TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. rugsėjo 10 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 1999/13/EB – II B priedas – Oro tarša – Lakieji organiniai junginiai – Emisijų apribojimas – Organinių tirpiklių naudojimas tam tikruose įrenginiuose ir atliekant tam tikros rūšies veiklą – Esamiems įrenginiams taikytini įpareigojimai – Termino pratęsimas“
Byloje C‑81/14
dėl 2014 m. vasario 12 d. Raad van State (Nyderlandai) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2014 m. vasario 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Nannoka Vulcanus Industries BV
prieš
College van gedeputeerde staten van Gelderland
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai C. Vajda, A. Rosas (pranešėjas), E. Juhász ir D. Šváby,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. vasario 26 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Nannoka Vulcanus Industries BV, atstovaujamos advocaat M. Baneke,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman, B. Koopman ir C. Schillemans,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Manhaeve ir S. Petrova,
susipažinęs su 2015 m. kovo 12 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. kovo 11 d. Tarybos direktyvos 1999/13/EB dėl tam tikrų veiklos rūšių ir tam tikrų įrenginių lakiųjų organinių junginių, susidarančių naudojant organinius tirpiklius, emisijų apribojimo (OL L 85, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 188, 1999, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 118) II B priedo išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Nannoka Vulcanus Industries BV (toliau – Nannoka) ir College van gedeputeerde staten van Gelderland (Gelderlando provincijos vyriausybė, toliau – College) ginčą dėl Nannoka skirto College nurodymo sumokėti piniginę baudą už Nyderlandų teisės akto, perkeliančio į nacionalinę teisę Direktyvą 1999/13, pažeidimą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 1999/13 5–9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(5) kadangi tam tikrų veiklos rūšių ir įrenginių organinių tirpiklių naudojimas dėl jų savybių sąlygoja organinių junginių emisijas į orą, o tai gali kenkti visuomenės sveikatai ir (arba) padeda troposferos pakraščiuose formuotis artimiesiems ir tolimiesiems fotocheminių oksidantų srautams, kurie daro žalą aplinkosaugos ir ekonominiu požiūriu gyvybiškai svarbiems gamtiniams ištekliams ir, esant tam tikroms poveikio sąlygoms, yra kenksmingi visuomenės sveikatai;
(6) kadangi pastaraisiais metais padidėjus didelių troposferos ozono koncentracijų sferai smarkiai susirūpinta jų įtaka visuomenės sveikatai ir aplinkai;
(7) kadangi dėl to reikia imtis prevencinių veiksmų, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir aplinką nuo ypač žalingų teršalų, išsiskiriančių naudojant organinius tirpiklius, emisijų pasekmių ir užtikrinti piliečių teisę į švarią ir sveiką aplinką;
(8) kadangi daugelyje veiklos rūšių ir įrenginių organinių junginių emisijų galima išvengti arba jas sumažinti, nes jau yra arba artimiausiais metais atsiras mažiau kenksmingų pakaitalų; kadangi tam tikrais atvejais, kai pakaitalų nėra, reikėtų imtis kitų techninių priemonių, siekiant ekonominiu ir techniniu požiūriu kiek įmanoma sumažinti emisijas į aplinką;
(9) kadangi organinių tirpiklių naudojimą ir organinių junginių emisijas, kurios labiausiai veikia visuomenės sveikatą, reikėtų techniniu požiūriu kiek įmanoma mažinti.“
4 Minėtos direktyvos 14 ir 15 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„(14) kadangi aukštas aplinkos apsaugos lygis reikalauja, vadovaujantis geriausių technologijų taikymo principu, tam tikriems įrenginiams, Bendrijoje naudojantiems organinius tirpiklius, nustatyti organinių junginių emisijų ribines vertes ir jų neviršyti bei sudaryti tinkamas eksploatacijos sąlygas;
(15) kadangi tam tikrais atvejais valstybės narės gali atleisti veiklos vykdytojus nuo emisijos ribinių verčių laikymosi, nes kitos priemonės, pavyzdžiui, mažą tirpiklio kiekį turinčių arba visai jo neturinčių produktų ar metodų naudojimas, suteikia alternatyvias galimybes lygiavertiškai sumažinti emisijas.“
5 Pagal Direktyvos 1999/13 1 straipsnį šia direktyva siekiama užkirsti kelią arba sumažinti tiesioginį ir netiesioginį lakiųjų organinių junginių emisijų į aplinką, dažniausiai į orą, daromą poveikį ir galimą riziką žmogaus sveikatai, numatant priemones ir procedūras, kurias reikia įgyvendinti šios direktyvos I priede nurodytoms veiklos rūšims, jeigu ta veikla vykdoma viršijant šios direktyvos II A priede nurodytas tirpiklių suvartojimo slenkstines ribas.
6 Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 punkte „įrenginys“ apibrėžtas kaip stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma viena arba kelios tos pačios direktyvos 1 straipsnyje apibrėžtos veiklos rūšys ir bet kuri kita tiesiogiai susijusi veikla, techniškai susijusi su toje vietoje vykdoma veikla ir galinti turėti įtakos emisijoms.
7 Direktyvos 1999/13 3 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės priima nuostatas, kurios yra būtinos užtikrinti, kad:
1) visi nauji įrenginiai atitinka 5, 8 ir 9 straipsnius;
<…>.“
8 Šios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:
„Nepažeisdamos [1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos] direktyvos 96/61/EB [dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80)], valstybės narės imsi reikiamų priemonių, kurios yra būtinos užtikrinti, kad:
1) esami įrenginiai ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 5 d. atitiktų 8, 9 ir 31 straipsnius;
<…>
3) apie įrenginius, kuriuos eksploatuoti turi būti išduoti leidimai arba kurie turi būti įregistruoti pagal II B priedo Taršos mažinimo planą, būtų pranešta kompetentingoms institucijoms ne vėliau kaip 2005 m. spalio 31 d.
<…>.“
9 Pagal Direktyvos 1999/13 5 straipsnio 2 dalį:
„Visuose įrenginiuose privaloma laikytis:
a) organizuotų išmetamųjų teršalų emisijos ribinių verčių ir neorganizuotų išmetamųjų teršalų emisijos verčių, arba bendros emisijos ribinių verčių bei II A priede nustatytų kitų reikalavimų;
b) II B priede nurodytų [t]aršos mažinimo plano reikalavimų.“
10 Direktyvos 1999/13 9 straipsnio 1 punktas suformuluotas taip:
„Kompetentingai institucijai turi būti įrodyta, kad laikomasi:
<…>
– II B priede nurodytų [t]aršos mažinimo plano reikalavimų,
<…>.“
11 Direktyvos 1999/13 15 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki 2001 m. balandžio 1 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.“
12 Direktyvos 1999/13 II B priedas „Taršos mažinimo planas“ suformuluotas taip :
„1. Plano principai
Taršos mažinimo plano tikslas – suteikti veiklos vykdytojui galimybę kitomis priemonėmis sumažinti emisiją tuo pačiu laipsniu, jeigu turėtų būti taikomos emisijos ribinės vertės. Tuo tikslu veiklos vykdytojas gali naudoti bet kokį taršos mažinimo planą, specialiai sudarytą jo įrenginiams, jeigu galų gale bus gautas lygiavertis emisijos sumažėjimas. Valstybės narės pagal šios direktyvos 11 straipsnį praneša Komisijai apie pažangą, pasiektą gaunant tokį pat taršos sumažėjimo lygį, taip pat apie patirtį, įgytą naudojant šį taršos mažinimo planą.
2. Praktika
Tais atvejais, kai uždedamos dangos, lakas, klijai arba rašalas, gali būti naudojamas toliau pateiktas planas. Jeigu šis metodas netinka, kompetentinga institucija gali leisti veiklos vykdytojui naudoti bet kokį kitą lengvatinį planą, kuris atitinka jos reikalavimus ir čia nubrėžtus principus. Plano projekte atsižvelgiama į tokius duomenis:
i) jeigu pakaitalai, su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo, vis dar tobulinami, veiklos vykdytojui pratęsiamas laikas [turi būti leista pratęsti terminą], kad jis galėtų įgyvendinti savo planus taršai mažinti;
ii) išmetamų[jų] teršalų sumažinimo pradinis atskaitos taškas turėtų kiek įmanoma labiau atitikti tokį išmetamų[jų] teršalų kiekį, kuris būtų, jeigu nebūtų imtasi sumažinimo veiksmų.
Toliau pateiktas planas yra taikomas įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus kietųjų medžiagų kiekis produkte ir kuris naudojamas apibrėžti emisijos sumažinimo atskaitos tašką:
i) veiklos vykdytojas siunčia emisijos sumažinimo planą, į kurį visų pirma įeina vidutinio tirpiklio kiekio sumažinimas bendro jo sunaudojimo atžvilgiu ir (arba) padidėjęs kietųjų medžiagų naudojimo efektyvumas, kad būtų sumažinamas bendrasis teršalų išmetimas iš įrenginių iki nustatyto metinio pamatinio išmetamųjų teršalų kiekio, apibūdinto kaip planinė išmetamųjų teršalų emisija. Tai turi būti padaryta pagal tokį laiko grafiką:
Laikotarpis | Maksimali leistina bendra išmetamųjų teršalų emisija per metus | |
Nauji įrenginiai | Esami įrenginiai | |
Iki 2001 10 31 | Iki 2005 10 31 | Planinė išmetamųjų teršalų emisija × 1,5 |
Iki 2004 10 31 | Iki 2007 10 31 | Planinė išmetamųjų teršalų emisija |
ii) metinė pamatinė išmetamų[jų] teršalų vertė apskaičiuojama taip:
a) nustatoma bendroji kietųjų medžiagų masė tam tikrame dangos ir (arba) rašalo, lako arba klijų kiekyje, sunaudojamame per metus. Kietosios medžiagos – tai visos medžiagos, esančios dangose, rašale, lakuose ir klijuose, kurios tampa kietos, kai tik išgarinamas vanduo ar lakieji organiniai junginiai;
<…>.“
13 Šią direktyvą nuo 2014 m. sausio 7 d. pakeitė 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų[jų] teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) (OL L 334, p. 17).
14 Iš Direktyvos 2010/75 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad joje išdėstyta nauja septynių direktyvų, tarp kurių buvo Direktyva 1999/13, redakcija.
15 Pagal Direktyvos 2010/75 59 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti kiekvieno įrenginio atitiktį kuriai nors vienai šių sąlygų:
a) iš įrenginių išmetamų lakiųjų organinių junginių kiekis neviršija organizuotai išmetamų[jų] teršalų ribinių verčių ir neorganizuotai išmetamų teršalų ribinių verčių, arba bendro išmetamų teršalų kiekio ribinių verčių, bei laikomasi VII priedo 2 ir 3 dalyse nustatytų kitų reikalavimų;
b) įrenginiai atitinka VII priedo 5 dalyje nustatytus [t]aršos mažinimo plano reikalavimus, jei sumažintas išmetamų[jų] teršalų kiekis lygiavertis kiekiui, pasiektam taikant a punkte nurodytas išmetamų[jų] teršalų ribines vertes.“
16 Direktyvos 2010/75 80 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini įgyvendinti <…> VII priedo <...> 5 dalies 1 punktą, <...> įsigaliotų ne vėliau kaip 2013 m. sausio 7 d.
Tas priemones jos taiko nuo tos pačios dienos.
<…>.“
17 Minėtos direktyvos 81 straipsnio 1 dalyje numatyta:
Direktyvos <...> 1999/13 <...> panaikinamos nuo 2014 m. sausio 7 d., nedarant poveikio valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su IX priedo B dalyje nustatytais direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais.“
18 Direktyvos 2010/75 VII priedo „Techninės nuostatos, susijusios su organinius tirpiklius naudojančiais įrenginiais ir veikla“ 5 dalis „Taršos mažinimo planas“ suformuluota taip:
„1. Ūkio subjektas gali naudoti bet kokį mažinimo planą, specialiai sudarytą jo įrenginiui.
