TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. vasario 14 d.(*)
„Viešieji pirkimai – Apskundimas – Direktyva 89/665/EEB – Veiksmingas apskundimas – Sąvoka – Pusiausvyra tarp rungimosi principo ir teisės į komercinių paslapčių apsaugą – Ūkio subjektų suteiktos informacijos konfidencialumo apsauga, kurią užtikrina už priežiūros procedūras atsakinga institucija“
Byloje C‑450/06
dėl Conseil d'État (Belgija) 2006 m. spalio 24 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. lapkričio 6 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Varec SA
prieš
Belgijos valstybę,
dalyvaujant
Diehl Remscheid GmbH & Co.,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), J. Klučka, P. Lindh ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Varec SA, atstovaujamos advokatų J. Bourtembourg ir C. Molitor,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Hubert, padedamos advokato N. Cahen,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fruhmann,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos B. Stromsky ir D. Kukovec,
susipažinęs su 2007 m. spalio 25 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33), iš dalies pakeistos 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1, toliau – Direktyva 89/665), 1 straipsnio 1 dalies aiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Varec SA (toliau – Varec) ir Krašto gynybos ministro atstovaujamos Belgijos valstybės dėl vikšrų grandžių „Léopard“ tipo tankams viešojo pirkimo sutarties sudarymo.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos, kuri patenka į Direktyvų 71/305/EEB, 77/62/EE ir 92/50/EEB <...> taikymo sritį, sprendimai, kuriuos priima perkančiosios organizacijos, gali būti veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti pagal sąlygas, numatytas toliau esančiuose straipsniuose, ypač 2 straipsnio 7 punktą, remiantis tuo, kad tokie sprendimai pažeidė Bendrijos teisę viešojo pirkimo srityje arba nacionalines tą teisę įgyvendinančias taisykles.“ (Pataisytas vertimas)
4 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1) 33 straipsniu panaikinama 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 77/62/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL 1977, L 13, p. 1) ir jame numatyta, kad nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į Direktyvą 93/36. Be to, 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54) 36 straipsniu panaikinama 1971 m. liepos 26 d. Tarybos direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, p. 5) ir jame numatyta, kad nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į Direktyvą 93/37.
5 Direktyvos 89/665 2 straipsnio 8 dalyje numatyta:
„Tais atvejais, kai už peržiūros procedūras atsakingos institucijos nėra teisminės, jos visada pateikia raštišką savo sprendimo paaiškinimą. Be to, tokiu atveju turi būti numatytos atitinkamos nuostatos, garantuojančios procedūras, kurių dėka visoms tariamai neteisėtoms priemonėms, kurių ėmėsi peržiūros institucija, arba visiems tariamiems jai suteiktų įgaliojimų panaudojimo trūkumams būtų taikomas nagrinėjimas teisme arba kokioje kitoje institucijoje, kuri laikoma teismu, kaip apibrėžta (EB 234) straipsnyje, ir kuri nepriklauso nei nuo perkančiosios organizacijos, nei nuo peržiūros institucijų.
Tokios nepriklausomos institucijos nariai skiriami ir atleidžiami iš pareigų taikant tuos pačius reikalavimus kaip ir teisėjams, kiek tai susiję su už jų skyrimą, jų kadenciją ir jų atleidimą atsakinga institucija. Bent jau šios nepriklausomos institucijos pirmininkas privalo turėti tokią pačią juridinę ir profesinę kvalifikaciją kaip ir teisėjai. Ši nepriklausoma institucija priima savo sprendimus pagal tokią tvarką, kai išklausomos abi pusės, o priimti sprendimai kiekvienos valstybės narės nustatytu būdu yra teisiškai įpareigojantys.“
6 Remiantis Direktyvos 93/36, iš dalies pakeistos 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB (OL L 328, p. 1, toliau – Direktyva 93/36), 7 straipsnio 1 dalimi:
„Perkančioji organizacija per 15 dienų nuo raštiško prašymo gavimo praneša iš konkurso pašalintiems kandidatams ar konkurso dalyviams priežastis, dėl kurių buvo atmesta jų paraiška ar pasiūlymas, o priimtinus pasiūlymus pateikusiems konkurso dalyviams nurodo atrinkto pasiūlymo ypatybes ir santykinius pranašumus bei konkurso laimėtojo pavadinimą.
