BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. gruodžio 20 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Eurais išreikštų palūkanų normos išvestinių priemonių sektorius – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas Euribor tarpbankinėmis referencinėmis normomis – Keitimasis konfidencialia informacija – Konkurencijos ribojimas dėl tikslo – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Laiko atžvilgiu išskaidyta „mišri“ procedūra – Nekaltumo prezumpcija – Nešališkumas – Baudos – Bazinis dydis – Pardavimų vertė – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys – Pareiga motyvuoti – Iš dalies keičiantis sprendimas, kuriuo papildomi motyvai – Vienodas požiūris – Proporcingumas – Neribota jurisdikcija“
Byloje T‑106/17
JPMorgan Chase & Co., įsteigta Niujorke (Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos),
JPMorgan Chase Bank, National Association, įsteigta Kolambuse (Ohajas, Jungtinės Amerikos Valstijos),
J.P. Morgan Services LLP, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė),
atstovaujamos solicitors B. Tormey, A. Holroyd, L. Ream, N. French, N. Frey, D. Das, D. Hunt, N. English, KC M. Lester, barristers D. Piccinin ir D. Heaton,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. van Schaik, T. Baumé ir M. Farley,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė kolegijos pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai A. Kornezov, E. Buttigieg (pranešėjas), K. Kowalik-Bańczyk ir G. Hesse,
posėdžio sekretorė I. Kurme, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, be kita ko, į:
– 2019 m. birželio 5 d. ir 2021 m. kovo 31 d. sprendimus sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio d punktą,
– 2021 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos gautą ieškovių pareiškimą dėl patikslinimo ir 2021 m. lapkričio 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos gautas Komisijos pastabas dėl šio pareiškimo,
įvykus 2022 m. kovo 18 d. posėdžiui,
atsižvelgdamas į 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą HSBC Holdings ir kt. / Komisija (C‑883/19 P, EU:C:2023:11) ir su juo susijusių šalių pastabas,
priima šį
Sprendimą(1)
[Praleista]
III. Dėl teisės
[Praleista]
A. Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punktą
[Praleista]
1. Dėl ieškovėms priskirtinų neteisėtų veiksmų buvimo (ieškinio pirmasis, antrasis ir trečiasis pagrindai)
[Praleista]
a) Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, kuriuo ginčijamas „JP Morgan“ dalyvavimas darant pažeidimą
[Praleista]
1) Dėl „JP Morgan“ dalyvavimo atliekant ginčijamus veiksmus užginčijimo
i) Dėl dalyvavimo manipuliuojant „Euribor“ norma
274 Ieškovės teigia, kad JP Morgan prekiautojas nedalyvavo atliekant jokius veiksmus, kuriais buvo siekiama manipuliuoti Euribor ar EONIA. Šiuo klausimu jos tvirtina, kad Komisijos argumentas prieš jas, beje, nepagrįstas jos pačios nustatytais faktais, visiškai skiriasi nuo argumento, kuriuo ji rėmėsi prieš kitus ginčijamo sprendimo adresatus, nes nagrinėjamas keitimasis informacija neapima jokio prašymo manipuliuoti Euribor JP Morgan prekiautojo naudai ar kad JP Morgan prekiautojas manipuliuotų Deutsche Bank prekiautojo naudai. Taigi nebuvo įrodyta, kad ieškovės prisidėjo prie kokio nors manipuliavimo Euribor norma, kurį vykdė kartelis. Darant prielaidą, kad tokius prašymus būtų galima nustatyti, pažymėtina, kad Komisija nebūtų nustačiusi, kad JP Morgan prekiautojas, kreipdamasis į savo iždo skyrių, priėmė tokius prašymus arba juos vykdė. Galiausiai Komisija nenustatė, kad JP Morgan prekiautojas taip pat siekė manipuliuoti EONIA palūkanų norma.
275 Komisijos išvados, net ir darant prielaidą, kad jos teisingos, galėtų parodyti nebent tai, kad JP Morgan prekiautojas pasinaudojo Deutsche Bank prekiautojo perduota informacija apie pastarojo vykdytą manipuliavimą. Ginčijamame sprendime tokia pasyvaus dalyvavimo darant pažeidimą tyliu pritarimu teorija nebuvo išdėstyta ir bet kuriuo atveju nepatvirtinta, nes Komisija neįrodė, kad JP Morgan prekiautojas buvo informuotas apie kokį nors antikonkurencinį susitarimą tarp kitų bankų ir dalyvavo susitikime, per kurį buvo sudarytas antikonkurencinis susitarimas.
276 Komisija nesutinka su ieškovių argumentais ir tvirtina, kad įrodymai, vertinami kaip įkalčių visuma, atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei rinką, rodo, jog JP Morgan dalyvavo ginčijamame sprendime nurodytuose visų formų slaptuose susitarimuose.
277 Šiuo klausimu iš keitimosi informacija tarp JP Morgan prekiautojo, kaip vienos šalies, ir Deutsche Bank bei Barclays prekiautojų, kaip kitos šalies, kurių tikrumas buvo patvirtintas pirma (žr. šio sprendimo 273 punktą), vertinamos atsižvelgiant į kitus įrodymus, matyti, kad Komisija teisingai nustatė, jog JP Morgan prekiautojas dalyvavo veiksmuose, susijusiuose su manipuliavimu Euribor norma.
278 Pirmiausia reikia kaip nepagrįstą atmesti ieškovių argumentą, kad veiksmai, dėl kurių joms priekaištaujama, yra tik tiesioginiai prašymai manipuliuoti Euribor normos pateikimu. Iš tiesų, kaip teisingai teigia Komisija ir kaip jau buvo pažymėta, veiksmai, dėl kurių priekaištaujama ieškovėms, buvo atlikti įvairiomis formomis, kurios nurodytos ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamojoje dalyje ir primintos šio sprendimo 16 punkte. Taigi, teigdamos, kad Komisija ginčijamame sprendime nenustatė, jog JP Morgan dalyvavo manipuliuojant Euribor, taip pat, kad Deutsche Bank prekiautojas prašė JP Morgan prekiautojo daryti įtaką Euribor įmokoms, kad tai atitiktų jos interesus, arba kad JP Morgan prekiautojas pateikė panašų prašymą Deutsche Bank prekiautojui, ieškovės neteisingai aiškina ginčijamą sprendimą, remdamosi tik jo 490 konstatuojamąja dalimi, ir riboja Komisijos joms pareikštų prieštaravimų apimtį.
279 Antra, reikia priminti, kad įmonės dalyvavimas antikonkurenciniame susitikime sukuria prezumpciją, jog toks dalyvavimas yra neteisėtas, t. y. prezumpciją, kurią ši įmonė turi paneigti, įrodydama, kad viešai nuo jos atsiribojo, o kiti kartelio dalyviai turi ją atitinkamai suvokti (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 81 ir 82 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimo Comap / Komisija, C‑290/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:271, 74–76 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Priežastis, pagrindžianti šį teisės principą, yra ta, kad dalyvaudama minėtame susitikime ir viešai neatsiribodama nuo jo turinio įmonė leido manyti kitiems dalyviams, kad sutinka su jo rezultatu ir vykdys nustatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 82 punktą ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel / Komisija, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, EU:C:2007:52, 48 punktą).
280 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, iš įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, vertinamų kaip įkalčių visuma, matyti, kad JP Morgan prekiautojas įsitraukė į diskusijas su Deutsche Bank ir Barclays prekiautojais, siekdamas paveikti Euribor normos lygį taip, kad jis atitiktų jų interesus.
281 Pirma, į Deutsche Bank prekiautojo prašymą nustatyti didelę įmoką atsakydamas, kad savo iždo skyriuje pasitikslins jo siūlomos normos dydį, JP Morgan prekiautojas per keitimąsi informacija 2006 m. rugsėjo 27 ir 28 d. (žr. šio sprendimo 98 ir 107 punktus) sutiko paprašyti savo banko iždo departamento nurodyti tokius Euribor dydžius, kurie atitiktų Deutsche Bank prekiautojo pageidavimus.
282 Antra, iš keitimosi informacija 2006 m. lapkričio 8 d. (žr. šio sprendimo 178–181 punktus) vienareikšmiškai matyti, kad JP Morgan prekiautojas ir Deutsche Bank prekiautojas nagrinėjo galimybę suderinti būsimą atitinkamų jų bankų Euribor duomenų pateikimą pagal jų pageidavimus, kad būtų užfiksuota žema vieno mėnesio Euribor palūkanų norma.
