TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. kovo 9 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 805/2004 – Neginčytinų reikalavimų Europos vykdomasis raštas – Sąlygos pripažinti dokumentą Europos vykdomuoju raštu – Sąvoka „teismas“ – Vykdomąjį raštą remdamasis „autentišku dokumentu“ išdavęs notaras – Autentiškas dokumentas“
Byloje C‑484/15
dėl Općinski sud u Novom Zagrebu – Stalna služba u Samoboru (Novi Zagreb municipalinis teismas, turintis nuolatinę būstinę Samobore, Kroatija) 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. rugsėjo 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ibrica Zulfikarpašić
prieš
Slaven Gajer
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Prechal, A. Rosas, C. Toader (pranešėja) ir E. Jarašiūnas,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. liepos 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos A. Metelko‑Zgombić,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Ester Casas,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, S. Ječmenica ir M. Wilderspin,
susipažinęs su 2016 m. rugsėjo 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, 2004, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 38), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ibrica Zulfikarpašić ir Slaven Gajer ginčą, susijusį su prašymu išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą dėl remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduoto vykdomojo rašto.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Reglamento Nr. 805/2004 3, 5, 7, 10, 12 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Tamperėje buvo pritarta, kad teisinių [teismo] sprendimų abipusis pripažinimas yra kertinis akmuo kuriant patikimą teisminę erdvę.
<…>
(5) Sąvoka „neginčytini reikalavimai“ turėtų apimti visus atvejus, kai kreditorius, esant patvirtinimui, jog skolininkas neginčija piniginio reikalavimo pobūdžio ar masto, įgijo arba teismo sprendimą šio skolininko atžvilgiu, arba vykdomąjį dokumentą, reikalaujantį aiškaus skolininko sutikimo, ar tai būtų teismo susitarimas, ar autentiškas dokumentas.
<…>
(7) Šis reglamentas turėtų būti taikomas teismo sprendimams, susitarimams bei autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų ir sprendimams, paskelbtiems po Europos vykdomaisiais raštais pripažintų teismo sprendimų, susitarimų ir autentiškų dokumentų užginčijimo.
<…>
(10) Kai skolininkui nedalyvaujant procese valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl neginčytino reikalavimo, bet kokių kliūčių panaikinimas valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas, yra neatsiejamas ir priklauso nuo pakankamos garantijos, kad laikomasi gynybos teisių.
<…>
(12) Turėtų būti nustatyti minimalūs reikalavimai procesams, kuriuose priimami teismo sprendimai, siekiant užtikrinti, kad skolininkas būtų informuojamas apie su juo susijusius teismo veiksmus, reikalavimą aktyviai dalyvauti procese ieškiniui užginčyti ir su jo nedalyvavimu susijusias pasekmes. Apie tai skolininkui pranešama tinkamu laiku ir būdu, kad jis turėtų galimybę pasiruošti gynybai.
<…>
(18) Abipusis [Tarpusavio] pasitikėjimas vykdant teisingumą valstybėse narėse pateisina vienos valstybės narės teismo įvertinimą, kad visos sąlygos Europos vykdomajam raštui pripažinti yra įvykdytos ir visose kitose valstybėse narėse suteikia galimybę vykdyti teismo sprendimą, neatliekant teisinės minimalių procedūrinių reikalavimų tinkamo taikymo peržiūros valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas teismo sprendimas.“
4 Šio reglamento 1 straipsnyje numatyta:
„Šio reglamento tikslas – sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas.“
5 Minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Šis reglamentas taikomas teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų.
Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu:
a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu [sudarytas teisme vykstant teismo procesui], aiškiai sutiko su juo; [arba]
b) teisminio bylos nagrinėjimo metu [vykstant teismo procesui], atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; [arba]
c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; [arba]
d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente.“
6 To paties reglamento 4 straipsnyje numatyta:
„Šiame reglamente taikomi šie sąvokų apibrėžimai:
1. „teismo sprendimas“ – bet koks valstybės narės teismo sprendimas, nepaisant to, kaip jis įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno nutarimą dėl su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ar sąnaudų;
2. „reikalavimas“ – tai reikalavimas dėl konkrečios pinigų sumos mokėjimo, kuriam sukako terminas arba kuriam teismo sprendime, susitarime ar autentiškame dokumente yra nustatyta atitinkama data;
3. „autentiškas dokumentas“:
a) dokumentas, kuris buvo formaliai parengtas arba užregistruotas kaip autentiškas dokumentas, ir kurio autentiškumas:
i) susijęs su parašu ir dokumento turiniu; ir
ii) buvo nustatytas valdžios institucijos ar kitos institucijos, kurią šiam tikslui įgaliojo šio dokumento kilmės valstybė narė;
arba
b) su administracinėmis institucijomis sudarytas arba jų patvirtintas susitarimas dėl įsipareigojimų vykdymo;
<…>
6. „kilmės teismas“ – tai teismas, kurio procesas vyksta tuo metu, kai vykdomos [kuriame procesas pradedamas, kai tenkinamos] 3 straipsnio 1 dalies a, b ar c punktuose nustatytos sąlygos;
7. Švedijoje vykstančiuose supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti (betalningsföreläggande) „teismo“ sąvoka apima Švedijos vykdomąją [išieškojimo] tarnybą (kronofogdemyndighet).“
7 Reglamento Nr. 805/2004 5 straipsnyje „Exequatur panaikinimas“ numatyta:
„Kilmės valstybėje narėje Europos vykdomuoju raštu pripažintas teismo sprendimas kitose valstybėse narėse pripažįstamas ir vykdomas, nereikalaujant vykdomumo patvirtinimo ir nesuteikiant jokios galimybės nepritarti jo pripažinimui.“
8 Šio reglamento III skyriuje esančiuose 12–19 straipsniuose apibrėžiami minimalūs neginčytinų reikalavimų procedūrų reikalavimai, be kita ko, susiję su bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento įteikimu ir su informacijos suteikimu skolininkui.
9 To paties reglamento 12 straipsnyje „Minimalių reikalavimų taikymo sritis“ numatyta:
„1. Reikalavimui, kuris yra laikomas neginčytinu kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, teismo sprendimas Europos vykdomuoju raštu gali būti patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu teismo procesiniai veiksmai [teismo procesas] kilmės valstybėje narėje buvo vykdomi [vyko] laikantis šiame skyriuje nustatytų procedūrinių reikalavimų.
2. Tie patys reikalavimai taikomi ir išduodant Europos vykdomojo rašto pažymėjimą ar 6 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą pakeitimo pažymėjimą po teismo sprendimo užginčijimo priimtam sprendimui, kai šio sprendimo priėmimo metu buvo laikomasi 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose nustatytų sąlygų.“
10 Reglamento Nr. 805/2004 16 straipsnyje „Atitinkamos informacijos apie reikalavimą suteikimas skolininkui“ nustatyta:
„Siekiant užtikrinti, kad skolininkui buvo suteikta tinkama informacija apie reikalavimą, bylos iškėlimo arba lygiaverčiame dokumente turi būti:
a) šalių pavardės ir adresai;
b) reikalavimo suma;
c) jei reikalavime numatytos palūkanos: palūkanų norma ir laikotarpis, už kurį numatytos palūkanos, jei pagal valstybės narės teisės aktus prie pagrindinės sumos nėra automatiškai pridėtų įstatymų numatytų palūkanų;
d) reikalavimo priežasties paaiškinimas.“