Tačiau perkančiosios organizacijos gali nuspręsti, kad pirmojoje pastraipoje minėta tam tikra informacija apie sutarties sudarymą yra neteiktina, jeigu jos atskleidimas pakenktų teisėsaugai ar būtų kitaip nesuderinamas su visuomenės interesais, arba pažeistų tam tikrų valstybinių ar privačių įmonių teisėtus komercinius interesus, arba galėtų iškreipti sąžiningą prekių tiekėjų konkurenciją.“
7 Direktyvos 93/36 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Perkančiosios organizacijos, sudariusios sutartį, paskelbia pranešimą apie konkurso rezultatus. Tačiau kai kuriais atvejais tam tikra informacija apie sudarytą sutartį gali būti nepaskelbta, jeigu dėl tokios informacijos paskelbimo būtų trukdoma vykdyti įstatymus arba kitaip būtų prieštaraujama visuomenės interesams, pažeidžiami atskirų įmonių (valstybinių arba privačių) teisėti komerciniai interesai arba galėtų būti pažeista sąžininga konkurencija tarp tiekėjų“.
8 Tos pačios direktyvos 15 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Perkančiosios organizacijos turi visiškai garantuoti bet kokios tiekėjų pateiktos konfidencialaus pobūdžio informacijos slaptumą.“
9 Direktyvos 93/36 7 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 3 dalies ir 15 straipsnio 2 dalies nuostatos iš esmės buvo pakartotos 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114) 6 straipsnyje, 35 straipsnio 4 dalies penktojoje pastraipoje ir 41 straipsnio 3 dalyje.
Nacionalinės teisės aktai
10 1948 m. rugpjūčio 23 d. Regento dekreto, nustatančio procedūrą Valstybės tarybos administracinių bylų skyriuje (Moniteur belge, 1948 m. rugpjūčio 23–24 d., p. 6821), 87 straipsnyje nustatyta:
„Šalys, jų patarėjai ir vyriausybės komisaras su bylos medžiaga gali susipažinti kanceliarijoje.“
11 Remiantis 1973 m. sausio 12 d. Konsoliduoto įstatymo dėl Valstybės tarybos (Moniteur belge, 1973 m. kovo 21 d., p. 3461) 21 straipsnio trečiąja ir ketvirtąja pastraipomis:
„Kai atsakovas per nustatytą terminą nepateikia administracinės bylos, nepažeidžiant 12a straipsnio, ieškovo nurodyti faktai laikomi įrodytais, nebent jie yra akivaizdžiai netikslūs.
Jeigu atsakovas administracinės bylos neturi, jis privalo apie tai įspėti skundą nagrinėjančią kolegiją. Pastaroji gali nurodyti pateikti administracinę bylą, paskirdama baudą pagal 36 straipsnio nuostatas.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
12 2001 m. gruodžio 14 d. Belgijos valstybė pradėjo viešojo vikšrų grandžių „Léopard“ tipo tankams pirkimo sutarties sudarymo procedūrą. Pasiūlymus pateikė dvi dalyvės, t. y. Varec ir Diehl Remscheid GmbH & Co. (toliau – Diehl).
13 Nagrinėdama šiuos pasiūlymus Belgijos valstybė nusprendė, kad Varec pateiktas pasiūlymas neatitiko techninių atrankos sąlygų ir kad šiame pasiūlyme buvo pažeidimų. Taip pat ji nusprendė, kad Diehl pasiūlymas visas atrankos sąlygas atitiko, kad jame pažeidimų nebuvo ir kad jos kainos įprastos. Todėl 2002 m. gegužės 28 d. Krašto gynybos ministro sprendimu Belgijos valstybė nusprendė sutartį sudaryti su Diehl (toliau – sprendimas sudaryti sutartį).
14 2002 m. liepos 29 d. Varec pateikė Conseil d’État ieškinį dėl sprendimo sudaryti sutartį panaikinimo. Diehl buvo leista dalyvauti kaip įstojusiai į bylą šaliai.
15 Belgijos valstybės Conseil d’État perduotoje medžiagoje Diehl pasiūlymo nebuvo.
16 Varec paprašė, kad šis pasiūlymas būtų pridėtas prie bylos medžiagos. Tokį patį prašymą pateikė Auditeur du Conseil d’État (toliau – Auditeur), atsakingas už pranešimo parengimą.
