TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2002 m. rugsėjo 17 d.(*)
„Viešieji paslaugų pirkimai transporto sektoriuje – Direktyvos 92/50/EEB ir 93/38/EEB – Perkančioji organizacija savivaldybė, kuri organizuoja autobusų transporto paslaugas ir kurios ekonomiškai nepriklausomas vienetas dalyvauja viešajame pirkime pateikdamas pasiūlymą – Atsižvelgimas į su aplinkos apsauga susijusius kriterijus nustatant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą – Priimtinumas, kai pasiūlymą pateikęs savivaldybės vienetas lengviau tenkina šiuos kriterijus“
Byloje C‑513/99
dėl Korkein hallinto-oikeus (Suomija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje
Concordia Bus Finland Oy Ab, buvusi Stagecoach Finland Oy Ab,
prieš
Helsingin kaupunki,
HKL-Bussiliikenne
dėl 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, p. 84), iš dalies pakeistos Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1), 2 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 dalies c punkto ir 4 dalies bei 34 straipsnio 1 dalies ir 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1) 36 straipsnio 1 dalies išaiškinimo
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. Jann ir F. Macken, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, M. Wathelet, R. Schintgen ir V. Skouris (pranešėjas),
generalinis advokatas J. Mischo,
posėdžio sekretorius H. Von Holstein, kanclerio pavaduotojas,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Concordia Bus Finland Oy Ab, atstovaujamos oikeustieteen kandidaatti M. Heinonen,
– Helsingin Kaupunki, atstovaujamos A.‑L. Salo‑Halinen,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos D. Tsagkaraki ir K. Grigoriou,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Nolin, padedamo advokato E. Savia,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2001 m. spalio 9 d. posėdyje Concordia Bus Finland Oy Ab, atstovaujamos asianajaja M. Savola, Helsingin Kaupunki, atstovaujamo A.‑L. Salo‑Halinen, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Grigoriou, Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Winkler, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos baristerio R Williams, ir Komisijos, atstovaujamos M. Nolin, padedamo E. Savia, žodines pastabas,
susipažinęs su 2001 m. gruodžio 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1999 m. gruodžio 17 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1999 m. gruodžio 28 d., Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausias administracinis teismas) pagal EB 234 straipsnį pateikė tris prejudicinius klausimus dėl 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, p. 84), iš dalies pakeistos Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1, toliau – Direktyva 93/38), 2 straipsnio 1 dalies a punkto, 2 dalies c punkto ir 4 dalies bei 34 straipsnio 1 dalies ir 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1) 36 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šie klausimai iškilo nagrinėjant bylą tarp Concordia Bus Finland Oy Ab (toliau – Concordia) ir Helsingin kaupunki (Helsinkio miestas) bei HKL-Bussiliikenne (toliau – HKL) dėl Helsinkio miesto Komercinių paslaugų tarybos (Liikepalvelulautakunta) sprendimo sudaryti sutartį su HKL dėl šio miesto autobusų tinklo linijos valdymo galiojimo.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
Direktyva 92/50
3 Direktyvos 92/50 1 straipsnyje nurodyta:
„Šioje direktyvoje:
a) viešojo paslaugų pirkimo sutartys – tai atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys, kurias raštu sudaro paslaugų teikėjas ir perkančioji organizacija, išskyrus:
<…>
ii) sutartis, sudaromas srityse, išvardytose Direktyvos 90/531/EEB 2, 7, 8, ir 9 straipsniuose arba atitinkančias tos pačios direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąlygas;
<…>“
4 Direktyvos 92/50 36 straipsnyje „Sutarčių sudarymo kriterijai“ nurodyta:
„1. Nepažeidžiant nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl atlyginimo už tam tikras paslaugas, kriterijai, kuriais perkančioji organizacija grindžia sutarčių sudarymą, gali būti šie:
a) kai sutartis sudaroma ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui, įvairūs su sutartimi susiję kriterijai: pavyzdžiui, kokybė, techniniai pranašumai, estetinės ir funkcinės darbo charakteristikos, techninė pagalba ir aptarnavimas po pardavimo, atlikimo data, atlikimo laikotarpis arba baigimo laikas, kaina; arba
b) vien tik mažiausia kaina.
2. Kai sutartis sudaroma ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui, perkančioji organizacija sutarties dokumentuose arba pranešime dėl oficialių pasiūlymų pateikimo privalo informuoti apie sudarymo kriterijus, kuriais ji ketina vadovautis, jei tai įmanoma, mažėjančios svarbos tvarka.“
Direktyva 93/38
5 Direktyvos 93/38 2 straipsnyje nurodyta:
„1. Ši direktyva taikoma perkančiosioms organizacijoms, kurios:
a) yra valstybinės valdžios institucijos arba valstybiniai ūkio subjektai ir vykdo vieną iš 2 dalyje nurodytų veiklos rūšių;
b) jei nėra valstybinės valdžios institucijos arba valstybinės įmonės, vykdo vieną iš 2 dalyje nurodytų veiklos rūšių arba jų derinį ir veikia remdamosi specialiomis arba išimtinėmis teisėmis, kurias suteikė kompetentinga valstybės narės institucija.
2. Šioje direktyvoje atitinkamomis veiklos rūšimis yra laikoma:
<...>
c) tinklų, teikiančių paslaugas viešam geležinkelio transporto, automatinių sistemų, tramvajų, troleibusų, autobusų arba kabelinių ryšių srityje, eksploatavimui.
Transporto paslaugų srityje yra laikoma, kad tinklas egzistuoja tada, kai paslauga teikiama pagal veiklos sąlygas, kurias nustatė kompetentingos valstybės narės institucijos, pavyzdžiui, numatomų aptarnauti maršrutų eksploatavimo sąlygos, suteiktų pajėgumų eksploatavimo arba paslaugos teikimo dažnumo sąlygos;
<...>
4. Autobusų transporto paslaugų teikimas visuomenei nėra laikomas atitinkama veikla, kuri apibrėžta 2 dalies c punkte, jeigu kiti subjektai gali laisvai teikti tokias paslaugas tiek bet kurioje vietoje, tiek apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, pagal tokias pat sąlygas, kurios yra ir taikomos perkančiajai organizacijai.