283 Trečia, per keitimąsi informacija, įvykusį 2006 m. spalio 25 d., Barclays prekiautojas nedviprasmiškai pasiūlė JP Morgan prekiautojui nedvejojant prašyti užfiksuoti jo interesus atitinkančią Euribor normą, o pastarasis šio pasiūlymo neatmetė ir niekaip kitaip nuo jo neatsiribojo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 279 punkte nurodytą jurisprudenciją. Panašiai iš keitimosi informacija 2006 m. spalio 26 d. matyti, jog Deutsche Bank prekiautojas pasiūlė JP Morgan prekiautojui kreiptis į jį siekiant paprašyti vieno mėnesio Euribor duomenis pateikti pagal jo interesus. JP Morgan prekiautojas nuo tokio pasiūlymo neatsiribojo ir atmetė pasiūlymą tik tiek, kiek užfiksuotų palūkanų normų lygis, kuris tuo metu buvo žemas, atitiko jo interesus.
284 Ketvirta, iš 2006 m. rugsėjo 27, 28 ir 29 d., 2006 m. spalio 25 ir 26 d. ir 2006 m. lapkričio 8 d. keitimosi informacija atvejų matyti, kad juose dalyvavusios šalys ketino imtis antikonkurencinių veiksmų, manipuliuodamos Euribor, nes jos bent jau išnagrinėjo galimybę ateityje suderinti atitinkamų savo bankų nurodysimus duomenis.
285 Penkta, viena vertus, kalbant apie manipuliavimą Euribor norma gruodžio mėnesio IMM dieną, iš 2006 m. gruodžio 15 d. duomenis teikiančio darbuotojo keitimosi informacija su JP Morgan prekiautoju matyti, kad pastarasis turėjo bent jau rimtų įtarimų dėl šio manipuliavimo ir Deutsche Bank dalyvavimo jį atliekant. Per 2006 m. gruodžio 18 d. vykusį keitimąsi informacija su Deutsche Bank prekiautoju jis pripažino, kad užfiksuota 3 mėnesių Euribor norma jį tenkina, net jeigu jo prekybos pozicija yra kukli, bet jis bent jau neturi priešingo intereso (žr. šio sprendimo 211 punktą). Iš to matyti, kad JP Morgan prekiautojas gavo naudos iš veiksmų, kuriais buvo siekiama manipuliuoti Euribor norma 2006 m. gruodžio 18 d., pakoreguodamas savo prekybos poziciją, ir tai padėjo jam išvengti nuostolių, nors jis aktyviai nedalyvavo įgyvendinant šią manipuliaciją.
286 Kita vertus, kalbant apie manipuliavimą Euribor norma kovo mėnesio IMM dieną, pažymėtina, kad įrodymai vienareikšmiškai rodo, kad JP Morgan prekiautojas žinojo arba bent jau turėjo rimtų įtarimų dėl šio manipuliavimo (žr. 2007 m. kovo 16 d. JP Morgan prekiautojo keitimąsi informacija su šio banko duomenis teikiančiu darbuotoju, šio sprendimo 258 punktas). Be to, atsižvelgusi į E banko pranešimus, JP Morgan prekiautojo ir jo banko duomenis teikiančio darbuotojo 2006 m. rugsėjo 29 d. keitimąsi informacija ir 2006 m. gruodžio 15 d. keitimąsi informacija (žr. šio sprendimo 208 ir 209 punktus) Komisija ginčijamo sprendimo 490 konstatuojamojoje dalyje pagrįstai padarė išvadą, kad JP Morgan prekiautojas žinojo, jog Deutsche Bank prekiautojas norėjo ir galėjo daryti įtaką Euribor orientacinių palūkanų normų lygiui. Taigi galima manyti, kad, kai pastarasis 2007 m. sausio 4 ir 8 d. bei 2007 m. vasario 6 d. jam perdavė informaciją apie tą dieną turėtą prekybos poziciją, taip pat apie savo prekybos strategiją, nes nurodė, kad tokia pozicija buvo nelabai rizikinga, JP Morgan prekiautojas galėjo pagrįstai numatyti, kad ši prekybos strategija atspindi Deutsche Bank prekiautojo prognozes dėl Euribor normos lygio, kuris bus nulemtas pastarojo manipuliacinių veiksmų.
287 Per 2007 m. kovo 16 ir 19 d. vykusį keitimąsi informacija JP Morgan prekiautojas aiškiai nurodė, kad atsižvelgė į Deutsche Bank prekiautojo jam perduotą informaciją ir kad dėl to sumažino savo trumpąją poziciją ir netgi užėmė „šiek tiek ilgąją“ poziciją dėl 2007 m. kovo mėnesio IMM ateities sandorių. Taigi jis sumažino savo nuostolius. Paskui jis padėkojo Deutsche Bank prekiautojui už patarimą.
288 Iš to išplaukia, kad JP Morgan prekiautojas gavo naudos iš praktikos, kuria buvo siekiama sumažinti Euribor normą 2007 m. kovo mėn. IMM dieną, – praktikos, apie kurią jis žinojo, nors, kaip teigia ieškovės, remiantis Komisijos pateiktais įrodymais, Deutsche Bank prekiautojas jo neinformavo apie šio plano detales ir dėl to jis aktyviai nedalyvavo jį įgyvendinant.
289 Šiuo klausimu reikia priminti, kaip Komisija padarė ginčijamo sprendimo 348 ir 364 konstatuojamosiose dalyse, kad pasyvus dalyvavimas darant pažeidimą, pavyzdžiui, įmonės dalyvavimas susitikimuose, per kuriuos buvo sudaryti susitarimai, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir neprieštaravimas jiems, laikytinas bendrininkavimu, dėl kurio gali kilti jos atsakomybė pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes tylus pritarimas neteisėtai iniciatyvai, viešai neatsiribojant nuo jos turinio arba nepranešant apie ją administracinėms institucijoms, skatina tęsti pažeidimą ir neleidžia jo atskleisti (žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo AC-Treuhand / Komisija, C‑194/14 P, EU:C:2015:717, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
290 Taigi, remiantis šio sprendimo 279 punkte nurodyta jurisprudencija, siekdama paneigti prezumpciją, kad toks dalyvavimas antikonkurenciniame susitikime buvo neteisėtas, įmonė turi pateikti įrodymų apie viešą atsiribojimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Slovenskį sporiteľňa, C‑68/12, EU:C:2013:71, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo klausimu ieškovės nepateikė jokių įrodymų nei dėl 2006 m. gruodžio 18 d. manipuliavimo palūkanų norma, nei dėl Deutsche Bank prekiautojo JP Morgan prekiautojui pateiktos informacijos apie savo prekybos strategiją 2007 m. kovo mėn. IMM dieną. Atvirkščiai, kaip nurodyta šio sprendimo 285 ir 286 punktuose, JP Morgan prekiautojas pakoregavo savo prekybos strategiją, kad galėtų gauti naudos iš šių manipuliacijų.
291 Ieškovės tvirtina, kad toks pasyvus dalyvavimas darant nagrinėjamą pažeidimą negalėjo būti inkriminuojamas joms, nes pareiga viešai atsiriboti nuo pažeidimo būtų svarbi tik tuo atveju, jei Komisija įrodytų, kad įmonė dalyvavo susitikime, per kurį buvo sudarytas antikonkurencinis susitarimas.
292 Vis dėlto atsižvelgiant į nagrinėjamo pažeidimo, kurį sudarė įvairių subjektų dvišalių ryšių tinklas, pobūdį (žr. ginčijamo sprendimo 357 ir 360 konstatuojamąsias dalis), Komisija negalėjo pripažinti dalyvavimo „susitikime“, kaip tai suprantama pagal ieškovių argumentą. Vadinasi, Komisija turėjo teisę konstatuoti, kad ieškovės pasyviai dalyvavo atliekant tam tikrus veiksmus, kuriais buvo siekiama manipuliuoti palūkanų normomis, nes JP Morgan prekiautojas žinojo apie manipuliavimo palūkanų normomis praktiką, be kita ko, vykdomą Deutsche Bank prekiautojo, su kuriuo jis palaikė dvišalius ryšius. Ieškovės neginčija, kad tokie manipuliavimo palūkanų normomis veiksmai yra neteisėti ar kad JP Morgan prekiautojas turėjo žinoti, kad jie yra neteisėti (žr. ginčijamo sprendimo 360 konstatuojamąją dalį).
293 Šešta, iš 2006 m. rugsėjo 27–28 d. ir 2006 m. lapkričio 8 d. keitimosi informacija matyti, kad JP Morgan prekiautojas perdavė arba bent jau netiesiogiai įsipareigojo perduoti savo konkurentui informaciją, gautą iš jo banko duomenis teikiančių darbuotojų. Iš tikrųjų 2006 m. rugsėjo 27–28 d. pažadėdamas „patikrinti“ iždo įnašo dydį JP Morgan prekiautojas ketino pašalinti abejones dėl šios įmonės numatyto įnašo dydžio, taigi, netiesiogiai įsipareigojo pranešti apie savo planuojamus užmegzti ryšius su ja. Panašiai 2006 m. lapkričio 8 d. keičiantis informacija JP Morgan prekiautojas atskleidė Deutsche Bank prekiautojui informaciją apie savo banko pateiktų duomenų lygį, gautą prieš tai susisiekus su iždo departamentu.
294 Septinta, 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. gruodžio 18 d. ir 2007 m. kovo 19 d. JP Morgan ir Deutsche Bank prekiautojai keitėsi informacija, siekdami kontroliuoti ar stebėti kartelio narių elgesį, nes jie arba tikrino Deutsche Bank pateikiamų duomenų lygį, arba išreiškė vienas kitam pasitenkinimą Euribor normos dydžiu, kuriuo, kaip jie žinojo ar bent jau įtarė, buvo manipuliuojama.
295 Galiausiai iš 2006 m. rugsėjo 27 ir 28 d., 2006 m. spalio 26 d. ir 2006 m. lapkričio 8 d. vykusių diskusijų aiškiai matyti, kad Deutsche Bank ir JP Morgan prekiautojai pranešė vienas kitam apie savo pageidavimus dėl užfiksuotinų Euribor normų arba apie savo prekybos pozicijas, pagal kurias buvo galima nustatyti tokius pageidavimus, todėl galėjo įsitikinti, kad jų interesai sutampa, prieš tęsdami savo suderintus veiksmus, kuriais siekė paveikti atitinkamų savo bankų teikiamus Euribor duomenis taip, kad jie atitiktų šiuos interesus.
296 Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad 2006 m. rugsėjo 27, 28 ir 29 d., 2006 m. spalio 2, 25 ir 26 d., 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. gruodžio 18 d., 2007 m. sausio 4 ir 8 d., 2007 m. vasario 6 d. ir 2007 m. kovo 16 ir 19 d. keičiantis informacija JP Morgan prekiautojas dalyvavo atliekant veiksmus, susijusius su manipuliavimu Euribor norma.
297 Šios išvados nepaneigia kiti ieškovių argumentai.
298 Pirma, ieškovės teigia, kad Komisija nenustatė, jog JP Morgan prekiautojas paprašė JP Morgan įmokų mokėtojų daryti įtaką Euribor ir EONIA indeksams arba įmokas mokėti atsižvelgiant į ryšius su kitais prekiautojais. Jos taip pat pažymi, kad JP Morgan iždo departamentas pateikė įnašą, kuris neatitiko tariamo kartelio.
299 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti (žr. šio sprendimo 278 punktą), kad pažeidžiantis elgesys, dėl kurio priekaištaujama JP Morgan, pasireiškia ne manipuliavimu Euribor, o prekiautojų keitimusi informacija, atspindinčiu jų ketinimą paveikti savo bankų Euribor kolegijai pateikiamus duomenis taip, kad jie atitiktų jų pačių interesus. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamosios dalies a–f punktų, 358 konstatuojamosios dalies a–f punktų ir 392 konstatuojamosios dalies a–f punktų, apibendrintų šio sprendimo 16 punkte, šie keitimosi informacija atvejai buvo susiję su pageidavimais dėl Euribor normos lygio, kartais kartu atskleidžiant turimas prekybos pozicijas, prekybos pozicijų ir pateikiamų Euribor duomenų suderinimo galimybe, atitinkamo prekiautojo pažadu kreiptis į savo banko Euribor duomenis teikiantį darbuotoją siekiant paprašyti pateikti duomenis, atitinkančius tam tikrą tendenciją arba tam tikrą konkretų lygį, ir ataskaita apie to asmens atsakymą.
300 Iš prekiautojų keitimosi informacija aiškiai matyti, kad buvo pranešta apie pageidaujamas palūkanų normas, susijusias prekybos pozicijas ir JP Morgan prekiautojo pasiūlymą ar ketinimą daryti įtaką savo banko teikiamiems duomenims, kad jie atitiktų Deutsche Bank prekiautojo interesus arba Deutsche Bank prekiautojo ir Barclays prekiautojo ketinimą daryti poveikį savo bankų teikiamiems duomenims, kad jie atitiktų JP Morgan prekiautojo interesus.
301 Ginčijamo sprendimo 125, 135 ir 634 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nustatė tik tai, kad prekiautojų susitarimai buvo „papildyti“ ir „įgyvendinti“ jiems susirašinėjant su savo bankų iždo departamentų duomenis teikiančiais darbuotojais, ir „retkarčiais“ pastariesiems faktiškai pateikiant tokias Euribor normas, apie kurias buvo pranešta, kurios buvo suderintos ar dėl kurių buvo susitarta. Ieškovių argumentais, susijusiais su JP Morgan iždo departamento nedalyvavimu veikloje, kuria buvo siekiama daryti įtaką Euribor normai, galima įrodyti nebent tai, kad banko iždo departamentas neįgyvendino antikonkurencinio elgesio, o ne tai, kad prekiautojai nedalyvavo atliekant tokius veiksmus (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 24 d. Sprendimo Atochem / Komisija, T‑3/89, EU:T:1991:58, 100 punktą).
302 Šiomis aplinkybėmis dera pažymėti, kad bet kuriuo atveju, remiantis keliais Komisijos pateiktais įrodymais, vertinamais kaip įkalčių visuma, galima manyti, jog JP Morgan prekiautojas po diskusijų su Deutsche Bank prekiautoju dėl pageidaujamo Euribor normos lygio užmezgė ryšius su savo banko duomenis teikiančiais darbuotojais ir taip įgyvendino tai, dėl ko buvo slaptai keičiamasi informacija.
303 Iš tikrųjų 2006 m. rugsėjo 27 ir 28 d. keitimosi informacija atvejus, per kuriuos JP Morgan prekiautojas sutiko paprašyti savo banko iždo departamento nurodyti Deutsche Bank prekiautojo pageidavimus atitinkančias Euribor normas, reikia vertinti atsižvelgiant į įkalčių visumą, kurią sudaro banko E pranešimai, keitimosi informacija atvejai, įvykę 2006 m. rugsėjo 28 d. 10.13 val., 2006 m. rugsėjo 29 d. ir 2006 m. lapkričio 8 d., taip pat 2007 m. vasario 8 d. įvykęs keitimasis informacija tarp JP Morgan prekiautojo ir jo banko duomenis teikiančio darbuotojo. Remiantis šia įkalčių visuma galima įrodyti, pirma, tai, kad buvo derinami minėtų prekiautojų ir atitinkamų jų bankų iždo departamentų veiksmai, susiję su Euribor duomenų teikimu, taip pat tai, kad prekiautojai manė, kad jų interesus atitinkantis jų iždo departamentų bendradarbiavimas teikiant Euribor duomenis Euribor kolegijai gali atnešti jiems naudos. Be to, ši įkalčių visuma rodo, kad prekiautojai keisdavosi informacija, siekdami suderinti teikiamus Euribor duomenis, remdamiesi atitinkamomis savo prekybos pozicijomis, ir kad JP Morgan prekiautojas žinojo, jog toks elgesys lėmė poreikį kreiptis į atitinkamų bankų iždo departamentus (žr. šio sprendimo 73 punktą).
304 2007 m. vasario 8 d. keitimasis informacija ypač gerai atspindi tai, kad JP Morgan prekiautojas nedvejodamas paprašė savo banko duomenis teikiančių darbuotojų pateikti Euribor kolegijai jo interesus atitinkančius palūkanų normos dydžius (ginčijamo sprendimo 265 konstatuojamoji dalis, žr. šio sprendimo 242 punktą), ir tai, kad JP Morgan duomenis teikiantis darbuotojas buvo nusiteikęs palankiai priimti tokį prašymą ir atsakė, jog iždo departamentas „dės visas pastangas“.
305 Šie įrodymai, vertinami kaip įkalčių visuma, sudaro pagrindą manyti, kad JP Morgan prekiautojas bandė daryti įtaką savo banko iždo departamento nurodomos palūkanų normos lygiui. Bet kuriuo atveju jis aiškiai sutiko įvykdyti konkurento prašymą šiuo klausimu.
306 Antra, ieškovės teigia, kad, priešingai, nei teigiama ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamojoje dalyje, JP Morgan prekiautojas neturėjo didelės naudos iš manipuliavimo indeksais, be kita ko, iš manipuliacijos, įvykusios 2007 m. kovo 19 d.
307 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje ieškinio dalyje ieškovės pateikia tik argumentus, susijusius su 2007 m. kovo 19 d. manipuliacija. Kalbant apie šią manipuliaciją, pažymėtina, kad, kaip matyti iš 2007 m. kovo 16 ir 19 d. keitimosi informacija, JP Morgan prekiautojas aiškiai pripažino pakoregavęs savo prekybos strategiją, laikydamasis Deutsche Bank prekiautojo patarimo laikytis ilgosios pozicijos dėl kovo mėnesio IMM fiksavimo, ir gavęs iš to naudos, nors ji ir nebuvo didelė. Darytina išvada, kad nustatydamas savo elgesį rinkoje JP Morgan prekiautojas atsižvelgė į informaciją, kuria keitėsi su savo konkurentu. Šis faktas įrodytas ir nagrinėjant 2006 m. gruodžio 18 d. manipuliaciją.
308 Bet kuriuo atveju, kalbant apie kitus su manipuliavimu palūkanų normomis susijusius keitimosi informacija atvejus, tokiu argumentu galima įrodyti nebent tai, kad prekiautojų keitimasis informacija neturėjo antikonkurencinio poveikio rinkai. Bet kuriuo atveju šis klausimas nėra svarbus, kai kalbama apie veiksmus, kuriais konkurencija ribojama dėl tikslo (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 123 ir 124 punktus). Taigi toks argumentas prireikus galėtų būti svarbus, jei ieškovės įrodytų, kad Komisija suklydo, kai konstatavo, jog nagrinėjamu elgesiu buvo dėl tikslo ribojama konkurencija, o tai dera išsiaiškinti nagrinėjant ieškinio antrąjį pagrindą.
309 Galiausiai ieškovės iš esmės teigia, kad Komisijos išvada, jog JP Morgan siekė manipuliuoti EONIA, visiškai nepagrįsta.
310 Šiuo klausimu, kaip pripažįsta pati, Komisija ginčijamame sprendime nepadarė išvados, kad JP Morgan dalyvavo atliekant veiksmus, susijusius su manipuliavimu EONIA, bet padarė išvadą, kad ji dalyvavo darant pažeidimą, kuriuo buvo siekiama iškreipti įprastą kainos sudedamųjų dalių EIRD sektoriuje, susietų su Euribor ir (arba) EONIA, kursą (žr. ginčijamo sprendimo 1 straipsnį). Taigi ieškovių argumentai, kad Komisija neįrodė, jog JP Morgan prekiautojas ketino manipuliuoti EONIA indeksu, yra nepagrįsti.
311 Be to, reikia pažymėti, kad nagrinėjamas pažeidimas, kaip jis apibrėžtas ginčijamame sprendime, pasireiškė ne tik manipuliavimu referenciniais indeksais, bet ir keitimusi neskelbtina informacija apie sandorius, be kita ko, susijusius su EONIA. Ieškovės tik teigia, kad egzistuoja Euribor grindžiamų išvestinių finansinių priemonių ir EONIA grindžiamų išvestinių finansinių priemonių rinkos segmentacija, bet šio teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais. Bet kuriuo atveju vien remiantis ieškovių nurodomu Euribor svyravimų „automatinio“ tiesioginio ar netiesioginio poveikio EONIA nebuvimu, net jeigu jis būtų nustatytas, negalima įrodyti, kad euro palūkanų normos išvestinių finansinių priemonių (EIRD) sutartys, indeksuojamos taikant Euribor, ir sutartys, indeksuojamos taikant EONIA, nepriklauso tai pačiai EIRD rinkai. Taigi Komisija turėjo teisę pripažinti, kad JP Morgan dalyvavo darant pažeidimą, kurio tikslas buvo iškreipti įprastą EIRD sektoriaus kainų sudedamųjų dalių, susietų su Euribor ir (arba) su EONIA, kursą, nors ji ir nenustatė, kad JP Morgan dalyvavo atliekant veiksmus, kuriais siekta manipuliuoti EONIA.
312 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog, su sąlyga, kad bus išnagrinėtas antrasis ieškinio pagrindas (žr. šio sprendimo 308 punktą), darytina išvada, kad ieškovių prieštaravimai, kuriais siekiama įrodyti, jog JP Morgan nedalyvavo manipuliuojant Euribor, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
[Praleista]
2. Dėl Komisijos kvalifikavimo, kad buvo padarytas vienas tęstinis pažeidimas (ieškinio ketvirtasis pagrindas)
[Praleista]
a) Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo antros dalies, grindžiamos tuo, kad Komisija neįrodė, jog ieškovės žinojo arba galėjo pagrįstai numatyti kitų šalių planuotus ar įgyvendintus neteisėtus veiksmus
475 Ketvirtojo pagrindo antroje dalyje ieškovės iš esmės teigia, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog JP Morgan prekiautojas žinojo arba pagrįstai galėjo numatyti kitų įmonių planuotus ar įgyvendintus pažeidžiančius veiksmus, kuriais siekta manipuliuoti fiksuojamomis Euribor normomis. Jos konkrečiai teigia, kad nei remiantis ginčijamo sprendimo motyvais, skirtais konkrečiai JP Morgan, nurodytais ginčijamo sprendimo 478–482 konstatuojamosiose dalyse, nei su visais bankais susijusiais motyvais, nurodytais jo 458–465 konstatuojamosiose dalyse, negalima įrodyti, kad JP Morgan žinojo arba turėjo žinoti apie bendrą susitarimo, kaip visumos, apimtį ir esmines savybes. Galiausiai remdamosi jurisprudencija ieškovės nurodo, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, žinios turi būti susijusios su konkrečiais terminais ir kryptimis, kuriomis atitinkamos šalys ketino manipuliuoti. Ginčijamas sprendimas neatitinka šio kriterijaus.
476 Komisija nesutinka su šiais argumentais.
477 Kalbant apie visiems bankams bendrus motyvus, reikia pažymėti, kad jie grindžiami ginčijamo sprendimo 457 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta išvada, jog antikonkurenciniame keitimesi informacija dalyvavę prekiautojai buvo kvalifikuoti specialistai ir žinojo arba turėjo žinoti apie bendrą kartelio mastą ir pagrindinius požymius.
478 Šiuo klausimu Komisija rėmėsi, pirma, ginčijamo sprendimo 458 konstatuojamojoje dalyje, labai specifinėmis aplinkybėmis, kuriomis veikė prekiautojai, pasižyminčiomis dvišaliu, registruotu ir kontroliuojamu keitimusi informacija, kai prekiautojai reguliariai susisiekdavo vienas su kitu visada dėl tos pačios rūšies sandorių ir naudojo koduotą kalbą. Antra, ginčijamo sprendimo 459 konstatuojamojoje dalyje ji pabrėžė, kad keičiantis informacija dalyvavę prekiautojai žinojo, jog kitų bankų prekiautojai buvo pasirengę dalyvauti atliekant tokio pat pobūdžio slaptus veiksmus, susijusius su kainų nustatymo sudedamosiomis dalimis ir kitomis prekiavimo EIRD sąlygomis. Trečia, ginčijamo sprendimo 460 ir 461 konstatuojamosiose dalyse ji tvirtina, kad įrodymai rodo, jog egzistavo visuotinai paplitęs suvokimas apie deklaratyvų Euribor normų nustatymo procesą ir apie galimybę jį pakeisti kolegijos bankams pateikiant duomenis. Komisijos teigimu, atliekant nagrinėjamus slaptus veiksmus dalyvavę prekiautojai negalėjo nežinoti, kad jei daugiau bankų pakeis savo pasiūlymus tą pačią dieną ir tam pačiam Euribor terminui, galimas poveikis orientacinei palūkanų normai padidės proporcingai dalyvaujančių bankų skaičiui. Ketvirta, minėto sprendimo 463 konstatuojamojoje dalyje ji akcentavo tai, kad visi nagrinėjami bankai veikia atitinkamoje rinkoje daug metų ir kad prekiautojai nebuvo nustebę, kai jiems buvo pateiktas prašymas derinti veiksmus. Remdamasi visais šiais duomenimis, 462 ir 464 konstatuojamosiose dalyse ji iš esmės nusprendė, kad dvišaliame keitimesi informacija dalyvavę prekiautojai žinojo ar turėjo žinoti, kad keli bankai, tikėtina, dalyvaus slaptuose susitarimuose, net jei ši informacija jiems nebuvo aiškiai atskleista. Minėto sprendimo 465 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pabrėžė, kad prekiautojams buvo taikoma griežta įrašymo ir kontrolės sistema, todėl turėjo būti laikoma, kad jų vadovybė žinojo arba galėjo žinoti esmines antikonkurencinio plano savybes ir tai, kad jų darbuotojai dalyvavo jį įgyvendinant. Ji pridūrė, kad turi atsižvelgti į atsargumo priemones, kurių ėmėsi prekiautojai, siekdami užmaskuoti šiuos susitarimus.
479 Dėl konkrečių su JP Morgan susijusių motyvų Komisija ginčijamo sprendimo 478 konstatuojamojoje dalyje pirmiausia nurodė, kad per keitimąsi informacija, dalyvaujant JP Morgan prekiautojui, būta tam tikrų nuorodų, kad jis žinojo, jog informaciją apie būsimas tam tikrų Euribor terminų palūkanų normas, kuria jis dalijosi su Deutsche Bank prekiautoju, pastarasis galėjo perduoti savo kontaktiniams asmenims kituose bankuose. Antra, ginčijamo sprendimo 479 ir 480 konstatuojamosiose dalyse pažymėta, kad JP Morgan prekiautojas žinojo apie glaudžius Deutsche Bank prekiautojo ir Barclays prekiautojo santykius. Trečia, ginčijamo sprendimo 481 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, viena vertus, Barclays prekiautojas jau buvo pasiūlęs JP Morgan prekiautojui pateikti bet kokio lygio duomenis dėl Euribor normų fiksavimo (2006 m. spalio 25 d. keitimasis informacija), ir, kita vertus, atsižvelgiant į tai, jog JP Morgan prekiautojas žinojo apie labai glaudžius Barclays ir Deutsche Bank prekiautojų prekybinius ryšius, jis galėjo numatyti, kad, kai keisis informacija su Deutsche Bank prekiautoju apie pageidavimus dėl būsimo Euribor normos fiksavimo, šiuose susitarimuose dalyvaus ir kituose bankuose dirbantys asmenys, įskaitant Barclays prekiautoją. Ketvirta, ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamojoje dalyje Komisija išskyrė dvi netiesiogines nuorodas (2006 m. spalio 10 d. keitimąsi informacija tarp Barclays prekiautojo ir Deutsche Bank prekiautojo bei 2006 m. lapkričio 8 d. keitimąsi informacija tarp pastarojo prekiautojo ir JP Morgan prekiautojo), kurios liudija JP Morgan prekiautojo dalyvavimą slaptai keičiantis informacija ir dėl kurių „dar mažiau tikėtina“, kad JP Morgan nežinojo arba negalėjo numatyti, jog į slaptą susitarimą dėl Euribor pasiūlymų buvo įsitraukęs ne tik Deutsche Bank, bet ir kiti bankai.
480 Visų pirma reikia atmesti Komisijos argumentą, kad derėtų laikytis nuomonės, jog, palaikydama ryšius su Deutsche Bank, JP Morgan dalyvavo atliekant visus antikonkurencinius veiksmus, sudarančius vieną ir tęstinį pažeidimą, ir kad to pakanka inkriminuoti jai visus šiuos veiksmus.
481 Antikonkurencinis elgesys, dėl kuriuo priekaištaujama JP Morgan, vyko per dvišales diskusijas. Taigi, aplinkybė, kad diskusijos, kuriose JP Morgan dalyvavo su Deutsche Bank, būtų priskirtos prie tam tikrų ginčijamo sprendimo 113, 358, 392 konstatuojamosiose dalyse nurodytų bendrų kategorijų, pati savaime nebūtų pakankama norint ją pripažinti atsakinga už bankų, su kuriais ji nepalaikė tiesioginių kontaktų, padarytus pažeidimus, priskirtus prie tų pačių kategorijų. Pagal šio sprendimo 442 punkte nurodytą jurisprudenciją Komisija turi įrodyti, kad JP Morgan žinojo apie kitų bankų planuotus ar įgyvendintus neteisėtus veiksmus arba galėjo pagrįstai juos numatyti.
482 Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog ieškovės konkrečiai ginčija Komisijos ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad JP Morgan žinojo apie kitų kartelio dalyvių planuojamus ar įgyvendinamus veiksmus siekiant to paties tikslo tiek, kiek tai susiję su veiksmais, kuriais siekiama manipuliuoti Euribor normų fiksavimu.
483 Jos tik nurodo, kad „yra dar mažiau įrodymų, leidžiančių pakankamai tiksliai nustatyti, kad [JP Morgan prekiautojas] žinojo apie kitų kartelyje dalyvavusių įmonių veiksmus, jų bendrą planą ar esminius kartelio požymius“. Net darant prielaidą, kad tokiu argumentu ieškovės norėjo paneigti, jog JP Morgan prekiautojas žinojo apie tai, kad su manipuliavimu Euribor nesusiję veiksmai buvo bendro plano dalis, jos nepateikė jokio konkretaus argumento šiuo klausimu, ypač dėl to, kad JP Morgan prekiautojas nežinojo apie kitų bankų dalyvavimą atliekant kitus veiksmus, nesusijusius su manipuliavimu Euribor.
484 Dėl ieškovių argumentų, kuriais siekiama užginčyti, jog JP Morgan žinojo apie kitų kartelio dalyvių numatytus ar įgyvendintus veiksmus, kuriais manipuliuota Euribor normų fiksavimu siekiant to paties tikslo, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 277–312 punktuose, JP Morgan tiesioginį dalyvavimą atliekant veiksmus, kuriais norėta daryti įtaką Euribor kolegijai teikiamoms palūkanų normoms siekiant manipuliuoti šia palūkanų norma, Komisija nustatė išnagrinėjusi JP Morgan prekiautojo ir Deutsche Bank bei Barclays prekiautojų keitimosi informacija atvejus, įvykusius 2006 m. rugsėjo 27, 28 ir 29 d., 2006 m. spalio 2, 25 ir 26 d., 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. gruodžio 18 d., 2007 m. sausio 4 ir 8 d., 2007 m. vasario 6 d. bei 2007 m. kovo 16 ir 19 d. Šis keitimasis informacija buvo susijęs su įvairiais Euribor nustatymo atvejais.
485 Ieškovės iš esmės ginčija teiginį, kad JP Morgan prekiautojas žinojo arba pagrįstai galėjo numatyti, kad šie sandoriai buvo „bendro plano“, neapsiribojančio dvišaliais sandoriais ir apimančio kitus bankus, dalis.
486 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei, be kita ko, matyti iš ginčijamo sprendimo 459 konstatuojamosios dalies, kiek tai susiję su JP Morgan, Komisija neturi tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad JP Morgan prekiautojas, palaikydamas dvišalius ryšius su Deutsche Bank ir Barclays prekiautojais, sužinojo apie tai, kad veiksmai, kuriuos atliekant jis dalyvavo kartu su šiais prekiautojais, buvo vieno pažeidimo, į kurį buvo įsitraukę kiti bankai, dalis. Iš tikrųjų Deutsche Bank prekiautojas ar Barclays prekiautojas niekuomet neinformavo JP Morgan prekiautojo apie kitų bankų dalyvavimą atliekant slaptus veiksmus.
487 Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, pirma, atsižvelgiant į tai, jog JP Morgan prekiautojas tiek su Deutsche Bank prekiautoju, tiek su Barclays prekiautoju aptarė galimybes daryti įtaką atitinkamų bankų teikiamiems duomenims, jis žinojo, kad atliekant manipuliavimo palūkanų normomis veiksmus dalyvauja mažiausiai du bankai. Pripažintina, kad vien šios aplinkybės nepakanka siekiant įrodyti, jog JP Morgan prekiautojas žinojo, kad jo sandoriai su šiais prekiautojais peržengia dvišalės sistemos ribas ir kad sudarydamas šiuos sandorius jis dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą su kitais bankais. Iš tikrųjų ieškovės, šiuo atžvilgiu remdamosi jurisprudencija, pagrįstai teigia, jog tai, kad JP Morgan prekiautojas palaikė dvišalius ryšius, net ir lygiagrečius, su abiem prekiautojais, nėra pakankamas įrodymas, kad jis žinojo apie kitų kartelio dalyvių siekiant tų pačių tikslų planuotus ar praktiškai įgyvendintus neteisėtus veiksmus (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, T‑104/13, EU:T:2015:610, 86 punktą).
488 Vis dėlto ši aplinkybė ir ginčijamo sprendimo 478–482 bei 457–464 konstatuojamosiose dalyse minimi įrodymai, vertinami kaip įkalčių visuma, yra rimti, tikslūs ir suderinami įrodymai, kad JP Morgan prekiautojas galėjo pagrįstai numatyti, jog 484 punkte nurodyti keitimosi informacija atvejai buvo „bendro plano“, į kurį įtraukti kiti bankai, dalis.
489 Iš ginčijamo sprendimo 479 ir 481 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktų įrodymų šiuo atžvilgiu vienareikšmiškai matyti, kad JP Morgan prekiautojas žinojo apie glaudžius Deutsche Bank ir Barclays prekiautojų profesinius ir draugiškus santykius, ir tai iš esmės pripažįsta ir ieškovės. Ši išvada nepaneigta 2006 m. rugsėjo 28 d. Deutsche Bank prekiautojui ir Barclays prekiautojui keičiantis informacija (žr. ginčijamo sprendimo 480 konstatuojamąją dalį), kuo remiasi ieškovės, net ir darant prielaidą, kad, pasak ieškovių, tas keitimasis informacija turėtų būti aiškinamas kaip įrodantis, kad šie prekiautojai stengėsi nuslėpti nuo JP Morgan prekiautojo savo neteisėtą veiklą.
490 Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad dėl dvišalių kontaktų su jais JP Morgan prekiautojas žinojo, jog Deutsche Bank ir Barclays prekiautojai dalyvauja atliekant veiksmus, kuriais norima daryti įtaką Euribor kolegijai teikiamiems pasiūlymams, siekiant manipuliuoti palūkanų normomis, jis galėjo pagrįstai numatyti, kad informacija apie pageidavimus dėl būsimų Euribor pasiūlymų, kuria jis keitėsi su Deutsche Bank prekiautoju, pastarasis dalijosi su Barclays prekiautoju.
491 Antra, JP Morgan prekiautojas taip pat žinojo apie kitų bankų dalyvavimą tokioje manipuliavimo palūkanų normomis praktikoje arba pagrįstai galėjo tai numatyti. Ginčijamo sprendimo 478 konstatuojamojoje dalyje Komisija šiuo klausimu pagrįstai remiasi 2006 m. gruodžio 15 d. keitimusi informacija, per kurį JP Morgan prekiautojas pranešė savo banko duomenis teikiančiam darbuotojui, kad tam tikri bankai, įskaitant Deutsche Bank, dalyvauja tam tikrame „žaidime“, kuriuo siekiama padidinti 3 mėnesių Euribor normą, kuri bus užfiksuota 2006 m. gruodžio 18 d. (žr. šio sprendimo 207–209 punktus). Ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pagrįstai 2006 m. lapkričio 8 d. keitimąsi informacija pavadino „netiesiogine nuoroda“. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į 2006 m. gruodžio 15 d. keitimąsi informacija, per kurį JP Morgan prekiautojas nurodė, kad prie bankų, žaidžiančių tam tikrą „žaidimą“, kuriuo siekiama „padidinti fiksuojamas palūkanų normas“, prisijungė kiti „fellows“ (žr. šio sprendimo 208 punktą), 2006 m. lapkričio 8 d. keitimasis informacija turi būti aiškinamas taip, kad JP Morgan prekiautojas manė, jog tam tikrų bankų, kitų nei Deutsche Bank, duomenis teikiantys darbuotojai buvo labiau linkę paisyti prekiautojų pageidavimų dėl būsimų Euribor normų. Galiausiai iš 2007 m. kovo 16 d. JP Morgan prekiautojo ir jo banko duomenis teikiančio darbuotojo keitimosi informacija matyti, kad šis prekiautojas žinojo apie bandymus manipuliuoti 2007 m. kovo mėn. užfiksuota 3 mėnesių Euribor norma arba bent jau įtarė, kad jų esama, o tai taip pat įrodo, kad jis žinojo apie tai, kad kiti EIRD rinkoje veikiantys bankai ėmėsi tokių veiksmų (žr. šio sprendimo 258 punktą).
492 Šį keitimąsi informacija nagrinėjant atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodytus banko E pranešimus, iš kurių matyti, kad JP Morgan prekiautojas buvo įpratęs keistis informacija su konkuruojančiais prekiautojais, išskyrus Deutsche Bank prekiautoją, siekdamas koordinuoti Euribor pasiūlymus pagal atitinkamas jų prekybos pozicijas (žr. šio sprendimo 73 ir 75 punktus), galima konstatuoti, kad JP Morgan prekiautojas galėjo bent pagrįstai numatyti, jog kiti bankai nei tie, su kuriais jis palaikė tiesioginius ryšius, dalyvaus atliekant veiksmus, susijusius su manipuliavimu Euribor norma.
493 Trečia, keli Komisijos pateikti argumentai dėl visų ginčijamo sprendimo adresatų (žr. šio sprendimo 478 punktą) taip pat yra svarbūs kaip įkalčių visumos elementai.
494 Viena vertus, ginčijamo sprendimo 460 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad rinkos dalyviai „plačiai žinojo“ apie tai, kad orientacinių palūkanų normų nustatymo procesas yra deklaratyvus ir kad dėl to bankų kolegijos nariai gali keisti siūlomas palūkanų normas, atsižvelgdami į savo interesus pasiūlymo pateikimo momentu (taip pat žr. minėto sprendimo 406 konstatuojamąją dalį).
495 Siekdamos užginčyti šiuos argumentus ieškovės remiasi JP Morgan prekiautojo pareiškimu prie ieškinio pridėtuose parodymuose, pagal kuriuos jis neturėjo tokio supratimo apie palūkanų normų pateikimo Euribor kolegijai procesą, t. y. kad jis nemanė, jog pateikiant įnašus buvo atsižvelgta į kolegijai priklausančių bankų interesus.
496 Kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkto, JP Morgan prekiautojo pareiškimai turi nedidelę įrodomąją galią. Ieškovėms nepateikus jokių kitų argumentų ar įrodymų, reikia konstatuoti, kad jos neįrodė, jog Komisija suklydo manydama, kad rinkos dalyviai taip plačiai žinojo apie deklaratyvų pasiūlymų teikimą Euribor bankų kolegijai, nors šiuo klausimu ji rėmėsi darant pažeidimą dalyvavusių bankų vidaus dokumentais, be kita ko, gautais atliekant patikrinimus (žr. ginčijamo sprendimo 521 išnašą).
497 Kita vertus, ginčijamo sprendimo 461 ir 462 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad prekiautojai negalėjo nežinoti, kad jei daugiau bankų keičia savo pasiūlymus tą pačią dieną ir tam pačiam Euribor terminui, galimas poveikis orientacinei palūkanų normai didėja proporcingai dalyvaujančių bankų skaičiui, taigi slaptai sutartos veiklos sėkmė didele dalimi priklauso nuo to, ar į ją įsitraukia daugiau bankų. Dėl tos pačios priežasties kai kurie prekiautojų pokalbiai, pavyzdžiui, pokalbiai, kuriuose JP Morgan prekiautojas dalyvavo su Deutsche Bank prekiautoju 2007 m. sausio ir vasario mėnesiais, prasidėjo likus tam tikram laikui iki palūkanų normų užfiksavimo, susijusio su manipuliacijomis, kad prekiautojai galėtų suderinti arba pakoreguoti savo prekybos pozicijas.