2. Tais atvejais, kai dedamos dangos, lakas, klijai arba rašalas, gali būti naudojamas toliau pateiktas planas. Jeigu šis metodas netinka, kompetentinga institucija gali leisti ūkio subjektui naudoti bet kokį kitą planą, kurį taikant išmetamų[jų] teršalų kiekį galima sumažinti tiek pat, kiek jis būtų sumažintas taikant 2 ir 3 dalyse nurodytas išmetamų[jų] teršalų ribines vertes. Plano projekte turi būti atsižvelgiama į tokius duomenis:
a) jeigu pakaitalai, su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo, vis dar tobulinami, veiklos vykdytojui pratęsiamas laikas [turi būti leista pratęsti terminą], kad jis galėtų įgyvendinti savo planus taršai mažinti;
b) išmetamų[jų] teršalų sumažinimo pradinis atskaitos taškas turėtų kiek įmanoma labiau atitikti tokį išmetamų[jų] teršalų kiekį, kuris būtų, jeigu nebūtų imtasi sumažinimo veiksmų.
3. Toliau pateiktas planas taikomas įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus kietųjų medžiagų kiekis produkte:
a) metinė pamatinė išmetamų[jų] teršalų vertė apskaičiuojama taip:
i) nustatoma bendroji kietųjų medžiagų masė tam tikrame dangos ir (arba) rašalo, lako arba klijų kiekyje, sunaudojamame per metus. Kietosios medžiagos – tai visos medžiagos, esančios dangose, rašale, lakuose ir klijuose, kurios tampa kietos, kai tik išgarinamas vanduo ar lakieji organiniai junginiai;
ii) metinė pamatinė išmetamų[jų] teršalų vertė apskaičiuojama i papunktyje nustatytą masę dauginant iš atitinkamo koeficiento, pateikto toliau esančioje lentelėje. Kompetentingos institucijos gali atskiriems įrenginiams pakoreguoti šiuos koeficientus, kad būtų parodomas užregistruotas padidėjęs efektyvumas naudojant kietąsias medžiagas.
<…>.“
Nyderlandų teisė
19 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyvos 1999/13 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 2 dalis į Nyderlandų teisę buvo perkeltos Nutarimo dėl tirpiklių, kuriuo perkeliama Direktyva 1999/13/EB (Oplosmiddelenbesluit omzetting EG-VOS-richtlijn milieubeheer, Stb. 2001, Nr. 161, toliau – Tirpiklių nutarimas), 3 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio a punktu.
20 Pagal šias Tirpiklių nutarimo nuostatas atitinkamos bendrovės privalo imtis priemonių, kurios yra būtinos užtikrinti, kad jų įrenginiai ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 31 d. atitiktų išmetamųjų teršalų ribines vertes, nurodytas šio nutarimo II A priede, ar reikalavimus, kylančius iš lakiųjų organinių junginių taršos mažinimo plano (toliau – taršos mažinimo planas), išsamiai nustatyto minėto nutarimo II B priede. Pastarojo priedo turinys yra identiškas Direktyvos 1999/13 II B priedui.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
21 Nannoka eksploatuoja lakavimo ir paviršiaus dengimo įrenginį.
22 2010 m. spalio 7 d. sprendimu College nurodė Nannoka sumokėti piniginę baudą už Tirpiklių nutarimo 3 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio a punkto pažeidimą.
23 Dėl 2010 m. spalio 7 d. sprendimo pateiktą Nannoka administracinį skundą College 2011 m. liepos 13 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstą.
24 Nannoka ieškinį, pareikštą dėl 2011 m. liepos 13 d. College sprendimo, 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu Rechtbank Arnhem (Arnhemo apylinkės teismas) atmetė kaip nepagrįstą.
25 Nannoka apskundė šį sprendimą Raad van State (Valstybės Taryba).
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tai, jog 2010 m. spalio 7 d. sprendimas buvo panaikintas 2013 m. kovo 7 d., nepanaikina Nannoka suinteresuotumo, kad pagrindinė byla būtų iš esmės išnagrinėta apeliacinėje instancijoje. Iš tiesų ši bendrovė įtikino, jog dėl panaikinto sprendimo patyrė žalos, nes dalį savo veiklos buvo priversta perduoti vykdyti kitai bendrovei.
27 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, akivaizdu, kad Nannoka 2007 m. spalio 31 d. nesilaikė Tirpiklių nutarimo II A priede nustatytų išmetamųjų teršalų ribinių verčių.
28 Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Nannoka nurodo, kad atitiko minėto nutarimo II B priede nustatytus taršos mažinimo plano reikalavimus, nes, anot jos, šiame priede yra numatyta galimybė pratęsti savo taršos mažinimo plano įgyvendinimo terminą po 2007 m. spalio 31 d.
29 Iš tiesų, Nannoka teigimu, Direktyvos 1999/13 II B priede numatyta, jog veiklos vykdytojui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planus taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami. Nannoka mano, jog toks atvejis buvo pagrindinėje byloje.
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme šalys sutaria, kad Nannoka 2005 m. spalio 27 d. raštu pranešė kompetentingoms nacionalinėms institucijoms apie savo ketinimą taikyti taršos mažinimo planą. Be to, neginčijama, kad Nannoka sudarė tokį taršos mažinimo planą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vis dėlto šis taršos mažinimo planas nereiškia, kad „planinė išmetamųjų teršalų emisija“ bus pasiekta iki 2007 m. spalio 31 d., kaip numatyta Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto antroje pastraipoje.
31 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Direktyvos 1999/13 II B priedą nereikalaujama priimti taršos mažinimo plano, kuris turėtų atitikti vienintelį modelį, tačiau jame įtvirtinti principai, nurodymai ir reikalavimai, kurių pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį turi laikytis veiklos vykdytojas, sudarydamas savo taršos mažinimo planą.
