GENERALINIO ADVOKATO

GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,

pateikta 2020 m. spalio 6 d.(1)

Byla C–344/19

D. J.

prieš

Radiotelevizija Slovenija

(Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ – Pasyvusis budėjimas – Specifinis darbas, susijęs su aukštikalnėse esančių televizijos siųstuvų priežiūra“






1.        Kokiomis aplinkybėmis laikas, kurį darbuotojas praleidžia pasyviai budėdamas, gali būti laikomas darbo laiku?

2.        Ar Direktyvoje 2003/88/EB(2) vartojama sąvoka „darbo laikas“ gali apimti ir tuos atvejus, kai darbuotojo, nors jis nėra „darbe“, padėtis yra tokia, kad jis negali iš tikrųjų pailsėti? Ir kokie yra „faktinio poilsio“ požymiai, atitinkantys šioje direktyvoje nustatytus darbuotojo sveikatos apsaugos ir saugos tikslus?

3.        Ar galima įsivaizduoti, kad yra „pilkųjų zonų“, kurių negalima laikyti nei darbuotojo darbo laiku, nei poilsio laiku?

4.        Būtent šie klausimai keliami šioje byloje, kuri, nagrinėjama kartu su byla C‑580/19, suteikia Teisingumo Teismui progą aptarti budėjimo ir pasyviojo budėjimo laikotarpių teisinį kvalifikavimą pagal Direktyvą 2003/88.

5.        Teisingumo Teismas jau ne kartą yra priėmęs sprendimą šiuo klausimu, bet, atsižvelgiant į konkrečius šioje byloje nagrinėjamo atvejo ypatumus (ypatingą darbo vietos geografinę padėtį), reikia iš naujo išnagrinėti iki šiol nustatytus principus ir įvertinti galimus jų pokyčius.

6.        Reikia išsiaiškinti, ar budėjimo laikotarpis, kai yra galimybė susisiekti su darbuotoju ir prireikus jam gali tekti per vieną valandą sugrįžti į darbo vietą, turėtų būti laikomas darbo, ar poilsio laiku, kaip tai suprantama pagal minėtą Direktyvos 2003/88 2 straipsnį.

7.        Svarstant šį klausimą reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad kasatorius, televizijos transliavimo stoties darbuotojas, tokiais pasyviojo budėjimo laikotarpiais būdavo netoli darbo vietos dėl sunkumų į ją patekti ir dėl didelio atstumo iki jo gyvenamosios vietos.

I.      Teisinis pagrindas

A.      ES teisės aktai

8.        Direktyvos 2003/88 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Visi darbuotojai turi turėti pakankamai laiko poilsiui. „Poilsio“ sąvoką būtina išreikšti laiko vienetais, t. y. dienomis, valandomis ir (arba) jų dalimis. Bendrijos darbuotojams turi būti suteikiamas minimalus dienos, savaitės ir kasmetinio poilsio laikas ir atitinkamos pertraukos. Šiomis sąlygomis taip pat yra būtina nustatyti maksimalų savaitės darbo valandų skaičių.“

9.        Direktyvos 2003/88 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

1)      „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;

2)      „poilsio laikas“ – tai visoks [bet koks] laikas, kuris nėra darbo laikas;

<…>

9)      „pakankamas poilsis“ reiškia, kad darbuotojai reguliariai turi poilsio pertraukas, kurių trukmė išreiškiama laiko vienetais, ir kurios yra pakankamai ilgos ir nepertraukiamos, kad būtų galima užtikrinti, jog dėl nuovargio ar kitokių neįprastų darbo modelių trumpu ar ilgesniu darbo metu darbuotojai nesusižeis patys, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų ir nepakenks savo sveikatai.“

B.      Slovėnijos teisė

10.      Zakon o delovnih razmerjih (Darbo santykių įstatymas, ZDR‑1; Ur. 1, RS, Nr. 21/2013 ir toliau) 142 straipsnyje nustatyta:

„1)      Darbo laikas yra faktinis darbo laikas ir pertraukos laikas, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 154 straipsnį, taip pat pagal įstatymus ir kolektyvinę sutartį arba bendrąjį norminį aktą pateisinto nebuvimo darbe laikotarpiai.

2)      Faktinis darbo laikas yra visas laikas, kai darbuotojas dirba, t. y. laikas, kurį darbuotojas yra darbdavio žinioje ir vykdo savo pareigas pagal darbo sutartį.

3)      Faktinis darbo laikas yra darbo našumo apskaičiavimo pagrindas.“

11.      Kolektivna pogodba za javni sektor (Viešojo sektoriaus kolektyvinė sutartis, KPJS, Ur. 1, RS, Nr. 57/2008 ir paskesni) 46 straipsnyje nustatyta, kad:

„Valstybės tarnautojams už pasyviojo budėjimo laikotarpius mokamas 20 % bazinio valandinio atlygio dydžio darbo užmokesčio priedas. Valstybės tarnautojo pasyviojo budėjimo laikotarpiai nelaikomi darbo laiku“.

12.      2010 m. gruodžio 22 d. Radiotelevizija Slovenia Darbo tvarkos taisyklėse (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) dėl darbo laiko nustatyta, kad:

„Padaliniuose arba departamentuose leidžiama nustatyti budėjimo arba kitos formos pasiekiamumo darbo reikmėms paslaugą, kai tai reikalinga siekiant tam tikrą darbą atlikti be pertraukų, tam tikrą dieną arba per nurodytą laikotarpį, siekiant apsisaugoti nuo stichinių nelaimių ar kitų nelaimingų atsitikimų, arba dėl išskirtinių aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavio valios ir kurių darbdavys negali išvengti.“

13.      Šių taisyklių 8 straipsnyje nurodyta:

„Budėjimo laikotarpis yra laikotarpis, kai darbuotojas negali laisvai disponuoti savo laiku ir turi likti darbo vietoje arba kitoje vadovybės nustatytoje darbo vietoje, kad galėtų pradėti įprastą darbą ir (arba) atlikti tam tikrą veiklą ir užduotis, susijusias su jo darbu. Laikas, sugaištas darbuotojui kaip keleiviui važiuojant transporto priemonėmis, taip pat laikomas budėjimo laikotarpiu.“

14.      Tų pačių taisyklių 9 straipsnyje nustatyta:

„Visas budėjimo laikotarpis laikomas darbo laiku.“

15.      Galiausiai taisyklių 16 straipsnyje nustatyta, kad:

„Darbuotojui pasyviojo budėjimo laikotarpis gali būti nustatytas atsižvelgiant į gamybos procesą ir metinį darbo paskirstymą OV (organizacinių vienetų) arba PGV (programų gamybos vienetų) lygmeniu. Pasyvusis budėjimas reiškia galimybę telefonu ar kitomis priemonėmis susisiekti su darbuotoju ne jo darbo valandomis, kad prireikus būtų užtikrinta galimybė atvykti į darbo vietą. Ilgiausias priimtinas atvykimo į darbo vietą laikas yra viena valanda. Dėl pasyviojo budėjimo turi būti raštu susitariama su darbuotoju prieš ne mažiau kaip dvi dienas. Rašytinis nurodymas (forma Nr. 5) dėl pasyviojo budėjimo laikotarpio gali būti pateikiamas kas mėnesį, kas savaitę arba kasdien.

Pasyviojo budėjimo laikotarpis nėra laikomas darbuotojo darbo laiku“.

II.    Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16.      Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. kasatorius dirbo transliavimo techniku pagal darbo sutartį Pochorės (Slovėnija), o vėliau – Krvaveco (Slovėnija) transliavimo centruose.

17.      Dėl darbo pobūdžio, dėl atstumo nuo minėtų centrų iki kasatoriaus gyvenamosios vietos, kuris buvo toks, kad net esant palankioms oro sąlygoms buvo neįmanoma kasdien grįžti iš vieno iš minėtų centrų į įprastą gyvenamąją vietą, ir dėl periodiškai iškylančių sunkumų patekti į transliavimo centrus kasatoriui teko gyventi transliavimo centruose.

18.      Todėl darbdavys suteikė DJ ir kitam tuo pačiu metu abiejuose minėtuose transliavimo centruose buvusiam technikui galimybę nuolat gyventi tų centrų pastatuose (su virtuve, dienos zona, nakties zona ir vonios kambariu).

