PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji išplėstinė kolegija)

SPRENDIMAS

1996 m. gruodžio 12 d.(*)

„Atrankinio platinimo sistema – Prabangūs kosmetikos gaminiai“

Byloje T‑19/92

Groupement d'Achat Édouard Leclerc, pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė, įsteigta Paryžiuje, atstovaujama Paryžiaus advokatūros advokatų Mario Amadio ir Gilbert Parléani, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Philippe Hoss kontora, 15 Côte d'Eich,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, iš pradžių atstovaujamą Bernd Langeheine, vėliau – Berend Jan Drijber, Komisijos Teisės tarnybos darbuotojų, padedamų Paryžiaus advokatūros advokato Hervé Lehman, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Carlos Gómez de la Cruz Komisijos Teisės tarnybos darbuotojas, Centre Wagner, Kirchberg,

atsakovę,

palaikomą

Yves Saint Laurent Parfums SA, pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės, įsteigtos Neuilly-sur-Seine (Prancūzija), atstovaujamos Paryžiaus advokatūros advokatų Dominique Voillemot ir Arnaud Michel, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Jacques Loesch kontora, 11 rue Goethe,

Fédération des industries de la parfumerie, profesinių sąjungų susivienijimo, veikiančio pagal Prancūzijos teisę ir kurio būstinė yra Paryžiuje, atstovaujamo Paryžiaus advokatūros advokato Robert Collin, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Ernest Arendt kontora, 8-10 rue Mathias Hardt,

Comité de liaison des syndicats européens de l'industrie de la parfumerie et des cosmétiques, tarptautinės ne pelno asociacijos, veikiančios pagal Belgijos įstatymus, įsteigtos Briuselyje ir atstovaujamos solicitor Stephen Kon ir Paryžiaus advokatūros advokatės Mélanie Thill‑Tayara, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Winandy ir Err kontora, 60 Avenue Gaston Diderich,

ir

Fédération européenne des parfumeurs détaillants, nacionalinių federacijų arba profesinių sąjungų asociacijos, veikiančios pagal Prancūzijos įstatymus, įsteigtos Paryžiuje, atstovaujamos Liono advokatūros advokato Rolland Verniau, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Nico Schaeffer kontora, 12 avenue de la Porte Neuve,

į bylą įstojusių šalių,

dėl 1991 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 92/33/EEB, susijusio su EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/33.242 – Yves Saint Laurent Parfums) (OL L 12, p. 24), panaikinimo

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kirschner, teisėjai B. Vesterdorf, C. W. Bellamy, A. Kalogeropoulos ir A. Potocki,

posėdžio sekretorius J. Palacio Gonsález, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1996 m. vasario 28 ir 29 d. posėdžiams,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

 Įvadas

1        Kosmetikos gaminiams priskiriama daug įvairių gaminių, pavyzdžiui, parfumerijos gaminiai, kūno ir grožio priežiūros gaminiai, plaukų priežiūros ir higienos priemonės. Šiai kosmetikos gaminių kategorijai priklauso ir specifinis prabangos prekių segmentas – aukštos kokybės palyginti brangios prekės, parduodamos su prestižiniu prekių ženklu. Paprastai prabangūs kosmetikos gaminiai parduodami tik per atrankinio platinimo tinklus, kuriems taikomos panašios sąlygos. Šiuos tinklus daugiausia sudaro specializuotos parfumerijos parduotuvės arba specializuoti skyriai universalinėse parduotuvėse.

2        Yves Saint Laurent SA (toliau – Yves Saint Laurent) gamina prabangius kosmetikos gaminius. Ši bendrovė priklauso Yves Saint Laurent grupei, kurios veikla – prabangos prekių gamyba ir platinimas. 1992 m. Yves Saint Laurent užėmė maždaug 9 %. Bendrijos prabangių parfumerijos gaminių rinkos.

3        Iš proceso metu Yves Saint Laurent pateiktos pardavimų pagal produktų rūšis ataskaitos matyti, kad 1990 m. ir 1991 m. prabangių kvepalų pardavimas įvairiose valstybėse narėse sudarė 75–100 % visų pardavimų per atrankinio platinimo tinklus, o likusiąją dalį sudarė prabangių kūno ir grožio priežiūros gaminių pardavimai. Šie gaminiai buvo parduodami apytikriai 7500 įgaliotųjų mažmeninės prekybos vietų, taip pat neapmokestinamų prekių parduotuvėse, kurioms daugelyje valstybių narių tenka nemaža pardavimų dalis.

4        1989 m. liepos 7 d. Yves Saint Laurent pranešė Komisijai apie savo sutartis dėl atrankinio platinimo tinklo, skirto prekiauti Bendrijoje jos parfumerijos bei kūno ir grožio priežiūros gaminiais, ir visų pirma paprašė nedraudžiamumo patvirtinimo pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 – Pirmojo reglamento, įgyvendinančio EEB sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 1962, 13, p. 204, toliau – Reglamentas Nr. 17), – 2 straipsnį arba papildomai – suteikti išimtį pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį.

5        1990 m. gruodžio 20 d., remdamasi Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 dalimi, Komisija paskelbė pranešimą (OL C 320, p. 11), kuriame pranešė apie ketinimą priimti palankų sprendimą dėl minėtų sutarčių, iš dalies pakeistų pagal jos pastabas, ir pakvietė suinteresuotus trečiuosius asmenis per 30 dienų pateikti galimas savo pastabas.

6        Atsakydama į šį pranešimą ieškovė, Groupement d'Achat Édouard Leclerc (toliau – Galec), 1991 m. sausio 17 d. pateikė pastabas. Galec yra kooperatyvo formos pirkimų grupė, Prancūzijoje tiekianti prekes mažmeninės prekybos parduotuvių Centres Distributeurs Leclerc (toliau – Leclerc prekybos centrai), kurių dauguma yra didieji arba vidutinio dydžio prekybos centrai, tinklui. Savo pastabose Galec prieštaravo numatomam sprendimui, visų pirma motyvuodama tuo, kad jį priėmus būtų užkirstas kelias prabangius kosmetikos gaminius pardavinėti tam tikruose atitinkamai pritaikytuose Leclerc prekybos centruose.

7        Galec taip pat dalyvavo administracinėje procedūroje Parfums Givenchy byloje, kurioje 1992 m. liepos 24 d. Komisija priėmė sprendimą 92/428/EEB, susijusį su EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (byla Nr. IV/33.542 – Parfums Givenchy atrankinio platinimo sistema) (OL L 236, p. 11), ir kuris taip pat yra ieškinio Pirmosios instancijos teisme dalykas (Galec prieš Komisiją, byla T‑88/92).

8        1991 m. gruodžio 16 d. Komisija priėmė Sprendimą 92/33/EEB, susijusį su EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/33.242 – Yves Saint Laurent Parfums) (OL L 12, p. 14, toliau – sprendimas), dėl kurio skelbiamas šis Pirmosios instancijos teismo sprendimas.

 Yves Saint Laurent sutartis

9        Iš Įgaliotojo mažmeninės prekybos atstovo sutarties (toliau – sutartis) ir prie jos pridėtų 1991 m. liepos 11 d. redakcijos Bendrųjų pardavimo sąlygų, kurios nurodytos sprendime, matyti, kad Yves Saint Laurent platinimo tinklas yra uždaras tinklas, kurio nariams draudžiama ne šiame tinkle parduoti Yves Saint Laurent prekių ženklu pažymėtus gaminius arba jų įsigyti. Savo ruožtu Yves Saint Laurent įsipareigoja užtikrinti galiojančius įstatymus bei kitus teisės aktus atitinkantį platinimą ir atsiimti savo prekių ženklo gaminius iš tų mažmeninės prekybos vietų, kurios neatitinka sutartinių atrankos sąlygų.

10      Sutartyje nustatyti įgaliotųjų mažmeninės prekybos atstovų atrankos kriterijai iš esmės susiję su personalo profesine kvalifikacija, pardavimo vieta ir jos įrengimu, mažmeninės prekybos atstovo parduotuvės pavadinimu ir kai kuriomis kitomis sąlygomis, kurias turi vykdyti mažmeninės prekybos atstovas, pavyzdžiui, dėl produktų sandėlio, minimalios metinių pirkimų sumos, įsipareigojimo vienerius metus aktyviai neprekiauti naujais, kitoje teritorijoje į rinką išleistais produktais ir mažmeninės prekybos atstovo bei Yves Saint Laurent bendradarbiavimo reklamos ir pardavimų skatinimo srityje.

11      Dėl profesinės kvalifikacijos sutarties III dalies 5 punkte yra nustatyta:

„5) Profesinė kvalifikacija parfumerijos srityje

Įgaliotasis mažmeninės prekybos atstovas įsipareigoja vykdyti su profesine kvalifikacija susijusias sąlygas, nustatytas Bendrųjų pardavimo sąlygų I.3 straipsnyje, ir siųsti pardavimų personalą dalyvauti išskirtinio platintojo rengiamuose mokymo kursuose.“

12      Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 2 ir 3 punktuose yra nustatyta:

„2) Pardavimų personalas

Įgaliotasis mažmeninės prekybos atstovas privalo išlaikyti pakankamai pardavimų personalo, atsižvelgdamas į pardavimų vietos prekybos plotą ir vartotojams parduoti siūlomų gaminių kiekį. Šis personalas turi gebėti teikti vartotojams aukštos kokybės konsultavimo ir prekių pristatymo paslaugas.

3) Profesinė kvalifikacija

Įgaliotasis mažmeninės prekybos atstovas ir jo pardavimų personalas privalo turėti profesinę kvalifikaciją parfumerijos gaminių (kosmetikos ir kūno priežiūros priemonės) srityje, kurią patvirtina:

–        kosmetologijos diplomas,

–        parfumerijos profesinio parengimo sertifikatas, išduotas pripažintų prekybos ir pramonės rūmų,

–        bent trejų metų prekybos prestižiniais parfumerijos gaminiais (kosmetikos ir kūno priežiūros gaminiais) patirtis.“

13      Dėl prekybos vietos Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 1 punkte yra nustatyta:

„a) Pardavimo vietos aplinka

Kvartalas, kuriame yra prekybos vieta, jos kaimynystėje esančios gatvės ir parduotuvės visada privalo derėti su Yves Saint Laurent prekių ženklo prestižu ir garsumu.

b) Kiti dalykai, į kuriuos reikia atsižvelgti

Parduotuvės iškaba, pastato, kuriame yra pardavimo vieta, fasadas, nuorodos į pardavimo vietą, vitrinos, išorinis apšvietimas, plotas, vidaus apšvietimas, grindys, sienos, lubos, baldai, vidaus apdaila, reklaminė medžiaga, prekybos vietos švara ir tvarka, reklaminės medžiagos ir gaminių švara, lentynos, prekių ženklo identifikacija ir pristatymas, sandėliavimo sąlygos, priežiūros kabinos, pardavimo personalo išvaizda ir paslaugumas.

Šie dalykai visada turi atitikti Yves Saint Laurent prekių ženklo prestižą ir garsumą.

c) Prekybos plotas

Prekybos plotas turi būti proporcingas parduodamų gaminių kiekiui. Jis turi būti pakankamas tam, kad įgaliotasis mažmeninės prekybos atstovas, atsižvelgdamas į atstovaujamus prekių ženklus, galėtų skirti Yves Saint Laurent produktams šio prekių ženklo prestižą ir garsumą atitinkančią vietą.

d) Kita veikla pardavimo vietoje

Jeigu pardavimo vietoje vykdoma kitos rūšies ar kitų rūšių veikla, būtina atsižvelgti į tokius dalykus:

–        šios (šių) veiklos rūšies (rūšių) mastą,

–        šios (šių) veiklos rūšies (rūšių) pristatymą išorėje ir viduje,

–        šios (šių) veiklos rūšies (rūšių) atskyrimą nuo su parfumerija susijusios veiklos,

–        personalo paskirstymą šiai (šioms) veiklos rūšiai (rūšims) ir su parfumerija susijusiai veiklai,

–        kiekvienos veiklos rūšies prekybos personalo kompetenciją,

–        kiekvienos veiklos rūšies prekybos personalo išvaizdą ir aprangą.

<...>.“

14      Be to, sutarties III dalies 3 ir 4 straipsniuose yra nustatyta:

„3) Pardavimo vietose parduodamų gaminių rūšis ir kokybė

Įgaliotasis mažmeninės prekybos atstovas nurodė visų gaminių, kurie yra arba bus parduodami pardavimo vietoje, rūšį bei kokybę. Įgaliotajam mažmeninės prekybos atstovui draudžiama pardavimo vietoje prekiauti gaminiais, kuriuos išdėsčius šalia „Yves Saint Laurent“ prekių ženklu pažymėtų gaminių galėtų būti sumenkintas „Yves Saint Laurent“ prekių ženklo įvaizdis.

4) Pardavimo vietos standartai ir priežiūra

Įgaliotasis mažmeninės prekybos atstovas privalo rūpintis nepriekaištinga pardavimo vietos priežiūra ir švara laikant ir demonstruojant gaminius. Pardavimo vietos arba pardavimo vietoje esančio specializuoto parfumerijos skyriaus įranga, baldai ir apdaila turi atitikti su Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdžiu siejamus standartus ir kokybę.“

15      Dėl mažmeninės prekybos atstovo parduotuvės pavadinimo Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies antrojoje pastraipoje nurodyta:

„Parfumerijos parduotuvės arba parduotuvės, kurioje yra parfumerijos skyrius, arba prekybos plotų, kuriuose įrengtas parfumerijos skyrius arba parfumerijos parduotuvė, pavadinimas visada turi atitikti Yves Saint Laurent prekių ženklo prestižą. Taigi pavadinimas turi atitikti tuos principus, kuriais vadovaujamasi platinant ypač prestižinius ir ypač aukštos kokybės gaminius. Šių principų neatitinka tokie firminiai pavadinimai, kurių įvaizdis asocijuojasi su klientų konsultavimo, atitinkamo lygio ir tinkamo patalpos įrengimo nebuvimu arba nepakankamumu.“

16      Kalbant apie priėmimo į tinklą procedūrą, pasakytina, kad gavusi prašymą atidaryti sąskaitą, vidutiniškai per tris arba daugiausia per penkis mėnesius Yves Saint Laurent arba jos išskirtinis atstovas įvertina siūlomą pardavimo vietą, remiantis įvertinimo ataskaita, kurios kopiją Yves Saint Laurent pateikė šios bylos nagrinėjimo metu (įstojimo į bylą paaiškinimo 16 priedas, toliau – įvertinimo ataskaita). Šioje įvertinimo ataskaitoje prekybos vietos išorinio ir vidaus vaizdo bei profesinės kompetencijos kriterijai vertinami pagal balų lentelę, susidedančią iš 33 skirtingų skilčių arba iš 37 skilčių tuo atveju, jeigu pardavimo vietoje, be parfumerijos gaminių pardavimo, dar yra vykdoma vienos arba kelių rūšių pagrindinė veikla. Kiekvienoje skiltyje vertinama atitinkamai nuo dviejų iki dešimties arba nuo dviejų iki septynių balų – atsižvelgiant į konkretų atvejį.

17      Norint tapti įgaliotuoju mažmeninės prekybos atstovu, atitinkamu atveju reikia surinkti daugiau negu 231 balą (33 skiltys x 7) arba daugiau nei 259 balus (37 skiltys x 7). Paraišką pateikusio asmeniui skiltyse, skirtose pardavimo vietos vietai, aplinkai, fasadui, apšvietimui, grindims, sienoms, baldams, kitiems toje pardavimo vietoje parduodamiems gaminiams ir profesinei kompetencijai, suteikus tris įvertinimus po du balus, jo prašymas nepatenkinamas. Universalinėms parduotuvėms Yves Saint Laurent iki 1992 m. naudojo modifikuotą įvertinimo ataskaitos variantą, tačiau šis variantas bus pakeistas nauju įvertinimo ataskaitos variantu, pritaikytu visoms nespecializuotoms parduotuvėms. Yves Saint Laurent teigimu, kol kas vertinant nespecializuotas pardavimo vietas įvairios ataskaitos skiltys, skirtos parduotuvės vidui ir pardavimų personalui, taikomos tik parfumerijos skyriui (1996 m. sausio 16 d. atsakymas į Pirmosios instancijos teismo klausimus, p. 3 ir 4).

18      Pagal įvertinimo išvadas paraiška motyvuotai atmetama arba paraiškos pateikėjui pranešama, kokių priemonių jis turi imtis, kad atitiktų kriterijus. Pastaruoju atveju minėtiems kriterijams įvykdyti suteikiamas maksimalus šešių mėnesių laikotarpis, kuriam pasibaigus atliekamas naujas įvertinimas. Jei atsakymas teigiamas, sąskaita atidaroma per devynis mėnesius, skaičiuojant nuo įvertinimo datos.

 Komisijos sprendimas

19      Savo sprendimo II skyriaus A dalies 4 punkte Komisija teigia, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis atrankinio platinimo sistemai netaikoma, jeigu patenkinamos trys sąlygos: pirma, dėl nagrinėjamų gaminių savybių būtina sukurti tokią sistemą, kad būtų išlaikyta tokių gaminių kokybė ir užtikrintas tinkamas jų naudojimas, antra, platintojai pasirenkami pagal objektyvius kokybinio pobūdžio kriterijus, susijusius su platintojo ir jo personalo profesine kvalifikacija bei prekybos patalpų tinkamumu, ir, trečia, visiems potencialiems platintojams nustatomi vienodi kriterijai ir jie taikomi be diskriminavimo (žr. 1977 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metro prieš Komisiją (toliau – sprendimas Metro I), 26/76, Rink. p. 1875, 20 punktą; 1980 m. gruodžio 11 d. Sprendimo L’Oréal, 31/80, Rink. p. 3775, 16 punktą ir 1983 m. spalio 25 d. Sprendimo AEG–Telefunken prieš Komisiją (toliau – sprendimas AEG), 107/82, Rink. p. 3151, 33 punktą).