32 Tačiau iš Direktyvos 1999/13 II B priedo negalima tiksliai nustatyti nei atvejų, kada teisėtai pratęsiamas numatytas terminas, nei galimos tokio papildomo termino trukmės.
33 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šiame priede numatytas konkretaus taršos mažinimo plano (toliau – tipinis planas) taikymas įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus kietųjų medžiagų kiekis produkte, o šis kiekis naudojamas apibrėžti išmetamųjų teršalų sumažinimo pradinį atskaitos tašką. Šiame priede taip pat pateiktas grafikas, per kiek laiko turi būti pasiekta vadinamoji „planinė“ išmetamųjų teršalų emisija, ir šios emisijos apskaičiavimo metodas.
34 Pagrindinėje byloje nėra pagrindo daryti išvados, kad Nannoka įrenginiai neatitinka minėtų sąlygų, kurioms esant taikomas šis tipinis planas. Atrodo, kad tais atvejais, kai reikia taikyti minėtą tipinį planą, negalima nukrypti nuo Direktyvos 199/13 II B priede nustatyto grafiko. Kadangi pagal šį grafiką planinė išmetamųjų teršalų emisija turėjo būti pasiekta iki 2007 m. spalio 31 d. ir nustatyta, kad Nannoka taršos mažinimo planas nepadėjo to padaryti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, kyla abejonių, ar šis taršos mažinimo planas atitiko Direktyvos 1999/13 II B priede nurodytus reikalavimus.
35 Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad minėtame priede nurodyta būtinybė atsižvelgti į tai, jog ūkio subjektui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar, net taikant tipinį planą, vis dėlto įmanoma nukrypti nuo grafiko, kuris yra to plano dalis.
36 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas numato du galimus Direktyvos 1999/13 II B priedo aiškinimo variantus. Pagal pirmąjį aiškinimą terminą pratęsti turi būti leista tik tada, kai tipinis planas netinka esant atitinkamai situacijai ir dėl to sudaromas kitoks taršos mažinimo planas. Pagal antrąjį aiškinimą, net jei tipinis planas yra taikytinas, terminas gali būti pratęsiamas nukrypstant nuo šiame plane nustatyto grafiko.
37 Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pritartų šiam antrajam aiškinimui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat abejoja dėl sąlygų, reikalingų tam, kad ūkio subjektas galėtų pasinaudoti teise pratęsti terminą, ir dėl laiko, kiek toks terminas gali būti pratęstas. Iš tiesų Direktyvos 1999/13 II B priede nenurodyta, pavyzdžiui, tai, ar teisė į termino pratęsimą priklauso nuo kompetentingų institucijų leidimo, o gal ji gali būti suteikiama atskirai. Šiame priede taip pat nenurodyta, kaip konkrečiai turi būti tobulinami pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo arba kokia turi būti jų stadija, kad būtų pratęstas terminas. Be to, jame nepatikslinti kriterijai, pagal kuriuos turi būti nustatyta pratęsto termino trukmė.
38 Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 1999/13 II B priedą reikia aiškinti taip, kad asmeniui, eksploatuojančiam įrenginius, kuriems gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, naudojamas apibrėžti išmetamųjų teršalų sumažinimo pradinį atskaitos tašką, nukrypstant nuo šiame priede nustatyto grafiko, turi būti leidžiama pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planus taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami?
[Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas:]
2. Ar tam, kad būtų leista pratęsti taršos mažinimo planui įgyvendinti nustatytą terminą, kaip nurodyta Direktyvos 1999/13 II B priede, būtini tam tikri įrenginius eksploatuojančio asmens veiksmai, o gal reikalingas kompetentingų institucijų leidimas?
3. Kokiais kriterijais remiantis nustatoma, kiek turi būti pratęsiamas terminas, numatytas Direktyvos 1999/13 II B priede?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
39 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 1999/13 II B priedas turi būti aiškinamas taip, kad pratęsti terminą, numatytą šio priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktyje, gali būti leidžiama asmeniui, eksploatuojančiam „įrenginį“, kaip šis suprantamas pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, kad šis asmuo galėtų įgyvendinti savo planą taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, nors galima daryti prielaidą, jog šiam įrenginiui gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, naudojamas išmetamųjų teršalų sumažinimo pradiniam atskaitos taškui apibrėžti.
40 Pagal Direktyvos 1999/13 5 straipsnio 2 dalį visuose įrenginiuose, kuriems taikoma ši direktyva, privaloma laikytis ir lakiųjų organinių junginių emisijos ribinių verčių reikalavimų, nustatytų minėtos direktyvos II A priede, arba jos II B priede numatyto taršos mažinimo plano reikalavimų.
41 Pagal tos pačios direktyvos II B priedo 1 punktą taršos mažinimo planas turi suteikti ūkio subjektui galimybę kitomis priemonėmis nei šių emisijos ribinių verčių taikymas sumažinti emisiją tuo pačiu laipsniu, jeigu turėtų būti taikomos šios vertės. Kaip savo išvados 14 punkte pažymėjo generalinė advokatė, taršos mažinimo planas grindžiamas mažesnės emisijos pakaitalų naudojimu ir mažesnės emisijos procesų taikymu.
42 Iš Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos matyti, kad tais atvejais, kai dedamos dangos, lakas, klijai arba rašalas, gali būti taikomas šio priedo 2 punkto antroje pastraipoje pateiktas planas, t. y. tipinis planas. Pagal pastarąją nuostatą šis planas taikomas įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, naudojamas apibrėžti išmetamųjų teršalų sumažinimo pradinį atskaitos tašką. Minėto priedo 2 punkto pirmoje pastraipoje patikslinta, kad jeigu šis metodas netinka, kompetentinga institucija gali leisti ūkio subjektui naudoti bet kokį kitą lengvatinį planą, kuris atitinka to paties priedo 1 punkte nubrėžtus jos reikalavimus ir principus.