17 2002 m. gruodžio 17 d. Belgijos valstybė prie bylos medžiagos pridėjo Diehl pasiūlymą patikslindama, kad jame nebuvo nei bendro siūlomos grandies brėžinio, nei jos sudedamųjų dalių brėžinių. Ji nurodė, kad šiuos brėžinius ji grąžino, atsižvelgdama į specifikaciją ir Diehl prašymą. Ji pridūrė, kad dėl šios priežasties negalėjo pridėti šių elementų prie bylos medžiagos ir jeigu būtinai reikia, kad jie būtų pridėti, tokiu atveju reikia paprašyti Diehl, kad ši juos pateiktų. Belgijos valstybė taip pat priminė, kad Varec ir Diehl ginčijasi dėl intelektinių teisių į aptariamus brėžinius.
18 Tos pačios dienos laišku Diehl informavo Auditeur, kad jos pateiktame pasiūlyme, kurį Belgijos valstybės pridėjo prie bylos medžiagos, yra konfidencialių duomenų ir informacijos ir kad dėl to ji prieštaravo, jog trečiosios šalys, įskaitant Varec, galėtų susipažinti su šiais konfidencialiais duomenimis ir informacija, susijusiais su šiame pasiūlyme esančiomis komercinėmis paslaptimis. Iš tikrųjų, Diehl teigimu, kai kuriose jos pasiūlymo 4, 12 ir 13 priedų dalyse pateikiami konkretūs duomenys apie tikslų taikytiną gamybos brėžinių peržiūrėjimą bei pramoninį procesą.
19 2006 m. vasario 23 d. ataskaitoje Auditeur padarė išvadą, kad sprendimas sudaryti sutartį turi būti panaikintas, nes „priešingai šaliai sąžiningai neprisidedant prie gero teisingumo vykdymo bei teisingo bylos nagrinėjimo vienintelė galima sankcija yra panaikinti administracinį aktą, kurio teisėtumas nėra įrodomas, jeigu dokumentai pašalinami iš rungimųsi grindžiamo proceso“.
20 Belgijos valstybė šią išvadą ginčijo, prašydama Conseil d’État pareikšti nuomonę dėl klausimo, ar buvo laikomasi Diehl pasiūlymo, kuriame pateikta su komercinėmis paslaptimis susijusi informacija, dokumentų, kurie buvo pridėti prie bylos medžiagos vykstant procesui šiame teisme, konfidencialumo.
21 Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 89/665 <...> 1 straipsnio 1 (dalis), skaitoma kartu su Direktyvos 93/36 <...> 15 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2004/18 <...> 6 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad už šiame straipsnyje numatytas peržiūros procedūras atsakinga institucija privalo užtikrinti komercinių paslapčių, kurios yra suinteresuotųjų šalių, įskaitant ir perkančiąją organizaciją, jai perduotose bylose, konfidencialumą ir teisę į jų apsaugą, nors ji pati gali susipažinti su tokia informacija ir į ją atsižvelgti?“
Dėl primtinumo
22 Varec tvirtina, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinį klausimą nėra būtinas tam, jog Conseil d’État priimtų sprendimą jos nagrinėjamoje byloje.
23 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal EB 234 straipsnio procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Be to, tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl priimtino teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes vertina tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu (žr. be kita ko, 2003 m. vasario 25 d. Sprendimo IKA, C‑326/00, Rink. p. I‑1703, 27 punktą; 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimo Keller, C‑145/03, Rink. p. I‑2529, 33 punktą ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Conseil général de la Vienne, C‑419/04, Rink. p. I‑5645, 19 punktą).
24 Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, jis gali patikrinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Foglia, 244/80, Rink, p. 3045, 21 punktą). Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu yra akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (žr. be kita ko, 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 39 punktą; 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital, C‑390/99, Rink. p. I‑607, 19 punktą ir minėto sprendimo Conseil général de la Vienne 20 punktą).
25 Reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju taip nėra. Šiuo atžvilgiu galima pastebėti, kad jei Conseil d’État padarys tokias pačias išvadas kaip Auditeur, ji turės panaikinti jai skundžiamą sprendimą sudaryti sutartį nenagrinėdama bylos iš esmės. Tačiau jei Bendrijos teisės nuostatos, kurias išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pateisintų pagrindinėje byloje aptariamų dokumentų konfidencialų nagrinėjimą, tada šis teismas galėtų nagrinėti bylą iš esmės. Šios priežastys leidžia manyti, jog minėtų nuostatų išaiškinimas yra būtinas tam, kad pagrindinėje byloje būtų priimtas sprendimas.