20      Šiuo atžvilgiu sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto antrojoje pastraipoje Komisija konstatuoja:

„Nagrinėjami gaminiai yra aukštos kokybės gaminiai, juos gaminant yra atliekami specialūs tyrimai; kokybę įrodo gaminių kūrimo originalumas, pasiūlos asortimentas, orientuojantis į subtilų, skonį ir naudojamų medžiagų kokybė, įskaitant ir gaminių pakuotę. Galiausiai prabangos pobūdis pasireiškia per išskirtinumo ir prestižo aurą, kuri išskiria šiuos produktus iš panašių gaminių, priklausančių kitiems rinkos segmentams ir tenkinančių kitokius vartotojų reikalavimus. Tokios savybės yra glaudžiai susijusios su gamintojo gebėjimu sukurti ir išlaikyti itin prestižinio prekių ženklo įvaizdį bei priklauso nuo atitinkamo pateikimo rinkoje, pabrėžiančio kiekvieno atskiro gaminio arba jų grupės estetinį arba funkcinį ypatumą <...>.“

21      Toliau Komisija daro išvadą, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikytina Yves Saint Laurent atrankos kriterijams, nustatytiems profesinei kvalifikacijai, pardavimo vietos vietai, jos įrengimui ir pavadinimui. Komisija mano, jog „reikalavimas, kad prekybos vietoje būtų teikiamos specialistų konsultacijos, yra teisėtas, nes specialiosios žinios yra būtinos siekiant padėti vartotojams išsirinkti geriausiai jų skonį ir reikalavimus atitinkančius gaminius ir norint suteikti jiems išsamiausią informaciją apie šių gaminių naudojimą ar laikymo sąlygas“ (II skyriaus A dalies 5 punkto trečioji pastraipa), ir „kadangi prestižinio prekių ženklo įvaizdžio išlaikymas prabangių kosmetikos gaminių rinkoje yra esminis konkurencijos veiksnys, joks gamintojas negalėtų išlaikyti savo padėties rinkoje reguliariai nevykdydamas pardavimų skatinimo. Tačiau pardavimų skatinimo veikla būtų beprasmė, jeigu mažmeninės prekybos etape Yves Saint Laurent gaminiai būtų parduodami tokiu būdu, kuris turėtų įtakos neigiamai vartotojų nuomonei apie juos. Todėl prekybos vietai nustatyti kriterijai, susiję su jos buvimo vieta ir estetinėmis bei funkcinėmis savybėmis, yra teisėti gamintojo reikalavimai, nes jais siekiama vartotojams sukurti aplinką, derančią prie siūlomų gaminių prabangumo bei išskirtinumo, ir pateikimą, atitinkantį Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdį. Be to, firminiam pavadinimui nustatytu kriterijumi siekiama užtikrinti, kad parfumerijos salono, parduotuvės arba patalpos, kurioje yra parfumerijos skyrius ar kvepalų parduotuvė, pavadinimas atitiktų tokių gaminių platinimui taikomus principus ir taip būtų išvengta pavadinimo, kuris asocijuotųsi su tuo, kad ten klientas neaptarnaujamas ar aptarnaujamas nepakankamai ir parduotuvė nepasiekia atitinkamo lygio ir įrengta neskoningai. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad prekių ženklo įvaizdį menkinantis prekybos vietos arba jos pavadinimo pobūdis neturėtų būti siejamas su įprastine platintojo kainų politika“ (II skyriaus A dalies 5 punkto ketvirtoji pastraipa).

22      II skyriaus A dalies 5 punkto penktojoje ir šeštojoje pastraipose Komisija tęsia:

„Draudimu prekiauti gaminiais, kurie būdami šalia gali sumenkinti Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdį, siekiama tik palaikyti pirkėjų nuomonę apie šiems gaminiams būdingą prestižą ir išskirtinumą ir taip išvengti bet kokių asociacijų su prastesnės kokybės prekėmis. Panašaus tikslo taip pat siekiama nustatant atrankos kriterijus, skirtus užtikrinti, kad tose pardavimo vietose, kuriose vykdoma kelių rūšių veikla, parfumerijos gaminių pardavimui skirtas plotas būtų proporcingas, palyginti su kitų produktų platinimui skirtu plotu, ir pakankamai aiškiai nuo jų atskirtas. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad dėl Yves Saint Laurent Parfums atrankinio platinimo sistemos atvirumo specializuotus skyrius turinčioms parduotuvėms ir dėl to, kad Yves Saint Laurent Parfums pritarė labai įvairioms platinimo formoms Bendrijoje, minėti kriterijai savaime nėra tinkami eliminuoti tam tikras šiuolaikines platinimo formas, pavyzdžiui, universalines parduotuves.

Įgaliotajam platintojui nustatytu įpareigojimu Yves Saint Laurent Parfums gaminiams skirti vietą, kuri, palyginti su kitais siūlomais prekių ženklais, atitiktų Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdį ir taip leistų vartotojui juos atpažinti, siekiama užtikrinti kokybišką sutartyje nurodomų gaminių pateikimą <...>. Toks atrankos kriterijus savaime neriboja platintojo laisvės prekiauti konkuruojančiais prekių ženklais pažymėta produkcija bei skatinti jos pardavimus ir netrukdo diegti naujų platinimo formų.“

23      Dėl kitų įpareigojimų ir sąlygų, kurias turi atitikti įgaliotasis platintojas, Komisija mano, kad įpareigojimams ir sąlygoms, susijusiems su priėmimo į tinklą procedūra, minimaliomis metinių pirkimų apimtimis, bendradarbiavimu reklamos ir pardavimų skatinimo srityje, gaminių sandėliavimu ir naujų gaminių pateikimu į rinką, 85 straipsnio 1 dalis taikoma (žr. sprendimo II skyriaus A dalies 6 punktą) ir kad nustatytos konkurencijos kliūtys stipriai varžo Bendrijos vidaus prekybą (II skyriaus A dalies 8 punktas).

24      Tačiau sprendimo II skyriaus B dalies 1 punkte Komisija konstatuoja, kad sutartys, sudarančios Yves Saint Laurent platinimo sistemą, atitinka keturias Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas.

25      Dėl klausimo, ar tokios sutarčių nuostatos prisideda prie gamybos ir paskirstymo gerinimo Sutarties 85 straipsnio 3 dalies prasme, Komisija teigia (II skyriaus B dalies 2 punktas):

„Prabangūs kosmetikos gaminiai skiriasi nuo kitų kitokius vartotojų reikalavimus atitinkančių panašių gaminių, be kita ko, tuo, kad su prekių ženklu vartotojui asocijuojasi išskirtinumas ir prestižas. Taigi gamintojo gebėjimas sukurti ir išlaikyti originalaus ir prestižinio prekių ženklo įvaizdį yra lemiamas konkurencinis veiksnys. Tai reiškia, kad prabangios kosmetikos prekių ženklu pažymėti gaminiai gali būti platinami tik išlaikant išskirtinumą. Patirtis rodo, kad prabangų kosmetikos gaminį platinant įprastu būdu gali būti neigiamai paveikta vartotojo nuomonė apie jį ir laikui bėgant gali sumažėti jo paklausa.“

26      Šiomis aplinkybėmis Komisija mano, jog sutarties nuostatomis, kurioms taikytina 85 straipsnio 1 dalis (žr. 23 punktą), yra užtikrinama, kad Yves Saint Laurent gaminiai būtų platinami tik tokiomis sąlygomis, kurios leidžia išlaikyti šiems prabangios kosmetikos gaminiams būdingą aukštos kokybės ir išskirtinumo įvaizdį (II skyriaus B dalies 2 punkto septintosios pastraipos pabaiga).

27      Dėl klausimo, ar vartotojams yra sudaromos sąlygos „sąžiningai dalytis gaunama nauda“ Sutarties 85 straipsnio 3 dalies prasme, Komisija mano, kad „platinimo sistema, apie kurią buvo pranešta, leidžia išlaikyti sutartyje nurodomų gaminių išskirtinį pobūdį, o jis yra esminė priežastis, dėl kurios vartotojas pasirenka šiuos gaminius“ (II skyriaus B dalies 3 punkto antroji pastraipa), ir kad „tuo atveju, kai vartotojams prekių ženklo įvaizdis arba atrankinio platinimo sistemoje su pardavimu susijusios paslaugos atrodo nereikšmingi dalykai, jie visada gali pasirinkti panašius gretutinės rinkos gaminius, platinamus ne per atrankinio, o per kitokias platinimo sistemas, taip atmesdami gamintojo pasirinktą prekybos strategiją“ (II skyriaus B dalies 3 punkto trečioji pastraipa).

28      Galiausia sprendimo II skyriaus B dalies 4 punkte Komisija teigia, kad Yves Saint Laurent platinimo sistemoje nėra konkurenciją varžančių įpareigojimų, nebūtinų numatytiems tikslams pasiekti, Sutarties 85 straipsnio 3 dalies a punkto prasme, o II skyriaus B dalies 5 punkte pažymi, kad minėtos sutartys nesuteikia dalyvaujančioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei aptariamų gaminių daliai, Sutarties 85 straipsnio 3 dalies b punkto prasme. Komisija priduria, kad ji „negalėjo nustatyti, jog atrankinio platinimo sistemų paplitimas prabangių kosmetikos gaminių sektoriuje iš esmės eliminuotų iš rinkos tam tikras šiuolaikines platinimo formas, pavyzdžiui, universalines parduotuves. Yves Saint Laurent Parfums taikomus atrankos kriterijus gali įvykdyti ir tokių platinimo formų sistemos, nors tam jos ir turėtų iš dalies pakeisti savo prekybos metodus“ (II skyriaus B dalies 5 punkto ketvirtoji pastraipa).

29      Sprendimo 1 straipsnis nustato:

„Vadovaujantis Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 85 straipsnio 3 dalimi, šios Sutarties 85 straipsnio 1 dalies nuostatos skelbiamos netaikytinomis:

–        tipinei įgaliotojo platintojo sutarčiai tarp Yves Saint Laurent Parfums ir jos specializuotų mažmeninės prekybos atstovų, įsikūrusių Prancūzijoje, taip pat prie sutarties pridedamoms Bendrosioms pardavimo sąlygoms,

ir

–        tipinei įgaliotojo platintojo sutarčiai, įpareigojančiai išskirtinius Yves Saint Laurent Parfums atstovus, įsisteigusius kitoje Europos ekonominės bendrijos valstybėje narėje, sudaryti sandorius su savo specializuotais mažmeninės prekybos atstovais, taip pat prie sutarties pridedamoms Bendrosioms pardavimo sąlygoms.

Šis sprendimas taikomas nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1997 m. gegužės 31 dienos.“

 Procedūra ir šalių reikalavimai

30      1992 m. kovo 9 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį. 1992 m. spalio 12 d. nutartimi Yves Saint Laurent, Comité de Liaison des Syndicats Européens de l'Industrie de la Parfumerie et des Cosmétiques (toliau – Colipa), Fédération des Industries de la Parfumerie (toliau – FIP) ir Fédération Européenne des Parfumeurs Détaillants (toliau – FEPD) buvo leista įstoti į bylą palaikyti atsakovės reikalavimus.

31      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį be išankstinių tyrimo priemonių. Tačiau vykdant proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį Komisija, Yves Saint Laurent ir FEPD buvo paprašytos iki teismo posėdžio raštu atsakyti į kai kuriuos klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys savo atsakymus pateikė 1996 m. sausio 16–24 dienomis.

32      1996 m. vasario 28–29 d. vykusiame teismo posėdyje Pirmosios instancijos teismas išklausė šalių pasisakymus ir atsakymus į jo klausimus.

33      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti visą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34      Atsakovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

35      Į bylą įstojusi šalis, Yves Saint Laurent, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį nepriimtiną arba

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su Yves Saint Laurent įstojimu į bylą.

36      Į bylą įstojusi šalis, FIP, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        išspręsti ieškinio priimtinumo klausimą, atsižvelgiant į teisines aplinkybes,

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su FIP įstojimu į bylą.

37      Į bylą įstojusi šalis, Colipa, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su Colipa įstojimu į bylą.

38      Į bylą įstojusi šalis, FEPD, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su FEPD įstojimu į bylą.

39      Savo pastabose dėl į bylą įstojusių šalių paaiškinimų ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį nepriimtiną,

–        nurodyti į bylą įstojusiems asmenims padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl priimtinumo

 Šalių argumentų santrauka

40      Yves Saint Laurent teigia, kad ieškinys nepriimtinas, motyvuodama tuo, jog sprendimas neindividualizuoja Galec, nėra tiesiogiai su ja susijęs ir ji nėra suinteresuota pareikšti ieškinį.

41      Visų pirma sprendime nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neminimi Galec arba Leclerc prekybos centrai, o tai, kad Galec veikia platinimo sektoriuje, neindividualizuoja ieškovės nei tam tikrų tik jai būdingų savybių, nei aplinkybių, kuriomis ji skirtųsi nuo kitų rinkoje veikiančių ūkio subjektų, požiūriu (žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197 ir 1969 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Eridania ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos 10/68 ir 18/68, Rink. p. 459).

42      Be to, Galec veiksmai buvo labai riboti. Be savo administracinės procedūros metu Komisijai nusiųstų pastabų, Galec niekada nebuvo pateikusi Yves Saint Laurent prašymo tapti įgaliotuoju platintoju. Galec taip pat nebuvo pateikusi skundo dėl Yves Saint Laurent sutarčių. Savo sprendime Metro I, 1976 m. spalio 22 d. Sprendime Metro prieš Komisiją, 75/84, Rink. p. 3021 (toliau – sprendimas Metro II) ir 1986 m. sausio 28 d. Sprendime Cofaz prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, Teisingumo Teismas pripažino trečiųjų asmenų ieškinių priimtinumą vadovaudamasis griežtais individualizavimo kriterijais.

43      Antra, pagal savo įstatus Galec tarpininkauja savo nariams, t. y. Leclerc prekybos centrams, ir jų tiekėjams, veikdama tik pirmųjų sąskaita. Todėl ji negali būti laikoma platintoju, juo labiau – Yves Saint Laurent įgaliotuoju mažmeninės prekybos atstovu. Dėl šios priežasties sprendimas neturi jokios įtakos Galec ir nesukelia jai jokių neigiamų pasekmių (žr. 1982 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Groupement des Agences prieš Komisiją, 135/81, Rink. p. 3799). Taigi Sprendimas tiesiogiai nėra susijęs su Galec, ir ji neturi pagrįsto ir akivaizdaus intereso, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas.

44      Galiausia, jeigu būtų daroma prielaida, kad Galec pareiškė ieškinį gindama savo narių interesus, šios asociacijos įstatuose nėra nė vienos nuostatos, pagal kurią jai būtų suteikiami įgaliojimai narių vardu būti teismo proceso šalimi. Taikant principą „nul ne plaide par procureur“, Galec ieškinys yra nepriimtinas (žr. generalinės advokatės S. Rozès išvadą pirmiau minėtame Sprendime Groupement des Agences de Voyage, p. 3811).

45      Galec pabrėžia, kad, remdamasi Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 dalimi, per administracinę procedūrą ji pateikė pastabas, kurių tikslas atitiko skundo tikslą, ir kad Komisija savo Sprendime – I skyriaus D dalyje ir II skyriaus B dalies 5 punkto pabaigoje – atsakė į jos argumentus.

46      Be to, negalima rimtai neigti, kad Galec tiesiogiai ir asmeniškai suinteresuota pareikšti ieškinį. Galec, kaip ekonominės grupės pirkimo centras, tiesiogiai veikia kvepalų ir kosmetikos gaminių rinkoje, kadangi ji pasirenka gamintojus ir derasi dėl sąlygų, susijusių su gaminių asortimentu ir kainomis, dėl finansinių sąlygų ir pristatymo bei pirkimo procedūrų. Galec priduria, kad jeigu Sprendimas nebūtų buvęs priimtas, ji iš esmės būtų galėjusi vienokiu ar kitokiu būdu įsigyti Yves Saint Laurent gaminių, o priėmus Sprendimą iš jos atimama galimybė įeiti į rinką įprastomis sąlygomis.

47      Komisija, visų pirma remdamasi sprendimu Metro II, mano, kad Galec ieškinys priimtinas.

48      Iš tiesų Galec savo ketinimą platinti prabangius kvepalus aiškiai išreiškė ir per administracinę procedūrą pateiktose savo pastabose, ir įvairių Leclerc prekybos centrų įvairiais bandymais pradėti prekiauti prabangiais kvepalais, dėl ko nacionaliniuose teismuose kilo ypač daug ginčų.

49      Be to, iš Galec įstatų matyti, kad vienas iš jos tikslų – surinkti savo narių užsakymus ir perduoti juos tiekėjams (2 straipsnis) ir kad jai gali būti pavesta vykdyti pirkimus savo vardu (30 A straipsnis). Iš to darytina išvada, kad jeigu kai kurie Galec nariai galėtų būti priimti į Yves Saint Laurent tinklą, Galec galėtų pirkti atitinkamus gaminius tokių savo narių sąskaita. Taip pat neginčijama, kad Galec nariai gali būti suinteresuoti dalyvauti Yves Saint Laurent platinimo sistemoje. Todėl pirmiau minėtame sprendime Groupement des Agences de Voyage nagrinėtos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamos situacijos.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

50      Atsakovė neprašė pripažinti ieškinio nepriimtinu. Todėl Yves Saint Laurent neturi teisės pareikšti prieštaravimo dėl priimtinumo, ir Pirmosios instancijos teismas neprivalo svarstyti argumentų, kuriais ji remiasi (1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. 1125, 20–22 punktai).

51      Tačiau Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu, turi išnagrinėti ieškinio priimtinumo klausimą savo iniciatyva (žr. pirmiau minėto Sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją 23 punktą).

52      Pagal Sutarties 173 straipsnį fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo tik tada, jeigu šis sprendimas yra tiesiogiai ir individualiai su juo susijęs. Kadangi sprendimas buvo skirtas Yves Saint Laurent, reikia nustatyti, ar Galec atveju šios dvi sąlygos tenkinamos.

53      Kalbant apie klausimą, ar sprendimas „individualiai“ susijęs su Galec, iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad asmenys, kuriems šis sprendimas nėra skirtas, gali teigti, jog sprendimas yra su jais individualiai susijęs tik tada, jei šis sprendimas turi jiems įtakos dėl tam tikrų jų asmeninių savybių arba dėl ypatingų aplinkybių, išskiriančių juos iš kitų asmenų, ir todėl individualizuoja juos panašiai kaip ir asmenį, kuriam toks sprendimas skirtas (žr. pirmiau minėto sprendimo Plaumann prieš Komisiją p. 223 ir 1995 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AITEC ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos T‑447/93, 448/93 ir 449/93, Rink. p. II‑1971, 34 punktą).

54      Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pažymi, kad pagal Prancūzijos 1972 m. liepos 11 d. įstatymą Nr. 72-652 įsteigta Galec yra kintamo kapitalo kooperatinė bendrovė, kurios nariai yra mažmeninės prekybos įmonės, veikianti pavadinimu É. Leclerc. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad tokių kooperatinių bendrovių tikslas – bendromis savo narių pastangomis gerinti sąlygas, kuriomis jie verčiasi prekybine veikla. Šiuo tikslu kooperatinės bendrovės gali tiekti savo nariams visas prekes, produktus arba paslaugas arba jų dalį, jų prekybinei veiklai reikalingos įrangos ir medžiagų. Galec įstatų 2 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad paslaugos, kurias ji siūlo savo nariams, nėra ribojamos nei dėl jų pobūdžio, nei dėl apimties, prie jų gali būti priskiriamas bet koks sandoris ir bet kokia veikla, susijusi su jos narių verslu. Pagal įstatų 30 A straipsnį Galec veikia tik savo narių sąskaita, siekdama sudaryti jiems sąlygas sumažinti pirkimo kainas ir pardavimo savo nariams ir (arba) vartotojams kainas. Ji gali savo vardu atlikti pirkimus savo narių sąskaita.

