2018 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo (aštuntoji kolegija) nutartis
Gmalieva ir kt.
(Byla C‑79/17)(1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas– Azartiniai lošimai – Azartinių lošimų monopolis valstybėje narėje – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį draudžiama eksploatuoti lošimo automatus be išankstinės administracinių institucijų išduotos licencijos“
Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Azartiniai lošimai – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį draudžiama eksploatuoti lošimo automatus be išankstinės administracinių institucijų išduotos licencijos – Pateisinimas – Azartinių lošimų pasiūlos ribojimas ir kova su nusikalstamumu – Pareiga tenkinti proporcingumo ir nediskriminavimo sąlygas – Sąlygos – Nuoseklus ir sistemingas šių tikslų siekimas – Nacionalinio teismo vertinimas
(SESV 56 straipsnis)
(žr. 22–31 punktus ir rezoliucinę dalį)
Rezoliucinė dalis
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktas gaires, visų pirma 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281), turi nustatyti, ar nacionalinė azartinių lošimų monopolio teisinė tvarka, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti laikoma nuoseklia, atsižvelgiant į SESV 56 ir paskesnius straipsnius, jeigu per nacionalinį teismo procesą buvo nustatyta, kad:
– priklausomybė nuo azartinių lošimų nėra socialinė problema, kuriai išspręsti valstybė turi imtis tam tikrų veiksmų,
– draudžiamais azartiniais lošimais daromi tik administraciniai, o ne baudžiamieji nusižengimai,
– metinės valstybės pajamos iš azartinių lošimų sudaro daugiau kaip 500 milijonų eurų, t. y. 0,4 % metinio biudžeto, ir
– koncesijos turėtojų taikomomis reklamos priemonėmis pirmiausia siekiama paskatinti lošti nepatyrusius žaidėjus.