GENERALINIO ADVOKATO
ANTHONY MICHAEL COLLINS IŠVADA,
pateikta 2021 m. gruodžio 16 d.(1)
Byla C‑279/20
Bundesrepublik Deutschland (Pilnametystės sulaukusio vaiko susijungimas su šeima)
prieš
XC,
dalyvaujant
Landkreis Cloppenburg
(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB – 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas – Pabėgėlio teisė į šeimos susijungimą su nepilnamečiais vaikais – Vaikas, kuris vieno iš tėvų prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu buvo nepilnametis, bet prieš suteikiant vienam iš tėvų prieglobstį ir leidimą jam kaip pabėgėliui laikinai gyventi šalyje sulaukė 18 metų – Lemiama data vertinant suinteresuotojo asmens „nepilnamečio“ statusą – 16 straipsnio 1 dalies b punktas – Sankcijos ir teisių gynimo būdai – Realių „šeimos santykių“ sąvoka“
I. Įvadas
1. Kuriuo momentu reikia nustatyti pabėgėlio vaiko, kaip nepilnamečio, statusą, kiek tai susiję su naudojimusi teise į šeimos susijungimą, numatyta 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvoje 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą?(2) Kokie reikalavimai gali būti keliami siekiant išsiaiškinti, ar palaikomi realūs šeimos santykiai, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punktą, tais atvejais, kai nepilnametis vaikas, norintis susijungti su savo globėju, gyveno trečiojoje valstybėje ir yra sulaukęs pilnametystės? 2020 m. balandžio 23 d. prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. birželio 26 d., Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) prašo atsakyti į šiuos klausimus.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
Direktyva 2003/86
2. Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva netaikoma tais atvejais, kai globėjas:
a) prašo pripažinti pabėgėlio statusą, ir dėl jo prašymo dar nėra galutinio sprendimo;
<…>“
3. Šios direktyvos 4 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi šiems šeimos nariams:
<…>
c) nepilnamečiams vaikams, įskaitant globėjo įvaikintus vaikus tais atvejais, kai globėjui priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi. Valstybės narės gali leisti susijungimą su vaikais, kurių globa dalijamasi, jeigu ta kita šalis, su kuria dalijamasi globa, yra davusi savo sutikimą;
<…>“
4. Tos pačios direktyvos 16 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi [šalyje] šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi dėl šių priežasčių:
<…>
b) jei globėjas ir jo/jos šeimos narys (-iai) negyvena ar daugiau nebegyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius;
<…>“
B. Vokietijos teisė
5. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal Vokietijos teisę teisės į šeimos susijungimą sąlygos nagrinėjamos, kai giminaitis pateikia prašymą išduoti vizą dėl šeimos susijungimo trečiosios šalies, kurioje jis gyvena, diplomatinei atstovybei.
6. 2008 m. vasario 25 d. Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet (Įstatymas dėl užsieniečių gyvenimo, ekonominės veiklos ir integracijos federalinėje teritorijoje)(3), paskutinį kartą iš dalies pakeistame 2020 m. vasario 17 d. įstatymo(4) 4b straipsniu (toliau – AufenthG), 6 straipsnyje „Vizos“ nustatyta:
„<…>
3. Norint būti šalyje ilgą laiką, reikalinga Vokietijos Federacinės Respublikos viza (nacionalinė viza), išduodama prieš atvykstant į šalį. Viza išduodama remiantis leidimams laikinai gyventi šalyje, ES mėlynajai kortelei, ICT kortelei, neribotos trukmės leidimams įsikurti ir ilgalaikiams leidimams gyventi ES taikomomis nuostatomis. <…>“
7. AufenthG 32 straipsnyje „Vaikų atvykimas gyventi kartu“ įtvirtinta:
„1. Nepilnamečiam nesusituokusiam užsieniečio vaikui leidimas laikinai gyventi šalyje išduodamas, jei abiem arba vienam iš tėvų, kuriam priklauso globos teisės, suteiktas vienas iš toliau nurodytų leidimų gyventi šalyje:
<…>
2) leidimas laikinai gyventi šalyje pagal 25 straipsnio 1 dalį arba 2 dalies pirmame sakinyje nurodytą pirmą alternatyvą;
<…>“
8. AufenthG 25 straipsnyje „Gyvenimas šalyje dėl humanitarinių priežasčių“ nustatyta:
„<…>
2. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi šalyje išduodamas, jeigu Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba jam suteikė pabėgėlio statusą, kaip tai suprantama pagal Asylgesetz [(Vokietijos prieglobsčio įstatymas)] 3 straipsnio 1 dalį, arba papildomą apsaugą, kaip tai suprantama pagal Vokietijos prieglobsčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. <…>“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
9. XC (toliau taip pat – pareiškėja) yra Sirijos pilietė, gimusi 1999 m. sausio 1 d. Ji kelerius metus gyvena Turkijoje.
10. Jos motina mirusi. 2015 m. jos tėvas atvyko į Vokietiją ir 2016 m. balandžio mėn. oficialiai pateikė prašymą suteikti prieglobstį. 2017 m. liepos mėn. Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Vokietija) jam suteikė pabėgėlio statusą. Tų pačių metų rugsėjo mėn. Landkreis Cloppenburg (Klopenburgo apskritis, Vokietija) pareiškėjos tėvui suteikė trejus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi šalyje pagal AufenthG 25 straipsnio 2 dalį.