19.      Po darbo abu technikai galėdavo ilsėtis dienos zonoje arba užsiimti laisvalaikio veikla netoliese, naudodamiesi atitinkamoje vietovėje teikiamomis galimybėmis.

20.      Abu technikai pasikeisdami dirbdavo pamainomis arba laiko tarpsniais: vienas nuo 6.00 val. iki 18.00 val., kitas – nuo 12.00 val. iki 24.00 val. DJ dažniausiai dirbdavo antrojoje pamainoje.

21.      Šiuo laiko tarpsniu atliktas darbas buvo „įprastas darbas“, kai darbuotojas turėjo būti darbo vietoje, ir apimdavo vidutiniškai dvi–tris „faktinio“ darbo valandas, o likusį laiką darbuotojas sėdėdavo prieš ekraną, stebėdavo transliacijas ekrane ir laukdavo galimų pavojaus signalų, dėl kurių gali prireikti imtis veiksmų.

22.      Darbdavys mokėdavo kasatoriui darbo užmokestį už 12 valandų įprasto darbo (taigi, už faktinį buvimą darbo vietoje), o laikotarpį nuo 24.00 val. iki 6.00 val. ji apskaitė kaip poilsio laiką ir už jį kasatoriui nemokėjo jokio užmokesčio. Likusias šešias valandas (nuo 18.00 val. iki 24.00 val.) darbdavys laikė pasyviojo budėjimo laikotarpiu.

23.      Tuo laikotarpiu vienas darbuotojas galėdavo atitolti nuo transliavimo centro ir neribojamas vykti bet kur. Tačiau darbuotojas turėdavo būti pasiekiamas, jei prireiktų jį iškviesti, ir tokiu atveju privalėjo per vieną valandą sugrįžti prie darbo, nors nedelsiant turėjo būti atliekami tik skubūs darbai, o kitus darbus buvo galima atidėti iki kitos dienos.

24.      Už tokį pasyviojo budėjimo laikotarpį darbdavys mokėdavo DJ darbo užmokesčio priedą (išmoką), sudarantį 20 % bazinio darbo užmokesčio. Bet jeigu pasyviojo budėjimo laikotarpiu iškviestam darbuotojui tekdavo iš tikrųjų (grįžus į darbo vietą) atlikti darbą, tam panaudotas laikas buvo apskaitomas ir už jį sumokama kaip už įprastą darbą pagal vidaus darbo laiko taisyklių 16 straipsnį.

25.      DJ pateikė skundą, siekdamas, kad už laiką, kai turėjo būti nuolat pasiekiamas (šešias valandas per dieną), jam būtų sumokėta pagal viršvalandžiams taikomą tarifą. Grįsdamas prašymą, kasatorius visų pirma nurodė, kad gyveno toje teritorijoje, kurioje dirbo, ir kad dėl šios priežasties turėjo būti laikoma, kad jis darbo vietoje buvo visą laiką, faktiškai 24 valandas per parą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad kasatorius negalėjo laisvai disponuoti savo laiku net ir tais laikotarpiais, kai nedirbo, nes pasyviojo budėjimo laikotarpiu privalėjo prireikus visada atsakyti į skambučius ir per valandą atvykti į darbo vietą. Be to, šalia transliavimo centrų buvo nedaug galimybių užsiimti laisvalaikio veikla, todėl dažniausiai kasatorius visą laiką likdavo transliavimo centrų patalpose.

26.      Pirmosios ir antrosios instancijos teismai atmetė DJ prašymą sumokėti už viršvalandžius.

27.      Tada kasatorius pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriame priminė, kad faktinio darbo laiko sąvoka apima ne tik laikotarpį, kuriuo darbuotojas faktiškai atlieka darbą, bet ir visą laiką, kai darbuotojas yra darbdavio nurodytoje vietoje. Iš tikrųjų darbdavys nustatė kasatoriui kelias dienas trunkančias darbo pamainas ir piktnaudžiavo pasyviojo budėjimo institutu, kad galėtų nemokėti DJ deramo atlygio už laiką, kurį jis turėjo būti pasiekiamas.

28.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šio ginčo objektas yra užmokestis už kasatoriaus pasyviojo budėjimo laikotarpį. Nors toks klausimas nepatenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį, jis mano galįs priimti sprendimą dėl DJ pateikto prašymo tik po to, kai bus atsakyta į šioje byloje pateiktus prejudicinius klausimus.

29.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis ginčas yra skiriasi nuo kitų bylų, kuriose Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą.

30.      Visų pirma, kitaip nei byloje, kurioje priimtas 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Simap (C‑303/98, EU:C:2000:528), nebuvo nei reikalinga, nei prašoma, kad pasyviojo budėjimo laikotarpiu DJ fiziškai būtų darbo vietoje ir nuolat būtų pasirengęs dirbti, nebent to prireiktų konkrečiu atveju, bet, kitaip nei byloje, kurioje priimtas 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Jaeger (C‑151/02, EU:C:2003:437), DJ galimybės planuoti savo laisvą laiką ir tenkinti savo interesus buvo labiau ribotos dėl geografinės padėties (o ne dėl būtinybės būti pasiekiamam).

31.      Be to, nuo bylos, kurioje buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578), ši byla skiriasi tuo, kad kelionės pas klientus laikas, kuris turi būti laikomas darbo laiku, negali būti prilygintas pasyviojo budėjimo laikotarpiui.

32.      Galiausiai net ir byla, kurioje priimtas 2018 m. vasario 21 d. Sprendimas Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82), skiriasi nuo šiuo atveju nagrinėjamos bylos, nes DJ ne tik nebuvo nurodyta būti pasiekiamam tam tikroje nustatytoje vietoje, bet ir laikotarpis, per kurį jis privalėjo sureaguoti į iškvietimą, buvo gerokai ilgesnis (valanda, o ne aštuonios minutės).

33.      Tokiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip: tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, darbo laiku turi būti laikomas pasyviojo budėjimo laikotarpis, kai radijo ir televizijos transliavimo stoties darbuotojas savo laisvu laiku (kai fiziškai būti darbo vietoje nebūtina) privalo atsiliepti į iškvietimą ir, jei reikia, per vieną valandą atvykti į darbo vietą?

2.      Ar apibrėžiant pasyviojo budėjimo pareigos pobūdį tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, svarbu tai, kad darbuotojas gyvena ten, kur dirba (radijo ir televizijos transliavimo stotyje), įrengtame būste, nes dėl vietovės geografinių ypatumų neįmanoma (ar sunkiau) kasdien grįžti namo (į slėnį)?

3.      Ar į pirmus du klausimus reikėtų atsakyti kitaip, atsižvelgiant į tai, kad dėl vietovės geografinių ypatumų yra mažai laisvalaikio veiklos galimybių ir kad darbuotojo galimybės planuoti savo laisvalaikį ir tenkinti savo interesus yra labiau ribotos (negu būtų, jei jis gyventų namie)?“

III. Teisinis vertinimas

A.      Pirminės pastabos

1.      Dėl priimtinumo

34.      Direktyva 2003/88, kuri grindžiama SESV 153 straipsnio 2 dalimi, tik reglamentuojami tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, taip pat pagal to paties straipsnio 5 dalį ši direktyva netaikoma darbuotojų, patenkančių į jos taikymo sritį, darbo užmokesčio klausimui, išskyrus ypatingą mokamų kasmetinių atostogų atvejį, numatytą šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje(3); taigi ji iš esmės netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui.

35.      Tai, kad pagrindinės bylos dalykas yra prašymas sumokėti darbo užmokestį už pasyviojo budėjimo valandas kaip už darbo laiką, nereiškia, kad nereikia atsakyti į šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktus prejudicinius klausimus.

36.      Iš tikrųjų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinis teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2003/88 2 straipsnį ir mano, kad tas išaiškinimas yra būtinas pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti. Aplinkybė, kad šis ginčas galiausiai yra susijęs su darbo užmokesčio klausimu, neturi reikšmės, nes į šį klausimą pagrindinėje byloje turi atsakyti nacionalinis teismas, o ne Teisingumo Teismas(4).

37.      Todėl manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniai klausimai yra priimtini.

B.      Direktyvos tikslas, darbo laiko ir budėjimo sąvokos

38.      Direktyvos 2003/88 tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus sveikatos apsaugai ir saugai darbo vietose gerinti, o šio tikslo siekiama, be kita ko, derinant nacionalinės teisės nuostatas dėl darbo laiko(5).

39.      Šis siekis yra esminis kuriamos Europos socialinės teisės elementas. Teisės aktų leidėjas, remdamasis SESV 153 straipsniu, 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvoje 89/391/EEB nustatęs bendruosius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principus, šias gaires sukonkretino keliomis specialiomis direktyvomis. Viena iš jų yra Direktyva 2003/88, kuria buvo kodifikuota ankstesnė 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 93/104/EB(6).

40.      Kad būtų pasiekti šie tikslai, Direktyvoje 2003/88 nustatytas minimalus dienos ir savaitės poilsio laikas, taip pat 48 valandų vidutinis savaitės darbo laikas, įskaitant viršvalandžius.

41.      Būtent šiomis nuostatomis įgyvendinamas Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnis, kurio 1 dalyje pripažinus, kad „kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas“, 2 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“. Ši teisė tiesiogiai susijusi su Chartijos I antraštinėje dalyje išsamiau aprašoma žmogaus orumo apsauga(7).

42.      Tokiomis sisteminėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje 2003/88 įtvirtintos taisyklės yra ypač svarbios Sąjungos socialinės teisės nuostatos, kuriomis kiekvienas darbuotojas turi galėti remtis kaip būtiniausiais reikalavimais, reikalingais jo saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti(8), o ši apsauga susijusi ne tik su asmeniniais darbuotojo interesais, bet ir su darbdavio interesais bei bendruoju interesu(9).

43.      Pirmoji pasekmė, kuri, mano nuomone, gali būti kildinama iš Direktyvos 2003/88 ir Chartijoje pripažintų pagrindinių socialinių teisių funkcinės sąsajos, yra ta, kad Direktyvos 2003/88 aiškinimas ir jos taikymo srities apibrėžtis turi leisti visiškai ir veiksmingai pasinaudoti konkrečiomis situacijomis, kurios joje pripažįstamos darbuotojams, šalinant bet kokias kliūtis, faktiškai galinčias apriboti galimybę ar trukdyti pasinaudoti šiomis situacijomis(10).

44.      Šiuo tikslu, aiškinant ir įgyvendinant Direktyvą 2003/88, reikia turėti omenyje, kad, kaip ne kartą pabrėžė Teisingumo Teismas, darbuotojas turi būti laikomas silpnesniąja darbo sutarties šalimi, todėl būtina užkirsti kelią tam, kad darbdavys turėtų galimybę apriboti jo teises(11).

45.      Atsižvelgiant į tai, apsaugos principas buvo gairė, kuria Teisingumo Teismas vadovavosi aiškindamas Direktyvą 2003/88.

46.      Aiškus ir reikšmingas Teisingumo Teismo teleologinio aiškinimo pavyzdys visų pirma yra jo pateiktas „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ apibrėžčių aiškinimas; šis aiškinimas sukėlė „sprogstamąjį“ poveikį teisės aktų pusiausvyrai daugelyje valstybių narių(12).

47.      Direktyvoje apibrėžiant darbo laiko sąvoką, naudingą joje numatytos apsaugos taikymui, iš tikrųjų numatytas „bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas(13) <…>“; laikantis veidrodinio principo poilsio laiku laikomas „visoks [bet koks] laikas, kuris nėra darbo laikas“ (2 straipsnio 1 ir 2 dalys).

48.      Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88, yra Sąjungos teisės sąvokos, kurias reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti, sistema ir tikslu(14); taigi jos „neturi būti aiškinamos atsižvelgiant į įvairių valstybių narių teisės aktų reikalavimus <…>. Tik toks savarankiškas aiškinimas gali užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse. <…> [T]a aplinkybė, kad darbo laiko sąvokoje pateikiama nuoroda į „nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“, nereiškia, kad valstybės narės gali vienašališkai nustatyti šios sąvokos turinį. Be to, šios valstybės negali darbuotojų teisės į tinkamai nustatytą darbo laiką ir atitinkamą poilsio laiką sieti su tam tikra sąlyga, nes tokia teisė yra tiesiogiai numatyta šios direktyvos nuostatose. Jei būtų aiškinama kitaip, Direktyvos 93/104 tikslas(15) suderinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą nustatant būtinus reikalavimus būtų neįgyvendinamas.“(16)

49.      Taigi Teisingumo Teismas laikosi akivaizdžiai dvilypio požiūrio: darbuotojo darbo laikas yra darbo arba poilsio laikas.

50.      Iš tikrųjų sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“ yra visiškai priešingos(17). Todėl reikia konstatuoti, kad pagal dabartinę Sąjungos teisę, „kai darbuotojas atlieka savo darbo funkciją budėdamas, toks budėjimas turi būti kvalifikuojamas kaip „darbo laikas“ arba kaip „poilsio laikas“ “(18).

51.      Doktrinoje buvo teigiama, kad „ši dvilypė sistema pranaši tuo, kad yra paprasta, tačiau turi ir trūkumų“(19). Iš tikrųjų, be kita ko, buvo nurodyta, kad pasyviojo budėjimo laikotarpiu, net jei darbuotojas neatlieka jokio darbo ir gali judėti, ilsėtis ir tenkinti savo interesus, jo judėjimo laisvė, poilsio kokybė ir galimybė tenkinti savo interesus yra ribotos; jeigu pasyviojo budėjimo laikotarpis būtų kvalifikuojamas kaip poilsis, gali susidaryti situacija, kad tarp dviejų darbo laikotarpių jis nuolat pasyviai budi.

52.      Šiuo klausimu kilo daug doktrinos diskusijų dėl galimybės nustatyti tertium genus tarp darbo ir poilsio laiko(20).

53.      Šiuo metu, nors ir suvokiant reikalavimus, kuriais grindžiami pasiūlymai pakeisti esamą griežtą dichotomiją(21), mano nuomone, tokį pokytį galbūt gali įvesti tik Europos teisės aktų leidėjas.

54.      Šiuo klausimu pažymiu, kad įžvelgiu tam tikrą galimo „pilkosios zonos“ tarp darbo ir poilsio įvedimo(22) keliamą riziką, susijusią su konkrečiu pritaikymu visose šalyse, taigi ir su teisiniu saugumu.

55.      Bet kuriuo atveju man atrodo gana sudėtinga aiškinant pakeisti šia dichotomiją, nes aiškinamas teisės akto tekstas yra aiškus ir nedviprasmiškas: bet koks laikas, kuris nėra darbo laikas, yra poilsio laikas(23).

56.      Grįžtant prie Direktyvos Nr. 2003/88 2 straipsnyje numatytų sąvokos „darbo laikas“ elementų, jie buvo veiksmingai apibendrinti: 1) erdvės kriterijumi (būti darbo vietoje), 2) pavaldumo kriterijumi (būti darbdavio žinioje) ir 3) profesiniu kriterijumi (vykdyti veiklą arba pareigas)(24).

57.      Kaip matysime, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teleologiniu aiškinimu, turėjo nukrypti nuo pažodinio šios direktyvos nuostatos aiškinimo(25).

58.      Sprendimuose dėl budėjimo Teisingumo Teismas nuosekliai formavo tvirtą darbo laiko ir poilsio laiko sąvokų aiškinimo pagrindą, kad šioje konkrečioje situacijoje darbuotojų praleistas laikas būtų priskirtas prie vienos ar kitos sąvokos.

59.      Teisingumo Teismas jau pirmuosiuose sprendimuose šiuo klausimu(26) skyrė du atvejus: 1) budėjimą pagal fizinio buvimo darbo vietoje režimą (budėjimo darbo vietoje laikotarpis) ir 2) budėjimą pagal sistemą, kai darbuotojai turi nuolat pasyviai budėti, bet neprivalo būti darbo vietoje (tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpis).

60.      Pirmasis atvejis nekelia ypatingų aiškinimo problemų, nes neginčijama, kad darbuotojas, kuris privalo būti pasirengęs darbo vietoje ir darbdavio žinioje, kad galėtų atlikti savo profesines pareigas, turi būti laikomas atliekančiu savo funkcijas, o atitinkamas laikas – darbo laiku(27), įskaitant laikotarpį, kai darbuotojas konkrečiai profesinės veiklos nevykdo.

61.      Antrasis atvejis, prie kurio priskirtina ir šiuo metu nagrinėjama byla, yra neabejotinai daug sudėtingesnis aiškinimo požiūriu.

62.      Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nurodęs skirtingus pasyviojo budėjimo atveju taikytinus principus, įskaitant susijusius su pateiktais prejudiciniais klausimais, kuriuos vis dėlto galima nuosekliai susieti su pirmiau minėta teleologine perspektyva.

63.      Pirmiausia Teisingumo Teismas nagrinėjo bylą Simap, susijusią su sveikatos priežiūros centre budinčiais greitosios medicinos pagalbos tarnybos gydytojais; dalį laiko jie turėjo būti savo darbo vietoje, o likusią dalį jie turėjo būti tik „pasiekiami“.

64.      Kalbant apie antrąją situaciją, pažymėtina, kad gydytojai, nors buvo darbdavio žinioje, nes turėjo būti pasiekiami, galėjo laisviau organizuoti savo laiką ir skirti dėmesio savo interesams. Taigi šis laikas, išskyrus pagal iškvietimą faktiškai išdirbtą laiką, priklausė „poilsio laiko“ kategorijai.

65.      Byla Matzak(28) skiriasi nuo bylos Simap aplinkybe, kad darbuotojas nėra darbo vietoje, kad iš karto sureaguotų į iškvietimą, bet yra darbdavio nustatytoje vietoje(29) (šiuo atveju – darbuotojo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje) ir privalo į iškvietimą sureaguoti per 8 minutes.

66.      Iš esmės Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks pasyvus budėjimas, kaip R. Matzak atveju, turėtų būti laikomas darbo laiku, nes nors jis nebuvo darbo vietoje, jam buvo taikomi geografiniai apribojimai (būti pasiekiamam darbdavio nustatytoje vietoje) ir laiko apribojimai (įpareigojimas iškvietimo atveju per labai trumpą laiką sugrįžti į savo darbo vietą), kurie labai apribotų darbuotojo laisvę poilsio laiku tenkinti savo asmeninius ir socialinius interesus.

67.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad buvimas „darbdavio nustatytoje vietoje“ prilygsta buvimui „darbo vietoje“, nes yra susietas su aplinkybe, kad į iškvietimą turėjo būti reaguojama per labai trumpą laiką, beveik „nedelsiant“.

68.      Taigi, kaip ir budėjimo darbo vietoje atveju(30), remdamasis tuo, kad esama dviejų darbo laiko sąvokos elementų, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad egzistuoja ir trečiasis elementas: reikalavimas būti darbdavio nustatytoje vietoje ir būti pasirengusiam dirbti reiškia, kad vykdoma profesinė veikla, tik jei reagavimo į iškvietimą laikas yra ypač trumpas.

69.      Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos galima daryti išvadą, kad tęstinį pasyviojo budėjimo laikotarpį galima laikyti darbo laiku, tik jei tenkinamos trys sąlygos: 1) darbuotojas yra darbdavio nustatytoje vietoje; 2) darbuotojas yra darbdavio žinioje ir pasirengęs reaguoti į iškvietimą; 3) reagavimo į iškvietimą laikas yra ypač trumpas.

70.      Šiuo metu Teisingumo Teismo prašoma įvertinti, ar, atsižvelgiant į kelis kartus minėtą teleologinio Direktyvos 2003/88 aiškinimo perspektyvą, šių elementų buvimas visada būtinas tam, kad pasyviojo budėjimo laikotarpį būtų galima laikyti darbo laiku, ir ar siekiant nustatyti, ar šios pareigos gali apriboti jo realias galimybes poilsio laiku tenkinti savo interesus, jos turi būti vertinamos in concreto atsižvelgiant į darbuotojui taikomus apribojimus.

C.      Prejudiciniai klausimai: darbdavio nustatyti apribojimai ir faktinis poilsis

71.      Savo trimis prejudiciniais klausimais nacionalinis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis darbuotojui skirtas budėjimas turi būti laikomas „darbo laiku“, ar, atvirkščiai, „poilsio laiku“, kaip tai suprantama pagal šioje direktyvoje pateiktas apibrėžtis.

72.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos konkrečios aplinkybės, sukėlusios jam abejonių, ar galima tokį atvejį, kokį jis nagrinėja šiuo metu, priskirti prie Teisingumo Teismo jau išnagrinėtų situacijų, yra: a) aplinkybė, kad darbuotojas turėtų būti pasiekiamas telefonu ir, jei reikia, per vieną valandą atvykti į darbo vietą; b) aplinkybė, kad darbuotojas gyvena ten, kur dirba, nes dėl vietovės geografinių ypatumų jam neįmanoma (arba sudėtingiau) kasdien grįžti namo; c) aplinkybė, kad dėl vietovės geografinių ypatumų yra mažai laisvalaikio veiklos galimybių.

73.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia įvertinti: vietą, kur darbuotojas turi būti budėjimo laikotarpiu, reagavimo į iškvietimą laiką, darbo vietos geografines ypatybes.

74.      Dėl pirmojo elemento, susijusio su erdve, iš bylos dokumentų aiškiai matyti ir per posėdį buvo patvirtinta, kad darbuotojas nebuvo teisiškai įpareigotas pasyviojo budėjimo laikotarpiu likti darbo vietoje ir net darbdavio nustatytoje vietoje: faktiškai jis galėjo laisvai leisti laiką, kur norėjo, ir vienintelis jam nustatytas įpareigojimas buvo sugebėti per vieną valandą sureaguoti į iškvietimą.

75.      Antrasis elementas, susijęs su laiku, toli gražu negali būti laikomas „žaibišku“ reagavimu: viena valanda yra tinkamas reagavimo laikas, leidžiantis laukiant iškvietimo suplanuoti tam tikrą poilsio laiką.

76.      Kaip matyti iš prejudicinių klausimų, egzistuoja ir trečias elementas, susijęs su vietovės, kurioje yra darbo vieta, geografiniais ypatumais; dėl šio elemento nacionaliniam teismui kilo abejonių, ar darbuotojo pasyviojo budėjimo laikotarpį iš tikrųjų galima priskirti prie poilsio laiko. Bylos dokumentuose nurodyta, kad televizijos stotis, kurioje dirba darbuotojas, yra aukštikalnėse, toli nuo gyvenviečių, susisiekimas užtikrinamas keltuvu, kuris veikia tik tam tikrais laikotarpiais; darbuotojas neturi atskiros transporto priemonės – laikotarpio, kurį praleis televizijos stotyje, pradžioje ir pabaigoje į darbą ir iš jo yra gabenamas darbdavio transporto priemonėmis; darbuotojas negali pasiekti savo gyvenamosios vietos per dieną, todėl visą laikotarpį privalo gyventi šalia televizijos stoties esančiose patalpose, kurias jam suteikė darbdavys.

77.      Mano nuomone, tokia aplinkybė, kaip darbo vietos geografiniai ypatumai, nėra pagrindas pasyviojo budėjimo laikotarpį kvalifikuoti nebe kaip poilsio, o kaip darbo laikotarpį – nei atsižvelgiant į tai, kad dėl didelio atstumo darbuotojui sudėtinga pasiekti savo namus, nei į tai, kad darbuotojas turi mažai galimybių valdyti savo laisvalaikį.

78.      Darbo vietos pasirinkimas yra verslininko organizacinis sprendimas, o darbuotojo paskyrimas į vieną ar kitą vietą yra priskirtas prie darbdavio vadovavimo įgaliojimų. Todėl samdomas darbuotojas privalo įmonės labui vykdyti savo darbinę pareigą darbdavio nurodytoje vietoje.

79.      Pirma, aplinkybė, kad reikia dirbti toli nuo darbuotojo gyvenamosios vietos, bendrojoje praktikoje yra gana dažna(31) ir daugeliu atvejų darbuotojui būna neįmanoma arba ypač sudėtinga darbo dienos pabaigoje sugrįžti namo.

80.      Šiais atvejais darbuotojas gali pasirinkti, ar pakeisti savo gyvenamąją vietą atsižvelgiant į darbo reikmes, ar praleisti dalį savaitės ar net ilgesnį laikotarpį toli nuo namų. Darbdavys negali būti įpareigotas darbovietę įrengti atsižvelgdamas į darbuotojo gyvenamąją vietą.

