GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2020 m. balandžio 23 d. (1)
Byla C‑521/18
Pegaso Srl Servizi Fiduciari,
Sistemi di Sicurezza Srl,
YW
prieš
Poste Tutela SpA,
dalyvaujant:
Poste Italiane SpA,
Services Group
(Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Viešieji pirkimai – Direktyva 2014/25/ES – Pašto paslaugos – Veikla, susijusi su pašto paslaugomis – Durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugos – Skelbimo apie pirkimą atšaukimas vykstant teismo procesui – Pareiškėjų suinteresuotumas pareikšti ieškinį, nepaisant atšaukimo – Dar nepriimtas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų“
I. Įvadas
1. 2017 m. Poste Tutela SpA (toliau – Poste Tutela), anksčiau visiškai priklausiusi Poste Italiane SpA (toliau – Poste Italiane) patronuojamoji bendrovė, paskelbė skelbimą apie pirkimą. Šiame skelbime apie pirkimą buvo nurodyta, kad siekiama sudaryti preliminariąsias sutartis dėl durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugų teikimo Poste Italiane ir kitų jos grupei priklausančių bendrovių patalpose.
2. Pegaso Srl Servizi Fiduciari, Sistemi di Sicurezza Srl ir YW kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydamos panaikinti minėtą skelbimą apie pirkimą. Nagrinėdamas šią bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar veikla, kurią apima šis skelbimas apie pirkimą, patenka į Direktyvos 2014/25/ES(2) (toliau – Komunalinio sektoriaus direktyva) arba Direktyvos 2014/24/ES(3) (toliau – Viešojo sektoriaus direktyva) taikymo sritį.
3. Vis dėlto po to, kai buvo priimta nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ginčijamas skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Dėl šios aplinkybės pirmiausia kyla klausimas, ar Teisingumo Teismas toliau gali pagrįstai nagrinėti bylą. Ar aplinkybės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, pakanka siekiant konstatuoti, kad į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus reikėtų atsakyti?
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Viešojo sektoriaus direktyva
4. Viešojo sektoriaus direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Sąvoka „perkančiosios organizacijos“ ir ypač sąvoka „viešosios teisės reglamentuojami subjektai“ buvo ne kartą nagrinėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. <…> Tuo tikslu reikėtų paaiškinti, kad subjektas, kuris vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir vykdydamas savo veiklą patiria nuostolių, neturėtų būti laikomas „viešosios teisės reglamentuojamu subjektu“, nes gali būti manoma, kad bendrojo intereso poreikiai, kuriems patenkinti jis įsteigtas arba kuriuos patenkinti jam nustatytas tikslas, yra pramoninio arba komercinio pobūdžio.
Panašiai su atitinkamo subjekto finansavimo kilme susijusi sąlyga taip pat buvo nagrinėjama teismų praktikoje, kurioje išaiškinta, inter alia, kad būti finansuota „didžiąja dalimi“ reiškia daugiau nei pusę sumos ir kad toks finansavimas gali apimti naudotojų mokėjimus, kurie nustatomi, apskaičiuojami ir surenkami pagal viešosios teisės taisykles.“
5. Viešojo sektoriaus direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Šia direktyva nustatomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamos perkančiųjų organizacijų vykdomo pirkimo procedūros, atliekamos siekiant sudaryti viešąsias sutartis ir vykdyti projekto konkursus, jeigu jų numatoma vertė ne mažesnė nei 4 straipsnyje nustatytos vertės ribos.“
6. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„1) perkančiosios organizacijos – valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojami subjektai arba iš vienos ar daugiau tokių institucijų arba vieno ar daugiau tokių viešosios teisės reglamentuojamų subjektų sudarytos asociacijos;
<…>
4) viešosios teisės reglamentuojami subjektai – subjektai, pasižymintys visomis toliau išvardytomis charakteristikomis:
a) jie įsteigti siekiant konkretaus tikslo – patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio;
b) jie turi teisinį subjektiškumą ir
c) jie didžiąja dalimi finansuojami valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų viešosios teisės reglamentuojamų subjektų lėšomis arba jų valdymas yra prižiūrimas tų valdžios institucijų ar subjektų, arba jie turi administracinį, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusę narių skiria valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos arba kiti viešosios teisės reglamentuojami subjektai;
<…>“
7. Viešojo sektoriaus direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:
„Ši direktyva netaikoma viešosioms sutartims ir projekto konkursams, kuriuos pagal Direktyvą 2014/25/ES skiria ar organizuoja perkančiosios organizacijos, vykdančios vieną ar daugiau tos direktyvos 8–14 straipsniuose nurodytų veiklos rūšių, ir skiriamiems tai veiklai vykdyti <…>“
2. Komunalinio sektoriaus direktyva
8. Komunalinio sektoriaus direktyvos 16 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„<…> sutartys galėtų būti skiriamos kelių veiklos rūšių, kurioms gali būti taikoma skirtinga teisinė tvarka, reikalavimams vykdyti. Turėtų būti paaiškinta, kad vienai sutarčiai, kuria siekiama aprėpti keletą veiklos rūšių, taikytiną teisinę tvarką turėtų reglamentuoti taisyklės, taikytinos veiklai, kuriai ji visų pirma skirta. Veiklą, kuriai sutartis visų pirma skirta, galima nustatyti remiantis reikalavimų, kuriuos turi atitikti konkreti sutartis, analize, kurią atlieka perkantysis subjektas siekdamas apskaičiuoti sutarties vertę ir parengti pirkimo dokumentus <…>“
9. Komunalinio sektoriaus direktyvos 19 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„siekiant užtikrinti tikrą rinkos atvėrimą ir tinkamą pirkimo taisyklių taikymo vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose pusiausvyrą, reikia, kad subjektai, kuriems taikoma ši direktyva, būtų identifikuojami ne pagal juridinį statusą, o pagal kitus požymius. Todėl reikėtų užtikrinti, kad būtų išlaikytas viešajame ir privačiajame sektoriuose veiklą vykdančių perkančiųjų subjektų lygiateisiškumas. Taip pat būtina užtikrinti, laikantis SESV 345 straipsnio, kad nebūtų daromas poveikis turto nuosavybės sistemą reglamentuojančioms taisyklėms valstybėse narėse.“
10. Komunalinio sektoriaus direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šia direktyva nustatomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamos perkančiųjų subjektų vykdomo pirkimo procedūros, atliekamos siekiant sudaryti sutartis ir vykdyti projekto konkursus, jeigu jų numatoma vertė ne mažesnė nei 15 straipsnyje nustatytos vertės ribos.“
11. Komunalinio sektoriaus direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje „perkantieji subjektai“ apibrėžiami kaip subjektai, kurie:
„a) yra perkančiosios organizacijos arba viešosios įmonės, kurie vykdo vienos iš 8–14 straipsniuose nurodytų rūšių veiklą;
b) jeigu jie nėra perkančiosios organizacijos arba viešosios įmonės, vykdo vienos iš 8–14 straipsniuose nurodytų rūšių veiklą arba jų derinį ir veikia remdamiesi specialiosiomis arba išimtinėmis teisėmis, kurias jiems suteikė valstybės narės kompetentinga valdžios institucija.“
12. Komunalinio sektoriaus direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Viešoji įmonė – įmonė, kuriai perkančiosios organizacijos gali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti lemiamą įtaką dėl to, kad jos valdo įmonę nuosavybės teise, dėl jų finansinio dalyvavimo šioje įmonėje arba šią įmonę reglamentuojančių taisyklių.
Prielaida, kad perkančiosios organizacijos turi lemiamą įtaką, daroma bet kuriuo iš toliau nurodytų atvejų, kai tos organizacijos tiesiogiai ar netiesiogiai:
a) valdo didžiąją įmonės pasirašytojo kapitalo dalį;
b) kontroliuoja daugumą balsų, kurie suteikiami įmonės išleistomis akcijomis;
c) gali skirti daugiau kaip pusę įmonės administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių.“
13. Šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta:
„Sutarčių, kurių dalykas yra pirkimas, kuriam taikoma ši direktyva, ir pirkimas, kuriam netaikoma ši direktyva, atveju perkantieji subjektai gali nuspręsti skirti atskiras sutartis atskiroms dalims arba skirti vieną sutartį. Kai perkantieji subjektai nusprendžia skirti atskiras sutartis atskiroms dalims, sprendimas dėl to, kurį teisinį režimą taikyti bet kuriai iš tokių atskirų sutarčių, priimamas atsižvelgiant į atitinkamos atskiros dalies charakteristikas.