43 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nėra pagrindo daryti išvados, jog Nannoka įrenginiai neatitinka sąlygų, kurioms esant taikomas tipinis planas.
44 Pagal Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktį, numatantį, kad atitinkamam ūkio subjektui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, reikia įvertinti, ar terminą pratęsti turi būti leista neatsižvelgiant į taršos mažinimo planą, kurį įrenginiui taiko tas ūkio subjektas, o gal toks termino pratęsimas gali būti leidžiamas tik taikant kitą nei tipinis taršos mažinimo planą.
45 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagal minėto priedo formuluotę negalima pateikti aiškaus atsakymo į šį klausimą.
46 Nors iš Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunkčio formuluotės matyti, jog ūkio subjektui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, iš minėto 2 punkto pirmos pastraipos trijų sakinių sekos negalima nustatyti, ar pratęsti terminą turi būti leista ir konkrečiu atveju, kai šis ūkio subjektas taiko tipinį planą.
47 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad nors frazė „[à] cet effet“ (šiuo tikslu), kuria pradedamas Direktyvos 1999/13 versijos prancūzų kalba II B priedo 2 punkto trečias sakinys, iš pirmo žvilgsnio atrodo susijusi su šio punkto ankstesniame sakinyje nurodytu atveju, kai taikomas „toute autre méthode [que le schéma standard]“ („bet koks kitas [nei tipinis] lengvatinis planas“), vis dėlto neatrodo, kad šį aiškinimą gali aiškiai patvirtinti kitos Direktyvos 1999/13 kalbinės versijos, kaip antai vokiečių, anglų ir nyderlandų kalbomis, kuriose nėra frazės, atitinkančios frazę „[à] cet effet“. Šiose versijose šis trečias sakinys gali būti aiškinamas plačiai, kaip apimantis bet kokį taršos mažinimo planą, įskaitant tipinį planą.
48 Šiuo aspektu Nyderlandų vyriausybė teigia, kad, nepaisant to, kurį taršos mažinimo planą taiko atitinkamas ūkio subjektas, terminą pratęsti jam negali būti leidžiama po 2007 m. spalio 31 d., tai yra tos dienos, kurią pagal Direktyvos 1999/13 4 straipsnio 1 punktą ir II B priedo 2 punkto antros pastraipos i papunktį esamų įrenginių išmetamieji teršalai turi atitikti šios direktyvos 5 straipsnio reikalavimus, t. y. II A priede nustatytas ribas arba II B priede nurodytą taršos mažinimo planą.
49 Vis dėlto šios pozicijos negalima palaikyti.
50 Iš tiesų Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktyje aiškiai numatyta galimybė suteikti ūkio subjektui papildomą terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą taršai mažinti, neišvengiamai reiškia, kad visi direktyvoje numatyti terminai, pirmiausia tie, kurie baigiasi 2007 m. spalio 31 d. esamiems įrenginiams, gali būti pratęsti. Kaip savo išvados 22 punkte pažymėjo generalinė advokatė, ši Nyderlandų vyriausybės nuomonė panaikintų minėtos direktyvos II B priedo pirmos pastraipos i papunkčio reglamentuojamąjį pobūdį ir ši nuostata būtų prilyginta paprastam nagrinėjamo termino apskaičiavimo paaiškinimui.
51 Be to, reikia pažymėti, kad 2010 m. priimdamas Direktyvą 2010/75 Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas į šios direktyvos VII priedo 5 dalies 2 punkto a papunktį, panaudodamas nuostatas, identiškas Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunkčio nuostatoms, perėmė galimybę leisti ūkio subjektui pratęsti terminą įgyvendinant taršos mažinimo planą. Tačiau, kaip savo išvados 32 punkte nurodė generalinė advokatė, nėra jokios nuorodos į tai, kad nagrinėjamas Direktyvos 1999/13 nuostatas būtų reikėję pakeisti, įtraukiant jas į Direktyvą 2010/75. Todėl teisės aktų leidėjas manė, kad terminą pratęsti buvo galima net po 2007 m. spalio 31 d.
52 Komisija savo ruožtu nurodo, kad Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto antroje pastraipoje įtvirtinta speciali taisyklė, taikytina įrenginiams, kuriuose naudojamas produktas su pastoviu kietųjų medžiagų kiekiu, ir ji būtų svarbesnė už nuostatą dėl termino pratęsimo. Komisijos teigimu, būtų galima pratęsti tik įrenginiams, kuriuose naudojamas produktas be pastovaus kietųjų medžiagų kiekio, numatytą terminą.
53 Šiuo klausimu, net jei iš tiesų pagal Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto antrą pastraipą nustatytas taršos mažinimo planas, t. y. tipinis planas, taikytinas įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, kurį galima naudoti išmetamųjų teršalų sumažinimo pradiniam atskaitos taškui apibrėžti, šis planas vis dėlto nėra speciali taisyklė, išskyrus papildomo termino suteikimą tokius įrenginius eksploatuojantiems asmenims.
54 Iš tiesų reikia pažymėti, jog Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmoje pastraipoje nurodyta, kad tais atvejais, kai uždedamos dangos, lakas, klijai arba rašalas, „gali“ būti naudojamas tipinis planas ir kad jeigu šis planas netinka, kompetentinga institucija „gali“ leisti veiklos vykdytojui naudoti bet kokį kitą metodą, kuris atitinka šios direktyvos II B punkto 1 punkte nustatytus reikalavimus ir principus. Reikia konstatuoti, kad šios nuostatos formuluotėje nėra jokio elemento, kuris tuo atveju, kai tipinis planas netinka, neleistų taikyti kito metodo įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis. Taigi panašiai, kaip tipinio plano galima netaikyti tokiems įrenginiams, jiems gali būti leidžiama pratęsti terminą, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami.
