GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2023 m. birželio 29 d.(1)
Byla C‑497/22
EM
prieš
Roompot Service BV
(Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Išimtinė jurisdikcija – 24 straipsnio 1 punkto pirmas sakinys – Ginčai dėl nekilnojamojo turto nuomos – Atostogų parke esančio bungalo rezervavimas – Privataus asmens ir turizmo sektoriuje veiklą vykdančio verslininko, eksploatuojančio šį parką, sudaryta sutartis dėl perdavimo trumpalaikiam naudojimuisi – Kitos paslaugos“
I. Įvadas
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos išaiškinimo.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant EM, gyvenančios Vokietijoje, ir Roompot Service BV, kurios buveinė yra Nyderlanduose ir kuri eksploatuoja šioje valstybėje narėje esantį atostogų parką su atostogų būstais, ginčą dėl sumos, sumokėtos už trumpalaikį naudojimąsi vienu iš šio parko bungalų, grąžinimo, palūkanų sumokėjimo ir bylinėjimosi išlaidų padengimo.
3. Nurodysiu priežastis, dėl kurių iš esmės manau, kad ginčas susijęs su sudėtine sutartimi, kuri dėl šios priežasties nepriklauso išimtinei jurisdikcijai, nurodytai Reglamente Nr. 1215/2012 nekilnojamojo turto nuomos srityje. Be to, tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad aptariama sutartis patenka į šio reglamento 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos taikymo sritį, nurodysiu, jog, mano manymu, pagrindinėje byloje pateiktas reikalavimas yra susijęs su šia sutartimi ir taip pat patenka į šios nuostatos taikymo sritį.
II. Teisinis pagrindas
4. Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ esančio 24 straipsnio 1 punkte nurodyta:
„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:
1) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, – turto buvimo vietos valstybės narės teismai.
Tačiau valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai taip pat turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto nuoma laikinam privačiam naudojimui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių iš eilės laikotarpiui, jeigu nuomininkas yra fizinis asmuo ir jeigu nuomojamos nuosavybės savininko ir nuomininko nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje[.]“
III. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudicinis klausimas
5. EM, gyvenanti Vokietijoje, per Roompot Service, kurios buveinė yra Nyderlanduose, interneto svetainę(3) 2020 m. birželio 23 d. „Waterpark Zwartkruis“ atostogų parke(4), esančiame Noardburgume (Nyderlandai), laikotarpiui nuo 2020 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. sausio 4 d. rezervavo bungalą devyniems asmenims, kurie yra iš daugiau nei dviejų skirtingų namų ūkių.
6. Rezervacija, EM sumokėjus visą 1 902,80 EUR nuomos kainą, buvo patvirtinta, įskaitant aprūpinimą patalyne ir valymą pasibaigus apgyvendinimui.
7. „Waterpark Zwartkruis“ – tai vandens parkas su bungalais, esančiais prie pat ežero, ir atskira prieplauka prie kiekvieno iš jų. Už papildomą mokestį galima nuomotis valtis ir kanojas.
8. Roompot Service, gavusi EM užklausą, prieš atvykimą elektroniniu paštu ją informavo, kad „Waterpark Zwartkruis“ rezervacijos laikotarpiu veiks, nepaisant COVID‑19 pandemijos, bet pagal Nyderlandų įstatymus bungale bus galima apsigyventi tik kartu su savo šeima ir ne daugiau kaip dviem asmenimis iš kito namų ūkio. Be to, jai buvo pasiūlyta perkelti rezervaciją vėlesniam laikotarpiui.
9. EM neatvyko ir nepasinaudojo pasiūlymu perkelti rezervaciją. Roompot Service jai grąžino dalį sumokėtos sumos – 300 EUR.
