TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. vasario 1 d.

Byla F‑42/05

Francisco Rossi Ferreras

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Pareigūnai – Vertinimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita – 2003 m. vertinimo procedūra – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

Dalykas: Remiantis EB 236 ir AE 152 straipsniais pareikštas ieškinys, kuriuo F. Rossi Ferreras prašo panaikinti jo 2003 m. tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą (parengtą 2004 m. liepos 22 d. už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.) bei priteisti iš Komisijos patirtos žalos atlyginimą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Prašymas atlyginti sprendimo galios neturinčiais veiksmais padarytą žalą.

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Ieškinys – Priimtinumo sąlygos – Viešosios tvarkos pobūdis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

1.      Bendrijos teismo vykdoma teisminė vertinimų ataskaitų turinio kontrolė apribojama patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais.

(žr. 33 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1994 m. spalio 26 d. Sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑18/93, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑681, 45 punktas; 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo Pflugradt prieš ECB, T‑179/02, Rink. VT p. I‑A‑149 ir II‑733, 46 punktas.

2.      Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniais, prieš paduodant ieškinį dėl žalos, sukeltos sprendimo galios neturinčiais veiksmais, kaip antai psichologiniu priekabiavimu, atlyginimo reikia laikytis dviejų pakopų administracinės procedūros. Visų pirma suinteresuotasis asmuo turi Paskyrimų tarnybai pateikti prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies punktą, kad administracija atlygintų šią žalą. Tik eksplicitinis arba implicitinis tokio prašymo atmetimas yra laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, dėl kurio gali būti paduotas skundas, ir tiktai priėmus implicitinį ar eksplicitinį sprendimą atmesti šį skundą galima kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

(žr. 58–61 punktus)

Nuoroda:

1989 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Giordani prieš Komisiją, 200/87, Rink. p. 1877, 22 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1994 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ditterich prieš Komisiją, T‑79/92, Rink. VT p. I‑A‑289 ir II‑907, 41 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2002 m. gegužės 14 d. Sprendimo Antas de Campos prieš Parlamentą, T‑194/00, Rink. VT p. I‑A‑59 ir II‑279, 72 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, T‑200/02, 48 punktas; 2006 m. gegužės 15 d. Sprendimo Schmit prieš Komisiją, F‑03/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑9 ir II‑A‑1‑33, 48 punktas.

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose įtvirtintos normos yra viešosios tvarkos pobūdžio, ir šalys ar teismas negali jų taikyti savo nuožiūra. Todėl tai, jog institucija eksplicitiniame spendime atmesti iškovo skundą nesirėmė jame pateikto prašymo atlyginti žalą nepriimtinumu, nepanaikina administracijos teisės pareikšti prieštaravimą dėl priimtinumo per teismo procesą bei neatleidžia Pirmosios instancijos teismo nuo jam tenkančios pareigos patikrinti, ar buvo laikytasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių.

(žr. 62 punktą)

Nuoroda:

2002 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑209/99, Rink. VT p. I‑A‑243 ir II‑1211, 47 punktas.