<...>“
6 Pagal Direktyvos 93/38 34 straipsnį:
„1. Nepažeidžiant nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl apmokėjimo už tam tikras paslaugas, kriterijai, kuriais remiantis perkančiosios organizacijos sudaro sutartis, yra:
a) labiausiai ekonomiškai palankus pasiūlymas konkursui, apimantis, priklausomai nuo sutarties pobūdžio, įvairius kriterijus, kaip antai: pristatymo arba įvykdymo data, einamosios išlaidos, sąnaudų efektyvumas, kokybė, estetinės ir funkcinės charakteristikos, techninis privalumas, po pardavimo teikiamos paslaugos ir techninė pagalba, įsipareigojimai, susiję su atsarginėmis dalimis, tiekimų saugumas ir kaina; arba
b) vien tik mažiausia kaina.
2. Šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu atveju perkančiosios organizacijos turi sutarties sudarymo dokumentuose arba pranešime apie konkursą nustatyti visus kriterijus, kuriuos jie numato taikyti sudarant sutartį, išdėstant juos, kur tai yra įmanoma, jų svarbos tvarka.
<...>“ (Pataisytas vertimas)
7 Direktyvos 93/38 45 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta:
„3. Direktyva 90/531/EEB nustoja galioti nuo tos dienos, kai valstybės narės pradės taikyti šią direktyvą, tačiau tai nepažeidžia valstybių narių įsipareigojimų dėl galutinių terminų, nustatytų tos direktyvos 37 straipsnyje.
4. Nuorodos į Direktyvą 90/531/EEB yra suprantamos kaip nuorodos į šią direktyvą.“
Nacionalinės teisės aktai
8 Direktyvos 92/50 ir 93/38 į Suomijos teisę buvo perkeltos Viešųjų pirkimų įstatymu (Julkisista hankinnoista annettu lak) Nr. 1505/1992, iš dalies pakeistu įstatymais Nr. 1523/1994 ir Nr. 725/1995 (toliau – Įstatymas Nr. 1505/1992).
9 Pagal Įstatymo Nr. 1505/1992 1 straipsnį šiame įstatyme numatytos nacionalinės ir savivaldos institucijos bei kitos perkančiosios organizacijos, organizuodamos konkursus, privalo laikytis jame numatytų reikalavimų ir užtikrinti vienodą bei nediskriminacinį požiūrį į dalyvius.
10 Pagal Įstatymo Nr. 1505/1992 2 straipsnį savivaldos institucija gali būti perkančiąja organizacija.
11 Įstatymo Nr. 1505/1992 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, pirma, pirkimas turi būti atliktas naudingiausiomis sąlygomis ir, antra, turi būti priimtas pigiausias arba bendrai ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.
12 Viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarka Suomijoje detaliau reglamentuojama Nutarimu Nr. 243/1995 dėl prekių ir paslaugų bei statybos darbų, viršijančių tam tikrą ribą, pirkimo bei Nutarimu Nr. 567/1994 dėl savivaldos institucijų vykdomo paslaugų vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, viršijančių tam tikrą ribą, pirkimo, iš dalies pakeistu Nutarimu Nr. 244/1995 (toliau – Nutarimas Nr. 244/1995).
13 Pagal Nutarimo Nr. 243/1995 4 straipsnio 1 dalį į jo taikymo sritį nepatenka pirkimai, kuriems taikomas Nutarimas Nr. 567/1994. Pagal pastarojo 1 straipsnio 10 dalį į jo taikymo sritį nepatenka pirkimai, kuriems taikomas Nutarimas Nr. 243/1995.
14 Nutarimo Nr. 243/1995 43 straipsnyje nustatyta:
„1. Perkančioji organizacija turi priimti pasiūlymą, kuris, atsižvelgiant į pasiūlytos sutarties vertinimo kriterijus, yra bendrai ekonomiškai naudingiausias arba pigiausias. Bendro ekonominio vertinimo kriterijai gali būti, pavyzdžiui, kaina, pristatymo arba įvykdymo data, funkcionavimo sąnaudos, kokybė, prekės naudojimo laikui numatomos einamosios išlaidos, estetinės ir funkcinės charakteristikos, techninis privalumas, po pardavimo teikiamos paslaugos, tiekimo saugumas, techninė pagalba ir ekologiniai kriterijai.
<...>“
15 Nutarimo Nr. 567/1994 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkančioji organizacija turi pasirinkti bendrai ekonomiškai naudingiausią, atsižvelgiant į prekės, paslaugos ar darbų vertinimo kriterijus, arba pigiausią pasiūlymą. Bendrai ekonominei naudai įvertinti naudojami vertinimo kriterijai gali būti, pavyzdžiui, kaina, pristatymo data, funkcionavimo sąnaudos, prekės naudojimo laikui numatomos einamosios išlaidos, kokybė, ekologinės, estetinės ar funkcinės savybės, techniniai privalumai, po pardavimo teikiamos paslaugos ir techninė pagalba.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
Autobusų transporto paslaugų organizavimas Helsinkio mieste
16 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog 1997 m. rugpjūčio 27 d. Helsinkio miesto taryba nutarė Helsinkio miesto autobusų transportui laipsniškai taikyti viešojo pirkimo procedūrą, kad pirmoji linija, dėl kurios bus sudaryta viešojo pirkimo sutartis, pradėtų veikti nuo 1998 m. rudens.
17 Pagal Helsinkio miesto visuomeninį transportą reglamentuojančius teisės aktus, jei nenustatyta kitaip, už šio visuomeninio transporto planavimą, plėtrą, eksploatavimą ir bendrą organizavimą bei priežiūrą atsako Visuomeninio transporto komisija (Joukkoliikennelautakunta) ir šiai komisijai pavaldi Helsinkio miesto transporto įmonė (Helsingin kaupungin liikennelaitos, toliau – Transporto įmonė).
18 Pagal galiojančius teisės aktus Helsinkio Komercinių paslaugų tarnyba yra atsakinga už miesto visuomeninio transporto paslaugų pirkimą atsižvelgiant į Helsinkio miesto tarybos ir Visuomeninio transporto komisijos jai nustatytus tikslus. Be to, už sutarčių dėl visuomeninio miesto transporto paslaugų vykdymą atsako Helsinkio miesto Pirkimų skyrius.