11 Minėto reglamento 25 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su autentiškų dokumentų patvirtinimu, nustatyta:
„Autentiškas dokumentas dėl reikalavimo, kaip apibrėžta 4 straipsnio 2 dalyje, vykdytinas vienoje valstybėje narėje, remiantis kilmės valstybės narės paskirtai kompetentingai institucijai pateiktu prašymu patvirtinamas Europos vykdomuoju raštu užpildant III priede pateiktą standartinės formos blanką.“
12 To paties reglamento 30 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta valstybių narių pareiga pateikti Europos Komisijai „25 straipsnyje nurodytų institucijų sąrašą <…> ir tolesnius jų pakeitimus.“
13 Pagal minėto 30 straipsnio 1 dalies c punktą Kroatijos Respublika pateikė Europos Komisijai tokį sąrašą:
„Kompetentingi teismai, administracinės institucijos, notarai, viešosios valdžios įgaliojimus turintys fiziniai ir juridiniai asmenys, pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus turintys teisę išduoti vykdomuosius dokumentus ar vykdomuosius raštus dėl neginčytinų reikalavimų.“
Kroatijos teisė
14 Ovršni zakon (Įstatymas dėl vykdymo, Narodne novine, Nr. 112/12, 25/13 ir 93/14) 31 straipsnyje numatyta:
„1. Pagal šį įstatymą autentiškas dokumentas yra sąskaita, <…> išrašas iš apskaitos dokumentų, privatus legalizuotas dokumentas ir kiekvienas dokumentas, kuris pagal specialiuosius teisės aktus laikomas oficialiu dokumentu. Palūkanų apskaičiavimas taip pat laikomas sąskaita.
2. Autentiškas dokumentas yra vykdytinas, jeigu jame nurodyta kreditoriaus ir skolininko tapatybė, taip pat piniginės prievolės įvykdymo dalykas, pobūdis, dydis ir įvykdymo data.
3. Be šio straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos, fiziniam asmeniui, nevykdančiam registruotos veiklos, išrašytoje sąskaitoje skolininkui turi būti nurodyta, kad jeigu neįvykdoma piniginė prievolė, kurios įvykdymo terminas jau suėjo, kreditorius gali reikalauti jos priverstinio vykdymo remdamasis autentišku dokumentu.
<…>“
15 Šio įstatymo 278 straipsnis suformuluotas taip:
„Notarai, laikydamiesi šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą dėl autentiškais dokumentais grindžiamų vykdymo prašymų.“
16 Minėto įstatymo 281 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, kuriomis, remdamiesi „autentišku dokumentu“, notarai gali išduoti vykdomuosius raštus, o šio straipsnio 2–8 dalyse numatyta procedūra, vykdoma tuo atveju, kai notaras tokio rašto neišduoda.
17 To paties įstatymo 282 straipsnyje numatyta, kad notaro vykdomasis raštas gali būti užginčytas padavus skundą, ir nurodyta tokio skundo nagrinėjimo procedūra.
18 Įstatymo dėl vykdymo 283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu notaras padaro vykdomąjį įrašą jo išduoto vykdomojo rašto kopijoje, jeigu pasibaigus aštuonių dienų terminui, per kurį galima pateikti prieštaravimą, toks prieštaravimas nebuvo pateiktas.
19 Šio įstatymo 356 straipsnyje nurodyta:
„Šios antraštinės dalies nuostatos reglamentuoja Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimo dėl neginčytinų reikalavimų procedūrą laikantis Reglamento [Nr. 805/2004] ir nustato pagal Europos vykdomąjį raštą galimą vykdymo procedūrą.“
20 Minėto įstatymo 357 straipsnyje numatyta:
„Kroatijoje išduoti:
<…>
– kitų oficialių dokumentų, pagal [Reglamento Nr. 805/2004] 25 straipsnio 1 dalį vykdytinų Kroatijos Respublikoje, vykdymo pažymėjimus
<…>
turi teisę teismai, administracinės institucijos, notarai arba viešosios valdžios įgaliojimus turintys fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems leidžiama išduoti nacionalinio teismo išduoto Europos vykdomojo rašto, susijusio su neginčytinais reikalavimais, vykdytiną kopiją“.
21 To paties įstatymo 358 straipsnyje numatyta:
„1. Reglamento 9 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 3 dalyje numatyti pažymėjimai išduodami prieš tai neišklausius skolininko.
