Byla T‑196/04

Ryanair Ltd

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Valonijos regiono ir Charleroi Bruxelles Sud oro uosto sudaryti susitarimai su oro transporto bendrove Ryanair – Ekonominės naudos buvimas – Privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus taikymas“

Sprendimo santrauka

1.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų – Viešoji valdžia, valdanti oro uosto įrangą, priklausančią viešajam sektoriui

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

1.      Taikant privataus investuotojo kriterijų svarbu įvertinti visą komercinį sandorį, siekiant patikrinti, ar valstybės subjektas ir jo kontroliuojamas subjektas kartu veikė kaip protingi rinkos ekonomikos subjektai. Komisija, vertindama ginčijamas priemones, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes ir jų kontekstą, įskaitant susijusias su šias priemones įgyvendinančios ar įgyvendinančių institucijų situacija.

(žr. 59 punktą)

2.      Siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, būtina atskirti pareigas, kurias valstybė privalo atlikti kaip įmonė, vykdanti ekonominę veiklą, ir pareigas, kurios jai tenka kaip viešajai valdžiai. Nors tuo atveju, kai valstybė veikia kaip įmonė, kuri investuoja privačiai, reikėtų išanalizuoti jos elgesį pagal privataus investuotojo rinkos ekonomikoje principą, šis principas neturi būti taikomas, kai ji veikia kaip viešoji valdžia. Pastaruoju atveju valstybės elgesys jokiu būdu negali būti lyginamas su ūkio subjekto ar privataus investuotojo rinkos ekonomikoje elgesiu.

Ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kai konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos. Lėktuvų tūpimo mokesčių dydžių nustatymas ir su tuo susijusi nuostolių atlyginimo garantija yra tiesiogiai oro uosto infrastruktūros valdymui priskirtina veikla ir ji yra ekonominė. Viešosios valdžios nustatyti oro uosto mokesčiai turi būti traktuojami kaip atlygis už oro uoste suteiktas paslaugas, nepaisant aplinkybės, kad tarp mokesčių dydžio ir naudotojams suteiktų paslaugų egzistuojantis ryšys yra silpnas.

Todėl viešosios valdžios atliktas oro uosto infrastruktūros suteikimas transporto bendrovėms naudotis ir jos valdymas už tai imant rinkliavas, kurių dydį ji laisvai nustato, gali būti kvalifikuojamas kaip ekonominė veikla. Tokia veikla neabejotinai vykdoma viešajame sektoriuje, tačiau vien dėl šios aplinkybės ji nepriskirtina viešosios valdžios išimtinių teisių įgyvendinimui. Iš tiesų ši veikla dėl savo pobūdžio, tikslo ir jai taikomų nuostatų nėra susijusi su išimtinių teisių, kurias paprastai turi viešoji valdžia, įgyvendinimu.

Vien dėl aplinkybės, kad viešajam sektoriui priskirtinos oro uosto infrastruktūros savininkas yra viešoji valdžia, negalima atmesti, jog jis gali būti traktuojamas kaip ekonominę veiklą vykdantis subjektas.

Taip pat vien tai, kad viešoji valdžia disponuoja reglamentavimo įgaliojimais nustatant oro uosto mokesčius, nepaneigia, kad šių mokesčių sumažinimo sistemos nagrinėjimas turi būti atliekamas taikant privataus rinkos ekonomikos investuotojo principą, nes tokią sistemą gali įgyvendinti ir privatus ūkio subjektas.

(žr. 84–85, 87–89, 91–92, 101 punktus)