19 Transporto įmonė yra komercinė savivaldybės įmonė, kuri funkciniu ir ekonominiu požiūriu padalyta į keturis padalinius (autobusai, tramvajai, metro bei keliai ir pastatai). HKL yra autobusų padalinys. Transporto įmonei taip pat priklauso pagrindinis grupės padalinys, kurį sudaro planavimo skyrius bei administracijos ir ekonomikos skyrius. Planavimo skyrius pateikia užsakymus dėl pasiūlymų Visuomeninio transporto komisijai rengimo, dėl linijų, kurioms taikytinas viešasis pirkimas, ir reikalingų paslaugų lygio. Padaliniai ekonomiškai yra atskirti nuo likusios transporto įmonės dalies, o jų apskaita ir balansai savarankiški.
Viešojo pirkimo procedūra pagrindinėje byloje
20 1997 m. rugsėjo 1 d. laišku ir 1997 m. rugsėjo 4 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbtu pranešimu Helsinkio miesto Pirkimų skyrius pakvietė teikti pasiūlymus dėl Helsinkio miesto autobusų tinklo valdymo, susijusius su iš septynių dalių susidedančiame dokumente nurodytomis linijomis ir tvarkaraščiais. Pagrindinė byla susijusi su šio pranešimo apie pirkimą dalyje Nr. 6 numatyta linija Nr. 62.
21 Iš bylos dokumentų matyti, kad pagal minėtą pranešimą apie pirkimą laimėtoju taps įmonė, kuri pateiks savivaldybei bendrai ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Tai vertinama pagal tris kriterijų grupes, tai yra, bendrą nurodytą eksploatavimo kainą, įrangos (autobusų) kokybę ir ūkio subjekto valdymo gebėjimus atsižvelgiant į kokybę bei aplinką.
22 Bendros nurodytos kainos atžvilgiu geriausias pasiūlymas turėtų gauti 86 taškus, o kitų pasiūlymų taškai skaičiuojami pagal tokią formulę: taškų skaičius = geriausio pasiūlymo metinės eksploatavimo sąnaudos, padalytos iš nagrinėjamo pasiūlymo ir padaugintos iš 86.
23 Įrangos kokybės atžvilgiu pagal tam tikrus kriterijus konkurso dalyvis galėjo gauti daugiausia 10 papildomų taškų. Šie taškai buvo suteikiami būtent už autobuso, kurio, pirma, azoto oksido pašalinimo kiekis neviršija 4 g/kWh (+2,5 taško / už autobusą), antra, triukšmingumo lygis mažesnis nei 77 dB (+1 taškas / už autobusą), naudojimą.
24 Pagaliau ūkio subjekto organizacinių gebėjimų kokybės bei aplinkos srityje atžvilgiu papildomi taškai turėjo būti suteikiami už pažyma patvirtintą kokybinių kriterijų visumą bei aplinkos apsaugos programą.
25 Helsinkio miesto Pirkimų skyrius gavo aštuonis pasiūlymus dėl dalies Nr. 6, įskaitant HKL ir Swebus Oy Ab (toliau – Swebus, kuri po to tapo Stagecoach Finland Oy Ab (toliau – Stagecoach), vėliau – Concordia). Pastarosios pasiūlymą sudarė dvi dalys – A ir B.
26 1998 m. vasario 12 d. Komercinių paslaugų tarnyba nusprendė dalį Nr. 6 sudarančios linijos eksploatuotoju parinkti HKL, nes jo pasiūlymas bendrai ekonomiškai buvo naudingiausias. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Concordia (tuo metu – Swebus) pasiūlymas buvo pigiausias ir ji gavo 81,44 taško už A pasiūlymą ir 86 taškus už B pasiūlymą. HKL gavo 85,75 taško. Įrangos atžvilgiu HKL gavo daugiausia taškų, tai yra, 2,94 taško, o Concordia (tuo metu – Swebus) – 0,77 taško už A pasiūlymą ir 1,44 taško už B pasiūlymą. Į 2,94 HKL gauto taško buvo įskaičiuoti maksimalūs vertinimai už tai, kad azoto oksido kiekis neviršija 4 g/kWh bei triukšmo lygis mažesnis nei 77 dB. Concordia (tuo metu – Swebus) negavo papildomų taškų už iš autobuso pašalinamo azoto oksido kiekį bei triukšmingumą. HKL ir Concordia gavo maksimalų įvertinimą už kokybės bei aplinkos pažymas. Tokiomis aplinkybėmis HKL bendrai gavo daugiausia taškų – 92,96 taško. Concordia (tuo metu – Swebus) užėmė antrąją vietą, nes už A pasiūlymą gavo 86,21 taško ir už B pasiūlymą – 88,56 taško.
Procesas nacionaliniuose teismuose
27 Concordia (tuo metu – Swebus) apskundė Komercinių paslaugų tarnybos sprendimą Konkurencijos tarybai (Kilpailuneuvosto), be kita ko, teigdama, kad papildomų taškų skyrimas už tai, kad autobuso išmetamo azoto oksido bei triukšmo lygis neviršija tam tikrų ribų, yra neteisingas ir diskriminuojantis. Jos nuomone, papildomi taškai buvo paskirti už tokio tipo autobuso, kurį pasiūlyti realias galimybes turėjo tik HKL, naudojimą.
28 Konkurencijos taryba atmetė šį skundą. Jos nuomone, perkančioji organizacija turi teisę nustatyti perkamos įrangos tipą. Pasirinkimo kriterijų nustatymas ir jų vertė turėjo būti atliekami objektyviai, atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos poreikius ir paslaugų kokybę. Prireikus ši perkančioji organizacija turi galėti pagrįsti pasirinkimą ir savo vertinimo kriterijų naudojimą.
29 Ši institucija nurodė, kad Helsinkio miesto sprendimas suteikti pirmenybę mažiau teršiantiems autobusams išplaukia iš ekologinės politikos, kuria siekiama sumažinti autobusų eismo sukeliamą žalą gamtai. Tai nelaikytina procedūriniu trūkumu. Jei konkurso dalyviams šis kriterijus būtų taikomas nesąžiningai, įsikišimas būtų galimas. Tačiau Konkurencijos taryba konstatavo, kad visi dalyviai turėjo galimybę, jei to pageidavo, įsigyti gamtinėmis dujomis varomus autobusus. Todėl ji padarė išvadą, kad nebuvo įrodyta, jog nagrinėjamas kriterijus diskriminavo Concordia.