Dėl esmės
26 Teisingumo Teismui pateiktame klausime, kurį uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pastarasis mini ir Direktyvą 93/36, ir Direktyvą 2004/18. Kadangi pastaroji direktyva pakeitė Direktyvą 93/36, reikia nustatyti, kurios iš šių dviejų direktyvų atžvilgiu turi būti nagrinėjamas šis klausimas.
27 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką procesinės taisyklės paprastai taikomos visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms (žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Molenbergnatie, C‑201/04, Rink. p. I‑2049, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
28 Pagrindinė byla susijusi su teise į konfidencialios informacijos apsaugą. Kaip pastebėjo generalinė advokatė savo išvados 31 punkte, tokia teisė iš esmės yra materialinė teisė, net jeigu jos įgyvendinimas gali turėti procedūrinių pasekmių.
29 Ši teisė buvo sukonkretinta, kai vykstant pagrindinėje byloje ginčijamai sutarties sudarymo procedūrai Diehl pateikė savo pasiūlymą. Kadangi sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ši data nebuvo nurodyta, reikia manyti, kad kalbama apie datą tarp 2001 m. gruodžio 14 d., kai buvo paskelbtas skelbimas apie pirkimą, ir 2002 m. sausio 14 d., kai buvo atplėšti vokai su pasiūlymais.
30 Tuo metu Direktyva 2004/18 dar nebuvo priimta. Iš to išplaukia, kad pagrindinės bylos atveju reikia atsižvelgti į Direktyvą 93/36.
31 Direktyvoje 89/665 nėra jokios nuostatos, kuri aiškiai reglamentuotų konfidencialios informacijos apsaugos klausimą. Šiuo atžvilgiu reikia remtis bendromis šios direktyvos nuostatomis, būtent jos 1 straipsnio 1 dalimi.
32 Pastarojoje nuostatoje numatyta, jog valstybės narės imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos, kuri, be kita ko, patenka į Direktyvos 93/36 taikymo sritį, sprendimai, kuriuos priima perkančiosios organizacijos, gali būti veiksmingai peržiūrėti, remiantis tuo, kad jie pažeidė Bendrijos teisę viešųjų pirkimų srityje arba nacionalines tą teisę įgyvendinančias taisykles.
33 Kadangi Direktyva 89/665 siekiama užtikrinti, jog bus laikomasi Bendrijos viešųjų pirkimų teisės, jos 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant tiek į Direktyvos 93/36 nuostatas, tiek į kitas Bendrijos viešųjų pirkimų teisės nuostatas.
34 Pagrindinis Bendrijos normų dėl viešųjų pirkimų tikslas yra užtikrinti neiškraipytą konkurenciją visose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, Rink. p. I‑1, 44 punktą).
35 Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, svarbu, jog perkančiosios organizacijos neatskleistų informacijos, susijusios su viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūromis, kuria galėtų būti pasinaudota siekiant iškraipyti konkurenciją tiek vykstant dabartinei sutarties sudarymo, tiek vėlesnėms procedūroms.
36 Be to, dėl savo pobūdžio ir dėl Bendrijos reglamentavimo šioje srityje sistemos viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros grindžiamos pasitikėjimo tarp perkančiųjų organizacijų ir jose dalyvaujančių ūkio subjektų santykiais. Pastarieji privalo turėti galimybę šioms perkančiosioms organizacijoms pateikti bet kokią sutarčiai sudaryti naudingą informaciją nebijodami, kad šios organizacijos pateiks tretiesiems asmenims informaciją, kurios atskleidimas gali būti žalingas šiems ūkio subjektams.
37 Dėl šių priežasčių Direktyvos 93/36 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad perkančiosios organizacijos turi garantuoti bet kokios tiekėjų pateiktos informacijos konfidencialumą.
38 Kalbant konkrečiai apie kandidato ar pašalinto dalyvio informavimą apie jo paraiškos arba pasiūlymo atmetimą arba apie pranešimo dėl sprendimo sudaryti sutartį paskelbimą, šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 3 dalimi perkančiosioms organizacijoms suteikiama galimybė nepateikti tam tikros informacijos, jeigu jos atskleidimas pažeistų tam tikrų valstybinių ar privačių įmonių teisėtus komercinius interesus arba galėtų iškreipti sąžiningą tiekėjų konkurenciją.
39 Taigi šios nuostatos numato, kaip turi elgtis perkančiosios organizacijos. Tačiau reikia pripažinti, kad jų veiksmingumui kiltų didelis pavojus, jeigu pareiškus ieškinį dėl perkančiosios organizacijos priimto sprendimo, susijusio su viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra, visa informacija, susijusi su šia sutarties sudarymo procedūra, netaikant jokių apribojimų turėtų būti pateikta šį ieškinį pateikusiam asmeniui ar net kitiems asmenims, kaip antai įstojusios į bylą šalys.
40 Tokiu atveju vien ieškinio pareiškimas suteiktų galimybę susipažinti su informacija, kuri galėtų būti panaudota siekiant iškraipyti konkurenciją arba pažeisti teisėtus ūkio subjektų, dalyvavusių nagrinėjamos viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje, interesus. Tokia galimybė net paskatintų ūkio subjektus reikšti ieškinius vien tam, kad galėtų susipažinti su savo konkurentų komercinėmis paslaptimis.
41 Tokio ieškinio atveju atsakovė yra perkančioji organizacija, nes ūkio subjektas, kurio interesai gali būti pažeisti, nebūtinai yra bylos šalis ar asmuo, iškviestas tuos interesus ginti. Dėl šios priežasties yra labai svarbu numatyti mechanizmus, kurie tinkamai apsaugotų tokių ūkio subjektų interesus.
42 Direktyvoje 96/36 numatytų pareigų, kad perkančioji organizacija turi užtikrinti informacijos konfidencialumą, įvykdymą peržiūros procedūros metu užtikrina institucija, atsakinga už peržiūros procedūras. Taigi Direktyvos 89/655 1 straipsnio 1 dalyje, skaitomoje kartu su Direktyvos 93/36 7 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi ir 15 straipsnio 5 dalimi, numatytas veiksmingos peržiūros reikalavimas įpareigoja šią instituciją imtis reikiamų priemonių, siekiant užtikrinti šių nuostatų veiksmingumą ir sąžiningos konkurencijos išsaugojimą bei atitinkamų ūkio subjektų teisėtų interesų apsaugą.
43 Iš to išplaukia, jog vykstant peržiūros procedūrai sudarant viešojo pirkimo sutartį, už šią procedūrą atsakinga institucija privalo turėti galimybę nuspręsti, kad su šios sutarties sudarymu susijusioje byloje esanti informacija šalims ir jų advokatams nebus suteikta, jeigu tai būtina užtikrinant sąžiningos konkurencijos ar ūkio subjektų teisėtų interesų apsaugą, kaip to reikalauja Bendrijos teisė.
44 Kyla klausimas, ar šis aiškinimas atitinka teisingo bylos nagrinėjimo sąvoką pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį.
45 Iš tikrųjų, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Varec nurodė Conseil d’État, jog teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reikalauja užtikrinti, kad kiekviename teismo procese būtų garantuotas rungimasis, kad rungimosi principas yra bendrasis teisės principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir kad šis principas įtvirtina visų proceso šalių teisę susipažinti su visais bylos dokumentais ar teismui pateiktomis pastabomis, siekiant daryti įtaką jo sprendimui ir jį užginčyti.
46 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas <...>“. Remiantis nusistovėjusia Europos žmogaus teisių teismo praktika, proceso rungtyniškumas yra vienas iš elementų, kuris leidžia įvertinti jo teisingumą, tačiau jis gali būti lyginamas su kitomis teisėmis ir interesais.
47 Rungimosi principas paprastai reiškia proceso šalių teisę susipažinti su visais teismui pateiktais įrodymais ir pastabomis ir juos ginčyti. Tačiau tam tikrais atvejais būtina nepateikti šalims tam tikros informacijos tam, kad būtų apsaugotos trečiojo asmens pagrindinės teisės arba svarbus viešasis interesas (žr. Europos žmogaus teisių teismo sprendimus: 2000 m. vasario 16 d. Sprendimo Rowe ir Davis prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 2000‑II, § 61 ir 2007 m. balandžio 24 d. Sprendimo V. prieš Suomiją, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions, § 75).
48 Tarp pagrindinių taip saugomų teisių yra EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą, išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir dar kartą patvirtinta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 7 straipsnyje (be kita ko, žr. 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑62/90, Rink. p. I‑2575, 23 punktą ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją, C‑404/92 P, Rink. p. I‑4737, 17 punktą). Šiuo atžvilgiu iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad negalima manyti, jog privataus gyvenimo sąvoka turi būti aiškinama kaip neapimanti fizinių bei juridinių asmenų profesinės ar komercinės veiklos (žr. Europos žmogaus teisių teismo sprendimus: 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Niemietz prieš Vokietiją, serija A n° 251‑B, § 29; 2002 m. balandžio 16 d. Sprendimo Société Colas Est ir kt. prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions 2002‑III, § 41 ir 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Peck prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 2003‑I, § 57), kuriai galima priskirti ir dalyvavimą viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje.
49 Be to, Teisingumo Teismas komercinių paslapčių apsaugą pripažino bendruoju principu (žr. 1986 m. birželio 24 d. Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 28 punktą bei 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimo SEP prieš Komisiją, C‑36/92 P, Rink. p. I‑1911, 37 punktą).
50 Galiausiai sąžiningos konkurencijos išsaugojimas vykstant viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūroms yra svarbus viešas interesas, kurio apsauga leidžiama pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą teismo praktiką.
51 Iš to išplaukia, kad pareiškus ieškinį dėl perkančiosios organizacijos priimto sprendimo, susijusio su viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra, rungimosi principas nereiškia, kad šalims suteikiama neribota ir absoliuti teisė susipažinti su visa už peržiūrą atsakingai institucijai pateikta informacija, susijusia su aptariama sutarties sudarymo procedūra. Atvirkščiai, ši teisė susipažinti su informacija turi būti lyginama su kitų ūkio subjektų teise į jų konfidencialios informacijos ir komercinių paslapčių apsaugą.
52 Konfidencialios informacijos bei komercinių paslapčių apsaugos principas turi būti taikomas atsižvelgiant į veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimus bei paisant bylos šalių teisės į gynybą (pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Mobistar, C‑438/04, Rink. p. I‑6675, 40 punktą) ir pareiškus ieškinį ar pateikus skundą instancijai, kuri yra teismas EB 234 straipsnio prasme, užtikrinti, kad vykstant procesui paisoma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
53 Šiuo atžvilgiu institucija, atsakinga už peržiūros procedūras, privalo turėti galimybę gauti visą būtiną, įskaitant ir konfidencialią, informaciją, kad susipažinusi su visomis bylos aplinkybėmis galėtų priimti sprendimą (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Mobistar 40 punktą).
54 Atsižvelgiant į ypač rimtą žalą, kuri galėtų atsirasti neteisėtai atskleidus konkurentui tam tikrą informaciją, ši institucija, prieš pateikdama šią informaciją bylos šaliai, turi atitinkamam ūkio subjektai suteikti galimybę reikalauti šios informacijos konfidencialumo ar komercinių paslapčių slaptumo (pagal analogiją žr. minėto sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją 29 punktą).
55 Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su Direktyvos 93/36 15 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad už šioje 1 straipsnio 1 dalyje numatytas peržiūros procedūras atsakinga institucija privalo užtikrinti komercinių paslapčių, kurios yra suinteresuotųjų šalių, įskaitant ir perkančiąją organizaciją, jai perduotose bylose, konfidencialumą ir teisę į jų apsaugą, nors ji pati gali susipažinti su tokia informacija ir į ją atsižvelgti. Ši institucija turi nuspręsti, kiek ir kokiomis taisyklėmis remiantis reikia užtikrinti šios informacijos konfidencialumą bei slaptumą, atsižvelgdama į veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimus ir šalių teisę į gynybą, o jeigu pareiškiamas ieškinys ar pateikiamas skundas institucijai, kuri yra teismas EB 234 straipsnio prasme, – kad vykstant procesui būtų laikomasi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, 1 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeistos 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB, 15 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad už šioje 1 straipsnio 1 dalyje numatytas peržiūros procedūras atsakinga institucija privalo užtikrinti komercinių paslapčių, kurios yra suinteresuotųjų šalių, įskaitant ir perkančiąją organizaciją, jai perduotose bylose, konfidencialumą ir teisę į jų apsaugą, nors ji pati gali susipažinti su tokia informacija ir į ją atsižvelgti. Ši institucija turi nuspręsti, kiek ir kokiomis taisyklėmis remiantis reikia užtikrinti šios informacijos konfidencialumą ir slaptumą, atsižvelgdama į veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimus ir šalių teisę į gynybą, o jeigu pareiškiamas ieškinys ar pateikiamas skundas institucijai, kuri yra teismas EB 234 straipsnio prasme, – kad vykstant procesui būtų laikomasi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
Parašai.