2. Pažymėjimą išdavusi institucija ar asmuo turi ex officio pateikti kopiją skolininkui.
<…>
4. Jeigu notaras konstatuoja, kad netenkinamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pažymėjimų išdavimo sąlygos, jis kartu su atitinkamų aktų ar dokumentų kopijomis perduoda prašymą išduoti šį pažymėjimą nagrinėti municipaliniam teismui, kurio veiklos teritorijai priklauso. Notaras turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad neįvykdytos sąlygos šalies pateiktam prašymui patenkinti.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
22 Advokato veiklą vykdantis I. Zulfikarpašić sudarė pagalbos teikimo ir atstovavimo sutartį su S. Gajer, kuris neapmokėjo už šias paslaugas jam išrašytos sąskaitos.
23 Remdamasis šia sąskaita, laikoma „autentišku dokumentu“, I. Zulfikarpašić pagal Įstatymą dėl vykdymo kreipėsi į notarą su prašymu pradėti prieš S. Gajer nukreiptą priverstinio vykdymo procedūrą. Remdamasis šiuo dokumentu 2014 m. vasario 12 d. notaras išdavė vykdomąjį raštą, kuris, skolininkui jo neužginčijus, tapo galutinis.
24 2014 m. lapkričio 13 d. I. Zulfikarpašić pateikė notarui prašymą pripažinti šį vykdomąjį raštą Europos vykdomuoju raštu.
25 Vis dėlto notaras nusprendė, kad netenkinamos sąlygos išduoti prašomą pažymėjimą. Jis nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalį reikalavimas turi būti laikomas neginčytinu. Tačiau, pirma, pagal minėto 3 straipsnio 1 dalies a–c punktus neginčytinais laikytini tik reikalavimai, kurie buvo teismo proceso dalykas, ir, antra, pagal minėto 3 straipsnio 1 dalies d punktą tokiais laikytini tik reikalavimai, su kuriais skolininkas aiškiai sutiko autentiškame dokumente, o toks dokumentas, kaip matyti iš reglamento nuostatose pateiktos jo apibrėžties, turėtų apimti notaro išduotą dokumentą, koks yra remiantis „autentišku dokumentu“ išduotas vykdomasis raštas. Vis dėlto toks raštas netenkina sąlygos, kad skolininkas aiškiai sutiko su reikalavimu.
26 Notaras taip pat nurodė, kad nors Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 7 dalyje konkrečiai numatyta, kad Švedijoje vykstančiuose supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti „teismo“ sąvoka apima Švedijos vykdomąją tarnybą, nei šiame straipsnyje, nei kitose šio reglamento ar kitų su vykdymo procedūra susijusių Sąjungos teisės aktų nuostatose nenumatyta, kad Kroatijoje notaras yra prilygintas „teismui“.
27 Taigi tas pats notaras, remdamasis Įstatymo dėl vykdymo 358 straipsnio 4 dalimi, perdavė pagrindinę bylą Općinski sud u Novom Zagrebu – Stalna služba u Samoboru (Novi Zagreb municipalinis teismas, turintis nuolatinę būstinę Samobore, Kroatija), kad šis priimtų sprendimą dėl I. Zulfikarpašić pateikto pripažinimo prašymo.
28 Tokiomis aplinkybėmis Općinski sud u Novom Zagrebu – Stalna služba u Samoboru (Novi Zagreb municipalinis teismas, turintis nuolatinę būstinę Samobore) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Įstatymo dėl vykdymo nuostatos, susijusios su Europos vykdomuoju raštu, atitinka Reglamento Nr. 805/2004 nuostatas, t. y. ar Kroatijoje, vykstant vykdomojo rašto išdavimo remiantis autentišku dokumentu procedūrai, terminas „teismas“ apima ir notarus ir ar notarai gali išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimus dėl galutinių ir vykdytinų vykdomųjų raštų, kuriuos jie išdavė remdamiesi autentišku dokumentu, jeigu atitinkamas raštas nebuvo ginčijamas, ir, jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar teismas gali išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą dėl vykdomojo rašto, kurį remdamasis autentišku dokumentu išdavė notaras, kai toks raštas iš esmės išduotas dėl neginčytino reikalavimo, taip pat – kokį blanką reikia naudoti tokiu atveju?“
Dėl prejudicinio klausimo
29 Pateiktą klausimą sudaro trys dalys.
Dėl pirmos klausimo dalies
30 Pirma savo klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, priskirtini prie sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamentą.
31 Kroatijos ir Ispanijos vyriausybės mano, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Jų teigimu, šiame reglamente vartojami terminai „teismas“ ir „teismo procesas“ apima ne tik teismus siaurąja prasme, bet apskritai bet kokį subjektą, kai jis vykdo iš esmės teisminę funkciją, kaip yra nagrinėjamu atveju. Savo ruožtu Europos Komisija mano, kad į minėtą klausimą reikia atsakyti neigiamai.
32 Pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr. 2016 m. spalio 13 d. Sprendimo Mikołajczyk, C‑294/15, EU:C:2016:772, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 805/2004 sistema, reikia pažymėti, kad nors jame kelis kartus daroma nuoroda į „teismą“ ir į „teismo procesą“, jame nenurodyti jų sudėtiniai elementai. Taip šio reglamento 4 straipsnio 6 punkte „kilmės teismas“ apibrėžiamas kaip „teismas, kuriame procesas pradedamas, kai tenkinamos 3 straipsnio 1 dalies a, b ar c punktuose nustatytos sąlygos“. Šio reglamento 4 straipsnio 1 punkte sąvoka „teismo sprendimas“ apibrėžiama kaip reiškianti „bet kokį valstybės narės teismo sprendimą“.
34 To paties reglamento 4 straipsnio 7 punkte numatyta, kad Švedijoje vykstančiuose supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti (betalningsföreläggande) „teismo“ sąvoka apima Švedijos vykdomąją tarnybą (kronofogdemyndighet). Konkrečiai šis straipsnis skirtas jame nurodytam subjektui ir jis neapima notarų Kroatijoje.
35 Be to, reikia konstatuoti, kad, kitaip nei, pvz., 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107), kurio 3 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, kad terminas „teismas“ pagal šį reglamentą apima ne tik teismines institucijas, bet ir visas kitas spręsti šios srities klausimus kompetentingas institucijas, kurios vykdo teismines funkcijas ir tenkina tam tikras šioje dalyje nurodytas sąlygas, Reglamente Nr. 805/2004 nėra jokios bendros tokio pobūdžio nuostatos.
36 Tokią išvadą sustiprina su 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) susijusi jurisprudencija, pagal kurią į šio reglamento 3 straipsnio, kuriame numatyta, kad terminas „teismas“ apima Švedijos išieškojimo tarnybą ir notarus Vengrijoje, taikymo sritį nepatenka notarai Kroatijoje (šiuo klausimu žr. šios dienos sprendimo Pula Parking, C‑551/15, 46 punktą).
37 Taigi, kaip priminta šio sprendimo 32 punkte, sąvokas „teismas“ ir „teismo procesas“ reikia išnagrinėti atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 805/2004, kurį šioje byloje prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiamus tikslus.
38 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš minėto reglamento 1 straipsnio formuluotės, juo siekiama, kad neginčytinų reikalavimų atveju būtų užtikrintas laisvas teismo sprendimų judėjimas visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir vykdymo, nesant reikalo atlikti tarpinės procedūros vykdymo valstybėje narėje.
39 Kaip matyti iš šio reglamento 10 konstatuojamosios dalies, vis dėlto šio tikslo negalima įgyvendinti kokiu nors būdu susilpninant teisę į gynybą (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo ASML, C‑283/05, EU:C:2006:787, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40 Be to, iš Reglamento Nr. 805/2004 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principas yra kertinis akmuo kuriant patikimą Europos teisminę erdvę. Šis principas visų pirma grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą valstybėse narėse, į kurį daroma nuoroda minėto reglamento 18 konstatuojamojoje dalyje.