498 Iš to matyti, kad svarbus ir kvalifikuotas rinkos dalyvis, kaip antai JP Morgan prekiautojas (šiuo klausimu ir iš esmės žr. ginčijamo sprendimo 457 ir 463 punktus), iš 494 ir 497 punktuose nurodytų aplinkybių galėjo daryti išvadą, kad tikimybė sėkmingai įgyvendinti manipuliacijas Euribor kursu, kurias jis planavo kartu su Deutsche Bank ir Barclays prekiautojais, būtų didesnė tuo atveju, jeigu jose dalyvautų keli bankai, nors jis nebuvo šių aiškiai informuotas apie kitų konkrečių bankų dalyvavimą.
499 Šiomis aplinkybėmis vėlgi reikia atmesti ieškovių argumentus, kad Komisija turėjo įrodyti, jog JP Morgan prekiautojas konkrečiai žinojo apie tai, ką planuoja kiti bankai, o ypač apie aptariamo kurso terminus ir numatomų manipuliacijų kryptį. Kaip matyti iš šio sprendimo 445 punkte nurodytos jurisprudencijos, Komisijai pakanka nustatyti, kad atitinkama įmonė žinojo arba pagrįstai galėjo numatyti bendrą kartelio apimtį ir esminius bruožus. Nagrinėjamu atveju JP Morgan prekiautojas žinojo esminius visuotinio susitarimo, kuriuo siekiama daryti įtaką pagal EIRD sutartis mokamų pinigų srautams, požymius, nes prekiautojai suderintais veiksmais siekė daryti įtaką atitinkamų savo bankų pasiūlymams Euribor kolegijai, siekdami manipuliuoti šia palūkanų norma pagal savo interesus.
500 Ši išvada nepaneigta 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimu Icap ir kt. / Komisija (T‑180/15, EU:T:2017:795), kuriuo šiomis aplinkybėmis remiasi ieškovės. Iš tikrųjų faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas, skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nes Komisija nusprendė, kad ieškovės toje byloje buvo kartelio padėjėjos, kaip tai suprantama pagal 2008 m. liepos 8 d. Sprendimą AC-Treuhand / Komisija (T‑99/04, EU:T:2008:256), o ne kartelio narės, kaip JP Morgan nagrinėjamoje byloje. Be to, aplinkybė, kad ieškovės toje byloje žinojo apie bendrus kartelio šalių tikslus, buvo įrodyta remiantis vieninteliu pokalbiu, kurio turinys ribotas. Būtent konkrečiai vertindamas ieškovių toje byloje, kaip kartelio padėjėjų, padaryto pažeidimo trukmę ir ypač tokio pažeidimo tęstinį pobūdį Bendrasis Teismas 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Icap ir kt. / Komisija (T‑180/15, EU:T:2017:795), kuriuo remiasi ieškovės, 228 punkte atmetė įrodymus, kuriais remiasi Komisija ir kurie yra susiję su kitokiais normų galiojimo terminais ar manipuliacijų kryptimis, nei buvo žinomi ieškovėms toje byloje. Taigi ieškovių argumentui, grindžiamam analogija su šiuo sprendimu, negalima pritarti. Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės ieškinyje nepateikė jokio prieštaravimo, kuriuo paneigtų Komisijos šioje byloje nustatyto pažeidimo tęstinį pobūdį.
501 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įrodymai, vertinami kaip įkalčių visuma, rodo, jog JP Morgan prekiautojas galėjo pagrįstai numatyti, kad šio sprendimo 484 punkte paminėti keitimosi informacija atvejai peržengia dvišalių santykių ribas, kad jie yra dalis vienintelio pažeidimo, kurį darant dalyvauja kiti bankai ir kuriuo siekiama, suderintais veiksmais manipuliuojant Euribor norma, pakeisti pagal EIRD mokamų pinigų srautus, ir kad jis buvo pasirengęs prisiimti riziką. Vadinasi, ketvirtojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.
[Praleista]
[Praleista]
[Praleista]
[Praleista]
[Praleista]
B. Dėl prašymo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą ir prašymo sumažinti baudos dydį
[Praleista]
[Praleista]
[Praleista]
1. Dėl prašymo sumažinti skirtos baudos dydį
[Praleista]
704 Šioje byloje siekiant nustatyti baudos, kuri turi būti skirta JP Morgan už neteisėtą elgesį, dydį, kaip matyti iš pirmųjų penkių ieškinio pagrindų, reikia atsižvelgti į toliau nurodytas aplinkybes.
705 Visų pirma, kalbant apie pažeidimo sunkumą ir trukmę, reikia pažymėti, kas išdėstyta toliau.
706 Pirma, atrodo tinkama vadovautis metodika, pagal kurią, kaip ir pagal tą, kurią šiuo atveju taikė Komisija, pirmiausia nustatomas bazinis baudos dydis, kuris vėliau gali būti patikslintas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
707 Vertinant pardavimų vertę kaip pradinius duomenis, reikia atsižvelgti į sumažėjusias pajamas grynaisiais pinigais kaip į jos pakeitimo vertę. Kaip matyti iš ieškinio šeštojo pagrindo trečios dalies nagrinėjimo, šioje byloje sumažėjusių pajamų grynaisiais pinigais vertė gali būti laikoma tinkamu atskaitos tašku nustatant baudos dydį, nes ši vertė atspindi pažeidimo ekonominį dydį ir santykinę įmonės reikšmę darant pažeidimą.
708 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog išnagrinėjus ieškinio šeštojo pagrindo antrą dalį (žr. šio sprendimo 657 punktą) buvo konstatuota, kad bankai, nustatydami pajamas grynaisiais pinigais, tam tikrais atvejais laikėsi skirtingų požiūrių. Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 671 punkto, dėl šių skirtumų nebuvo pažeistas vienodo požiūrio principas.
709 Be to, Bendrasis Teismas mano, kad kita pajamų grynaisiais pinigais apskaičiavimo metodika, visų pirma tokia, kokios laikėsi kai kurie bankai, atsakydami į 2012 m. spalio 12 d. prašymą pateikti informacijos, nebūtų tinkamesnė grynųjų pinigų įplaukoms nustatyti. Iš tikrųjų metodika, pagal kurią iš sutarčių, kuriose yra ir fiksuotųjų, ir kintamųjų dalių, išbraukiamos fiksuotosios dalys, į jas neįtraukiami „egzotiniai“ produktai arba joms taikoma mėnesinė, o ne kasdienė kompensacija, šiuo atveju nėra tinkamesnė siekiant nustatyti pardavimų vertę, susijusią su pažeidimu, už kurį skiriama bauda, ir taip tinkamai atspindėti šio pažeidimo realumą ir ekonominį mastą bei įmonių padėtį darant šį pažeidimą. Taip yra todėl, kad, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto, EIRD sutarčių, kurias sudaro fiksuotoji dalis ir kintamoji dalis, atveju pinigų srautas atspindi fiksuotosios ir kintamosios palūkanų normos skirtumą fiksavimo dieną. Bendrasis Teismas mano, kad nėra pagrindo iš tokių EIRD visų pirma išbraukti pinigų srautus, susidarančius remiantis viena iš šių dviejų dalių. Antra, nėra jokio pagrindo į pajamų grynaisiais pinigais skaičiavimą neįtraukti „egzotinių“ produktų, nes jie taip pat yra atitinkamos EIRD rinkos dalis. Trečia, nors dienos kompensacija yra rinkos norma, nėra jokių nagrinėjamai bylai būdingų ypatingų aplinkybių, kuriomis būtų galima pateisinti nukrypimą nuo jos.
710 Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Bendrasis Teismas nusprendė nustatydamas baudos dydį atsižvelgti į Komisijos ginčijamame sprendime nurodytą JP Morgan pajamų grynaisiais pinigais vertę.
711 Be to, svarbu pažymėti, kad šalys bendrai pripažįsta, jog baudos apskaičiavimo pagrindu laikant tik pajamas grynaisiais pinigais būtų paskirta pernelyg atgrasanti bauda. Taigi šalys sutinka, kad šias pajamas grynaisiais pinigais būtina sumažinti taikant mažinimo koeficientą.
712 Ginčijamame sprendime Komisija pritaikė vienodą mažinimo koeficientą, lygų 98,849 %.
713 Kalbant apie šio mažinimo koeficiento nustatymą, reikia pažymėti, kad jo apskaičiavimas yra sudėtinga užduotis, atspindinti kelis elementus, be kita ko, tarpuskaitą, kuri apskritai būdinga prekybai išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, taip pat šių priemonių, ypač EIRD, tarpuskaitos ypatumus. Taigi tai yra sudėtinės vertės aproksimacija. Vadinasi, iš principo nėra vieno galimo mažinimo koeficiento.
714 Ieškovės siūlo alternatyvų 99,91 % mažinimo koeficientą, bet nenurodo, kodėl toks mažinimo koeficientas būtų tinkamesnis, nei Komisijos pasirinktas koeficientas. Jos tik teigia, kad taikant EIRD AFR vertę atitinkamu laikotarpiu „būtų galima daryti prielaidą“, kad „tinkama“ mažinimo norma yra 99,91 %. Kaip nurodyta šio sprendimo 588–593 punktuose, ieškovių pasiūlytam metodui, pagal kurį šioje byloje būtų apskaičiuojama pardavimų vertę pakeičianti vertė, grindžiama AFR, negalima teikti pirmenybės, nes jis negali geriau atspindėti pažeidimo ekonominės reikšmės nei Komisijos metodas, pagrįstas sumažintomis grynųjų pinigų įplaukomis.
715 Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas mano, kad taikant tokį itin didelį ar net per didelį alternatyvų mažinimo koeficientą kiltų pavojus, kad sankcija taps beprasmė, nes ji taptų nereikšminga, ir taip būtų paneigta būtinybė užtikrinti, kad bauda turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį. Vadinasi, pritaikius ieškovių rekomenduojamą alternatyvų 99,91 % mažinimo koeficientą, būtų skirta bauda, kuri neatspindėtų nei pažeidimo ekonominės svarbos, nei santykinės JP Morgan reikšmės jį darant.
716 Dublike ieškovės teigia, jog JP Morgan piniginėms įplaukoms turėtų būti taikoma kitokia sumažinimo norma, kad būtų atspindėtas jos svoris rinkoje. Vis dėlto jos nesiūlo jokio kito koeficiento, kuris būtų tinkamesnis ir kurį taikant pavyktų skirti baudą, atspindinčią pažeidimo ekonominę svarbą ir santykinę JP Morgan reikšmę jį darant, užtikrinant, kad bauda turėtų atgrasomąjį poveikį.
717 Bet kuriuo atveju šalys sutaria, kad mažinimo koeficientas siekia bent 98,849 %. Bendrasis Teismas taip pat pažymi, kad baudos nustatymas naudojantis jo neribota jurisdikcija nėra tikslus aritmetinis veiksmas.
718 Antra, kalbant apie pažeidimo sunkumą, Teisingumo Teismo nuomone, reikia atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, jo geografinį mastą ir į tai, ar pažeidimas buvo įgyvendintas, ar ne.
719 Kiek nagrinėjamas elgesys buvo susijęs su veiksniais, svarbiais nustatant EIRD kainas, pažymėtina, kad jis pagal savo pobūdį yra vienas iš rimčiausių konkurencijos apribojimų. Be to, svarbu pabrėžti, kad nagrinėjama praktika ypač rimta ir žalinga, nes gali ne tik iškreipti konkurenciją EIRD produktų rinkoje, bet ir, platesne prasme, pakenkti pasitikėjimui bankų sistema ir visomis finansų rinkomis, taip pat jų patikimumui.
720 Iš tikrųjų, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 721 konstatuojamojoje dalyje ir ieškovėms to neginčijant, atitinkami referenciniai indeksai, atspindintys EIRD kainodarą, taikomi visiems EIRD rinkos dalyviams. Be to, kadangi šios normos yra grindžiamos euru, jos yra labai svarbios siekiant suderinti finansines sąlygas vidaus rinkoje ir bankų veiklą valstybėse narėse.
721 Dėl pažeidimo geografinės apimties pažymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 47 ir 721 konstatuojamųjų dalių, kartelis apėmė bent jau visą EEE, taigi nagrinėjamas elgesys galėjo daryti poveikį bankų veiklai visose valstybėse narėse.
722 Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad remiantis Bendrajam Teismui pateiktų įkalčių visuma galima daryti bent jau tikėtiną prielaidą, jog JP Morgan prekiautojas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo susitaręs su Barclays prekiautoju 2006 m. rugsėjo 27 ir 28 d., užmegzdamas ryšius su savo banko duomenis teikiančiais darbuotojais (žr. šio sprendimo 281 ir 302–305 punktus).
723 Trečia, reikia atsižvelgti į ginčijamame sprendime nurodytą ieškovių dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, nes ieškovės jos neginčijo ir jai neturi įtakos šio sprendimo 317 punkte pateikta išvada dėl JP Morgan dalyvavimo neteisėtoje veikloje, kuri sudaro nagrinėjamą vienintelį pažeidimą.
724 Antra, vertindamas atsakomybę lengvinančias aplinkybes Bendrasis Teismas konstatuoja, kad JP Morgan vaidmuo darant pažeidimą nebuvo toks svarbus kaip pagrindinių veikėjų, be kita ko, banko D ir banko A. Be to, kontaktų, kuriuose dalyvavo JP Morgan prekiautojas, intensyvumas buvo mažesnis nei pagrindinių dalyvių.
725 Vis dėlto tai nekeičia fakto, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 696 punkte, keitimuisi informacija, kuriame dalyvavo JP Morgan, buvo būdingas ypatingas dažnumas ir reguliarumas. Šios išvados pagrįstumo niekaip nekeičia šio sprendimo 153 punkte pateikta išvada dėl vieno iš keitimosi informacija atvejų, dėl kurio ieškovėms priekaištaujama ginčijamame sprendime, būtent 2006 m. spalio 10 d. keitimosi informacija masto.
726 Galiausiai reikia pažymėti, kad JP Morgan dalyvavimas darant pažeidimą buvo tyčinis ir kad ieškovės neteigė, jog šiuo atveju joms turėtų būti taikoma atsakomybę lengvinanti aplinkybė, susijusi su neatsargumu. Be to, ieškovės dalyvavo, nors ir pasyviai, palaikydamos nemažai antikonkurencinių ryšių ir, dalyvaudamos antikonkurenciniame keitimesi informacija, niekada neišreiškė jokių išlygų ar prieštaravimų. Taip elgdamosi ieškovės sudarė savo konkurentams įspūdį, kad dalyvauja ginčijamame kartelyje, ir šitaip padėjo jį skatinti. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 719 punkto, nagrinėjamiems veiksmams būdingas didesnis sunkumas. Vadinasi, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, susijusių su mažesniu įsitraukimo laipsniu ir ne tokiu svarbiu, palyginti su pagrindiniais dalyviais, JP Morgan vaidmeniu vykdant pažeidimą, poveikis galutiniam baudos dydžiui gali būti tik nedidelis.
727 Trečia, nustatydamas baudos dydį, Bendrasis Teismas deramai atsižvelgia į būtinybę skirti JP Morgan atgrasomąjį poveikį turinčią baudą.
728 Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas mano, kad, teisingai įvertinus bylos aplinkybes, atsižvelgiant į sankcijos individualumo ir proporcingumo principą, bus nustatyta 337 196 000 EUR bauda, už kurią JPMorgan Chase & Co. ir JPMorgan Chase Bank, National Association atsakingos solidariai. Taigi prašymas sumažinti ieškovėms skirtą baudą turi būti atmestas.
[Praleista]
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio tiek, kiek jį pareiškė J. P. Morgan Services LLP.
2. Panaikinti 2016 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimo C(2016) 8530 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (AT.39914 – euro palūkanų normos išvestinės finansinės priemonės (EIRD)) 2 straipsnio c punktą, kiek jis susijęs su JPMorgan Chase & Co. ir JPMorgan Chase Bank, National Association.
3. Nustatyti 337 196 000 EUR baudą, už kurią JPMorgan Chase & Co. ir JPMorgan Chase Bank, National Association solidariai atsakingos.
4. Atmesti likusią ieškinio dalį.
5. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Papasavvas | Kornezov | Buttigieg |
Paskelbtas 2023 m. gruodžio 20 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.