30 Concordia (tuo metu – Stagecoach) kreipėsi į Korkein hallinto-oikeus dėl Konkurencijos tarybos sprendimo panaikinimo. Jos nuomone, papildomų taškų skyrimas mažiau teršiantiems ir mažiau triukšmingiems autobusams suteikė pirmenybę HKL, vienintelei konkurso dalyvei, kuri praktiškai galėjo naudoti įrangą, už kurią suteikiami šie taškai. Be to, ji tvirtino, kad, bendrai vertinant pasiūlymus, nereikia atsižvelgti į šiuos ekologinius kriterijus, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su viešojo pirkimo dalyku.
31 Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Korkein hallinto-oikeus pažymi, kad, pirma, siekiant nustatyti, ar šiuo atveju taikytinas Nutarimas Nr. 243/1995, ar Nutarimas Nr. 567/1994, reikia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje aptariamas pirkimas iš principo patenka į Direktyvos 92/50, ar į Direktyvos 93/38 taikymo sritį. Šiuo klausimu jis konstatuoja, kad Direktyvos 93/38 VII priede Suomijos Respublikos atžvilgiu minimi ir viešieji, ir privatūs subjektai, kurie teikia autobusų paslaugas pagal Įstatymą dėl licencijuojamo asmenų vežimo keliais (Laki luvanvaraisesta henkilöliikenteestä tiellä) Nr. 343/91, ir transporto įmonės, kurios eksploatuoja Helsinkio miesto metro ir tramvajų tinklą.
32 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastebi, kad bylai išspręsti taip pat reikia aiškinti Bendrijos teisę, siekiant nustatyti, ar sudarydama pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį savivaldybė turi teisę atsižvelgti į su siūlomomis transporto priemonėmis susijusius ekologinius kriterijus. Jei Concordia argumentai dėl pagal ekologinius ir kitus kriterijus suteiktų taškų būtų pagrįsti, tai reikštų, kad jos B pasiūlymo surinkti taškai viršija HKL surinktą taškų skaičių.
33 Korkein hallinto-oikeus šiuo klausimu konstatuoja, kad Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punkte ir Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalies a punkte tarp kriterijų, kurie lemia ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, aplinkos klausimai neminimi. 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Beentjes (31/87, Rink. p. 4635) ir 1995 m. kovo 28 d. Sprendime Evans Medical ir Macfarlan Smith (C‑324/93, Rink. p. I‑563) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatydama ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą perkančioji organizacija gali laisvai pasirinkti sutarties sudarymo kriterijus. Tačiau šie kriterijai turi būti susiję su ekonomiškai naudingiausio pasiūlymu nustatymu.
34 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai remiasi 1998 m. kovo 11 d. Komisijos pranešimu „Viešieji pirkimai Europos Sąjungoje“ (KOM (1998) 143, galutinis), kuriame Komisija teigė, kad nustatant bendrai ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą galima atsižvelgti į su aplinka susijusius kriterijus, jei viešojo pirkimo organizatorius tiesiogiai gauna naudos iš ekologinių produkto savybių.
35 Tokiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar su 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo <...> taikymo sritimi susijusios nuostatos, visų pirma jos 2 straipsnio 1 dalies a punktas, 2 dalies c punktas ir 4 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad ši direktyva taikytina savivaldybės, kaip perkančiosios organizacijos, vykdomai viešojo pirkimo procedūrai dėl miesto autobusų tinklo eksploatavimo, jei:
– savivaldybė savo teritorijoje atsako už visuomeninio transporto planavimą, plėtrą, eksploatavimą ir bendrą organizavimą bei priežiūrą,
– siekdama nurodytų tikslų savivaldybė pasitelkia Visuomeninio transporto komisiją ir jai pavaldžią Miesto transporto įmonę,
– miesto transporto įmonėje yra Planavimo skyrius, kuris pateikia pasiūlymus Visuomeninio transporto komisijai dėl linijų, kurioms taikytinas viešasis pirkimas, ir reikalingų paslaugų lygio ir
– Miesto transporto įmonėje yra ekonominiu požiūriu nuo likusios įmonės dalies atskirti gamybos padaliniai, įskaitant ir specializuotą autobusų transporto padalinį, kuris dalyvauja atitinkamuose viešuosiuose pirkimuose ?
2. Ar su viešaisiais pirkimais susiję Bendrijos teisės aktai, tai yra, 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos Nr. 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo <...> 36 straipsnio 1 dalis ir panaši Direktyvos 93/38/EEB nuostata (34 straipsnio 1 dalis), turi būti aiškinami taip, kad savivaldybė, kuri kaip perkančioji organizacija organizuoja viešąjį pirkimą dėl miesto autobusų tinklo eksploatavimo, gali kaip kriterijų bendrai ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti, be kainos, transporto operatoriaus valdymo gebėjimų atsižvelgiant į kokybę ir aplinką ir kitų prekių savybių, naudoti ir išmetamo azoto oksido bei triukšmo lygį, numatytą viešojo pirkimo sąlygose, taip, kad jei kai kurių transporto priemonių azoto oksido išmetimo bei triukšmo lygis yra mažesnis nei tam tikra riba, už tai galima suteikti papildomų taškų, palyginti su kitais pasiūlymais?
3. Jei į pirmesnį klausimą atsakoma teigiamai, ar Bendrijos nuostatos dėl viešųjų pirkimų turi būti aiškinamos taip, kad už šias savybes neleidžiama suteikti papildomų taškų dėl transporto priemonių išmetamo azoto oksido bei triukšmo lygio, jei iš anksto žinoma, kad viešąjį pirkimą organizuojančio miesto transporto įmonė, kuri eksploatuoja autobusų tinklą, turi galimybę pasiūlyti transporto priemonių, kurios atitinka nustatytus kriterijus, nors tokią galimybę dėl tam tikrų aplinkybių turi labai mažai šio sektoriaus įmonių ?“
Dėl prejudicinių klausimų
36 Visų pirma reikia pastebėti, kad, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Concordia ieškinyje, pateiktame Korkein hallinto-oikeus, nurodyti teisiniai pagrindai grindžiami tik tariamu vertinimo kriterijų, susijusių su pagrindinėje byloje nagrinėjamu įrangos viešuoju pirkimu, sistemos neteisėtumu.
37 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju ir trečiuoju klausimais iš esmės klausia, pirma, ar Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalis ar Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalis leidžia kaip viešojo pirkimo kriterijų bendrai ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti naudoti ir išmetamo azoto oksido bei triukšmo lygio sumažinimą taip, kad jei išmetimo bei triukšmo lygis yra mažesni nei tam tikra riba, už tai gali būti suteikiami papildomi taškai, palyginti su kitais pasiūlymais.
38 Antra, jis taip pat klausia, ar šiose direktyvose nustatytos taisyklės ir visų pirma vienodo požiūrio principas leidžia atsižvelgti į tokius kriterijus, kai iš anksto žinoma, kad viešąjį pirkimą organizuojančio miesto transporto įmonė yra viena iš nedaugelio įmonių, galinčių pasiūlyti tokius reikalavimus atitinkančius autobusus.
39 Reikia konstatuoti, kad Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktas ir Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalies a punktas yra suformuluoti iš esmės identiškai.
40 Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nebuvo diskutuojama dėl taikytinų nacionalinės teisės arba Bendrijos teisės aktų.
41 Kaip matyti iš pirmojo klausimo formuluotės, Korkein hallinto-oikeus Teisingumo Teismui pateikia klausimą ne dėl Direktyvos 92/50, o tik dėl Direktyvos 93/38 taikymo pagrindinėje byloje.
42 Todėl reikia pripažinti, pirma, kad antrasis ir trečiasis klausimai yra susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių sudarymo kriterijų suderinamumu su Direktyva 92/50, ir, antra, kad savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsakymas į šiuos klausimus pasikeistų, jei būtų taikoma Direktyva 93/38. Iš to matyti, kad iš pradžių reikia išnagrinėti antrąjį ir trečiąjį klausimus, paskui – pirmąjį klausimą.
Dėl antrojo klausimo
43 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai vykstant miesto autobusų transporto paslaugų viešajam pirkimui perkančioji organizacija nusprendžia šią viešojo pirkimo sutartį sudaryti su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu dalyviui, ji gali atsižvelgti į transporto priemonių išmetamo azoto oksido bei triukšmo lygio sumažinimą taip, kad jei išmetimo bei triukšmo lygis yra mažesnis nei tam tikra riba, už tai gali būti suteikiami papildomi taškai, palyginti su kitais pasiūlymais.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
44 Concordia teigia, kad pagal atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų formuluotes vykstant viešojo pirkimo procedūrai sprendimo kriterijai visuomet privalo būti ekonominiai. Jei perkančioji organizacija siekia patenkinti ekologinius ar kitokius poreikius, reikia vykdyti ne viešojo pirkimo, o kurią nors kitą procedūrą.
45 Kita vertus, kitos pagrindinės bylos šalys, pastabas pateikusios valstybės narės ir Komisija teigia, kad kriterijams, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, galima priskirti ir ekologinius kriterijus. Jos remiasi, pirma, Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktu ir Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalies a punktu, kuriuose pateiktas tik pavyzdinis kriterijų, į kuriuos vykdydama viešąjį pirkimą gali atsižvelgti perkančioji organizacija, sąrašas; be to, jos remiasi EB 6 straipsniu, kuris reikalauja aplinkos apsaugos reikalavimus integruoti į Bendrijos politiką; pagaliau jos remiasi minėtais sprendimais Beentjes ir Evans Medical ir Macfarlan Smith, pagal kuriuos perkančiajai organizacijai leidžiama pasirinkti pateiktiems pasiūlymams vertinti tinkamus kriterijus.
46 Visų pirma Helsinkio miestas ir Suomijos vyriausybė nurodo, kad miestas ir jo gyventojai yra suinteresuoti, jog kenksmingas teršimas būtų kuo labiau ribojamas. Helsinkio miestas, kuris pats atsako už aplinkos apsaugą savo teritorijoje, iš to tiesiogiai sutaupytų, visų pirma medicinos ir socialinėje srityje, kuri sudaro apie 50 % jo bendro biudžeto. Veiksniai, kurie net nežymiai prisideda prie bendros gyventojų sveikatos būklės gerinimo, jam leidžia greitai ir didele dalimi sumažinti išlaidas.
47 Graikijos vyriausybė priduria, kad kriterijų, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, atžvilgiu nacionalinėms organizacijoms suteikta diskrecija reiškia, jog toks pasirinkimas negali būti nepagrįstas, ir kad kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama, turi atitikti EB sutarties nuostatas, visų pirma pagrindinius joje įvirtintus principus, pavyzdžiui, įsisteigimo laisvę, laisvę teikti paslaugas ir diskriminavimo dėl pilietybės draudimą.
48 Nyderlandų vyriausybė teigia, kad perkančiosios organizacijos taikomi kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, visada privalo turėti ekonominį aspektą. Tačiau ji mano, kad pagrindinėje byloje ši sąlyga yra tenkinama, nes Helsinkio miestas tuo pat metu yra perkančioji organizacija ir finansiškai už aplinkos apsaugos politiką atsakinga institucija.
49 Austrijos vyriausybė tvirtina, kad direktyvos 92/50 ir 93/38 nustato du esminius kriterijų, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, apribojimus. Pirma, perkančiosios organizacijos pasirinkti kriterijai turi būti susiję su sudaroma sutartimi ir turi leisti nustatyti jai ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Antra, perkančiajai organizacijai suteiktą diskreciją šie kriterijai turi nukreipti objektyviu būdu, o juose negali būti nepagrįstų elementų. Be to, šios vyriausybės nuomone, kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, turi būti tiesiogiai susiję su pirkimo objektu, o jų pasekmės ekonomine prasme – objektyviai išmatuojamos ir turėti kiekybinę išraišką.
50 Šiuo klausimu Švedijos vyriausybė tvirtina, kad perkančiosios organizacijos turimas pasirinkimas yra ribotas, nes kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, turi būti susiję su sudaroma sutartimi ir tinkami nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Ji priduria, kad šie kriterijai taip pat turi atitikti Sutarties taisykles dėl laisvo ir paslaugų prekių judėjimo.
51 Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad vykdydama autobusų transporto eksploatavimo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo procedūrą perkančioji institucija arba organizacija, be kitų kriterijų, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, tam, kad nustatytų labiausiai ekonomiškai naudingą pasiūlymą, gali atsižvelgti ir į aplinkos apsaugos kriterijus, jeigu šie leidžia palyginti visus pasiūlymus, yra susiję su perkamomis paslaugomis ir buvo iš anksto paskelbti.
52 Komisija mano, kad ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti naudojami kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, turi atitikti keturias sąlygas. Jos nuomone, šie kriterijai turi būti objektyvūs, taikomi visiems pasiūlymams, griežtai susiję su sudaromos sutarties objektu ir tiesiogiai suteikti ekonominę naudą perkančiajai organizacijai.
Teisingumo Teismo vertinimas
53 Reikia priminti, kad Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punkte nurodoma, jog kriterijai, kuriais perkančioji organizacija grindžia sutarčių sudarymą, kai sutartis sudaroma ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui, gali būti įvairūs su sutartimi susiję kriterijai, pavyzdžiui, kokybė, techniniai parametrai, estetinės ir funkcinės charakteristikos, aptarnavimas po pardavimo ir techninė pagalba, atlikimo data, atlikimo laikotarpis arba baigimo laikas, kaina.
54 Siekiant nustatyti, ar ir kokiomis sąlygomis perkančioji organizacija pagal 36 straipsnio 1 dalies a punktą gali atsižvelgti į ekologinius kriterijus, svarbu konstatuoti, pirma, kad, kaip aiškiai matyti iš šios nuostatos formuluotės ir ypač iš žodžio „pavyzdžiui“ vartojimo, kriterijų, kuriais galima grįsti viešojo pirkimo sutarties sudarymą ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui, sąrašas nėra baigtinis (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 18 d. Sprendimo SIAC Construction, C‑19/00, Rink. p. I‑7725, 35 punktą).
55 Antra, šio 36 straipsnio 1 dalies a punktas negali būti aiškinamas taip, kad visi ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti naudojami kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, turi būti išimtinai ekonominiai. Nėra neįmanoma, kad vertindama pasiūlymą perkančioji organizacija atsižvelgs į neišimtinai ekonominius kriterijus. Tokią išvadą patvirtina tai, kaip suformuluota ši nuostata, kurioje pateikiama aiški nuoroda į kriterijų, susijusį su estetiniu pasiūlymo pobūdžiu.
56 Be to, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, koordinuojant viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūras Bendrijos lygmeniu siekiama panaikinti laisvo paslaugų ir prekių judėjimo kliūtis (be kita ko, žr. sprendimo SIAC Construction 32 punktą).
57 Atsižvelgiant į šį tikslą ir EB 130r straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį, kuris, kiek pakeistas, Amsterdamo sutartimi buvo perkeltas į EB 6 straipsnį ir kuriame numatoma, kad nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus, reikia padaryti išvadą, kad Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktas nepanaikina perkančiosios organizacijos galimybės vertinant ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą remtis su aplinkos apsauga susijusiais kriterijais.
58 Tačiau ši išvada nereiškia, kad ši organizacija gali atsižvelgti į bet kuriuos tokio pobūdžio kriterijus.
59 Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktas leidžia perkančiajai organizacijai pasirinkti kriterijus, kuriais remdamasi ji ketina sudaryti viešojo pirkimo sutartį, tačiau rinktis galima tik iš kriterijų, kuriais siekiama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą (šiuo klausimu viešojo darbų pirkimo atžvilgiu žr. minėto sprendimo Beentjes 19 punktą; minėto sprendimo Evans Medical ir Macfarlan Smith 42 punktą bei minėto sprendimo SIAC Construction 36 punktą). Kadangi pasiūlymas būtinai turi būti susijęs su sutarties objektu, iš to matyti, kad pasirinkti kriterijai taip pat turi būti susiję su sutarties objektu.
60 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad siekdama nustatyti ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, perkančioji organizacija turi turėti galimybę pateiktus pasiūlymus vertinti ir sprendimą priimti remdamasi kokybiniais ir kiekybiniais kriterijais, kurie skiriasi, nelygu atitinkama sutartis (šiuo klausimu dėl viešojo darbų pirkimo žr. 1985 m. kovo 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 274/83, Rink. p. 1077, 25 punktą).
61 Be to, iš teismo praktikos matyti, kad neribota perkančiosios organizacijos kriterijų, kuriais remiantis su tam tikru dalyviu sudaroma viešojo pirkimo sutartis, pasirinkimo laisvė yra nesuderinama su Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Beentjes 26 punktą ir minėto sprendimo SIAC Construction 37 punktą).
62 Be to, svarbu pažymėti, kad ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti naudojami kriterijai turi būti taikomi laikantis visų Direktyvoje 92/50 numatytų procedūrinių taisyklių, visų pirma joje numatytų paskelbimo taisyklių. Iš to matyti, kad pagal 36 straipsnio 2 dalį visi tokie kriterijai turi būti aiškiai paminėti specifikacijose arba pranešime apie pirkimą, jei įmanoma, pagal jiems suteikiamą mažėjančią svarbą, tam, kad ūkio subjektai turėtų galimybę susipažinti su jų egzistavimu ir turiniu (šiuo klausimu dėl viešojo darbų pirkimo žr. minėto sprendimo Beentjes 31 ir 36 punktus bei 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑225/98, Rink. p. 7445, 51 punktą).
63 Pagaliau tokie kriterijai turi neprieštarauti nė vienam iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, visų pirma nediskriminavimo principui, koks jis suformuluotas Sutarties nuostatose dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Beentjes 29 punktą bei minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑225/98, Rink. p. 7445, 50 punktą).
64 Iš šių svarstymų matyti, kad kai perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti sutartį su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu dalyviu pagal Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktą, ji gali atsižvelgti į su aplinkos apsauga susijusius kriterijus, jeigu šie yra susiję su sutarties objektu, nesuteikia šiai organizacijai neribotos pasirinkimo laisvės, yra aiškiai paminėti specifikacijose ar pranešime apie pirkimą ir neprieštarauja nė vienam iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, visų pirma nediskriminavimo principui.
65 Pagrindinės bylos atžvilgiu pirmiausia reikia konstatuoti, kad su autobusų išmetamo azoto oksido kiekiu ir triukšmo lygiu susiję kriterijai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti laikomi susijusiais su sutarties dėl miesto autobusų transporto paslaugų teikimo objektu.
