Byla C‑51/15

Remondis GmbH & Co. KG Region Nord

prieš

Region Hannover

(Oberlandesgericht Celle prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 4 straipsnio 2 dalis – Pagarba valstybių narių nacionaliniam savitumui, neatsiejamam nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų, įskaitant vietos ir regionų savivaldą – Valstybių narių vidaus organizavimas – Vietos ir regionų valdžios institucijos – Teisinė priemonė, kuria įsteigiamas naujas viešosios teisės subjektas ir organizuojamas įgaliojimų ir pareigų viešųjų funkcijų vykdymo srityje perdavimas – Viešieji pirkimai – Direktyva 2004/18/EB – 1 straipsnio 2 dalies a punktas – Sąvoka „viešojo pirkimo sutartis“

Santrauka – 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

Teisės aktų derinimas – Viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarka – Direktyva 2004/18 – Viešojo pirkimo sutartis – Sąvoka – Dviejų vietos ir regionų valdžios institucijų susitarimas – Teisinė priemonė, kuria įsteigiamas naujas viešosios teisės reglamentuojamas subjektas ir organizuojamas įgaliojimų ir pareigų viešųjų funkcijų vykdymo srityje perdavimas – Neįtraukimas – Sąlygos – Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas

(ESS 4 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktas)

Direktyvos 2004/18 dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad viešojo pirkimo sutartimi nelaikytinas toks dviejų vietos ir regionų valdžios institucijų susitarimas, kuriuo remdamosi šios valdžios institucijos pagal priimtus įstatus įsteigia valdžios institucijų asociaciją, viešosios teisės reglamentuojamą juridinį asmenį, ir šiam naujam viešajam subjektui perduoda tam tikrus įgaliojimus, kurie anksčiau buvo priskirti šioms valdžios institucijoms, o dabar priklauso šiai valdžios institucijų asociacijai.

Kompetencijos paskirstymui valstybėje narėje taikoma apsauga, nustatyta pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį. Ši apsauga taip pat susijusi su kompetencijos reorganizavimu valstybėje narėje, pagal kurį anksčiau kompetenciją turinti valdžios institucija atleidžiama nuo pareigos vykdyti tam tikras viešąsias funkcijas arba ji netenka ar pati atsisako teisės vykdyti tam tikras viešąsias funkcijas, nes ši pareiga ir ši teisė priskirta kitai valdžios institucijai.

Be to, toks kompetencijos perdavimas neatitinka visų sąlygų, nustatytų viešojo pirkimo sutarties sąvokos apibrėžtyje.

Vien dėl piniginės naudos sudaryta sutartis gali būti viešojo pirkimo sutartis, kuriai taikoma Direktyva 2004/18, o šis atlygintinas pobūdis reiškia, kad viešojo pirkimo sutartį sudariusiai perkančiajai organizacijai už atlygį pagal tą sutartį suteikiama paslauga, kuri turi tiesioginę ekonominę vertę šiai perkančiajai organizacijai. Šios sutarties abipusiškumo pobūdis yra esminis viešojo pirkimo sutarties požymis.

Nepaisant to, kad sprendimas dėl viešosios kompetencijos suteikimo nepatenka į komercinių sandorių sritį, vien dėl aplinkybės, kad valdžios institucija netenka anksčiau jai priskirtos kompetencijos, išnyksta bet koks ekonominis interesas vykdyti funkcijas, priskirtas šiai kompetencijai.

Taigi kompetencijai įgyvendinti naudojamų priemonių, kurias kompetencijos netekusi valdžios institucija perduoda kompetenciją gavusiai valdžios institucijai, perskirstymas negali būti analizuojamas kaip atlygio mokėjimas, veikiau tai yra logiška, gal net privaloma, šios kompetencijos savanoriško perdavimo ar nurodymo pirmosios valdžios institucijos kompetenciją perskirti antrajai valdžios institucijai pasekmė.

Atlygis taip pat nėra tai, kad valdžios institucija, kuri imasi iniciatyvos perduoti kompetenciją ir kuri nusprendžia perskirstyti kompetenciją, įsipareigoja prisiimti galimų išlaidų, viršijančių pajamas ir kylančių dėl šios kompetencijos įgyvendinimo, naštą. Iš tiesų, tai yra trečiosioms šalims skirta garantija, kurios būtinybė konkrečiu atveju kyla iš principo, pagal kurį valdžios institucijai negali būti iškelta nemokumo byla. Pats tokio principo buvimas patenka į valstybės narės vidaus organizavimo sritį.

Vis dėlto tam, kad kompetencijos perdavimą tarp valdžios institucijų būtų galima laikyti vidaus organizavimo priemone ir dėl to jį priskirti prie pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį garantuojamos valstybių narių laisvės, jis turi atitikti tam tikras sąlygas.

Toks kompetencijos perdavimas, susijęs su viešųjų funkcijų vykdymu, yra tik tuo atveju, jei jis apima tiek su perduota kompetencija susijusias pareigas, tiek iš to kylančius įgaliojimus, todėl naujai kompetenciją įgijusi valdžios institucija turi turėti sprendimų priėmimo ir finansinį savarankiškumą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(žr. 40–47, 49, 55 punktus ir rezoliucinę dalį)