Byla T‑555/22

Prancūzijos Respublika

prieš

Europos Komisiją

 2024 m. gegužės 8 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas

„Kalbų vartojimas – Pranešimas apie viešąjį konkursą gynybos pramonės ir kosmoso sričių administratoriams ir ekspertams įdarbinti – Antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas anglų kalba – Reglamentas Nr. 1 – Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis ir 28 straipsnio f punktas – Diskriminacija dėl kalbos – Tarnybos interesas – Proporcingumas“

Pareigūnai – Konkursas – Viešojo konkurso eiga – Dalyvavimo testuose kalbos – Antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas – Diskriminacija dėl kalbos – Pateisinimas dėl tarnybos intereso – Proporcingumo principo paisymas – Įrodinėjimo pareiga

(Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalis ir 22 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis, 28 straipsnio f punktas ir III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punktas; Tarybos reglamento Nr. 1 1 straipsnis)

(žr. 23–29, 35–39, 65–69, 72, 88, 89 punktus)

Santrauka

Gavęs Prancūzijos Respublikos, remiamos kitų trijų įstojusių į bylą valstybių narių (būtent Belgijos Karalystės, Graikijos Respublikos ir Italijos Respublikos), ieškinį Bendrasis Teismas panaikino pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/400/22. Šiuo konkursu buvo siekiama sudaryti rezervo sąrašus, įdarbinant Komisijoje gynybos pramonės ir kosmoso sričių administratorius ir ekspertus. Nagrinėdamas šį ieškinį Bendrasis Teismas pirmą kartą išsakė poziciją dėl viešojo konkurso kalbų vartojimo tvarkos, pagal kurią antrosios šio konkurso kalbos pasirinkimas apribotas vienintele oficialiąja Sąjungos kalba (anglų) ir numatyta visus lemiamus šio konkurso testus organizuoti tik šia kalba, teisėtumo.

Nagrinėjamu atveju Prancūzijos Respublika teigė, kad nagrinėjamu pranešimu apie konkursą buvo pažeistas Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 1d straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 straipsniais, susijusiais atitinkamai su nediskriminavimo principu ir pagarba kalbų įvairovei. Ieškovė aiškino, kad, atsižvelgiant į kitų Sąjungos oficialiųjų kalbų nei anglų vartojimą ir naudingumą Komisijoje (ypač prancūzų kalbos), būtinybe, kad įdarbinti asmenys gebėtų dirbti iš karto, grindžiamas motyvas negali pateisinti tokio apribojimo, nes neatitinka realių tarnybos poreikių. Ieškovė pridūrė, kad bet kuriuo atveju Komisija neįrodė šios diskriminacijos proporcingumo.

Bendrojo Teismo vertinimas

Pirmiausia Bendrasis Teismas nurodė, kad konkurso kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas nedideliu kalbų skaičiumi, pašalinant kitas oficialiąsias kalbas, yra diskriminacija dėl kalbos, iš principo draudžiama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalį. Kai kurie potencialūs kandidatai (tie, kurie pakankamai gerai moka bent vieną iš nurodytų kalbų) yra palankesnėje padėtyje, nes gali dalyvauti konkurse, todėl būti įdarbinti Sąjungos pareigūnais arba tarnautojais, o kiti, kurie tokių kalbos žinių neturi, dalyvauti konkurse negali.

Taigi didelė diskrecija, kurią turi Sąjungos institucijos, kiek tai susiję su jų tarnybų organizavimu, taip pat Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO), kai naudojasi šių institucijų jai suteiktais įgaliojimais, yra imperatyviai apribota Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsniu. Todėl skirtingas požiūris dėl kalbos, atsirandantis dėl konkurso kalbų vartojimo apribojimo nedideliu oficialiųjų kalbų skaičiumi, gali būti leidžiamas, tik jeigu toks apribojimas yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas realiems tarnybos poreikiams. Be to, bet koks reikalavimas mokėti konkrečią kalbą turi būti grindžiamas aiškiais, objektyviais ir nuspėjamais kriterijais tam, kad kandidatai galėtų suprasti tokio reikalavimo motyvus, o Sąjungos teismai – patikrinti jo teisėtumą.

Iš tiesų diskriminacija dėl kalbos gali būti pateisinama tarnybos interesu turėti atitinkamos tarnybos vartojamą kalbą ar kalbas mokančius pareigūnus, kad jie gebėtų dirbti iš karto. Vis dėlto institucija, kuri atrankos procedūros kalbų vartojimą riboja nedideliu oficialiųjų Sąjungos kalbų skaičiumi, turi įrodyti, kad toks apribojimas tikrai gali patenkinti realius poreikius, susijusius su pareigomis, kurias turės atlikti įdarbinti asmenys, kad jis yra proporcingas šiems poreikiams ir grindžiamas aiškiais, objektyviais ir nuspėjamais kriterijais. Bendrasis Teismas savo ruožtu turi in concreto išnagrinėti, ar šis apribojimas yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas atsižvelgiant į minėtus poreikius.

Pirma, kalbant apie objektyvų kalbos apribojimo realiais tarnybos poreikiais pateisinimą, pažymėtina, kad toks apribojimas turi būti susijęs su funkcijomis, kurias turės atlikti įdarbinti asmenys. Kitaip tariant, Komisija turi įrodyti, kad pranešime apie viešąjį konkursą aprašytos funkcijos pačios reikalauja mokėti anglų kalbą B2 lygiu. Vis dėlto nagrinėjamu atveju Komisija poreikį, kad įdarbinti asmenys mokėtų anglų kalbą B2 lygiu tam, kad gebėtų dirbti iš karto, sieja ne su konkrečiomis funkcijomis, kurias turės atlikti šie asmenys, o tik su aplinkybe, kad tie asmenys turės vykdyti funkcijas tarnybose, kuriose darbuotojai, atlikdami šias funkcijas, šiuo metu daugiausia vartoja anglų kalbą. Tokie argumentai, kurie reiškia tik tai, kad funkcijos turi būti atliekamos anglų kalba, nes jos jau atliekamos šia kalba, iš esmės neįrodo, kad aptariamas kalbos apribojimas gali atitikti realius tarnybos poreikius, susijusius su funkcijomis, kurias turės atlikti įdarbinti asmenys. Be to, tariamai „įrodytas faktas“ neatitinka tarnybos, kuri yra neseniai įsteigta ir pranešimo apie konkursą paskelbimo metu ketina įdarbinti daug darbuotojų, situacijos. Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas pažymi, kad Komisijos argumentai nebuvo pakankamai pagrįsti šiuo tikslu pateiktais dokumentais. Iš to matyti, kad Komisija neįrodė, jog kalbų apribojimas buvo pateisinamas.

Antra, kalbant apie kalbų apribojimo proporcingumą, pažymėtina, kad institucijos turi palyginti teisėtą tikslą, pateisinantį konkursų kalbų skaičiaus apribojimą, ir galimybes įdarbintiems pareigūnams institucijose mokytis kalbų, kurios būtinos tarnybos interesais. Neatlikusi tokio palyginimo, Komisija teisės požiūriu pakankamai neįrodė, kad aptariamas kalbų apribojimas buvo proporcingas tarnybos poreikiams.