55      Remiantis Galec teiginiais teismo posėdyje, kurie nebuvo ginčijami, iki Sprendimo priėmimo ji kreipėsi į daugelį kvepalų gamintojų, įskaitant ir Yves Saint Laurent, ir prašė bent kai kuriuos jos narius priimti į platinimo tinklą įgaliotaisiais mažmeninės prekybos atstovais. Vėliau 1990 m. rugpjūčio 22 d. laišku viena iš Galec narių, bendrovė Rocadis, kuri valdo Leclerc prekybos centrą Puatjė mieste, kreipėsi dėl priėmimo į Yves Saint Laurent tinklą.

56      1990 m. rugsėjo 28 d. laišku Yves Saint Laurent atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad Prancūzijos teismuose vis dar buvo nagrinėjamas Yves Saint Laurent ir bendrovės Rocadis ginčas dėl to, kad ši bendrovė Yves Saint Laurent gaminiais prekiavo ne šiame platinimo tinkle.

57      Taip pat neginčijama, kad keli kiti Leclerc prekybos centrai yra pareiškę norą platinti Yves Saint Laurent gaminius, kaip įrodo daugelis procesų nacionaliniuose teismuose, kuriuos Galec mini savo pastabose.

58      Be to, Galec dalyvavo administracinėje procedūroje Komisijoje pateikdama išsamias pastabas paskelbus pranešimą pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 dalį (žr. pirmiau 6 punktą). Savo pastabose Galec pažymėjo, kad sprendimas iš jos nariams atimtų galimybę platinti Yves Saint Laurent gaminius, ir pakvietė Komisiją apsilankyti pageidaujančiuose būti įgaliotais platinti prabangius kvepalus Leclerc prekybos centruose ir patikrinti juose sąlygas prekybai prabangiais gaminiais.

59      1991 m. vasario 12 d. laišku Komisija patvirtino, kad Galec pastabos bus nuodugniai apsvarstytos. Teismo posėdyje Komisija teigė priimdama sprendimą atsižvelgusi į šias pastabas. Tačiau akivaizdu, kad Komisija sprendime suteikė leidimą taikyti ypatingas Yves Saint Laurent atrankinio platinimo sistemos sąlygas, kurias administracinės procedūros metu ginčijo Galec.

60      Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad šioje byloje situacija faktiškai nesiskiria nuo situacijos, dėl kurios buvo priimtas sprendimas Metro II (21–23 punktai), kuriame Teisingumo Teismas nutarė, jog ūkio subjektas, kurio prašymas priimti į tinklą įgaliotuoju platintoju buvo atmestas ir kuris pateikė pastabas pagal Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 dalį, yra tiesiogiai ir individualiai susijęs su Komisijos sprendimu, patvirtinančiu kriterijus, kuriuos minėtas ūkio subjektas ginčijo administracinės procedūros metu.

61      Reikia pridurti, kad sprendimas turi neigiamos įtakos Galec interesams, nes ji pagal savo įstatus visų pirma turi derėtis dėl Leclerc prekybos centrų tiekimo sutarčių. Taigi sprendimas taip pat individualiai susijęs su Galec kaip su derybų dėl tokių tiekimo sutarčių dalyve (žr. pagal analogiją 1988 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 20–25 punktus; taip pat pirmiau minėto sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją 30 punktą).

62      Be to, pagal Galec įstatus, ypač pagal jų 2 straipsnį, Galec netiesiogiai suteikiamas įgaliojimas administracinės procedūros metu išreikšti ne tik savo pačios, bet ir savo narių, pageidaujančių priklausyti Yves Saint Laurent tinklui, poziciją. Kadangi šie nariai yra potencialūs įgaliotųjų Yves Saint Laurent mažmeninės prekybos atstovų konkurentai, jie patys yra „suinteresuoti tretieji asmenys“ Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 3 prasme. Iš to išplaukia, kad sprendimas taip pat individualiai susijęs su Galec, nes ji dalyvavo administracinėje procedūroje kaip savo narių atstovė (žr. pagal analogiją pirmiau minėto sprendimo AITEC ir kt. prieš Komisiją 60–62 punktus).

63      Dėl klausimo, ar sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Galec, pakanka konstatuoti, kad sprendime visiškai nenagrinėjamas Yves Saint Laurent tinklo daromas poveikis rinkai ir todėl suteikia Yves Saint Laurent galimybę taikyti Galec ir jos narių atžvilgiu atrankos kriterijus, kurių teisėtumą Galec ginčijo per administracinę procedūrą.

64      Be to, nors Galec pati nesiekia tapti įgaliotuoju Yves Saint Laurent mažmeninės prekybos atstovu, ateityje pirkdama Yves Saint Laurent gaminius ji bus priversta atitikti atrankos kriterijus, kurių teisėtumas buvo patvirtintas sprendimu. Taigi Galec turi pagrįstą ir akivaizdų interesą ginčyti sprendimo pagrįstumą.

65      Iš to išplaukia, kad ieškinys priimtinas.

 Dėl esmės

66      Pagrindinis Galec prieštaravimo motyvas yra tas, kad sprendime patvirtinti atrankos kriterijai visi kartu lemia, jog su É. Leclerc pavadinimu veikiantys dideli prekybos centrai a priori neturėtų galimybės patekti į Yves Saint Laurent tinklą, nors jie ir būtų pajėgūs prabangius kvepalus parduoti tinkamomis ir gaminio patrauklumą pabrėžiančiomis sąlygomis. Be šio pagrindinio prieštaravimo, Galec savo ieškinyje pateikia tris ieškinio pagrindų grupes, atitinkamai susijusias su motyvavimo stoka, faktinėmis klaidomis ir teisės klaidomis. Šie pagrindai vienas su kitu susiję, ir iš esmės juos sudaro keturi pagrindiniai argumentai: a) sprendimas stokoja motyvavimo ir (arba) jame yra akivaizdžių faktinių klaidų, nes jame didžiuosiuose ir vidutinio dydžio prekybos centruose (toliau – stambieji platintojai) naudojami prekės patrauklumo pabrėžimo būdai laikomi netinkamais prabangių kvepalų pardavimui; b) sprendimas stokoja motyvavimo ir (arba) jame yra akivaizdžių faktinių klaidų, susijusių su vartotojų poreikiais ir lūkesčiais; c) sprendime yra teisės klaidų ir (arba) motyvavimo klaidų, nes Komisija nusprendė, kad sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte apibendrintiems kriterijams netaikytina Sutarties 85 straipsnio 1 dalis; d) sprendime yra teisės klaidų ir (arba) akivaizdžių faktinių klaidų ir (arba) motyvavimo klaidų, susijusių su Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymu.

67      Pirmiausia reikėtų įvertinti sprendimo pagrįstumą pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, sujungiant visus su šia dalimi susijusius šalių pateiktus pagrindus ir argumentus, taip pat sprendimo pagrįstumą pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį.

I –  Dėl sprendimo pagrįstumo pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį

 Šalių argumentų santrauka

 Galec argumentai

68      Pirmiausia Galec teigia, kad ji per savo narius, kuriuos jungia „É. Leclerc“ pavadinimas, platina daug prabangos gaminių (elektronikos prietaisus, aukščiausios kokybės vyną, papuošalus, laikrodžius, fotoaparatus, prabangius tekstilės gaminius ir t. t.) puikiai tam pritaikytomis sąlygomis, ir pripažįsta, jog norint išlaikyti prabangos prekių prestižą bei pateisinti vartotojų lūkesčius būtina sukurti sistemą, grindžiamą „išskirtinumu“. Taip pat ji pripažįsta, kad ne visos Leclerc parduotuvės tinka tokiai prekybos formai. Tačiau kai kurie Leclerc didieji ir vidutinio dydžio prekybos centrai jau dabar taiko išskirtinumo principus, pasinaudodami specialiomis techninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, parduotuvėje įrengia atskirą prekybos vietą arba neperžengdami prekybos ploto ribų įrengia specializuotą skyrių, prireikus net su atskiru pavadinimu (pavyzdžiui, Éole). Tokios parduotuvės yra arba gali būti pritaikytos prekybai prabangia kosmetika, kaip konkrečiai įrodo prie ieškinio pridėtos kai kurių Leclerc prekybos centrų „sveikatos ir grožio prekių“ skyrių nuotraukos.

69      Tačiau stambieji platintojai automatiškai netenka galimybės priklausyti Yves Saint Laurent tinklui dėl bendro sprendime patvirtintų kriterijų poveikio, ypač dėl kriterijų, kurie susiję su tiesiogine aplinka, t. y. „kvartalu“, „gatvėmis“ arba „kaimynystėje esančiomis parduotuvėmis“ (Pardavimo sąlygų I skyriaus 1 dalies a punktas), „fasadu“ su „vitrinomis“, „apdaila“, bendru viso prekybos ploto išplanavimu ir kitais pardavimo sąlygų I skyriaus 1 dalies b punkte nurodytais veiksniais, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, taip pat susijusių su kitų gaminių, „dėl kurių buvimo šalia gali būti sumenkintas Yves SaintLaurent prekių ženklo įvaizdis“, pardavimu ir su kitokios veiklos, ne parfumerijos gaminių pardavimo, vykdymu toje pačioje pardavimo vietoje, kai tokia veikla pagal Pardavimo sąlygų I skyriaus 1 dalies d punktą turi būti įvertinta atsižvelgiant į jos svarbą, išorinį pateikimą, jos atskyrimą nuo parfumerijos veiklos ir pagal jai skirto personalo išvaizdą.

70      Galec teigimu, labiausia savavališkas ir daugiausia nuo gamintojo valios priklausantis kriterijus yra parduotuvės pavadinimo kriterijus. Pavadinimas É. Leclerc apima labai daug ir įvairių pardavimo vietų, ir nors kai kurios šį pavadinimą turinčios prekybos vietos negalėtų siekti tapti prabangos prekių platintojais, Komisija neatsižvelgė į galimybę, kad kiti É. Leclerc prekybos centrai gali atitikti objektyvius tokių gaminių platinimui nustatytus kriterijus.

71      Iš to darytina išvada, kad, prieštaraujant principams, kuriuos Teisingumo Teismas taikė pirmiau minėtuose sprendimuose Metro I, Metro II, L’Oréal ir sprendime Lancôme (99/79, Rink. p. 2511), aptariama atrankinio platinimo sistema eliminuoja naujas prekybos formas vadovaujantis kriterijais, kurie nėra objektyvūs, vieningi, taikomi nediskriminuojamuoju būdu arba proporcingi tam, kas reikalinga. Be to, sprendime nustatytais kriterijais eliminuojama „speciali prekybos forma“, o tai prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, įtvirtintai sprendimuose Metro I (10 ir 50 punktuose), Metro II (34 punkte) ir AEG (36 ir 73 punktuose).

72      Galec teigimu, sprendimas iš tiesų lemia, kad į aptariamą tinklą gali būti priimti tik kai kurių formų stambieji platintojai, pavyzdžiui, tokios universalinės parduotuvės kaip Le Printemps arba Galeries Lafayette, ką patvirtina sprendimo I skyriaus B dalyje minima profesoriaus Weber ataskaita ir Yves Saint Laurent įstojimo į bylą paaiškinime išdėstyti argumentai; arba pagal Komisijos patvirtintus kriterijus iš stambiųjų platintojų reikalaujama gerokai daugiau, nei tik šiek tiek pakeisti savo prekybos metodus. Norėdami atitikti šiuos kriterijus, – pavyzdžiui, reikalavimą būti įsikūrus tam tikrose gatvėse, kuriose esančios parduotuvės dera su Yves Saint Laurent prekių ženklo prestižu, iš esmės atskirti prekybą parfumerijos gaminiais nuo kitų veiklos rūšių, visą prekybos plote dirbantį personalą aprengti tinkama apranga, apriboti „neprabangių“ produktų pardavimo veiklą arba turėti parduotuves su vitrinomis, – stambieji platintojai turėtų visiškai atsisakyti savo prekybos metodų.

73      Kalbėdama apie sprendimo pagrindimą, Galec laikosi nuomonės, kad sprendimo, kuriame, kaip šiuo atveju, sprendžiami principiniai klausimai, motyvai turi būti ypač išsamūs. Tačiau Komisija nepakankamai motyvavo savo teiginį, kad įregistruoti kriterijai, kurie, Galec teigimu, eliminuoja bet kokios kitos prekybos formą, išskyrus specializuotus mažmeninės prekybos atstovus, nevaržo konkurencijos Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tiesų Komisija, remdamasi pirmiau minėtais sprendimais Metro, AEG, Lancôme ir L’Oréal, iki tol tik „techninei“ atrankai taikytus kriterijus pritaikė prabangos gaminių prekių ženklo įvaizdžio apsaugai, tačiau nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip reikalaujama minėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose.

74      Be to, pirmiau minėti sprendimai L’Oréal, Lancôme ir Metro įpareigoja Komisiją įvertinti ribojamąjį sutarčių poveikį, atsižvelgiant į ekonominį jų kontekstą. Žinodama, kad visi „firminių kvepalų gamintojai“ taiko tą patį atrankinį platinimo būdą, Komisija turėjo išdėstyti motyvus dėl minėtų platinimo tinklų bendro poveikio, ypač dėl to, kad iš principo atitinkamų produktų atžvilgiu ji leido bendrai ir be jokios išimties eliminuoti visą prekybos formą.

75      Komisija nepakankamai motyvavo savo sprendimą taip pat dėl to, kad neatsižvelgė į administracinės procedūros metu Galec pateiktas pastabas, kuriose teigiama, kad šiais laikais stambieji platintojai prekiauja prabangos gaminiais puikiai tam pritaikytomis sąlygomis. Iš tiesų per pastarąjį dešimtmetį stambieji platintojai visiškai pakeitė prekybos metodus, kurie ne tik saugo techniškai pažangių ar prabangių gaminių prekių ženklo įvaizdį, bet ir įrodė jų konkurencingumą šių gaminių įvaizdžio klausimu.

76      Be to, Komisija taip pat nemotyvavo savo požiūrio į vartotojo lūkesčius, susijusius su stambiųjų platintojų prekybos vietų pavadinimais. Modernūs vartotojai tikisi plačios prabangos gaminių pasiūlos ir yra linkę spontaniškai tokia pasiūla pasinaudoti. Šias realiai patikrinamas pastabas Komisija atremia tik visiškai nemotyvuotais pareiškimais, o būtent, kad kai kurių parduotuvių pavadinimai dėl savo prigimties ir visada yra menkinantys (Sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto ketvirtoji pastraipa) ir kad vartotojams „išskirtinumo ir prestižo įvaizdžio“ reikalavimas asocijuojasi tik su platinimu per specializuotas parduotuves (II skyriaus B dalies 2 punkto pirmoji pastraipa). Šie teiginiai nepagrįsti jokia apklausa, visuomenės nuomonės tyrimu arba statistiniu tyrimu, ir todėl Komisija nesuteikė Pirmosios instancijos teismui galimybės patikrinti tokio vidutinio vartotojo įvaizdžio reikšmingumo.

77      Minėdama sprendimo faktines klaidas, Galec teigia, kad dėl jau išdėstytų priežasčių Komisija neįvertino stambiųjų platintojų gebėjimo platinti prabangius kvepalus gana geromis sąlygomis. Be to, Komisija akivaizdžiai neteisingai įvertino vartotojų motyvaciją, sprendimo II skyriaus B dalies 3 punkto antrojoje pastraipoje konstatuodama, kad „tokia platinimo sistema leidžia išlaikyti sutartyje nurodomų gaminių išskirtinumą, o gaminių išskirtinis pobūdis yra esminė priežastis, dėl kurios vartotojas juos pasirenka“. Galec teigimu, tokie motyvai yra „praeities atgyvena“, ir jie priskiriami vartotojams nepateikiant jokių su tuo susijusių įrodymų.

78      Iš tiesų, kai stambiesiems platintojams pavyksta pradėti prekiauti prabangiais kvepalais, jie sulaukia nemažos ir spontaniškos vartotojų, ieškančių prabangos ir svajonių, nors ir nebūtinai už kainą, kuri būtų reikalaujama uždarame platinimo tinkle, paklausos. Tiksliau kalbant, yra tam tikra kategorija vartotojų, dažnai palyginti jauno amžiaus pasiturinčių ir subtilų skonį turinčių miestiečių, mėgstančių naujoves bei prestižinius prekių ženklus ir mieliau pageidaujančių apsipirkti stambiųjų platintojų parduotuvėse, tarp kurių pirkinių yra „geriausi tam tikros rūšies“ gaminiai, o Komisija neigia, kad esama tokios pirkėjų kategorijos.

79      Be to, mažmeninės prekybos srityje įvykę pokyčiai iš esmės pakeitė vartotojų supratimą apie platintojų parduotuvių pavadinimus. Todėl klaidinga daryti prielaidą, kad vartotojai vis dar yra vienodos nuomonės apie stambiųjų platintojų nepatrauklumą arba kad bet kurį prabangos produktą pradėjus platinti stambiųjų platintojų parduotuvėse jis taptų kasdiene preke. Komisija puikiai žinojo apie šiuos pasikeitimus, tačiau į juos neatsižvelgė, o tai yra akivaizdi vertinimo klaida (žr. sprendimo AEG 74 ir 75 punktus).

80      Kalbėdama apie Komisijos padarytas teisės klaidas Galec pažymi, kad Komisija pažeidė Bendrijos teisę, nuspręsdama, jog sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte apibendrinti kriterijai, visų pirma kriterijai, susiję su kvalifikuoto personalo buvimu, prekybos vietos pavadinimu, estetinėmis savybėmis ir buvimo vieta, su parduotuvėje vykdoma kitokio pobūdžio veikla ir su santykine Yves Saint Laurent prekių ženklo svarba, palyginti su konkuruojančiais prekių ženklais, nepatenka į Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo taikymo sritį.

81      Darydama išvadą, kad tokie kriterijai, kurie, Galec teigimu, a priori eliminuoja kai kuriuos potencialius mažmeninės prekybos atstovus, yra teisėti, Komisija pažeidė principą, pagal kurį gaminių platinimui nustatomi apribojimai turi būti proporcingi, taip pat principą, kad kiekybiniai apribojimai yra neteisėti prima facie (žr. pirmiau minėtus sprendimus Metro I, Metro II, L’Oréal ir AEG). Iš tiesų suvaržymai yra griežtesni negu būtina, atsižvelgiant į aptariamų gaminių savybes, poreikį apsaugoti jų kokybę ir tinkamą naudojimą.

82      Komisija taip pat pažeidė Bendrijos teisę, nes vertindama akivaizdžius dėl Yves Saint Laurent tinklo atsiradusius suvaržymus neatsižvelgė į jų kontekstą (žr. sprendimo Metro II 40 punktą). Todėl ieškovė pabrėžia, kad Komisija savo atsiliepime į ieškinį teigė, jog Yves Saint Laurent rinka yra „kosmetikos gaminių“ rinka, nors ir sprendime, ir kituose savo atsiliepimo į ieškinį punktuose ji nurodė, kad prabangių kvepalų rinka yra specifinė ir autonomiška. Priešingai Komisijos tvirtinimams, nėra jokios abejonės, kad dėl panašių tinklų bendro poveikio stambieji platintojai pašalinami iš prabangių kvepalų rinkos, o šioje byloje yra nagrinėjama būtent tokia rinka.

 Komisijos argumentai

83      Komisija pažymi, kad sprendime ji nepareiškė savo nuomonės dėl to, ar kai kurie Leclerc prekybos centrai gali patenkinti Yves Saint Laurent nurodytus kriterijus, ji tik išnagrinėjo tų kriterijų turinį, pasekmes ir teisėtumą Bendrijos teisės požiūriu. Beje, sprendimas a priori neužkerta kelio jokios formos prekybai. Sprendime patikslinama, kad, pirma, šie kriterijai „patys savaime neužkerta kelio imtis tam tikrų šiuolaikinių platinimo formų, pavyzdžiui, platinimo per universalines parduotuves“ (II skyriaus A dalies 5 punkto penktoji pastraipos pabaiga), ir, antra, kai kurios šiuolaikinės platinimo formos gali atitikti atrankos kriterijus pakeičiant prekybos metodus (II skyriaus B dalies 5 punkto ketvirtoji pastraipa). Teismo posėdyje Komisijos atstovas patvirtino, kad prabangios kosmetikos sektoriuje Komisija a priori neatmeta jokios „vidutinio dydžio prekybos centro tipo“ platinimo formos ir kad sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto penktojoje pastraipoje bei II skyriaus B dalies 5 punkto ketvirtojoje pastraipoje vartojamas terminas „universalinės parduotuvės“ (pranc. grands magasins) turėtų būti suprantamas kaip apimantis ir didžiuosius prekybos centrus.

84      Galec tvirtinimas, kad keliamus kriterijus gali tenkinti tik miesto centre prekiaujantys specializuoti mažmeninės prekybos atstovai, yra neteisingas; miestų centruose ir priemiesčiuose yra ir kitokių parduotuvių, ne tik specializuotų mažmeninės prekybos atstovų. Reikalavimas, kad prekybos vieta derėtų prie prekių ženklo prestižo ir garsumo, taip pat nebūtinai yra netinkamas stambiesiems platintojams, nes, kaip matyti iš Galec pateiktų nuotraukų, kai kurios jos pačios parduotuvės gali būti įrengtos, kaip reikalaujama prekybai prabangių prekių ženklų gaminiais.

85      Kalbant apie parduotuvės pavadinimo kriterijų, jo būtinumas tampa ypač akivaizdus tada, kai manoma, kad jis leidžia eliminuoti kai kuriuos aiškiai įvaizdį menkinančius pavadinimus. Iš tiesų viena iš prekės patrauklumo pabrėžimo priemonių, naudojamų Leclerc prekybos centruose prekiaujant prabangos gaminiais, yra atskirų patalpų su papildoma iškaba (pavyzdžiui, Éole) išskyrimas. Be to, sprendime teigiama, kad menkinantis parduotuvės pavadinimo pobūdis negali būti siejamas su įprastine platintojo kainų politika (II skyriaus A dalies 5 punkto ketvirtoji pastraipa, in fine).

86      Taigi Galec argumentas, kad stambieji platintojai gali tenkinti minėtus kriterijus tik radikaliai pakeitę savo prekybos metodus, jokiu būdu neatitinka Komisijos pozicijos. Siekiant atitikti šiuos kriterijus, gali prireikti tik iš dalies pakeisti tam tikroms šiuolaikinėms platinimo formoms būdingus prekybos metodus, o būtinas pakeitimo mastas priklausytų nuo vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju.

87      Kalbant apie sprendimo pagrindimą, pasakytina, kad jis yra aiškus ir išsamus, visų pirma II skyriaus A dalies 5 punkte. Be to, iš pirmiau minėtų sprendimų Lancôme bei L’Oréal ir iš 1985 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo 85/616/EEB dėl Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/30.665 – Villeroy & Boch) (OL L 376, p. 15) darytina išvada, kad teiginys, jog kokybės kriterijai, nustatomi perpardavėjo profesinei kvalifikacijai ir jo įrangai, gali būti pateisinami siekiu išlaikyti tam tikro gaminio prestižinį įvaizdį, nėra naujas. Taip pat būtų netikslu teigti, kad Komisija neatsižvelgė į bendrą atrankinio platinimo sistemų poveikį, kaip matyti iš sprendimo II skyriaus A dalies 8 punkto.

88      Komisija teigia, kad nors prabangos gaminių vartotojus ir gali trumpam sudominti mažesnė kaina, pagrindinis dalykas, dėl kurio šie gaminiai yra jiems patrauklūs, yra garantija, kad jie netaps kasdiene, niekuo neišsiskiriančia preke dėl savo išskirtinumą praradusio įvaizdžio ir dėl jų kūrimo kokybės suprastėjimo, kurį ilgainiui lemtų mažesnės kainos. Be to, pagal sprendimo I skyriaus D dalį, vartotojų asociacijų pastabose, į kurias Komisija atsižvelgė, nurodyta, jog vartotojai pageidauja, kad prabangūs parfumerijos gaminiai būtų parduodami tik itin kokybiškai įrengtose pardavimo vietose ir tik kvalifikuoto personalo.

89      Komisija neigia pareiškusi nuomonę dėl stambiųjų platintojų tinkamumo platinti Yves Saint Laurent gaminius. Iš tiesų jei kai kurios stambiųjų platintojų parduotuvės įstengia atitikti atrankinio prabangių kvepalų platinimo sistemos kontekste keliamus reikalavimus, tam užtektų paprasto patikrinimo konkrečiu atveju, kurį pirmiausia atliktų Yves Saint Laurent, o ne Komisija. Sprendime neteigiama, kad prabangos gaminys tampa kasdiene preke, jeigu juo prekiauja stambieji platintojai.

90      Galiausia dėl Sutarties 85 straipsnio 1 dalies Komisija mano, kad Sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte aptariami kriterijai yra neabejotinai objektyvūs, kokybinio pobūdžio, Metro I sprendime aprašyto tipo kriterijai ir kad jie nustatyti vieningai ir nieko nediskriminuojant, nes neeliminuoja jokio įstengiančio juos atitikti platintojo. Be to, Komisija patikslino, kad šie kriterijai turi būti taikomi nediskriminuojamuoju būdu, o tai jau yra taikymo, bet ne pačių kriterijų įvertinimo klausimas. Patvirtinti kriterijai nepažeidžia ir proporcingumo principo, nes jie būtini siekiant išsaugoti prestižo ir išskirtinumo aurą, išskiriančią tokius produktus iš kitų panašių produktų, ir siekiant išlaikyti prestižinio prekių ženklo įvaizdį.

91      Sprendimo Metro II 40 punktas nėra reikšmingas, nes šis sprendimas buvo susijęs su tokia situacija, kai nebuvo kitų platinimo formų, išskyrus atrankinio platinimo tinklus, ir veiksminga prekių ženklų konkurencija nekompensavo kainų sustabarėjimo. Taip nėra kosmetikos gaminių rinkoje, kurioje yra daug įvairių gamintojų ir platintojų, o kosmetikos gaminių, kuriuos į rinką pateikia įgaliotieji platintojų tinklai, dalis įvairiose valstybėse skiriasi: pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ji sudaro tik 22,4 %, o Italijoje – 36,2 %. Taigi vartotojai kitų kvepalų mažesnėmis kainomis gali nusipirkti ne atrankinio platinimo tinkluose, o tarp konkuruojančių prabangių kvepalų prekių ženklų ir to paties prekių ženklo prabangių gaminių vyksta tikra konkurencija.

 Į bylą įstojusių šalių argumentai

92      Kadangi į bylą įstojusios šalys pateikė argumentų, panašių į tuos, kuriuos išdėstė Komisija, reikėtų išdėstyti tik tokius teiginius.

93      Yves Saint Laurent teigimu, ieškinys pagrįstas neteisinga prielaida. Komisija nei a priori patvirtino tam tikros prekybos formos eliminavimą, nei pritarė išskirtinių platinimo teisių suteikimui miesto centre prekiaujantiems specializuotiems mažmeninės prekybos atstovams. Priešingai, priimdama sprendimą Komisija stengėsi užtikrinti, kad tokia platinimo sistema būtų atvira visoms platinimo formoms ir nė vienos jų a priori neeliminavo (II skyriaus B dalies 5 punktas).

94      Iš tiesų Yves Saint Laurent tinklui, be specializuotų kvepalų parduotuvių, priklauso universalinių parduotuvių tinklai (Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Ispanijoje, Belgijoje) ir pardavimo vietos, visose valstybėse narėse parduodančios įvairius gaminius, parfumerijos prekių ir namų ūkio reikmenų parduotuvės (Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Danijoje), parfumerijos gaminių ir farmacijos produktų parduotuvės (Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje), parfumerijos ir drabužių parduotuvės (Ispanijoje, Portugalijoje), įvairių rūšių gaminių srityse besispecializuojančių parduotuvių tinklas Boots Jungtinėje Karalystėje ir didelių šiuolaikinių parfumerijos prekių parduotuvių tinklai, ypač Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir Prancūzijoje. Pardavimai nespecializuotose pardavimo vietose Jungtinėje Karalystėje sudaro 99,6 %, o Danijoje – 75 %. Prancūzijoje, Ispanijoje ir Nyderlanduose tokie pardavimai sudaro 20–40 %. Be to, Yves Saint Laurent pateikti miestų planai rodo, kad gaminiai parduodami ir ne miestų centruose.

95      Kalbant apie vartotojų lūkesčių ir pagrindimo analizę, Komisijos vertinimą patvirtina ir kiti Yves Saint Laurent įstojimo į bylą paaiškinime pateikti tyrimai – būtent tie, kuriuos atliko profesorius Glais, amerikiečių leidinys Mademoiselle ir profesorius Thoenig, – įrodantys, kad vartotojai teikia daug reikšmės gaminio prekių ženklui, kad pagrindinė priežastis, kodėl perkamas prabangos gaminys, yra susijusi su to gaminio prestižu ir kad vartotojai palankiai vertina platinimo sistemą, kuri išlaiko prestižinį produkto įvaizdį. Priešingai, Galec teiginys, kad Komisijos analizė atspindi visiškai pasenusį ir nešiuolaikišką vartotojų motyvacijos supratimą, nėra pagrįstas jokiais rinkos tyrimais ar apklausomis.

96      Dėl atrankinio platinimo sistemos būtinumo Yves Saint Laurent pabrėžia, kad nors Komisija atkreipė dėmesį į Yves Saint Laurent prekių ženklo garsumą ir prestižą, ji taip pat atsižvelgė į gaminių savybes, ypač į naudojamų žaliavų, tyrimų ir gaminių kūrimo procedūrų bei pakuočių medžiagų kokybę (II skyriaus A dalies 5 punktas). Pavyzdžiui, naujam gaminiui sukurti iki pramoninės gamybos pradžios reikia maždaug trejų metų, o Yves Saint Laurent nuolatiniame tyrimų ir taikomosios veiklos centre yra tiriamos įvairios formulės. Naudojama daugiau kaip 5000 rūšių žaliavos, daugelis jų yra retos, sudėtingos ir brangios, be to, reikia atlikti daug bandymų. Todėl šių gaminių originalumas, sudėtingumas ir aukšta kokybė kartu su prekių ženklų, kuriais gaminiai žymimi juos parduodant, prestižu ir garsumu pateisina atrankinio platinimo sistemą, nes kitaip šiems gaminiams grės toks pats likimas, kaip Coty kvepalams, išnykusiems iš rinkos, nes gaminio kokybė buvo nelygiavertė jo platinimo būdui, kuris neatitiko vartotojų lūkesčių.

97      Kalbant apie Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, profesinės kvalifikacijos kriterijus yra būtinas norint patenkinti vartotojų lūkesčius ir todėl, kad gaminiai kuriami naudojant sudėtingą techninį procesą ir atliekant svarbius tyrimus. Išorinė pardavimo vietos aplinka taip pat yra objektyvus kriterijus, reikalingas norint pabrėžti tos vietos bei parduodamo gaminio reputaciją ir neeliminuojantis jokios platinimo formos. Pardavimo vietos išorė, išplanavimas ir vitrina yra lyg gaminio „parodomoji pakuotė“, ir ji turi derėti su jo įvaizdžiu. Parduotuvės pavadinimas taip pat yra objektyvus atrankos kriterijus, nes pavadinimas gali sukelti teigiamą, neigiamą ar neutralų įspūdį, susijusį su personalo kvalifikacija, aptarnavimu ir paslaugumu, kurie atsispindi parduodamuose gaminiuose. Galiausia reikalavimas, kad nespecializuotų pardavimo vietų kosmetikos skyriai būtų fiziškai atskirti nuo kasdienio vartojimo produktams skirtų skyrių, nevaržo konkurencijos ir neatima iš nespecializuotų prekybos formų galimybės patekti į tinklą. Be to, tai patenkina vieną konkretų ir gamintojų, ir vartotojų lūkestį – kad prabangos gaminių pirkimas nebūtų derinamas su paprastų kasdienio vartojimo prekių, pavyzdžiui, maisto produktų, pirkimu.

98      Galiausia prekybos vietų įvertinimo ataskaita (žr. pirmiau 16 punktą) įrodo, kad įtraukimo į platinimo tinklą procedūra vykdoma objektyviu ir vienodu pagrindu. Prašymą pateikęs mažmeninės prekybos atstovas yra supažindinamas su šiuo įvertinimu ir gali paprašyti antro įvertinimo. Visi iškilę ginčai gali būti sprendžiami nacionaliniuose teismuose. Spręsdama, ar tam tikras parduotuvės pavadinimas gali turėti menkinamą įvaizdį, Yves Saint Laurent remiasi nepriklausomų organizacijų atliktomis vartotojų nuomonės apklausomis. Įstojimo į bylą paaiškinimo prieduose Yves Saint Laurent pateikia šiose apklausose užduodamų klausimų sąrašą ir pažymi, kad apklausos rezultatai siunčiami suinteresuotai įmonei ir įmonė gali juos ginčyti.

99      Colipa visų pirma primena, kad sprendime remiamasi profesoriaus Weber ataskaita, kuri atitinka jos žinias apie rinką. Šioje ataskaitoje nurodoma, kad Bendrijos kosmetikos gaminių rinka yra segmentinė ir todėl platinimo būdai, atsižvelgiant į konkretų sektorių, taip pat yra skirtingi. Ši ataskaita sutampa su Komisijos išvadomis, išdėstytomis II skyriaus B dalies 3 punkte, kuriame teigiama, kad nors, vartotojų nuomone, prabangūs kosmetikos gaminiai ir panašūs, kitiems rinkos segmentams priskiriami gaminiai gali būti tam tikra dalimi pakeičiami vieni kitais, vis dėlto vartotojai, antraeiliu dalyku laikantys prekių ženklo įvaizdį ar paslaugas, susijusias su pardavimu atrankinio platinimo sistemose, gali pirkti prekes gretimoje rinkoje, kurioje tokios platinimo sistemos netaikomos.

100    Be to, profesoriaus Weber ataskaitoje patvirtinama, kad prabangių kosmetikos gaminių rinkoje yra labai daug gamintojų ir platintojų, veikiančių kintančiomis ir itin konkurencingomis sąlygomis, ir kad rinką vis papildo daug naujų gamintojų bei platintojų. Be to, gamintojai turi nuolat tirti ir kurti naujus gaminius, taip pat plėtoti ir išlaikyti prestižinio prekių ženklo įvaizdžiui tinkamą prekybos politiką. Taigi Komisija sprendime teisingai įvertino minėtų sutarčių kontekstą atsižvelgiant į konkurenciją. Galec tvirtinimas, kad tokios sutartys iš aptariamo platinimo tinklo eliminuoja stambiuosius platintojus, yra nepagrįstas nei ekonomine analize, nei jokiu kitu įrodymu.

101    Colipa taip pat primena atrankiniam platinimui taikytinus teisinius principus, kuriuos kildina būtent iš Teisingumo Teismo praktikos analizės ir iš Amerikos teisėje galiojančio free rider („nemokamai ir nepelnytai ekonominę naudą gaunančio asmens“) principo bei iš Vokietijos teisės Immanenz-Theorie, ir mano, kad ši platinimo forma prabangios kosmetikos atveju yra visiškai pateisinama, kaip pripažino Teisingumo Teismas pirmiau minėtuose sprendimuose L’Oréal bei Lancôme ir generalinis advokatas G. Reischl savo išvadoje 1980 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimui Guerlain ir kt. (253/78, 1/79, 2/79 ir 3/79, Rink. p. 2327, 2377).

102    Iš tiesų tokiu protingumo kriterijumi grindžiamu ekonominiu požiūriu pripažįstama, kad konkurencija, grindžiama kitais veiksniais nei kaina, turi savų privalumų, ypač atsižvelgiant į tai, kad reikia didelių investicijų ir būtina išvengti „parazituojančių“ mažmeninės prekybos atstovų, gyvenančių tų, kurie sutinka su gamintojo prekybinės politikos ekonominiais apribojimais, sąskaita. Be to, minėtoje rinkoje konkurencija nepanaikinama, nes, be atrankinio platinimo, yra ir kitokių metodų, taikomų daugiau kaip 50 % Europos parfumerijos pramonės gaminių.

103    Tai, kad lygiagrečiai veikia ir kiti atrankinio platinimo tinklai, būtų reikšminga tik tuo atveju, jeigu tai būtų kliūtis patekti į rinką (žr. 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Delimitis, C‑234/89, Rink. p. I‑935) arba jeigu tai nepaliktų vietos kitoms platinimo formoms, grindžiamoms kitokio pobūdžio konkurencine politika, arba jeigu dėl to sustabarėtų kainų struktūra ir nebūtų jokių kitokių ją kompensuojančių konkurencijos veiksnių (sprendimas Metro II), o šios bylos atveju taip nėra. Priešingai, jokiai šiuolaikinei platinimo formai neužkertamas kelias patekti į tinklą; šiuo požiūriu būtų pakakę, jei Galec būtų pateikusi paraišką ir atitikusi atrankos kriterijus.

104    Teismo posėdyje Colipa taip pat rėmėsi Monopolies and Mergers Comission ataskaita Fine Fragrances – A report on the supply in the UK for retail sale of fine fragrances (Cm 2380, 1993 m. lapkričio mėn.), kurioje teigiama, kad prabangios kosmetikos sektoriuje atrankinis platinimo būdas neprieštarauja viešajam interesui Jungtinės Karalystės 1973 m. Fair Trading Act prasme. Colipa taip pat pabrėžė, kad daugelyje valstybių narių pasinaudojant atrankinio platinimo tinklais prabangia kosmetika prekiaujama „nespecializuotose“ arba „įvairių rūšių prekių“ parduotuvėse, pavyzdžiui, Boots Jungtinėje Karalystėje, Matas Danijoje, Sephora Prancūzijoje, Müler Vokietijoje ir t. t.

105    FIP pažymi, kad bet kurio prabangos gaminio esminė dalis yra nematerialusis jo aspektas ir kad bet kokios prestižinės paslaugos atveju svarbiausia yra sukuriama aplinka, nes prekių ženklo reputacija, kartu ir jo likimas, yra jo perpardavėjų rankose, ir šie vartotojams yra to prekių ženklo „vitrina“. Todėl įgaliotieji mažmeninės prekybos atstovai užtikrina vartotojui keletą dalykų: kad jam bus pasiūlytas visas gaminių asortimentas arba pakankamai platus pasirinkimas, įskaitant ir naujausius tuo prekių ženklu pažymėtus gaminius; kad jam patars kompetentingas, gamintojo apmokytas personalas; kad jam bus užtikrintas garantinis aptarnavimas; kad pirkėjas galės pasidžiaugti pardavimo aplinka, suteiksiančia svajingą malonumo pojūtį perkant. Tačiau simboliniai prabangą kuriantys arba naikinantys veiksniai gali išnykti, jeigu prestižiniais gaminiais bus prekiaujama netinkamomis sąlygomis arba kartu su kitais produktais (pavyzdžiui, su maisto ar buitinės chemijos prekėmis), galinčiais sumenkinti jų prekių ženklo prestižo įvaizdį, kaip buvo sužlugdytas kvepalų Coty įvaizdis, nes šis prekių ženklas tapo paprastu ir niekuo neišsiskiriančiu. Išlaikyti prekių ženklo įvaizdį vartotojų akyse būtina dar ir todėl, kad, be esminių išlaidų žaliavoms, gamintojas daug investuoja į naujų produktų kūrimą, į nuolatinę jų kokybės kontrolę ir reklamą, kurios išlaidos gali siekti iki 30 % to prekių ženklo apyvartos.

106    Šiame kontekste FIP laikosi nuomonės, kad keliami kokybės reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl parduotuvės pavadinimo, yra būtini norint išlaikyti gamintojo prekių ženklo įvaizdį ir užtikrinti geresnį vartotojų konsultavimą, net jeigu dėl šių reikalavimų tektų atsisakyti priimti į tinklą kai kuriuos mažmeninės prekybos atstovus. Šiuo atveju Komisija nuosekliai laikėsi Teisingumo Teismo praktikos ir jokiu būdu nepritarė kokios nors platinimo formos eliminavimui a priori.

107    FEPD pažymi, pirma, kad gamintojų, mažmeninės prekybos atstovų ir vartotojų pripažintą ir Teisingumo Teismo praktikoje patvirtintą atrankinio platinimo naudingumą akivaizdžiai įrodo jo tikslas užtikrinti prabangiems ir aukštos kokybės gaminiams platinti sukurto tinklo darną bei gerą įvaizdį norint teikti vartotojams geresnį aptarnavimą ir patenkinti konkrečius jų poreikius. Vartotojai, įsigydami aukštos kokybės gaminių, tikisi, kad jiems bus atitinkamai patarta tokiems gaminiams išsirinkti palankioje aplinkoje. Nagrinėjamu atveju sutarčių pakeitimais, kurių pareikalavo Komisija, nustatoma riba, žemiau kurios nebebūtų atrankinio prabangių kvepalų platinimo, nes jei kriterijai būtų mažiau griežti, juos galėtų atitikti bet kuris platintojas.

108    Šiame kontekste specializuotos mažmeninės prekybos parduotuvės deda pakankamai pastangų ir įvykdo vartotojo poreikiams patenkinti būtinus reikalavimus, būtent susijusius su minėtų parduotuvių struktūra, specializacija, patalpomis ir geografine buvimo vieta. Tai dažniausia būna nedidelės įmonės, galinčios lanksčiai priimti sprendimus ir turinčios prabangių produktų pardavimui pritaikytas patalpas bei žinias, kurios yra būtinos norint išsiugdyti ištikimus klientus. Pardavimo vietomis tampa ne vien specializuoti miesto centre veikiantys mažmeninės prekybos atstovai, – tokių vietų yra ne tik miesto centre, bet ir miesto pakraščiuose bei priemiesčiuose, taip pat prekybos centruose ir didžiuosiuose prekybos centruose. Šie argumentai grindžiami profesoriaus Glais ataskaita, kurioje teigiama, kad specializuotose parduotuvėse teikiami patarimai ypač vertinami.

109    Galec pateiktu ieškiniu siekiama sumažinti keliamus atrankos kriterijus iki dabartinių Leclerc prekybos centrų patalpų lygio, o tai reikštų specializuotų parduotuvių verslo sužlugdymą, vartotojų nuvylimą ir priverstų gamintojus mažinti tyrimus, naujovių kūrimo ir viešųjų ryšių veiklą tiek, kad pagaliau išnyktų šiems gaminiams būdingas prabangos elementas. Galec pati yra atsakinga už savo tariamą pašalinimą, nes atsisakė prisitaikyti prie darnių ir deramų įtraukimo į tinklą kriterijų. Iš tiesų Galec nėra a priori užkertamas kelias patekti į minėtą tinklą, ji tik turėtų pritaikyti savo metodus prie aptariamų gaminių pobūdžio, ir tam nereikia radikaliai keisti Leclerc prekybos centruose taikomų prekybos metodų.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

110    Vertinan Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumą sprendime, kyla šie keturi pagrindiniai klausimai: A) ar kokybės kriterijais grindžiamas atrankinis platinimas prabangios kosmetikos sektoriuje yra iš esmės suderinamas su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi; B) ar Sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte nurodomi Yves Saint Laurent atrankos kriterijai atitinka sąlygas, reikalingas tam, kad jie būtų pripažinti teisėti atsižvelgiant į Sutarties 85 straipsnio 1 dalį; C) ar Galec pagrindai ir argumentai, susiję su klausimu, ar jo nariams a priori užkertamas kelias į Yves Saint Laurent tinklą, ir su atitinkamu vartotojų elgesiu, yra pagrįsti; ir D) ar Sutarties 85 straipsnio 1 dalis taikytina dėl to, kad minėtame sektoriuje esama lygiagrečiai veikiančių tinklų?

A –  Dėl kokybės kriterijais grindžiamos atrankinės platinimo sistemos prabangios kosmetikos sektoriuje suderinamumo iš esmės su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi

111    Nors Galec teigia pripažįstanti „išskirtinumo“ idėja grindžiamos sistemos būtinumą siekiant išlaikyti prabangos gaminių prestižą ir patenkinti vartotojų lūkesčius, vis dėlto ji ginčija Yves Saint Laurent nustatytų atrankos kriterijų teisėtumą pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Tokiomis aplinkybėmis visų pirma reikia išnagrinėti pagrindinius teisės principus, pagal kuriuos prabangios kosmetikos sektoriuje yra taikoma Sutarties 85 straipsnio 1 dalis.

112    Pagal Teisingumo Teismo praktiką atrankinio platinimo sistemos yra Sutarties 85 straipsnio 1 daliai neprieštaraujantis konkurencijos elementas, jeigu įvykdomos keturios sąlygos: pirma, jei dėl aptariamo gaminio ypatybių būtina, kad jis būtų platinamas atrankinio platinimo sistemoje, o tai reiškia, kad tokia sistema yra teisėtas reikalavimas, turint omenyje atitinkamo gaminio pobūdį, ypač jo aukštą kokybę arba techninį sudėtingumą, ir norint išlaikyti tą kokybę bei užtikrinti tinkamą gaminių naudojimą (žr. pirmiau minėto sprendimo L’Oréal 16 punktą, aiškinamą atsižvelgiant į sprendimo Metro I 20 ir 21 punktus, sprendimo AEG 33 punktą ir 1992 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vichy prieš Komisiją, T‑19/91, Rink. p. II‑415, 69–71 punktus); antra, jeigu perpardavėjai pasirenkami pagal objektyvius kokybinio pobūdžio kriterijus, vienodai nustatytus visiems potencialiems perpardavėjams ir taikomus nediskriminuojamuoju būdu (žr., pavyzdžiui, sprendimo Metro I 20 punktą, pirmiau minėto sprendimo L’Oréal 15 punktą ir sprendimo AEG 35 punktą); trečia, jei tokia platinimo sistema siekiama rezultato, galinčio padidinti konkurenciją ir taip atsverti atrankinio platinimo sistemoms būdingą konkurencijos suvaržymą, ypač kainų požiūriu (žr. sprendimo Metro I 20–22 punktus, sprendimo AEG 33, 34 ir 73 punktus ir sprendimo Metro II 45 punktą); ir, ketvirta, jei nustatomi kriterijai nėra griežtesni negu būtina (žr. pirmiau minėto sprendimo L’Oréal 16 punktą ir pirmiau minėto sprendimo Vichy prieš Komisiją 69–71 punktus). Klausimą, ar šios sąlygos įvykdytos, reikia įvertinti objektyviai, atsižvelgiant į vartotojų interesus (žr. pirmiau minėto sprendimo Metro I 21 punktą ir pirmiau minėto sprendimo Vichy prieš Komisiją 69–71 punktus).

113    Nors Teisingumo Teismas yra konkrečiai konstatavęs, kad tokios kokybės kriterijais grindžiamos atrankinio platinimo sistemos nepažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalies gali būti leistinos ilgalaikio vartojimo, aukštos kokybės ar techniškai sudėtingų prekių gamybos sektoriuje, siekiant išlaikyti specializuotą prekybą, pajėgią teikti ypatingas su tokiais gaminiais susijusias paslaugas (žr. sprendimo Metro I 20 punktą, sprendimo AEG 33 punktą bei sprendimo Metro II 54 punktą ir 1985 m. gruodžio 10 d. sprendimo ETA, 31/85, Rink. p. 3933, 16 punktą), tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad atrankinio platinimo sistemos, pateisinamos gaminių specifiniu pobūdžiu arba jų platinimo reikalavimais, gali būti kuriamos ir kituose ekonomikos sektoriuose nepažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalies (žr. Teisingumo Teismo 1985 m. liepos 3 d. sprendimo Binon, 243/83, Rink. p. 2015, 31 ir 32 punktus ir Teisingumo Teismo 1981 m. birželio 16 d. sprendimą Salonia, 126/80, Rink. p. 1563). Taip pat sprendime Metro I (20 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad veiksmingos konkurencijos (workable competition), reikalingos Sutarties tikslams pasiekti, pobūdis ir intensyvumas gali būti skirtingi, priklausomai nuo aptariamų gaminių ar paslaugų ir nuo atitinkamų rinkos sektorių ekonominės struktūros, nepažeidžiant Sutarties 3 ir 85 straipsniuose įtvirtinto principo, pagal kurį konkurencija neturi būti iškraipoma.

114    Neginčijama, kad prabangi kosmetika, visų pirma prabangūs kvepalai, sudarantys didžiąją aptariamų gaminių dalį, yra subtilūs ir aukštos kokybės gaminiai, kurie sukuriami tik atlikus kruopščius tyrimus ir kuriems gaminti naudojamos itin kokybiškos medžiagos, ypač jų pakuotėms ir išvaizdai, antra, kad yra sukurtas šių gaminių „prabangos įvaizdis“, leidžiantis išskirti juos iš kitų panašių gaminių, neturinčių tokio įvaizdžio, ir, trečia, kad tas prabangos įvaizdis yra labai svarbus vartotojams, vertinantiems galimybę įsigyti prabangios kosmetikos, visų pirma prabangius kvepalus. Vartotojų požiūriu prabangūs kosmetikos gaminiai ir panašūs kitų sektoriaus segmentų produktai labai sunkiai galėtų vieni kitus pakeisti (žr. Sprendimo II skyriaus A dalies 8 punktą).

115    Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad tokia prabangios kosmetikos „ypatybių“ sąvoka, kokia vartojama pirmiau minėtame sprendime L’Oréal, negali būti taikoma vien materialiosioms jos savybėms; ji taip pat apima specifinį vartotojų požiūrį į tokią kosmetiką, ypač į jos „prabangumo aurą“. Taigi šiuo atveju kalbama apie gaminius, kuriems yra būdinga ypatinga kokybė ir kurie pasižymi su jų pobūdžiu susijusia prabanga.

116    Dėl klausimo, ar atrankinis tokiomis savybėmis pasižyminčių gaminių platinimas yra teisėtas reikalavimas, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad sprendimo motyvų išdėstymas šiuo klausimu (II skyriaus A dalyje) grindžiamas ne specializuotos prekybos, gebančios teikti specifines paslaugas itin techniškai sudėtingiems gaminiams, kaip apibrėžta sprendimuose Metro I, Metro II ir AEG, samprata, o greičiau kitais dviem esminiais sumetimais: a) Yves Saint Laurent, kaip prabangios kosmetikos gamintoja, yra suinteresuota išlaikyti savo prekių ženklo prestižinį įvaizdį ir užtikrinti reklaminės veiklos rezultatus (žr. sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto antrąją ir ketvirtąją pastraipas, taip pat ta pačia tema žr. II skyriaus B dalies 2 punktą); b) vartotojų akyse reikia išsaugoti aptariamų gaminių „išskirtinumo ir prestižo įspūdį“, visų pirma užtikrinant „atitinkamą gaminių pateikimą į rinką, kuris pabrėžtų estetinę ar funkcinę jų kokybę“ (II skyriaus A dalies 5 punkto antroji pastraipa), ir „su gaminių prabanga bei išskirtinumu derančią aplinką ir prekių ženklo įvaizdį atitinkantį pateikimą“ (žr. II skyriaus A dalies 5 punkto ketvirtąją pastraipą; taip pat žr. II skyriaus A dalies 5 punkto penktąją ir šeštąją pastraipas).

117    Todėl reikia patikslinti, kad nors gamintojas ir yra laisvas rinktis savo prekybos politiką, į Sutarties 85 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti, jei įgyvendinant tokią politiką sudaromi susitarimai, kitiems nepriklausomiems ūkio subjektams nustatantys įpareigojimus, galinčius suvaržyti jų laisvę konkuruoti taip, kad tai stipriai paveiktų Bendrijos vidaus prekybą. Atitinkamai vien tai, kad gamintojas įdėjo daug pastangų reklamuodamas gaminį, savaime dar nėra objektyvus pateisinimas, dėl kurio Sutarties 85 straipsnio 1 dalis būtų netaikytina platinimo tinklui, varžančiam jame dalyvaujančių įmonių ir trečiųjų asmenų laisvę konkuruoti. Jei būtų kitaip, bet kuris gamintojas galėtų pateisinti atrankinio platinimo sistemos taikymą, remdamasis vien tuo, kad skyrė daug lėšų ir pastangų reklamai, ir bet koks varžantis atrankos kriterijus galėtų būti pateisinamas tuo, kad jis buvo būtinas gamintojo pasirinktai prekybos politikai apsaugoti (žr. pirmiau minėto sprendimo Vichy prieš Komisiją 71 punktą).

118    Todėl Pirmosios instancijos teismas mano, kad atrankinio platinimo sistema nepatenka į Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį tik tuo atveju, kai ji yra objektyviai pagrįsta, taip pat atsižvelgiant į vartotojų interesus (žr. 112 punkto pabaigą).

119    Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad norintys įsigyti prabangios kosmetikos vartuotojai yra suinteresuoti, kad tokie gaminiai pardavimo vietose būtų pateikti tinkamomis sąlygomis. Iš tiesų, kadangi jie yra aukštos kokybės gaminiai, kurių prabangos įvaizdį vertina vartotojai, kriterijais, kuriais tik norima užtikrinti patrauklų tų gaminių pateikimą, siekiama konkurenciją skatinančio tikslo, nes išlaikomas prabangos įvaizdis ir taip atsveriamas atrankinio platinimo sistemoms būdingas konkurencijos suvaržymas. Taigi pagal pirmiau minėtą teismų praktiką tokie kriterijai yra teisėtas reikalavimas (žr. sprendimo Metro I 37 punktą).

120    Pirmosios instancijos teismo nuomone, vartotojai, norintys įsigyti prabangių kosmetikos gaminių, yra suinteresuoti, kad prabangus tokių gaminių įvaizdis nebūtų sumenkintas, nes kitaip tokie gaminiai nebebūtų laikomi prabangiais. Šiuo metu kosmetikos sektoriui būdinga tai, kad skirtingus vartotojų poreikius tenkinantys gaminiai skirstomi į prabangią ir neprabangią kosmetiką, o tai įrodo skirtingus vartotojų poreikius ir ekonominiu požiūriu nėra netinkama. Nors prabangios kosmetikos „prabangumą“, be kita ko, lemia ir jam būdinga aukšta kokybė, didesnė kaina ir gamintojo reklaminės kampanijos, Pirmosios instancijos teismas mano, jog tuo, kad šiais gaminiais prekiaujama atrankinio platinimo sistemose, kuriomis siekiama užtikrinti patrauklų gaminių pateikimą pardavimo vietose, taip pat yra prisidedama prie šio prabangos įvaizdžio, taigi ir prie vienos iš pagrindinių gaminių, kuriuos vartotojai pageidauja pirkti, ypatybių išsaugojimo. Iš tiesų aptariamų gaminių platinimas įprastu būdu, dėl kurio Yves Saint Laurent neturėtų galimybės užtikrinti, kad jos gaminiais bus prekiaujama deramomis sąlygomis, sukeltų riziką, jog suprastės gaminių pateikimas pardavimo vietose, o tai pakenktų „prabangumo įvaizdžiui“ ir kartu – pačiam tų gaminių savitumui. Todėl kriterijai, kuriais siekiama užtikrinti su gaminių prabangiu pobūdžiu derantį jų pateikimą pardavimo vietoje, yra teisėtas reikalavimas, galintis padidinti konkurenciją vartotojų labui pirmiau minėtos teismo praktikos prasme.

121    Šios išvados teisingumo nepaneigia ir tas proceso metu nustatytas faktas, kad kai kuriose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, taip pat ir Jungtinėje Karalystėje bei Prancūzijoje, didesnę ar mažesnę Yves Saint Laurent gaminių dalį parduoda neįgaliotieji mažmeninės prekybos atstovai, perkantys prekes lygiagrečioje rinkoje. Negalima atmesti galimybės, kad vartotojų suinteresuotumas tokiu pardavimu iš dalies atsirado dėl prabangos įvaizdžio, prie kurio išlaikymo bent iš dalies prisidėjo atrankinio platinimo būdas. Todėl negalima daryti išvados, kad prabangos įvaizdis išliktų, jei nebūtų atrankinio platinimo.