Kai perkantieji subjektai nusprendžia skirti vieną sutartį, tokiai sudaromai mišriajai sutarčiai taikoma ši direktyva, nebent 25 straipsnyje numatyta kitaip, neatsižvelgiant į dalių, kurioms kitu atveju būtų taikomas skirtingas teisinis režimas, vertę ir neatsižvelgiant į tai, kuris teisinis režimas antraip būtų taikomas toms dalims.
<…>“
14. Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva taikoma veiklos rūšims, susijusioms su:
a) pašto paslaugų teikimu;
b) kitų nei pašto paslaugų teikimu, su sąlyga, kad tokias paslaugas teikiantis subjektas taip pat teikia pašto paslaugas, kaip apibrėžta šio straipsnio 2 dalies b punkte, ir kad paslaugų, kurioms taikomas šio straipsnio 2 dalies b punktas, atžvilgiu neįvykdytos 34 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos.“
15. 13 straipsnio 2 dalies b punkte „pašto paslaugos“ apibrėžiamos kaip „paslaugos, kurias sudaro pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas. Jos apima paslaugas, kurios priskiriamos [prie] universali[ųjų] paslaug[ų], kaip apibrėžta Direktyvoje 97/67/EB, ir paslaugas, kurios priskiriamos [prie] universali[ųjų] paslaug[ų], kaip apibrėžta Direktyvoje 97/67/EB“. Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 2 dalies c punkte kitos nei pašto paslaugos apibrėžiamos kaip pašto paslaugų valdymo paslaugos (paslaugos, teikiamos prieš išsiuntimą ir po jo, įskaitant siuntų skyriaus valdymo paslaugas) ir tam tikros paslaugos, susijusios su pašto siuntomis, kaip antai tiesioginis neadresuotų pašto siuntų pristatymas.
16. Komunalinio sektoriaus direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Ši direktyva netaikoma <…> sutartims, kurias perkantieji subjektai skiria kitais nei 8–14 straipsniuose aprašytų rūšių veiklai vykdyti tikslais <…>“
III. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai
17. Poste Italiane yra akcinė bendrovė. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad 29,26 % jos akcinio kapitalo priklauso Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija), 35 % – Cassa Depositi e Prestiti, o likusioji dalis – privatiems investuotojams. Poste Italiane yra suteikta universaliosios pašto paslaugos koncesija. Ji taip pat vykdo veiklą finansų, draudimo ir mobiliųjų telefonų sektoriuose.
18. Tuo metu, kai buvo paskelbtas ginčijamas skelbimas apie pirkimą, Poste Tutela buvo Poste Italiane visiškai priklausanti patronuojamoji bendrovė. Nuo 2018 m. kovo 1 d. ji susijungė su Poste Italiane.
19. 2017 m. liepos mėn. Poste Tutela paskelbė skelbimą apie pirkimą dėl preliminariųjų sutarčių durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugoms teikti Poste Italiane ir kitų jos grupei priklausančių bendrovių patalpose sudarymo 24 mėnesių laikotarpiui (kuris galėjo būti pratęstas dar 12 mėnesių, jeigu sutartis būtų atnaujinta); jų bendra suma – 25 253 242 EUR.
20. Minėtame skelbime apie pirkimą kaip jo teisinis pagrindas buvo nurodyta Komunalinio sektoriaus direktyva. Jis buvo paskelbtas Gazzetta Ufficiale della Repubblica Italiana (Italijos Respublikos oficialusis leidinys, toliau – GURI)(4) ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje(5).
21. 2017 m. rugsėjo 28 d. Pegaso Srl Servizi Fiduciari, Sistemi di Sicurezza Srl ir YW (toliau – pareiškėjos) apskundė nagrinėjamą skelbimą apie pirkimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jos nurodė kelis Italijos viešųjų pirkimų kodekso pažeidimus.
22. 2017 m. spalio 20 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti nagrinėjamą viešųjų pirkimų procedūrą, priimdamas nutartį dėl laikinųjų priemonių taikymo; savo sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjų teiginiai iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįsti.
23. Poste Tutela ir Poste Italiane (toliau – atsakovės) pateikė pirminį prieštaravimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijos. Jos teigė, kad administraciniai teismai neturi jurisdikcijos bylose, kuriose nagrinėjami atvejai, kai pirkimo procedūras dėl paslaugų, nesusijusių su paslaugomis, teikiamomis specialiuosiuose sektoriuose, pavyzdžiui, pašto paslaugų sektoriuje, teikimo pradėjo valstybinė įmonė.
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, spręsdamas jurisdikcijos klausimą, jis turi nustatyti, ar Poste Tutela (ir dabar – Poste Italiane) privalėjo pradėti viešųjų pirkimų procedūrą, siekdama priimti sprendimą dėl nagrinėjamų paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Poste Tutela / Poste Italiane atitinka sąlygas, pagal kurias ją galima laikyti „viešosios teisės reglamentuojamu subjektu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2014/23/ES(6) (toliau – Koncesijų direktyva), Viešojo sektoriaus direktyvą ir Komunalinio sektoriaus direktyvą.
25. Tokiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar, atsižvelgiant į pirma nurodytas ypatybes, bendrovė Poste Italiane SpA turėtų būti laikoma „viešosios teisės reglamentuojamu subjektu“, kaip tai suprantama pagal 2016 m. Įstatyminio dekreto Nr. 50 3 straipsnio 1 dalies d punktą ir atitinkamas ES direktyvas (2014/23/ES, 2014/24/ES ir 2014/25/ES)?
2. Ar šis kvalifikavimas taikomas ir Poste Tutela SpA, bendrovei, kurios 100 % akcijų priklauso [Poste Italiane SpA] ir kuri šiuo metu prijungiama prie [Poste Italiane SpA], atsižvelgiant į Direktyvos 2014/23/ES 46 konstatuojamosios dalies nuostatas dėl kontroliuojamųjų juridinių asmenų? (Šiuo klausimu taip pat žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) 2017 m. spalio 5 d. Sprendimą [byloje C‑567/15] dėl viešosios valdžios institucijų kontroliuojamų įmonių pareigos surengti konkursą ir 2011 m. lapkričio 24 d. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) VI kolegijos sprendimą Nr. 6211.)
3. Ar šios įmonės, kaip perkantieji subjektai, yra įpareigotos vykdyti konkurso procedūras tik kai sudaro viešojo pirkimo sutartis, susijusias su pagal Direktyvą 2014/25/ES specialiuosiuose sektoriuose vykdoma veikla, ir tokiu atveju laikytinos viešosios teisės reglamentuojamais perkančiaisias subjektais taikant Viešųjų pirkimų kodekso II dalies taisykles, nors su šiais sektoriais nesusijusių sutartčių atveju, vadovaujantis Direktyvos 2014/23/ES 21 konstatuojamojoje dalyje ir 16 straipsnyje nustatytais principais, joms, priešingai, suteikiama visiška derybinė autonomija ir taikomos tik privatinės teisės normos?
4. Ar tuo atveju, kai laikoma, kad sudaromos sutartys tiesiogiai nesusijusios su specialiuose sektoriuose vykdoma veikla, toms įmonėms – jeigu jos atitinka viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams taikomus kriterijus – taikoma bendroji Direktyva 2014/24/ES (taigi, ir taisyklės, pagal kurias sutartys sudaromos rengiant konkurso procedūras), net kai jos veiklą vykdo – kitaip nei po įsteigimo – daugiausia verslo srityje ir konkurencijos sąlygomis?
