TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. rugsėjo 10 d.
Byla F‑47/07
Joachim Behmer
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2005 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Pareigų paaukštinimo procedūros taisyklių teisėtumas – Konsultavimasis su Pareigūnų tarnybos nuostatų komitetu – Nuopelnų palyginimas – Personalo atstovų diskriminacija“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo J. Behmer prašo panaikinti Parlamento sprendimą nepaaukštinti jo pareigų paskiriant į AD 13 lygį nuo 2005 m. sausio 1 d. per 2005 m. pareigų paaukštinimo procedūrą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatai – Bendrosios įgyvendinimo nuostatos – Sąvoka
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 ir 110 straipsniai)
2. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Perėjimas nuo vienos sistemos prie kitos
3. Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Pareigų paaukštinimo tvarkos pakeitimas
4. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Sprendimas, kuriuo patvirtinamas pareigūnų, kurių pareigos paaukštinamos, sąrašas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
5. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kriterijai – Nuopelnai – Atsižvelgimas į tarnybos stažą lygyje
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
6. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kandidato, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, skundas – Sprendimas atmesti – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa, 45 straipsnis ir 90 straipsnio 2 dalis)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnyje esanti sąvoka „bendrosios įgyvendinimo nuostatos“ visų pirma reiškia įgyvendinimo priemones, aiškiai numatytas kai kuriose specialiose Pareigūnų tarnybos nuostatų normose. Nesant aiškios nuorodos, pareiga priimti įgyvendinimo priemones, atitinkančias formalias minėto straipsnio sąlygas, pripažįstama tik išimtiniais atvejais, t. y. kai Pareigūnų tarnybos nuostatų normos yra tokios neaiškios arba netikslios, kad kyla abejonių dėl tinkamo jų taikymo.
Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį Bendrijos institucijos priimtos Pareigų paaukštinimo procedūros taisyklės nėra bendrosios įgyvendinimo nuostatos, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį. Iš tikrųjų, viena vertus, Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalies nuostatose aiškiai nenumatyta pareiga priimti bendrąsias įgyvendinimo nuostatas, kaip tai suprantama pagal minėtą 110 straipsnį. Kita vertus, minėtos nuostatos yra pakankamai tikslios ir gali būti tinkamai taikomos net nesant formalių įgyvendinimo nuostatų.
(žr. 47 ir 48 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1965 m. kovo 31 d. Sprendimas Rauch prieš Komisiją, 16/64, Rink. p. 179, 193; 1965 m. liepos 8 d. Sprendimas Prakash prieš Komisiją, 19/63 ir 65/63, Rink. p. 677, 695.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. liepos 9 d. Sprendimo Echauz Brigaldi ir kt. prieš Komisiją, T‑156/95, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑509, 53 punktas.
2. Teisės aktų leidėjas gali bet kuriuo metu priimti pakeitimus, kurie, jo nuomone, atitinka tarnybos interesus, net jeigu naujos nuostatos yra mažiau palankios pareigūnams, su sąlyga, kad bus apsaugotos pareigūnų ar tarnautojų teisėtai įgytos teisės ir kad asmenys, kuriems taikomos naujos nuostatos, bus vertinami vienodai.
Todėl, jeigu administracija pakeičia pareigų paaukštinimo tvarką, pareigūnas neturėtų remtis teisinio saugumo principo pažeidimu, jeigu, pirma, administracija galėjo pagrįstai manyti, kad ši tvarka keičiama tarnybos interesais, antra, kad minėtos tvarkos pakeitimu nekeičiami pagrindiniai principai, susiję, be kita ko, su pareigūnų pareigų paaukštinimo atitinkamoje institucijoje kriterijais, procedūra ir skaidrumu, ir nepažeidžiamos teisės, kurios jau galėjo būti teisėtai įgytos pareigų paaukštinimo srityje, ir, trečia, visi to paties lygio pareigūnai vertinami vienodai.
Be to, kadangi perėjimas nuo vienos pareigų paaukštinimo sistemos prie kitos yra teisėtas, administracija neturi būti kaltinama tuo, kad, keisdama pareigų paaukštinimo tvarką, pažeidė vienodo vertinimo principą, nes padaryti pakeitimai nenaudingi didesnį tarnybos stažą lygyje turintiems pareigūnams.
(žr. 52–54 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1975 m. kovo 19 d. Sprendimo Gillet prieš Komisiją, 28/74, Rink. p. 463, 5 ir 6 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ryan prieš Audito Rūmus, T‑121/97, Rink. p. II‑3885, 98 ir 104 punktai; 2008 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Angé Serrano ir kt. prieš Parlamentą, T‑47/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teisme, byla C‑496/08 P, 107 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo De Smedt prieš Komisiją, F‑59/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑109 ir II‑A‑1‑409, 71 punktas; 2008 m. balandžio 24 d. Sprendimo Dalmasso prieš Komisiją, F‑61/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 78 punktas.
3. Fiziniai asmenys, kurių situacija tokia, kad Bendrijos administracija suteikė jiems pagrįstų vilčių, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Tačiau nė vienas pareigūnas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, jeigu administracija jam nesuteikė konkrečių garantijų.
Kadangi administracija nėra įsipareigojusi išsaugoti ankstesnės pareigų paaukštinimo tvarkos, pareigūnas neturėtų remtis teisėtų lūkesčių principu, prieštaraudamas minėtos tvarkos pakeitimui.
(žr. 55 ir 56 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1983 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mavridis prieš Parlamentą, 289/81, Rink. p. 1731, 21 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Chomel prieš Komisiją, T‑123/89, Rink. p. II‑131, 25 punktas; 1994 m. lapkričio 30 d. Dornonville de la Cour prieš Komisiją, T‑498/93, Rink. VT p. I‑A‑257 ir II‑813, 46 punktas; minėto Sprendimo Angé Serrano ir kt. prieš Parlamentą 121 punktas.
4. Paskyrimų tarnyba neprivalo atidėti pareigūnų, kurių pareigos buvo paaukštintos, sąrašo paskelbimo, kai dar nepriimtas galutinis sprendimas dėl nuopelnų balų skyrimo vienam iš pareigūnų. Iš tikrųjų aplinkybė, kad Paskyrimų tarnyba priima sprendimus dėl pareigų paaukštinimo neturėdama visų sprendimų dėl nuopelnų balų skyrimo, pati savaime nėra pažeidimas. Pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, jeigu administracija labai vėluoja priimti galutinį sprendimą.
(žr. 76 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1983 m. sausio 27 d. Sprendimo List prieš Komisiją, 263/81, Rink. p. 103, 27 punktas; 1992 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Moritz prieš Komisiją, C‑68/91 P, Rink. p. I‑6849, 17 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Rappe prieš Komisiją, T‑202/99, Rink. VT p. I‑A‑201 ir II‑911, 39 punktas; 2001 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Sebastiani prieš Komisiją, T‑194/99, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑991, 44 ir paskesni punktai.
5. Tarp Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje išvardytų kriterijų, kuriais remiantis nusprendžiama, kurių pareigūnų pareigos turi būti paaukštintos, nenurodytas tarnybos stažas, todėl šis kriterijus taikomas tik kaip papildomas. Todėl aplinkybė, kad pareigūno pareigos negalėjo būti paaukštinamos, nors jis gavo tokį patį nuopelnų balų skaičių kaip ir kiti pareigūnai, kurių tarnybos stažas lygyje yra mažesnis ir kurių pareigos paaukštinamos, nereiškia, kad buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes administracija galėjo pagrįsti jų pareigų paaukštinimą kitais kriterijais. Be to, atsižvelgimas į tarnybos stažą lygyje kriterijų nereiškia, kad reikia atsižvelgti į visą pareigūno profesinę patirtį.
(žr. 84 ir 85 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. balandžio 9 d. Sprendimo Tejada Fernández prieš Komisiją, T‑134/02, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑609, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Behmer prieš Parlamentą, F‑124/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 106–110 punktai.
6. Nors Paskyrimų tarnyba neprivalo motyvuoti sprendimų dėl pareigų paaukštinimo kandidatams, kurių pareigos nepaaukštinamos, ji turi nurodyti savo sprendimo atmesti kandidato, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateiktą skundą, nes manoma, kad sprendimo atmesti skundą motyvai sutampa su sprendimo, dėl kurio paduotas skundas, motyvais. Tačiau administracija neturi nurodyti, kaip ji įvertino kiekvieną iš kriterijų, kuriais remdamasi priėmė sprendimą.
Pareigą motyvuoti atitinka sprendimas atmesti skundą, kuriame Paskyrimų tarnyba nurodo, jog suinteresuotojo asmens nuopelnų nepakako, kad jo pareigos būtų paaukštintos, nes pareigūnai, kurių pareigos buvo paaukštintos, vykdė nenuginčijamai didesnės atsakomybės reikalaujančias užduotis. Iš tikrųjų remdamasis jame pateikta informacija suinteresuotasis asmuo gali suprasti sprendimo nepaaukštinti pareigų motyvus ir pareikšti ieškinį, kuris būtinas jo teisėms ir interesams apginti. Be to, remiantis šia informacija galima kontroliuoti šio sprendimo teisėtumą.
(žr. 94–97 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1974 m. spalio 30 d. Sprendimo Grassi prieš Tarybą, 188/73, Rink. p. 1099, 13 punktas; 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Moli prieš Komisiją, 121/76, Rink. p. 1971, 12 punktas; 1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Barbin prieš Parlamentą, F‑44/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 35 punktas; 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Barbin prieš Parlamentą, F‑81/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 27 punktas.