PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAS

1995 m. lapkričio 9 d.(*)

„Muitų grąžinimas – Rungimosi principas – Ypatinga situacija“

Byloje T‑346/94

France-Aviation, pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė, įsikūrusi Châteaufort (Prancūzija), atstovaujama Liono advokatūros advokato Jean-Claude Cavaillé, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Guy Arendt kontora, 62, avenue Guillaume,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą vyriausiojo patarėjo teisės klausimais Richard Wainwright ir į Komisiją deleguoto valstybės tarnautojo Jean-Francis Pasquier, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Teisės tarnybos darbuotojas Carlos Gómez de la Cruz, Wagner Centre, Kirchberg,

atsakovę,

dėl 1994 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimo REM 4/94, kuriuo atsakant į Prancūzijos vyriausybės prašymą pripažįstama, jog importo muitų grąžinimas ieškovei buvo nepagrįstas, panaikinimo,

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)

kurį sudaro pirmininko pareigas einantis H. Kirschner, teisėjai A. Kalogeropoulos ir V. Tiili,

kancleris H. Jung,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1995 m. rugsėjo 27 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisės aktai ir bylos faktai

1        Ieškovė, kurios pagrindinis verslas – lengvųjų civilinių ir karinių orlaivių techninė priežiūra, nuo 1980 m. užsiima orlaivių atskirų detalių ir atsarginių dalių importu į Prancūziją. Importuojamos prekės klasifikuojamos pagal įvairias Bendrojo muitų tarifines subpozicijas, atsižvelgiant į tai, ar jos yra skirtos civiliniam (tuo atveju jos neapmokestinamos muitais), ar kariniam naudojimui (tuo atveju jos apmokestinamos muitais).

2        Šalys sutinka, kad importuodama daugumą šių detalių ieškovė negali iš anksto pasakyti, kam jos bus vėliau naudojamos, tai yra nurodyti, ar jos bus montuojamos į civilinį, ar į karinį orlaivį. Dėl šios priežasties ji niekada nėra gavusi ar kreipusis dėl 1987 m. gruodžio 9 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 4142/87, nustatančio sąlygas, kuriomis importuojant tam tikras prekes taikoma palanki procedūra dėl jų ypatingos paskirties (OL L 387, p. 81, toliau – Reglamentas Nr. 4142/87) (Neoficialus vertimas), 3 straipsnio 1 dalyje numatyto raštiško leidimo atitinkamoms detalėms, kuris yra išankstinė ieškovės atliekamo neapmuitinamo „civilinei“ paskirčiai naudojamų detalių importo sąlyga.

3        Tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos muitinė iš pradžių leido ieškovei visas importuotas detales deklaruoti kaip „civilines“, nepaisant jų galutinės paskirties, su sąlyga, kad muitai už kariniams tikslams panaudotas ir dėl to apmuitinamas detales bus reguliariai sumokami paskui.

4        Iš bylos medžiagos matyti, kad 1988 m. Prancūzijos muitinė ieškovei pranešė, jog tokia praktika, kai importas neapmuitinamas, o mokėtini muitai sumokami vėliau, nėra gera. Ji priminė, kad 1988 m. pradžioje ieškovė įsipareigojo įsteigti nuosavą kompiuterizuotą muitinės sandėlį, o tai leistų deklaruoti kiekvieną detalę civilinei arba karinei paskirčiai jos paėmimo iš sandėlio momentu. Iš tikrųjų iš 1988 m. liepos 25 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2503/88 dėl muitinės sandėlių (OL L 225, p. 1) matyti, kad muitinės sandėliai, be kita ko, yra skirti padėti tiems ūkio subjektams, kurie nežino galutinės ne Bendrijos kilmės prekių paskirties arba kurie dar nepageidauja jos įforminti savo prekėms.

5        1988 m. gruodžio 26 d. laišku ieškovė iš tiesų pateikė prašymą leisti steigti nuosavą muitinės sandėlį jai priklausančiose oro uosto patalpose. Po metų, dar nepatenkinus šio prašymo, 1989 m. lapkričio 28 d. laišku Prancūzijos muitinė patvirtino ankstesniais metais naudoto paskesnio muitų sumokėjimo metodo taikymo tinkamumą ir pažymėjo, kad, „atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais susidurta <…> steigiant konkretų nuosavą sandėlį, šiuo atveju bauda nebus skiriama“.