81.      Be to, tam tikromis aplinkybėmis darbinės pareigos vykdymo vieta pagal pobūdį yra toli nuo gyvenviečių ir darbuotojas būna priverstas likti toli nuo namų labai ilgą laikotarpį: tai galima pasakyti, pavyzdžiui, apie darbą jūroje arba naftos gavybos platformose.

82.      Galiausiai, ši aplinkybė tiesiogiai nėra susijusi su pareiga pasyviai budėti: bylos dokumentuose aprašytos ypatybės iš tikrųjų yra tokios, kad darbuotojas negalėtų kasdien grįžti namo, net jeigu pasiekiamumo pareiga nebūtų nustatyta.

83.      Vadinasi, aplinkybė, kad darbovietė yra toli nuo darbuotojo gyvenamosios vietos (ypač kai tai laikina), negali turėti jokios reikšmės kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpį.

84.      Reikia pridurti, kad šiuolaikinės technologijos suteikia galimybių, kur kas geresnių nei praeityje, palaikyti ryšį su šeimos nariais ir artimaisiais, net jeigu jie yra toli.

85.      Antra, ribotos darbuotojo galimybės pasirinkti laisvalaikio užsiėmimą kriterijus neatrodo tinkamas, kad darytų poveikį pasyviojo budėjimo kvalifikavimui.

86.      Sąjungos teisėje darbuotojui iš tikrųjų garantuojama teisė pasinaudoti poilsio laikotarpiais, kaitaliojamais su darbo laikotarpiais, kad jis galėtų atgauti psichinę ir fizinę energiją. Sąvoka „pakankamas poilsis“(32) reiškia tik tai, kad darbuotojai reguliariai turi poilsio pertraukas, kurios yra pakankamai ilgos ir nepertraukiamos, kad būtų galima užtikrinti, jog dėl nuovargio ar kitokių neįprastų darbo modelių trumpu ar ilgesniu darbo metu darbuotojai nesusižeis, nesužalos savo bendradarbių ar kitų asmenų ir nepakenks savo sveikatai.

87.      Pati aplinkybė, kad darbuotojui apribojamos, o ne visiškai iš jo atimamos galimybės leisti laisvalaikį, yra visiškai suderinama su minėta pakankamo poilsio sąvoka.

88.      Iš šios bylos dokumentų ir tam tikrų posėdyje dalyvavusių šalių pastabų aišku, kad darbuotojas, net ir būdamas ypatingoje geografinėje padėtyje, turėjo sąlygas pasyviojo budėjimo laikotarpiu užsiimti įvairia veikla(33).

89.      Galiausiai, kalbant apie būsto suteikimą darbuotojui netoli darbo vietos, ši aplinkybė negali turėti įtakos pasyviojo budėjimo laikotarpio kvalifikavimui: byloje Grigore Teisingumo Teismas jau išsprendė šį klausimą taip, kad pasyviojo budėjimo laikotarpio kvalifikavimui kaip „darbo laiko“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, neturi reikšmės tarnybinio buto suteikimas(34).

90.      Nagrinėjamu atveju (faktines aplinkybes turi patikrinti nacionalinis teismas), manau, reikia daryti išvadą, kad daliniai judėjimo laisvės ir laisvės tenkinti savo asmeninius bei socialinius interesus apribojimai tiesiogiai kyla ne iš darbdavio nustatytų apribojimų, o iš konkrečių objektyvių aplinkybių, kurių negalima priskirti darbdavio sutartinei atsakomybei ir kurie negali padaryti neigiamo poveikio darbuotojo poilsio veiksmingumui pasyviojo budėjimo laikotarpiais.

91.      Taigi priimant sprendimą šioje byloje reikia remtis iki šiol Teisingumo Teismo nustatytais principais: lemiami veiksniai pasyviojo budėjimo laikotarpį kvalifikuojant kaip darbo laiką yra darbdavio nustatyti suvaržymai, kurie neleidžia darbuotojui tinkamai pailsėti(35).

92.      Toliau vadovaudamasis daug kartų minėtu teleologiniu Direktyvoje 2003/88 vartojamų sąvokų aiškinimu Teisingumo Teismas šiandien dar galėtų pridurti, kad tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpį galima pripažinti darbo laiku nebūtinai remiantis tuo, kad darbuotojas yra darbdavio nurodytoje vietoje, užtenka, kad darbuotojas yra darbdavio žinioje ir turi imtis darbo per labai trumpą laiką.

93.      Kaip matėme neseniai priimtame Sprendime Matzak, Teisingumo Teismas lanksčiai aiškino direktyvoje vartojamą sąvoką, kuriai, kaip vienas iš darbo laiko reikalavimų, priskirtas reikalavimas būti „darbo vietoje“, turint omenyje ne tik darbo vietą, bet ir kitą darbdavio nustatytą vietą.

94.      Kai darbuotojas nėra darbo vietoje, net kalbant apie kai kuriuos anksčiau Teisingumo Teismo nagrinėtus atvejus, lemiamą vaidmenį turi darbdavio nustatyti suvaržymai ir ypač reagavimo į iškvietimą laikas, o ne tai, kad jis jau yra darbdavio nustatytoje vietoje arba netoli darbo vietos.

95.      Iš tikrųjų bylose Grigore ir Tyco aplinkybė, kad darbuotojas buvo konkrečioje darbdavio nustatytoje vietoje arba netoli darbo vietos, buvo pripažinta neutralia kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpį.

96.      Byloje Grigore Teisingumo Teismas, manydamas, kad tarnybinio būsto suteikimas netoli darbo vietos nėra lemiamas veiksnys kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpį kaip darbo ar poilsio laiką, vis dėlto paliko nacionaliniam teismui tai įvertinti atsižvelgiant į šį kriterijų: pasyviojo budėjimo laikotarpis galėtų būti laikomas darbo laiku, jeigu būtų nustatyta, kad yra „prievolių, dėl kurių atitinkamas darbuotojas prastovų laikotarpiu negali pasirinkti nuolatinio buvimo vietos“. Jeigu jos nustatomos, „turi būti laikomos susijusiomis su pareigų atlikimu“(36).

97.      Tačiau byloje Tyco(37) Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, fiksuotos darbo vietos neturinčių darbuotojų kelionės iš gyvenamosios vietos pas darbdavio nurodytus klientus laikas turi būti laikomas darbo laiku, nes nors šie darbuotojai kelionės metu turi tam tikrą laisvę, jie vis dėlto privalo veikti laikydamiesi konkrečių darbdavio nurodymų.

98.      Todėl, atlikęs Teisingumo Teismo jurisprudencijos analizę, remdamasis teleologiniu aiškinimu, kurį jau ne kartą minėjau, darau išvadą, kad lemiamas veiksnys kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpius yra suvaržymų, atsirandančių dėl to, kad darbuotojui taikomi darbdavio nurodymai, intensyvumas, ypač reagavimo į iškvietimą laikas.

99.      Reagavimo į iškvietimą laikas yra lemiamas veiksnys, nes daro objektyvų ir vienareikšmį tiesioginį poveikį darbuotojo laisvei tenkinti savo interesus ir, iš esmės, ilsėtis: reikalavimas į iškvietimą reaguoti per kelias minutes nepalieka jokios galimybės planuoti (net ir lanksčiai) poilsio laiko.

100. Tačiau nustačius pagrįstą reagavimo į iškvietimą laiką pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojas gali užsiimti kita veikla, net žinodamas, kad gali būti iškviestas į tarnybą.

101. Mano nuomone, reagavimo laikas taip pat daro įtaką nustatant, kurioje vietoje darbuotojas turi būti pasyviojo budėjimo laikotarpiu(38): akivaizdu, kad, kai reagavimo laikas ypač trumpas, pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojas turi būti pasiekiamas tam tikru geografiniu spinduliu, kurį iš esmės nustato darbdavys(39). T. y., net jeigu jis neįpareigoja darbuotojo būti nustatytoje vietoje, numatęs labai trumpą reagavimo į iškvietimą laiką, faktiškai gerokai suvaržo jo judėjimo laisvę.

102. Vadinasi, šį laikotarpį pripažįstant poilsio ar darbo laiku lemiamą reikšmę turi ne tiek vieta, kur darbuotojas yra pasyviojo budėjimo laikotarpiu, kiek darbuotojo judėjimo laisvės suvaržymas dėl nustatyto laiko, per kurį jis turi sureaguoti į iškvietimą.

103. Iš tikrųjų, kiek tai susiję su darbuotojui tenkančiais apribojimais, nemanau, kad situacija, kai jis pasyviojo budėjimo laikotarpiu privalo būti namie, labai skiriasi nuo situacijos, kai jis tokios pareigos neturi, tačiau privalo sureaguoti į iškvietimą per labai trumpą laiką.

104. Kaip minėjau, mano nuomone, lemiamą reikšmę kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpį kaip darbo ar poilsio laiką turi apribojimų, kylančių iš pareigos vykdyti darbdavio nurodymus, intensyvumas. Dėl tokios pareigos gali atsirasti įvairių suvaržymų, vis dėlto pirmiausia lemiamu reikia laikyti reagavimo į iškvietimą laiką.

105. Vietos, kurioje praleidžiamas pasyviojo budėjimo laikotarpis, nustatymas, kaip minėto pareigos laikytis darbdavio nurodymų intensyvumo požymis, gali būti reikšmingas tik vertinant bendrą situaciją.

106. Net analizuojant situaciją iš darbdavio požiūrio taško, galimybė pasiekti darbuotoją nešiojamomis elektroninėmis priemonėmis (mobiliojo ryšio telefonais, planšetiniais ir nešiojamaisiais kompiuteriais), leidžiančiomis su juo susisiekti bet kuriuo metu, tampa mažiau pateisinama ir suprantama, kai darbdavys reikalauja, kad pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojas fiziškai būtų jo nustatytoje vietoje. Darbdaviui svarbiausia yra laikas, per kurį darbuotojas, kad ir kur būtų, gali pasiekti darbdavio jam paskirtą vietą.

107. Kadangi nustatytas lemiamas veiksnys, kuriuo remiantis budėjimo laikotarpis pripažįstamas darbo ar poilsio laiku, būtina pateikti nacionaliniams teismams tam tikrus papildomus kriterijus, kurie turi būti taikomi tais atvejais, kai pagrindinis suvaržymas – reagavimo į iškvietimą laikas – nėra toks trumpas, kad neleistų darbuotojui realiai pailsėti.

108. Kai reagavimo į iškvietimą laikas yra ypač trumpas, t. y. kelios minutės, manau, to pakanka, kad pasyviojo budėjimo laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, ir nereikia jokio kito vertinimo dėl pirmiau išdėstytų argumentų: tokiu atveju darbuotojo judėjimo laisvė yra taip apribota, kad reikia pripažinti, jog darbdavio nurodymai apriboja ir jo buvimo vietą.

109. Tačiau kai reagavimo į iškvietimą laikas yra trumpas, bet ne toks, kad darbuotojui būtų visiškai užkirstas kelias pasirinkti vietą, kur praleisti pasyviojo budėjimo laikotarpį, gali padėti ir kartu nagrinėjami papildomi kriterijai, atsižvelgiant į galimą bendrą visų pasyviojo budėjimo sistemos įgyvendinimo sąlygų poveikį darbuotojo poilsiui: ar bendrai nustatytais suvaržymais apribojamos darbuotojo galimybės tenkinti savo asmeninius ir šeimos interesus ir laisvė judėti iš darbo vietos, ar dėl tų suvaržymų jis beveik visiškai negali jomis pasinaudoti? Natūralu, kad pasyviojo budėjimo laikotarpiu yra nustatomi tam tikri darbuotojo laisvės apribojimai; Sąjungos teisėje siekiama, kad šie apribojimai nebūtų tokie dideli, kad dėl jų darbuotojas negalėtų iš tikrųjų pailsėti.

110. Taip suprantu dėmesį darbuotojo poilsio veiksmingumui. Tačiau esu linkęs atsargiau remtis autoritetingai nustatytu darbuotojo pasyviojo budėjimo(40) „laiko kokybės“ kriterijumi. Iš tikrųjų manau, kad toks kriterijus gali būti pernelyg subjektyvus, todėl nacionaliniai teismai gali skirtingai jį aiškinti, atsižvelgdami ir į skirtingą supratimą kiekvienoje šalyje, o tai nebūtų naudinga teisiniam saugumui

111. Šalys tiek rašytinėse pastabose, tiek dalyvaudamos teismo posėdyje(41) pasiūlė daug kriterijų, kuriais nustatyti suvaržymai, nuo kurių galėtų priklausyti pasyviojo budėjimo pripažinimas darbo arba poilsio laiku: reagavimo į iškvietimą privalomumas arba neprivalomumas; darbuotojo diskrecija to paties iškvietimo atžvilgiu (galimybė imtis veiksmų per atstumą, galimas pakeitimas kitu darbuotoju); sankcijų už neatvykimą arba vėlavimą reaguoti į iškvietimą numatymas; atvykimo skubumas, darbuotojo atsakomybės lygis, konkrečios profesijos ypatybės, atstumas nuo darbuotojo buvimo vietos iki grįžimo į darbą vietos, geografiniai suvaržymai, galintys sulėtinti kelionę į darbo vietą, būtinybė vilkėti darbo aprangą, darbinės transporto priemonės prieinamumas.

112. Prie šių kriterijų reikia pridurti byloje C‑580/19 pateiktame antrajame prejudiciniame klausime nurodytą pagrįsto lūkesčio būti iškviestam į tarnybą kriterijų, kuris, atrodo, yra susijęs su iškvietimo dažnumo poveikiu faktiniam poilsio laikui pasyviojo budėjimo laikotarpiu.

113. Mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų tik nurodyti bendrus ir objektyvius kriterijus, pernelyg neatsižvelgdamas į konkrečių situacijų ypatumus, ir palikti nacionaliniams teismams diskreciją vertinti visas faktines aplinkybes.

114. Manau, kad būtų tinkama tik pavyzdžiais pagrįsti tam tikrus papildomus kriterijus, taikytinus pirmiau nurodytais abejotinais atvejais, kurie vis dėlto sietini su darbdavio vadovavimo įgaliojimų įgyvendinimu – ir su darbuotojo, kuris yra silpnesnioji santykių šalis, pavaldumu – ir kurių nelemia objektyvios situacijos, nesusijusios su darbdavio kontrolės sritimi.

115. Todėl atmesčiau galimybę, kad galėtų būti vertinamos tokios aplinkybės, kaip atstumas iki darbo atlikimo vietos (išskyrus atvejus, kai jis skiriasi nuo įprastos vietos, taigi nepriklauso nuo konkrečios darbdavio valios) ar geografiniai suvaržymai, kurie, kaip minėta, irgi nepriklauso nuo darbdavio galimybių.

116. Taip pat neteikčiau ypač didelės reikšmės atsakomybės lygiui ir konkrečioms vykdomoms užduotims: pasyvus budėjimas yra darbo organizavimo priemonė, priskirta darbdavio vadovavimo įgaliojimų sričiai. Darbuotojui reagavimas į iškvietimą yra darbo pareiga, kurią jis privalo įprastai stropiai vykdyti. Todėl manau, kad darbuotojas turi vienodai pareigingai vykdyti darbo pareigą įmonei, nesvarbu, kokios yra jo pareigos ir koks yra atsakomybės lygis. Iš tikrųjų būtų sunku objektyviai įvertinti įmonės interesą, nes tai, kas gali pasirodyti nereikšminga vienam asmeniui, gali būti ypač svarbu kitam. Tas pat pasakytina apie į atvykimo į iškvietimo vietą skubumo kriterijų ir su vykdoma veikla susijusių interesų pobūdį bei svarbą.

117. Tiesa, psichologinio spaudimo darbuotojui laipsnis gali skirtis atsižvelgiant į atsakomybės lygį, tačiau, mano nuomone, tai yra pernelyg subjektyvus elementas, kad galėtų turėti reikšmę teisiniam kvalifikavimui.

118. Mano nuomone, dėl tam tikrų su nuo darbdavio priklausančiomis aplinkybėmis susijusių kriterijų reikia kalbėti kitaip: darbuotojo diskrecija iškvietimo atveju galėtų būti naudojama, pavyzdžiui, kaip papildomas kriterijus tiek tada, kai ją sudaro laiko atžvilgiu lankstus reagavimas į iškvietimą, tiek tada, kai ją sudaro galimybė imtis veiksmų per atstumą neatvykus į darbo vietą, tiek tada, kai darbuotojas gali tikėtis, kad jį pakeis kitas darbuotojas, kuris jau yra darbo vietoje arba kuriam lengviau ją pasiekti.

119. Tas pats pasakytina ir apie pasekmes, numatytas tuo atveju, kai pasyviojo budėjimo laikotarpiu po iškvietimo vėluojama atvykti arba neatvykstama į įvykio vietą.

120. Kaip jau minėjau, reagavimas į iškvietimą pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojui yra darbo pareigos atlikimas. Tačiau darbdavys gali numatyti daugiau ar mažiau reikšmingas neteisingo jos atlikimo pasekmes. Tai, kad aiškiai nenumatyta sankcija už pareigos neatlikimą arba vėlavimą ją atlikti, kaip ir galimų numatytų sankcijų dydis, galėtų būti reikšminga kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpį.

121. Net iš pažiūros mažiau svarbios aplinkybės, kaip antai būtinybė vilkėti techninį darbo drabužį ir tarnybinio automobilio prieinamumas norint pasiekti darbo vietą, gali turėti reikšmės kvalifikuojant pasyviojo budėjimo laikotarpį, visų pirma vertinant, ar laikas, per kurį reikia sureaguoti į iškvietimą, yra tinkamas, ar ne.

122. Jeigu tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojas turėtų į iškvietimą sureaguoti per palyginti trumpą laiką ir darbdavys jį įpareigotų per tą patį laiką apsivilkti ypač sudėtingą specialią aprangą, kuriai apsivilkti reikia ypač daug laiko, ši aplinkybė galėtų daryti įtaką minėtam tinkamumo vertinimui.

123. Be to, aplinkybė, kad iškviestas darbuotojas turi pasiekti darbo vietą darbdavio suteikta tarnybine transporto priemone, kuria važiuojant dėl su darbu susijusių interesų svarbos teoriškai galima nukrypti nuo tam tikrų kelių eismo taisyklių, gali turėti įtakos vertinant palankesnių sąlygų sudarymo tinkamumą, taigi ir tam, kad reagavimo laikas, kuris, nesant šios aplinkybės, galėtų pasirodyti netinkamas, būtų pripažintas tinkamas veiksmingam poilsiui užtikrinti.

124. Kita, būtent nuo darbdavio priklausanti aplinkybė, kuri, mano nuomone, abejotinais atvejais gali turėti įtakos tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpio kvalifikavimui, yra susijusi su pasyviojo budėjimo laikotarpio laiku ir trukme. Iš tiesų, jeigu jis dažnai organizuojamas naktimis arba švenčių dienomis, arba ypač ilgas, darbuotojui kylantis nepatogumas yra didesnis nei dienos metu arba darbo dienomis.

125. Galiausiai manau, kad tikėtinas iškvietimų dažnumas (susijusioje byloje C‑580/19 pateikto antrojo prejudicinio klausimo dalykas) gali būti viena iš aplinkybių, į kurias abejotinais atvejais galima atsižvelgti, vis dėlto to negalima daryti automatiškai: nedidelis iškvietimų dažnumas pasyviojo budėjimo laikotarpiu dar nereiškia, kad jį savaime galima pripažinti poilsio laiku, o didelis jų dažnumas savaime nereiškia, kad tai – darbo laikas.

126. Elementas, kuris gali turėti reikšmės atliekant bendrą vertinimą, yra klausimas, ar ir kiek darbuotojas paprastai turi tikėtis būti iškviestas budėjimo metu(42).

127. Ši aplinkybė, bent jau iš dalies, priklauso nuo darbdavio vadovavimo įgaliojimų, nes jis gali, organizuodamas savo verslą, atlikti prognostinius iškvietimų būtinybės vertinimus.

128. Jeigu pasyviojo budėjimo laikotarpiais iškvietimai kartojasi dažnai, darbuotojo dalyvavimas tampa toks svarbus, kad beveik visiškai nebelieka galimybės tokiais laikotarpiais planuoti laisvą laiką, o jeigu ir reagavimo į iškvietimą laikas yra trumpas, gali būti neįmanoma užtikrinti darbuotojo poilsio veiksmingumo.

129. Remiantis nurodytais kriterijais, reikia pažymėti, kad spręsdami, ar darbuotojo tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpis yra darbo, ar poilsio laikas, nacionaliniai teismai turi patikrinti konkrečios bylos aplinkybes ir vadovautis požiūriu, kad reikia atsižvelgti į galimą visų pasyviojo budėjimo sistemos įgyvendinimo sąlygų bendrą poveikį darbuotojo poilsio veiksmingumui. Jie turi konkrečiai nustatyti, ar tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpį, kaip įprasta, reikia laikyti poilsio laiku, ar, atsižvelgiant į ypač griežtus darbdavio nustatytus apribojimus, jis netenka savo įprastų elementų ir laikytinas darbo laiku.

IV.    Išvada

130. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1.      Direktyvos 2003/88 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, vertinant, ar pasyviojo budėjimo laikotarpį reikia pripažinti darbo, ar poilsio laiku, lemiamas veiksnys yra suvaržymų, kurių atsiranda dėl to, kad darbuotojas privalo vykdyti darbdavio nurodymus, intensyvumas ir ypač laikas, per kurį reikia sureaguoti į iškvietimą.

Kai laikas, per kurį reikia sureaguoti į iškvietimą, yra trumpas, bet ne toks trumpas, kad darbuotojas visiškai negalėtų laisvai pasirinkti, kur būti pasyviojo budėjimo laikotarpiu, galima vadovautis papildomais kriterijais; juos reikia nagrinėti bendrai, atsižvelgiant į galimą bendrą visų tęstinio pasyviojo budėjimo sistemos įgyvendinimo sąlygų poveikį darbuotojo poilsiui.

Šie papildomi kriterijai turi būti siejami su darbdavio vadovavimo įgaliojimais – ir atitinkamai su darbuotojo, kuris yra silpnoji darbo santykių šalis, pavaldumu; jų negali atsirasti dėl objektyvių situacijų, kurių darbdavys negali kontroliuoti.

Tokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, gali būti laikoma darbuotojo diskrecija iškvietimo atveju, pasekmės, numatytos vėlavimo reaguoti į iškvietimą arba nereagavimo atveju, būtinybė vilkėti techninius darbo drabužius, galimybė naudotis tarnybine transporto priemone įvykio vietai pasiekti, pasyviojo budėjimo laikotarpio laikas ir trukmė, tikėtinas iškvietimų dažnumas.

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis sunkiai pasiekiamoje vietoje dirbančio darbuotojo pasyviojo budėjimo laikotarpis, kuriuo jam netaikomi darbdavio nustatyti suvaržymai ir kuriuo jis privalo į iškvietimą sureaguoti per vieną valandą, nacionaliniam teismui pagal pirmiau išdėstytus kriterijus patvirtinus faktines aplinkybes, neturėtų būti kvalifikuojamas kaip darbo laikas.

2.      Aplinkybė, kad darbuotojas nustatytais laikotarpiais gyvena vietoje, kur dirba, (televizijos transliavimo centre) įrengtame būste, nes dėl vietovės geografinių ypatumų neįmanoma (ar sunkiau) kasdien grįžti namo, neturi įtakos tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpio teisiniam kvalifikavimui.

3.      Atsakymas į pirmesnius klausimus, nacionaliniam teismui pagal pirmiau išdėstytus kriterijus patvirtinus faktines aplinkybes, nesikeičia ir tuo atveju, jeigu galimybės praleisti laisvalaikį yra ribotos dėl vietos geografinių ypatybių ir jeigu darbuotojas turi mažiau galimybių valdyti savo laiką ir tenkinti savo interesus (palyginti su situacija, jei jis liktų namuose).


1      Originalo kalba: italų.


2      2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381).


3      Žr. neseniai priimtus 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 23 ir 24 punktai) ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimą Hälvä ir kt. (C‑175/16, EU:C:2017:617, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


4      Žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 26 punktas).


5      Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Maio Marques da Rosa (C‑306/16, EU:C:2017:844, 45 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578, 23 punktas).


6      Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje tvirtinama, kad Direktyvos 2003/88 1–8 straipsniai iš esmės yra suformuluoti taip pat kaip 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, 1993, p. 18), iš dalies pakeistos 2000 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB (OL L 195, 2000, p. 41), 1–8 straipsniai, todėl Teisingumo Teismo pateiktas šių straipsnių išaiškinimas gali būti pritaikytas nurodytiems Direktyvos 2003/88 straipsniams; žr., ex multis, 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 32 punktas) ir 2011 m. kovo 4 d. Nutartį Grigore (C‑258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


7      Šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato E. Tanchev išvadą byloje King (C‑214/16, EU:C:2017:439, 36 punktas).


8      2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones Obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578, 24 punktas), 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Dellas ir kt. (C‑14/04, EU:C:2005:728, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2011 m. kovo 4 d. Nutartis Grigore (C‑258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 41 punktas).


9      Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (C‑684/16, EU:C:2018:338, 52 punktas).


10      Žr. mano išvadą byloje CCOO (C‑55/18, EU:C:2019:87, 39 punktas).


11      Žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Fuß (C‑429/09, EU:C:2010:717, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (C‑684/16, EU:C:2018:874, 41 punktas).


12      Šiuo klausimu žr. doktriną: V. Leccese, „Directive 2003/88/EC concerning certain aspects of the organisation of working time“, in E. Ales, M. Bell, O. Deinert, S. Robin-Olivier (redaktoriai), International and European Labour Law. Article-by-Article Commentary, Nomos Verlagsgesellshaft, Baden-Baden, 2018, p. 1285–1332, ypač p. 1291.


13      Išskirta mano.


14      Žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 62 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578, 27 punktas).


15      Kaip minėta pirmiau, to paties tikslo siekiama Direktyva 2003/88, kuriai galioja ankstesni Teisingumo Teismo išaiškinimai, susiję su anksčiau galiojusios direktyvos nuostatomis.


16      Žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Jaeger (C‑151/02, EU:C:2003:437, 58 ir 59 punktai).


17      Žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 55 punktas), 2000 m. spalio 3 d. Sprendimą Simap (C‑303/98, EU:C:2000:528, 47 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578, 26 punktas).


18      Žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 55 punktas).


19      F. Kéfer ir J. Clesse, „Le temps de garde inactif, entre le temps de travail et le temps de repos“, in Revue de la Faculté de droit de l’Université Liège, 2006, p. 161.


20      Visų pirma žr. A. Supiot, „Alla ricerca della concordanza dei tempi (le disavventure europee del “tempo di lavoro”)“, in Lav. dir., 1997, p. 15 ir paskesni; Italijos doktrinoje jau P. Ichino, L’orario di lavoro e i riposi. Artt. 2107–2109, in P. Schlesinger (collana diretta da), Il Codice Civile. Commentario, Giuffrè Editore, Milano, 1987, p. 27. Vėlesni veikalai – J.-E. Ray, „Les astreintes, un temps du troisième type“, in dr. soc. (F), 1999, p. 250; J. Barthelemy, „Temps de travail et de repos: l’apport du droit communautaire“, in dr. soc. (F), 2001, p. 78.


21      Žr. L. Mitrus, „Potential implications of the Matzak judgement (quality of rest time, right to disconnect)“, in European Labour Law Journal, 2019, p. 393, pagal kurį „„darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ abipusis ryšys ne visada atitinka dabartinės darbo rinkos reikalavimus“.


22      Visos posėdyje kalbėjusios šalys pareiškė, kad prieštarauja tertium genus tarp darbo ir poilsio laiko įvedimui.


23      Vienintelis svertas, nesusijęs su Direktyvos 2003/88 tikslais, kurį nacionalinės teisės aktų leidėjai gali naudoti siekdami užtikrinti didesnį sąvokos „darbo laikas“ lankstumą, kad darbuotojui būtų atlyginama už nepertraukiamo pasyviojo budėjimo laikotarpiu nustatytus apribojimus, yra darbo užmokestis. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas patvirtino principą, pagal kurį nacionalinės teisės aktuose galima laisvai nustatyti diferencijuotą darbo užmokestį už darbuotojo tęstinio pasyviojo budėjimo laikotarpius; žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą Matzak (C‑518/15, EU:C:2018:82, 52 punktas), kuriame nurodyta, kad „Direktyvos 2003/88 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigotos nustatyti užmokesčio už pasyviojo budėjimo namuose laikotarpius, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į tai, ar šie laikotarpiai kvalifikuotini kaip „darbo laikas“, ar kaip „poilsio laikas“; žr. 2011 m. kovo 4 d. Nutartį Grigore (C–258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 84 punktas), pagal kurią „Direktyva 2003/88 turi būti aiškinama taip, kad darbdavio pareiga sumokėti darbo užmokestį ir jam prilyginamas analogiškas išmokas už laikotarpį, kuriuo girininkas privalo užtikrinti jam patikėtos miško valdos priežiūrą, patenka ne į šios direktyvos, bet į atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų taikymo sritį“.


24      Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:391, 31 punktas) ir 12 išnašoje nurodytą doktriną.


25      Šiuo klausimu taip pat žr. Komisijos rašytinių pastabų 40 punktą.


26      Žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimą Simap (C‑303/98, EU:C:2000:528, 48–50 punktai).


27      Žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimą Simap (C‑303/98, EU:C:2000:528, 48 punktas).


28      Susijusi su budinčiu savanoriu ugniagesiu, kuris pasyviojo budėjimo metu privalėjo būti namie ir laukti iškvietimo; iškviestas jis privalėjo atsiliepti (jei ne, taikomos drausminės nuobaudos) ir per 8 minutes pasiekti gaisrinę jau apsivilkęs darbo drabužiais.


29      Išskirta mano.


30      Iš dviejų Direktyvos 2003/88 2 straipsnyje vartojamos darbo laiko sąvokos elementų (erdvės kriterijaus, t. y. buvimo darbo vietoje, ir pavaldumo kriterijaus, t. y. buvimo darbdavio žinioje) padarė išvadą, kad esama trečiojo kriterijaus (profesinės veiklos, t. y. savo veiklos arba pareigų vykdymo).


31      Šiuo klausimu taip pat žr. Komisijos rašytinių pastabų 61 punktą.


32      Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 9 punktas.


33      Darbdavys teigė, kad iš pagrindinės bylos matyti, jog pasyviojo budėjimo laikotarpiu darbuotojai užsiėmė įvairia jų interesus atitinkančia veikla: kai kurie slidinėdavo, eidavo pasivaikščioti, kiti leisdavosi į slėnį funikulieriumi, apsipirkinėdavo ar žiūrėdavo filmus bei serialus (posėdžio protokolas, p. 6).


34      Žr. 2011 m. kovo 4 d. Nutartį Grigore (C‑258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 70 punktas).


35      Šiuo klausimu taip pat žr. V. Leccese, „Il diritto del lavoro europeo: l’orario di lavoro. Un focus sulla giurisprudenza della Corte di giustizia“, 2016, p. 7, neskelbta, bet prieinama http://giustizia.lazio.it/appello.it/form_conv_didattico/Leccese%20-%20Diritto%20lavoro%20europeo%20e%20orario%20lavoroLECCESE.pdf, p. 7, pagal kurį „nėra abejonės, kad visų argumentų kertinis akmuo yra teleologinis vertinimas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad darbuotojui suteikiamas pakankamas poilsis, kaip to siekiama pagal direktyvą“.


36      Žr. 2011 m. kovo 4 d. Nutartį Grigore (C‑258/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:122, 68 punktas).


37      Žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (C‑266/14, EU:C:2015:578).


38      Prievolė sureaguoti į iškvietimą per labai trumpą laiką „riboja darbuotojo laisvę organizuoti savo laiką. Juo nustatomi darbuotojų veiklos geografiniai ir laiko apribojimai“; žr. L. Mitrus „Potential consications of the Matzak judgment (quality of rest time, right to disconnect)“, in European Labour Law Journal, 2019, p. 391.


39      A. Frankart ir M. Glorieux, „Temps de garde: regards rétrospectifs et prospectifs à la lumière des développements européens“, in La loi sur le travail – 40 ans d’application de la loi du 16 mars 1971, (sous la coordination scientifique de S. Gilson et L. Dear), Anthémis, Limal, 2011, p. 374.


40      Žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Matzak (C‑518/15, EU:C:2017:619, 57 punktas).


41      Konkrečiai byloje C‑580/19, per bendrą posėdį.


42      Kaip Suomijos vyriausybė nurodė susijusioje byloje C‑580/19 pateiktose rašytinėse pastabose (22 punktas).