55 Be to, galimybę suteikti papildomą terminą visų tipų įrenginiams, nepaisant priimto taršos mažinimo plano, patvirtina ratio legis, kuria pagrįstos Direktyvos 1999/13 nuostatos, susijusios su termino pratęsimu ir įrenginiais su pastoviu produkto kietųjų medžiagų kiekiu.
56 Pirma, kaip savo išvados 36 punkte pažymėjo generalinė advokatė, termino pratęsimas yra proporcingumo principo išraiška. Iš tiesų atsižvelgiant į šį principą atrodo, jog įrenginį eksploatuojantiems asmenims nustatytas pernelyg griežtas reikalavimas investuoti, siekiant apriboti lakiųjų organinių junginių emisijas iki tam tikros dienos, jeigu šių emisijų artimiausioje ateityje galima išvengti arba jas labai sumažinti mažesnėmis sąnaudomis, kai tik atsiras nedidelį tirpiklio kiekį turinčių arba visai jo neturinčių pakaitalų, kurie vis dar tobulinami. Antra, kaip matyti iš Direktyvos 1999/13 8 konstatuojamosios dalies, tai paremta tuo, kad organinių junginių emisijų galima išvengti arba jas sumažinti, nes jau yra arba artimiausiais metais atsiras mažiau kenksmingų pakaitalų. Iš tiesų, jei įmonė, naudodama pakaitalus, gali išvengti rimtų emisijos mažinimo priemonių, ji greičiausiai yra pasirengusi kurti ar tobulinti pakaitalus arba skatinti jų tobulinimą. Be to, kadangi nedidelį tirpiklio kiekį turintys arba visai jo neturintys pakaitalai už atitinkamo įrenginio ribų gali prisidėti prie to, kad būtų apribojamos lakiųjų organinių medžiagų emisijos, šių pakaitalų tobulinimas gali pateisinti ilgesnius pereinamuosius laikotarpius.
57 Kiek tai susiję su įrenginiais, kuriuose naudojamas produktas su pastoviu kietųjų medžiagų kiekiu, iš Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto antros pastraipos matyti, kad šis kiekis gali būti naudojamas „apibrėžti išmetamųjų teršalų sumažinimo pradinį atskaitos tašką“. Kaip teismo posėdyje paaiškino šalys, pastovaus produkto kietųjų medžiagų kiekio buvimas taip pat leidžia nustatyti atitinkamų įrenginių išmetamųjų teršalų normos nustatymo metodą, kuriuo atitinkamas ūkio subjektas negali pasinaudoti nenaudodamas produkto su tokiu pastoviu kietųjų medžiagų kiekiu. Taip pat iš jokios šio priedo nuostatos nematyti, kad dėl tikslo, kurio siekiama nustatant pastovaus produkto kietųjų medžiagų kiekio kriterijų, būtų nesuteikta galimybė pratęsti terminą asmeniui, eksploatuojančiam įrenginį, kuriame naudojamas produktas su tokiu pastoviu kietųjų medžiagų kiekiu.
58 Taigi minėtas kriterijus, atrodo, neturi jokios sąsajos su ratio legis, kuria pagrįstos Direktyvos 1999/13 nuostatos, susijusios su galimybe suteikti papildomą terminą tuo atveju, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami. Todėl, kiek tai susiję su šia galimybe, nepateisinamas įrenginių, kuriuose naudojamas produktas su pastoviu kietųjų medžiagų kiekiu, ir kitų įrenginių atskyrimas; toks atskyrimas negali būti aiškiai nustatytas iš šios direktyvos II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunkčio formuluotės.
59 Tiesa, per posėdį Komisija teigė, kad priimant Direktyvą 1999/13 jau buvo daug produktų su pastoviu kietųjų medžiagų kiekiu pakaitalų. Pasak Komisijos, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į šią aplinkybę, taigi turi būti laikoma, kad, nustatydamas šios direktyvos II B priedo 2 punkto antros pastraipos i papunktyje tipiniam planui taikytinus terminus, jis ketino panaikinti bet kokią galimybę pratęsti terminą įrenginiams, kuriems gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis.
60 Tačiau nei Direktyvos 1999/13 nuostatos, nei jos parengiamieji dokumentai neleidžia patvirtinti Komisijos teiginių.
61 Šiuo klausimu reikia pridurti, jog toks Direktyvos 1999/13 II B priedo aiškinimas, kad šia direktyva draudžiama leisti asmeniui, eksploatuojančiam įrenginį, kuriam gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, pratęsti terminą, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, bet kuriuo atveju prieštarautų teisinio saugumo principui, pagal kurį reikalaujama, kad iš Sąjungos teisės aktų suinteresuotieji asmenys galėtų aiškiai ir tiksliai žinoti jais nustatytų pareigų turinį, savo teises ir pareigas ir atitinkamai imtis veiksmų (šiuo klausimu žr. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C‑201/09 P ir C‑216/09 P, ECLI:EU:C:2011:190, 68 punktą ir Sprendimo BGL, C‑78/01, EU:C:2003:490, 71 punktą).
62 Iš tiesų, kiek toks aiškinimas negalimas remiantis Direktyvos 1999/13 II B priedo tekstu ir neatrodo galintis būti patvirtintas nei atsižvelgiant į ratio legis, kuria pagrįstos šio priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunkčio nuostatos, susijusios su termino pratęsimu, nei į šio priedo struktūrą, pagal teisinio saugumo principą neleidžiama remiantis šiuo priedu uždrausti tokiai bendrovei kaip Nannoka pasinaudoti tokiu termino pratęsimu.
63 Todėl reikia manyti, kad pratęsti terminą turi būti leidžiama, nepaisant atitinkamam įrenginiui taikytino taršos mažinimo plano, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami.
64 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 1999/13 II B priedas turi būti aiškinamas taip, kad asmeniui, eksploatuojančiam „įrenginį“, kaip šis suprantamas pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, gali būti suteikiamas papildomas terminas, numatytas šio priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktyje, tam, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą lakiųjų organinių junginių taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, nors ir galima daryti prielaidą, jog šiam įrenginiui gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, naudojamas išmetamųjų teršalų sumažinimo pradiniam atskaitos taškui apibrėžti.