122    Tačiau nors vartotojai ir yra suinteresuoti galimybe įsigyti tinkamai pateikiamos parduoti prabangios kosmetikos ir užtikrinimu, kad būtų išlaikomas tų gaminių prabangos įvaizdis, jie taip pat suinteresuoti, kad tokiu sumetimu grindžiama platinimo sistema nebūtų taikoma pernelyg suvaržytai ir kad galimybė nusipirkti tuos gaminius nebūtų pernelyg apribota, kaip administracinės procedūros metu pažymėjo keturios vartotojų asociacijos (žr. toliau 175 punktą). Taip pat iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad Yves Saint Laurent sistema gali būti laikoma siekiančia teisėto tikslo, atsveriančio tai sistemai būdingą konkurencijos suvaržymą, tik tuo atveju, jeigu ši sistema atvira visiems potencialiems perpardavėjams, pajėgiems užtikrinti deramą gaminių pateikimą pirkėjams tinkamoje aplinkoje ir išlaikyti tų gaminių prabangos įvaizdį (žr. 112 punktą). Iš tiesų atrankinio platinimo sistema, dėl kurios eliminuojamos tam tikros prekybos formos, kurias galima naudoti prekiaujant tais gaminiais patraukliomis sąlygomis, pavyzdžiui, tam pritaikytoje vietoje arba patalpos dalyje, tik apsaugotų esamas prekybos formas nuo konkurencijos su naujais ūkio subjektais ir būtų nesuderinama su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi (žr. sprendimo AEG 74 ir 75 punktus).

123    Iš to darytina išvada, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis iš esmės netaikytina prabangios kosmetikos sektoriuje nustatomiems mažmeninės prekybos atstovų atrankos kokybės kriterijams, jeigu jie nėra griežtesni negu būtina norint užtikrinti šių gaminių pardavimą tinkamai juos pateikiant, su sąlyga, kad tokie kriterijai yra objektyvūs, vienodai ir nediskriminuojamuoju būdu taikomi visiems potencialiems perpardavėjams.

B –  Dėl klausimo, ar sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte nurodomi Yves Saint Laurent atrankos kriterijai atitinka sąlygas, pagal kurias jie būtų laikomi teisėtais Sutarties 85 straipsnio 1 dalies požiūriu

1.     Dėl Pirmosios instancijos teismo ir kompetentingų nacionalinių teismų ir valdžios institucijų vaidmens

124    Galec teigia, kad kai kurie Yves Saint Laurent atrankos kriterijai suteikia jai pernelyg didelę ir nekontroliuojamą laisvę ir todėl pagal Teisingumo Teismo praktiką jie nėra objektyvūs. Komisija ir į bylą įstojusios šalys teigia, kad tokie kriterijai lemia, jog gamintojas nagrinės kiekvieną atskirą atvejį, o atliekant tokį įvertinimą privaloma laikytis nediskriminavimo principo, ir jo rezultatus gali peržiūrėti kompetentingi teismai.

125    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia visų pirma patikslinti atitinkamus Pirmosios instancijos teismo ir kompetentingų nacionalinių teismų arba valdžios institucijų vaidmenis.

126    Dėl klausimo, ar minimi kriterijai atitinka reikiamas sąlygas, kad būtų laikomi teisėtais pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, t. y. ar jie yra kokybinio pobūdžio, objektyvūs, nediskriminuojantys ir proporcingi, Sutarties 173 straipsnyje įtvirtinta Pirmosios instancijos teismo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar Komisijos išvados sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte stokoja pagrįstumo, jose yra akivaizdžių faktinių arba teisės klaidų, akivaizdžių vertinimo klaidų arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. Pirmosios instancijos teismui nepriklauso spręsti dėl šių kriterijų taikymo konkrečiais atvejais.

127    Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija ir Yves Saint Laurent, minėtų kriterijų taikymas konkrečiais atvejais priklauso ne vien nuo gamintojo valios – jis turi būti objektyviai apibrėžtas. Iš to išplaukia, kad galimybė gauti nepriklausomą ir veiksmingą tokių kriterijų taikymo konkrečiais atvejais įvertinimą yra esminis Yves Saint Laurent tinklo teisėtumui pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį keliamas reikalavimas (žr. sprendimo II skyriaus A dalies 6 punkto a papunktį ir II skyriaus B dalies 4 punkto ketvirtąją pastraipą).

128    Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionaliniai teismai yra kompetentingi taikyti Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, nes Sutartis taikoma tiesiogiai (žr. 1974 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo BRT, 127/73, Rink. p. 51, 15 ir 16 punktus). Iš to darytina išvada, kad prašymą pateikęs asmuo, kuriam nebuvo leista įsitraukti į tinklą ir kuris mano, kad aptariami kriterijai jam buvo taikomi pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, t. y. diskriminuojamuoju būdu ar neproporcingai, gali pareikšti ieškinį kompetentinguose nacionaliniuose teismuose. Prireikus skundą taip pat galima pateikti nacionalinėms valdžios institucijoms, atsakingoms už Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymą.

129    Taigi būtent kompetentingi nacionaliniai teismai, gavę ieškinį, arba valdžios institucijos, gavusios skundą, prireikus atitinkamai atsižvelgdami į Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką, turi nuspręsti, ar konkrečiu atveju Yves Saint Laurent atrankos kriterijai buvo taikyti diskriminuojant arba neproporcingai, taip pažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį. Nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad tie kriterijai nebūtų taikomi siekiant nepriimti į tinklą naujų ūkio subjektų, kurie būtų pajėgūs platinti prabangius gaminius jų prestižo nemenkinančiomis sąlygomis.

130    Be to, prašymą pateikęs asmuo, kurį buvo atsisakyta priimti į tinklą, turi galimybę, remdamasis 1991 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendime Automec prieš Komisiją (T‑24/90, Rink. p. II‑2223) išdėstytais principais, pateikti skundą Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnį, ypač jeigu priėmimo į tinklą sąlygos sistemingai taikomos su Bendrijos teise nesuderinamu būdu (žr. sprendimo AEG 44–46, 67 ir paskesnius punktus).

2.     Dėl minėtų kriterijų teisėtumo iš esmės Sutarties 85 straipsnio 1 dalies požiūriu

a)     Su profesine kvalifikacija susiję kriterijai

131    Savo pateiktuose dokumentuose Galec neginčijo Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 2 ir 3 punktuose išdėstytų kriterijų, susijusių su profesine personalo kvalifikacija ir konsultavimo bei demonstravimo paslauga aptarnaujant klientus (žr. jos pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimų 25 punktą), tačiau per teismo posėdį ji teigė, kad šie kriterijai yra neproporcingi, palyginti su reikalavimu prekiauti aptariamais Yves Saint Laurent gaminiais deramomis sąlygomis.

132    Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikalavimas, jog pardavimo vietoje būtų asmuo, gebantis tinkamai patarti vartotojams ar suteikti jiems reikiamos informacijos, prabangių gaminių pardavimo atveju iš esmės yra teisėtas ir jis yra neatskiriama tinkamo tokių gaminių pateikimo dalis.

133    Be to, Galec nepateikė įrodymų, kurie leistų Pirmosios instancijos teismui nuspręsti, ar Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 3 punkte nustatyti reikalavimai, pavyzdžiui, turėti kosmetologo diplomą arba lygiavertę profesinę kvalifikaciją, arba bent trejų metų prekybos prestižiniais parfumerijos gaminiais patirtį, yra neproporcingi atsižvelgiant į Yves Saint Laurent gaminių pobūdį.

134    Bet kuriuo atveju būtent kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos turi užtikrinti, kad sutarties nuostatos dėl profesinės kvalifikacijos konkrečiais atvejais nebūtų taikomos diskriminuojamuoju būdu arba neproporcingai.

b)     Kriterijai, susiję su vieta, kurioje yra įkuriama pardavimo vieta, ir jos įrengimu

135    Galec kritiškai vertina kriterijus, susijusius su pardavimo vietos „aplinka“, su pardavimo vietos išore, ypač vitrinomis, ir su prekyba kitomis prekėmis toje pardavimo vietoje. Galec teigimu, šie kriterijai pernelyg subjektyvūs, neproporcingi ir diskriminuoja jos narius.

–       Pardavimo vietos „aplinka“ ir jos buvimo vieta

136    Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 1 straipsnio a punkte teigiama, kad „Kvartalas, gatvės ir pardavimo vietos kaimynystėje esančios parduotuvės visada privalo derėti su Yves Saint Laurent prekių ženklo prestižu ir garsumu“. Iš įvertinimo ataskaitos 1 ir 2 antraštinių dalių matyti, kad parduotuvė, įsikūrusi kvartale, su kuriuo yra „patogus susisiekimas ir kuris yra tinkamas komerciniu požiūriu“, arba „komerciniame miesto centro“ kvartale ir gatvėje, esančioje netoli „patrauklių arba prabangių“ parduotuvių, gatvėse su „geros reputacijos“ arba „ypač prestižiniais“ pastatais, Yves Saint Laurent įvertina palankiau nei parduotuvę, įsikūrusią kitokiame kvartale arba kitoje gatvėje. Šiose dviejose eilutėse įvertinimo ataskaitoje galima skirti 30 taškų, taigi jos yra labai svarios.

137    Pirmosios instancijos teismas mano, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis nėra taikytina kriterijui, susijusiam su aplinka, kurioje yra prabangios kosmetikos pardavimo vieta, jei tuo kriterijumi siekiama užtikrinti, kad šiais gaminiais nebūtų prekiaujama tokiai prekybai visiškai nepritaikytose vietose. Tačiau Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad būtent kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos turi užtikrinti, kad šis kriterijus konkrečiais atvejais nebūtų taikomas diskriminuojamuoju būdu arba neproporcingai.

–       Pardavimo vietos išorė

138    Galec skundžia Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 1 straipsnio b punkto nuostatas, susijusias su fasado ir vitrinų kokybe, ir sutarties III dalies 4 straipsnio nuostatas, kuriose teigiama, kad pardavimo vietos „apdaila“ privalo atitikti Yves Saint Laurent prekių ženklui priskiriamą prestižą bei kokybę. Įvertinimo ataskaitos 3 ir 4 antraštinėse dalyse, kuriose kalbama apie prekybos vietos išorę, įskaitant vitrinas, iš viso gali būti vertinamos 80 taškų, o tai yra apie 25 % visų galimų taškų.

139    Pirmosios instancijos teismas mano, kad tokios nuostatos, ypač nuostatos dėl vitrinų, gali būti taikomos diskriminuojant pardavimo vietą, – pavyzdžiui, didįjį prekybos centrą, kuris neturi tradicinei parduotuvei įprasto fasado, t. y. fasado su vitrinomis, tačiau kuris parduotuvėje įrengė prekybos vietą ar skyrių, tinkamą prekiauti prabangia kosmetika. Be to, „įvairių rūšių prekių“ parduotuvėje įrengtos prekybos vietos arba, jei kalbama apie skyrių, vitrinos į lauko pusę neatrodo būtinos, kad gaminiai būtų tinkamai pateikti.

140    Tačiau neatmestina galimybė, kad vitrinoms keliami kriterijai galėtų būti aiškinami kaip kriterijai, taikytini prekybos vietoje įrengto skyriaus „vitrinoms“, o ne pastato išorinėms vitrinoms.

141    Tokiomis aplinkybėmis pakanka konstatuoti, jog būtent kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad kriterijai, susiję su pardavimo vietos išore, įskaitant vitrinas, nebūtų taikomi diskriminuojamuoju būdu arba neproporcingai.

–       Prekyba kitomis prekėmis, galinčiomis sumenkinti Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdį

142    Dėl pardavimo vietos vidaus Galec Pirmosios instancijos teismui išdėstė tik kritiką dėl prekybos kitomis prekėmis suvaržymų. Šiuo atveju Galec ginčija sutarties III dalies 3 straipsnio teisėtumą, nes jame teigiama, kad „įgaliotajam mažmeninės prekybos atstovui draudžiama <...> prekiauti gaminiais, kuriuos išdėsčius šalia „Yves Saint Laurent“ prekių ženklu pažymėtų gaminių galėtų būti sumenkintas „Yves Saint Laurent“ prekių ženklo įvaizdis“, bei Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 1 straipsnio d punkto teisėtumą, kuriame teigiama, kad „jeigu pardavimo vietoje vykdoma ir kita veikla, ją vertinant bus atsižvelgiama į tos kitos veiklos mastą, į vidinį ir išorinį tos veiklos pateikimą, į tos veiklos atskyrimą nuo veiklos, susijusios su prekyba parfumerijos gaminiais, į personalo paskirstymą tai veiklai ir prekybai parfumerijos gaminiais, į kiekvienai tokiai veiklai priskirto personalo kompetenciją, išvaizdą bei elgesį“.

143    Reikia konstatuoti, kad nei sutartyje, nei įvertinimo ataskaitoje nėra patikslinta, kokie toje pačioje vietoje parduodami produktai, būdami šalia, galėtų sumenkinti Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdį. Sprendime Komisija apsiriboja konstatavimu, kad šios nuostatos tikslas – išsaugoti visuomenės akyse prestižo ir išskirtinumo įspūdį, būdingą Yves Saint Laurent gaminiams, „siekiant tokiu būdu išvengti bet kokio tapatinimo su prastesnės kokybės prekėmis“ (II skyriaus A dalies 5 punkto penktoji pastraipa).

144    Taigi reikia pažymėti, kad sutarties III dalies 3 straipsniui trūksta tikslumo bei aiškumo ir kad jį galima taikyti subjektyviai ir galbūt diskriminuojamuoju būdu. Taip pat atrodo, kad Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 1 straipsnio d punkte Yves Saint Laurent taip pat suteikiama labai plati laisvė spręsti savo nuožiūra būtent dėl to, kad jai suteikiama teisė vertinti ne tik kitų produktų pardavimo mastą bei jų pateikimą, bet ir pardavinėti šių produktų paskirtų darbuotojų skaičių, kompetenciją bei išvaizdą.

145    Tačiau Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisija mano, jog negalima atsisakyti priimti į tinklą didžiojo prekybos centro vien todėl, kad jame prekiaujama ir kitomis prekėmis (žr. sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto penktąją pastraipą ir toliau 164 bei tolesnius punktus). Be to, į bylą įstojusios šalys neapibrėžė, kokių produktų, išskyrus maisto produktus ir buitinės chemijos prekes, pardavinėjimas šalia galėtų sumenkinti kosmetikos gaminių „įvaizdį“.

146    Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas teigia, kad sprendimas turi būti aiškinamas taip: prekyba kitomis prekėmis, paprastai parduodamomis didžiuosiuose prekybos centruose, negali pakenkti aptariamų gaminių „prabangumo įvaizdžiui“, jeigu pardavimo vieta arba skyrius, skirtas prekybai prabangia kosmetika, įrengtas taip, kad šie gaminiai būtų pateikti jų prestižą pabrėžiančiomis sąlygomis. Tam gali prireikti, kad kai kurie kiti produktai, pavyzdžiui, maisto produktai arba buitinės chemijos prekės, nebūtų parduodami „šalia“ prabangios kosmetikos arba kad prekyba prabangia kosmetika būtų deramai atskirta nuo prekybos kitais prastesnės kokybės produktais (žr. sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto penktąją pastraipą).

147    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Pirmosios instancijos teismas teigia, kad kontrolė, kurios atsiradus sunkumų imsis kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos, kompensuoja nepakankamą šio kriterijaus aiškumą. Būtent minėtos institucijos privalo užtikrinti, kad šis kriterijus nebūtų taikomas diskriminuojamuoju būdu arba neproporcingai.

–       Kitų pardavimo vietoje vykdomos veiklos rūšių mastas

148    Dėl kriterijaus, susijusio su kitomis parduotuvėse vykdomos veiklos rūšimis, Galec savo ieškinyje taip pat kritikavo tai, kad jeigu pardavimo vietoje vykdoma ir kitos rūšies veikla, prašymas tapti įgaliotuoju atstovu nagrinėjamas atsižvelgiant į tos veiklos mastą (žr. Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies 1 straipsnio d punktą). Iš Yves Saint Laurent įvertinimo ataskaitos 8 eilutės, kuriai skiriama 20 taškų, matyti, kad jeigu kiti produktai pardavimo vietoje užima daugiau negu 40 % prekybos ploto, lentynų vietos arba vitrinų, minėtas prašymą pateikęs asmuo gauna 2 balus, t. y. tokį vertinimą, kuris prisidėtų prie to, kad jo prašymas būtų atmestas.

149    Sprendime ši eilutė iš tikrųjų neminima. Tačiau iš jo matyti (II skyriaus A dalies 5 punkto penktoji pastraipa), kad Komisija nusprendė, jog Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikytina Yves Saint Laurent kriterijams, susijusiems su pardavimo vietoje vykdomos kitokios veiklos mastu. Kadangi įvertinimo ataskaita, kaip pažymėjo ir pati Yves Saint Laurent, yra neatskiriama priėmimo į tinklą procedūros, su kuria susijęs sprendimas, dalis, sprendimą reikia aiškinti taip: jame nustatoma, kad 85 straipsnio 1 dalis netaikytina tokiam kriterijui, koks nustatytas 8 eulutėje.

150    Nors pagal įvertinimo ataskaitą prašymus pateikę asmenys nepriimami į platinimo tinklą tik tada, kai pagal 11 konkrečių eilučių jie gauna tris įvertinimus po du balus (žr. pirmiau 17 punktą), minėtos ataskaitos 8 eilutė vis tiek prisideda prie to, kad prašymus pateikę asmenys, pavyzdžiui, „įvairių rūšių prekių“ parduotuvės, kuriose prekyba parfumerijos gaminiais sudaro mažiau nei 60 % visos jose vykdomos veiklos, net jei šiose parduotuvėse yra aptariamų gaminių pardavimui pritaikytas specializuotas skyrius, yra nepriimami į tinklą.

151    Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad įvertinimo ataskaitos 8 eilutė turi būti laikoma neproporcinga, nes vien tai, kad prekyba parfumerijos gaminiais sudaro mažiau negu 60 % visos parduotuvės veiklos, neturi nieko bendra su teisėtu reikalavimu išlaikyti prabangių gaminių įvaizdį.

152    Be to, Pirmosios instancijos teismas mano, kad minėta eilutė yra diskriminuojamuojo pobūdžio, nes taip, pakenkiant „įvairių rūšių prekių“ parduotuvėms, pirmenybė suteikiama specializuotų parfumerijos parduotuvių prašymams, kai pirmųjų specializuoti prekybos plotai įrengti siekiant atitikti kokybės kriterijus, nustatytus prabangios kosmetikos pardavimui.

153    Iš to darytina išvada, kad 8 eilutė savo pobūdžiu gali varžyti arba iškraipyti konkurenciją, kaip nustatyta Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje, nes dėl jos prašymą pateikęs asmuo gali būti vertinamas mažiau palankiai vien dėl to, kad prekyba parfumerijos gaminiais yra ne pagrindinė toje parduotuvėje vykdoma veiklos rūšis.