5. Tuo atveju, kai biuro patalpose vykdoma mišri veikla – tiek susijusi su universaliosiomis paslaugomis, tiek su jomis nesusijusi – ar funkcinis kriterijus, kiek tai susiję su konkrečia viešojo intereso paslauga, – vis dėlto gali būti netaikomas sutartims dėl įprastos ir neeilinės techninės priežiūros, valymo, įrengimo, durininkų ir apsaugos paslaugų teikimo tokiose patalpose?
6. Galiausiai, jeigu Poste Italiane SpA argumentai būtų pripažinti pagrįstais, ar tai, kad sprendimas surengti konkurso procedūrą priimtas nesant jokios teisinės pareigos ją rengti – taigi neužtikrinant, kad jai bus taikomos visos Viešųjų pirkimų kodekse numatytos skaidrumo ir vienodo požiūrio garantijos – ir tai, kad jis deramai paskelbtas, bet toliau apie jį nebeinformuojama [GURI] ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, laikytina nesuderinama su įtvirtintu konkurso dalyvių teisėtų lūkesčių apsaugos principu?“
26. 2018 m. spalio 11 d. raštu Poste Italiane prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą ir Teisingumo Teismą informavo, kad atšaukė ginčijamą skelbimą apie pirkimą. Todėl Poste Italiane aiškiai paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pripažinti pareiškėjų ieškinį nepriimtinu. 2018 m. spalio 20 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė šį prašymą.
27. 2018 m. spalio 16 d., kai atsakovai pranešė Teisingumo Teismui, kad skelbimas apie pirkimą buvo panaikintas, Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užklausė, ar jis pageidauja atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. 2018 m. spalio 26 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė pageidavimą, kad jo prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų toliau nagrinėjamas.
28. 2019 m. sausio 9 d. atsakyme į prašymą pateikti motyvus, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad byla vis dar nagrinėtina, Teisingumo Teismas gavo papildomus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimus. Minėtas teismas nurodė, kodėl mano, kad byla vis dar nagrinėtina ir kodėl Teisingumo Teismas turėtų pateikti atsakymus į jam užduotus prejudicinius klausimus.
29. 2019 m. balandžio 3 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad buvo gautas prašymas panaikinti kitą Poste Italiane paskelbtą skelbimą apie pirkimą dėl tų pačių paslaugų. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis skelbimas apie pirkimą yra toks pat kaip ir nagrinėjamas šioje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė šios naujos bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą šioje byloje.
30. Rašytines pastabas pateikė Pegaso Srl Servizi Fiduciari ir Sistemi di Sicurezza Srl, Poste Italiane, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visos jos dalyvavo 2020 m. sausio 22 d. surengtame teismo posėdyje.
IV. Vertinimas
31. Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pirmiausia paaiškinsiu, kodėl, atsižvelgiant į įvykius, kurie klostėsi po to, kai buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, į šį prašymą pateikusio teismo klausimus nebereikia atsakyti (A). Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pozicijai, glaustai apibendrinsiu, kaip reikėtų atsakyti į svarbiausius klausimus, susijusius su bylos esme. Siūlysiu, kad tokiai veiklai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje (durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugos Poste Italiane patalpose), taikomos Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklės, t. y. tos, kurios nustatytos Komunalinio sektoriaus direktyvoje ir taikomos specialiesiems sektoriams (B).
A. Ar pagrindinė byla vis dar nagrinėjama?
32. Pagal suformuotą jurisprudenciją klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo nacionalinis teismas pateikia atsižvelgdamas į faktines ir teisines aplinkybes, už kurių apibūdinimą jis yra atsakingas, ir Teisingumo Teismas netikrina šių aplinkybių tikslumo. Šiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija(7).
33. Vis dėlto taip pat pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, kad prejudicinio sprendimo priėmimo procesas galimas tik tuo atveju, jei nacionaliniai teismai faktiškai nagrinėja bylą, kurioje jie turi priimti sprendimą, prireikus atsižvelgdami į Teisingumo Teismo prejudicine tvarka priimtą sprendimą. Vadinasi, Teisingumo Teismas gali savo iniciatyva patikrinti, ar pagrindinė byla vis dar nagrinėjama(8). Jeigu per tą laiką, kol byla dar nagrinėjama Teisingumo Teisme, išnyko ginčo dalykas ir dėl to pateikti prejudiciniai klausimai tapo hipotetiniai arba prarado ryšį su esamu ginču, Teisingumo Teismas turi konstatuoti, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(9).
34. Šioje byloje neaišku, ar byla nacionaliniame teisme vis dar nagrinėjama. Nesutariama dėl dviejų dalykų: pirma, ar Poste Italiane atšaukė ginčijamą skelbimą apie pirkimą? Antra, ar, nepaisant šio atšaukimo, būtų koks nors kitas pagrindas, kuriuo remdamosi pareiškėjos vis dar būtų suinteresuotos pareikšti ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme?
1. Skelbimo apie pirkimą atšaukimas
35. Atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą dėl to, ar jis vis dar nagrinėja bylą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Poste Italiane atitinkamai paskelbė skelbimą GURI ir trumpesnius skelbimus – dienraščiuose. GURI paskelbtame skelbime buvo nurodyta, kad Poste Italiane nusprendė „panaikinti / atšaukti“. skelbimą apie pirkimą, atsižvelgdama į sudėtingą Poste Italiane restruktūrizavimą po jos sujungimo su Poste Tutela. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas toliau nurodo, kad kituose, trumpesniuose, dienraščiuose paskelbtuose skelbimuose Poste Italiane paskelbė tik tai, kad pirkimo procedūra yra nutraukta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokiais veiksmais Poste Italiane siekė ištaisyti pareiškėjų nurodytus pažeidimus, ar elgtis kitaip (tiesiogiai sudarydama sutartį), kad patenkintų poreikius, kurie buvo skelbimo apie pirkimą dalykas.
36. Poste Italiane ir Italijos vyriausybė teigia, kad formaliai skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Visų pirma Poste Italiane teigia, apie panaikinimą buvo deramai paskelbta visuose reikalaujamuose šaltiniuose (GURI, dviejuose nacionaliniuose, dviejuose vietos laikraščiuose ir Oficialiajame leidinyje). Po panaikinimo buvo pradėta nauja pirkimo procedūra siekiant veiksmingiau patenkinti naujuosius Poste Italiane poreikius po grupės restruktūrizavimo, visų pirma poreikių pasikeitimo saugumo ir stebėsenos srityse.
37. Pareiškėjos neginčijo tos aplinkybės, kad skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Vis dėlto jos teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą išlieka priimtinas, tik dėl kitų priežasčių, kurios aptariamos kitoje šios išvados dalyje(10).
38. Reikia pripažinti, kad šiame etape esu šiek tiek sutrikęs. Išskyrus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, visi kiti lyg ir sutinka, kad ginčijamas skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtina, kad GURI paskelbtame išsamiame skelbime buvo vartojama sąvoka „panaikinti / atšaukti“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad kitose, trumpesnėse skelbimo versijose, kurios buvo paskelbtos dienraščiuose, buvo nurodyta, kad procedūra „yra nutraukta“, bet taip įvyko dėl nutarties dėl laikinųjų priemonių, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė dar 2017 m. spalio 20 d.(11).
39. Remiantis visomis Teisingumo Teismui pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, iš tikrųjų atrodo, kad skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nuspręsti dėl to, ar skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas, ar ne. Teisingumo Teismui pateiktame atsakyme jis nurodė, kad, nepaisant šio klausimo, dar lieka neišspręstas jurisdikcijos klausimas: ar administraciniai teismai turi jurisdikciją dėl tokių skelbimų apie pirkimą.
40. Man gerai žinomas standartinis funkcijų pasidalijimas vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procesui. Iš tiesų tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes ir jų vertinimą pagal nacionalinę teisę, turi išsiaiškinti, ar ginčijamas skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Papildoma aplinkybė, įrodanti šį atšaukimą, galėtų būti tai, kad tas pats subjektas paskelbė naują viešųjų pirkimų procedūrą.
41. Vis dėlto šioje byloje šio tradicinio funkcijų pasidalijimo ribos maksimaliai išplečiamos. Nors paprastai Teisingumo Teismas labai pagarbiai vertina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį pateikiančius teismus, galiausiai būtent Teisingumo Teismas vertina, ar jam toliau pagrįsta nagrinėti bylą(12).
