trečiosios valstybės pagal Europos Sąjungos ir tos valstybės susitarimą dėl ekstradicijos pateiktą ekstradicijos prašymą, susijusį su Sąjungos piliečiu, turinčiu kitos valstybės narės pilietybę ir atvykusiu į prašomąją valstybę narę, jį patenkinti. Toliau šioje išvadoje remdamasis 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(3) pateiktomis gairėmis siūlysiu Teisingumo Teismui į šį klausimą atsakyti neigiamai.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
3. 2003 m. birželio 25 d. susitarimo tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl ekstradicijos(4) 10 straipsnyje „Kelių valstybių ekstradicijos prašymai ar prašymai dėl suėmimo“ nustatyta:
„1. Jei prašomoji valstybė gauna prašančiosios valstybės ir kurios nors kitos valstybės arba valstybių prašymus išduoti tą patį asmenį dėl to paties arba skirtingų nusikaltimų, prašomosios valstybės vykdomosios valdžios institucija nusprendžia, kuriai valstybei ji perduos tą asmenį, jeigu apskritai perduos.
2. Jei prašomoji valstybė gauna Jungtinių Amerikos Valstijų prašymą išduoti ir prašymą perduoti pagal Europos arešto orderį tą patį asmenį dėl to paties arba skirtingų nusikaltimų, prašomosios valstybės kompetentinga valdžios institucija nusprendžia, kuriai valstybei ji perduos tą asmenį, jeigu apskritai perduos. Šiuo tikslu kompetentinga institucija yra prašomosios valstybės narės vykdomosios valdžios institucija, jei pagal galiojančią Jungtinių Valstijų ir valstybės narės dvišalę ekstradicijos sutartį ta institucija priima sprendimus dėl konkuruojančių prašymų; jei dvišalėje ekstradicijos sutartyje taip nenumatyta, atitinkama valstybė narė kompetentingą instituciją paskiria pagal 19 straipsnį.
3. Priimdama sprendimą pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, prašomoji valstybė atsižvelgia į visus svarbius veiksnius, įskaitant taikytinoje ekstradicijos sutartyje jau nustatytus veiksnius, tačiau jais neapsiribojant, ir tais atvejais, kai tokie veiksniai dar nėra nustatyti, atsižvelgia į:
a) tai, ar tie prašymai buvo pateikti pagal kokią nors sutartį;
b) vietas, kuriose buvo padarytas kiekvienas iš nusikaltimų;
c) atitinkamus prašančiųjų valstybių interesus;
d) nusikaltimų sunkumą;
e) nukentėjusiojo pilietybę;
f) bet kokio paskesnio išdavimo tarp prašančiųjų valstybių galimybę; ir
g) chronologinę tvarką, kuria tie prašymai buvo gauti iš prašančiųjų valstybių.“
4. Minėto susitarimo 17 straipsnyje „Nenukrypimo nuostata“ nurodyta:
„1. Šis Susitarimas nepažeidžia prašomosios valstybės galimybės remtis atsisakymo pagrindais, nereglamentuotais šiame Susitarime, bet kurie yra galimi pagal galiojančią dvišalę valstybės narės ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą ekstradicijos sutartį.
2. Prašomoji ir prašančioji valstybės viena su kita konsultuojasi tais atvejais, kai prašomąją valstybę saistantys konstituciniai principai arba galutiniai teismo sprendimai gali būti kliūtimi jos pareigos išduoti vykdymui ir klausimo sprendimas nėra numatytas nei šiame Susitarime, nei taikytinoje dvišalėje sutartyje.“
B. Vokietijos teisė
1. Pagrindinis įstatymas
5. 1949 m. gegužės 23 d. Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas)(5), pastarąjį kartą iš dalies keistame 2014 m. gruodžio 23 d. Įstatymo(6) 1 straipsniu, 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Nė vienas vokietis negali būti išduotas į užsienio valstybę. Įstatyme gali būti numatytos ekstradicijos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ar tarptautiniam teismui išimtys, jei užtikrinami teisinės valstybės principai.“
2. IRG
6. 1982 m. gruodžio 23 d. Gesetz über internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisminės pagalbos baudžiamosiose bylose)(7) 12 straipsnyje „Leidimas išduoti“ numatyta:
„Ekstradiciją vykdyti <…> galima leisti tik tada, jei teismas ją pripažino teisėta“.
7. IRG 13 straipsnio 1 dalyje „Dalykinė jurisdikcija“ nurodyta:
„1. Teismų sprendimus priima <…> Oberlandesgericht [(aukštesnysis apygardos teismas)]. Oberlandesgericht [(aukštesnysis apygardos teismas)] sprendimai neskundžiami <…>“.
8. IRG 23 straipsnyje „Sprendimai dėl persekiojamo asmens pateiktų prieštaravimų“ numatyta:
„Sprendimus dėl persekiojamojo asmens prieštaravimų dėl ekstradicijos tikslu priimtos nutarties skirti suėmimą arba dėl šios nutarties vykdymo priima Oberlandesgericht [aukštesnysis apygardos teismas]“.
9. IRG 74 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Federalinis teisingumo ir vartotojų apsaugos ministras priima sprendimą dėl užsienio valstybių pateiktų teisminės pagalbos prašymų ir pagalbos prašymų pateikimo užsienio valstybėms, suderinęs su Užsienio reikalų ministerija ir kitomis federalinėmis ministerijomis, su kurių veiklos sritimi yra susijusi teisminė pagalba.“
II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10. Italijos pilietis Romano Pisciotti nuo 2007 m. kaltinamas dalyvavimu antikonkurenciniame kartelyje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dėl jo pateiktas ekstradicijos prašymas, kad Amerikos valdžios institucijos galėtų vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą.
11. 2010 m. rugpjūčio 26 d. US District Court for the Southern District of Florida in Fort Lauderdale (Federalinis Jungtinių Amerikos Valstijų Pietų Floridos apygardos Fort Loderdeilio teismas) priėmė to paties teismo prisiekusiųjų žiuri (grand jury) kaltinamąjį aktą ir nutartį minėtą asmenį suimti. R. Pisciotti buvo kaltinamas dalyvavęs darbo grupėje, kurią sudarė jūrinių žarnų gamintojų bendrovių pardavimų skyrių atstovai ir kuri nuo 1999 m. iki 2006 m. pabaigos ribojo konkurenciją pasidalydama jūrinių žarnų pardavimo rinką Floridoje (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kitur.
12. 2013 m. birželio 17 d., kai lėktuvas, kuriuo R. Pisciotti skrido iš Nigerijos į Italiją, nusileido Frankfurto prie Maino (Vokietija) oro uoste, jį suėmė Vokietijos federalinės policijos pareigūnai.
13. 2013 m. birželio 18 d. R. Pisciotti stojo prieš Amtsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apylinkės teismas, Vokietija), kad būtų išnagrinėtas Jungtinių Amerikos Valstijų prašymas jį išduoti. Jis pareiškė nesutinkąs būti išduotas supaprastinta tvarka.
14. Remiantis 2013 m. birželio 24 d. Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) nutartimi, R. Pisciotti buvo laikinai suimtas ekstradicijos tikslu. 2013 m. rugpjūčio 7 d. Jungtinės Amerikos Valstijos perdavė Vokietijos Federacinei Respublikai formalų ekstradicijos prašymą.
15. 2013 m. rugpjūčio 16 d. Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė pratęsti laikinąjį suėmimą ekstradicijos tikslu iki ekstradicijos.
16. 2014 m. sausio 22 d. nutartimi Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas) pripažino, kad R. Pisciotti ekstradicija yra galima.
17. 2014 m. vasario 6 d. R. Pisciotti kreipėsi į Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad nebūtų vykdoma 2014 m. sausio 22 d. Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas) nutartis. Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) 2014 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė šį prašymą.
18. 2014 m. vasario 26 d. laišku R. Pisciotti nurodė Bundesministerium der Justiz (Federalinė teisingumo ministerija, Vokietija), kad jo ekstradicija prieštarauja Sąjungos teisei, nes dėl pažodinio ir riboto Pagrindinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio taikymo Vokietijos piliečiams pažeidžiamas bendrasis nediskriminavimo principas.
19. 2014 m. kovo 17 d. Vokietijos vyriausybė leido išduoti R. Pisciotti ir 2014 m. balandžio 3 d. jo ekstradicija buvo įvykdyta.
20. Tą pačią kovo 17 d. R. Pisciotti kreipėsi į Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad šis konstatuotų Vokietijos Federacinės Respublikos atsakomybę už leidimą jį išduoti į Jungtines Amerikos Valstijas ir atlygintų jam žalą.
21. Jungtinėse Amerikos Valstijose jam iškeltoje byloje R. Pisciotti pripažino savo kaltę ir buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, į kurią buvo įskaičiuotas devynių mėnesių ir šešiolikos dienų laikotarpis, kai jis buvo suimtas Vokietijoje, be to, jam skirta 50 000 JAV dolerių (USD) (apytiksliai 42 671 euras) bauda. R. Pisciotti atliko laisvės atėmimo bausmę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 2015 m. balandžio 14 d. buvo paleistas į laisvę.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) suformuotą jurisprudenciją Vokietijos Federacinei Respublikai tenka iš Pagrindinio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies kildinama pareiga patikrinti leidimo išduoti asmenį teisėtumą ir laikytis atitinkamų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę. Jis priduria, jog Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) nusprendė, be kita ko, dėl R. Pisciotti, kad SESV 18 straipsnyje numatytas diskriminacijos dėl pilietybės draudimas netaikytinas ekstradicijos santykiams su trečiosiomis valstybėmis, nes ši sritis nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, priešingai nei Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas), jam atrodo, kad Sąjungos teisė taikytina šiai bylai. Jis pažymi, kad R. Pisciotti pasinaudojo SESV 21 straipsnio 1 dalyje suteikta judėjimo teise, nusileidęs Frankfurte prie Maino per skrydį iš Nigerijos į Italiją. Be to, jo teigimu, ekstradicija į Jungtines Amerikos Valstijas taip pat galėtų patekti į Sąjungos teisės taikymo sritį dėl ES ir JAV susitarimo.
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar vis dėlto minėto susitarimo 17 straipsnio 2 dalis gali būti aiškinama kaip nustatanti Sąjungos teisės taikymo išimtį ir todėl galinti pateisinti diskriminaciją dėl pilietybės. Vis dėlto jis yra linkęs manyti, kad toks pateisinimas netaikytinas, atsižvelgiant į pirminę teisę.
25. Sąjungos teisės pažeidimo atveju šis teismas siekia išsiaiškinti, ar šis pažeidimas yra „pakankamai sunkus“, kad atsirastų teisė į žalos atlyginimą. Remdamasis 2000 m. liepos 4 d. Sprendimu Haim(8) jis nurodo, kad yra linkęs atsakyti teigiamai, pabrėždamas, kad, kaip jis mano, valstybė turi labai mažai diskrecijos, o gal net visai jos neturi. Vis dėlto šiuo klausimu jam kyla abejonių, nes valstybės sprendimas dėl ekstradicijos priimtas teismui išnagrinėjus, ar tenkintinas ekstradicijos prašymas. Tačiau, kalbant apie valstybės atsakomybę už teismo padarytą klaidą, iš 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler(9) matyti, kad reikalaujama „akivaizdaus“ pažeidimo. Be to, šiuo klausimu nebuvo Teisingumo Teismo jurisprudencijos tuo metu, kai Vokietijos Federacinė Respublika priėmė sprendimą, pagrįstą Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas) ir Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) sprendimais, pagal kuriuos R. Pisciotti ekstradicijos klausimas nepateko į Sąjungos teisės taikymo sritį.
26. Šiomis aplinkybėmis Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar valstybės narės taikoma ekstradicijos į trečiąją šalį praktika yra dalykas, kuris, neatsižvelgiant į konkretų atvejį, niekuomet nepatenka į Sutarčių taikymo ratione materiae sritį todėl, (pažodžiui) taikant konstitucinę normą (šiuo atveju Pagrindinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį), kuria draudžiama tik Vokietijos piliečių ekstradicija į trečiąsias šalis, nereikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje (SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje) įtvirtintą draudimą diskriminuoti?
b) Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar atsakymas į pirmąjį klausimą būtų kitoks, jeigu būtų kalbama apie valstybės narės taikomą ekstradicijos į Jungtines Amerikos Valstijas praktiką remiantis Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimu dėl ekstradicijos?
2. Jeigu Sutarčių taikymas valstybių narių vykdomai ekstradicijos į Jungtines Amerikos Valstijas praktikai nėra a priori neįmanomas:
Ar SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą ir su tuo susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia aiškinti taip, kad valstybė narė nepagrįstai pažeidžia SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytą draudimą diskriminuoti, jeigu nagrinėdama trečiųjų šalių ekstradicijos prašymus ji, remdamasi konstitucine norma (šiuo atveju Pagrindinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu), skirtingai elgiasi su savo piliečiais ir su kitų ES valstybių narių piliečiais, t. y. išduoda tik pastaruosius?
3. Jeigu būtų nustatyta, kad minėtais atvejais pažeidžiamas bendras draudimas diskriminuoti, įtvirtintas SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje:
Ar Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia suprasti taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, kai prieš kompetentingai institucijai suteikiant leidimą išduoti asmenį teismas privalo atlikti teisėtumo kontrolę, tačiau jos rezultatai institucijai privalomi tik tuomet, jeigu ekstradicija pripažįstama neteisėta, sunkiu pažeidimu galima laikyti paprastą SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyto draudimo diskriminuoti pažeidimą, ar tai turi būti akivaizdus pažeidimas?
4. Jeigu nėra būtina, kad tai būtų akivaizdus pažeidimas:
Ar Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia aiškinti taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, negalima teigti buvus pakankamai sunkų pažeidimą jau vien todėl, kad, nesant Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su tokiu konkrečiu atveju (šiuo atveju SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyto bendro draudimo diskriminuoti taikymas ratione materiae valstybių narių vykdomai ekstradicijos į Jungtines Amerikos Valstijas praktikai), aukščiausia nacionalinė vykdomoji valdžia, grįsdama savo sprendimą, gali remtis tuo, kad jis atitinka toje pačioje byloje anksčiau priimtus nacionalinių teismų sprendimus?“
III. Analizė
27. Reikėtų pažymėti, kad Vokietijos Federacinė Respublika jau išdavė R. Pisciotti Jungtinėms Amerikos Valstijoms, todėl pagrindinėje byloje R. Pisciotti atžvilgiu kyla šios valstybės atsakomybės dėl Sąjungos teisės pažeidimo klausimas.
28. Pagal suformuotą jurisprudenciją nuo Sąjungos teisinės sistemos neatsiejamas valstybės deliktinės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimų, principas. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti jiems teisių, jos pažeidimas yra pakankamai rimtas ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir asmenų patirtos žalos(10).
29. Būtina sąlyga valstybės narės atsakomybei atsirasti yra, žinoma, šios valstybės narės padarytas Sąjungos teisės pažeidimas. Šiuo atveju reikėtų nustatyti, ar Vokietijos Federacinės Respublikos įvykdyta R. Pisciotti ekstradicija į Jungtines Amerikos Valstijas yra toks Sąjungos teisės pažeidimas.
30. R. Pisciotti šiuo klausimu teigia, kad Pagrindinio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nacionalinė norma, pagal kurią Vokietijos Federacinė Respublika neišduoda savo piliečių, neleidžia šiai valstybei narei jo išduoti dėl nediskriminavimo dėl pilietybės principo.
31. Taigi reikia išnagrinėti, ar SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kitos valstybės narės nei prašomoji valstybė narė piliečiams taip pat turi būti taikoma taisyklė, pagal kurią šiai valstybei narei draudžiama išduoti jos pačios piliečius.
32. Man atrodo, kad Teisingumo Teismas yra iš esmės atsakęs į šį klausimą 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(11), kuriame buvo nagrinėjamas valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytos ekstradicijos sutarties taikymas.
33. Šį kartą prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Sąjungos ir trečiosios valstybės, šiuo atveju – Jungtinių Amerikos Valstijų sudaryta ekstradicijos sutartimi.
34. Pažymėtina, kad ES ir JAV susitarime nėra jokios taisyklės, kurioje būtų numatytas arba priešingai, draudžiamas atsisakymo išduoti pagrindas, paremtas tuo, kad ekstradicijos prašymas susijęs su prašomosios valstybės piliečiu. Kalbant plačiau, kaip Europos Komisija teisingai nurodo savo pastabose, šiame susitarime nėra jokios taisyklės dėl valstybės ar kitų valstybių narių piliečių ekstradicijos iš prašomosios valstybės narės į prašančiąją trečiąją valstybę. ES ir JAV susitarimo 17 straipsnyje šio susitarimo šalims valstybėms suteikiama galimybė remtis atsisakymo pagrindais, kylančiais, be kita ko, iš dvišalės ekstradicijos sutarties arba prašomosios valstybės konstitucinių principų. Todėl ES ir JAV susitarimo buvimas nereiškia, kad šioje srityje visiškai panaikinama valstybių narių kompetencija.
35. Taigi būtent įgyvendindama savo kompetenciją valstybė narė, kaip antai Vokietijos Federacinė Respublika, savo konstitucinėje teisėje numato taisyklę, pagal kurią neišduoda savo pačios piliečių. Tokia taisyklė taip pat yra 1978 m. birželio 20 d. Auslieferungsvertrag zwischen der Bundesrepublik Deutschland und den Vereinigten Staaten von Amerika (Vokietijos Federacinės Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekstradicijos sutartis)(12).
36. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas priminė savo 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(13), į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose situacijose atitinkamos nacionalinės teisės normos turi atitikti Sąjungos teisę(14).
37. Visų pirma uždraudžiant „bet koki[ą] diskriminacij[ą] dėl pilietybės“ pagal SESV 18 straipsnį reikalaujama užtikrinti vienodą požiūrį į asmenis, esančius situacijoje, kuri patenka į Sutarčių taikymo sritį(15).
38. Pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija neabejotinai patenka į Sutarčių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 18 straipsnį, ir taip yra dėl dviejų priežasčių.
39. Pirma, prašymą išduoti R. Pisciotti Jungtinės Amerikos Valstijos pateikė Vokietijos Federacinei Respublikai vadovaudamosi ES ir JAV susitarimu dėl ekstradicijos jau po jo įsigaliojimo. Taigi šis prašymas tikrai patenka į Sąjungos teisei priskiriamo akto taikymo sritį.
40. Antra, Teisingumo Teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(16)priminė, kad tuo atveju, kai normų dėl ekstradicijos nustatymas priklauso valstybių narių kompetencijai, vertinant Sutarčių taikymo sritį, kaip ji suprantama pagal SESV 18 straipsnį, šį straipsnį reikia sieti su ESV sutarties nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės. Situacijos, patenkančios į šią taikymo sritį, be kita ko, apima situacijas, susijusias su naudojimusi SESV 21 straipsnyje įtvirtinta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje(17).
41. Pagrindinėje byloje Italijos pilietis R. Pisciotti kaip Sąjungos pilietis pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungoje, atvykdamas į Vokietiją, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka į Sutarčių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 18 straipsnį, kuriame įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas(18).
42. Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad tiek, kiek R. Pisciotti situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, prašomoji valstybė narė, nagrinėdama Jungtinių Amerikos Valstijų pateiktą ekstradicijos prašymą dėl šio asmens, privalo laikytis SESV 18 straipsnyje numatyto nediskriminavimo dėl pilietybės principo.
43. Šiuo klausimu, pagal analogiją Teisingumo Teismo pozicijai 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(19), nacionalinėse ekstradicijos taisyklėse, kurios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sukuriamas skirtingas požiūris, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamas asmuo yra šios ar kitos valstybės narės pilietis, nes remiantis jomis kitų valstybių narių piliečiams, koks yra R. Pisciotti, nesuteikiama apsaugos nuo ekstradicijos, kuria naudojasi šios valstybės piliečiai. Todėl šios taisyklės gali paveikti kitų valstybių narių piliečių laisvę judėti Sąjungoje(20).
44. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, remiantis tuo darytina išvada, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę, kaip antai R. Pisciotti, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 21 straipsnį(21). Toks apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu yra pagrįstas objektyviomis priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui(22).
45. 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(23) Teisingumo Teismas atsižvelgė į pateisinimą, susijusį su nebaudžiamumo rizika(24). Šiuo klausimu jis priminė, kad pagal ESS 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo priemones(25). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, tikslas išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos patenka į šį kontekstą ir laikytinas teisėtu pagal Sąjungos teisę(26).
46. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas priminė 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(27), pagrindinę laisvę, kaip antai numatytą SESV 21 straipsnyje, ribojančios priemonės gali būti pateisinamos objektyviomis priežastimis tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis(28).
47. Tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą informaciją, laikausi nuomonės, kad nebuvo alternatyvios ekstradicijai priemonės, kuri mažiau ribotų SESV 21 straipsnyje suteiktų teisių įgyvendinimą, ir kuri būtų leidusi vienodai veiksmingai pasiekti tikslą išvengti tokio asmens koks yra R. Pisciotti, apkaltinto padarius baudžiamąjį nusikaltimą, nebaudžiamumo rizikos tuo metu, kai Vokietijos Federacinė Respublika nagrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų pateiktą šio asmens ekstradicijos prašymą.
48. Iš tiesų, pirma, iš Teisingumo Teismui per posėdį pateiktų Vokietijos vyriausybės paaiškinimų matyti, kad, priešingai nei savo pastabose nurodė R. Pisciotti atstovas, Strafgesetzbuch (Baudžiamasis kodeksas)(29) 7 straipsnio 2 dalyje neleidžiama, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl R. Pisciotti būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas už trečiojoje valstybėje tariamai padarytus nusikaltimus. Iš tiesų viena iš šiame straipsnyje nustatytų sąlygų, kad būtų galima įgyvendinti tokią subsidiarią kompetenciją baudžiamosios teisės srityje, t. y. kad prašomos ekstradicijos neįmanoma įvykdyti, nėra įvykdyta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Vokietijos vyriausybės pateikiamas šio straipsnio aiškinimas šioje byloje yra teisingas.
49. Antra, Teisingumo Teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(30)nutarė, kad SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip: kai valstybei narei, į kurią buvo atvykęs Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi, ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti šį asmenį, laikydamasi 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(31), jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų(32).
50. Pažymėtina, kad tokią prašomosios valstybės narės pareigą informuoti valstybę narę, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, Teisingumo Teismas nustatė ir aiškiai pabrėžė(33) esant situacijai, kai tarp Sąjungos ir toje byloje nagrinėtos trečiosios valstybės nebuvo ekstradicijos konvencijos.
51. Be to, reikėtų nurodyti, kad dauguma pastabas šioje byloje pateikusių valstybių narių nurodė teisinius ir praktinius sunkumus, kuriuos kelia Teisingumo Teismo pozicija, kurią jis pateikta 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin(34)50 punkte. Visų pirma jis nurodė tai, kad valstybė narė, kurios pilietybę turi ekstradicijos prašyme nurodytas Sąjungos pilietis, daugeliu atvejų iš tikrųjų neturi informacijos, leidžiančios jai išduoti Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo tikslais ir tada baudžiamąja tvarka persekioti perduotą asmenį. Taigi nebūtų pasiektas tikslas išvengti nebaudžiamumo rizikos. Be to, Pagrindų sprendimo 2002/584 16 straipsnio 3 dalis ir šioje byloje – ES ir JAV susitarimo dėl ekstradicijos 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštarautų minčiai, kad Europos arešto orderiui sistemingai turėtų būti teikiama pirmenybė ekstradicijos prašymo atžvilgiu.
52. Jeigu Teisingumo Teismas norėtų patvirtinti tokią prašomosios valstybės narės pareigą informuoti valstybę narę, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, tokio ekstradicijos susitarimo, kokį sudarė ES ir JAV, taikymo kontekste, pažymiu, kad, kaip Vokietijos vyriausybė nurodė savo rašytinėse pastabose ir per posėdį, Italijos Respublika, kurios pilietis yra ieškovas, turėjo būti informuota Vokietijos valdžios institucijų. Taigi Frankfurto prie Maino oro uosto federalinės policijos direkcija Italijos generaliniam konsulatui pranešė, kad sulaikė R. Pisciotti ir laiko jį laikinai sulaikytą vietos policijos poste. Persiųstame protokole visų pirma buvo nurodyta informacija apie tarptautinį arešto orderį, kuriuo remiantis tas asmuo suimtas. Be to, Italijos generalinis konsulatas buvo informuotas apie R. Pisciotti atvesdinimą į teismą 2013 m. birželio 18 d. Po šių pranešimų taip pat vyko Italijos generalinio konsulato Frankfurte prie Maino ir Heseno žemės teisingumo ministerijos konsultacijos. Heseno žemės teisingumo ministerija informavo Italijos generalinį konsulatą, kad R. Pisciotti pateikti prieštaravimai buvo išsamiai išnagrinėti 2014 m. sausio 22 d. Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis teismas) ir atmesti ir kad Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išnagrinėjęs R. Pisciotti pateiktus prieštaravimus.
53. Iš šių aplinkybių matyti, kad Italijos Respublika buvo informuota apie JAV institucijų pateiktą ekstradicijos prašymą ir neišdavė jokio Europos arešto orderio per laikotarpį nuo R. Pisciotti suėmimo iki jo ekstradicijos į Jungtines Amerikos Valstijas(35).
54. Taigi darant prielaidą, kad Vokietijos Federacinė Respublika privalėjo laikytis informavimo pareigos, kurią Teisingumo Teismas nustatė 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Petruhhin(36), reikia konstatuoti, kad šios valstybės narės negalima kaltinti jokiu Sąjungos teisės pažeidimu dėl sprendimo išduoti R. Pisciotti į Jungtines Amerikos Valstijas. Todėl šiai valstybei narei negali kilti atsakomybė dėl Sąjungos teisės pažeidimo, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų dėl pakankamai sunkaus pažeidimo egzistavimo nebūtina nagrinėti.
55. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau, siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti taip, kad tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys valstybei narei, gavusiai trečiosios valstybės prašymą pagal Sąjungos ir šios trečiosios valstybės ekstradicijos sutartį išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę ir atvykusį į prašančiąją valstybę narę, jo patenkinti.
IV. Išvada
56. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
Tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys valstybei narei, gavusiai trečiosios valstybės prašymą pagal Europos Sąjungos ir šios trečiosios valstybės ekstradicijos sutartį išduoti Europos Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę ir atvykusį į prašančiąją valstybę narę, jo patenkinti.