TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. liepos 18 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Patronuojančiosios bendrovės atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus – Holdingo bendrovė – Įmonės konkurencijos taisyklių laikymosi programa („Compliance“ programa) – Pagrindinės teisės – Teisinės valstybės principai nustatant skiriamas baudas – Galių atskyrimas, teisėtumo, negaliojimo atgal, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kaltės principai – Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 – 23 straipsnio 2 dalis – Galiojimas – 1998 m. Komisijos gairių teisėtumas“

Byloje C‑501/11 P

dėl 2011 m. rugsėjo 27 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Schindler Holding Ltd, įsteigta Hergisvilyje (Šveicarija),

Schindler Management AG, įsteigta Ėbikone (Šveicarija),

Schindler SA, įsteigta Briuselyje (Belgija),

Schindler Sàrl, įsteigta Liuksemburge (Liuksemburgas),

Schindler Liften BV, įsteigta Hagoje (Nyderlandai),

Schindler Deutschland Holding GmbH, įsteigta Berlyne (Vokietija),

atstovaujamos Rechtsanwälte R. Bechtold ir W. Bosch bei Prozessbevollmächtigter J. Schwarze,

ieškovės,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Komisijai, atstovaujamai R. Sauer ir C. Hödlmayr, padedamų Rechtsanwalt A. Böhlke, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Europos Sąjungos Tarybai, atstovaujamai F. Florindo Gijón ir M. Simm,

įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai A. Rosas (pranešėjas), E. Juhász, D. Šváby ir C. Vajda,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. sausio 17 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2013 m. balandžio 18 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu Schindler Holding Ltd (toliau – Schindler Holding), Schindler Management AG (toliau – Schindler Management), Schindler SA (toliau – Schindler Belgija), Schindler Sàrl (toliau – Schindler Liuksemburgas), Schindler Liften BV (toliau – Schindler Nyderlandai) ir Schindler Deutschland Holding GmbH (toliau – Schindler Vokietija) (toliau kartu vadinamos Schindler grupe) prašo panaikinti 2011 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją (T‑138/07, Rink. p. II‑4819, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jų prašymą panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl [EB 81] straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/E-1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai, toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2008 m. kovo 26 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 75, 2008, p. 19), arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – sumažinti joms skirtų baudų dydį.

 Teisinis pagrindas

2        2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB 81] ir [82] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), kuriuo pakeista 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17: Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 15 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 2–4 dalyse numatyta:

„2.      Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

a)      pažeidžia [EB] 81 ar [EB] 82 straipsnio nuostatas; <...>

<...>

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

<...>

3.      Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

4.      Jei bauda skiriama įmonių asociacijai atsižvelgiant į jos narių apyvartą ir asociacija yra nemoki, asociacija privalo pareikalauti iš savo narių įnašų baudos dydžiui padengti.

Jei šie įnašai asociacijai nesumokami per Komisijos nustatytą laikotarpį, Komisija gali reikalauti, kad baudą tiesiogiai sumokėtų bet kuri iš įmonių, kurios atstovai buvo asociacijos sprendimus priimančių organų nariai.

Pareikalavusi sumokėti pagal antrą pastraipą, Komisija, siekdama užtikrinti visos sumos sumokėjimą, prireikus gali reikalauti, kad likutį sumokėtų bet kuri asociacijos narė, veikusi rinkoje, kurioje padarytas pažeidimas.

Komisija nereikalauja antroje ir trečioje pastraipoje numatytų mokėjimų iš įmonių, įrodžiusių, kad neįgyvendino reikalavimus pažeidžiančio asociacijos sprendimo ir arba nežinojo, kad jis yra, arba aktyviai nusišalino nuo jo, kol Komisija dar nebuvo pradėjusi tirti bylos.

Kiekvienos įmonės finansinė prievolė sumokėti baudą neviršija 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.“

3        Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje nustatyta:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

4        Komisijos pranešimo „Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [EAPB] 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės“ [„Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [EAPB] 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės“] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – 1998 m. gairės), kuris buvo taikomas tuo metu, kai priimtas ginčijamas sprendimas, preambulėje nustatyta:

„[1998 m.] <...> gairėse aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.

Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“

5        Pagal 1998 m. gairių 1 punktą „pagrindinė bauda nustatoma remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“.

6        Kiek tai susiję su sunkumu, 1998 m. gairių 1 punkto A dalyje numatyta, kad vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Pažeidimai skirstomi į tris kategorijas: lengvi, sunkūs ir labai sunkūs.

7        Remiantis 1998 m. gairėmis, labai sunkūs pažeidimai, be kita ko, yra horizontalūs apribojimai, pavyzdžiui, kainų karteliai ir rinkos pasidalijimo kvotos. Galimos pagrindinės baudos „daugiau kaip 20 mln. [eurų]“.

8        Pagal 1998 m. gairių 2 punktą pagrindinė bauda gali būti didinama, jei yra sunkinančių aplinkybių, kaip antai pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės (‑ių) pažeidimas. Pagal minėtų gairių 3 punktą ši pagrindinė bauda gali būti mažinama, jei yra lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, išimtinai pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“ įmonės elgesys darant pažeidimą, susitarimų neįgyvendinimas praktikoje ar aktyvus įmonės bendradarbiavimas per tyrimą, nepatenkantis į Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4) taikymo sritį.

9        Nagrinėjamu atveju taikomame Komisijos pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 45, 2002, p. 3, toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) apibrėžiamos sąlygos, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija atliekant tyrimą dėl kartelio, gali būti neskiriama arba sumažinama bauda, kuri joms būtų paskirta kitu atveju.

 Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

10      Schindler grupė yra viena pirmaujančių pasaulio grupių, tiekiančių liftus ir eskalatorius. Jos patronuojančioji bendrovė yra Schindler Holding, įsteigta Šveicarijoje. Schindler grupė savo veiklą liftų ir eskalatorių srityje vykdo per nacionalines dukterines bendroves. Šios dukterinės bendrovės, be kita ko, yra Schindler Belgija, Schindler Liuksemburgas, Schindler Nyderlandai ir Schindler Vokietija.

11      2003 m. vasarą Komisijai buvo pateikta informacija apie galimą pagrindinių Europos liftų ir eskalatorių gamintojų, vykdančių komercinę veiklą Europos Sąjungoje, t. y. Kone Belgium SA, Kone GmbH, Kone Luxembourg Sàrl, Kone BV Liften en Roltrappen, Kone Oyj, Otis SA, Otis GmbH & Co. OHG, General Technic-Otis Sàrl, General Technic Sàrl, Otis BV, Otis Elevator Company, United Technologies Corporation, Schindler grupės, ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, ThyssenKrupp Aufzüge GmbH, ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH, ThyssenKrupp Elevator AG, ThyssenKrupp AG, ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl ir ThyssenKrupp Liften BV, kartelį, todėl Komisija 2004 m. pradžioje atliko patikrinimus šių įmonių patalpose. Šios įmonės pateikė prašymus pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. 2004 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Komisija taip pat išsiuntė prašymus pateikti informacijos įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Belgijoje, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir Belgijos asociacijai Agoria.

12      Ginčijamame sprendime Komisija teigė, kad šios įmonės ir Mitsubishi Elevator Europe BV dalyvavo darant keturis sudėtinius ir tęstinius EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus keturiose valstybėse narėse, kai pasidalijo rinkas ir susitarė arba derino veiksmus paskirstydamos viešuosius pirkimus ir sutartis dėl liftų ir eskalatorių montavimo, priežiūros ir modernizavimo. Kiek tai susiję su Schindler grupe, pažeidimas prasidėjo Vokietijoje 1995 m. rugpjūčio 1 d.

13      Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje dėl Schindler grupės nustatyta:

„1.      Už 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus Belgijoje skiriamos tokios baudos:

<...>

–      Schindler [grupei]: solidariai Schindler Holding <...> ir [Schindler Belgija] – 69 300 000 [eurų]; <...>

<...>

2.      Už 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus Vokietijoje skiriamos tokios baudos:

<...>

–      Schindler [grupei]: solidariai Schindler Holding <...> ir [Schindler Vokietija] – 21 458 250 [eurų]; <...>

<...>

3.      Už 1 straipsnio 3 dalyje nurodytus pažeidimus Liuksemburge skiriamos tokios baudos:

<...>

–      Schindler [grupei]: solidariai Schindler Holding <...> ir [Schindler Liuksemburgas] – 17 820 000 [eurų]; <...>

<...>

4.      Už 1 straipsnio 4 dalyje nurodytus pažeidimus Nyderlanduose skiriamos tokios baudos:

<...>

–      Schindler [grupei]: solidariai Schindler Holding ir [Schindler Nyderlandai] – 35 169 750 [eurų].“

 Skundžiamas sprendimas

14      Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. gegužės 4 d., apeliantės prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir, jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, sumažinti skirtų baudų dydį.

15      Europos Sąjungos Tarybai leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Remiantis Bendrajam Teismui pateiktu paaiškinimu, ši institucija įstojo į bylą dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kurį pareiškė ieškovės.

16      2007 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, kuris buvo pateiktas Bendrajam Teismui 2009 m. birželio 30 d., Komisija pakeitė ginčijamo sprendimo 4 straipsnį taip, kad jame Schindler Management nebeminima kaip asmuo, kuriam skirtas sprendimas. Skundžiamo sprendimo 43 ir 44 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad nebeliko ieškinio dalyko ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis susijęs su šia bendrove.