41 Iš tiesų valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų remiantis tarp valstybių narių turinčiu būti aukštu pasitikėjimo lygiu (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 78 punktas).
42 Pagal Reglamento Nr. 805/2004 5 straipsnį šis principas reiškia kilmės valstybėje narėje Europos vykdomuoju raštu pripažintų teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą kitose valstybėse narės.
43 Siekiant užtikrinti teisėtų lūkesčių principo, nurodyto šio sprendimo 38 ir 39 punktuose, apsaugą teismo sprendimų laisvo judėjimo kontekste reikia griežtai vertinti sąvoką „teismas“ apibrėžiančius elementus tam, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų nustatyti sprendimus, kuriuos priėmė kitų valstybių narių teismai. Iš tikrųjų tarpusavio pasitikėjimo principo laikymasis vykdant teisingumą Sąjungos valstybėse narėse, kuriuo pagrįstas šio reglamento taikymas, be kita ko, reiškia, kad teismo sprendimai, kuriuos prašoma vykdyti valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė, turi būti priimti vykstant teismo procesui, kuriame užtikrinamas nepriklausomumas ir nešališkumas ir laikomasi rungimosi principo.
44 Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad pagal Įstatymo dėl vykdymo nuostatas Kroatijoje notarai turi įgaliojimus išduoti raštą gavę prašymus pradėti vykdymo procedūrą, per kurią remiamasi autentišku dokumentu. Įteikus raštą atsakovui, šis gali pareikšti prieštaravimą. Gavęs priimtiną, motyvuotą prieštaravimą, kuris pateikiamas laiku ir kuris nukreiptas prieš jo išduotą raštą, notaras prieštaravimo procedūros tikslais perduoda bylos medžiagą kompetentingam teismui, o šis priima sprendimą dėl pareikšto prieštaravimo.
45 Iš šių nuostatų matyti, kad remiantis „autentišku dokumentu“ notaro išduotas vykdomasis raštas įteikiamas skolininkui tik tokį raštą priėmus, ir toks skolininkas neinformuojamas apie notarui pateiktą prašymą.
46 Nors skolininkas turi galimybę dėl notaro išduoto vykdomojo rašto pareikšti prieštaravimą, o notaras greičiausiai vykdo jam suteiktus su priverstinio vykdymo procedūra, per kurią remiamasi „autentišku dokumentu“, susijusius įgaliojimus prižiūrimas teisėjo, kuriam notaras privalo perduoti prieštaravimus, jeigu jie būtų pareikšti, vis dėlto Kroatijoje notaras nagrinėja prašymą išduoti vykdomąjį raštą tokiu pagrindu, neužtikrindamas rungimosi principo taikymo.
47 Vis dėlto Reglamento Nr. 805/2004 12 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik jeigu teismo procesas kilmės valstybėje narėje vyko laikantis šio reglamento III skyriuje nustatytų minimalių reikalavimų.
48 Minėto reglamento 16 straipsnyje, siejamame su jo 12 konstatuojamąja dalimi, numatyta, kad skolininkui turi būti suteikta „atitinkama“ informacija, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, ir taip užtikrinamas rungimosi principo taikymas vykstant procedūrai, per kurią išduodamas vykdomasis raštas, kurio pagrindu gali būti išduotas pažymėjimas. Šiuose minimaliuose reikalavimuose išreiškiamas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti, kad vykstant procesams, kai priimami teismo sprendimai dėl neginčytinų reikalavimų, būtų pakankamai garantijų, kurios užtikrintų teisę į gynybą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Pebros Servizi, C‑511/14, EU:C:2016:448, 44 punktą).
49 Nacionalinė vykdomojo rašto išdavimo procedūra, vykdoma neįteikiant skolininkui bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento ir tokiame dokumente neinformuojant skolininko apie reikalavimą, dėl ko skolininkas sužino apie pareikštą reikalavimą tik kai jam įteikiamas toks raštas, negali būti laikoma rungimosi principu grindžiama procedūra.
