PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. lapkričio 20 d.

Byla T‑308/04

Francesco Ianniello

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita – 2001–2002 m. vertinimo procedūra – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti 2001–2002 m. vertinimo procedūrai skirtą ataskaitą apie ieškovo karjeros raidą ir atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Sprendimas: Panaikinti sprendimą, patvirtinantį 2001–2002 m. vertinimo procedūrai skirtą ataskaitą apie ieškovo karjeros raidą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Komisija padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Prieštaravimas dėl teisėtumo – Apimtis – Aktai, kurių neteisėtumu galima remtis

(EB 241 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Tarnybos nuostatai – Bendrosios įgyvendinimo nuostatos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Vertinimas – Jungtinis vertinimo komitetas – Sudėtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Vertinimas – Jungtinis vertinimo komitetas – Reikalavimas, kad Jungtiniame vertinimo komitete neposėdžiautų už personalo valdymą atsakingi asmenys, turintys su savo užimama padėtimi nesuderinamų interesų – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Vertinimas – Teisės į gynybą paisymas – Apimtis (Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

1. EB 241 straipsnyje yra išreikštas bendrasis principas, užtikrinantis kiekvienos šalies, siekiančios, kad būtų panaikintas su ja tiesiogiai ir konkrečiai susijęs sprendimas, teisę ginčyti institucijų ankstesnių aktų, kurie yra skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas, galiojimą, jei ši šalis pagal EB 230 straipsnį neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šių darančių jai poveikį aktų, kurių panaikinimo negalėjo reikalauti. Taigi EB 241 straipsniu siekiama apsaugoti asmenį nuo neteisėto norminio akto taikymo su sąlyga, kad teismo sprendimas, patvirtinantis šio akto netaikymą, sukelia pasekmes vien ginčo šalims ir nedaro įtakos pačiam neginčytinu tapusiam aktui.

Kadangi EB 241 straipsniu nesiekiama leisti šaliai ginčyti bet kokio bendro pobūdžio akto taikymą, grindžiant bet kokį ieškinį, prieštaravimo dėl teisėtumo apimtis turi būti ribojama tiek, kiek tai būtina išspręsti ginčą. Todėl bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas yra ginčijamas, turi būti tiesiogiai arba netiesiogiai taikomas klausimui, dėl kurio pareikštas ieškinys, be to, individualus sprendimas ir nagrinėjamas bendro pobūdžio aktas turi būti tiesiogiai teisiškai susiję. Tačiau šis ryšys gali būti nustatytas remiantis tuo, kad ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas akto, kurio teisėtumas skundžiamas, nuostata, nors ji formaliai nėra šio akto teisinis pagrindas.

(žr. 32 ir 33 punktus)

Nuoroda: 1962 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wöhrmann ir Lütticke prieš Komisiją, 31/62 ir 33/62, Rink. p. 965; 1965 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Macchiorlati Dalmas prieš prieš Vyriausąją Valdybą, 21/64, Rink. p. 227; 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Tarybą ir Komisiją, 32/65, Rink. p. 563; 1974 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kortner ir kt. prieš Tarybą ir kt., 15/73–33/73, 52/73, 53/73, 57/73–109/73, 116/73, 117/73, 123/73 ir 135/73–137/73, Rink. p. 177, 36 ir 37 punktai ; 1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 39 punktas; 1984 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Andersen ir kt. prieš Parlamentą, 262/80, Rink. p. 195, 6 punktas; 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 57 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T‑177/94 ir T‑377/94, Rink. p. II‑2041, 119 punktas; 1998 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Abreu prieš Teisingumo Teismą, T‑146/96, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑281, 25 ir 29 punktai.

2. Pagal Tarnybos nuostatų 110 straipsnio pirmą pastraipą priimtose bendrosiose įgyvendinimo nuostatose gali būti nustatyti kriterijai, kuriais administracija galėtų remtis įgyvendindama savo diskreciją arba kurie leistų patikslinti nepakankamai aiškias Tarnybos nuostatų taisykles. Tačiau jose jokiu atveju negali būti teisėtai nustatytos nuo tokių aukštesnės galios nuostatų, kokie yra Pareigūnų tarnybos nuostatai arba bendrieji teisės principai, nukrypstančios taisyklės.