66 Kriterijai, pagal kuriuos papildomi taškai suteikiami tam tikrus specifinius ir objektyviai kiekybiniu atžvilgiu įvertinamus aplinkos apsaugos reikalavimus atitinkantiems pasiūlymams, perkančiajai organizacijai nesuteikia neribotos pasirinkimo laisvės.
67 Be to, reikia priminti, kad pagrindinėje byloje, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 21–24 punktuose, nagrinėjami kriterijai buvo aiškiai paminėti Helsinkio miesto Pirkimo skyriaus paskelbtame pranešime apie pirkimą.
68 Pagaliau reikia priminti, kad tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami kriterijai nepažeidžia, visų pirma, nediskriminavimo principo, bus išnagrinėta, atsakant į su tuo susijusį trečiąjį prejudicinį klausimą.
69 Todėl, atsižvelgiant į pirmesnius svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai vykstant miesto autobusų transporto paslaugų viešajam pirkimui perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti sutartį su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu dalyviu, ji gali atsižvelgti į su aplinkos apsauga susijusius kriterijus, kaip antai autobusų išmetamo azoto oksido kiekį ar triukšmo lygį, jei šie kriterijai susiję su sutarties objektu, nesuteikia šiai perkančiajai organizacijai neribotos pasirinkimo laisvės, yra aiškiai paminėti specifikacijose ar pranešime apie pirkimą ir neprieštarauja nė vienam iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, visų pirma nediskriminavimo principui.
Dėl trečiojo klausimo
70 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar vienodo požiūrio principas draudžia atsižvelgti į tokius su aplinkos apsauga susijusius kriterijus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, dėl tos aplinkybės, kad perkančiosios organizacijos transporto įmonė yra viena iš nedaugelio įmonių, galinčių pasiūlyti tokius reikalavimus atitinkančias transporto priemones.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
71 Concordia tvirtina, kad galimybė naudoti gamtinėmis dujomis varomus autobusus, kurie iš esmės vieninteliai atitiko papildomą azoto oksido pašalinimo ir triukšmo lygio sumažinimo kriterijų, buvo labai ribota. Viešojo pirkimo paskelbimo dieną Suomijos teritorijoje buvo tik viena gamtinėmis dujomis prekiaujanti degalinė. Jos pajėgumų būtų užtekę aprūpinti maždaug penkiolika dujomis varomų autobusų. Prieš pat ginčijamą viešąjį pirkimą HKL užsakė vienuolika naujų dujomis varomų autobusų, o tai reiškia, kad degalinės pajėgumai buvo visiškai naudojami ir nebuvo galimybės joje aprūpinti kitų transporto priemonių. Be to, ši degalinė buvo laikina.
72 Concordia iš to padarė išvadą, kad HKL buvo vienintelis konkurso dalyvis, kuris turėjo realią galimybę pasiūlyti dujomis varomų autobusų. Ji siūlo į trečiąjį klausimą atsakyti taip, kad nuo autobusų azoto oksido išmetimo ir triukšmo lygio sumažinimo priklausančių taškų skyrimas nėra leidžiamas bent jau tuo atveju, kai atitinkamo sektoriaus ūkio subjektai neturi net teorinės galimybės pasiūlyti paslaugų, už kurias suteikiama tokių taškų.
73 Helsinkio miestas tvirtina, kad nei pagal Bendrijos, nei pagal Suomijos Respublikos teisės aktus jis nebuvo įpareigotas savo autobusų transporto paslaugoms taikyti viešojo pirkimo procedūrą. Be to, turint omeny, kad viešasis pirkimas visada susijęs su papildomu darbu ir sąnaudomis, nebuvo jokio protingo pagrindo organizuoti šį pirkimą, jei jis žinojo, kad vienintelę galimybę pasiūlyti pranešime apie pirkimą nurodytas sąlygas atitinkančias transporto priemones turinti įmonė priklauso jam ir jei jis realiai būtų siekęs šio transporto eksploatavimą pasilikti sau.
74 Suomijos vyriausybė teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamame pranešime apie pirkimą nurodytų kriterijų objektyvumą galutinai turi vertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
75 Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, turi būti objektyvūs ir tarp dalyvių neturi būti jokios diskriminacijos. Tačiau 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Fracasso ir Leitschung (C‑27/98, Rink. p. I‑5697) 32 ir 33 punktuose Teisingumo Teismas iš tikro yra nurodęs, kad kai viešojo pirkimo procedūros pabaigoje lieka tik vienas pasiūlymas, perkančioji organizacija neprivalo sudaryti sutarties su vieninteliu likusiu tinkamu dalyviu. Tačiau tai nereiškia, kad jei dėl taikomų kriterijų lieka vienintelis dalyvis, tie kriterijai yra neteisėti. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje konkurencija buvo realiai iškreipta.
76 Austrijos vyriausybės nuomone, kriterijų, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, naudojimas pagrindinėje byloje gali būti iš principo priimtinas net tuo atveju, kai tik sąlygiškai ribotas dalyvių ratas, kaip šioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, gali juos patenkinti. Vis dėlto atrodo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką (1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją, 5/87, Rink. p. 4929) egzistuoja kai kurių minimalių ekologinių normų priimtinumo ribos, jei naudojami kriterijai susiaurina perkamos paslaugos arba prekės rinką taip, kad lieka tik vienas dalyvis. Nėra įrodymų, kad pagrindinėje byloje taip yra.
77 Švedijos vyriausybė tvirtina, kad tai, jog į su azoto oksido išmetimu susijusį kriterijų buvo atsižvelgta taip, kaip buvo padaryta pagrindinėje byloje, reiškia, jog pranašumą turėjo dalyvis, kurio autobusai buvo varomi dujomis arba alkoholiu. Šios vyriausybės nuomone, kitiems dalyviams niekas netrukdė įsigyti tokių pačių autobusų. Tokios transporto priemonės rinkoje buvo prieinamos jau daugelį metų.
78 Švedijos vyriausybė mano, kad tai, jog už dalyvio siūlomų naudoti autobusų mažą azoto oksido išmetimo ir triukšmo lygį suteikiama papildomų balų, nereiškia tiesioginės diskriminacijos, bet yra taikoma vienodai. Be to, nepanašu, kad tokio pranašumo suteikimas būtų netiesiogiai diskriminacinis, nes tokiu atveju tai būtinai turėtų būti naudinga HKL.