50 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmą klausimo dalį reikia atsakyti taip: Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, nepriskirtini prie sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamentą.
Dėl antros ir trečios klausimo dalių
51 Antra ir trečia klausimo dalimis, kurias reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, pirma, ar Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu, ir, antra, ar šį reglamentą reikia aiškinti taip, kad kompetenciją išduoti tokį pažymėjimą turi notarai, ar vis dėlto taip, kad tokią kompetenciją turi nacionaliniai teismai.
52 Minėto reglamento 3 straipsnyje „Europos vykdomuoju raštu pripažįstami vykdomieji dokumentai“ nustatytos sąlygos, kuriomis reikalavimas laikomas neginčytinu, jo 1 dalies a–c punktuose numatytus atvejus, susijusius su reikalavimais, kurie konstatuojami vykstant teismo procesui, atskiriant nuo šios 1 dalies d punkte nurodytų atvejų, t. y. kai skolininkas autentiškame dokumente aiškiai sutinka su reikalavimais.
53 Iš atsakymo, kuris pateiktas į pirmą klausimo dalį, matyti, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduotas vykdomasis raštas negali būti laikomas teismo sprendimu, nes šis nacionalinis subjektas nėra teismas, todėl negalima laikyti, kad toks raštas išduotas vykstant teismo procedūrai; vis dėlto dar reikia išnagrinėti, ar toks raštas gali būti laikomas autentišku dokumentu dėl neginčytino reikalavimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalies d punktą.
54 Šiuo klausimu pažymėtina, kad minėto reglamento 4 straipsnio 3 punkte autentiškas dokumentas apibrėžiamas kaip dokumentas, kuris buvo formaliai parengtas arba užregistruotas kaip autentiškas dokumentas ir kurio autentiškumas, susijęs su parašu ir turiniu, buvo nustatytas bet kurios tokius įgaliojimus turinčios valdžios institucijos, arba kaip su administracinėmis institucijomis sudarytas ar jų patvirtintas susitarimas dėl išlaikymo prievolių vykdymo.
55 Reikia konstatuoti, kad nors Kroatijos teisinėje sistemoje notarai turi įgaliojimus sudaryti autentiškus dokumentus, negalima teigti, kad remiantis „autentišku dokumentu“ išduotame vykdomajame rašte konstatuotas reikalavimas negali būti užginčytas.
56 Iš tikrųjų remiantis Reglamento Nr. 805/2004 5 konstatuojamąja dalimi jo 3 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad autentiškas dokumentas gali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu tik jeigu autentiškame dokumente skolininkas aiškiai sutiko su reikalavimu.
57 Pagrindinėje byloje notaras išdavė vykdomąjį raštą remdamasis „autentišku dokumentu“, būtent I. Zulfikarpašić sąskaita, kurią jis išrašė pagal pagalbos teikimo ir atstovavimo sutartį. Šią sąskaitą advokatas parengė vienašališkai. Minėto rašto turinys nepatvirtina, kad skolininkas aiškiai sutiko su reikalavimu.
58 Be to, aplinkybės, kad skolininkas nepareiškė prieštaravimo, negalima prilyginti aiškiam sutikimui su reikalavimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalies d punktą, nes toks sutikimas turi būti išreikštas autentiškame dokumente, kurį prašoma pripažinti.
59 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrą ir trečią klausimo dalis reikia atsakyti taip: Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, negali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nes jis nesusijęs su neginčytinu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, reikia aiškinti taip, kad Kroatijoje notarai, naudodamiesi jiems pagal nacionalinę teisę suteiktais įgaliojimais per priverstinio vykdymo procedūras, per kurias remiamasi „autentišku dokumentu“, nepriskirtini prie sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą.
2. Reglamentą Nr. 805/2004 reikia aiškinti taip, kad remiantis „autentišku dokumentu“ Kroatijoje notaro išduotas vykdomasis raštas, kuris nebuvo užginčytas, negali būti pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nes jis nesusijęs su neginčytinu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį.
Parašai.