154    Nors įvertinimo ataskaita yra priėmimo į tinklą procedūros sudedamoji dalis, reikia konstatuoti, kad sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte nėra jokio motyvų išdėstymo, kuriuo būtų pateisinama aptariama antraštinė dalis. Dėl šios priežasties sprendimo pagrindimas šiuo klausimu yra nepakankamas.

155    Taigi sprendimas atitinkamai panaikintinas tiek, kiek jame nustatoma, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikytina nuostatai, kuria mažmeninės prekybos atstovų prašymus Yves Saint Laurent leidžiama vertinti mažiau palankiai vien todėl, kad pirmųjų prekybos parfumerijos gaminiais veikla nėra pagrindinė.

c)     Parduotuvės pavadinimo kriterijus

156    Galec teigia, kad su parduotuvės pavadinimo kriterijumi susijusi Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies antrojo podalio nuostata yra subjektyvi, diskriminacinė ir neproporcinga. Komisija ir į bylą įstojusios šalys mano, kad ši nuostata būtina siekiant išlaikyti prabangų gaminių pobūdį ir Yves Saint Laurent prekių ženklo prabangos įvaizdį (žr. sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto antrąją pastraipą).

157    Bendrųjų prekybos sąlygų I dalies antrojoje pastraipoje nustatyta:

„Parfumerijos parduotuvės, parduotuvės, kurioje yra parfumerijos skyrius, arba to ploto, kuriame yra parfumerijos parduotuvė ar skyrius, pavadinimas ir iškaba visada turi atitikti Yves Saint Laurent prekių ženklo prestižą. Dėl šios priežasties parduotuvės pavadinimas ir iškaba turi atitikti gaminių, kurie yra ypač prabangūs ir aukštos kokybės, platinimui taikomus principus. To negalima pasakyti apie parduotuvės pavadinimą ir iškabą, kurių įvaizdis asocijuojasi su klientų aptarnavimo, prestižo ir atitinkamos vidaus apdailos nebuvimu arba nepakankamumu.“

158    Pirmosios instancijos teismas mano, kad kriterijus, kuriuo siekiama tik užtikrinti, kad mažmeninės prekybos atstovo parduotuvės pavadinimas savo pobūdžiu nesumenkintų prabangių kosmetikos gaminių įvaizdžio, iš esmės yra teisėtas tokių gaminių platinimui nustatytas reikalavimas, todėl jam nebūtinai taikytina Sutarties 85 straipsnio 1 dalis. Nesant tokio kriterijaus reikėtų nuogąstauti, kad prabangių kosmetikos gaminių su prabanga siejamas įvaizdis, taigi pats tokių gaminių pobūdis, galėtų iš tiesų nukentėti juos parduodant mažmeninės prekybos atstovui, kurio parduotuvės pavadinimą vartotojai laiko akivaizdžiai menkinamojo pobūdžio pavadinimu.

159    Vis dėlto atsižvelgdami į tai, kad, skirtingai nei materialiems pardavimo vietos aspektams taikomų kriterijų, parduotuvės pavadinimo kriterijaus atitikties negalima patikrinti vien padarius jos nuotraukas ir jas pateikus ar nuvykus į tokią pardavimo vietą, būtent kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos yra atsakingi už užtikrinimą, kad minėtas kriterijus nebūtų taikomas nepagrįstai ar neproporcingai.

160    Pirma, šis kriterijus gali būti taikomas tik dabartiniam vartotojų požiūriui į parduotuvės pavadinimą. Todėl Bendrųjų pardavimo sąlygų I dalies antrasis podalis negali būti aiškinamas kaip eliminuojantis šiuolaikines prekybos formas, kurių veiklos pradžioje apdaila ar teikiamos paslaugos buvo ribotos, tačiau kuriose nuo to laiko buvo sukurti nauji būdai, tinkami prabangos gaminiams pateikti, ir dabar tokių parduotuvių pavadinimai šiuo požiūriu jau nebėra laikomi menkinančiais.

161    Antra, pagal Pirmosios instancijos teismo apibrėžtus principus (žr. pirmiau 127 ir tolesnius punktus), požiūris į parduotuvės pavadinimą turi būti suvokiamas ne tik remiantis gamintojo nuomone, bet kuo objektyviau. Šiuo atveju Yves Saint Laurent rėmėsi tam tikslui atliktomis apklausomis ir rinkos tyrimais. Iškilus ginčams kompetentinguose nacionaliniuose teismuose arba valdžios institucijose, prireikus jiems turėtų būti pateikti objektyvūs įrodymai.

162    Trečia, kaip teigė pati Komisija, sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte patikslinama, kad su „platintojo įprasta kainų politika“ susijęs įvaizdis nelaikomas menkinamu. Iš tiesų parduotuvės pavadinimo kriterijus neturi būti taikomas tik tam, kad būtų eliminuojamos parduotuvės, galinčios siūlyti gaminius mažesnėmis kainomis, bet pateikiančios gaminius jų savybes tinkamai pabrėžiančiu būdu.

163    Galiausia Pirmosios instancijos teismas mano, kad ypač atsargiai parduotuvės pavadinimo kriterijus turi būti taikomas tada, kai nėra jokios abejonės, kad mažmeninės prekybos atstovas atliko būtinas investicijas tam, kad atitiktų visus materialioms gaminių pardavimo sąlygoms keliamus reikalavimus (dėl įrengimo, atskyrimo nuo kitų prekių, kvalifikuoto personalo ir kt.), ir sutiko su įpareigojimais dėl atsargų, minimalios metinės pirkimų apimties, bendradarbiavimo reklamos srityje ir t. t. Tokiu atveju kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos turi patikrinti, ar parduotuvės pavadinimo kriterijus nėra taikomas tik siekiant pašalinti iš tinklo pardavimo vietą, gebančią parduoti aptariamus gaminius, nesant realios rizikos, kad bus pakenkta tokių gaminių įvaizdžiui.

C –  Dėl Galec ieškinio pagrindų ir argumentų, susijusių su klausimu, ar jos grupės nariams a priori užkertamas kelias įsitraukti į Yves Saint Laurent tinklą, ir dėl vartotojų nuomonės šiuo klausimu

164    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šiame etape būtina aptarti Galec pagrindus ir argumentus, susijusius su klausimu, ar jos grupės nariams dėl reikalavimo patenkinti visus atrankos kriterijus a priori užkertamas kelias įsitraukti į Yves Saint Laurent tinklą, ir apie vartotojų nuomonę šiuo klausimu.

165    Visų pirma Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisija nagrinėjant šią bylą ne kartą pabrėžė, jog sprendimu nesiekiama a priori eliminuoti šiuolaikinių prekybos formų, pavyzdžiui, Leclerc prekybos centrų (pavyzdžiui, žr. pirmiau 83 ir 86 punktus). Yves Saint Laurent savo ruožtu yra pažymėjusi, kad pagal sprendimą jos tinklo sistema yra atvira visoms platinimo formoms ir a priori neeliminuoja nė vienos iš jų (žr. pirmiau 93 punktą). Kitos trys į bylą įstojusios šalys taip pat teigė, kad sprendimu Galec grupės narių naudojama platinimo forma ar kitos šiuolaikinės platinimo formos neeliminuojamos. Priešingai, siekdami įrodyti Yves Saint Laurent sistemos nevaržomumą, pati Yves Saint Laurent bei kitos į bylą įstojusios šalys ypač pabrėžė, kad keliose valstybėse narėse „įvairių rūšių prekių“ platintojai veikia kaip įgaliotieji atstovai.

166    Darytina išvada, kad nė viena šalis Pirmosios instancijos teismui nepareiškė, jog didieji prekybos centrai ar kitos „įvairių rūšių prekių“ platinimo formos yra iš esmės netinkamos prabangiems kosmetikos gaminiams pardavinėti. Komisija ir į bylą įstojusios šalys sutinka, kad sprendime įtvirtinama tokios prekybos galimybė, jeigu tokios pardavimo vietos yra deramai įrengtos ir sutinkama prisiimti tokius pačius įsipareigojimus, kokie taikomi kitiems įgaliotiems platintojams. Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad jeigu būtų kitaip, Yves Saint Laurent tinklas, a priori eliminuodamas vieną potencialių perpardavėjų kategoriją, neleisdamas jiems dalyvauti jos platinimo sistemoje, pažeistų Sutarties 85 straipsnio 1 dalį (žr. pirmiau 122 punktą).

167    Net jeigu sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkto penktojoje pastraipoje ir II skyriaus B dalies 5 punkto ketvirtojoje pastraipoje Komisija kalbėjo kiek dviprasmiškai, pavartojusi sąvoką „universalinės parduotuvės“, kuri paprastai vartojama tradicinei prekybos formai apibūdinti, ir pabrėždama, kad ji „negalėjo konstatuoti“, jog atrankinio platinimo sistemų paplitimas prabangių kosmetikos gaminių srityje „iš esmės“ riboja kai kurias šiuolaikines platinimo formas, proceso metu ji patikslino, kad priimdama sprendimą neketino eliminuoti prekybos formų, kokios yra Galec grupės narių didieji prekybos centrai, ir kad sąvoka „universalinės parduotuvės“ sprendime apima minėtas prekybos formas (žr. pirmiau, 83 punktą).

168    Be to, šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas pabrėžė kompetentingų nacionalinių teismų arba valdžios institucijų vaidmenį užtikrinant, kad minėti kriterijai būtų taikomi nediskriminuojamuoju būdu ir proporcingai (žr. pirmiau, 124 ir tolesnius punktus).

169    Taigi Galec tinkamai neįrodė esant kliūčių, trukdančių stambiesiems platintojams patekti į prabangių kosmetikos gaminių platinimo tinklą, jei jų prekybos vietos yra tinkamai įrengtos tokiems prabangiems gaminiams parduoti.

170    Iš tiesų Galec arba jos nariai turi pateikti paraiškas, o kompetentingi nacionaliniai teismai arba valdžios institucijos, remdamiesi Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika, turi nuspręsti, jei tai būtina, ar paraiškos patenkinimas ar atmetimas konkrečiu atveju yra suderinamas su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi. Be to, Komisija turi užtikrinti, ypač tuo atveju, kai yra prašoma naujo sprendimo, kad šiuolaikinės platinimo formos nebūtų neteisėtai eliminuojamos iš Yves Saint Laurent tinklo ar kitų panašių tinklų.

171    Tai reiškia, kad Galec teiginys, jog jo nariai a priori eliminuojami iš tinklo, atmestinas.

172    Taip pat reikia atmesti Galec ieškinio pagrindus ir (arba) argumentus, kuriais teigiama, jog Komisija nemotyvavo savo tvirtinimo, kad stambiesiems platintojams būdingos patrauklaus gaminių pateikimo priemonės yra netinkamos prabangos gaminių platinimui. Iš tiesų sprendimas negali būti aiškinamas taip, kad jame yra toks teiginys.

173    Dėl tų pačių priežasčių Galec teiginys, kad Komisija padarė akivaizdžią faktinę klaidą dėl tariamo stambiųjų platintojų eliminavimo iš prekybos šiais gaminiais, atmestinas.

174    Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti Galec tvirtinimą, esą Komisija nepagrindė savo teiginių, susijusių su vartotojų motyvacija, ir šiuo klausimu taip pat padarė akivaizdžią faktinę klaidą.

175    Šiuo požiūriu Komisija iš tiesų nesirėmė nepriklausomu tyrimu, galinčiu patvirtinti jos teiginius dėl vartotojų motyvacijos, ypač sprendimo II skyriaus B dalies 2 punkte įtvirtintus teiginius. Neginčijama ir tai, kad, kaip per teismo posėdį tvirtino Galec, keturios Prancūzijos vartotojų asociacijos, būtent Union Féminine Civique et Sociale (Pilietinė ir socialinė moterų sąjunga, toliau – UCS), Institut National de la Consommation (Nacionalinis vartotojų institutas, toliau – INC), Confédération Syndicale du Cadre de Vie (Gyvenimo sąlygų profesinių sąjungų konfederacija, toliau – CSCV) ir Confédération des Familles (Šeimų konfederacija, toliau – CSF), pateikusios savo pastabas administracinės procedūros metu, nepalaikė be išlygų Komisijos patvirtintos pozicijos. Iš tiesų CSF ir INC išreiškė prieštaravimą siūlomam sprendimui, ypač dėl to, kad jo pasekmė būtų pernelyg aukštų kainų išlaikymas ir šių gaminių neprieinamumas didelei visuomenės daliai. UCS savo ruožtu tvirtino, kad kai kurios sprendimo nuostatos nuo jo priėmimo dienos apsunkins kelią naujoms platinimo formoms patekti į rinką ir kad šios nuostatos „nei prisideda prie vienos bendros rinkos atvirumo ir didesnės konkurencijos skatinimo, nei yra naudingos vartotojams“. CSCV savo pastabas baigė teiginiu, kad, „prisidengdama technologiniu sudėtingumu ir prekių ženklo prestižu, SA Yves Saint Laurent taiko diskriminacinius atrankos kriterijus, taip varžydama konkurenciją, ir dirbtinai palaiko labai aukštas savo gaminių kainas“.

176    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Galec neįrodė, jog Komisija padarė aiškią faktinę klaidą arba nepagrindė savo teiginių dėl vartotojų lūkesčių. Iš tiesų sprendime teigiama, kad vartotojams, pageidaujantiems prabangių kosmetikos gaminių įsigyti pardavimo vietoje, tinkamai įrengtoje didžiajame prekybos centre, turi būti suteikiama tokia galimybė, o vartotojai, apie kuriuos kalbama profesoriaus Glais ataskaitoje ir kurie renkasi pirkimą specializuotoje parfumerijos parduotuvėje arba tradicinėje universalinėje parduotuvėje, ir toliau turi galimybę apsipirkti būtent ten.

177    Tai reiškia, kad visi Galec ieškinio pagrindai ir argumentai, susiję su klausimu, ar iš jos narių a priori atimama galimybė prekiauti prabangiais kosmetikos gaminiais, taip pat jos ieškinio pagrindai ir argumentai, susiję su vartotojų lūkesčiais, turi būti atmesti.

D –  Dėl klausimo, ar Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas taikytinas dėl to, kad šiame sektoriuje veikia lygiagretūs tinklai

178    Galec taip pat tvirtina, kad bet kokiu atveju šioje byloje Sutarties 85 straipsnio 1 dalis buvo pažeista, nes į Yves Saint Laurent platinimo tinklą panašūs tinklai veikia visame nagrinėjamame sektoriuje, todėl visai nepalikta vietos kitoms platinimo formoms ir pagal Metro II sprendimo 40–42 punktus nėra veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje, t. y. „prabangių kvepalų“ rinkoje. Komisija ir į bylą įstojusios šalys mano, kad nors lygiagrečiai Yves Saint Laurent platinimo tinklui ir veikia kiti panašūs tinklai, atitinkamoje rinkoje, t. y. „prabangių kvepalų“ rinkoje, vyksta veiksminga konkurencija, todėl Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikytina.

179    Pirmosios instancijos teismas primena, jog Teisingumo Teismas savo sprendimo Metro II 40 punkte konstatavo, kad nors vadinamosios „paprastos“ atrankinio platinimo sistemos (tai yra sistemos, grindžiamos tik kokybės kriterijais) gali būti su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi suderinamas veiksnys, konkurencija vis tiek gali būti suvaržoma arba visai išnykti, kai esant tam tikram tokių sistemų skaičiui nelieka vietos kitoms platinimo formoms, grindžiamoms kitokio pobūdžio konkurencine politika, arba dėl to sustabarėja kainų struktūra, kurios nekompensuoja kiti to paties prekių ženklo produktų konkurencijos veiksniai ir veiksminga skirtingų prekių ženklų konkurencija. Vis dėlto remiantis to paties sprendimo 41 ir 42 punktais pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį dėl didelio tokių konkretaus gaminio atrankinio platinimo sistemų skaičiaus negalima savaime daryti išvados, kad konkurencija varžoma arba iškraipoma. Iš tiesų, jeigu staiga daugėja „paprastų“ atrankinio platinimo sistemų, Sutarties 85 straipsnio 1 dalis taikoma tik tada, kai tam tikra rinka yra tiek sustabarėjusi ir struktūrizuota, kad nebėra veiksmingos kainų konkurencijos (žr. minėto sprendimo 44 ir 45 punktus).

180    Skirtingai nei byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Metro II, kur vartojimui skirtos elektronikos prekės ne visada buvo platinamos atrankinio platinimo tinklais, šioje byloje neginčijama tai, kad beveik visi prabangių gaminių sektoriaus gamintojai taiko platinimo būdus, panašius į tą, kurį taiko Yves Saint Laurent.

181    Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, kad atrankinis prabangių kosmetikos gaminių platinimas didina konkurenciją vartotojų naudai, ypač prisidėdamas prie gaminio „prabangos“ įvaizdžio išlaikymo kitų gaminių, neturinčių tokio įvaizdžio, atžvilgiu, todėl Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikoma tam tikriems kokybės kriterijams, kuriais siekiama minėto tikslo (114 ir tolesni punktai).

182    Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad Metro II sprendime esantis teiginys, jog konkurencija išnyktų tada, „kai dėl tam tikro skaičiaus atrankinio platinimo sistemų buvimo nebeliktų vietos kitoms platinimo formoms, grindžiamoms kitokio pobūdžio konkurencijos politika“, nereiškia, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis automatiškai taikoma vien dėl to, kad visi prabangių kosmetikos gaminių sektoriaus gamintojai pasirinko tuos pačius platinimo būdus. Šioje byloje sprendimo Metro II 40 ir 46 punktai turi būti aiškinami taip, kad jeigu tam tikriems Yves Saint Laurent atrankos kriterijams, nagrinėjamiems atskirai, netaikytina Sutarties 85 straipsnio 1 dalis, bendras kitų platinimo tinklų poveikis nepakeis tokios išvados, nebent bus įrodyta, kad yra kliūčių, trukdančių naujiems konkurentams, pajėgiems pardavinėti aptariamus gaminius, dalyvauti rinkoje ir todėl atrankinio platinimo sistemos lemia platinimo suvaržymą, o tai yra naudinga kai kuriems veikiantiems platinimo būdams (žr. pirmiau minėto sprendimo Demetris 15 ir tolesnius punktus), arba dėl aptariamų gaminių pobūdžio nėra veiksmingos konkurencijos visų pirma kainų srityje.

183    Dėl kliūčių, trukdančių naujiems konkurentams, pajėgiems pardavinėti tam tikrus gaminius, dalyvauti rinkoje, Pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, kad Galec priklausančių didžiųjų prekybos centrų atžvilgiu tokių kliūčių nenustatyta (žr. pirmiau 164 ir tolesnius punktus).

184    Apskritai siekiant nustatyti, ar yra veiksminga konkurencija, pirmiausia būtina apibrėžti atitinkamą rinką. Iš tiesų, nors savo sprendime Komisija pagrįstai nagrinėjo visą prabangių kosmetikos gaminių sektorių, remdamasi tuo, kad prabangos, parfumerijos, grožio ir kūno priežiūros prekės turi tą patį prabangos įvaizdį ir dažnai yra parduodamos kartu, su tuo pačiu prekių ženklu, į klausimą, ar yra veiksminga konkurencija, gali būti atsakyta šį dalyką nagrinėjant tik rinkos, apimančios visus gaminius, kurie, atsižvelgiant į jų ypatybes, ypač tinka nuolatiniams poreikiams tenkinti ir yra sunkiai pakeičiami kitais, kontekste (žr. pirmiau minėto sprendimo L’Oréal 25 punktą).

185    Be to, šioje byloje neginčijama, kad kvepalai, kalbant apie jų savybes ir naudojimą, negali būti pakeičiami kokiu nors kitu grožio priežiūros gaminiu (pavyzdžiui, makiažo priemone) arba kūno priežiūros gaminiu (pavyzdžiui, naktiniu kremu). Taip pat neginčijama tai, kad tuo metu daugiau negu 80 % visų Yves Saint Laurent pardavimų sudarė prabangūs kvepalai. Atsižvelgiant į šio išskirtinio sektoriaus svarbą, reikia išsiaiškinti, ar mažmeninės prekybos prabangiais kvepalais srityje yra veiksminga konkurencija, nepaisant to, kad tokie gaminiai visada parduodami atrankinio platinimo būdu.

186    Visų pirma reikia atmesti Komisijos ir į bylą įstojusių šalių argumentą, grindžiamą sprendimo II skyriaus B dalies 3 punkto trečiąja pastraipa, pagal kurią „tuo atveju, kai vartotojams prekių ženklo įvaizdis arba atrankinio platinimo sistemoje su pardavimu susijusios paslaugos atrodo nereikšmingi dalykai, jie visada gali pasirinkti panašius gretutinės rinkos gaminius, platinamus ne per atrankinio, o per kitokias platinimo sistemas, taip atmesdami gamintojo pasirinktą prekybos strategiją“. Iš tiesų Komisija pati sprendime konstatavo, kad prabangių kosmetikos gaminių pakeitimas panašiais kitos sektoriaus dalies gaminiais „paprastai yra ribotas“ (I skyriaus B dalies pirmoji pastraipa) ir, „atsižvelgiant į vartotojų požiūriu ribotą galimybę prabangius kosmetikos gaminius pakeisti panašiomis kitos sektoriaus dalies prekėmis, šiai bylai svarbi rinka yra būtent prabangos kosmetikos rinka“ (II skyriaus A dalies 8 punktas). Be to, sprendimo I skyriaus B dalis ir II skyriaus A dalies 8 punktas įrodo, kad Komisija atsižvelgė į Yves Saint Laurent prabangių parfumerijos gaminių rinkos dalį, norėdama patikrinti, ar minimi suvaržymai gali reikšmingai paveikti Bendrijos vidaus prekybą.

187    Tai reiškia, kad, siekiant nustatyti, ar prabangūs kvepalai veiksmingai konkuruoja, negalima atsižvelgti į tariamą jų konkurenciją su neprabangiais kvepalais.

188    Reikia taip pat atmesti Komisijos ir į bylą įstojusių šalių argumentą, esą veiksmingos konkurencijos buvimą, kaip teigiama sprendimo I skyriaus B dalies trečiojoje pastraipoje, grindžiamoje profesoriaus Weber ataskaita, įrodo faktas, kad įgaliotųjų platintojų tinkluose parduotos prekės „1987 m. Vokietijos Federacinėje Respublikoje sudarė 24,7 %, Prancūzijoje – 30,3 %, Italijoje – 36,2 % ir Jungtinėje Karalystėje – 22,4 % visų parduotų kosmetikos gaminių“. Šie skaičiai buvo pateikti vadovaujantis profesoriaus Weber ataskaitos 22 lentele ir jie rodo, kiek prekių parduodama atrankinio platinimo būdu, išreiškiant šį skaičių procentais nuo visų rūšių parduotų kosmetikos prekių – kvepalų, grožio ir kūno priežiūros priemonių, plaukų priežiūros priemonių (pavyzdžiui, šampūno) ir higienos reikmenų (dantų pastos, muilo, dezodorantų ir t. t.). Be to, pagal minėtą ataskaitą (p. 89) Italijoje atrankinio platinimo būdu buvo parduota 81 % kvepalų, Prancūzijoje – 65 %. FIP pateiktais duomenimis, 73 % kvepalų Prancūzijoje parduodama atrankinio platinimo būdu (žr. FIP įstojimo į bylą paaiškinimo I priedą, p. 17). Taigi sprendimo I skyriaus B dalies trečiojoje pastraipoje pateikiami skaičiai nėra naudingi vertinant, ar tokiame specifiniame sektoriuje, kaip prabangių kvepalų sektorius, konkurencija yra veiksminga.

189    Vis dėlto Komisija ir į bylą įstojusios šalys tvirtina, kad net ir prabangių kvepalų rinkoje yra veiksminga konkurencija tarp gamintojų (inter brand) ir tarp įgaliotųjų Yves Saint Laurent platintojų (intra brand).

190    Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisijos ir į bylą įstojusių šalių pozicijos neįrodo profesoriaus Weber ataskaita, pagal kurią, visų pirma pagal jos 71, 89–96, 105 ir 110 puslapiuose pateiktus duomenis, 1987 m. tarp prabangių kvepalų platintojų ir tarp įvairių platinimo formų buvo labai ribota konkurencija. Tačiau prieš priimdama sprendimą Komisija pareikalavo Yves Saint Laurent padaryti daug savo sutarčių pakeitimų, tarp jų – pašalinti visus aiškiai kiekybinius atrankos kriterijus, taip pat išbraukti nuostatas, varžančias platintojų laisvę perparduoti gaminius kitiems atrankinio tinklo nariams, panaikinti nuostatas, varžančias platintojų laisvę savo pardavimo vietose siūlyti parduoti kitu prekių ženklu pažymėtus gaminius, ir aiškiai pripažinti perpardavėjų teisę laisvai nustatyti savo pardavimo kainas. Be to, kaip jau konstatavo Pirmosios instancijos teismas, sprendime įtvirtinama galimybė į Yves Saint Laurent tinklą įtraukti naujas prekybos formas, kurios yra tinkamos aptariamiems gaminiams parduoti.

191    Esant tokioms aplinkybėms, Galec turėjo pateikti pakankamus įrodymus, kurie leistų nustatyti, jog priėmus sprendimą rinka taip sustabarėjo ir struktūrizavosi, kad tarp įgaliotųjų prabangių kvepalų platintojų nebeliko veiksmingos konkurencijos, ypač kainų atžvilgiu (žr. sprendimo Metro II 42 ir 44 punktus). Kadangi Galec šiuo klausimu jokių konkrečių įrodymų nepateikė, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad tokių įrodymų byloje nėra.

192    Dėl to, kas pasakyta, Galec ieškinio pagrindai ir argumentai, kuriais teigiama, kad buvo pažeista Sutarties 85 straipsnio 1 dalis, taip pat ir kiti su tuo susiję ieškinio pagrindai ir argumentai atmestini, išskyrus pirmiau 155 punkte nurodytą nuostatą.

II –  Dėl sprendimo teisėtumo atsižvelgiant į Sutarties 85 straipsnio 3 dalį

 Šalių argumentų santrauka

193    Kalbėdama apie padarytą išimtį, Galec pateikia penkis pagrindinius argumentus, siekdama įrodyti, kad Sutarties 85 straipsnio 3 dalies sąlygos nėra įvykdytos. Pirma, Komisija vertina prabangių kvepalų gamybos ir platinimo gerinimą tik išskirtinumo kontekste (žr. Sprendimo II skyriaus B dalies 2 punkto pirmąją pastraipą), nors papildomus sprendimo II skyriaus B dalies 2 punkto antrojoje–šeštojoje pastraipose išvardytus reikalavimus stambieji platintojai gali patenkinti. Antra, kalbėdama apie naudą vartotojams, Komisija rėmėsi pasenusia vartotojų elgsenos ir lūkesčių koncepcija. Trečia, Komisija įteisino visišką kainų konkurencijos nebuvimą tarp to paties prekių ženklo gaminių, o tokią konkurenciją būtų galėję užtikrinti stambieji platintojai. Ketvirta, pažeisdama proporcingumo principą, Komisija nepalygino atrankinio platinimo per specializuotus mažmeninės prekybos atstovus su atrankiniu platinimu taikant kitas prekybos formas ir taip nepaisė to, kad stambiesiems platintojams būtų taikomi tokie patys įpareigojimai ir užduotys, kaip ir bet kuriam kitam įgaliotajam platintojui (konkrečiai žr. sprendimo II skyriaus B dalies 4 punkto antrosios pastraipos pabaigą). Penkta, nustačius reikalavimą, kad kitos platinimo formos „iš dalies pakeistų konkrečius prekybos metodus“, sprendimu panaikinama tokių platinimo formų konkurencija, išskyrus atskirus universalinių parduotuvių atvejus.

194    Komisija atsakydama patikslina, kad suteikta išimtis susijusi tik su priėmimo į tinklą procedūra, su minimalių metinių pirkimų apimtimi, su įpareigojimais dėl prekių atsargų ir bendradarbiavimo rengiant reklamos bei pardavimų skatinimo kampanijas, su draudimu pradėti prekiauti gaminiais, dar nepateiktais į rinką, su Yves Saint Laurent atliekama sąskaitų patikra ir, jeigu klientas pats yra platintojas, su patikrinimu, ar jis priklauso oficialiam platinimo tinklui, t. y. su įsipareigojimais, kurių Galec Sutarties 85 straipsnio 1 dalies kontekste nevertino kritiškai.

195    Be to, Galec kritika nėra reikšminga. Visų pirma sprendimo Metro II 45 punkte Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti atsižvelgiama į platintojų išlaidas, patirtas tinkle dėl jų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Kalbant apie konkurencijos panaikinimą, pažymėtina, kad sprendime aiškiai tvirtinama, kad tam tikros šiuolaikinės platinimo formos nėra iš esmės eliminuojamos, ir teigiama, kad konkurencija egzistuoja ir tarp prekių ženklų, ir tarp įgaliotųjų platintojų.

196    Į bylą įstojusios šalys savo argumentais palaiko Komisijos poziciją.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

197    Kaip teisingai pažymėjo Komisija, sprendimo II skyriaus B dalies motyvai susiję tik su tais platinimo sutarties aspektais, kuriems, Komisijos nuomone, taikytina Sutarties 85 straipsnio 1 dalis, t. y. kurie susiję su priėmimo į tinklą procedūra, prekių atsargomis, minimalia metine pirkimo apimtimi, naujų gaminių pateikimu į rinką ir bendradarbiavimu reklamos bei pardavimų skatinimo srityje. Tačiau savo ieškinyje Galec nekritikavo šių sutarties aspektų.

198    Dėl pirmojo Galec argumento, kad Komisija gamybos ir platinimo gerinimą vertina tik „išskirtinumo“ kontekste, Pirmosios instancijos teismas mano, jog Komisijos sprendimo II skyriaus B dalies 2 punkto pirmosios pastraipos teiginys, esą „prabangios kosmetikos prekių ženklas gali būti platinamas tik išimtiniu pagrindu“, yra susijęs su Komisijos siekiu apsaugoti išskirtinį ir prabangų šių gaminių pobūdį (žr. II skyriaus B dalies 3 punkto antrąją pastraipą). Taigi šis sakinys negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad stambiesiems platintojams yra automatiškai užkertamas kelias parduoti aptariamus gaminius ir kad suteikiama teisė juos platinti tik tradiciniais būdais, pavyzdžiui, parfumerijos parduotuvėse bei universalinėse parduotuvėse siaurąja šio žodžio prasme.

199    Kadangi Pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, jog Komisija nesiekė užkirsti stambiesiems platintojams kelio parduoti aptariamus gaminius (žr. pirmiau 164 ir tolesnius punktus), Galec argumentas, kad Komisija gamybos ir platinimo gerinimą Sutarties 85 punkto 3 dalies prasme nagrinėjo tik tokiame kontekste, kai stambiesiems šių gaminių platintojams užkertamas kelias parduoti tokius gaminius, atmestinas.

200    Dėl antrojo Galec argumento, kad Komisija taikė pasenusią vartotojų elgsenos ir lūkesčių koncepciją, Pirmosios instancijos teismas primena, jog jis pirmiau 174 ir tolesniuose punktuose jau atmetė argumentus dėl vartotojų motyvacijos.

201    Dėl trečiojo Galec argumento, kad Komisija įteisino visišką kainų konkurencijos tarp tuo pačiu prekių ženklu pažymėtų gaminių nebuvimą, Pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, jog Galec nepateikė įrodymų, kad yra būtent taip.

202    Dėl ketvirtojo Galec argumento, kad Komisija palygino atrankinį platinimą per specializuotus mažmeninės prekybos atstovus su bendruoju platinimu, taip neatsižvelgdama į atrankinio platinimo galimybę taikant kitas prekybos formas, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, jog Komisija tokio palyginimo nepateikė.

203    Dėl penktojo Galec argumento, kad reikalavimo „iš dalies pakeisti konkrečius prekybos metodus“ nustatymas eliminuotų stambiuosius platintojus iš prabangios kosmetikos sektoriaus, Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nustatė, kad sprendimu nesiekiama eliminuoti stambiųjų platintojų iš prabangios kosmetikos sektoriaus. Todėl nurodymas „iš dalies pakeisti konkrečius prekybos metodus“ turi būti aiškinamas kaip reikalavimas atlikti tokius pakeitimus parduotuvėje, o ne radikaliai pakeisti patį parduotuvės – vidutinio dydžio ar didžiojo prekybos centro – pobūdį. Nors pageidautina, kad sprendime šis klausimas būtų buvęs išdėstytas aiškiau, vien to, kad Komisija net ir apibendrintai neapibūdino pakeitimų, kuriuos reikia padaryti, nepakanka, kad sprendimas būtų laikytinas neteisėtu, nes prireikus konkretūs atvejai bus perduoti nagrinėti kompetentingiems nacionaliniams teismams arba valdžios institucijoms.

204    Atitinkamai Galec ieškinio pagrindai ir argumentai, susiję su Sutarties 85 straipsnio 3 dalies pažeidimu, atmestini.

205    Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškinys atmestinas, išskyrus jo dalį dėl 155 punkte išnagrinėtos sprendimo dalies.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

206    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Pagal 87 straipsnio 4 dalies paskutinę pastraipą Pirmosios instancijos teismas gali nurodyti kitoms įstojusioms į bylą šalims, išskyrus valstybę narę ar instituciją, pačioms padengti savo išlaidas.

207    Kadangi dauguma Galec reikalavimų nebuvo patenkinta, ji turi padengti savo, taip pat Komisijos ir į bylą įstojusios šalies Yves Saint Laurent, kuriai buvo skirtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidas.

208    Kitos į bylą įstojusios šalys – FIP, Colipa ir FEPD – buvo mažiau tiesiogiai suinteresuotos bylos baigtimi, palyginti su Yves Saint Laurent. Kadangi šioje byloje šios trys į bylą įstojusios šalys, paisydamos savo narių interesų, pateikė bendrojo pobūdžio pastabas, kurios neturėjo lemiamos įtakos Komisijos argumentams, Pirmosios instancijos teismas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies paskutinę pastraipą mano esant teisinga nurodyti joms padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 1999 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimą 92/33/EEB dėl Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV.33.242 – Yves Saint Laurent Parfums) tiek, kiek jame nustatyta, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikoma nuostatai, leidžiančiai Yves Saint Laurent nepalankiai vertinti mažmeninės prekybos atstovų prašymus vien todėl, kad prekyba kvepalais nėra pagrindinė jų veikla.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Nurodyti ieškovei padengti Komisijos ir į bylą įstojusios šalies – Yves Saint Laurent Parfums SA – bylinėjimosi išlaidas, taip pat savo bylinėjimosi išlaidas.

4.      Nurodyti visoms kitoms į bylą įstojusioms šalims – Fédération des Industries de la Parfumerie, Comité de Liaison des Syndicats Européens de l'Industrie de la Parfumerie et des Cosmétiques ir Fédération Européenne des Parfumeurs Détaillants – padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Kirschner Vesterdorf Bellamy

Kalogeropoulos       Potocki

Paskelbta 1996 m. gruodžio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

H. Jung        H. Kirschner

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Įvadas

Yves Saint Laurent sutartis

Komisijos sprendimas

Procedūra ir šalių reikalavimai

Dėl priimtinumo

Šalių argumentų santrauka

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl esmės

I –  Dėl sprendimo pagrįstumo pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį

Šalių argumentų santrauka

Galec argumentai

Komisijos argumentai

Į bylą įstojusių šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

A –  Dėl kokybės kriterijais grindžiamos atrankinės platinimo sistemos prabangios kosmetikos sektoriuje suderinamumo iš esmės su Sutarties 85 straipsnio 1 dalimi

B –  Dėl klausimo, ar sprendimo II skyriaus A dalies 5 punkte nurodomi Yves Saint Laurent atrankos kriterijai atitinka sąlygas, pagal kurias jie būtų laikomi teisėtais Sutarties 85 straipsnio 1 dalies požiūriu

1.  Dėl Pirmosios instancijos teismo ir kompetentingų nacionalinių teismų ir valdžios institucijų vaidmens

2.  Dėl minėtų kriterijų teisėtumo iš esmės Sutarties 85 straipsnio 1 dalies požiūriu

a)  Su profesine kvalifikacija susiję kriterijai

b)  Kriterijai, susiję su vieta, kurioje yra įkuriama pardavimo vieta, ir jos įrengimu

–  Pardavimo vietos „aplinka“ ir jos buvimo vieta

–  Pardavimo vietos išorė

–  Prekyba kitomis prekėmis, galinčiomis sumenkinti Yves Saint Laurent prekių ženklo įvaizdį

–  Kitų pardavimo vietoje vykdomos veiklos rūšių mastas

c)  Parduotuvės pavadinimo kriterijus

C –  Dėl Galec ieškinio pagrindų ir argumentų, susijusių su klausimu, ar jos grupės nariams a priori užkertamas kelias įsitraukti į Yves Saint Laurent tinklą, ir dėl vartotojų nuomonės šiuo klausimu

D –  Dėl klausimo, ar Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas taikytinas dėl to, kad šiame sektoriuje veikia lygiagretūs tinklai

II –  Dėl sprendimo teisėtumo atsižvelgiant į Sutarties 85 straipsnio 3 dalį

Šalių argumentų santrauka

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Bylos kalba: prancūzų.