(žr. 38 punktą)

Nuoroda: 1990 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brems prieš Tarybą, T‑75/89, Rink. p. II‑899, 29 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fardoom ir Reinard prieš Komisiją, T‑43/04, Rink. VT p. I‑A‑329 ir II‑1465, 36 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

3. Pagal Tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų, kurias priėmė Komisija, 8 straipsnio 5 dalį Jungtinio vertinimo komiteto užduotis – nepakeičiant vertintojų atlikto suinteresuotojo asmens darbo vertinimo užtikrinti, kad rengiant ataskaitą apie karjeros raidą būtų laikomasi lygybės ir objektyvumo ir kad ji atitiktų nusistovėjusius vertinimo standartus, taip pat, kad būtų tinkamai vykdoma procedūra. Atsižvelgiant į šią užduotį, nėra svarbu, prie kokio lygio priskirti komiteto nariai. Ypač vien tai, kad komiteto narys priskirtas prie to pačio lygio kaip ir suinteresuotasis asmuo, negali reikšti Jungtinio vertinimo komiteto nario interesų konflikto, kuris kenktų jo nešališkumui.

(žr. 41–43 punktus)

Nuoroda: 2005 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Bry prieš Komisiją, T‑157/04, Rink. VT p. I‑A‑199 ir II‑901, 49 punktas.

4. Iš Tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų, kurias priėmė Komisija, 8 straipsnio 1 ir 6 dalių matyti, kad vien tai, jog Jungtinio vertinimo komiteto narys yra atsakingas už personalo valdymą, nesukuria jam pareigos atsistatydinti ir būtinybės būti pakeistam pavaduotoju nagrinėjant personalo atstovų apeliacijas. Ši pareiga ir būtinybė taikoma tik Jungtinio vertinimo komiteto nariams, turintiems su jų funkcijomis nesuderinamų interesų. Vien abstrakčios interesų konflikto rizikos neužtenka tam, kad būtų padaryta išvada, jog Jungtinio vertinimo komiteto narys, atsakingas už personalo valdymą, iš tiesų turi su savo funkcijomis nesuderinamų interesų.

(žr. 54 punktą)

5. Komisijos nustatytoje vertinimo sistemoje pagrindinis principas, jog suinteresuotajam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į gynybą, turi jam leisti per vertinimo procedūrą apsiginti nuo jo elgesio kritikos, į kurią gali būti atsižvelgta. Vis dėlto teisės į gynybą principo paisymas nereiškia, kad konsultacijos, būtinos apeliaciją nagrinėjančiam asmeniui tam, kad jis rūpestingai įvykdytų savo pareigas, yra ribojamos. Taigi gali būti, kad apeliaciją nagrinėjantis asmuo turės konsultuotis su vertinamo pareigūno vadovais ir nebūtinai dėl tokios konsultacijos su vertinamu pareigūnu bus pradėta diskusija. Tokiomis aplinkybėmis apeliaciją nagrinėjantis asmuo gali kreiptis ir į vertintoją, kad šis paaiškintų ar patikslintų tokio pareigūno vertinimą, pateiktą ataskaitoje apie karjeros raidą. Vis dėlto pateikti paaiškinimai ar patikslinimai neturi iš esmės pakeisti pirminio vertinimo, kurį tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitoje pateikė tas pats vertintojas, turinio. Atsiradus tokiam pakeitimui, laikydamasis atitinkamo pareigūno teisės į gynybą apeliaciją nagrinėjantis asmuo turi suteikti tokiam pareigūnui galimybę pateikti savo pastabas dėl naujai pateikto vertintojo vertinimo. Tokiu atveju pastabos, kurias šis pareigūnas pateikė ankstesnėse vertinimo procedūros stadijose, negali būti laikomos pakankamomis, nes jos buvo suformuluotos atsižvelgiant į kitokį vertintojo vertinimą.

(žr. 70, 73 ir 74 punktus)