42. Remiantis visais turimais dokumentais, skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas. Iš tiesų buvo paskelbtas naujas skelbimas apie pirkimą dėl tų pačių paslaugų. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dar kyla abejonių dėl to, ar skelbimas apie pirkimą buvo „formaliai“ atšauktas.
43. Nors sunku suprasti tokį teiginį, man būtų lengviau suprasti, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dar norėtų gauti atsakymą byloje, kurioje būtų teigiama, kad atsakovas atšaukinėja skelbimus apie pirkimą, įgyvendindamas tam tikrą strategiją. Galėčiau įsivaizduoti situaciją, kai subjektas, kuris nenori, kad kai kuriuos klausimus autoritetingai išspręstų teismas, vis atšaukinėtų skelbimus apie pirkimą, jeigu jie būtų ginčijami, taip sistemingai siekdamas atimti iš teismo (-ų) galimybę turėti jurisdikciją.
44. Tai iš tikrųjų būtų visai kitas klausimas. Tokiu atveju dar net prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo vertinimo etapu(13) vis dar nagrinėjamos bylos sąvoką galbūt būtų galima vertinti lanksčiau. Galiausiai piktnaudžiavimo draudimas yra universalus Sąjungos teisės principas(14).
45. Vis dėlto nei šalys, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neteigė, kad Poste Italiane vis atšaukinėjo skelbimus apie pirkimą, siekdama išvengti teisminės kontrolės arba atgrasyti kai kuriuos kandidatus nuo dalyvavimo viešojo pirkimo procedūroje(15). Iš tikrųjų yra priešingai: Poste Italiane pateikė įtikinamą paaiškinimą dėl to, kodėl pradinis skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas, ir atrodo, kad jos veiksmai atitiko šį paaiškinimą(16).
46. Tokiomis aplinkybėmis tikrai atrodo, kad pagrindinės bylos ginčas neteko dalyko.
2. Pareiškėjų išlaikomas suinteresuotumas pareikšti ieškinį nacionaliniu lygmeniu
47. Papildomai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pareiškėjos, taip pat iš dalies – Europos Komisija, laikosi nuomonės, kad šis suinteresuotumas vis dar išlieka, neatsižvelgiant į tai, kad skelbimas apie pirkimą atšauktas.
48. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, jog negalima daryti prielaidos, kad pareiškėjos prarado suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl skelbimo apie pirkimą, net jei šis buvo atšauktas. Taigi Teisingumo Teismas privalo nagrinėti jo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ypač atsižvelgiant į veiksmingos teisminės kontrolės principą.
49. Pareiškėjos teigia, kad, nepaisant atšaukimo, pagal Italijos teisę reikalaujama, kad kompetentingas teismas priimtų sprendimą dėl ginčijamų aktų teisėtumo, kad būtų galima priteisti žalą ir nuspręsti, kas padengs bylinėjimosi išlaidas. Konkrečiai tariant, pagal Italijos teisę ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti pareikštas per 120 dienų nuo tos dienos, kai teismo sprendimas dėl panaikinimo tampa galutinis. Siekiant priimti sprendimą dėl tokio ieškinio, pirmiausia reikia nustatyti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jurisdikciją. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia nustatyti, ar Poste Italiane taikomos viešųjų pirkimų taisyklės.
50. Kaip teigia Europos Komisija, darant prielaidą, kad formaliai skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas, ši aplinkybė tikrai nėra lemiama. Į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 6 klausimą reikia atsakyti tiek, kiek šis klausimas susijęs su padariniais, kuriuos sukelia galimas teisėtų lūkesčių pažeidimas, taigi šis klausimas nesusijęs su klausimu dėl ginčijamo skelbimo apie pirkimą tolesnio galiojimo. Be to, ypač svarbu išsiaiškinti, ar ginčijamas skelbimas apie pirkimą yra susijęs su konkursu, patenkančiu į Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo sritį, siekiant nustatyti, kuris teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjų ieškinį dėl žalos atlyginimo.
51. Vis dėlto Poste Italiane ir Italijos vyriausybė teigia, kad pareiškėjos prarado suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Poste Italiane nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas neturėtų jokio palankaus poveikio pareiškėjoms, o Italijos vyriausybės teigimu, pareiškėjos nepareiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo. Todėl tokio ieškinio perspektyva yra tik hipotetinė.
52. Taigi, nepaisant to, kad skelbimas apie pirkimą buvo atšauktas, teigiama, kad: a) pareiškėjos gali pareikšti ieškinį dėl žalos, susijusios su ginčijamu skelbimu apie pirkimą, atlyginimo; ir b) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dar turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
a) Būsimo ieškinio dėl žalos atlyginimo perspektyva
53. Pagal suformuotą jurisprudenciją prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateisinamas ne galimybe gauti konsultacines nuomones bendrais ar hipotetiniais klausimais, bet poreikiu veiksmingai išspręsti su Sąjungos teise susijusį ginčą(17). Panašiomis į pagrindinės bylos aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad ketinimas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuris yra tik galimas ir hipotetinis, negalėtų pateisinti prašymo priimti prejudicinį sprendimą tolesnio nagrinėjimo, jeigu pagrindinėje byloje nebeliko ginčo dalyko(18).
54. Pareiškėjos per teismo posėdį patvirtino, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo dar nėra pareikštas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ar kuriame nors kitame nacionaliniame teisme. Žinoma, tiesa yra tai, kad, jeigu ieškinys dėl žalos atlyginimo galiausiai būtų pareikštas, tada taptų svarbu tai, ar skelbimas apie pirkimą buvo privalomas ir atitinkamai – kuris nacionalinis teismas turėtų jurisdikciją nagrinėti tokią bylą. Vis dėlto tai būtų svarbu būtent tokiam potencialiam ieškiniui, kuris kol kas nėra pareikštas. Taigi šioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo dabar nagrinėjamoje byloje klausimai, susiję su galimu būsimu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, yra visiškai hipotetiniai.
55. Europos Komisijos nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjos galėjo įgyti teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūros tęsimo ir kad bet kuriuo atveju reikėtų atsakyti į 6 prejudicinį klausimą, nepakeičia minėtos išvados.
56. Pirma, iš pirmo žvilgsnio, pats nustebčiau sužinojęs, jeigu pagal Sąjungos teisėtų lūkesčių principą perkančiajai organizacijai apskritai draudžiama atšaukti skelbimą apie pirkimą. Ar tada tai reikštų, kad, paskelbus apie viešojo pirkimo sutartį, procedūra turi būti tęsiama iki pabaigos, neatsižvelgiant į (pasikeitusias) aplinkybes?
57. Antra, jeigu taip nėra, tada 6 prejudicinis klausimas taip pat tampa klausimu, kuris būtų nagrinėjamas, jeigu vėliau būtų pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, remiantis viešojo pirkimo konkurso dalyvių bet kurių kitų teisių pažeidimu(19). Vis dėlto kartoju, kad šie klausimai nėra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme šiuo metu nagrinėjamos bylos dalykas.
b) Sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų
58. Galiausiai kyla nacionalinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas. Net jei skelbimas apie pirkimą būtų atšauktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vis tiek reikėtų priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Taigi galima būtų teigti, kad nacionalinis teismas vis dar nagrinėja ginčą, susijusį bent su bylinėjimosi išlaidų klausimu.
59. Nemanau, kad galima pritarti tokiai logikai.
60. Pirma, bendrus teiginius dėl to, kas yra dar nagrinėjama byla(20), visada suprantu taip, kad tarp prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų dalyko ir jame nagrinėjamo teisinio ginčo turi būti pagrįstas ryšys (nors gal visiška atitiktis nebūtina). Taigi pateiktų klausimų dalykas turi turėti tam tikrą įtaką nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos baigčiai. Jis neapima klausimų (vadinasi, hipotetinių klausimų), kurie neturėtų jokio poveikio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos baigčiai, nesvarbu, kaip Teisingumo Teismas atsakytų į juos.