11. 2017 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėja Vokietijos Federacinės Respublikos generaliniame konsulate Stambule, Turkijoje (toliau – generalinis konsulatas), pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą išlaikomam asmeniui, kad galėtų atvykti į Vokietiją gyventi kartu su tėvu. 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu generalinis konsulatas atmetė jos prašymą ir skundą dėl atsisakymo jį patenkinti. Generalinis konsulatas nusprendė, kad nebuvo įvykdyti AufenthG 32 straipsnio reikalavimai, nes pareiškėja buvo pilnametė. Be to, tuo metu, kai sulaukė pilnametystės, jos tėvas dar nebuvo gavęs pabėgėliui išduodamo leidimo laikinai gyventi šalyje. Generalinis konsulatas nurodė, kad, nors pilnametystės sulaukusių vaikų atvykimą siekiant šeimos susijungimo kilus pernelyg dideliems sunkumams galima palengvinti priėmus diskrecinį sprendimą pagal AufenthG 36 straipsnio 2 dalį, aptariamu atveju tokių didelių sunkumų nebuvo, nes nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja negali savarankiškai gyventi Turkijoje.
12. 2019 m. kovo 12 d. Verwaltungsgericht (Administracinis teismas, Vokietija) įpareigojo Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika, toliau – atsakovė) išduoti pareiškėjai vizą, skirtą išlaikomam asmeniui atvykti siekiant šeimos susijungimo.
13. Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) nusprendė, kad pareiškėja turi būti laikoma nepilnamete, kaip tai suprantama pagal AufenthG 32 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Tas teismas nurodė, kad nustatant pareiškėjos, kaip nepilnametės, statusą reikia atsižvelgti į datą, kai jos tėvas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, o ne į tai, kai ji pateikė prašymą išduoti vizą, skirtą išlaikomam asmeniui atvykti siekiant šeimos susijungimo. Jis nusprendė, kad 2018 m. balandžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas A ir S(5) taikomas jo nagrinėjamai atvirkštinei faktinei situacijai, t. y. vaiko atvykimui prisijungti prie vieno iš tėvų, kuris yra pabėgėlis. Atsižvelgdamas į tą sprendimą Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą aiškino taip, kad globėjo vaikas turi būti laikomas nepilnamečiu, jeigu jis buvo nepilnametis tuo metu, kai globėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Be to, jis pažymėjo, kad pabėgėlio statuso pripažinimas yra deklaratyvus aktas. Jeigu būtų laikoma, kad lemiamas momentas, į kurį atsižvelgiant nustatomas nepilnamečio statusas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą, yra prašymo išduoti vizą pateikimo data, būtų pakenkta teisės į šeimos susijungimą veiksmingumui ir pažeisti teisinio saugumo bei vienodo požiūrio principai. Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) taip pat pažymėjo, kad pareiškėja prašymą išduoti vizą pateikė per tris mėnesius nuo globėjo pabėgėlio statuso pripažinimo, kaip Teisingumo Teismas reikalavo Sprendime A ir S.
14. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktame kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad Verwaltungsgericht (Administracinis teismas) klaidingai aiškino momentą, į kurį atsižvelgiant turi būti nustatytas nepilnamečio statusas, kaip tai suprantama pagal AufenthG 32 straipsnio 1 dalį. Pagal nacionalinę jurisprudenciją lemiamas momentas yra prašymo išduoti vizą dėl šeimos susijungimo pateikimo data. Atsakovė mano, kad Sprendimas A ir S grindžiamas kitokiomis aplinkybėmis ir kitu Direktyvoje 2003/86 nustatytu teisiniu pagrindu. Be to, ji tvirtina, kad Sprendime A ir S atlikta Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punkto analizė netaikoma tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktui, nes antrojoje nuostatoje aiškiai daroma nuoroda į valstybių narių teisę.
15. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) teigia, kad pagal nacionalinę teisę pareiškėja neturi teisės gauti vizą, skirtą išlaikomam asmeniui, kad susijungtų su tėvu(6). Norėdama gauti tokią vizą, ji turi įrodyti, kad gali tiesiogiai remtis Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalį reiškia aiškinti atsižvelgiant į Sprendimą A ir S, grindžiamą Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punktu, siejamu su jos 10 straipsnio 3 dalies a punktu. Be kita ko, jis siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į tą sprendimą, vaikas, siekiantis šeimos susijungimo su pabėgėlio statusą turinčiu asmeniu, laikomas nepilnamečiu, jeigu jis buvo nepilnametis tuo metu, kai pabėgėlis paprašė tarptautinės apsaugos. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) kyla klausimas, ar Sprendime A ir S aptartu atveju lemiamas veiksnys buvo nelydimiems nepilnamečiams taikoma speciali apsauga(7), ar palankesnis požiūris į visus pabėgėlius pagal Direktyvos 2003/86 8 konstatuojamąją dalį, taigi, ar tame sprendime padarytos išvados taikomos vaikų atvykimui susijungti su suaugusiu pabėgėliu.
16. Antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda siekdamas išsiaiškinti, kas yra realūs šeimos santykiai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą. Vien formalių santuokos ar šeimos saitų gali nepakakti siekiant pagrįsti teisę į šeimos susijungimą, nes prašymu leisti atvykti siekiant susijungti su šeima siekiama realiai gyventi santuokoje ar, kaip šiuo atveju, šeimoje toje valstybėje narėje, kurioje gyvena globėjas. Be kita ko, siekiama išsiaiškinti, kiek ketinimas sukurti realius šeimos santykius turi būti patikrintas prieš priimant pirminį sprendimą dėl šeimos susijungimo, ir ar tai, kad vaikas jau yra sulaukęs pilnametystės, turi įtakos šiam sprendimui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tuo atveju, kai nepilnamečiai vaikai atvyksta susijungti su vienu iš tėvų, kuris yra globėjas, nereikalaujant papildomos informacijos ir neatliekant tyrimo, daroma prielaida, kad taip siekiama valstybėje narėje sukurti (ar atkurti) faktinį šeimos gyvenimą. Ar tokia „automatinė procedūra“ taikoma ir vaikams, kurie sprendimo dėl prašymo dėl šeimos susijungimo priėmimo metu jau yra sulaukę pilnametystės, bet kuriems dėl paankstinto momento, į kurį atsižvelgiant nustatoma, ar asmuo yra nepilnametis, vis tiek taikomi Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b–d punktai?
17. Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą] reikia aiškinti taip, kad globėjo, kuris pripažintas pabėgėliu, vaikas laikomas nepilnamečiu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ir tuo atveju, jeigu jis globėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momentu buvo nepilnametis, bet dar prieš pripažįstant globėją pabėgėliu ir pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo sulaukė pilnametystės?
2. Jeigu į 1 klausimą būtų atsakyta teigiamai:
Kokie reikalavimai tokiu atveju turi būti taikomi realiems šeimos santykiams, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2003/86] 16 straipsnio 1 dalies b punktą?
a) Ar pakanka teisinių tėvų ir vaikų santykių, ar būtinas ir faktinis šeimos gyvenimas?
b) Tuo atveju, jei būtinas faktinis šeimos gyvenimas: koks turi būti jo intensyvumas? Ar pakanka, pavyzdžiui, retkarčiais arba reguliariai apsilankyti, ar būtina šeimai gyventi kartu ir turėti bendrą namų ūkį, ar taip pat būtina tarpusavio parama pagrįsta sąjunga, kurios nariai vienas nuo kito priklauso?
c) Ar tuo atveju, kai vaikas, kuris vis dar yra trečiojoje šalyje ir kuris pateikė prašymą dėl šeimos susijungimo su pabėgėliu pripažintu vienu iš tėvų, jau yra sulaukęs pilnametystės, būtina įvertinti, ar šeimos gyvenimas jam atvykus į valstybę narę bus sukurtas (ar atkurtas) taip, kaip to reikalaujama pagal 2 klausimo b punktą?“
IV. Procesas Teisingumo Teisme
18. Italijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
19. 2020 m. rugpjūčio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo užduotas klausimas, gal jis ketina atsisakyti savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą État belge (Šeimos susijungimas – Nepilnametis vaikas)(8). 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino pageidavimą, kad jo prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas toliau, nes, jo manymu, minėtame sprendime nebuvo pakankamai atsakyta į šioje byloje iškeltus klausimus.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė, kad, nors Sprendime État belge, be kita ko, buvo nurodyta, kad Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad data, kuria reikia remtis nustatant, ar nesusituokęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės laikomas nepilnamečiu vaiku, yra prašymo leisti nepilnamečiams atvykti į šalį ir gyventi joje siekiant šeimos susijungimo pateikimo data, o ne kompetentingų tos valstybės narės valdžios institucijų sprendimo dėl šio prašymo priėmimo data, tame sprendime nenurodyta, ar Teisingumo Teismas manė, kad galėtų būti taikoma ankstesnė data, būtent prašymo suteikti prieglobstį pateikimo data, nes šis klausimas nebuvo lemiamas tos bylos baigčiai. Anksčiau priimtame Sprendime A ir S Teisingumo Teismas nurodė, kad lemiamas momentas nustatant, ar asmuo laikomas nepilnamečiu, kiek tai susiję su šeimos susijungimu, yra nelydimo nepilnamečio prašymo suteikti prieglobstį pateikimo diena, o ne prašymo atvykti į šalį ir joje gyventi pateikimo diena. Be to, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nurodė, kad Sprendime État belge nebuvo atsakyta į antrąjį klausimą, kurį jis pateikė šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
21. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas 2021 m. gegužės 11 d. sprendimu paprašė Vokietijos vyriausybės raštu nurodyti Sprendimo A ir S reikšmę atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą. 2021 m. birželio 21 d. Vokietijos vyriausybė pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai atsakymą į šį klausimą.
22. Vokietijos vyriausybė nurodė, kad pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuotą jurisprudenciją vertinant, ar asmuo yra nepilnametis, lemiama data yra prašymo išduoti vizą pateikimo diena. Taigi Teisingumo Teismo sprendime État belge išdėstytas požiūris yra toks pat, koks įtvirtintas Vokietijos teisėje. Be to, tokį nepilnamečio statusą asmuo turi turėti tuo metu, kai vienas iš tėvų gauna leidimą gyventi šalyje, suteikiantį teisę į šeimos susijungimą. Vis dėlto Vokietijos vyriausybė pažymi, kad Sprendime A ir S Teisingumo Teismas nusprendė, kad nepilnamečio statusas turi būti nustatomas prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu. Tai, kad vaikai sulaukė pilnametystės vėliau (net prieš pateikiant prašymą išduoti vizą), iš esmės neturi reikšmės. Taigi Vokietijos vyriausybė pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūriui, kad, atsižvelgiant į sprendimus A ir S ir État belge, atsakymas į pirmąjį klausimą nėra aiškus.
V. Dėl prejudicinių klausimų
A. Pirmasis klausimas
23. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas(9) turi būti aiškinamas taip, kad data, pagal kurią nustatoma, ar globėjo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, yra globėjo(10) prašymo suteikti prieglobstį(11) pateikimo data, nepaisant to, kad vėliau tas vaikas sulaukė pilnametystės, kol globėjui buvo suteiktas pabėgėlio statusas, ir prieš pateikiant prašymą dėl šeimos susijungimo.
1. Pirminės pastabos
24. Direktyvos 2003/86 1 straipsnyje apibrėžtas šios direktyvos tikslas – nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas.
25. Iš Direktyvos 2003/86 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad, laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2003/86 turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis. Tai matyti ir iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies bei 5 straipsnio 5 dalies, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti prašymus susijungti su šeima, atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos sudaryti palankias šeimos gyvenimo sąlygas. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad visuose veiksmuose, susijusiuose su vaikais, be kita ko, kuriuos valstybės narės atlieka taikydamos Direktyvą 2003/86, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais(12).
26. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatomos konkrečios pareigos imtis veiksmų, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės, nes minėtoje direktyvoje apibrėžtais atvejais jos įpareigojamos leisti susijungti atitinkamiems globėjo šeimos nariams ir negali naudotis savo diskrecija(13).
27. Taigi Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte, dėl kurio pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, nustatyta, kad valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi globėjo nepilnamečiams vaikams, kai globėjui priklauso jų globa ir vaikai yra jo išlaikomi, jeigu laikomasi Direktyvos 2003/86 IV skyriaus, kuriame nustatyti naudojimosi teise į šeimos susijungimą reikalavimai, nuostatų(14), taip pat jos 16 straipsnio. Pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą nepilnamečiai vaikai turi būti nesulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės ir neturi būti susituokę.
28. Sprendime État belge Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nepatikslinta, į kurį momentą reikia atsižvelgti vertinant, ar vaikai turi nepilnamečių statusą, ir nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę. Taigi Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai visoje Europos Sąjungoje. Valstybės narės negali savo nuožiūra nustatyti momento, į kurį atsižvelgiant reikia vertinti pareiškėjo amžių, kiek tai susiję su ta nuostata(15).
29. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad nors pagal Vokietijos teisę nereikalaujama, kad priimant sprendimą dėl prašymo dėl šeimos susijungimo vaikas būtų nepilnametis, tuo metu, kai teikiamas prašymas išduoti vizą dėl šeimos susijungimo ir kai vienas iš tėvų gauna leidimą gyventi šalyje, suteikiantį teisę į šeimos susijungimą, vaikas turi būti nepilnametis.
30. Taigi pagal Vokietijos teisę XC turėjo būti nepilnametė 2017 m. rugpjūčio 10 d., kai generaliniame konsulate pateikė prašymą išduoti vizą, ir 2017 m. rugsėjo mėn., kai jos tėvas gavo leidimą gyventi šalyje pagal AufenthG 25 straipsnio 2 dalį. Kadangi XC gimė 1999 m. sausio 1 d., ji šiomis datomis nebuvo nepilnametė. Vis dėlto XC buvo nepilnametė, kai 2016 m. balandžio mėn. jos tėvas oficialiai pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Tik tuo atveju, jeigu ji gali remtis Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu, pagal kurį jos, kaip nepilnametės, statusas turi būti nustatytas atsižvelgiant į jos tėvo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dieną, ji gali laimėti bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
31. Taigi šioje byloje kyla klausimas, kada prieglobsčio prašytojo, kuriam vėliau suteiktas pabėgėlio statusas, vaiko, kaip nepilnamečio, statusas turi būti nustatomas pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą.
32. Norėdami atsakyti šį klausimą, turime išnagrinėti reikšmingas išvadas, padarytas sprendimuose A ir S ir État belge, kuriais remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Rašytinės pastabos ir atsakymai į Teisingumo Teismo užduotus klausimus atskleidžia požiūrį, kad šie sprendimai geriausiu atveju grindžiami skirtingomis aplinkybėmis ir (arba) teisės nuostatomis, todėl jų teisinė baigtis skiriasi, arba blogiausiu atveju – jie yra nenuoseklūs.
2. Sprendimas A ir S
33. A ir S dukra kaip nelydima nepilnametė atvyko į Nyderlandus, kur pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Tuo metu, kai jai buvo išduotas leidimas gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio, ji jau buvo sulaukusi pilnametystės. Per du mėnesius nuo prieglobsčio suteikimo ji pateikė prašymą šeimos susijungimo tikslu išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje jos tėvams ir trims nepilnamečiams broliams. Nyderlandų valdžios institucijos atmetė jos prašymą dėl šeimos susijungimo, motyvuodamos tuo, kad šio prašymo pateikimo dieną ji nebuvo nepilnametė.
34. Toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė išaiškinti Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punktą(16), kuriame apibrėžta sąvoka „nelydimas nepilnametis“, vartojama tos direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punkte. Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punkte iš esmės nustatyta, kad, jeigu pabėgėlis yra „nelydimas nepilnametis“, valstybės narės leidžia šeimos susijungimo tikslu atvykti ir gyventi su jo pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiais, netaikydamos tos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytų sąlygų. Teisingumo Teismo iš esmės buvo klausiama, ar Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas taip, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris atvykimo į valstybės narės teritoriją ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo toje valstybėje metu nėra sulaukęs 18 metų, bet kuris vykstant prieglobsčio procedūrai sulaukia pilnametystės ir vėliau atgaline data jam suteikiamas prieglobstis nuo jo prieglobsčio prašymo pateikimo dienos, turi būti laikomas nepilnamečiu, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.
35. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė teigiamai.
36. Nurodęs, kad atsižvelgiant į tai, jog nei Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punkte, nei 10 straipsnio 3 dalies a punkte nedaroma nuorodos į nacionalinę teisę, šios nuostatos turi būti aiškinamos savarankiškai ir vienodai visoje Sąjungoje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtinta konkreti valstybių narių pareiga imtis veiksmų, kurią atitinka aiškiai apibrėžta teisė. Šioje nuostatoje numatytu atveju jos įpareigojamos leisti šeimos susijungimą su globėjo pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiais ir neturi jokios diskrecijos(17). Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2003/86 siekiama ne tik bendro tikslo – palengvinti šeimos susijungimą ir suteikti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, visų pirma nepilnamečiams, bet ir, kaip konkrečiai matyti iš jos 10 straipsnio 3 dalies a punkto, užtikrinti didesnę apsaugą pabėgėliams, turintiems nelydimų nepilnamečių statusą(18). Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors Direktyvoje 2003/86 aiškiai nenustatyta, iki kurio momento pabėgėlis turi turėti nepilnamečio statusą tam, kad galėtų pasinaudoti jos 10 straipsnio 3 dalies a punkte nurodyta teise į šeimos susijungimą, iš šios nuostatos tikslo ir atsižvelgiant į tai, kad joje nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, matyti, kad negalima palikti kiekvienai valstybei narei savo nuožiūra nustatyti šį momentą(19).
37. Pripažinęs, kad prieglobsčio prašytojo galimybei pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo pagal Direktyvą 2003/86 taip pat taikoma sąlyga – nustatyta jos 3 straipsnio 2 dalies a punkte – kad dėl jo prašymo suteikti prieglobstį jau būtų priimtas galutinis jam palankus sprendimas(20), Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pabėgėlio statuso pripažinimas yra deklaratyvus aktas(21) ir kad kiekvienas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris pateikia tarptautinės apsaugos prašymą ir atitinka Direktyvos 2011/95 III skyriuje numatytas materialines sąlygas, turi subjektinę teisę reikalauti, kad jam būtų pripažintas pabėgėlio statusas prieš priimant oficialų sprendimą. Taigi Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad, jeigu teisė į šeimos susijungimą pagal Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punktą būtų siejama su momentu, kai kompetentinga nacionalinė institucija oficialiai priima sprendimą, kuriuo asmeniui pripažįstamas pabėgėlio statusas, ir dėl to priklausytų nuo to, kaip operatyviai ji išnagrinėja tarptautinės apsaugos prašymą, tai paveiktų šios nuostatos veiksmingumą. Tai prieštarautų ne tik šios direktyvos tikslui sudaryti palankesnes sąlygas šeimos susijungimui ir tuo tikslu užtikrinti ypatingą apsaugą pabėgėliams, visų pirma nelydimiems nepilnamečiams, bet taip pat vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principams(22).
38. Ir atvirkščiai, Teisingumo Teismas nurodė, kad, jeigu į A ir S dukros tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datą būtų atsižvelgiama kaip į datą, kuria reikia remtis vertinant pabėgėlio amžių Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punkto taikymo tikslais, tai leistų užtikrinti vienodą ir numatomą visų prašymus pateikusių asmenų, kurie chronologiškai yra tokioje pačioje situacijoje, vertinimą ir garantuotų, kad tai, ar prašymas bus patenkintas, iš esmės priklausys nuo prašymą pateikusio asmens, o ne nuo administracijos, pavyzdžiui, kiek ji užtruks, nagrinėdama tokius prašymus(23). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymas dėl šeimos susijungimo pagal minėtos direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktą tokiu atveju iš esmės turi būti pateiktas per tris mėnesius nuo datos, kai atitinkamas nepilnametis buvo pripažintas pabėgėliu(24).
3. Sprendimas „État belge“
39. Sprendimo État belge, susijusio su pabėgėlio vaikų nepilnamečių statusu, 47 punkte Teisingumo Teismas, be kita ko, išaiškino Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą – nuostatą, į kurią daroma nuoroda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime.
40. Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad data, kuria turi būti remiamasi nustatant, ar nesusituokęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra nepilnametis vaikas, yra prašymo leisti atvykti į šalį ir gyventi joje dėl nepilnamečių vaikų susijungimo su šeima pateikimo data, o ne sprendimo dėl to prašymo priėmimo data. Teisingumo Teismas nurodė, kad, jeigu data, kai kompetentinga atitinkamos valstybės narės institucija priima sprendimą dėl prašymo leisti atvykti į šios valstybės teritoriją ir gyventi joje dėl šeimos susijungimo, būtų laikoma ta data, kuria reikia remtis vertinant prašytojo amžių taikant Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, tai neatitiktų nei šia direktyva siekiamų tikslų, nei reikalavimų, kylančių iš Chartijos 7 straipsnio ir 24 straipsnio 2 dalies. Priešingu atveju kompetentingos nacionalinės institucijos ir teismai gali būti neskatinami nagrinėti nepilnamečių pateiktų prašymų taip skubiai, kaip tai yra reikalinga, kad būtų atsižvelgta į jų pažeidžiamumą, todėl galėtų kilti pavojus, kad bus pažeista šių nepilnamečių prašytojų teisės aktuose numatyta teisė į šeimos susijungimą(25).
41. Vadinasi, Teisingumo Teismas nepripažino, kad trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės nepilnamečių vaikų teisė į šeimos susijungimą gali būti nepripažįstama arba ribojama dėl laiko, praėjusio nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo iki tol, kol kompetentingos nacionalinės institucijos arba teismas priims dėl jo sprendimą(26).
4. Jurisprudencijos analizė ir taikymas pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms
42. Atsižvelgiant į sprendimus A ir S ir État belge akivaizdu, kad Teisingumo Teismas nuosekliai užtikrino, kad teisė į šeimos susijungimą, kiek tai susiję su nepilnamečiais vaikais, negalėtų būti apribota dėl laiko, būtino sprendimui dėl tarptautinės apsaugos prašymo arba prašymo dėl šeimos susijungimo priimti. Be to, Sprendime A ir S Teisingumo Teismas akcentavo sprendimo dėl pabėgėlio statuso pripažinimo deklaratyvųjį pobūdį ir, nepaisydamas Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės, užtikrino prieglobsčio prašytojų, kuriems vėliau suteikiamas pabėgėlio statusas, teisės į šeimos susijungimą apsaugą.
43. Vis dėlto nagrinėjamuose sprendimuose nurodyti du skirtingi momentai, į kuriuos atsižvelgiant gali būti nustatytas nepilnamečio statusas. Sprendime A ir S nurodyta, kad nepilnamečio statusas turi būti vertinamas globėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dieną, o Sprendime État belge tinkama data laikoma prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo diena.
44. Italijos vyriausybė rašytinėse pastabose pažymi, kad aplinkybės, į kurias atsižvelgiant buvo priimtas Sprendimas A ir S, ir pagrindinės bylos aplinkybė skiriasi. Ji ypač akcentuoja tai, kad tas sprendimas susijęs su pabėgėle, kuri buvo nelydima nepilnametė, ir su tokiems asmenims pagal Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punktą taikomomis palankiomis sąlygomis. Taigi ši vyriausybė mano, kad Sprendimas A ir S netaikomas pagrindinės bylos aplinkybėms, o Sprendimas État belge joms taikomas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Vokietijos vyriausybė laikosi nuosaikesnio požiūrio ir prašo Teisingumo Teismo išaiškinti šį klausimą.
45. Savo ruožtu Komisija mano, kad požiūris, kurio Teisingumo Teismas laikosi sprendime A ir S, taikytinas pagrindinės bylos aplinkybėms, nes prieglobsčio prašytojo vaikas negali pateikti prašymo dėl šeimos susijungimo pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą tol, kol dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti pabėgėlio statusą dar nėra priimta galutinio teigiamo sprendimo(27). Komisijos nuomone, tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nereikėtų remtis prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo data, nes tai būtų nesuderinama su Direktyvos 2003/86 tikslais, Chartijos 7 straipsnio ir 24 straipsnio 2 dalies reikalavimais ir vienodo požiūrio bei teisinio saugumo principais.
46. Pritariu Komisijai.
47. Pirma, kadangi pabėgėlio statuso pripažinimas yra deklaratyvus aktas ir pabėgėlis turi subjektinę teisę reikalauti, kad jam būtų pripažintas pabėgėlio statusas nuo prašymo suteikti šį statusą pateikimo dienos, manau, kad, jeigu nepilnamečio statuso ir teisės į šeimos susijungimą pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą vertinimas priklausytų nuo, be kita ko, momento, kai kompetentinga nacionalinė institucija suteikia globėjui pabėgėlio statusą, būtų pakenkta tos nuostatos veiksmingumui, Direktyvos 2003/86 tikslams, Chartijos 7 straipsnio ir 24 straipsnio 2 dalies reikalavimams ir vienodo požiūrio bei teisinio saugumo principams.
48. Antra, nors Italijos vyriausybės pastabos dėl palankių sąlygų, taikomų nelydimiems nepilnamečiams(28) pagal Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punktą, kaip jį Teisingumo Teismas aiškina Sprendime A ir S, neabejotinai yra teisingos, jose neatsižvelgiama į tai, kad pagal šią direktyvą kitiems pabėgėliams suteikiamos palankesnės sąlygos pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, siekiant atsižvelgti į jų pažeidžiamumą.
49. Iš tiesų tam skirtas visas Direktyvos 2003/86 skyrius, t. y. jos V skyrius „Pabėgėlių šeimų susijungimas“(29). Taigi, siekiant palengvinti pabėgėlių šeimų susijungimą, Direktyvos 2003/86 V skyriuje nustatytos kelios svarbios nukrypti nuo tam tikrų kitais atvejais taikytinų reikalavimų leidžiančios nuostatos. Šiuo klausimu pridurčiau, kad pats Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 3 dalies a punktas yra šios direktyvos V skyriuje.
50. Direktyvos 2003/86 V skyriuje numatytos palankios sąlygos taikomos, be kita ko, Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalyje nurodytiems šeimos nariams, taigi, ir nepilnamečiams pabėgėlių vaikams(30). Pavyzdžiui, Direktyvos 2003/86 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės negali reikalauti, kad pabėgėlis arba jo šeimos nariai kartu su prašymais, susijusiais su, be kita ko, tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodytu pabėgėlio sutuoktiniu arba nepilnamečiais vaikais, pateiktų įrodymų, kad pabėgėlis atitinka jos 7 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus dėl gyvenamųjų patalpų, ligos draudimo ir pastovių bei nuolatinių lėšų(31). Be to, Direktyvos 2003/86 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, nukrypstant nuo 8 straipsnio, valstybės narės nereikalauja, kad pabėgėlis būtų išgyvenęs jų teritorijoje tam tikrą laikotarpį iki jo šeimos narių prisijungimo prie jo.
51. Taigi atrodo, kad Direktyvoje 2003/86, visų pirma jos V skyriuje, nėra nieko, kas leistų apriboti Sprendimo A ir S motyvų taikymą nelydimiems nepilnamečiams pabėgėliams.
52. Trečia, nepaisant to, kad Sprendime État belge reikalaujama aiškinant ir taikant Direktyvą 2003/86 paisyti procesinio lygiateisiškumo ir sąžiningumo, siekiant užtikrinti teisę į šeimos gyvenimą pagal Chartijos 7 straipsnį ir vaiko teises pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį, toje byloje priimtą sprendimą reikia aiškinti atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas aplinkybes ir į argumentus, kuriais remiantis priimtas tas sprendimas.
53. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sprendime État belge tiesiog užfiksuota aplinkybė, kad aptariamų nepilnamečių vaikų tėvas yra pabėgėlis. Tame sprendime nenurodyta, kada jis pateikė prašymą suteikti pabėgėlio statusą ir kada jam tas statusas buvo suteiktas. Be to, Teisingumo Teismo motyvai ir sprendimo rezoliucinė dalis taip pat taikoma trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės vaikams. Taigi Teisingumo Teismo sprendime neaiškinama nė viena iš daugelio Direktyvos 2003/86 nuostatų, pagal kurias pabėgėliams suteikiamos palankesnės sąlygos, ir jomis nesiremiama. Šiame sprendime taip pat nenagrinėjama pabėgėlių, kurie siekia pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, kol bus priimtas sprendimas dėl jų prašymų suteikti prieglobstį, ypatinga arba teisiniu požiūriu neapibrėžta situacija(32).
54. Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą lemiamas momentas vertinant, ar pabėgėlio vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, yra globėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo diena(33).
55. Jeigu šį požiūrį taikytume pagrindinės bylos aplinkybėms, XC ir jos tėvas būtų turėję teisę į šeimos susijungimą pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą 2016 m. balandžio mėn., kai jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, atsižvelgiant į XC amžių tuo metu ir į pabėgėlio statuso pripažinimo deklaratyvųjį pobūdį. Atsižvelgiant į Sprendimą A ir S, būtų neteisėta vertinti XC, kaip nepilnametės, statusą jos tėvo pabėgėlio statuso pripažinimo, o ne atsiradimo, momentu. Priešingu atveju teisė į šeimos susijungimą galėtų priklausyti nuo atsitiktinių ir nenuspėjamų aplinkybių, kurios savo ruožtu visiškai priklausytų nuo atitinkamos valstybės narės kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų ir teismų, ir tai galėtų lemti reikšmingus prašymų dėl šeimos susijungimo nagrinėjimo skirtumus valstybėse narėse ir toje pačioje valstybėje narėje(34). Toks požiūris prieštarautų Chartijos 7 straipsniui ir 24 straipsnio 2 daliai.
56. Taip pat galima pažymėti, kad XC pateikė prašymą dėl šeimos susijungimo praėjus mėnesiui po pabėgėlio statuso tėvui suteikimo, taigi tikrai per trijų mėnesių laikotarpį, nurodytą Teisingumo Teismo sprendimo A ir S 61 punkte.
57. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad globėjo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu jis buvo nepilnametis tuo metu, kai globėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, bet iki pabėgėlio statuso suteikimo globėjui sulaukė pilnametystės, ir jeigu prašymas dėl šeimos susijungimo buvo pateiktas per tris mėnesius nuo globėjo pabėgėlio statuso pripažinimo.
B. Antrasis klausimas
58. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punkte vartojamos sąvokos „realūs <…> šeimos santykiai“ turinį.
59. Direktyvoje 2003/86 ši sąvoka neapibrėžta. Šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkte taip pat nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį. Iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punkto reikšmė visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai. Taip aiškinant turi būti atsižvelgiama į, be kita ko, nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(35).
60. Valstybės narės gali(36) reikalauti daugiau nei tėvų ir vaikų santykių. Priešingu atveju Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktas būtų perteklinis, nes pakaktų šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriose kalbama apie globėjo „nepilnamečius vaikus“. Be to, kadangi Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punkte kalbama apie realius santuokinius ar šeimos santykius, šios nuostatos taikymo sritis apima ne vien fiktyvių santuokų klausimą, kuris specialiai reglamentuojamas šios direktyvos 16 straipsnio 2 ir 4 dalyse(37).
61. Pagal analogiją su Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies b punktu atrodo, kad valstybės narės gali atmesti prašymą dėl šeimos susijungimo pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, jeigu jis pateiktas „tik tam“, kad atitinkamas vaikas galėtų atvykti ar gyventi kurioje nors valstybėje narėje, ir neketinama puoselėti realių šeimos santykių(38). Taigi, mano nuomone, Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 2 dalies b punktu siekiama neleisti, kad būtų suteiktos teisės pagal šią direktyvą piktnaudžiavimo arba sukčiavimo atveju(39).
62. Pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį, jeigu valstybė narė atmeta prašymą dėl šeimos susijungimo, ji turi individualiai išnagrinėti atitinkamų šeimos narių situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertindama visas aplinkybes, į kurias tomis aplinkybėmis gali reikėti atsižvelgti. Kaip matyti iš tos pačios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies, priemonės dėl šeimos susijungimo, įskaitant numatytas jos 16 straipsnyje, turi atitikti pagrindines teises, be kita ko, Chartijos 7 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse garantuojamą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą(40). Direktyvos 2003/86 18 straipsnyje taip pat numatyta, kad globėjas ir jo šeimos nariai turi teisę teisiškai užginčyti tais atvejais, kai prašymas susijungti su šeima yra atmetamas.
63. Neatsižvelgiant į tai, kad pagal Direktyvos 2003/86 8 konstatuojamąją dalį ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pabėgėlių padėčiai, taigi, ir aplinkybei, kad XC ir jos tėvas ilgą laiką negalėjo „normaliai“ gyventi su šeima, atrodo, būtų netinkama ir nepagrįsta(41) reikalauti, kad tokie asmenys turėtų bendrą namų ūkį ar gyventų kartu po vienu stogu tam, kad galėtų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą. Taip pat negalima reikalauti, kad jie vienas kitą remtų finansiškai, nes tam gali neturėti materialinių išteklių. Nors šeimos susijungimas yra „būtinas, kad būtų galimas šeimos gyvenimas“(42), Direktyvoje 2003/86 nenustatyta jokio modelio ar normos, kaip toks šeimos gyvenimas turėtų atrodyti, o tik reikalaujama, kad jis būtų „realus“. Mano nuomone, būtina vengti pernelyg subjektyvaus „realių“ šeimos santykių arba „normalaus“ gyvenimo su šeima vertinimo ir verčiau sutelkti dėmesį į Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punkto tikslą neleisti, kad šia direktyva būtų naudojamasi siekiant palengvinti piktnaudžiavimą arba sukčiavimą.
64. Bet kuriuo atveju visiškai „normalu“, kad jauni suaugusieji gyvena atskirai nuo savo tėvų ir kitų šeimos narių. Šiuo klausimu manau, kad, atsižvelgiant į tai, jog XC ir jos tėvas gyvena atskirai, tam, kad jie galėtų (iš naujo) užmegzti arba sukurti (atkurti) šeimos santykius, gali pakakti bet kokio pobūdžio retkarčiais vykstančių apsilankymų ir nuolat palaikomų ryšių(43). Tokie apsilankymai arba ryšiai turi būti tokio intensyvumo, kad „padėtų kurti sociokultūrinį stabilumą, palengvinantį trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėje narėje“(44).
65. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad vien teisinių tėvų ir vaikų santykių nepakanka realiems šeimos santykiams, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą, nustatyti. Jeigu šeimos susijungimo siekiama dėl nepilnamečio vaiko, kuris vėliau sulaukė pilnametystės, globėjas ir jo vaikas neprivalo turėti bendrą namų ūkį ar gyventi kartu po vienu stogu. Pakanka bet kokio pobūdžio retkarčiais vykstančių apsilankymų ir nuolatinių ryšių, leidžiančių jiems (iš naujo) užmegzti arba sukurti (atkurti) šeimos santykius.
VI. Išvada
66. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad globėjo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, vaikas yra nepilnametis, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu jis buvo nepilnametis tuo metu, kai globėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, bet iki pabėgėlio statuso suteikimo globėjui sulaukė pilnametystės, ir jeigu prašymas dėl šeimos susijungimo buvo pateiktas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo globėjui.
2. Vien teisinių tėvų ir vaikų santykių nepakanka realiems šeimos santykiams, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą, nustatyti. Jeigu šeimos susijungimo siekiama dėl nepilnamečio vaiko, kuris vėliau sulaukė pilnametystės, globėjas ir jo vaikas neprivalo turėti bendrą namų ūkį ar gyventi kartu po vienu stogu. Pakanka bet kokio pobūdžio retkarčiais vykstančių apsilankymų ir nuolatinių ryšių, leidžiančių jiems (iš naujo) užmegzti arba sukurti (atkurti) šeimos santykius.