17      Grįsdamos ieškinį ieškovės nurodė trylika pagrindų, kuriuos Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 45 punkte:

„<...> Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su bausmių teisėtumo principo pažeidimu dėl to, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikta neribota diskrecija apskaičiuojant baudas. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su negaliojimo atgal principo pažeidimu taikant 1998 m. gaires ir 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su bausmių teisėtumo principo pažeidimu ir Komisijos kompetencijos stoka 1998 m. gairėms priimti. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo neteisėtumu dėl nemo tenetur se ipsum accusare, nemo tenetur se ipsum prodere <...>, in dubio pro reo ir proporcingumo principų pažeidimu. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su valdžių padalijimo principo ir teisinės valstybės principais grindžiamo proceso reikalavimų pažeidimu. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su nusavinamuoju ieškovėms skirtų baudų pobūdžiu. Septintasis ir aštuntasis ieškinio pagrindai susiję su 1998 m. gairių pažeidimu nustatant pradines baudas ir vertinant lengvinančias aplinkybes. Devintasis ieškinio pagrindas susijęs su 1998 m. gairių ir 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu nustatant baudų už pažeidimus Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge dydžius. Dešimtasis ieškinio pagrindas susijęs su baudų dydžio neproporcingumu. Vienuoliktasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad apie ginčijamą sprendimą nebuvo tinkamai pranešta Schindler Holding. Dvyliktasis ieškinio pagrindas susijęs su Schindler Holding atsakomybės stoka. Galiausiai tryliktasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu.“

18      Skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose Bendrasis Teismas ieškinio pagrindų eiliškumą pakeitė taip:

„47      Taigi keli ieškovių kaltinimai susiję su viso ginčijamo sprendimo teisėtumu, todėl juos reikia išnagrinėti iš pradžių. Tai pasakytina apie ieškovių kaltinimą, pateiktą formuluojant penktąjį ieškinio pagrindą, kuris iš esmės susijęs su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Tarp kaltinimų, susijusių su viso ginčijamo sprendimo teisėtumu, taip pat yra kaltinimai, suformuluoti vienuoliktajame ir dvyliktajame ieškinio pagrinduose, kurie atitinkamai susiję su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek jis skirtas Schindler Holding, nes apie jį nebuvo tinkamai pranešta, ir su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, kiek jame konstatuota solidarioji Schindler Holding atsakomybė.

48      Kaltinimai, susiję su ginčijamo sprendimo 2 straipsnio teisėtumu, suformuluoti kituose ieškinio pagrinduose, bus išnagrinėti vėliau. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas mano, kad ieškovių kaltinimus derėtų išnagrinėti toliau išdėstyta tvarka. Visų pirma bus išnagrinėti pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai, kuriuose ieškovės pateikia kelis neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, susijusius su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, 1998 m. gairėmis ir 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo. Paskui Bendrasis Teismas išnagrinės šeštąjį ieškinio pagrindą, pagal kurį ginčijamas sprendimas yra nusavinamojo pobūdžio. Galiausiai Bendrasis Teismas išnagrinės septintąjį, aštuntąjį, devintąjį, dešimtąjį ir tryliktąjį ieškinio pagrindus, kuriuose ieškovės pateikė kelis kaltinimus, susijusius su joms skirtų baudų dydžio nustatymu.“

19      Bendrasis Teismas atmetė šiuos ieškinio pagrindus ir visą ieškinį.

 Šalių reikalavimai

20      Apeliantės iš esmės prašo panaikinti skundžiamą ir ginčijamą sprendimus, nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti arba sumažinti nustatytas baudas, o nepatenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimų – grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir galiausiai priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

21      Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

22      Taryba prašo atmesti apeliacinį skundą, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, ir prašo Teisingumo Teismo tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą.

 Dėl apeliacinio skundo

23      Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo trylika pagrindų.

 Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su valdžių padalijimo principo ir teisinės valstybės principais grindžiamo proceso reikalavimų pažeidimu

 Šalių argumentai

24      Pateikdamos pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės ginčija Bendrojo Teismo atsakymą į ieškinio pagrindą, susijusį su EŽTK 6 straipsnio pažeidimu, kuriuo jos tvirtino, kad Komisijos procedūra pažeidžia šioje nuostatoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir baudžiamajam procesui taikomus teisinės valstybės principus. Jos taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 53 punktą, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos sprendimai skirti baudas už konkurencijos teisės pažeidimus nėra baudžiamojo pobūdžio. Jos teigia, kad Bendrojo Teismo motyvuose neatsižvelgiama į skirtų baudų dydį ir Lisabonos sutarties įsigaliojimą, dėl kurio situacija kardinaliai pasikeitė.

25      Apeliantės primena 1976 m. birželio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Engel ir kt. prieš Nyderlandus (A serija, Nr. 22, 80 ir paskesni punktai) nustatytus kriterijus ir tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog pagal kartelių teisės aktus vykdomai procedūrai galima taikyti 2006 m. lapkričio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Jussila prieš Suomiją (Recueil des arrêts et décisions, 2006‑XIV, 31 punktas), pagal kurį tam tikrų pažeidimų, nepatenkančių į baudžiamosios teisės branduolį, atveju nebūtina, kad sprendimą priimtų teismas, su sąlyga, jog numatyta išsami sprendimo teisėtumo kontrolė. Anot apeliančių, minėta procedūra patenka į „baudžiamosios teisės branduolį“, kaip tai suprantama pagal minėtą sprendimą. Šiuo klausimu jos daro nuorodą į 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimą E.ON Energie prieš Komisiją (T‑141/08, Rink. p. II‑5761) ir skundžiamo sprendimo 160 punktą.

26      Be to, apeliantės tvirtina, kad Bendrojo Teismo nurodyta teismo praktika, be kita ko, 1980 m. spalio 29 d. Sprendimas Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją (209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 81 punktas) ir 1983 m. birželio 7 d. Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80–103/80, Rink. p. 1825, 7 punktas), pagal kurią Komisija nėra teismas, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 6 straipsnį, yra pasenusi, nes įsigaliojo Lisabonos sutartis ir EŽTK taikoma tiesiogiai. Anot apeliančių, sankcijas turi skirti teismas, o ne administracinė institucija, kaip antai Komisija. Šiuo klausimu jos teigia, kad dėl sankcijų svarbos šiuo atveju negalima taikyti 1984 m. vasario 21 d. Sprendime Öztürk prieš Vokietiją, (A serija, Nr. 73) ir 1994 m. vasario 24 d. Sprendime Bendenoun prieš Prancūziją (A serija, Nr. 284) suformuotos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, pagal kurią tuo atveju, kai pažeidimų daug, o tai, anot ieškovių, reiškia „masinį nusikalstamumą“, arba kai padaromi nesunkūs pažeidimai, už kuriuos turi būti baudžiama, sankciją gali skirti administracinė institucija, jei įmanoma užtikrinti išsamią teisminę kontrolę.

27      Komisija ir Taryba teigia, kad Sąjungos teismo vykdoma Komisijos sprendimų kontrole užtikrinama, kad būtų tenkinami sąžiningo proceso, kuris garantuojamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsniu, reikalavimai.

28      Dublike apeliantės tvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime A. Menarini Diagnostics prieš Italiją (ieškinys Nr. 43509/08), kurį Komisija nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą, įtvirtinti principai negali būti taikomi nagrinėjamu atveju, nes, priešingai nei Italijos konkurencijos institucija, aptarta minėtame sprendime, Komisija nėra nepriklausoma administracinė institucija. Be to, Bendrasis Teismas išsamiai neišnagrinėjo faktinių aplinkybių, kaip reikalaujama pagal EŽTK 6 straipsnį.

29      Triplike Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas neprivalo ex officio nagrinėti faktinių aplinkybių, o ieškovai turi išdėstyti ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų (2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chalkor prieš Komisiją, C‑386/10 P, Rink. p. I‑13085, 62 punktas ir minėto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo A. Menarini Diagnostics prieš Italiją 63 punktas).

 Teisingumo Teismo vertinimas

30      Konstatuotina, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas klaidinga prielaida, jog dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo teisės normos, taikytinos nagrinėjamu atveju, pasikeitė taip, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja EŽTK 6 straipsniui, nes jį priėmė Komisija, o ne teismas.

31      Ginčijamas sprendimas priimtas 2007 m. vasario 21 d., t. y. prieš tai, kai 2007 m. gruodžio 13 d. buvo priimta Lisabonos sutartis, ir a fortiori prieš tai, kai ji įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai nagrinėjamas ieškinys dėl panaikinimo, ginčijamo teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, buvusias tuo metu, kai tas aktas priimtas (žr. 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktą; 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo IECC prieš Komisiją, C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 87 punktą ir 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Agrana Zucker, C‑309/10, Rink. p. I‑7333, 31 punktą).

32      Be to, nors, kaip tai patvirtina ESS 6 straipsnio 3 dalis, EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės, kaip bendrieji principai, yra Sąjungos teisės dalis ir nors Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi reikalaujama joje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikti tą pačią prasmę ir apimtį kaip ir tą, kurią suteikia minėta konvencija, pastaroji tol, kol prie jos Sąjunga neprisijungė, nėra į Sąjungos teisės sistemą formaliai integruotas teisės instrumentas (žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, 62 punktą ir 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, 44 punktą).

33      Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia apeliantės, aplinkybė, kad sprendimus skirti baudas konkurencijos srityje priima Komisija, pati savaime neprieštarauja EŽTK 6 straipsniui, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad minėtame Sprendime A. Menarini Diagnostics prieš Italiją, susijusiame su Italijos konkurencijos reguliavimo institucijos skirta bauda už tokią pačią antikonkurencinę veiklą, kokia kaltinamos apeliantės, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog skirta bauda didelė, sankcija dėl savo griežtumo priskirtina baudžiamosios teisės sričiai.

34      Tačiau minėto sprendimo 58 punkte jis pažymėjo, kad aplinkybė, jog administracinėms institucijoms patikėta persekioti ir bausti už konkurencijos taisyklių pažeidimus, nėra nesuderinama su EŽTK 6 straipsniu, jei suinteresuotas asmuo dėl bet kokio jo atžvilgiu priimto sprendimo gali kreiptis į teismą, užtikrinantį EŽTK 6 straipsnyje numatytas garantijas.

35      Minėto Sprendimo A. Menarini Diagnostics prieš Italiją 59 punkte Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog per administracinę procedūrą „bausmę“ pirmiausia skiria administracinė institucija, nereiškia, kad nesilaikoma EŽTK 6 straipsnio. Tačiau tam, kad būtų laikomasi šio straipsnio, administracinės institucijos sprendimą, netenkinantį EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, vėliau turi patikrinti neribotą jurisdikciją turinti teisminė institucija. Vienas iš tokios institucijos požymių yra teisė pakeisti žemesnės institucijos priimtą sprendimą visais klausimais tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės. Be kita ko, ši teisminė institucija turi turėti kompetenciją gilintis į visus fakto ir teisės klausimus, svarbius nagrinėjant ginčą, dėl kurio į ją kreiptasi.

36      Remdamasis veiksmingos teisminės apsaugos principu, bendruoju Sąjungos teisės principu, kuris šiuo metu įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje ir kuris Sąjungos teisėje atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, be Sutartyje numatytos teisėtumo kontrolės, Sąjungos teismas turi neribotą jurisdikciją, jam suteiktą pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu, ir ji teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir dėl to panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 63 punktas).

37      Dėl teisėtumo kontrolės Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sąjungos teismas šią kontrolę turi atlikti remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis pateiktiems ieškinio pagrindams pagrįsti ir kad jis negali remtis Komisijos turima diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgta taikant 1998 m. gairėse nurodytus kriterijus, nei kiek tai susiję su šių aplinkybių vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 62 punktas).

38      Sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo ir teisinę, ir faktinę kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ir pakeisti baudų dydžius, todėl Teisingumo Teismas nusprendė, jog nematyti, kad SESV 263 straipsnyje nustatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį suteikta neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su baudos dydžiu, ir tai prieštarauja Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimams (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 67 punktas).

39      Iš šių aplinkybių matyti, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

 Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su tiesioginio įrodymų surinkimo principo pažeidimu

 Šalių argumentai

40      Pateikdamos antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės remiasi ketvirtuoju pagrindu, kurį nurodė grįsdamos ieškinį pirmojoje instancijoje. Anot jų, pagal „tiesioginio įrodymų surinkimo principą“ reikalaujama, kad Bendrasis Teismas tiesiogiai remtųsi asmenų parodymais ar kitais pateiktais įrodymais. Liudytojai turėjo būti apklausti teisme per viešą posėdį prieš tai prisaikdinus sakyti tiesą, ir kaltinamoms įmonėms turėjo būti suteikta galimybė juos apklausti.

41      Anot apeliančių, Komisijos atliktas tyrimas ir Bendrojo Teismo atlikta kontrolė neatitinka reikalavimų, nes remtasi tik su Komisija bendradarbiaujančių įmonių rašytiniais parodymais. Kiek tai susiję su parodymais pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, egzistuoja rimta grėsmė, kad bendradarbiaujančios įmonės pateikia klaidingus ar perdėtus faktus.

42      Komisija tvirtina, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

43      Kaip matyti iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir tuo metu, kai pateiktas šis apeliacinis skundas, taikomos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto redakcijos, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo ginčijami elementai ir teisiniai argumentai, kuriais toks prašymas konkrečiai grindžiamas (žr., be kita ko, 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I-5291, 34 punktą ir 2002 m. sausio 8 d. Sprendimo Prancūzija prieš Monsanto ir Komisiją, C‑248/99 P, Rink. p. I‑1, 68 punktą).

44      Kaip Komisija nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą, antrasis pagrindas suformuluotas abstrakčiai ir jame nenurodyti ginčijami skundžiamo sprendimo aspektai. Vienintelis identifikavimo elementas yra nuoroda į ketvirtąjį ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindą, susijusį su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo neteisėtumu dėl nemo tenetur se ipsum accusare, nemo tenetur se ipsum prodere, in dubio pro reo ir proporcingumo principų pažeidimo. Tačiau šis pagrindas, atrodo, nesusijęs su antruoju apeliacinio skundo pagrindu.

45      Iš šių aplinkybių matyti, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra pernelyg miglotas, kad į jį būtų galima atsakyti, todėl jį reikia pripažinti nepriimtinu.

46      Bet kuriuo atveju, kadangi apeliantės kritikuoja tai, jog liudytojai Bendrajame Teisme nebuvo apklausti, pakanka pažymėti, kad nagrinėjant ieškinį, pareikštą dėl Komisijos sprendimo konkurencijos srityje, iš principo būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti (žr. minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 64 punktą). Tačiau, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 48 punkte, apeliantės nekvestionavo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių ir nepateikė Bendrajam Teismui prašymų apklausti liudytojus.

47      Todėl antrasis pagrindas yra nepriimtinas.

 Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio negaliojimu dėl teisėtumo principo pažeidimo

 Šalių argumentai

48      Pateikdamos trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nurodo pirmąjį pagrindą, kuriuo rėmėsi grįsdamos ieškinį pirmojoje instancijoje ir kuris susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies nesuderinamumu su teisinės valstybės ir taikytino teisės akto apibrėžtumo principu (nulla poena sine lege certa), įtvirtintu EŽTK 7 straipsnyje ir Chartijos 49 straipsnyje.

49      Jos tvirtina, kad teisės aktų leidėjas pats turi priimti esmines reglamentuotinų sričių nuostatas. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šis principas aiškiai įtvirtintas SESV 290 straipsnio 1 dalies antros pastraipos paskutiniame sakinyje, pagal kurį „esminės atitinkamos srities nuostatos nustatomos tik įstatymo galią turinčiu teisės aktu, todėl negali būti įgaliojimų delegavimo objektu [objektas]“.

50      Apeliantės tvirtina, kad teisėtumo principas pažeistas, nes Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje vartojama sąvoka „įmonė“ yra neapibrėžta. Anot jų, Komisija ir Sąjungos teismai išplėtė šios sąvokos apimtį ir ją supranta kaip ūkio subjektą, visiškai nesusijusį su juridinio asmens sąvoka, kuria tikrai rėmėsi Sąjungos teisės aktų leidėjas. Apeliančių nuomone, sąvokos „įmonė“ vartojimas kelia grėsmę patronuojančiosios bendrovės, kuri yra solidariai atsakinga, teisėms, nes oficialiame įstatyme reali ir detali sąsaja nėra įtvirtinta.

51      Teisėtumo principo pažeidimas kyla ir iš baudų, skiriamų už konkurencijos taisyklių pažeidimus, neapibrėžtumo. Anot apeliančių, pažeidimo sunkumas ir trukmė nėra pakankamai tikslūs kriterijai. 1998 m. gairės ir 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo nėra tinkamos priemonės, nes jie neprivalomi, kaip konstatavo Teisingumo Teismas 2011 m. birželio 14 d. Sprendime Pfleiderer (C‑360/09, Rink. p. I‑5161, 23 punktas). Kalbant apie 10 % apyvartos ribą, kuri Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje nurodyta kaip maksimalus baudos dydis, pažymėtina, kad ji kinta ir priklauso, be kita ko, nuo Komisijos sprendimuose suformuluotos praktikos ir nuo bendrovių, kaltinamų padarius pažeidimą, yra susijusi ne su veiksmais, o su įmone ir nėra „skaičiais išreikštas ir absoliutus maksimalus baudos dydis“, kaip klaidingai nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 102 punkte. Galiausiai neribota jurisdikcija negali pakeisti apibrėžtumo įstatyme, neatsižvelgiant į tai, kad ši jurisdikcija egzistuoja tik teoriškai ir kad Bendrasis Teismas paprastai ja nesinaudoja.

52      Komisija ir Taryba tvirtina, kad SESV 290 straipsnis nėra svarbus vertinant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio teisėtumą. Dėl šio reglamento 23 straipsnyje vartojamos sąvokos „įmonė“ neapibrėžtumo Taryba tvirtina, kad tai yra naujas argumentas, todėl nepriimtinas. Be to, Komisija ir Taryba pažymi, kad sąvoka „įmonė“ apibrėžta Sąjungos teismų praktikoje, atitinkančioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Anot jų, argumentą, kad bauda neapibrėžta, taip pat reikia atmesti remiantis teismo praktika, susijusia su Reglamento Nr. 17 15 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsniu.

 Teisingumo Teismo vertinimas

53      Formuluodamos trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nurodo Bendrojo Teismo pateiktą atsakymą į pirmąjį ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindą, tačiau nepatikslina ginčijamų skundžiamo sprendimo punktų. Kadangi šį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas nagrinėjo skundžiamo sprendimo 93–116 punktuose, reikia remtis ta minėto sprendimo dalimi.

54      Išnagrinėjus skundžiamą sprendimą ir pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį matyti, kaip pažymėjo ir generalinė advokatė savo išvados 139 punkte, kad apeliantės Bendrajame Teisme nebuvo pateikusios argumento dėl sąvokos „įmonė“ neapibrėžtumo pagal teisėtumo principą ir kad Bendrasis Teismas to nenagrinėjo.

55      Iš to matyti, kad minėtą argumentą reikia pripažinti nepriimtinu, nes nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas iš esmės kompetentingas tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus (2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Melli Bank prieš Tarybą, C‑380/09 P, 92 punktas).

56      Dėl argumento, susijusio su baudų dydžio neapibrėžtumu pagal teisėtumo principą, pažymėtina, kad, kaip minėta šio sprendimo 31 punkte, Lisabonos sutarties nuostatos nėra reikšmingos vertinant ieškinio pagrindą, susijusį su sprendimu konkurencijos srityje, priimtu dar prieš pasirašant šią sutartį. Taigi argumentas, kad pažeistas SESV 290 straipsnis, yra netinkamas.

57      Skundžiamo sprendimo 96 punkte Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai pažymėjo, jog pagal teisėtumo principą reikalaujama, kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžti pažeidimai ir už juos skiriamos bausmės (2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge prieš Komisiją, C‑413/08 P, Rink. p. I‑5361, 94 punktas). To sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintus įstatymo aiškumo vertinimo kriterijus, t. y. kad įstatymo aiškumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos formuluotę, bet ir į patikslinimus, padarytus nusistovėjusioje ir paskelbtoje teismų praktikoje (šiuo klausimu žr. 1995 m. rugsėjo 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo G. prieš Prancūziją, A serija, Nr. 325-B, 25 punktą), ir kad tai, jog įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei, atsižvelgiant į atitinkamus teisėtus tikslus, yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi tokiais įgaliojimais apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti privatiems asmenims tinkamą apsaugą nuo savivalės (1992 m. vasario 25 d. EŽTT sprendimo Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją, A serija, Nr. 226, 75 punktas).

58      Pagal Teisingumo Teismo praktiką, nors Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai palikta diskrecija, šioje nuostatoje vis dėlto įtvirtinti objektyvūs kriterijai, kurių ji privalo laikytis naudodamasi ta diskrecija. Pirma, baudos, kurią galima skirti įmonei, dydis turi skaičiais įvertinamą ir absoliučią ribą, todėl galima iš anksto nustatyti maksimalų baudos, kuri gali būti skirta konkrečiai įmonei, dydį. Antra, naudojimasis šia diskrecija taip pat ribojamas elgesio taisyklėmis, kurias nusistatė pati Komisija 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo ir 1998 m. gairėse. Be to, žinomai ir prieinamai Komisijos administracinei praktikai taikoma neribota Sąjungos teismo, kurio nusistovėjusi praktika suteikė galimybę patikslinti sąvokas, galėjusias būti vartojamas minėtoje 23 straipsnio 2 dalyje, kontrolė. Taigi supratingas ūkio subjektas, prireikus pasinaudojęs teisės konsultanto paslaugomis, gali pakankamai tiksliai numatyti dėl tam tikro elgesio jam gresiančių baudų apskaičiavimo metodą bei dydį, ir aplinkybė, kad šis ūkio subjektas negali iš anksto tiksliai žinoti baudų, kurias Komisija skirs kiekvienoje konkrečioje byloje, lygio, negali būti laikoma bausmių teisėtumo principo pažeidimu (šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją, C‑266/06 P, 50–55 punktus).

59      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos vertindamas Komisijos diskreciją, be kita ko, pagal objektyvius kriterijus, bendruosius teisės principus ir 1998 m. gaires, kurių Komisija turi laikytis, ir skundžiamo sprendimo 116 punkte nusprendęs, kad dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, susijęs su bausmių teisėtumo principo pažeidimu, turi būti atmestas.

60      Iš to matyti, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

 Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių negaliojimu, nes Komisija neturi teisėkūros kompetencijos

 Šalių argumentai

61      Pateikdamos ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, kad 1998 m. gairės „tik padėjo aiškiau apibrėžti Komisijai jau suteiktos diskrecijos taikymo ribas“. Jos tvirtina, kad šias gaires, kurios praktiniu požiūriu yra reikšmingos nustatant baudas, turėjo priimti Taryba, kaip teisės aktų leidėja. Šiuo atžvilgiu jos nurodo SESV 290 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad įstatymo galią turinčiu aktu galima deleguoti įgaliojimus Komisijai.

62      Apeliantės taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 136 punktą, visų pirma Bendrojo Teismo argumentą, kad, atsižvelgiant į baudomis siekiamą tikslą atgrasyti, teisinga, kad jų apskaičiavimo metodas ir dydis palikti Komisijos diskrecijai. Šiuo teiginiu Bendrasis Teismas labiau atsižvelgė į baudžiamuosius ir atgrasymo tikslus, o ne į tai, kad sankcija turi atitikti teisinės valstybės principą.

63      Komisija tvirtina, kad 1998 m. gairės nėra skirtų baudų teisinis pagrindas, jos skirtos tik patikslinti, kaip Komisija turi taikyti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, ir užtikrinti vienodą administracinę praktiką. Taigi tai yra tiesiog Komisijos priimtos administracinės nuostatos, kurios neprivalomos Sąjungos teismams (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 62 punktas). Būtent tai Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 133 punkte.

64      1998 m. gairės nėra deleguotas teisės aktas. Bet kuriuo atveju SESV 290 straipsnio 1 dalyje, įtrauktoje jau priėmus ginčijamą sprendimą, reglamentuojama ne tai, kada aktas turi būti deleguotas, o tik tai, kaip turi pasireikšti įgaliojimų delegavimas konkrečioje srityje, kuri nagrinėjamu atveju nesvarbi. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi nepažeidžiamas apibrėžtumo principas, todėl kritika dėl 1998 m. gairių neapibrėžtumo dar mažiau pagrįsta.

 Teisingumo Teismo vertinimas

65      Vėl reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 31 punkte, Lisabonos sutarties nuostatos nėra reikšmingos vertinant ieškinio pagrindą, susijusį su sprendimu konkurencijos srityje, priimtu dar prieš pasirašant šią sutartį.

66      Bet kuriuo atveju 1998 m. gairės nėra nei įstatymo galią turintis aktas, nei deleguotas teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį, nei konkurencijos srityje skiriamų baudų teisinis pagrindas; tokios baudos skiriamos tik remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsniu.

67      1998 m. gairėse nustatyta orientacinė elgesio taisyklė, nurodanti sektiną praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju administracija negali nukrypti, nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (žr. 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 91 punktas), ir tik aprašytas Komisijos taikomas pažeidimo tyrimo metodas ir kriterijai, į kuriuos ji įsipareigoja atsižvelgti nustatydama baudos dydį (žr. minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 60 punktą).

68      Nė pagal vieną Sutarčių nuostatą institucijoms nedraudžiama priimti tokių orientacinių elgesio taisyklių.

69      Iš to matyti, kad Komisija buvo kompetentinga priimti 1998 m. gaires, taigi ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

 Dėl apeliacinio skundo penktojo pagrindo, susijusio su negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

 Šalių argumentai

70      Pateikdamos penktąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės kritikuoja skundžiamo sprendimo 117–130 punktus. Jos tvirtina, kad net jei 1998 m. gairės galioja, jų negalima taikyti, nes pažeidžiamas negaliojimo atgal principas.

71      Anot jų, teismo praktika, Bendrojo Teismo nurodyta skundžiamo sprendimo 125 punkte, pagal kurią Komisijai negalima atimti galimybės padidinti baudų dydį, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti, ir nurodyta minėto sprendimo 126 punkte, pagal kurią įmonės negali turėti teisėtų lūkesčių, kad Komisija neviršys anksčiau skirtų baudų lygio arba taikys tą patį baudų apskaičiavimo metodą, nesuderinama su EŽTK 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią draudžiama atgaline data pasunkinti bausmes, jei tokio pasunkinimo nebuvo galima pakankamai numatyti.

72      Anot apeliančių, Bendrasis Teismas klaidingai teigė, kad aplinkybė, jog bauda negali viršyti 10 % apyvartos, yra esminis diskrecijos ribojimas. Be to, Bendrasis Teismas, pirma, negalėjo remtis aplinkybe, kad dėl 1998 m. gairių buvo galima lengviau numatyti bausmę, ir, antra, leisti Komisijai iš dalies pakeisti šias gaires atgaline data atitinkamų įmonių nenaudai.

73      Galiausiai apeliantės tvirtina, kad 1998 m. gairės nėra „įstatymas“, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 7 straipsnio 1 dalį, todėl galiojimo atgaline data draudimas a fortiori turi būti taikomas Komisijos administracinei praktikai.

74      Komisija tvirtina, kad Teisingumo Teismo praktiką (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 231 punktas) atitinka skundžiamo sprendimo 123 ir 125 punktuose padaryta Bendrojo Teismo išvada, jog negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai nepažeisti.

 Teisingumo Teismo vertinimas

75      Kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 169 ir 170 punktuose, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 118–129 punktuose priminęs ir taikęs nusistovėjusią Sąjungos teismų praktiką, pagal kurią 1998 m. gairės ir Komisijos praktika, susijusi su baudų dydžiu konkurencijos srityje, nepažeidžia negaliojimo atgal ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų (žr. minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 217, 218 ir 227–231 punktus; minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 25 punktą ir 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 87–92 punktus).

76      Iš to matyti, kad penktasis pagrindas nepagrįstas.

 Dėl apeliacinio skundo šeštojo pagrindo, susijusio su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

 Šalių argumentai

77      Šeštajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės daro nuorodą į ieškinio pirmojoje instancijoje dvyliktąjį pagrindą. Jos teigia, kad Komisija nesilaikė elementarių pažeidimų inkriminavimo principų ir tvirtino, kad bendrovė tampa atsakinga nuo to momento, kai vienos iš jos dukterinių bendrovių darbuotojas dirbdamas padarė kartelių teisės pažeidimą.

78      Toks elgesys prieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 daliai, pagal kurią reikalaujama, kad įmonė veiktų „tyčia arba dėl neatsargumo“, ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, numatytą Chartijos 48 straipsnio 1 dalyje ir EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje.

79      Anot apeliančių, būtina įstatymo nuostata, kurioje būtų įtvirtinta, pagal kokius kriterijus juridiniam asmeniui gali būti inkriminuojami jo teisinių atstovų ar kitų darbuotojų veiksmai. Nelygu atvejis, pažeidimų inkriminavimas gali reikalauti pažeisti priežiūros pareigą. Skundžiamo sprendimo 88 punkte Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad Schindler Holding visokeriopai stengėsi užkirsti kelią savo dukterinių bendrovių veiksmams, prieštaraujantiems EB 81 straipsniui.

80      Komisija tvirtina, kad apeliantės nurodo apeliacinio skundo pagrindą, kurio nebuvo nurodžiusios Bendrajam Teismui pareikštame ieškinyje, dėl to šį pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu. Bet kuriuo atveju argumentas grindžiamas klaidinga prielaida, kad patronuojančioji bendrovė nepadarė pažeidimo.

 Teisingumo Teismo vertinimas

81      Pažymėtina, kad apeliantės nurodo ieškinio pirmojoje instancijoje dvyliktąjį pagrindą, tačiau nepatikslina skundžiamo sprendimo punktų, kuriuos ginčija, o iš nusistovėjusios teismo praktikos, minėtos šio sprendimo 43 punkte, matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo ginčijami elementai ir teisiniai argumentai, kuriais toks prašymas konkrečiai grindžiamas.

82      Bet kuriuo atveju, jei daroma nuoroda į ieškinio pagrindų nagrinėjimo tvarką, kurią Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose, galima preziumuoti, kad šeštajame ieškinio pagrinde ginčijami minėto sprendimo 63–92 punktai, kuriuose Bendrasis Teismas nagrinėjo ieškinio pagrindą, susijusį su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, nes jame nustatyta Schindler Holding solidarioji atsakomybė. Tačiau šiuose punktuose kalbama ne apie juridinio asmens teisinių atstovų ar darbuotojų veiksmų inkriminavimą tam asmeniui, o apie dukterinių bendrovių veiksmų inkriminavimą patronuojančiajai bendrovei.

83      Jei apeliantės siekia ginčyti juridinio asmens teisinių atstovų ar darbuotojų veiksmų inkriminavimą tam asmeniui, tai yra naujas pagrindas, kuris nagrinėjant apeliacinį skundą nepriimtinas. Kaip matyti iš šio sprendimo 55 punkte nurodytos teismo praktikos, apeliaciniame procese Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik įvertinti pirmojoje instancijoje nagrinėtų ieškinio pagrindų ir argumentų teisinį vertinimą.

84      Iš to matyti, kad šeštajame pagrinde nepakankamai aiškiai teisiniu požiūriu nurodyti skundžiamo sprendimo ginčijami punktai, šis pagrindas yra pernelyg miglotas, kad į jį būtų galima atsakyti, ir bet kuriuo atveju naujas. Todėl jis yra nepriimtinas.

 Dėl apeliacinio skundo septintojo pagrindo, susijusio su teisės klaida pripažinus „Schindler Holding“ solidariąją atsakomybę

 Šalių argumentai

85      Septintajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 63–92 punktus; juose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pirmojoje instancijoje dvyliktąjį pagrindą, kuriame apeliantės tvirtino, kad neįvykdytos Schindler Holding solidariosios atsakomybės už jos dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus sąlygos.

86      Jos tvirtina, kad Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama solidarioji patronuojančiosios bendrovės atsakomybė už jos dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus, pažeidžia bendrovių nacionalinę teisę, pagal kurią iš principo nepripažįstamas teisiškai atskirų juridinių asmenų atsakomybės išplėtimas ir laikomasi akcininkų ir narių atsakomybės už bendrovės skolas ribojimo principo. Be kita ko, valstybių narių teisinėse sistemose neįtvirtinta patronuojančiosios bendrovės atsakomybė vien dėl preziumuojamos įtakos, kurią šios bendrovės administracija daro dukterinėms bendrovėms.

87      Atsakomybės ribojimo principas taip pat pripažįstamas Sąjungos antrinėje teisėje. Šiuo klausimu apeliantės nurodo 2001 m. spalio 8 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto (OL L 294, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 251) 1 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad „SE kapitalas dalijamas į akcijas. Akcininkas neatsako didesne suma negu jo pasirašytų akcijų vertė.“ Jos taip pat nurodo Tarybos reglamento dėl Europos privačiosios bendrovės statuto pasiūlymo (KOM(2008) 396 galutinis) 3 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį „akcininko atsakomybė nėra didesnė už jo pasirašytų akcijų arba akcijų, kurias jis sutiko pasirašyti, vertę“, ir 1989 m. gruodžio 21 d. Dvyliktąją bendrovių teisės Tarybos direktyvą 89/667/EEB dėl vienanarių uždarųjų akcinių bendrovių (OL L 395, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 104).

88      Pasak apeliančių, pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies b punktą Sąjunga turi kompetenciją tik nustatyti vidaus rinkai veikti būtinas konkurencijos taisykles. Inkriminavimo taisyklės, susijusios su patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinių bendrovių santykiais, visada priskiriamos valstybių narių kompetencijai. Šiuo klausimu apeliantės nurodo generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje, kurioje priimtas 2010 m. spalio 21 d. Sprendimas Idryma Typou (C‑81/09, Rink. p. I‑10161), 57 punktą ir 1997 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Rabobank (C‑104/96, Rink. p. I‑7211, 22–28 punktai).

89      Apeliantės taip pat ginčija tai, kad patronuojančiosios bendrovės solidarioji atsakomybė už dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus įtvirtinta priimant sprendimus, o ne įsikišus teisės aktų leidėjui, kaip reikalaujama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį ir kaip buvo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 4 dalies atveju, kurioje numatyta įmonių asociacijos narių solidarioji atsakomybė sumokėti jai skirtą baudą, jei minėta asociacija yra nemoki.

90      Papildomai apeliantės ginčija 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237) įtvirtintą teismo praktiką, kaip ją supranta Bendrasis Teismas, kurioje numatyta patronuojančiosios bendrovės atsakomybė be kaltės. Apeliančių nuomone, patronuojančiajai bendrovei galima priskirti jos pačios kaltę dėl dalyvavimo vykdant pažeidimą ar kai kurių grupės viduje egzistuojančių organizacinio pobūdžio pareigų nesilaikymo. Schindler Holding tokios kaltės priskirti negalima, nes ji visokeriopai stengėsi užkirsti kelią savo dukterinių bendrovių veiksmams, prieštaraujantiems kartelių teisei, įgyvendindama ir plėtodama pavyzdinę taisyklių laikymosi programą.

91      Taip pat papildomai apeliantės tvirtina, kad netgi taikant minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją įtvirtintus atsakomybės principus taip, kaip juos taikė Bendrasis Teismas, reikėtų pažymėti, kad Schindler Holding nėra atsakinga, nes jos keturios dukterinės bendrovės veikia savarankiškai atitinkamose valstybėse narėse, ir Schindler Holding neturi įtakos jų kasdienei veiklai. Apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 86 punktą, kuriame Bendrasis Teismas teigė, kad jų pateikti įrodymai nepakankami, tačiau nesuteikė joms galimybės per teismo procesą pateikti kitų įrodymų. Anot apeliančių, ieškinys pirmojoje instancijoje buvo pakankamai išsamus ir Komisija turėjo įrodyti priešingai.

92      Apeliantės taip pat ginčija platų sąvokos „komercinė politika“ aiškinimą, kurį Bendrasis Teismas pateikė skundžiamo sprendimo 86 punkte. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, reikia įrodyti savarankiškus veiksmus, o ne komercinę politiką plačiąja prasme.

93      Galiausiai apeliantės ginčija, jų manymu, paradoksalų Bendrojo Teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 88 punkte, kur šis teismas teiginį, kad Schindler Holding kontroliuoja dukterines bendroves, grindė tuo, jog grupėje vykdoma svarbi taisyklių laikymosi programa ir jog reguliariai vykdant auditą ir pasitelkiant kitas priemones buvo tikrinama, kaip šios programos laikomasi.

94      Komisija tvirtina, kad apeliacinio skundo septintojo pagrindo pirma dalis nepriimtina, nes apeliantės neginčija skundžiamo sprendimo ir pateikia naują pagrindą, susijusį su Sąjungos kompetencijos nebuvimu.

95      Bet kuriuo atveju pagal šiuos argumentus viršenybė teikiama bendrovių teisėje vartojamai įmonės sąvokai, o ne Sąjungos konkurencijos teisėje taikomai ekonominei ir funkcinei įmonės sąvokai, ir šie argumentai nepagrįsti. Priešingai, nei teigia apeliantės, šiuo atveju kalbama ne apie atsakomybę už kito asmens veiksmus ir ne apie juridinių asmenų narių atsakomybę regreso tvarka, o apie atsakomybę dėl to, kad atitinkamos bendrovės sudaro vieną įmonę, kaip ji suprantama pagal EB 81 straipsnį (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09, Rink. p. I‑8947, 88 punktą). Taigi ši tvarka skiriasi nuo numatytosios Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 4 dalyje, kuri susijusi su keliomis įmonėmis.

96      Dėl prezumpcijos, kad patronuojančioji įmonė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, Komisija teigia, jog kaip pirminiu įrodymu ji remiasi tipiniu priežastiniu ryšiu, žinomu iš patirties. Tai, kad sudėtinga pateikti priešingų įrodymų, kurių reikia prezumpcijai nuginčyti, savaime nereiškia, kad ji iš tiesų nenuginčijama. Rėmimasis šia prezumpcija nagrinėjamu atveju juo labiau nereiškia, kad bus perkelta įrodinėjimo našta, o tai nesuderinama su nekaltumo prezumpcijos principu. Tai yra taisyklė, susijusi su įrodymais, o ne su kaltės priskyrimu. Be to, iš Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad tam tikra, net ir sunkiai nuginčijama, prezumpcija neperžengia priimtinumo ribų, jeigu ji proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, egzistuoja galimybė pateikti priešingų įrodymų ir užtikrinama teisė į gynybą.

97      Komisija tvirtina, kad apeliantės tik savo teiginiais, nepagrįstais jokiais įrodymais, nepaneigė prezumpcijos, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Anot Komisijos, taisyklių laikymosi instrukcijos ir su šiomis instrukcijomis susijusios organizacinės struktūros sukūrimas šiuo atvejų patvirtina Schindler Holding lemiamą įtaką jos dukterinėms bendrovėms ir neatleidžia jos nuo atsakomybės.

98      Dublike apeliantės tvirtina, kad, kaip matyti iš minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, klausimas dėl prezumpcijos, kad patronuojančioji įmonė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, teisėtumo atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnį vis dar neišspręstas. Jos pažymi, kad, remiantis 2011 m. birželio 30 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Klouvi prieš Prancūziją (ieškinys Nr. 30754/03) 40 punktu, EŽTK 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad teisių užtikrinimas būtų konkretus ir efektyvus, o ne teorinis ir iliuzinis. Tačiau Bendrasis Teismas minėtą prezumpciją aiškina taip, kad jos neįmanoma paneigti. Tokiu atveju tai yra ne atsakomybė dėl savo kaltės, bet kolektyvinė atsakomybė. Apeliantės šiuo klausimu nurodo Bendrajam Teismui pateiktus įrodymus.

99      Galiausiai apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas privalėjo ex officio patikrinti ginčijamo sprendimo motyvus. Anot jų, to sprendimo 629, 630 ir 631 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti motyvai tik paviršutiniški, o tai neatitinka kriterijaus, kurį Teisingumo Teismas nustatė minėtame Sprendime Elf Aquitaine prieš Komisiją.

100    Triplike Komisija ginčija šiuos apeliančių argumentus.

 Teisingumo Teismo vertinimas

101    Apeliacinio skundo septintojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Sąjungos teismų praktika pažeidžia juridinių asmenų asmeninės atsakomybės principą. Tačiau, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 65 ir 66 punktuose, nors šis principas didelę reikšmę pirmiausia turi kalbant apie civilinę atsakomybę, jis negali būti reikšmingas nustatant konkurencijos teisės, kuri remiasi faktiniu įmonių elgesiu, pažeidimą padariusį asmenį.

102    Sutarčių autoriai konkurencijos teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, kurį galima bausti pagal EB 81 ir 82 straipsnius (dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai), nusakyti pasirinko įmonės sąvoką, o ne bendrovės ar juridinio asmens sąvoką, vartojamą EB 48 straipsnyje (dabar – SESV 54 straipsnis). Būtent pastarąja nuostata grindžiama apeliančių nurodyta antrinė teisė, todėl ji nėra svarbi nustatant konkurencijos teisės pažeidimą padariusį asmenį.

103    Įmonės sąvoką aiškiai apibrėžė Sąjungos teismas ir ji reiškia ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktą ir minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

104    Iš to matyti, kad skundžiamo sprendimo 66 punkte nurodęs šią teismo praktiką Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai to sprendimo 67 punkte nusprendė, kad kai toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, jis turi atsakyti už šį pažeidimą.

105    Apeliacinio skundo septintojo pagrindo antroje dalyje apeliantės tvirtina, kad Sąjunga neturi teisėkūros kompetencijos nustatyti pažeidimų inkriminavimo taisykles, susijusias su patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės santykiais, ir kad priimti teisės normą, kuri būtų tokia pat elementari kaip konkurencijos taisyklių pažeidėjo sąvoka, turi teisės aktų leidėjas, o ne Sąjungos teismai.

106    Tačiau apeliantės nenurodo ginčijamų skundžiamo sprendimo vietų, o skaitant to sprendimo 63–92 punktus nematyti jokios aliuzijos į tokį argumentą. Todėl šį argumentą reikia pripažinti nepriimtinu, nes jis yra naujas arba bet kuriuo atveju visiškai netikslus.

107    Dublike apeliantės ginčija minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją įtvirtintos praktikos pagrįstumą atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnį ir teigia, jog klausimas dėl prezumpcijos, kad patronuojančioji įmonė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, teisėtumo šios nuostatos atžvilgiu vis dar neišspręstas. Tačiau minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 62 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tam tikra, net ir sunkiai paneigiama, prezumpcija neperžengia priimtinumo ribų, jeigu ji proporcinga teisėtam siekiamam tikslui, egzistuoja galimybė pateikti priešingų įrodymų ir užtikrinama teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Spector Photo Group et Van Raemdonck, C‑45/08, Rink. p. I‑12073, 43 ir 44 punktus ir 2002 m. liepos 23 d. EŽTT sprendimo Janosevic prieš Švediją, Recueil des arrêts et décisions 2002‑VII, 101 ir paskesnius punktus).

108    Prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė, kuriai priklauso visas arba beveik visas dukterinės bendrovės kapitalas, daro lemiamą įtaką tai dukterinei bendrovei, be kita ko, skirta pusiausvyrai užtikrinti tarp, viena vertus, tikslo nutraukti konkurencijos taisyklėms ir visų pirma EB 81 straipsniui prieštaraujančius veiksmus ir užkirsti kelią jų atnaujinimui svarbos ir, kita vertus, tam tikrų bendrųjų Sąjungos teisės principų, kaip antai nekaltumo prezumpcijos, bausmių individualizavimo ir teisinio saugumo principų, reikalavimų bei teisės į gynybą, įskaitant procesinio lygiateisiškumo principą (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 59 punktas). Iš to matyti, kad tokia prezumpcija yra proporcinga siekiamam tikslui.

109    Be to, pirma, minėta prezumpcija grindžiama nuomone, kad, išskyrus visiškai išimtines aplinkybes, visą dukterinės bendrovės kapitalą turinti bendrovė vien dėl tokios kapitalo dalies gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui, ir, antra, faktiškai nepasinaudoti šia įtakos galia paprastai prasmingiausia subjektams, kuriems ši prezumpcija taikoma. Tačiau ji yra nuginčijama ir subjektai, norintys nuginčyti faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją, gali pateikti visus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, siejančius dukterinę ir patronuojančiąją bendroves, kuriuos jie laiko galinčiais įrodyti, kad dukterinė ir patronuojančioji bendrovės nėra vienas ūkio subjektas ir kad dukterinės bendrovės elgesys rinkoje yra savarankiškas (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 29 punktą; minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 57 ir 65 punktus).

110    Galiausiai Komisija turi išklausyti patronuojančiąją bendrovę prieš priimdama dėl jos sprendimą, ir šį sprendimą gali kontroliuoti Sąjungos teismas, kuris turi nagrinėti bylą nepažeisdamas teisės į gynybą.

111    Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 71 punkte įtvirtinęs patronuojančiosios bendrovės atsakomybės už dukterinės bendrovės veiksmus, kai 100 % pastarosios kapitalo priklauso patronuojančiajai bendrovei, prezumpcijos principą.

112    Apeliacinio skundo septintojo pagrindo trečioje dalyje apeliantės ginčija tai, kad Bendrasis Teismas taikė minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją suformuotą praktiką, ir tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas pernelyg plačiai aiškino komercinės politikos sąvoką. Primintina, kad siekiant nustatyti, ar dukterinė bendrovė pati sprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šią dukterinę bendrovę su patronuojančia bendrove ir kurie gali skirtis, nelygu konkretus atvejis, todėl negali būti išvardyti kaip baigtinis sąrašas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 73 ir 74 punktus ir minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 58 punktą). Taigi komercinė politika yra tik vienas iš daugelio aspektų ir, priešingai, nei tvirtina apeliantės, neturi būti aiškinama siaurai.

113    Apeliantės taip pat iš esmės tvirtina, kad Schindler Holding negali būti patraukta atsakomybėn, nes įgyvendino taisyklių laikymosi programą. Šį argumentą pripažinus priimtinu, nes juo ginčijamas Bendrojo Teismo taikytas vertinimo kriterijus, pakanka konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 88 punkte nusprendęs, jog tai, kad Schindler Holding priėmė elgesio kodeksą, skirtą užkirsti kelią dukterinių bendrovių daromiems konkurencijos taisyklių pažeidimams, ir atitinkamas gaires, pirma, visiškai nepaneigia jos atžvilgiu konstatuoto pažeidimo fakto ir, antra, neleidžia įrodyti, kad šios dukterinės bendrovės savarankiškai spręsdavo dėl savo komercinės politikos.

114    Kaip teisingai ir sau neprieštaraudamas Bendrasis Teismas teigė skundžiamo sprendimo 88 punkte, minėto elgesio kodekso taikymas veikiau liudija apie tai, kad patronuojančioji bendrovė vykdė faktinę savo dukterinių bendrovių komercinės politikos kontrolę. To, kad kai kurie dukterinių bendrovių darbuotojai nesilaikė šio elgesio kodekso, nepakanka atitinkamų dukterinių bendrovių komercinės politikos savarankiškumui įrodyti.

115    Galiausiai apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 86 punkte išdėstytą Bendrojo Teismo vertinimą, kad jos nepateikė įrodymų savo tvirtinimams pagrįsti ir kad bet kuriuo atveju tų tvirtinimų nepakanka prezumpcijai, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinėms bendrovėms, nuginčyti. Tačiau reikia priminti, kad vertinti įrodymus yra Bendrojo Teismo kompetencija ir kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neprivalo to kontroliuoti.

116    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad septintąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl apeliacinio skundo aštuntojo pagrindo, susijusio su baudos viršutinės ribos, numatytos Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, nepaisymu

 Šalių argumentai

117    Aštuntajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 362–364 punktus. Jos teigia, kad argumentas, jog patronuojančioji ir jos dukterinės bendrovės sudaro vieną įmonę, yra teisiškai klaidingas, dėl to norint nustatyti visas baudas reikia remtis grupės apyvarta.

118    Komisija teigia, kad aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas dėl priežasčių, kurias ji nurodė nagrinėjant septintąjį pagrindą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

119    Kaip ką tik nuspręsta dėl apeliacinio skundo septintojo pagrindo, argumentas, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinės bendrovės gali sudaryti ir šiuo atveju sudaro vieną įmonę, nėra teisiškai klaidingas.

120    Taigi aštuntąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl apeliacinio skundo devintojo pagrindo, susijusio su nuosavybės teisės pažeidimu

 Šalių argumentai

121    Devintajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 185–196 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pirmojoje instancijoje šeštąjį pagrindą. Jos tvirtina, kad nustatant baudas pažeidžiama tarptautinė teisė ir tai sukelia tokių pačių pasekmių kaip ir nusavinimas. Anot jų, Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 17 straipsnio 1 dalį ir EŽTK papildomo protokolo 1 straipsnį. Teismas suklydo, nes nepatikrino, ar atitinkama bauda gali būti laikoma proporcinga pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, visų pirma pagal šio teismo 2007 m. sausio 11 d. Sprendimą Mamidakis prieš Graikiją (ieškinys Nr. 35533/04), o rėmėsi tik savo ir Teisingumo teismo praktika, tačiau įsigaliojus Lisabonos sutarčiai jis turėjo kritiškai įvertinti savo ankstesnę praktiką, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

122    Be to, Bendrojo Teismo motyvai grindžiami klaidinga prielaida, kad Schindler Holding su dukterinėmis bendrovėmis sudaro vieną ūkio subjektą.

123    Komisija tvirtina, kad pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje apeliantės nenurodė nuosavybės teisės, kaip pagrindinės teisės. Tai paaiškina, kodėl Bendrasis Teismas neišsakė savo nuomonės dėl Chartijos arba minėto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Mamidakis prieš Graikiją. Bet kuriuo atveju proporcingumo kontrolė, kurią Bendrasis Teismas atliko skundžiamo sprendimo 191–195 punktuose, yra tokia pati, kokią atliko Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtame Sprendime Mamidakis prieš Graikiją.

 Teisingumo Teismo vertinimas

124    Kaip šio sprendimo 32 punkte nurodė Teisingumo Teismas, kol Sąjunga neprisijungė prie EŽTK, ši nėra į Sąjungos teisės sistemą formaliai integruotas teisės instrumentas. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės, prie kurių priskiriama nuosavybės teisė, yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis (šiuo klausimu žr. 1979 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Hauer, 44/79, Rink. p. 3727, 15 ir 17 punktus). Be to, nuosavybės teisės apsauga numatyta Chartijos 17 straipsnyje.

125    Nagrinėjamu atveju apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis neatliko proporcingumo kontrolės atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, visų pirma į minėtą jo Sprendimą Mamidakis prieš Graikiją, o rėmėsi tik savo ir Teisingumo Teismo praktika.

126    Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad apeliantės niekada nesirėmė nuosavybės teisės, kaip pagrindinės teisės, apsauga. Atvirkščiai, ieškinio pirmojoje instancijoje 97 punkte jos pažymėjo, kad „nėra svarbu, ar ir kiek Europos bendrija jau saugo įmonių privačią nuosavybę, pavyzdžiui, kiek tai susiję su pagrindinėmis teisėmis“. Tačiau tame pačiame 97 punkte jos nurodo „tarptautinėje teisėje galiojantį specifinį apsaugos standartą, taikomą Europos bendrijoje investuojantiems užsienio subjektams“.

127    Iš to matyti, kad apeliantės negali kaltinti Bendrojo Teismo, kad šis neatsakė į ieškinio pagrindus, kurių jos nenurodė. Be to, jos netvirtina, kad Bendrasis Teismas privalėjo ex officio atlikti proporcingumo kontrolę, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

128    Bet kuriuo atveju, kadangi apeliantės remiasi Chartijos pažeidimu, jos gali tvirtinti, kad atlikdamas kontrolę Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, tik jei įrodo, jog nuosavybės teisei šis teismas suteikė kitokią prasmę ir reikšmę nei suteikiama EŽTK.

129    Kalbant apie tai, kad Schindler Holding su dukterinėmis bendrovėmis laikytos vienu ūkio subjektu, pakanka pažymėti, kad tai yra ne klaidinga Bendrojo Teismo prielaida, o pagrindinis konkurencijos teisės principas, nagrinėtas nusistovėjusioje teismo praktikoje, kaip minėta šio sprendimo 101–103 punktuose atsakant į septintąjį apeliacinio skundo pagrindą. Konkurencijos teisės pažeidimą padaręs asmuo apibrėžiamas remiantis ūkio subjektais, net jeigu teisiniu požiūriu juos sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys.

130    Todėl devintąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

 Dėl apeliacinio skundo dešimtojo pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių pažeidimu dėl to, kad pradinės sumos, kuriomis remtasi apskaičiuojant baudas, yra per didelės

 Šalių argumentai

131    Dešimtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 197–270 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pirmojoje instancijoje septintąjį pagrindą. Jos teigia, kad Bendrasis Teismas netinkamai taikė su 1998 m. gairėmis susijusią teismo praktiką ir klaidingai nusprendė, jog nebuvo įmanoma įvertinti pažeidimų poveikio. Apeliantės teigia, pirma, kad jos pateikė įrodymų, jog nagrinėjami susitarimai neturėjo poveikio arba tas poveikis buvo labai mažas, ir, antra, kad šį poveikį buvo galima nustatyti atlikus ekonometrinę ekspertizę. Kadangi Komisija tokios ekspertizės neatliko, Bendrasis Teismas pats turėjo imtis tyrimo priemonių ir pasinaudoti neribota jurisdikcija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį.

132    Komisija prieštarauja apeliančių argumentams.

 Teisingumo Teismo vertinimas

133    Dešimtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija ne tai, kad pažeidimai kvalifikuoti kaip „labai sunkūs“ atsižvelgiant tik į jų pobūdį ir geografinį paplitimą, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamosios dalies ir kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 217 punkte, o tik Bendrojo Teismo vertinimą, kad nebuvo įmanoma įvertinti konkretaus kartelio poveikio.

134    Kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 178 punkte, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nors konkretus pažeidimo poveikis rinkai yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumą, tai vis dėlto yra tik vienas iš kelių veiksnių, kaip antai pažeidimo pobūdis ir atitinkamos geografinės rinkos dydis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktą). Iš to matyti, kad antikonkurencinių veiksmų pasekmės savaime nėra lemiamas kriterijus nustatant tinkamą baudos dydį. Su tam tikrais ketinimais susiję aspektai gali turėti didesnės reikšmės nei su minėtu poveikiu susiję aspektai, ypač tada, kai pagal savo prigimtį tai yra sunkus pažeidimas, pavyzdžiui, rinkos padalijimas, kaip nagrinėjamu atveju (2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 118 punktas; 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 96 punktas ir 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Carbone-Lorraine prieš Komisiją, C‑554/08 P, 44 punktas).

135    Be to, iš 1998 m. gairių 1 punkto A dalies pirmos pastraipos matyti, kad į šį poveikį reikia atsižvelgti tik tada, jeigu jį galima įvertinti (2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑511/06 P, Rink. p. I‑5843, 125 punktas ir minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 74 punktas).

136    Todėl jei Bendrasis Teismas būtų atsižvelgęs į konkretų nagrinėjamo pažeidimo poveikį rinkai, darant prielaidą, kad šį poveikį iš tiesų buvo galima įvertinti, jis tai būtų padaręs tik papildomai (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Nutarties Transcatab prieš Komisiją, C‑654/11 P, 43 punktą ir 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Versalis prieš Komisiją, C‑511/11 P, 83 ir 84 punktus).

137    Iš to matyti, kad dešimtuoju apeliacinio skundo pagrindu, darant prielaidą, kad jis pagrįstas, negalima nuginčyti skundžiamo sprendimo 232 punkte išsakyto Bendrojo Teismo vertinimo, kad reikia atmesti argumentus, kuriais ginčijamas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotų pažeidimų kvalifikavimo kaip „labai sunkių“ teisėtumas.

138    Taigi šis apeliacinio skundo pagrindas yra netinkamas.

 Dėl apeliacinio skundo vienuoliktojo pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių pažeidimu dėl to, kad baudos per mažai sumažintos dėl lengvinančių aplinkybių

 Šalių argumentai

139    Vienuoliktajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 271–279 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas pateisino Komisijos sprendimą neatsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę į tai, kad Schindler grupė savanoriškai nutraukė pažeidimą Vokietijoje, remdamasis tuo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką į 1998 m. gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytą lengvinančią aplinkybę galima atsižvelgti tik tais atvejais, kai pažeidimas nutraukiamas Komisijai įsikišus. Anot apeliančių, Bendrojo Teismo vertinimas neatitinka minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, susijusio su karteliu, kurį jo dalyviai nutraukė prieš įsikišant Komisijai, o šiuo atveju iš kartelio pasitraukė tik viena įmonė. Be to, argumentas, kad pakankamai atsižvelgiama į savanorišką pažeidimo nutraukimą, kai vertinama jo trukmė, yra klaidingas. Galiausiai skundžiamo sprendimo 275 punkte išsakytas Bendrojo Teismo vertinimas, kad lengvinančios aplinkybės negalima pripažinti, kai susitarimai yra akivaizdžiai neteisėti, patvirtinamas tik Bendrojo Teismo, o ne Teisingumo Teismo sprendimais.

140    Apeliantės taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 282 punktą, kuriame Bendrasis Teismas atmetė argumentą, kad kaip į lengvinančią aplinkybę reikia atsižvelgti į Schindler grupės priimtą taisyklių laikymosi programą. Anot apeliančių, tai, ar taisyklių laikymosi priemonės gali „pakeisti konstatuoto pažeidimo faktą“, nėra svarbu. Svarbi tik aplinkybė, kad ėmusis vidinių priemonių Schindler grupė norėjo išvengti pažeidimų ir kad Schindler Holding visokeriopai stengėsi tai pasiekti. Bauda turėtų būti dar labiau sumažinta, nes viena iš Schindler grupės įgyvendintos taisyklių laikymosi sistemos papildomų pasekmių yra ta, kad ji apsunkina padarytų pažeidimų atskleidimą įmonės viduje, nes juos padariusiems darbuotojams gresia griežtos sankcijos.

141    Komisija tvirtina, kad apeliantės neginčija skundžiamo sprendimo 276 punkte esančių teiginių apie aplinkybes, kurioms susiklosčius apeliantės nutraukė pažeidimą, t. y. kad jos pasitraukė iš aptariamo kartelio tik dėl nesutarimų su kitomis dalyvėmis, nes šios atsisakė suteikti joms didesnę rinkos dalį.

142    Dėl atsižvelgimo į taisyklių laikymosi programą Komisija tvirtina, kad atlyginimas, tinkamas dėl tokios programos, yra idealiu atveju antikonkurencinių veiksmų nebuvimas, o ne baudos už dalyvavimą kartelyje, kuris vis dėlto egzistavo, sumažinimas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

143    Skundžiamo sprendimo 276 punkte Bendrasis Teismas konstatavo faktą, kurio Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, ir nusprendė, kad Schindler grupė, „kaip matyti iš bylos dokumentų, pasitraukė iš kartelio tik dėl nesutarimų su kitomis dalyvėmis, nes šios atsisakė jai suteikti didesnę rinkos dalį“. Atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 274 ir 275 punktuose nurodytą teismo praktiką ir į šį fakto konstatavimą, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, atmetęs apeliančių argumentą dėl savanoriško pažeidimo nutraukimo.

144    Taisyklių laikymosi programa, kurią įgyvendino Schindler grupė, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 185 punkte, akivaizdžiai neturėjo teigiamo poveikio, priešingai – dėl jos buvo sunkiau atskleisti nagrinėjamus pažeidimus. Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, atmetęs apeliančių argumentą tuo klausimu.

145    Todėl vienuoliktasis pagrindas yra nepagrįstas.

 Dėl apeliacinio skundo dvyliktojo pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu dėl to, kad baudos per mažai sumažintos dėl bendradarbiavimo

 Šalių argumentai

146    Dvyliktajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 287–361 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pirmojoje instancijoje devintąjį pagrindą.

147    Pirma, jos ginčija tai, kad baudos pernelyg mažai sumažintos, ir nevienodą požiūrį taikant 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

148    Visų pirma jos ginčija skundžiamo sprendimo 296 punktą, kuriame Bendrasis Teismas teigė, kad Komisija turi didelę diskreciją, ir to sprendimo 300 punktą, kuriame teismas nusprendė, kad galima ginčyti tik akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą. Anot apeliančių, tokios diskrecijos nėra, ir Bendrasis Teismas privalėjo tikrinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su baudų nustatymu, naudodamasis neribota jurisdikcija, kuri jam suteikta Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje.

149    Be to, Bendrasis Teismas suklydo, skundžiamo sprendimo 309 punkte atmetęs apeliančių pareiškimą Komisijai.

150    Galiausiai skundžiamo sprendimo 312–319 punktuose Bendrasis Teismas netinkamai taikė vienodo požiūrio principą, kiek tai susiję su apeliančių pateiktais įrodymais.

151    Antra, apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 350–361 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė dalį ieškinio pirmojoje instancijoje devintojo pagrindo, kuriame jos tvirtino, kad baudos sumažinimas 1 % už jų bendradarbiavimą ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo yra per mažas, nes jos neginčijo pranešime apie kaltinimus nurodytų faktinių aplinkybių. Jos teigia, kad Bendrojo Teismo motyvai yra klaidingi ir prieštarauja ankstesnei teismo praktikai.

152    Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 308 punkte teisingai nurodė priežastį, dėl kurios apeliančių pareiškimas nebuvo reikšmingas, o tai yra būtina sąlyga norint sumažinti baudą pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą. Tai yra faktinių aplinkybių vertinimas, o nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas to tikrinti negali.

153    Dėl argumento, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu, Komisija tvirtina, kad apeliantės nutyli apie „detalius sistemos išaiškinimus“, pateiktus vienos iš kartelyje dalyvaujančių įmonių, kurie pagrindžia šios įmonės prašymo neskirti baudos arba ją sumažinti didelę papildomąją vertę.

154    Dėl skundžiamo sprendimo 350–361 punktų Komisija tvirtina, kad 1998 m. gairių 3 punkto šeštoje įtraukoje numatyta lengvinanti aplinkybė nėra skirta kompensuoti prašymus neskirti baudos arba ją sumažinti, kurie nebuvo patenkinti arba buvo patenkinti nepakankamai, nes tai panaikintų 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo skatinamąjį poveikį ir paneigtų iš šio pranešimo kylančią pareigą bendradarbiauti, nes bauda sumažinama tik tuo atveju, kai egzistuoja „didelė papildomoji vertė“, ir atsižvelgiant į bendradarbiavimo datą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

155    Primintina, kad vertindamas sprendimo skirti baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą teisėtumą Sąjungos teismas negali remtis Komisijos turima diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgta taikant 1998 m. gairėse nurodytus kriterijus, nei kiek tai susiję su šių aplinkybių vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 62 punktas). Ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai teismas vertina, ar Komisija tinkamai taikė 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

156    Nors principai, kuriuos Bendrasis Teismas įtvirtino 295–300 punktuose, neatitinka šios teismo praktikos, reikia išnagrinėti, kaip Bendrasis teismas vykdė jam pavestą kontrolę šioje byloje, siekiant nustatyti, ar jis pažeidė šiuos principus. Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 191 punkte, svarbu tai, kokiais kriterijais Bendrasis Teismas rėmėsi, kai konkrečiai vertino atitinkamos įmonės bendradarbiavimo su Komisija papildomąją vertę.

157    Skundžiamo sprendimo 301–349 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo apeliančių pateiktus įrodymus, siekdamas nustatyti, ar jie turi didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą.

158    Net jei nagrinėjant pateikiamas faktinių aplinkybių vertinimas, kurio Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą, konstatuotina, kad Bendrasis Teismas atliko išsamią kontrolę, pats įvertinęs įrodymus nesiremdamas Komisijos diskrecija ir išsamiai motyvuodamas savo sprendimą.

159    Dėl skundžiamo sprendimo 309 ir 312–319 punktų kritikos konstatuotina, kad tuo ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kurio Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą. Bet kuriuo atveju vienodo požiūrio principas nedraudžia palankiai vertinti tik įmonę, suteikusią didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą, nes šios nuostatos tikslas teisėtas.

160    Dėl skundžiamo sprendimo 350–361 punktų kritikos pasakytina, kad ta kritika nepagrįsta dėl Komisijos nurodytos priežasties, minėtos šio sprendimo 152 punkte.

161    Todėl dvyliktasis pagrindas yra nepagrįstas.

 Dėl apeliacinio skundo tryliktojo pagrindo, susijusio su baudų dydžio neproporcingumu

 Šalių argumentai

162    Tryliktajame pagrinde apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 365–372 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pirmojoje instancijoje dešimtąjį pagrindą. Jos teigia, kad Bendrojo Teismo prielaida klaidinga, nes pažeidimų negalima inkriminuoti Schindler Holding. Be to, baudos negalima laikyti proporcinga vien dėl to, kad ji neviršija 10 % apyvartos ribos. Iš Chartijos 49 straipsnio matyti, kad baudos proporcingumo vertinimas yra atskiras aspektas, papildantis vertinimą, ar laikomasi 10 % apyvartos ribos. Šiuo klausimu jos nurodo minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Mamidakis prieš Graikiją, kuriame minėtas teismas maždaug 8 milijonų eurų dydžio baudą pripažino neproporcinga.

163    Komisija teigia, kad tryliktasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

164    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio (minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 245 punktas).

165    Tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas manytų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie prieš Komisiją, C‑89/11 P, 126 punktas).

166    Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas ne tik patikrino, ar baudų dydis neviršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytos 10 % apyvartos ribos, bet ir skundžiamo sprendimo 368–370 punktuose išsamiai išnagrinėjo baudų proporcingumą.

167    Kritika, kad atsižvelgta į Schindler Holding apyvartą, grindžiama klaidinga prielaida, kiek tai susiję su rėmimosi įmonės sąvoka teisėtumu, kaip minėta atsakant į septintąjį apeliacinio skundo pagrindą.

168    Dėl nuorodos į minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Mamidakis prieš Graikiją, darant prielaidą, kad jis svarbus konkurencijos byloje, susijusioje su komercine bendrove ir jos dukterinėmis įmonėmis, o ne su fiziniu asmeniu, pažymėtina, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 214 punkte, kad to, ar bauda yra neproporcinga našta asmeniui, kuriam ji skirta, negalima vertinti vien pagal jos piniginę išraišką. Be kita ko, tai priklauso nuo to asmens finansinių pajėgumų.

169    Šiuo klausimu pažymėtina, kad tuo atveju, kai bauda skiriama įmonei, kuri sudaro ekonominį vienetą ir kuri tik formaliai susideda iš kelių juridinių asmenų, į šių asmenų finansinį pajėgumą negalima atsižvelgti atskirai. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į atitinkamų veiksmų sunkumą, Schindler grupės dydį ir ekonominį pajėgumą, skundžiamo sprendimo 370 punkte teisingai nusprendė, kad bendras apeliantėms skirtų baudų dydis sudaro apie 2 % bendros jų apyvartos per 2005 m., o tai negali būti laikoma neproporcinga, palyginti su atitinkamos grupės dydžiu.

170    Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tryliktasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

171    Kadangi nepriimtas nė vienas apeliančių nurodytas apeliacinio skundo pagrindas, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

172    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

173    Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių, o šios pralaimėjo bylą, jos turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Taryba nereikalavo priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidų, o prašė Teisingumo Teismo tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Nurodyti Schindler Holding Ltd, Schindler Management AG, Schindler SA, Schindler Sàrl, Schindler Liften BV ir Schindler Deutschland Holding GmbH padengti savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.