61. Atsižvelgdamas į tai, nesuprantu, kaip atsakymai į šešis gana išsamius klausimus, kurie visi buvo užduoti vykdant tebevykstančios konkurso procedūros ir per ją paskelbto skelbimo apie pirkimą peržiūrą, turėtų kokią nors įtaką bylinėjimosi išlaidų klausimo išsprendimui nacionaliniame teisme po šio skelbimo atšaukimo. Šis klausimas spręstinas pagal nacionalinę teisę, o atsakymai, kuriuos Teisingumo Teismo prašoma pateikti, neturi jokios įtakos šiam neišspręstam bylinėjimosi išlaidų klausimui.
62. Antra, apskritai, jeigu bylinėjimosi išlaidos konkrečiu atveju nėra kaip nors konkrečiai susijusios su Sąjungos teisės išaiškinimo klausimu, (tada tai turėtų būti tinkamai paaiškinta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą), aplinkybės, kad, išnykus ginčo dalykui, vis dar reikia priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, nepakanka, kad Teisingumo Teismas išsaugotų jurisdikciją(21).
63. Iš esmės Teisingumo Teismo jurisdikcija išnyksta, kai nacionaliniame teisme nebėra jokio ginčo, pavyzdžiui, jeigu nagrinėjant bylą ieškovas gavo tai, ko norėjo, jeigu ginčijamos priemonės autorius ją atšaukė, arba pasikeitė taikytinos nacionalinės nuostatos(22). Tokiomis aplinkybėmis ginčas laikomas išspręstu. Tai, kad nacionalinis teismas vis dar turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, neturi reikšmės(23). Jeigu Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl ginčo, taikydamas Sąjungos teisės nuostatas nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, tai juo labiau Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų išnykus ginčui. Taigi sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų turi priimti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nacionaline teise(24).
64. Žinoma, yra viena išlyga: nebent nacionaliniame teisme iškilęs bylinėjimosi išlaidų klausimas pats yra susijęs su Teisingumo Teismo prašomu pateikti Sąjungos teisės išaiškinimu. Taip visų pirma būtų dviem atvejais.
65. Pirma, Teisingumo Teismas tikrai turi jurisdikciją, jeigu pagrindinėje byloje kilusio ginčo dalykas yra būtent bylinėjimosi išlaidos. Tokiomis faktinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį turi išaiškinti Sąjungos teisės nuostatą, kurioje konkrečiai reglamentuojamos bylinėjimosi išlaidos arba apskritai teisė į veiksmingą teisę kreiptis į teismą(25). Vis dėlto tokiais atvejais Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti konkrečias, suderintas Sąjungos teisės nuostatas, kuriose reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas arba tam tikrais atvejais – jų viršutinės ribos. Reikšmingas pastarosios kategorijos pavyzdys yra nuostata, kurioje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos bylose, susijusiose su aplinka, neturi būti „pernelyg didelės“(26).
66. Antra, yra ribinių atvejų, kai nėra suderintų Sąjungos taisyklių dėl bylinėjimosi išlaidų, bet Teisingumo Teismui pateiktas klausimas dėl išaiškinimo ar galiojimo turi aiškų poveikį sprendimui dėl bylinėjimosi išlaidų. Mano supratimu, būtent todėl Teisingumo Teismas nusprendė pateikti atsakymą dėl esmės byloje Amt ir kt.(27)
67. Byla Amt ir kt. buvo susijusi su perkančiosios organizacijos sprendimu pradėti konkurso procedūrą dėl viešojo transporto paslaugų teikimo Italijos regione sutarties sudarymo. Pagal nacionalinės teisės aktus ūkio subjektams nebuvo leidžiama pareikšti ieškinio dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, susijusių su konkurso procedūra, kurioje jie nusprendė nedalyvauti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar šie ūkio subjektai turi teisę pareikšti ieškinį pagal Sąjungos teisę.
68. Nagrinėjant bylą perkančioji organizacija nusprendė nutraukti konkursą po to, kai buvo priimtas naujas įstatymas. Taigi formaliai ginčo dalykas išnyko. Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, ir atsakė į klausimą dėl bylos esmės. Tai buvo suprantama, atsižvelgiant į tos bylos struktūrą ir vienintelį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą: ar pagal Sąjungos teisę draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, pagal kurį subjektams, kurie nėra konkurso dalyviai, neleidžiama ginčyti dokumentų, susijusių su konkurso procedūra?
69. Teigiamas (arba neigiamas) atsakymas į šį klausimą buvo lemiamas sprendžiant, ar pareiškėjos pagrindinėje byloje, kurios ginčijo konkurso dokumentus, nors pačios nedalyvavo konkurso procedūroje, turėtų padengti bylinėjimosi išlaidas.
70. Tokį atvejį, kai vienas tikslingai nukreiptas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas turi lemiamą reikšmę dar neišspręstam bylinėjimosi išlaidų klausimui, galima pateikti kaip priešingą šioje byloje nagrinėjamam atvejui. Šeši gana išsamūs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su įvairių viešųjų pirkimų taisyklių taikymu durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugoms Poste Italiane patalpose. Jais nekeliami jokie klausimai dėl Sąjungos taisyklių, kuriomis reglamentuojamos bylinėjimosi išlaidos arba apskritai bendra pareiškėjų inicijuotos peržiūros procedūros kaina, išaiškinimo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose neįvardijami jokie aspektai, kurie galėtų turėti tiesioginį poveikį sprendimui dėl bylinėjimosi išlaidų. Visų pirma pareiškėjų teisė pareikšti ieškinį dėl skelbimo apie pirkimą neginčijama. Todėl nesuprantu, kaip, neatsižvelgiant į tai, kokį atsakymą Teisingumo Teismas pateiktų į iškeltus šešis klausimus, jis galėtų turėti kokią nors įtaką bylinėjimosi išlaidų klausimui šioje byloje, esant tokioms aplinkybėms kaip pirmiau nurodytais dviem atvejais.
71. Taigi šios bylos aplinkybėmis, kadangi nebėra ginčo dalyko (skelbimo apie pirkimą) ir kadangi dabar nenagrinėjamas joks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nepriimtas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti vienintelė priežastis, pateisinanti prašymo priimti prejudicinį sprendimą tolesnį nagrinėjimą.
72. Galiausiai reikėtų pripažinti, kad klausimas, ar Teisingumo Teismo pateiktinas atsakymas yra svarbus nacionaliniame teisme nagrinėjamo realaus ginčo išsprendimui, tikrai neturi aiškios takoskyros. Yra ir tokių bylų, kuriose Teisingumo Teismas lanksčiau (arba galbūt išradingiau) vertino, kiek būtent jo pateiktinas atsakymas būtų svarbus konkrečiam nacionaliniame teisme nagrinėjamam ginčui išspręsti(28).
73. Kad ir kaip būtų, ir netgi pripažįstant, kad labiau kalbama apie tęstinę svarbą nei apie aiškią takoskyrą, šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškelti šeši klausimai išeina už šios tęstinės svarbos ribų. Vis dėlto vienintelis neatsakytas klausimas yra tas, kodėl šie klausimai yra svarbūs nacionalinio teismo šiuo metu nagrinėjamo ginčo dalykui. Nelengva tai pripažinti, bet jie nėra svarbūs.
74. Vadinasi, nereikia atsakyti nė į vieną prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.
B. Pateiktų prejudicinių klausimų nagrinėjimas
75. Atsižvelgdamas į generaliniams advokatams pavestą užduotį (visapusiškai) padėti Teisingumo Teismui (SESV 252 straipsnis), glaustai išnagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų esmę, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei dėl poreikio priimti sprendimą (nebuvimo) šios bylos aplinkybėmis. Vis dėlto padarysiu tai glaustai ir tik tiek, kiek tai būtų būtina, jeigu ginčo dalykas nebūtų išnykęs. Net jei Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl bylos esmės, reikėtų nagrinėti ne visus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.
76. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė šešis klausimus. Visais jais minėtas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjamos paslaugos, dėl kurių Poste Tutela paskelbė konkursą prieš susijungdama su Poste Italiane, patenka į Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklių, visų pirma Komunalinio sektoriaus direktyvos ir Viešojo sektoriaus direktyvos taikymo sritį(29).
77. 1, 2 ir 4 klausimai (ir iš dalies 3 klausimas) susiję su Poste Italiane (ir Poste Tutela) teisiniu kvalifikavimu kaip viešosios teisės reglamentuojamų subjektų, kaip tai suprantama pagal Viešojo sektoriaus direktyvą ir Komunalinio sektoriaus direktyvą. 3 ir 5 klausimai susiję su Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymu tokiai veiklai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje. Kalbant apie 6 klausimą, jo aprėptis nėra labai aiški. Jį galima būtų suprasti kaip bendro pobūdžio klausimą dėl to, kokius teisėtus lūkesčius konkurso dalyviai įgyja dėl viešųjų pirkimų procedūros pradėjimo ir ar dėl šių lūkesčių neleidžiama atšaukti jau paskelbto skelbimo apie pirkimą(30). Jį taip pat būtų galima suprasti kaip tokį, kuriuo klausiama, ar konkurso dalyviai įgyja teisėtų lūkesčių tokiu atveju, kai subjektas, kuris paprastai neprivalo rengti konkurso, surengia jį savo iniciatyva.
78. Šioje byloje tiek, kiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjamai veiklai taikomos Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklės, o jeigu taip, tai kurios, visiškai pakaktų atsakyti į 3 ir 5 klausimus, susijusius su Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymu. Mano nuomone, atsižvelgiant į skelbimą apie pirkimą, kuris buvo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos dalykas, nagrinėjamai veiklai būtų taikoma Komunalinio sektoriaus direktyva.
1. Viešojo sektoriaus direktyvos ir Komunalinio sektoriaus direktyvos atitinkama taikymo sritis
79. Viešojo sektoriaus direktyvos taikymo sritis ir Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo sritis apibrėžiama skirtingai. Kalbant apie jų taikymą individualiu atveju, turėtų būti taip, kad jeigu taikomas vienas iš šių teisės aktų, netaikomas kitas(31).
80. Viešojo sektoriaus direktyvos taikymo sritis pirmiausia apibrėžiama ratione personae. Ji bendrai taikoma perkančiosioms organizacijoms, taigi visų pirma valstybei, regioninėms ar vietos valdžios institucijoms ir viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams(32) dėl jų formalaus statuso ir jų, kaip tam tikros rūšies juridinių asmenų, statuso.
81. Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo sritis pirmiausia apibrėžiama materialiniu požiūriu, remiantis veiklos pobūdžiu(33). Ši veikla nurodyta šios direktyvos 8–14 straipsniuose. Šiuose straipsniuose konkrečiai reglamentuojamos šilumos, elektros energijos, vandens, transporto, uostų ir oro uostų ir pašto paslaugos.
82. Kartu Komunalinio sektoriaus direktyvoje ne taip griežtai reglamentuota, kokios kategorijos asmenims ji taikoma. Ji taikoma plačiam „perkančiųjų subjektų“ ratui. Pastaroji kategorija apima perkančiąsias organizacijas, viešąsias įmones ir įmones, kurioms suteiktos išimtinės arba specialiosios teisės(34). Tokia plati taikymo sritis asmenų atžvilgiu yra logiška šios direktyvos materialinės taikymo srities pasekmė. Ja iš tiesų siekiama reglamentuoti vandens, elektros energijos, transporto ir pašto paslaugų sektorius. Vis dėlto tuose sektoriuose, kuriuose anksčiau buvo valstybės monopolis, dabar veikiantys subjektai yra įvairių teisinių formų, todėl „reikia, kad subjektai, kuriems taikoma ši direktyva, būtų identifikuojami ne pagal juridinį statusą, o pagal kitus požymius“(35).
83. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad Komunalinio sektoriaus direktyvos materialinė taikymo sritis apibrėžiama gana siaurai. Viena iš svarbesnių šio konceptualaus skirtumo pasekmių yra ta, kad dėl šios priežasties, kalbant apie Komunalinio sektoriaus direktyvą, nėra galimybės taikyti požiūrio, vadinamo „užkrato teorija“.
84. Pirmą kartą Teisingumo Teismas išreiškė šį požiūrį 1998 m. Sprendime Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt.(36). Byla buvo susijusi su Austrijos valstybės spaustuvės (Österreichische Staatsdruckerei, toliau – ÖS) teisiniu kvalifikavimu. Pagal Austrijos teisę ÖS buvo valstybės įmonė, bet vėliau tapo ekonominės veiklos vykdytoja, kaip ji suprantama pagal Prekybos kodeksą. ÖS pirmiausia buvo pavesta gaminti oficialius administracinius dokumentus, kuriems turėjo būti taikomos slaptumo arba saugumo priemonės. Vis dėlto ji vykdė ir kitą veiklą, kaip antai knygų ar laikraščių leidybą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad ÖS yra viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, kaip tai buvo suprantama pagal tuo metu taikytiną Viešojo sektoriaus direktyvą. Todėl visa jos vykdoma veikla pateko į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi buvo pripažinta, kad dėl šios įmonės teisinio statuso kaip viešosios teisės reglamentuojamo subjekto Viešojo sektoriaus direktyva taikoma ir jos vykdomai komercinei veiklai.
85. Taigi, metaforiškai kalbant, panašiai kaip karaliaus Mido atveju, viešosios teisės reglamentuojamo subjekto „prisilietimas“ „užkrečia“ visą jo veiklą ir dėl to visai jai taikoma Viešojo sektoriaus direktyva (nors ši veikla nebūtinai paverčiama auksu).
86. Vis dėlto Sprendime Ing. Aigner(37) Teisingumo Teismas atsisakė pritaikyti šią logiką Komunalinio sektoriaus direktyvai. Toji byla buvo susijusi su įmone Fernwärme Wien, įsteigta siekiant tiekti šilumą Vienos miestui. Tuo pat metu ši įmonė buvo įsitraukusi į bendrą dideliems nekilnojamojo turto projektams skirtų šaldymo įrenginių planavimo veiklą. Vykdydama šią veiklą ji konkuravo su kitomis įmonėmis. Savo sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad visoms sutartims, kurias sudaro perkančioji organizacija, taikomos Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklės, nes Fernawärme Wien taip pat buvo „viešosios teisės reglamentuojamas subjektas“. Vis dėlto Teisingumo Teismas atskyrė nagrinėjamas veiklos rūšis: nors sutartims, susijusioms su Komunalinio sektoriaus direktyvoje išvardyta veikla, buvo taikomos joje nustatytos taisyklės, kitoms sutartims buvo taikoma Viešojo sektoriaus direktyva.
87. Vadinasi, dėl viešosios teisės reglamentuojamo subjekto teisinio statuso Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklių taikymas išplečiamas visai šio subjekto veiklai pagal Viešojo sektoriaus direktyvą. Vis dėlto dėl šio statuso potencialus Viešojo sektoriaus direktyvos taikymas neišplečiamas veiklai, kuriai aiškiai taikoma Komunalinio sektoriaus direktyva. Taigi pastarosios direktyvos materialinė taikymo sritis lieka nepakitusi, neatsižvelgiant į nagrinėjamos įmonės teisinį statusą. Komunalinių paslaugų direktyvos reglamentuojamai veiklai taip pat netaikoma „užkrato“ teorija.
88. Taigi Komunalinio sektoriaus direktyva yra lex specialis, o Viešojo sektoriaus direktyva yra lex generalis. Komunalinio sektoriaus direktyva kaip lex specialis turi būti taikoma griežčiau.
2. „Pašto paslaugos“ pagal Komunalinio sektoriaus direktyvą
89. Tada kokia yra pašto paslaugų sąvokos taikymo sritis pagal Komunalinio sektoriaus direktyvą? Pagal jos 13 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma veiklos rūšims, susijusioms su pašto paslaugų teikimu ir kitų nei pašto paslaugų teikimu, su sąlyga, kad tokias paslaugas teikiantis subjektas taip pat teikia pašto paslaugas.
90. Perfrazavus šią nuostatą, atrodo, kad joje nurodytos dvi kategorijos: i) pašto paslaugos (suprantamos siaurai); ii) kitos Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 2 dalies c punkte išvardytos paslaugos, jeigu yra įvykdytos jos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos sąlygos. Vis dėlto Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pradžioje taip pat aiškiai nurodyta, kad tai nėra vien šios paslaugos, suprantamos siaurai, bet: iii) veiklos rūšys, susijusios su pašto paslaugų teikimu arba kitų nei pašto paslaugų, išvardytų 13 straipsnio 2 dalies c punkte, teikimu.
91. Pirma, ką tiksliai reiškia pašto paslaugos, teisiškai apibrėžta 13 straipsnio 2 dalies b punkte: tai yra paslaugos, kurias sudaro pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas, o „pašto siuntos“ apibrėžtis pateikiama 13 straipsnio 2 dalies a punkte. Ši apibrėžtis apima ir paslaugas, kurias apima universalioji paslauga, ir paslaugas, kurių ši paslauga neapima.
92. Antra, 13 straipsnio 2 dalies c punkte šios „kitos nei pašto paslaugos“ apibrėžiamos kaip „pašto paslaugų valdymo paslaugos (paslaugos, teikiamos prieš išsiuntimą ir po jo, įskaitant siuntų skyriaus valdymo paslaugas)“ ir „paslaugos, susijusios su [13 straipsnio 2 dalies a punkte] nepaminėtomis pašto siuntomis, kaip antai tiesioginis neadresuotų pašto siuntų pristatymas“.
93. Trečia, o kaip yra kalbant apie likusią arba papildomą kategoriją „veiklos rūšims, susijusioms su“ pašto paslaugų ir kitų nei pašto paslaugų teikimu?
94. Kaip teigia Poste Italiane ir Italijos vyriausybė, kadangi Komunalinio sektoriaus direktyvos kontekste jokia „užkrato teorija“ netaikoma, Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio taikymo sritis turi būti aiškinama siaurai. Į šio straipsnio taikymo sritį patenka tik šių dviejų rūšių veikla, aiškiai išvardyta Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje.
95. Pritariu pirmajam teiginiui ir nepritariu antrajam.
96. Iš tiesų tai, ką Teisingumo Teismas šiuo klausimu konstatavo Sprendime Ing. Aigner, yra galiojanti teisė. Vis dėlto teisingas Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio aiškinimas yra toks, kad jo taikymo sritis nėra tokia siaura, kaip teigia Poste Italiane ir Italijos vyriausybė.
97. Mano nuomone, Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje aiškiai įrašyta trečioji kategorija: veikla, susijusi su pašto paslaugų teikimu.
98. Pirma, reikia atkreipti dėmesį ne tik į Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 1 dalies, bet ir į jos 1 straipsnio 2 dalies formuluotę: „kaip apibrėžta šioje direktyvoje, pirkimas – vieno ar daugiau perkančiųjų subjektų vykdomas darbų, prekių ar paslaugų įsigijimas pagal darbų, prekių ar paslaugų pirkimo sutartį iš tų perkančiųjų subjektų pasirinktų ekonominės veiklos vykdytojų, su sąlyga, kad darbai, prekės ar paslaugos yra skirti vienos iš 8–14 straipsniuose nurodytų rūšių veiklai vykdyti“(38). Abi šio sakinio dalys rodo, kad turi būti apimamos ne tik šios pašto paslaugos, suprantamos siaurai, bet ir kitos būtinos prekės ar paslaugos, reikalingos, kad būtų galima teikti pagrindinę paslaugą.
99. Antra, tą patį patvirtina paties sektoriaus logika. Teisinga daryti prielaidą, kad siaurai suprantamas pašto paslaugas (pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas) paprastai teiktų patys perkantieji subjektai. Būtų gana keista, jeigu paštas, visų pirma universaliosios pašto paslaugos teikėjas, iš tikrųjų pats nepristatinėtų jokių pašto siuntų. Vis dėlto, jeigu tokiu atveju būtų teigiama, kaip iš esmės tai daro Poste Italiane, kad pareiga rengti viešojo pirkimo procedūras siejama tik su pašto paslaugomis, suprantamomis siaurai, tada 13 straipsnio 1 dalies a punktas ir kartu 13 straipsnio 1 dalies b punktas praktiškai netektų viso turinio. Kam tada būtų taikomos šios nuostatos?
100. Taigi man pakankamai aišku, kad Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnis visų pirma taikomas darbams, prekėms arba paslaugoms, kurios yra skirtos sudaryti galimybes teikti pašto paslaugas. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „kai perkančioji organizacija, vykdydama [Komunalinio sektoriaus direktyvos] 2 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodytą veiklą, planuoja sudaryti viešojo prekių, darbų ar paslaugų pirkimo sutartį arba organizuoti konkursą, šiai sutarčiai arba konkursui taikomos šios direktyvos nuostatos“(39).
101. Taigi apskritai Komunalinio sektoriaus direktyva taikoma ne tik sutartims, sudarytoms vienos iš joje aiškiai išvardytų veiklos rūšių srityje, bet ir sutartims, kurios sudaromos vykdant Komunalinio sektoriaus direktyvoje apibrėžtą veiklą. Vadinasi, jeigu perkančiojo subjekto sudaryta sutartis yra susijusi su veikla, kurią šis subjektas vykdo Komunalinio sektoriaus direktyvoje išvardytuose sektoriuose, šiai sutarčiai taikomos šioje direktyvoje nustatytos procedūros(40).
102. Vis dėlto tada kyla esminis klausimas: kiek toli siekia ši „susijusioms su“ arba „siekiant sudaryti galimybes“ logika. Viena vertus, ji tikrai nėra tokia siaura kaip teigė Poste Italiane. Kita vertus, ji nėra tokia plati, kad reikštų faktinį „užkrato teorijos“ taikymą ir Komunalinio sektoriaus direktyvos kontekste.
103. Mano nuomone, Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnio 1 dalies frazė „veiklos rūšims, susijusioms su“ turėtų būti suprantama kaip apimanti visą veiklą, kuri yra būtina pašto paslaugų teikimui arba paprastai susijusi su pašto paslaugų teikimu. „Būtina“ reiškia, kad be tokios veiklos pašto paslaugos negalėtų būti tinkamai teikiamos. Vis dėlto „susijusioms su“ šia prasme taip pat apimtų tokią veiklą, kuri, vertinant griežtai, nėra būtina, bet paprastai ir įprastai yra susijusi su šios rūšies paslaugų teikimu.
104. Siūlyčiau įtraukti abi kategorijas, nes kartais jas gali būti gana sunku atriboti. Aišku, šiuolaikiniame pasaulyje elektros energija pašto tarnyboms, automobiliai ar motoroleriai, kuriais pristatomas paštas, taip pat speciali apranga, kad visuomenė galėtų atpažinti pašto darbuotojus, gali būti laikoma būtinų prekių pavyzdžiais. Vis dėlto patį paskutinį pateiktą pavyzdį iš karto galima ginčyti: ar speciali uniforma tikrai būtina pašto darbuotojams, kad jie veiksmingai pristatytų pašto siuntas? Galima būtų teigti, kad speciali uniforma nėra neišvengiamai būtina veiksmingam pašto siuntų pristatymui. Pašto darbuotojas su džinsais ir marškinėliais gali vienodai gerai atlikti savo darbą.
105. Būtent todėl „susijusioms su“ turėtų apimti ne tik tai, kas techniškai būtina, bet ir tai, kas paprastai yra susiję su. Taigi mažai tikėtina, kad veikla, kuri paprastai nėra susijusi su pašto paslaugų teikimu, pavyzdžiui, automobilių draudimo sutarčių sudarymas, laikraščių ar žurnalų pardavimas arba masažo kampelio atidarymas pašto patalpose būtų laikoma veikla, susijusia su įprasta pašto paslaugų teikimo veikla(41).
106. Be to, būtent nacionaliniai teismai turės nuspręsti, ar, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, konkrečios paslaugos ar veikla paprastai yra susijusi su pašto paslaugų ar kitų nei pašto paslaugų teikimu. Tai reiškia, kad reikia apimti tą rinkinį, kurį šiais laikais paprastai sudaro pašto paslaugų teikimas.
3. Taikymas šiai bylai
107. Ši byla susijusi su durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugomis Poste Italiane ir kitų šios grupės bendrovių patalpose. Ar tokia veikla patenka į Komunalinių paslaugų direktyvos taikymo sritį?
108. Kaip teigia pareiškėjos, net jei pačios nagrinėjamos paslaugos tiesiogiai nėra pašto paslaugos, jos yra būtinos Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnyje nurodytos veiklos vykdymui ir (arba) susijusios su jos vykdymu, nes jos sudaro galimybę vykdyti veiklą, priskiriamą universaliajai paslaugai. Veiksmingą patalpų, kuriose teikiama universalioji paslauga, veikimą taip pat užtikrina durininkas ir apsaugos darbuotojai.
109. Kaip teigia Poste Italiane, nagrinėjama veikla nepriskiriama prie Komunalinio sektoriaus direktyvoje išvardytų veiklos rūšių. Nagrinėjama veikla nesiejama su tomis paslaugomis, kurios pateisina viešosios teisės normų taikymą, nes jos nesudaro paslauga, apimanti pašto siuntų surinkimą ir pristatymą. Nagrinėjama veikla nepapildo pašto paslaugų, nes ji nėra būtina šioms paslaugoms teikti. Durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugos yra papildoma ir universali veikla visų Poste Italiane teikiamų paslaugų rūšių atžvilgiu. Patalpos, kuriose vykdoma nagrinėjama veikla, kartu naudojamos kaip administracinės patalpos ir pagrindinė finansinių paslaugų teikimo būstinė. Be to, nagrinėjamos paslaugos teikiamos visos grupės bendrovėms, taigi įskaitant tas bendroves, kurios neteikia pašto paslaugų (pavyzdžiui, PostePay S.A., kuri teikia mokėjimo paslaugas, skaitmenines ir mobiliųjų telefonų paslaugas; arba Poste Vita, kuri teikia draudimo paslaugas).
110. Europos Komisijos teigimu, Komunalinio sektoriaus direktyva taikytina paslaugoms, kurios funkciniu požiūriu yra susijusios su paslaugomis, kurioms ši direktyva aiškiai taikoma. Šioje byloje patalpos, kurios yra kertinės nagrinėjamoms paslaugoms, yra tos pačios, kuriose teikiamos pašto paslaugos. Tai, kad šios patalpos taip pat naudojamos finansinėms operacijoms atlikti, neturi reikšmės, be to, sprendžiant, ar taikytina Komunalinio sektoriaus direktyva, nebūtina nustatyti, kiek intensyvus yra nagrinėjamas paslaugas ir pašto paslaugas siejantis funkcinis ryšys.
111. Iš esmės sutinku su pareiškėjomis ir Europos Komisija. Nekyla abejonių, kad nagrinėjama veikla patenka į Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo sritį tiek, kiek ši veikla yra būtina pašto paslaugoms tinkamai teikti, taigi, kiek ji yra susijusi su pašto paslaugų teikimu pagal Komunalinio sektoriaus direktyvos 13 straipsnį.
112. Pirma, Poste Italiane (ir Poste Tutela skelbimo apie pirkimą paskelbimo metu) patenka į Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo sritį asmenų atžvilgiu. Nors šalys, pateikdamos ir rašytines, ir žodines pastabas, daug diskutavo dėl Poste Italiane teisinės prigimties, nustatant, ar Komunalinio sektoriaus direktyva taikytina, nebūtina nustatyti, ar Poste Italiane yra „viešosios teisės reglamentuojamas subjektas“.
113. Pakanka pažymėti, kad Poste Italiane atitinka Komunalinio sektoriaus direktyvos 4 straipsnio 2 dalies kriterijus, kad ją būtų galima pripažinti „viešąja įmone“. Kadangi dauguma Poste Italiane akcijų priklauso valstybei ar su valstybe susijusiems subjektams(42), reikia preziumuoti, kad valstybė daro lemiamą įtaką Poste Italiane. Vadinasi, Poste Italiane yra viešoji įmonė, kaip tai suprantama pagal Komunalinio sektoriaus direktyvos 4 straipsnio 2 dalį.
114. Antra, nagrinėjamos paslaugos patenka į materialinę Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo sritį. Mano nuomone, durininkų, priėmimo ir įėjimų apsaugos paslaugos Poste Italiane patalpose būtų būtinos siekiant tinkamai teikti pašto paslaugas. Žinoma, greta to, kas buvo bendrai nurodyta šioje išvadoje(43), galima būtų diskutuoti, ar šios konkrečios paslaugos, vertinamos griežtai, yra būtinos pašto paslaugoms teikti(44). Vis dėlto neabejotina, kad jos paprastai turi ryšį su šių paslaugų teikimu ir šiuo požiūriu iš tikrųjų yra susijusios su jomis.
115. Šiuo požiūriu tai, kad nagrinėjamos paslaugos teikiamos ne vien pašto tarnyboms, bet ir administracinėms tarnyboms, kurios nepriima lankytojų, ir patalpose, kuriose teikiamos finansinės ar draudimo paslaugos, neturi reikšmės.
116. Pirma, net jei administracinės tarnybos paprastai nepriima lankytojų (pašto paslaugų naudotojų), tai, kad sprendimai dėl politikos, susijusios su pašto paslaugomis, priimami ir įgyvendinami šiose tarnybose, reiškia, kad jos tiesiog yra pašto paslaugų dalis. Taip tarsi pratęsiami Poste Italiane argumentai, pagal kuriuos pašto paslaugos iš tikrųjų yra tik fizinis pašto siuntų tvarkymas. Vis dėlto pašto paslaugos neišvengiamai taip pat turi apimti šių paslaugų valdymą ir planavimą: pašto paslaugos nėra teikiamos atsitiktinai.
117. Antra, kalbant apie Poste Italiane teikiamas kitų rūšių paslaugas, tikėtina, kad jos bus teikiamos tose pačiose patalpose kaip ir pašto paslaugos. Siekiant nustatyti, kad tarp nagrinėjamos veiklos ir pašto paslaugų nėra funkcinio ryšio, bet kuriuo atveju reikėtų įrodyti, kad sutartis dėl šios veiklos buvo sudaryta siekiant ją vykdyti išimtinai tose patalpose, kurios nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesiejamos su pašto paslaugomis.
118. Trečia, Komunalinio sektoriaus direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje iš tikrųjų numatyta, kad kai kuriais atvejais ribos gali būti peržengiamos, jeigu perkantieji subjektai nusprendžia sudaryti vieną sutartį (apimančią ir pašto, ir ne pašto paslaugas). Vis dėlto net ir tokiais atvejais ši direktyva taikoma sudarytai vienai mišriai sutarčiai.
119. Vis dėlto toks ribų peržengimas nėra neišvengiamas. Tai yra perkančiojo subjekto sprendimo taip elgtis ir įtraukti visas šias paslaugas į vieną sutartį pasekmė. Pagal 6 straipsnio 1 dalį perkantiesiems subjektams iš tikrųjų leidžiama sudaryti atskiras sutartis siekiant išvengti nediferencijuoto Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo visai Poste Italiane (reikia pripažinti, įvairiai) veiklai, neatsižvelgiant į tai, kiek ji įvairi.
120. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Komunalinio sektoriaus direktyvos veikimo logika nėra tokia, kaip, atrodo, teigia Poste Italiane. Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo tikrai galima išvengti, jeigu, užuot paskelbęs konkursą dėl vienos mišrios sutarties, universaliai taikomos visai veiklai, įskaitant pašto veiklą, perkantysis subjektas nuspręstų sudaryti atskiras sutartis dėl kiekvienos atskiros veiklos rūšies. Vis dėlto Komunalinio sektoriaus direktyvos taikymo neįmanoma išvengti paskelbiant konkursą dėl mišrios sutarties sudarymo, o tada teigti, jog dėl to, kad direktyva netaikoma kai kurioms sutarties dalims atskirai, ji netaikoma visai sutarčiai.
V. Išvada
121. Siūlau nuspręsti, kad nėra poreikio atsakyti į Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus.