GENERALINIO ADVOKATO
PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,
pateikta 2019 m. lapkričio 21 d.(1)
Byla C-836/18
Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real
prieš
RH
(Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilijos-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – SESV 20 straipsnis – Leidimas gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, kurio sutuoktinis yra Europos Sąjungos pilietis, niekada nepasinaudojęs teise laisvai judėti Sąjungoje – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos leidimas gyventi šalyje suteikiamas su sąlyga, kad Sąjungos pilietis turėtų pakankamai finansinių išteklių sutuoktinio poreikiams tenkinti – Atsisakymas suteikti leidimą, grindžiamas pakankamų išteklių nebuvimu – Trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio priklausomumo santykio vertinimo tvarka“
I. Įvadas
1. Ši byla susijusi su išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri valstybėje narėje, remiantis SESV 20 straipsniu, turi būti suteikiama trečiosios šalies piliečiui, kuris yra Europos Sąjungos piliečio, niekada nepasinaudojusio judėjimo laisve, šeimos narys, įgyvendinimo tvarka.
2. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę priminti principus, kuriuos nustatė 2017 m. gegužės 10 d. Sprendime Chavez-Vilchez ir kt.(2), ir 2018 m. gegužės 8 d. Sprendime K.A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje)(3), kai prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje buvo pateiktas trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio sutuoktinio, o vėliau atmestas, visiškai neįvertinus šių dviejų asmenų priklausomumo santykio.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
3. Direktyvos 2004/38/EB(4) 1 straipsnyje numatyta:
„Ši direktyva nustato:
a) naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus;
b) nuolatinio gyvenimo valstybių narių teritorijoje teisę Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams;
<…>.“
4. Šios 3 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalyje nurodyta:
„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje [2 straipsnio 2 punkte] apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų [arba pas juos atvyksta].“
5. Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:
<…>
b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba
<…>
d) yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys [ar pas jį atvykstantys] šeimos nariai.“
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje [lydintiems Sąjungos pilietį ar pas jį atvykstantiems į priimančiąją valstybę narę], jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.“
B. Ispanijos teisė
6. Código Civil (Civilinis kodeksas) 68 straipsnyje nustatyta:
„Sutuoktiniai privalo gyventi kartu, jie turi būti ištikimi ir padėti vienas kitam. Be to, jie turi dalytis namų ūkio darbais, rūpintis tiesiosios aukštutinės linijos ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiais bei kitais jų išlaikomais asmenimis.“
7. 2007 m. vasario 16 d. Real Decreto 240/2007, sobre entrada, libre circulación y residencia en España de ciudadanos de los Estados miembros de la Unión Europea y de otros Estados parte en el Acuerdo sobre el Espacio Económico Europeo (Karaliaus dekretas Nr. 240/2007 dėl Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių piliečių teisės atvykti į Ispaniją, laisvai judėti ir gyventi joje)(5), redakcijos, taikytinos ginčui pagrindinėje byloje, 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šiuo Karaliaus dekretu reglamentuojamos teisių atvykti ir išvykti, laisvai judėti, gyventi, nuolat gyventi, nuolat gyventi ir dirbti Ispanijoje įgyvendinimo sąlygos, taikomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų valstybių, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, piliečiams, taip pat minėtų teisių apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių.
2. Šio Karaliaus dekretu paisoma specialiųjų įstatymų ir tarptautinių sutarčių, kurių šalis yra Ispanija, nuostatų.“
8. Šio Karaliaus dekreto 2 straipsnyje nustatyta:
„Šis Karaliaus dekretas jame nustatytomis sąlygomis taip pat taikomas kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies piliečio šeimos nariams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, jeigu jie juos lydi arba pas juos atvyksta, ir kurie yra išvardyti toliau:
a) sutuoktinis, su sąlyga, kad nėra susitarimo ar pareiškimo dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium (separacijos).
<…>“
9. Minėto Karaliaus dekreto 7 straipsnyje numatyta:
„1. Bet kuris Sąjungos pilietis ar kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies pilietis turi teisę gyventi Ispanijos valstybės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu jis:
<…>
b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta Ispanijos socialinės paramos sistemai, ir visavertį sveikatos draudimą Ispanijoje; arba
<…>
d) yra Sąjungos pilietį arba kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies pilietį lydintis arba pas jį atvykstantis šeimos narys ir atitinka a, b arba c punktuose nustatytus reikalavimus.
2. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gyventi šalyje yra taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, kai jie lydi Sąjungos pilietį ar kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies pilietį arba pas jį atvyksta, jeigu toks pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punktuose nustatytus reikalavimus.
<…>
7. Kalbant apie pakankamas pragyvenimo lėšas, negalima nustatyti fiksuotos sumos, turi būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, piliečių asmeninę padėtį. Bet kuriuo atveju ši suma negali būti didesnė už finansinių išteklių sumą, kurios negaunantiems ispanams yra skiriama socialinė parama, arba už minimalios socialinio draudimo pensijos sumą.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
10. Maroko pilietis RH 2015 m. lapkričio 13 d. Siudad Realyje (Ispanija) susituokė su Ispanijos piliete. Kadangi jo sutuoktinė turi Ispanijos pilietybę, ji yra Sąjungos pilietė. Vis dėlto ji niekada nepasinaudojo judėjimo laisve Sąjungoje. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinės valdžios institucijos neginčijo šios santuokos galiojimo ir teisėtumo, o RH nėra taikomas joks draudimas atvykti į valstybės teritoriją.
11. Sutuoktiniai gyvena Siudad Realyje kartu su Ispanijos pilietės tėvu.
12. 2015 m. lapkričio 23 d. RH pateikė kompetentingai nacionalinei institucijai prašymą išduoti jam, kaip Sąjungos piliečio šeimos nariui, leidimą gyventi šalyje.
13. 2016 m. sausio 20 d. ta institucija atmetė prašymą, remdamasi Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punktu, nusprendusi, kad RH sutuoktinė neįrodė, jog asmeniškai turi pakankamai finansinių išteklių savo sutuoktinio poreikiams patenkinti, kaip to reikalaujama pagal minėtą nuostatą.
14. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2016 m. kovo 10 d. Subdelegado del Gobierno de Ciudad Real (Vyriausybės atstovas Siudad Realyje, Ispanija) sprendimu.
15. Tada RH apskundė šį sprendimą Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 2 de Ciudad Real (Siudad Realio provincijos administracinių bylų teismas Nr. 2, Ispanija) ir teigė, kad Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnis netaikytinas tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai Ispanijos pilietė niekada nepasinaudojo judėjimo laisve. Šis teismas pritarė RH išdėstytiems argumentams ir patenkino ieškinį.
16. Valstybės administracija pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilijos-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), šis nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:
„1. Ar reikalavimas, kad savo teise laisvai judėti nesinaudojęs Ispanijos pilietis atitiktų Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas tam, kad jo sutuoktiniui, kuris yra trečiosios šalies pilietis, būtų pripažinta teisė gyventi šalyje pagal šio dekreto 7 straipsnio 2 dalį, gali reikšti, kad tuo atveju, kai šios sąlygos netenkinamos, pažeidžiamas [SESV] 20 straipsnis, jei atsisakius suteikti minėtą teisę Ispanijos pilietis privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai? Klausimas keliamas atsižvelgiant į tai, kad Ispanijos civilinio kodekso 68 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga gyventi kartu.
2. Ar bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirma, taip pat į atsakymą į pirmąjį klausimą, Ispanijos valstybės praktika automatiškai taikyti Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio nuostatas ir nesuteikti leidimo gyventi šalyje Sąjungos piliečio, niekada nepasinaudojusio teise laisvai judėti, šeimos nariui vien dėl to, kad tas Sąjungos pilietis neatitinka šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų, konkrečiai ir individualiai neišnagrinėjus, ar tarp šių Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio yra toks priklausomumo santykis, kuris dėl kokių nors priežasčių ir atsižvelgus į susiklosčiusias aplinkybes nulemtų, kad, atsisakius suteikti trečiosios šalies piliečiui teisę gyventi šalyje, Sąjungos pilietis, negalintis atsiskirti nuo savo šeimos nario, nuo kurio yra priklausomas, turėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos, pažeidžia [SESV] 20 straipsnį? Klausimas keliamas atsižvelgiant į [Europos Sąjungos Teisingumo Teismo] jurisprudenciją, be kita ko, į 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimą [K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje)].“
17. RH, Ispanijos, Danijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
IV. Analizė
18. Prieš pradėdamas nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus, norėčiau Teisingumo Teismui pateikti pirminę pastabą dėl šių klausimų apimties ir dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos.
A. Pirminė pastaba dėl prejudicinių klausimų apimties ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos
19. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilijos-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas) kyla rimtų abejonių dėl kriterijų, kuriais pagal Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punktą kompetentinga nacionalinė institucija rėmėsi, vertindama Sąjungos pilietės išteklių pakankamumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad kompetentinga nacionalinė institucija atsižvelgė tik į Ispanijos pilietės ekonominę padėtį, nes manė, kad pareiga turėti pakankamai išteklių tenka tiktai jai. Taigi ši institucija neatsižvelgė į jos tėvo teikiamus išteklius, nors buvo patvirtinta, kad jis turėjo finansinių išteklių ir siūlė juos suteikti.
20. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokio tiesioginio klausimo Teisingumo Teismui neuždavė, Komisija mano, kad reikia priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos pakankamų išteklių sąlygos aiškinimo. Šis priminimas nėra neprasmingas. Tačiau dėl priežasčių, kurias dabar paaiškinsiu, nesu įsitikinęs, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti minėtą nuostatą, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.
21. Pagal Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punktą trečiosios šalies pilietis, kuris yra Sąjungos piliečio šeimos narys, gali įgyti teisę gyventi Ispanijoje tik jeigu tas Sąjungos pilietis turi pakankamai išteklių, be kita ko, sau ir savo šeimos nariams, kad netaptų našta Ispanijos socialinės paramos sistemai.
22. Šia nuostata siekiama į nacionalinę teisės sistemą perkelti Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus.
23. Vis dėlto, kaip neseniai priminė Teisingumo Teismas, Direktyva 2004/38 siekiama reglamentuoti tik Sąjungos piliečio atvykimo į kitas valstybes nares nei jo pilietybės valstybė narė ir gyvenimo jose sąlygas(6). Taigi šios direktyvos nuostatos neapima šioje byloje nagrinėjamos situacijos – kai Sąjungos pilietis nėra pasinaudojęs judėjimo laisve ir gyvena toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi(7).
24. Šioje byloje šis klausimas nebuvo aptartas. Iš tikrųjų visos pastabas pateikusios šalys mano, kad RH teisei atvykti į šalį ir joje gyventi nėra taikomos Sąjungos antrinės teisės nuostatos, konkrečiai – Direktyvos 2004/38 nuostatos.
25. Vis dėlto, būtent remdamasi Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punktu, kompetentinga nacionalinė institucija atmetė RH prašymą išduoti atskirą leidimą gyventi šeimos susijungimo tikslais, nusprendusi, kad RH sutuoktinė neįrodė, jog turi pakankamai finansinių išteklių savo sutuoktinio poreikiams tenkinti.
26. Iš tikrųjų iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencijos ši nuostata taip pat turi būti taikoma bet kokiam trečiosios šalies piliečio, kuris yra judėjimo laisve niekada nepasinaudojusio Ispanijos piliečio šeimos narys, pateiktam prašymui dėl šeimos susijungimo.
27. Remiantis ta pačia informacija, kompetentingos nacionalinės institucijos privalo vienodai taikyti Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus, kai trečiosios šalies piliečio pateiktas prašymas dėl šeimos susijungimo yra susijęs su Sąjungos piliečio, kuris dėl to, kad pasinaudojo judėjimo laisve, patenka į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, padėtimi, arba kai toks prašymas susijęs su Ispanijos piliečio, kuris dėl to, kad niekada nepasinaudojo judėjimo laisve, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, padėtimi.
28. Taigi gali būti reikalinga ir naudinga priminti Teisingumo Teismo suformuluotus principus, siekiant įvertinti Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą išteklių turėjimo sąlygą.
29. Vis dėlto nemanau, kad toks požiūris būtų suderinamas su Teisingumo Teismo jurisprudencija. Iš tiesų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad Ispanijos teisėje yra daroma „tiesioginė ir besąlyginė nuoroda“ į Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir kad dėl to Teisingumo Teismo pateiktas šios direktyvos išaiškinimas būtų privalomas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nagrinėjant pagrindinę bylą.
30. Primenu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės akto nuostatų aiškinimas į jo taikymo sritį nepatenkančiose situacijose yra pateisinamas tuo atveju, „jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms“, siekiant užtikrinti vienodą vidaus teise ir Sąjungos teise reglamentuojamų situacijų vertinimą(8).
31. Nagrinėjamu atveju manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų patvirtinta, jog nurodytos Sąjungos teisės nuostatos tapo tiesiogiai ir besąlygiškai taikytinos pagal Ispanijos teisę, siekiant užtikrinti, kad vidaus situacijoms ir Sąjungos teisės reglamentuojamoms situacijoms būtų taikoma ta pati taisyklė.
32. Iš tikrųjų noriu pažymėti, kad nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei Ispanijos vyriausybė savo pastabose Teisingumo Teismui nenurodė konkrečių Ispanijos teisės nuostatų, pagal kurias Direktyvos 2004/38 nuostatos taptų tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos šioje byloje nagrinėjamai situacijai, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas nepriskyrė prie šios direktyvos taikymo srities, nes ji yra susijusi su Ispanijos piliečio, niekada nepasinaudojusio judėjimo laisve, šeimos nariu.
33. Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) suformuluotą išaiškinimą, „esantį Ispanijos teisės praktikos, kuria reikia remtis, dalimi“, kuriuo vadovautasi 2012 m. liepos 9 d. Orden PRE/1490/2012 por la que se dictan normas para la aplicación del artículo 7 del Real Decreto 240/2007, de 16 de febrero, sobre entrada, libre circulación y residencia en España de ciudadanos de los Estados miembros de la Unión Europea y de otros Estados parte en el Acuerdo sobre el Espacio Económico Europeo ([Vidaus reikalų ministro] įsakymas PRE/1490/2012, kuriuo nustatomos 2007 m. vasario 16 d. Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 dėl Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių piliečių teisės atvykti į Ispaniją, laisvai judėti ir nuolat gyventi joje 7 straipsnio įgyvendinimo taisyklės)(9). Ispanijos vyriausybė taip pat remiasi svarbia Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktika, pagal kurią galima teisėtai remtis Direktyva 2004/38, perkėlus ją į nacionalinę teisę pagal analogiją, jei tai Europos norminis instrumentas, kurio tikslas ir turinys geriausiai atitiko jo nagrinėtą situaciją.
34. Mano nuomone, akivaizdu, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nustatyta taisyklė, nors jis yra aukščiausiasis teismas, o taisykle siekiama pagal analogiją taikyti Sąjungos teisės nuostatas, nėra lygiavertė teisės aktui, kuriame nacionalinės teisės aktų leidėjas tiksliai nurodo, kad ketina remtis minėtomis nuostatomis, kaip to reikalaujama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
35. Tokiomis aplinkybėmis, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks patikrinimus, manau, kad Teisingumo Teismas a priori neturi jurisdikcijos aiškinti Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje, nes ji nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.
36. Taigi Teisingumo Teismo suformuluotus šios nuostatos aiškinimo principus priminsiu tiktai papildomai ir tik darydamas prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atlikęs patikrinimus, nustatys, jog nagrinėjant tokį prašymą dėl šeimos susijungimo, koks buvo pateiktas šiuo atveju, nacionalinėje teisėje yra daroma tiesioginė ir besąlyginė nuoroda į Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą.
B. Papildomai nurodomi principai, taikomi vertinant sąlygą dėl pakankamų išteklių buvimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą
37. Primenu, kad pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą priimančioji valstybė narė, gavusi trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio šeimos nario, prašymą dėl šeimos susijungimo, gali reikalauti įrodyti, kad šis Sąjungos pilietis turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta šios valstybės socialinės paramos sistemai.
38. Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl atsisakymo išduoti RH leidimą gyventi šalyje teisėtumo atsižvelgiant į tai, kad kompetentinga nacionalinė institucija, taikydama Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punktą, vertino tik Sąjungos pilietės asmeninius išteklius, bet neatsižvelgė į finansinius išteklius, gaunamus iš jos tėvo(10).
39. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės gali būti lengvai išsklaidytos atsižvelgiant į gausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją(11).
40. Visų pirma Teisingumo Teismas mano, jog, atsižvelgiant į tai, kad leidimas susijungti šeimai yra bendra taisyklė, nuostatos, kuriomis leidžiama nustatyti apribojimus, turi būti aiškinamos siaurai. Jei priimančioji valstybė narė turi tam tikrą diskreciją, neprivalo jos naudoti taip, kad pakenktų Direktyvos 2004/38 tikslui skatinti šeimos susijungimą ir šios direktyvos veiksmingumui(12).
41. Be to, vertindamas išteklių pakankamumo sąlygą, 2019 m. spalio 2 d. Sprendime Bajratari(13) Teisingumo Teismas priminė, kad „Sąjungos teisėje nėra nustatyta jokių jų kilmės reikalavimų“(14). Taigi jis mano, kad sąlyga, susijusi su pakankamų išteklių buvimu, yra įvykdyta ne tik tada, kai finansinius išteklius užtikrina Sąjungos piliečio šeimos narys, bet ir tada, kai jie gaunami iš kito šaltinio, įskaitant asmenį, kurio su gavėju nesieja teisinis ryšys, įpareigojantis patenkinti gavėjo poreikius(15).
42. Galiausiai, kaip neseniai buvo priminta 2019 m. spalio 3 d. Sprendime X (Ilgalaikiai gyventojai – Pastovūs, reguliarūs ir pakankami ištekliai)(16), Teisingumo Teismas mano, „kad toks Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos sąlygos turėti pakankamai išteklių aiškinimas, jog suinteresuotasis asmuo pats turi turėti šiuos išteklius ir negali naudotis lydinčio šeimos nario ištekliais, greta šioje Direktyvoje 2004/38 numatytos sąlygos nustatytų papildomą reikalavimą dėl lėšų kilmės, kuris sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta pagrindine teise laisvai judėti ir gyventi šalyje, o jis nėra būtinas norint įgyvendinti Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktu siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus“(17). Šie argumentai gali būti pagal analogiją taikomi ir SESV 20 straipsnio atveju.
43. Papildomai patikslinus šiuos aspektus, dera pereiti prie prejudicinių klausimų nagrinėjimo.
C. Prejudicinių klausimų nagrinėjimas
44. Abu nacionalinio teismo klausimai Teisingumo Teismui pateikti dėl SESV 20 straipsnio nuostatomis grindžiamos išvestinės teisės gyventi šalyje, kuria galėtų remtis trečiosios šalies pilietis – niekada judėjimo laisve nepasinaudojusio Sąjungos piliečio šeimos narys, buvimo vertinimo tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.
45. Siūlau Teisingumo Teismui pirmiausia išnagrinėti antrąjį klausimą. Iš tikrųjų įprasta tvarka nagrinėjant trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio šeimos nario, pateiktą prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, šis klausimas yra susijęs su procedūros aspektu, nagrinėjamu pirmiau nei SESV 20 straipsnyje nustatytų esminių sąlygų (priklausomumo santykio buvimo) aspektas, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daugiau nagrinėja savo pirmajame klausime.
1. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
46. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar SESV 20 straipsnis draudžia tokią nacionalinę praktiką, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, teisė gyventi šalyje automatiškai nesuteikiama vien dėl to, kad jis neatitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos dėl išteklių pakankamumo.
47. Atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, aiškiai pateiktas Sprendime K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), kurį, beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodė savo klausime.
48. Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad RH ir jo sutuoktinės padėtis yra reglamentuojama teisės aktais, kurie a priori priklauso Ispanijos Karalystės kompetencijai, t. y. susijusiais su trečiųjų šalių piliečių, kurie nepatenka į Sąjungos antrinės teisės nuostatų taikymo sritį, teise atvykti į šalį ir joje gyventi.
49. Vis dėlto, kaip valstybės narės pilietė, RH sutuoktinė pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį turi Sąjungos piliečio statusą, todėl su šiuo statusu susijusiomis teisėmis gali naudotis ir valstybės narės, kurios pilietė ji yra, atžvilgiu, o viena šių teisių yra pagrindinė ir asmeninė teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje(18).
50. Būtent remdamasis šia nuostata Teisingumo Teismas draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, įskaitant sprendimus, kuriais atsisakoma suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kuria pažeidžiama tokio piliečio šeimos narių judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvė(19) ir, vartojant Teisingumo Teismo formuluotę, iš jo atimama „galimybė naudotis pagrindinėmis [jo] statuso teikiamomis teisėmis“(20).
51. Taigi, pakartojant Teisingumo Teismo motyvus, „egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, jog netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi susijusi antrinė teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra minėto Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, nes priešingu atveju būtų pakenkta Sąjungos pilietybės praktiniam veiksmingumui, jei dėl tokios teisės nesuteikimo Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, ir taip iš jo būtų atimta galimybė naudotis pagrindinėmis šio statuso teikiamomis teisėmis“(21).
52. Būtent šiuo vidiniu ryšiu su Sąjungos piliečio turima judėjimo ir apsigyvenimo laisve galima pagrįsti teiginį, kad trečiosios šalies piliečio, kuris yra Sąjungos piliečio šeimos narys, prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje neturėtų būti atmestas automatiškai, remiantis vien tokiomis nacionalinės teisės nuostatomis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, kuriose įtvirtinta sąlyga, susijusi su lėšų pakankamumu. Toks atmetimas gali būti grindžiamas tiktai konkrečiu visų esamų ir svarbių nagrinėjamo atvejo aplinkybių įvertinimu(22).
53. Atliekant tokį konkretų įvertinimą turi būti atsižvelgiama į trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio priklausomumo santykį.
54. Iš tikrųjų noriu priminti, kad motyvai, susiję su Sąjungos piliečio išvykimu iš jos teritorijos dėl trečiosios šalies piliečio prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje atmetimo, yra konkrečiai apibrėžti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
55. Šiuo klausimu jis laikosi nuomonės, kad „atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš Sąjungos teritorijos“(23).
56. Labai ypatingos situacijos, kuriomis remiasi Teisingumo Teismas, tai tokios, kai Sąjungos pilietis neturi kito pasirinkimo, kaip tik išvykti kartu su asmeniu, kuriam buvo atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, nes jis yra jo išlaikomas, taigi jo pragyvenimo užtikrinimas ir poreikių tenkinimas visiškai priklauso jo.
57. Šie atvejai visų pirma susiję su trečiųjų šalių piliečiais, prižiūrinčiais nepilnametį vaiką, kuris yra Sąjungos pilietis, arba privalančiais teikti jam teisinį, finansinį ar emocinį palaikymą. Toks atvejis nagrinėtas byloje, kurioje priimtas 2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Ruiz Zambrano(24).
58. Retesni atvejai yra susiję su suaugusiais trečiųjų šalių piliečiais, palaikančiais šeiminius santykius su kitu suaugusiuoju – Sąjungos piliečiu.
59. Sprendime K.A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje) Teisingumo Teismas nustatė aiškų skirtumą, pagal tai, ar Sąjungos pilietis yra nepilnametis(25), ar pilnametis.
60. Jis pažymėjo, kad, „skirtingai nei nepilnamečiai vaikai, ypač jeigu jie yra mažamečiai, <…> suaugęs asmuo iš esmės gali gyventi nepriklausomai nuo savo šeimos narių“(26). Jis priduria, kad priklausomumo santykis tarp dviejų suaugusių tos pačios šeimos narių yra galimas tik „išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamas asmuo niekaip negali būti atskirtas nuo savo šeimos nario, nuo kurio jis priklauso“(27).
61. Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad kompetentinga nacionalinė institucija atmetė RH pateiktą prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje vien dėl to, kad jo sutuoktinė neturėjo Karaliaus dekreto Nr. 240/2007 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų išteklių, ir nenagrinėjo, ar, atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, tarp šių asmenų egzistavo toks priklausomumo santykis, kuriuo buvo galima pateisinti išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimą pagal SESV 20 straipsnį.
62. Atsižvelgiant į pirma išdėstytus argumentus ir Teisingumo Teismo suformuluotus principus, tokia praktika akivaizdžiai prieštarauja SESV 20 straipsniui.
63. Be to, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilijos-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas), be kita ko, pabrėžia, kad Sąjungos pilietė neturėjo galimybės nurodyti šių ypatingų aplinkybių, taigi ir remtis priklausomumo santykio buvimu, Ispanijos administracija, regis, tai neigia.
64. Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, ar ir kokiu mastu pagal Ispanijos teisės aktus atitinkamiems asmenims yra leidžiama pateikti kompetentingai nacionalinei institucijai visus duomenis, reikšmingus vertinant priklausomumo santykį. Tačiau man atrodo naudinga priminti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Teisingumo Teismo suformuluotus procesinių taisyklių principus, pagal kuriuos būtų galima įrodyti priklausomumo santykį, reikalingą siekiant pagrįsti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.
65. Iš tikrųjų, nors Teisingumo Teismas pripažįsta, kad iš principo įrodinėjimo našta tenka trečiosios šalies piliečiui, siekiančiam įgyti tokią teisę gyventi šalyje, vis dėlto valstybės narės turi dvi pareigas. Pirma, jos privalo nustatyti procesines taisykles dėl įrodinėjimo naštos, kuriomis nebūtų mažinamas SESV 20 straipsnio veiksmingumas(28). Antra, valstybės narės, remdamosi trečiosios šalies piliečio pateiktais įrodymais, privalo atlikti tyrimus, reikalingus siekiant nustatyti, ar tarp šio piliečio ir atitinkamo Sąjungos piliečio egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos(29).
66. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal SESV 20 straipsnį yra draudžiama tokia nacionalinė praktika, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, teisė gyventi šalyje automatiškai nesuteikiama vien dėl to, kad jis neatitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos dėl išteklių pakankamumo. Kompetentingos nacionalinės institucijos turi konkrečiai įvertinti visas esamas ir svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, kad nustatytų, ar atitinkamus asmenis sieja toks priklausomumo santykis, kuriuo būtų galima pagrįsti išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimą pagal minėtą nuostatą.
2. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
67. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, kuris yra Sąjungos piliečio sutuoktinis, vertinant sutuoktinių savitarpio priklausomumo santykį ir prireikus galimybę suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, grindžiamą SESV 20 straipsniu, yra tinkama atsižvelgti į nacionalinės teisės aktus, kuriuose yra nustatytas bendros sutuoktinių gyvenamosios vietos reikalavimas.
68. Kaip jau pažymėjau(30), Teisingumo Teismas mano, kad priklausomumo santykis tarp dviejų suaugusių tos pačios šeimos narių yra galimas tik „išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamas asmuo niekaip negali būti atskirtas nuo savo šeimos nario, nuo kurio jis priklauso“(31). Jis iš tikrųjų nurodo, kad, „skirtingai nei nepilnamečiai vaikai, ypač jeigu jie yra mažamečiai, <…> suaugęs asmuo iš esmės gali gyventi nepriklausomai nuo savo šeimos narių“(32). Taigi siekiant įgyti išvestinę teisę gyventi šalyje, grindžiamą SESV 20 straipsniu, reikia įrodyti, kad Sąjungos pilietis neturi kito pasirinkimo ir gali tiktai išvykti su trečiosios šalies piliečiu, kuriam nebuvo suteikta teisė gyventi šalyje, pavyzdžiui, nes yra jo išlaikomas, dėl sunkios ligos ar neįgalumo, ir (arba) jeigu jo pragyvenimo užtikrinimas ir poreikių tenkinimas visiškai priklauso jo.
69. Pagrindinėje byloje taip nėra.
70. Kaip pažymi visos pastabas pateikusios šalys, Teisingumo Teismui pateiktoje byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad RH ir jo sutuoktinę sieja toks priklausomumo santykis, kuriuo būtų galima pagrįsti išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimą trečiosios šalies piliečiui remiantis SESV 20 straipsniu.
71. Pirma, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suteiktos informacijos, RH nėra prisiėmęs jokios finansinės atsakomybės savo sutuoktinės, Sąjungos pilietės, atžvilgiu. Iš tikrųjų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad finansiškai porą išlaiko Sąjungos pilietės tėvas.
72. Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad priklausomumo santykio, kaip jis suprantamas pagal SESV 20 straipsnį, negalima pagrįsti vien šeimos santykiais – nei biologiniais, nei teisiniais(33). Taigi vien santuokos ryšio, kuris nagrinėjamu atveju sieja trečiosios šalies pilietį ir Sąjungos pilietę, nepakanka siekiant įrodyti, kad ši pilietė niekada negali būti atskirta nuo savo sutuoktinio ir kad, galiausiai, jeigu jam būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, ji neturėtų kito pasirinkimo, o tik išvykti iš Sąjungos kartu su juo. Dėl Civilinio kodekso 68 straipsnyje nustatyto bendro gyvenimo reikalavimo manau, kad tai taip pat nėra aplinkybė, dėl kurios atsirastų priklausomumo santykis, nes, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, pagal šią nuostatą nedraudžiama sutuoktiniams gyventi atskirai, taigi jie galėtų gyventi skirtingose valstybėse.
73. Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad, siekdama išsaugoti bendrą šeimos gyvenimą, Sąjungos pilietė nuspręs išvykti į savo sutuoktinio kilmės šalį. Jeigu taip būtų, manau, kad jos sprendimas išvykti iš Sąjungos teritorijos būtų priimtas laisva valia dėl su šeimos gyvenimu susijusių priežasčių, kurios, Teisingumo Teismo nuomone, yra nepakankamos priklausomumo santykiui nustatyti(34).
74. Kadangi RH nepatenka į Sąjungos antrinės teisės nuostatų ir, konkrečiai kalbant, Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, be to, nepanašu, kad jis galėtų pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje, tiesiogiai pagrįsta SESV 20 straipsnio nuostatomis, nes a priori šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos pilietės, kuri yra jo šeimos narė, nesieja toks priklausomumo santykis, kad ji būtų priversta kartu su juo išvykti iš Sąjungos teritorijos, jo padėtis yra reglamentuojama nuostatomis, kurios priklauso tik atitinkamos valstybės narės kompetencijai.
V. Išvada
75. Atsižvelgdamas į pirma išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Superior de Justicia de Castilla-La Mancha (Kastilijos-La Mančos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad:
– pagal jį yra draudžiama tokia nacionalinė praktika, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, teisė gyventi šalyje automatiškai nesuteikiama vien dėl to, kad jis neatitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos dėl išteklių pakankamumo. Kompetentingos nacionalinės institucijos turi konkrečiai įvertinti visas esamas ir svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, kad nustatytų, ar atitinkamus asmenis sieja toks priklausomumo santykis, kuriuo būtų galima pagrįsti išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimą remiantis minėta nuostata,
– dėl aplinkybės, kad nacionalinės teisės nuostatose, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, įtvirtinta sutuoktinių pareiga gyventi kartu, bet jiems nedraudžiama gyventi atskirai, toks priklausomumo santykis nesukuriamas.