79 Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, Direktyva 93/38 nedraudžia vertinant pasiūlymus suteikti papildomų taškų, kai iš anksto žinoma, kad tik nedaugelis įmonių potencialiai jų gali gauti, jei perkančioji organizacija paskelbimo apie pirkimą etape apie šią galimybę pranešė.
80 Komisija mano, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos šalių nuomonių skirtumus, ji negali nustatyti, ar pagrindinėje byloje taikyti kriterijai pažeidžia vienodo požiūrio į dalyvius principą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti šį klausimą ir objektyvių, tinkamų ir suderintų įrodymų pagrindu nustatyti, ar šie kriterijai buvo nustatyti išimtinai tam, kad būtų pasirinkta galiausiai laimėjusi įmonė ir ar jie buvo tam skirti.
Teisingumo Teismo vertinimas
81 Reikia konstatuoti, kad pareiga laikytis vienodo požiūrio principo atitinka direktyvų viešųjų pirkimų srityje esmę, kuriomis siekiama skatinti veiksmingą konkurenciją jų taikymo srityje ir kuriose nurodomi tokią konkurenciją turintys užtikrinti kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑243/89, Rink. p. I‑3353, 33 punktą).
82 Todėl pagal šio sprendimo 63 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, neturi prieštarauti nediskriminavimo principui, koks jis suformuluotas Sutarties nuostatose dėl įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas.
83 Šiuo atveju pirmiausia reikia pastebėti, kad, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nagrinėti kriterijai, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, buvo objektyvūs ir vienodai taikomi visų pasiūlymų atžvilgiu. Be to, šie kriterijai buvo tiesiogiai susieti su siūloma įranga ir integruoti į taškų suteikimo sistemą. Be to, šioje sistemoje papildomi taškai galėjo būti suteikiami pagal kitus su transporto priemonėmis susijusius kriterijus, pavyzdžiui, autobusų žemu dugnu naudojimą, vietų ir atlenkiamų kėdžių skaičių bei autobusų būklę.
84 Be to, kaip per posėdį pripažino Concordia, ji laimėjo sutartį dėl Helsinkio miesto autobusų tinklo linijos Nr. 15, nors šiame viešajame pirkime aiškiai buvo reikalaujama naudoti dujomis varomas transporto priemones.
85 Todėl reikia konstatuoti, jog tokiomis faktinėmis aplinkybėmis tai, kad vieną iš perkančiosios organizacijos ekonomiškai naudingiausiam pasiūlymui nustatyti naudojamų kriterijų gali patenkinti tik mažas įmonių skaičius, kurioms priskirtina ir šiai organizacijai priklausanti įmonė, savaime nereiškia vienodo požiūrio principo pažeidimo.
86 Tokiu atveju į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad vienodo požiūrio principas nedraudžia atsižvelgti į tokius su aplinkos apsauga susijusius kriterijus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, vien dėl tos aplinkybės, kad perkančiosios organizacijos transporto įmonė yra viena iš nedaugelio įmonių, galinčių pasiūlyti tokius reikalavimus atitinkančias transporto priemones.
Dėl pirmojo klausimo
87 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus pasikeistų, jei pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra būtų priskirta Direktyvos 93/38 taikymo sričiai.
88 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktas ir Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalies a punktas yra suformuluoti iš esmės identiškai.
89 Antra, reikia konstatuoti, kad kriterijus, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, reglamentuojančios nuostatos tiek 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 1), tiek 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54) taip pat yra suformuluotos iš esmės identiškai Direktyvos 92/50 36 straipsnio 1 dalies a punktui ir Direktyvos 93/38 34 straipsnio 1 dalies a punktui.
90 Trečia, reikia patikslinti, kad visos šios direktyvos sudaro Bendrijos viešųjų pirkimų teisės branduolį ir atitinkamose taikymo srityse siekia panašių tikslų.
91 Tokiu atveju nėra jokio pagrindo skirtingai aiškinti iš tos pačios Bendrijos teisės srities kylančių ir iš esmės identiškai suformuluotų nuostatų.
92 Galiausiai reikia pažymėti, kad pareiga laikytis vienodo požiūrio principo, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 33 punkte, atspindi visų viešųjų pirkimų srities direktyvų esmę. Pagrindinės bylos dokumentai neatskleidė nieko, iš ko būtų galima daryti išvadą, jog perkančiosios organizacijos pasirinktų kriterijų, kuriais remiantis sudaromos viešojo pirkimo sutartys, atžvilgiu šio principo aiškinimas šiuo atveju priklausytų nuo konkrečios atitinkamam pirkimui taikomos direktyvos.
93 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus nesikeistų, jei pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra būtų priskirta Direktyvos 93/38 taikymo sričiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
94 Suomijos, Graikijos, Nyderlandų, Austrijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės vyriausybių ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 1999 m. gruodžio 17 d. Nutartimi Korkein hallinto-oikeus pateiktus klausimus, nusprendžia:
1. 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 36 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad kai vykstant miesto autobusų transporto paslaugų viešajam pirkimui perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti sutartį su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu dalyviu, ji gali atsižvelgti į su aplinkos apsauga susijusius kriterijus, kaip antai autobusų išmetamo azoto oksido kiekį ar triukšmo lygį, jei šie kriterijai susiję su sutarties objektu, nesuteikia šiai perkančiajai organizacijai neribotos pasirinkimo laisvės, yra aiškiai paminėti specifikacijose ar pranešime apie pirkimą ir neprieštarauja nė vienam iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, visų pirma nediskriminavimo principui.
2. Vienodo požiūrio principas nedraudžia atsižvelgti į tokius su aplinkos apsauga susijusius kriterijus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, vien dėl tos aplinkybės, kad perkančiosios organizacijos transporto įmonė yra viena iš nedaugelio įmonių, galinčių pasiūlyti tokius reikalavimus atitinkančias transporto priemones.
3. Atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus nesikeistų, jei pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra būtų priskirta 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo taikymo sričiai.
Rodríguez Iglesias | Jann | Macken |
Paskelbta 2002 m. rugsėjo 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |