Byla C‑516/22
Europos Komisija
prieš
Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę
2024 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Procesas, kuriame byla nagrinėjama už akių – Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos – 127 straipsnio 1 dalis – Pereinamasis laikotarpis – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) sprendimas – Arbitražo sprendimo, kuriuo priteistas žalos atlyginimas, vykdymas – Europos Komisijos sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad šis atlyginimas yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba – ESS 4 straipsnio 3 dalis – Lojalus bendradarbiavimas – Pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą – SESV 351 straipsnio pirma pastraipa – Valstybių narių ir trečiųjų valstybių tarptautinis susitarimas, sudarytas iki įstojimo į Sąjungą dienos – Konvencija dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo (ICSID) – Sąjungos teisės taikymas – SESV 267 straipsnis – Nacionalinis galutinės instancijos teismas – Pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą – SESV 108 straipsnio 3 dalis – Pagalbos įgyvendinimo sustabdymas“
1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ieškinys prieš valstybę narę, kuri išstojo iš Europos Sąjungos – Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo – 87 straipsnis – Teisingumo Teismo jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikštus Jungtinei Karalystei pasibaigus pereinamajam laikotarpiui – Sąlygos – Tariamas įsipareigojimų neįvykdymas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos – Ieškinys, pareikštas per nustatytą laikotarpį
(Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 2 straipsnio e punktas, 87 straipsnio 1 dalis, 126, 127 ir 185 straipsniai; SESV 258 straipsnis)
(žr. 50, 51, 53 punktus)
2. Tarptautiniai susitarimai – Valstybių narių susitarimai – Susitarimai, sudaryti iki valstybės narės įstojimo į Sąjungą – Draudimas paveikti iš šių susitarimų kylančias teises ir įsipareigojimus – Sąlygos – Įsipareigojimų, kuriuos vykdyti gali reikalauti trečiosios valstybės, buvimas – Sąjungos teismo jurisdikcija vertinti tokių įsipareigojimų buvimą – Valstybės narės pareiga vykdyti arbitražo sprendimą – Nacionalinio teismo pateiktas klaidingas Sąjungos teisės aiškinimas – Įsipareigojimų neįvykdymas
(Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 127 straipsnio 1 dalis; SESV 258 straipsnis ir 351 straipsnio pirma pastraipa)
(žr. 59–65, 68–87, 119–128 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Valstybės narės – Įsipareigojimai – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga – Sąjungos teisės taikymas – Nacionalinių teismų pareigos – Nacionalinio teismo pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą kilus jo sprendimo ir Sąjungos institucijų sprendimų kolizijos pavojui – Bylos nagrinėjimo nesustabdymas – Įsipareigojimų neįvykdymas
(Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 127 straipsnio 1 dalis; ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 258 straipsnis)
(žr. 94–98, 104, 116, 117 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
4. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Aiškinimo klausimai – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą – Apimtis – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą kilus pagrįstai abejonei – Nacionalinis teismas, nusprendęs, kad nėra pagrįstos abejonės – Pavojus, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka, klaidingai aiškins Sąjungos teisę – Įsipareigojimų neįvykdymas
(Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 127 straipsnio 1 dalis; SESV 258 straipsnis ir 267 straipsnio pirma ir trečia pastraipos)
(žr. 141–144, 146–154 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
5. Valstybių teikiama pagalba – Atitinkama Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencija – Nacionalinių teismų vaidmuo – Nacionalinių teismų pareiga nepriimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui – Nacionalinio teismo padarytas šios pareigos pažeidimas – Įsipareigojimų neįvykdymas
(Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 127 straipsnio 1 dalis; ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 108 straipsnio 3 dalis ir 258 straipsnis)
(žr. 159–165, 168–171 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
Santrauka
Išnagrinėjęs ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teismas sprendime už akių, priimtame negavus atsiliepimo į ieškinį, konstatavo, kad, įsigaliojus Susitarimui dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos(1), Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) sprendimu Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pereinamuoju laikotarpiu.
Jis priėmė sprendimą dėl dar nenagrinėto klausimo, ar tai, kad viena valstybė narė vykdo dėl kitos valstybės narės priimtą arbitražo sprendimą pagal Konvenciją dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo(2), kurią dauguma jos šalių valstybių narių sudarė prieš įstodamos į Sąjungą (taigi joms tai yra ankstesnis tarptautinis susitarimas, kaip tai suprantama pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą), reiškia, kad šios valstybės narės privalo vykdyti „pareigas“ santykiuose su šią konvenciją sudariusiomis trečiosiomis valstybėmis, todėl pastarosioms kyla atitinkamų „teisių“, kurias „paveiktų“ Sutarčių nuostatos.
ICSID konvencija Jungtinei Karalystei ir Rumunijai įsigaliojo prieš joms įstojant į Sąjungą. Joje numatyta, kad kiekviena susitariančioji valstybė pripažįsta, kad vadovaujantis šia konvencija priimtas arbitražo sprendimas yra jai privalomas, ir garantuoja tokiame sprendime nustatytų turtinių prievolių įvykdymą savo teritorijoje taip, kaip užtikrina savo teismų galutinių sprendimų vykdymą(3). 2002 m. Švedijos Karalystė ir Rumunija sudarė dvišalę investicijų sutartį(4); joje numatyta, kad kiekviena susitariančioji šalis visada užtikrina teisingą ir sąžiningą kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijų vertinimą ir savavališkomis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo šiems investuotojams administruoti, valdyti, tęsti, naudoti investicijas, jomis disponuoti arba jas nutraukti(5).
Siekdama įstoti į Europos Sąjungą Rumunija panaikino mokesčių paskatų forma teikiamos investicinės pagalbos regioninę schemą. Tuomet dėl tariamai nukentėjusių Švedijos investuotojų buvo priimtas pagal ICSID konvenciją sudaryto arbitražo teismo sprendimas – juo iš Rumunijos jiems priteistas 178 mln. EUR dydžio žalos atlyginimas; jie siekė, kad šis sprendimas būtų pripažintas ir vykdomas, be kita ko, Jungtinėje Karalystėje.
Nurodžiusi Rumunijai sustabdyti šio arbitražo sprendimo vykdymą dėl to, kad tokie veiksmai veikiausiai yra neteisėta valstybės pagalba, 2014 m. Europos Komisija priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą)(6). 2015 m. ji priėmė naują sprendimą: konstatavusi, kad SESV 351 straipsnis netaikytinas nagrinėjamu atveju, nes DIS yra tarp dviejų Sąjungos valstybių narių sudaryta sutartis, todėl jokia ICSID konvenciją sudariusi trečioji valstybė nėra nagrinėjamos procedūros šalis, Komisija nusprendė, kad arbitražo sprendimu priteistas žalos atlyginimas yra su vidaus rinka nesuderinama „valstybės pagalba“(7), kurios Rumunija privalo nemokėti (toliau – galutinis sprendimas).
2019 m. Bendrasis Teismas panaikino galutinį sprendimą(8), iš esmės motyvuodamas tuo, kad Komisija neturėjo kompetencijos ratione temporis jo priimti pagal SESV 108 straipsnį (toliau – Bendrojo Teismo sprendimas). Dėl šio sprendimo buvo pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teisme. Teisingumo Teismui dar nepriėmus sprendimo dėl šio apeliacinio skundo, 2020 m. vasario 19 d. Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas byloje Micula prieš Rumuniją (toliau – ginčijamas sprendimas) nurodė vykdyti arbitražo sprendimą. Sprendimu Komisija / European Food ir kt.(9) Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimą ir grąžino jam bylą.
Pasibaigus 2020 m. gruodžio mėn. pradėtai ikiteisminei procedūrai, Komisija pagal SESV 258 straipsnį pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, prašydama pripažinti, kad ginčijamu sprendimu Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Susitarimą dėl išstojimo(10) jis turi jurisdikciją nagrinėti per ketverius metus nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos 2020 m. gruodžio 31 d. (toliau – pereinamasis laikotarpis) pareikštus ieškinius, jeigu mano, kad Jungtinė Karalystė iki šio laikotarpio pabaigos neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis. Kadangi šioje byloje nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas kyla iš pereinamuoju laikotarpiu priimto ginčijamo sprendimo, o Komisija ieškinį pareiškė per ketverius metus nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį.
Antra, jis nagrinėjo ir pagrįstais pripažino keturis prieštaravimus, kuriuos Komisija pateikė grįsdama savo ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Šiuo klausimu jis pirmiausia pažymėjo, kad Jungtinė Karalystė, net jeigu įsipareigojimų neįvykdė, kaip nurodyta, po savo išstojimo iš Sąjungos, bet iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, turi būti laikoma „valstybe nare“, taip pat šiuo laikotarpiu jai taikoma Sąjungos teisė.
i) Dėl prieštaravimo, grindžiamo SESV 351 straipsnio pažeidimu
Pirma, Teisingumo Teismas konstatavo, kad yra nustatyta, jog ICSID konvencija, kuri nėra Sąjungos teisės dalis, yra daugiašalė sutartis, kurią Jungtinė Karalystė prieš įstodama į Sąjungą sudarė tiek su valstybėmis narėmis, tiek su trečiosiomis valstybėmis, todėl šis tarptautinis susitarimas gali patekti į SESV 351 straipsnio, kuriame, be kita ko, numatyta, kad Sąjungos teisė neturi paveikti iš tarptautinių susitarimų, sudarytų iki įstojimo į Sąjungą dienos, kylančių teisių ir pareigų, taikymo sritį.
Vis dėlto vien to, kad valstybė narė ankščiau yra sudariusi tarptautinį susitarimą su trečiosiomis valstybėmis, nepakanka, kad būtų galima taikyti šią nuostatą. Tokiais tarptautiniais susitarimais valstybių narių tarpusavio santykiuose galima remtis tik tuo atveju, kai iš šių susitarimų trečiosioms valstybėms kyla teisių, kurių laikytis jos gali reikalauti iš atitinkamos valstybės narės.
Antra, Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar ICSID konvencijoje Jungtinei Karalystei nustatytos pareigos, kurių ji turi laikytis santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, o šios turi teisę jomis remtis prieš Jungtinę Karalystę. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad pagal ICSID konvenciją įsteigtas arbitražo teismas, taikydamas arbitražinę išlygą, numatytą Švedijos Karalystės ir Rumunijos DIS, sudarytoje prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą, priteisė iš Rumunijos žalos atlyginimą Švedijos investuotojams. DIS nuo Rumunijos įstojimo į Sąjungą turi būti laikoma dvi valstybes nares saistančia sutartimi.
Nagrinėjamu atveju Jungtinės Karalystės Aukščiausiajam Teismui perduotas spręsti ginčas buvo susijęs su tariama Jungtinės Karalystės pareiga laikytis ICSID konvencijos nuostatų santykiuose su Švedijos Karalyste ir jos nacionaliniais subjektais, o atitinkamai ir su tariama pastarųjų teise reikalauti, kad Jungtinė Karalystė šių nuostatų laikytųsi.
Kita vertus, Teisingumo Teismas konstatavo, jog trečioji valstybė neturi teisės reikalauti, kad Jungtinė Karalystė pagal ICSID konvenciją vykdytų arbitražo sprendimą. Iš tiesų šiuo tarptautiniu susitarimu, nepaisant jo daugiašalio pobūdžio, siekiama reglamentuoti susitariančiųjų šalių dvišalius santykius – analogiškai kaip ir dvišale sutartimi. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas iš esmės apsiriboja teiginiu, jog ICSID konvenciją sudariusios trečiosios valstybės gali būti suinteresuotos tuo, kad vykdydama arbitražo sprendimą Jungtinė Karalystė laikytųsi įsipareigojimų kitai valstybei narei. Tačiau toks vien faktinis interesas negali būti prilygintas „teisei“, kaip ji suprantama pagal SESV 351 straipsnį, galinčiai pateisinti jo taikymą.
Vis dėlto ginčijamame sprendime Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas nenagrinėjo esminio klausimo – kiek trečioji valstybė galėtų reikalauti Jungtinės Karalystės tarptautinės atsakomybės už jos įsipareigojimų pagal šią konvenciją nesilaikymą vykdant arbitražo sprendimą, priimtą išnagrinėjus valstybių narių ginčą.
Teisingumo Teismas pabrėžė, kad SESV 351 straipsnis yra teisės norma, pagal kurią gali būti leista nukrypti nuo Sąjungos teisės, įskaitant pirminę teisę, taikymo. Taigi ši nuostata gali turėti didelį poveikį Sąjungos teisinei sistemai, nes ja leidžiama nukrypti nuo Sąjungos teisės viršenybės principo. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jeigu būtų vadovaujamasi ginčijamu sprendimu, visos valstybės narės, kurios sudarė ICSID konvenciją prieš įstodamos į Sąjungą, galėtų, remdamosi šiuo straipsniu, iš Sąjungos teismų sistemos pašalinti ginčus, susijusius su Sąjungos teise, patikėdamos juos arbitražo teismams. Vis dėlto Teisingumo Teismas priminė, kad Sutartyse numatyta teisminių teisių gynimo priemonių sistema pakeitė tarp valstybių narių nustatytas arbitražo procedūras. Taigi SESV 351 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, kad Sąjungos sutartyse numatytos bendrosios taisyklės neprarastų savo prasmės.
Tokiomis aplinkybėmis prieš priimdamas sprendimą Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas turėjo išsamiai išnagrinėti, ar dėl tokios pareigos atsiranda teisių, kuriomis trečiosios valstybės galėtų remtis santykiuose su valstybėmis narėmis. Tokio išsamaus nagrinėjimo ginčijamame sprendime nėra, todėl jis klaidingai aiškino ir taikė šią nuostatą, nes suteikė jai plačią taikymo sritį, siekdamas sąmoningai netaikyti visos Sąjungos teisės ir realiai jos netaikydamas. Toks aiškinimas, dėl kurio nukrypstama nuo Sąjungos teisės viršenybės principo, kuris yra viena iš esminių šios teisės ypatybių, gali pakenkti Sąjungos teisės nuoseklumui, visiškam veiksmingumui, autonomijai ir galiausiai savitam Sutartimis sukurtam teisės pobūdžiui. Taigi Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas labai pakenkė Sąjungos teisinei sistemai.
ii) Dėl prieštaravimo, grindžiamo ESS 4 straipsnio pažeidimu
Pirma, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai bylos baigtis priklauso nuo to, ar Komisijos sprendimas yra galiojantis, iš ESS 4 straipsnyje įtvirtintos lojalaus bendradarbiavimo pareigos matyti, kad nacionalinis teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Sąjungos teismai priims galutinį sprendimą dėl ieškinio dėl panaikinimo, nebent jis mano, kad konkretaus atvejo aplinkybėmis yra pagrindas pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl Komisijos sprendimo galiojimo.
Nagrinėjamu atveju procedūros Sąjungos institucijose ir procesas Jungtinės Karalystės Aukščiausiajame Teisme vyko dėl to paties klausimo, dėl tų pačių nuostatų aiškinimo ir dėl Komisijos priimtų sprendimų galiojimo ar veiksmingumo. Taigi tuo metu, kai Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas priėmė ginčijamą sprendimą, klausimą dėl SESV 351 straipsnio poveikio Sąjungos teisės taikymui Komisija buvo preliminariai išnagrinėjusi ir Sąjungos teismas dar galėjo jį vertinti. Tokiomis aplinkybėmis kilo pavojus, kad bus priimti prieštaringi sprendimai. Be to, šis pavojus pasitvirtino, nes sprendime pradėti procedūrą, kaip ir galutiniame sprendime, kurio teisėtumas ginčijamo sprendimo priėmimo dieną jau buvo apskųstas, nuspręsta visiškai priešingai nei ginčijamame sprendime.
Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad šios išvados negali paneigti Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo pateikti motyvai, kuriais remiantis siekta atmesti galimybę taikyti lojalaus bendradarbiavimo pareigą.
Dėl motyvo, kad klausimai, susiję su įsipareigojimų pagal ankstesnius tarptautinius susitarimus buvimu ir apimtimi, priklauso ne tik Sąjungos teismų jurisdikcijai arba net jai nepriklauso, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionaliniams teismams tenkanti lojalaus bendradarbiavimo pareiga grindžiama prielaida, kad tas pats klausimas gali priklausyti konkuruojančiai Sąjungos ir nacionalinių teismų jurisdikcijai, todėl kyla prieštaringų sprendimų pavojus.
Klausimas, kuris nagrinėjamu atveju buvo pateiktas tiek Jungtinės Karalystės Aukščiausiajam Teismui, tiek Komisijai ir Sąjungos teismams, susijęs su SESV 351 straipsnio – Sąjungos teisės nuostatos – taikymo sritimi. Taigi šios nuostatos galutinis išaiškinimas priklauso išimtinei Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šiame straipsnyje nėra jokios nuorodos į valstybių narių ar tarptautinę teisę, todėl jo formuluotės laikytinos autonomiškomis Sąjungos teisės sąvokomis. Vadinasi, Sąjungos teismai turi jurisdikciją nustatyti, ar ICSID konvencijoje numatytos pareigos, kurių laikytis turi teisę reikalauti trečioji valstybė, ir ar Sąjungos sutartys turi poveikį šioms teisėms ir pareigoms. Tokią jurisdikciją jie turi nagrinėdami ieškinį dėl panaikinimo, ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo ar net prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pastaruoju atveju tai, kad nacionalinis teismas turi jurisdikciją, negali iš Teisingumo Teismo atimti bet kokios jurisdikcijos nagrinėti tuos pačius klausimus. Juo labiau ši jurisdikcija iš jo negali būti atimta tuo atveju, kai SESV 351 straipsnio taikymas tokiam tarptautiniam susitarimui gali turėti lemiamą įtaką tam, koks bus priimtas sprendimas dėl tuo pačiu metu nagrinėjamo ieškinio dėl Komisijos galutinio sprendimo panaikinimo.
Iš tiesų, kai Sąjungos teismas turi priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės akto galiojimo, su nacionalinių teismų ir Sąjungos teismo funkcijų padalijimu suderinama tai, kad tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti atitinkamą ankstesnį tarptautinį susitarimą ir nustatyti, ar pagal SESV 351 straipsnį užkertamas kelias taikyti Sąjungos teisę tuo teisės aktu, ar ne, nes Teisingumo Teismas turi išimtinę jurisdikciją pripažinti Sąjungos teisės aktą negaliojančiu.
iii) Dėl prieštaravimo, grindžiamo SESV 267 straipsnio pažeidimu
Teisingumo Teismas konstatavo, kad, pirma, klausimas dėl SESV 351 straipsnio taikymo srities šios bylos aplinkybėmis dar nenagrinėtas jo jurisprudencijoje ir kad jis dar nėra paaiškinęs šiame straipsnyje vartojamo žodžių junginio „Sutarčių nuostatos neturi paveikti“ apimties. Šis straipsnis gali turėti didelį poveikį Sąjungos teisinei sistemai.
Antra, sprendime pradėti procedūrą ir galutiniame sprendime Komisija pateikė SESV 351 straipsnio aiškinimą, prieštaraujantį tam, kurį ginčijamame sprendime pateikė Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas. Be to, grįsdami Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį dėl galutinio sprendimo panaikinimo investuotojai ginčijo šį Komisijos aiškinimą. Taigi, atsižvelgiant į Teisingumo Teisme paduotą apeliacinį skundą dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo, klausimas dėl SESV 351 straipsnio poveikio arbitražo sprendimo vykdymui tebenagrinėjamas Sąjungos teismuose.
Trečia, tiek High Court of England and Wales (Anglijos ir Velso aukštasis teismas), tiek Court of Appeal (Apeliacinis teismas), į kuriuos prieš tai kreipėsi investuotojai, atsisakė priimti sprendimą dėl SESV 351 straipsnio taikymo klausimo, motyvuodami tuo, kad kyla prieštaringų sprendimų pavojus.
Ketvirta, Teisingumo Teismas pažymėjo, jog Nacka tingsrätt (Nacka pirmosios instancijos teismas, Švedija) konstatavo, kad SESV 351 straipsnis netaikomas arbitražo sprendimo vykdymui, todėl atsisakė vykdyti šį arbitražo sprendimą Švedijoje.
Penkta, tuo metu, kai Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas priėmė savo sprendimą, arbitražo sprendimo vykdymo klausimas buvo nagrinėjamas Belgijos teismuose.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pakankamai duomenų, leidžiančių abejoti SESV 351 straipsnio aiškinimu. Todėl, atsižvelgiant į šios nuostatos poveikį vienam iš esminių Sąjungos teisės ypatumų ir į pavojų, kad Sąjungoje bus priimti prieštaringi sprendimai, Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas turėjo nuspręsti, kad minėtos nuostatos aiškinimas nėra toks akivaizdus, kad nekiltų jokių pagrįstų abejonių.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas, kaip nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka, turėjo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl SESV 351 straipsnio išaiškinimo, siekdamas išvengti klaidingo Sąjungos teisės aiškinimo (jį ginčijamame sprendime jis iš tikrųjų pateikė) pavojaus.
iv) Dėl prieštaravimo, grindžiamo SESV 108 straipsnio pažeidimu
Teisingumo Teismas konstatavo, jog ginčijamu sprendimu reikalaujama, kad juo priteistą žalos atlyginimą Rumunija sumokėtų pažeisdama SESV 108 straipsnyje nustatytą pareigą neįgyvendinti pagalbos projekto, kol Komisija nepriims galutinio sprendimo. Taigi Rumunija atsidūrė situacijoje, kai priimti prieštaringi sprendimai dėl minėto arbitražo sprendimo vykdymo. Todėl ginčijamu sprendimu nepaisyta minėtos nuostatos, nurodant kitai valstybei narei ją pažeisti.
Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad nurodytame straipsnyje numatyta pareiga „atitinkamai valstybei narei“, t. y. šiuo atveju – Rumunijai. Iš tiesų pagal lojalaus bendradarbiavimo pareigą Jungtinės Karalystės teismai turėjo sudaryti palankias sąlygas Rumunijai vykdyti įsipareigojimus pagal SESV 108 straipsnį, antraip ši nuostata prarastų savo veiksmingumą.