Dėl trečiojo ir antrojo klausimų
65 Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar, Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktis turi būti aiškinamas taip, jog tam, kad būtų leista pratęsti taršos mažinimo planui įgyvendinti nustatytą terminą, būtini tam tikri atitinkamą įrenginį eksploatuojančio asmens veiksmai arba reikalingas kompetentingų institucijų leidimas, ir, antra, kokiais kriterijais remiantis nustatoma, kiek turi būti pratęsiamas šis terminas.
66 Šiuo aspektu iš tos pačios Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunkčio formuluotės matyti, kad pratęsti šioje nuostatoje nurodytą terminą turi būti „leista“. Iš to išplaukia, kad termino negalima pratęsti savaime ir kad būtinai turi būti priimtas kompetentingų institucijų sprendimas. Be to, kaip savo išvados 65 punkte pažymėjo generalinė advokatė, tokiam sprendimui priimti reikalingas atitinkamą įrenginį eksploatuojančio asmens prašymas, nes jis nori nukrypti nuo reikalavimų, taikytinų jam termino nepratęsimo atveju.
67 Šiomis aplinkybėmis svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 1999/13 nuostatas ūkio subjektui įgyvendinant taršos mažinimo planą pagrindinis vaidmuo skiriamas kompetentingoms institucijoms.
68 Iš tiesų pagal Direktyvos 1999/13 4 straipsnio 3 punktą veiklos vykdytojai, ketinantys įgyvendinti taršos mažinimo planą, privalėjo apie jį pranešti kompetentingoms institucijoms ne vėliau kaip 2005 m. spalio 31 d. Be to, pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį veiklos vykdytojas „kompetentingai institucijai“ turi įrodyti, „kad laikosi“ minėtos direktyvos II B priede nurodytų taršos mažinimo plano reikalavimų, kuriuos turi atitikti jo pateiktas taršos mažinimo planas. Galiausiai pagal minėtos direktyvos II B priedo 2 punktą, jeigu tipinis planas netinka, „kompetentinga institucija gali leisti veiklos vykdytojui naudoti bet kokį kitą lengvatinį planą, kuris atitinka jos reikalavimus ir <...> principus“, nustatytus šio priedo 1 punkte.
69 Iš šių nuostatų matyti, kad kompetentinga institucija turi diskreciją, kai turi spręsti dėl ūkio subjekto, siekiančio gauti leidimą įgyvendinti taršos mažinimo planą, prašymo.
70 Tą patį galima pasakyti kalbant apie leidimą pratęsti terminą, siekiant įgyvendinti tokį taršos mažinimo planą – toks leidimas glaudžiai susijęs su institucija, leidžiančia ūkio subjektui įgyvendinti tą planą.
71 Taigi pratęsti terminą galima tik pagal leidimą, išduotą kompetentingų institucijų atitinkamo ūkio subjekto prašymu.
72 Šiuo klausimu Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktyje tik numatyta, kad jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, ūkio subjektui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą taršai mažinti.
73 Termino pratęsimas, numatytas Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktyje, kaip šios direktyvos bendrųjų nuostatų nukrypstančios išimtis, turi būti aiškinamas siaurai (šiuo klausimu žr. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 22 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
74 Šiuo požiūriu, kaip matyti iš pačios Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunkčio formuluotės, nustatančios tik termino „pratęsimą“, šiuo priedu grindžiamo taršos mažinimo plano įgyvendinimas turi būti apribotas laiko atžvilgiu.
75 Siekiant nustatyti, ar ūkio subjektui turi būti suteiktas papildomas terminas, kad jis galėtų įgyvendinti taršos mažinimo planą, ir tai, kiek gali būti leista pratęsti terminą, reikia atsižvelgti į Direktyvos 1999/13 II B priedo nuostatomis, susijusiomis su termino pratęsimu, siekiamus tikslus, t. y. kaip jau nurodyta šio sprendimo 56 punkte, pirma, skatinti pakaitalų tobulinimą ir, antra, atsižvelgti į proporcingumo principą.
76 Taigi, kaip savo išvados 56 ir 57 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, kompetentingos institucijos, naudodamosi turima diskrecija, turi pirmiausia patikrinti, ar pakaitalai, tinkami naudoti atitinkamuose įrenginiuose ir mažinti lakiųjų organinių junginių emisijas, iš tikrųjų yra tobulinami ir ar atliekami darbai, kuriais, atsižvelgiant į pateiktą informaciją, galima užbaigti tokių produktų tobulinimą.
77 Kalbant apie prašomo papildomo termino proporcingumo įvertinimą, palyginti su tikslu skatinti pakaitalų tobulinimą, reikia atsižvelgti į, viena vertus, teršalų emisijos sumažinimo, pasiekiamo naudojant tobulinamus pakaitalus, ir su jais susijusių sąnaudų, kita vertus, į pratęsus terminą atsirandančių papildomų emisijų ir bet kurių alternatyvių priemonių sąnaudų santykį. Be to, būtina patikrinti, ar nėra alternatyvios priemonės, kuri mažesnėmis sąnaudomis gali daryti poveikį panašiam arba dar didesniam išmetamųjų teršalų kiekiui mažinti, ir pirmiausia – ar dar nėra kitų pakaitalų.
78 Taigi pakaitalo, kuris leidžia sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, tobulinimas gali leisti tai, kad atitinkamam ūkio subjektui būtų suteiktas leidimas pratęsti terminą.
79 Dėl galimos papildomo termino trukmės reikia konstatuoti, kad nei Direktyvos 1999/13 II B priede, nei bet kurioje kitoje šios direktyvos nuostatoje šiuo klausimu nieko nenurodoma.
80 Tačiau siekiant, kad kitos Direktyvos 1999/13 nuostatos visiškai neprarastų savo veiksmingumo, šios direktyvos II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktis negali būti aiškinamas taip, kad kompetentingos institucijos turi atitinkamam ūkio subjektui pratęsti terminą tol, kol turima pakaitalų, nenustatydamos jokios laiko ribos.
81 Šiuo klausimu iš Direktyvos 1999/13 8 konstatuojamosios dalies matyti, kad termino pratęsimas pagal šios direktyvos II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktį taikytinas tik jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo iš tikrųjų vis dar tobulinami tą dieną, kai turi būti leista pratęsti terminą, ir jei galima manyti, kad tie pakaitalai „artimiausiais metais“ bus pateikti naudoti.
82 Net jei iš šios nuostatos matyti, kad terminas gali būti pratęstas keleriais metais, vis dėlto reikia manyti, kad pratęsimo trukmė neturi viršyti to, kas būtina pakaitalams tobulinti. Tai turi būti vertinama atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pirmiausia palyginant, viena vertus, išmetamųjų teršalų sumažinimo, kuris leistų tobulinti pakaitalus, apimtį ir šių pakaitalų sąnaudas ir, kita vertus, papildomų išmetamųjų teršalų, dėl kurių būtų pratęstas terminas, kiekį ir galimų alternatyvių priemonių sąnaudas.
83 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktis turi būti aiškinamas taip, jog tam, kad būtų leista pratęsti taršos mažinimo planui įgyvendinti nustatytą terminą, reikalingas kompetentingų institucijų leidimas, kuriam būtinas išankstinis atitinkamo ūkio subjekto prašymas. Siekdamos nustatyti, ar ūkio subjektui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti taršos mažinimo planą, ir tai, kiek gali būti leista pratęsti terminą, šios kompetentingos institucijos, naudodamosi turima diskrecija, turi pirmiausia patikrinti, ar pakaitalai, tinkami naudoti atitinkamuose įrenginiuose ir mažinti lakiųjų organinių junginių emisijas, iš tikrųjų yra tobulinami, ar atliekami darbai, kuriais, atsižvelgiant į pateiktas aplinkybes, galima užbaigti tokių produktų tobulinimą, ir ar nėra alternatyvios priemonės, kuri mažesnėmis sąnaudomis gali padėti panašiai arba dar labiau sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, ir pirmiausia – ar dar nėra kitų pakaitalų. Be to, reikia atsižvelgti į, viena vertus, teršalų emisijos sumažinimo, galimo naudojant pakaitalus, bei šių pakaitalų sąnaudų ir, kita vertus, pratęsus terminą atsirandančių papildomų emisijų ir bet kurių alternatyvių priemonių sąnaudų santykį. Pratęsimo trukmė neturi viršyti to, kas būtina pakaitalams tobulinti. Tai turi būti vertinama atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pirmiausia į papildomų išmetamųjų teršalų, dėl kurių būtų pratęstas terminas, kiekį ir galimų alternatyvių priemonių sąnaudas, palyginti su išmetamųjų teršalų sumažinimo, kuris leistų tobulinti pakaitalus, apimtimi ir šių pakaitalų sąnaudomis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
84 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 1999 m. kovo 11 d. Tarybos direktyvos 1999/13/EB dėl tam tikrų veiklos rūšių ir tam tikrų įrenginių lakiųjų organinių junginių, susidarančių naudojant organinius tirpiklius, emisijų apribojimo II B priedas turi būti aiškinamas taip, kad asmeniui, eksploatuojančiam „įrenginį“, kaip šis suprantamas pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, gali būti suteikiamas papildomas terminas, numatytas šio priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktyje, tam, kad jis galėtų įgyvendinti savo planą lakiųjų organinių junginių taršai mažinti, jeigu pakaitalai su nedideliu tirpiklio kiekiu arba be jo vis dar tobulinami, nors galima daryti prielaidą, kad šiam įrenginiui gali būti nustatytas pastovus produkto kietųjų medžiagų kiekis, naudojamas išmetamųjų teršalų sumažinimo pradiniam atskaitos taškui apibrėžti.
2. Direktyvos 1999/13 II B priedo 2 punkto pirmos pastraipos i papunktis turi būti aiškinamas taip, jog tam, kad būtų leista pratęsti taršos mažinimo planui įgyvendinti nustatytą terminą, reikalingas kompetentingų institucijų leidimas, kuriam būtinas išankstinis atitinkamo ūkio subjekto prašymas. Siekdamos nustatyti, ar ūkio subjektui turi būti leista pratęsti terminą, kad jis galėtų įgyvendinti taršos mažinimo planą, ir tai, kiek gali būti leista pratęsti terminą, šios kompetentingos institucijos, naudodamosi turima diskrecija, turi pirmiausia patikrinti, ar pakaitalai, tinkami naudoti atitinkamuose įrenginiuose ir mažinti lakiųjų organinių junginių emisijas, iš tikrųjų yra tobulinami, ar atliekami darbai, kuriais, atsižvelgiant į pateiktas aplinkybes, galima užbaigti tokių produktų tobulinimą, ir ar nėra alternatyvios priemonės, kuri mažesnėmis sąnaudomis gali padėti panašiai arba dar labiau sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, pirmiausia – ar dar nėra kitų pakaitalų. Be to, reikia atsižvelgti į, viena vertus, teršalų emisijos sumažinimo, galimo naudojant pakaitalus, bei šių pakaitalų sąnaudų ir, kita vertus, pratęsus terminą atsirandančių papildomų emisijų ir bet kurių alternatyvių priemonių sąnaudų santykį. Pratęsimo trukmė neturi viršyti to, kas būtina pakaitalams tobulinti. Tai turi būti vertinama atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pirmiausia į papildomų išmetamųjų teršalų, dėl kurių būtų pratęstas terminas, kiekį ir galimų alternatyvių priemonių sąnaudas, palyginti su išmetamųjų teršalų sumažinimo, kuris leistų tobulinti pakaitalus, apimtimi ir šių pakaitalų sąnaudomis.
Parašai.