10. EM pareiškė ieškinį Amtsgericht Neuss (Noiso apylinkės teismas, Vokietija), prašydama nurodyti Roompot Service grąžinti likusią sumos dalį – 1 602,80 EUR, sumokėti palūkanas ir padengti bylinėjimosi išlaidas. Roompot Service ginčijo Vokietijos teismų tarptautinę jurisdikciją. 2021 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas.
11. EM pateikė apeliacinį skundą Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija), kuriam kyla klausimas dėl Nyderlandų teismų išimtinės jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą.
12. Tas teismas pažymi, jog iš trijų reikšmingų Teisingumo Teismo sprendimų, susijusių su atostogų būstų nuoma užsienyje, kuriuose aiškinamas Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(5) 16 straipsnio 1 punktas, kurio turinys iš esmės liko identiškas Reglamente Nr. 1215/2012, t. y. iš 1985 m. sausio 15 d. Sprendimo Rösler(6), 1992 m. vasario 26 d. Sprendimo Hacker(7) ir 2000 m. sausio 27 d. Sprendimo Dansommer(8), matyti, kad šios sutartys iš esmės priskirtinos vietos, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų išimtinei jurisdikcijai. Teisingumo Teismo teigimu, išimtis darytina tik tuo atveju, kai sutartis yra sudėtinė, nes apima paslaugų rinkinį už bendrą kliento mokamą kainą(9).
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, viena vertus, kad nagrinėjamu atveju papildomos paslaugos – tai Roompot Service interneto svetainėje, skiltyje „informavimas ir patarimai“, įvairių bungalų su skirtingais patogumais siūlymas, užsakytų atostogų būstų rezervavimas EM, pasitikimas vietoje ir raktų įteikimas, aprūpinimas patalyne ir valymas pasibaigus apgyvendinimui. Teisingumo Teismo jurisprudenciją jis supranta taip, kad šios paslaugos, kaip visuma, turi būti labai reikšmingos, kad sutartis būtų sudėtinė.
14. Kita vertus, dalyje Vokietijos doktrinos laikomasi nuomonės, kad antraeilės papildomos paslaugos, pavyzdžiui, objekto priežiūra ar jo valymas, patalynės keitimas ar priėmimas vietoje, nėra pakankamai reikšmingos, todėl pagrindinėje byloje aptariamų papildomų paslaugų nepakanka, kad sutartis būtų sudėtinė.
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat patikslina, kad Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) Teisingumo Teismo sprendimus aiškino skirtingai(10). Remdamasis Sprendimu Hacker, taip pat Sprendimu Dansommer, Bundesgerichtshof mano, kad jurisdikcijos nustatymas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą priklauso vien nuo to, ar keliones organizuojantis verslininkas privalo suteikti teisę naudotis trečiajam asmeniui priklausančiu atostogų būstu. Jei taip, ši nuostata netaikoma. Kita vertus, jei keliones organizuojantis verslininkas tik tarpininkauja sudarant nuomos sutartį su savininku, minėta nuostata taikoma.
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl tokio aiškinimo suderinamumo su Teisingumo Teismo jurisprudencija.
17. Šiomis aplinkybėmis Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Reglamento [Nr. 1215/2012] 24 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad išimtinę jurisdikciją byloje dėl privataus asmens ir atostogų būstus nuomojančio verslininko sudarytos sutarties dėl nuomotojo eksploatuojamame atostogų parke esančio bungalo perdavimo trumpalaikiam naudojimuisi, kurioje, be paties perdavimo naudotis, kaip papildomos paslaugos numatyti valymas pasibaigus apgyvendinimui ir aprūpinimas patalyne, turi nuomojamo turto buvimo vietos teismai, neatsižvelgiant į tai, ar atostogų bungalas priklauso nuomotojui, ar trečiajam asmeniui?“
18. EM ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
IV. Analizė
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas, į kokius reikšmingus kriterijus reikia atsižvelgti tam, kad sutartis dėl trumpalaikio naudojimosi bungalu, esančiu atostogų parke, būtų laikoma nekilnojamojo turto nuomos sutartimi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, arba sudėtine sutartimi, susijusia su teikiamų paslaugų visuma.
20. Šio reglamento 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos nuostatos yra lygiavertės Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 dalies, (dabar – 1 dalies a punktas) nuostatoms(11) ir Reglamento (EB) Nr. 44/2001(12) 22 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos nuostatoms, todėl Teisingumo Teismo pateiktas pastarųjų nuostatų aiškinimas taikytinas ir pirmosioms nuostatoms(13).
21. Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją:
– dėl šiomis nuostatomis siekiamo tikslo – pagrindinis motyvas suteikti išimtinę jurisdikciją valstybės narės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, teismams yra tas, kad nekilnojamojo turto buvimo vietos teismas, atsižvelgiant į geografinį atstumą, geriausiai gali išsamiai susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis bei taikyti taisykles ir papročius, kurie paprastai galioja nekilnojamojo turto buvimo valstybėje, ir
– išimtinė jurisdikcija nekilnojamojo turto nuomos srityje pateisinama savininko ir nuomininko santykių, apimančių ne tik su nuoma susijusias, bet ir kitas teises ir pareigas, sudėtingumu. Šie santykiai reglamentuojami valstybės, kur yra išnuomotas nekilnojamasis turtas, specialiais teisės aktais; iš jų kai kurie imperatyvūs, kaip antai nuostatos, pagal kurias nustatomas už nekilnojamojo turto priežiūrą atsakingas ir nekilnojamojo turto mokesčius turintis mokėti asmuo, nekilnojamojo turto naudotojo pareigos kaimynams, taip pat tos, pagal kurias kontroliuojama ar apribojama savininko teisė pasibaigus nuomos santykiams perimti nekilnojamojo turto valdymą(14).
22. Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 4 dalį nuo šios išimtinės jurisdikcijos negali būti nukrypta pagal susitarimą.
23. Nacionalinių teismų jurisdikcijos atostogų būsto nuomos klausimais nustatymas buvo trijų Teisingumo Teismo sprendimų, būtent sprendimų Rösler, Hacker ir Dansommer(15), taip pat dviejų teisės aktų pakeitimų dalykas(16). Pastaraisiais buvo nukrypta nuo išimtinės jurisdikcijos, numatytos šio reglamento 24 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje, kai abiejų ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje(17). Vis dėlto pažymėtina, kad teisės akto pakeitimas, kuriuo į minėto reglamento 24 straipsnio 1 punktą įtraukta antra pastraipa, gyvenamųjų patalpų nuomos atžvilgiu ne visai atitinka principinės taisyklės, kurią nustatė Teisingumo Teismas ir kuri priminta šios išvados 21 punkte, pagrindimą(18).
24. Taigi kalbama apie sistemą, kuri beveik dvidešimt metų taikoma trumpalaikei atostogų būstų nuomai, iki šiol nacionaliniams teismams neatkreipus Teisingumo Teismo dėmesio į jokius naujus aiškinimo sunkumus.
25. Iš šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa, turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, ginčas turi būti susijęs su nekilnojamojo turto nuomos sutartimi, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Antra, jei taip, ginčo dalykas turi būti teisės ir pareigos, kylančios iš šios sutarties. Jei pirmoji sąlyga neįvykdyta, antrosios nagrinėti nereikia.
A. Dėl sutarties kvalifikavimo
26. Iš dviejų paskiausių Teisingumo Teismo sprendimų – Hacker ir Dansommer – matyti, jog tam, kad sutartį būtų galima kvalifikuoti kaip nuomos sutartį, reikia, kad nebūtų teikiamos paslaugos, papildančios pagrindinę prievolę, susijusią su naudojimusi atostogų būstu(19).
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai kyla dėl sutartinių įsipareigojimų vertinimo pagrindinėje byloje, palyginti su nurodytais Sprendime Hacker. Jie Sprendimo Dansommer 31 punkte priminti taip: „[Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Hacker] aptariamą sutartį sudarė keliones organizuojantis verslininkas ir jo klientas ten, kur buvo atitinkamai jų buveinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta, ir, nors toje sutartyje buvo nurodyta paslauga, susijusi su trumpalaikiu naudojimusi atostogų būstu, joje buvo numatytos ir kitos paslaugos, kaip antai informavimas ir patarimai, kuriais kelionių organizatorius siūlo klientui įvairius pasirinkimus atostogoms, būsto rezervavimą kliento pasirinktam laikotarpiui, vietų transportui rezervavimą, pasitikimą vietoje ir galimai kelionės atšaukimo draudimą (Sprendimas Hacker <…>, 14 punktas)“.
28. Mano manymu, iš šių dviejų sprendimų matyti, kad siekdamas priimti sprendimą dėl savo kompetencijos teismas turi įvertinti atitinkamus sutartinius santykius kaip visumą ir jų kontekstą, kad nustatytų, ar vienintelis jų tikslas yra naudojimasis būstu arba įsipareigojimas suteikti asmeniui galimybę naudotis būstu ir kartu paslaugomis, kuriomis įprastai naudojamasi atostogaujant(20). Paslaugos, kaip antai valymas, aprūpinimas patalyne ar kitos, kurios gali būti teikiamos bet kuriame privataus asmens arba verslininko nuomojamame turte, mano nuomone, neturi reikšmės sutarties kvalifikavimui, jeigu jos yra antraeilės jam vykdant pagrindinę veiklą.
29. Tas pats pasakytina ir dėl klausimo, ar atostogų būsto savininkas išnuomojo šį būstą pats, ar tai buvo padaryta jo vardu. Mano nuomone, Sprendime Dansommer Teisingumo Teismas neketino keisti kriterijų, taikytinų siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją(21). Sutartinio įsipareigojimo, kurio dalykas – naudojimasis turtu, pakanka(22). Iš tikrųjų daroma prielaida, kad nuomotojas yra tam įgaliotas. Atostogų būsto nuomininkas neturi privalėti tikrinti, kas yra šio būsto savininkas, ypač jeigu jis nusprendžia kreiptis į teismą.
30. Kita vertus, kaip ir organizuo to apgyvendinimo atveju(23), galimybės naudotis būstu specialiai atostogoms pritaikytose vietose, kaip antai „Waterpark Zwartkruis“, kurį eksploatuoja Roompot Service(24), suteikimas pasižymi ypatingais požymiais, kurie, jeigu juos nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano manymu, pagrindžia aptariamos sutarties kvalifikavimą kaip „sudėtinės sutarties“.
31. Iš tikrųjų, pirma, reikėtų patikrinti, kokiu pagrindu buvo sukurti sutartiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, nei kad buvo sudaryta nuomos sutartis, kuri sudaroma raštu apgyvendinimo atskirame name atveju(25), nei tokios sutarties turinio, pirmiausia kiek tai susiję su visos sumos sumokėjimo sąlygomis. Konkrečiau kalbant, nepatikslinama, ar rezervacijos dalykas buvo iš anksto numatytas bungalas(26). Nekilnojamojo turto parke, kurį sudaro standartizuotos apgyvendinimo struktūros, sudarančios homogenišką visumą, ir atitinkamais atvejais – kolektyvinio naudojimo pastatai, įsipareigojimus leisti naudotis vienu iš būstų su baldais, kaip ir viešbučių komplekso atveju, atrodo, prisiima parką eksploatuojantis subjektas, kuris paprastai nurodo patį save kaip kontaktinį asmenį skundams.
32. Antra, pažymėtina, kad tokios rūšies apgyvendinimo atostogų būste sistema sukurta atsižvelgiant į apgyvendinimo organizavimo pasiūlymo visumą. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad nuomojamas būstas yra vandens pramogų parke, specialiai įrengtame taip, kad jame apgyvendintiems asmenims būtų teikiamos su laisvalaikiu susijusios paslaugos(27). Todėl galima daryti išvadą, kad poilsiautojas taip pat tikisi tam tikro lygio patogumo ir patarimų, kurie reklamuojami rezervuojant tokį būstą. Šiomis aplinkybėmis apgyvendinimo atostogų parke organizatoriaus, kaip verslininko, statusas, mano manymu, turi lemiamos reikšmės(28), taip pat galima išvada, kad apgyvendinimo pasiūlymas galioja ištisus metus, neribojant trukmės, o tai leidžia jį skirti nuo sezoninės nuomos pasiūlymo.
33. Trečia, bendra apgyvendinimo kaina(29) taip pat yra vertinimo aspektas, į kurį reikia atsižvelgti. Iš tikrųjų, mano manymu, būtina žinoti, ar į ją įeina kelių paslaugų kaina arba tokiame atostogų parke teikiamų paslaugų pasiūla, atsižvelgiant į jų kokybę ar svarbą; tai patvirtintų, kad ši kaina nėra tiesiogiai susijusi su vieno būsto nuomos atostogų namų, priklausančių privatiems asmenims, vietos nuomos rinkoje kaina(30), bet yra nustatyta atsižvelgiant į standartinį patogumo lygį, kaip viešbutyje. Taigi jai nebūtų taikomos privalomos taisyklės, panašios į tas, kurios gali būti taikomos gyvenamųjų patalpų nuomai.
34. Taigi esu tos nuomonės, kad nacionalinis teismas turi patikrinti visas sutarties sąlygas ir būsto pasiūlymo trumpalaikiam apgyvendinimui atostogų parke, kaip antai nagrinėjamu atveju – „Waterpark Zwartkruis“, ypatumus. Ieškant įvairių aspektų, susijusių su atostogų parką eksploatuojančio subjekto, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kvalifikuoja kaip „atostogų būstus nuomojantį verslininką“, paslaugomis, galima peržengti ribas, nustatytas kazuistinėje analizėje, priklausančioje nuo Teisingumo Teismo vertinimo arba aptariamoje teisės doktrinoje(31). Be to, taip užtikrinamas pakankamas nuspėjamumas.
35. Laikantis tokio požiūrio taip pat atsižvelgiama į turistų apgyvendinimo pasiūlos, išplėtotos daugelyje valstybių narių, įvairovę(32). Šiuo klausimu pažymėtina, kad tai atspindi šioje srityje vartojamos sąvokos prancūzų kalba. Skiriami gyvenamieji laisvalaikio parkai (pranc. k. parcs résidentiels de loisirs des résidences de tourisme) ir vasarvietės (pranc. k. villages de vacances) atsižvelgiant į turistams apgyvendinti skirtų patalpų arba būstų su baldais rūšį, kaip antai namą, butą, bungalą, mobilų laisvalaikio būstą, vasarnamį, taip pat į teikiamų laisvalaikio paslaugų rūšį.
36. Be to, galimybės naudotis šiais įvairiais pasiūlymais dabar dar labiau padidėjo vis daugiau rezervacijų atliekant per interneto svetaines(33). Galiausiai reikia atsižvelgti į tai, kad po to, kai Teisingumo Teismas priėmė sprendimus Rösler, Hacker ir Dansommer, teisėkūros ir jurisprudencijos kontekstas Sąjungos teisėje vartotojų apsaugos srityje(34), ypač susijusioje su atostogomis(35), labai pasikeitė. Nacionalinėje teisėje taip pat galėjo būti patvirtinti konkretūs turistų apgyvendinimo teisiniai modeliai(36).
37. Taigi, konkrečiomis būstų, esančių atostogų parkuose, nuomos aplinkybėmis valstybių narių, kuriose yra trumpalaikiam naudojimuisi perduodamas nekilnojamasis turtas, teismų išimtinės jurisdikcijos pateisinimas(37), mano manymu, nėra svarbus, o tai pagrindžia atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, atitinkantį Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos siauro aiškinimo principą(38).
38. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kaip ir Sprendime Hacker, kad turizmo srityje veiklą vykdančio verslininko trumpalaikiam asmeniniam naudojimuisi suteikiamas būstas, esantis atostogų parke, nepatenka į šio reglamento 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos taikymo sritį, o tokie sutartiniai santykiai turi būti kvalifikuojami kaip „sudėtinė sutartis“, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją.
39. Jei vis dėlto Teisingumo Teismas nuspręstų, kad aptariama sutartis susijusi vien su atostogų būsto nuoma, kaip Sprendime Dansommer, reikėtų išnagrinėti EM prašymą, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
B. Dėl prašymo dalyko
40. EM prašymas pateiktas dėl to, kad 2020 m. birželio mėn. ji rezervavo būstą iš viso devyniems asmenims, kurie yra iš daugiau nei dviejų namų ūkių, bet Roompot Service jai leido jame apsigyventi nuo 2020 m. gruodžio 31 d. tik su savo šeima ir dviem asmenimis iš kito namų ūkio(39). Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymima, kad EM prašė grąžinti „likusią nuomos kainos dalį“ po to, kai Roompot Service kompensavo dalį „nuomos“ sumos(40).
41. Nagrinėjamu atveju „nuoma“ reiškia apgyvendinimo kainą, kuri visa buvo sumokėta. Nepatikslinama, ar ši kaina apima konkrečias išlaidas, tiesiogiai nesusijusias su naudojimusi būstu, pavyzdžiui, rezervavimo išlaidas, kurios galėtų būti įtrauktos į EM sumokėtą dalinę kompensaciją(41).
42. Reikalavimo sumokėti nuomą, kalbant apie atlygį už teisę naudotis nekilnojamuoju turtu, atveju Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nekilnojamojo turto nuomos srityje taikoma išimtinė jurisdikcija, nes ginčo dalykas tiesiogiai susijęs su naudojimusi nuomojamu turtu(42).
43. Atsižvelgiant į šią teisinę sistemą ypatingas dėmesys atkreiptinas į dvi šios bylos aplinkybes. Pirma, nemanau, jog tai, kad išsinuomotu turtu nebuvo naudojamasi, gali pakeisti EM reikalavimo kvalifikavimą. Ši aplinkybė iš esmės neatleidžia jos nuo įsipareigojimų Roompot Service atžvilgiu. Antra, turto nuomos sąlygų pakeitimas turėtų būti vertinamas kaip Roompot Service sutartinių įsipareigojimų nesilaikymas, net jei tai būtų pateisinama apribojimais, nustatytais kovojant su COVID‑19 pandemija(43).
44. Šiomis aplinkybėmis esu tos nuomonės, kad pagrindinės bylos dalykas priklauso valstybės narės, kurioje yra nuomojamas turtas, teismų išimtinei jurisdikcijai. Kitaip galėtų būti tik tuo atveju, jei EM būtų pareikalavusi sumokėti nurodytą sumą atlyginant žalą, netiesiogiai susijusią su naudojimusi nuomojamu turtu(44).
45. Taigi, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad sutartis, saistanti EM ir Roompot Service, yra susijusi su atostogų būsto perdavimu naudojimuisi, subsidiariai manau, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje, taikytina ir dėl to, kad ginčo dalykas – iš tokios sutarties kylančios teisės ir pareigos.
V. Išvada
46. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa
turi būti aiškinama taip:
visų pirma sutartis, kuria turizmo sektoriuje veiklą vykdantis verslininkas trumpalaikiam asmeniniam naudojimuisi suteikia atostogų būstą, esantį atostogų parke, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį;
subsidiariai – į šios nuostatos taikymo sritį patenka reikalavimas grąžinti dalį sumokėtos sumos, vienai iš šalių pakeitus sutarties dėl atostogų būsto nuomos sąlygas.