6        1991 m. birželio 25 d. laišku ieškovė iš naujo kreipėsi į kompetentingą muitinės įstaigą su prašymu leisti steigti privatų muitinės sandėlį. 1991 m. spalio 2 d. laišku regiono muitinės įstaigos direktorius atkreipė dėmesį į sunkumus, susijusius su sandėlius reglamentuojančių taisyklių pakeitimais. Galiausiai 1992 m. balandžio 16 d. laišku regiono muitinės įstaigos direktorius suteikė ieškovei leidimą eksploatuoti prašyme nurodytą sandėlį. Tačiau perkėlus iki šiol buvusią kompetentingą muitinės įstaigą į kitą vietą, tas pats direktorius 1992 m. spalio 20 d. laiške ieškovei nurodė papildomą iš pradžių suteikto leidimo sąlygą. Muitinės sandėlis buvo įsteigtas tik 1993 m. sausio 1 d. ir šį delsimą ieškovė priskiria pirmiau apibūdintam „administracinio pobūdžio vilkinimui“.

7        Anksčiau 1990 m. birželio 12 d. laišku kompetentinga muitinės įstaiga buvo informavusi ieškovę, kad ligi šiol jai taikytas lengvatinis muitų režimas bus panaikintas nuo 1990 m. liepos 1 d., nes ji neįvykdė įsipareigojimo įsteigti pirmiau minėtą muitinės sandėlį 1990 metais. Todėl visas importuotas prekes ieškovė buvo priversta išleidinėti į laisvą apyvartą sumokėdama visus su tuo susijusius muitus, įskaitant muitus už tas detales, kurios galiausiai bus priskirtos „civiliniam“ naudojimui. Šiuo klausimu minėtame laiške buvo iškelta tokia sąlyga: „Nuo šiol turėsite pateikti prašymą dėl muitų ir mokesčių, sumokėtų už civiliniam naudojimui skirtas orlaivių detales, grąžinimo ataskaitinių metų pabaigoje.“

8        1991 m. spalio mėn., gavęs ieškovės pirmąjį prašymą dėl grąžinimo, 1991 m. gruodžio 23 d. laiške regioninės muitinės direktorius atsakė, kad „iš principo grąžinimas yra galimas“, kartu nurodydamas, jog dar reikia pateikti keletą dokumentų, kad kompetentinga tarnyba galėtų atlikti patikrinimą. 1993 m. liepos 12 d. laišku ieškovė pateikė muitinei prašymą grąžinti tuos muitus, kuriuos ji sumokėjo už tas 1990, 1991 ir 1992 m. importuotas detales, kurios galiausiai buvo sumontuotos civiliniuose orlaiviuose. Tiksli prašoma grąžinti suma, kuri buvo nurodyta tik vėliau, sudarė 1 610 338 Prancūzijos frankus (FRF). Nei Prancūzijos valdžios institucijos, nei Komisija neginčijo šios sumos dydžio ar jos apskaičiavimo būdo.

9        1994 m. sausio 4 d. laišku Muitinės ir netiesioginių mokesčių generalinis direktoratas atkreipė ieškovės dėmesį į tai, kad šių importuotų prekių išleidimo vartojimui momentu ji neturėjo leidimo taikyti palankios ypatingos prekių paskirties procedūros, o jos sumokėtas muitas buvo reikalaujamas teisėtai, vadovaujantis Reglamento Nr. 4142/87 nuostatomis. Generalinis direktoratas ieškovę taip pat informavo, kad atsižvelgdamas į šiuo atveju susiklosčiusias ypatingas aplinkybes jis nusprendė perduoti prašymą dėl grąžinimo Europos Bendrijų Komisijai, vadovaudamasis 1979 m. liepos 2 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1430/79 dėl importo arba eksporto muito grąžinimo arba atleidimo nuo jo (OL L 175, p. 1) 13 straipsnio 1 dalimi su pakeitimais, padarytais 1986 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3069/86, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1430/79 (OL L 286, p. 1, toliau – 13 straipsnis), kuri išdėstyta taip:

„Importo muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti esant ypatingoms situacijoms, išskyrus nurodytąsias A–D skirsniuose, kurias lemia aplinkybės, kurios nėra suinteresuotojo asmens apgaulė ar akivaizdus aplaidumas <...>“

10      1994 m. vasario 4 d. laišku Prancūzijos finansų ministerija perdavė ieškovės bylą Komisijai pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 (OL L 253, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 2454/93), išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 302, p. 1), 905 straipsnyje nustatytą procedūrą. Ši nuostata yra skyriuje, kuriame išvardytos kelios konkrečios standartinės situacijos, kurioms esant laikoma, kad sąlygos, reikalingos grąžinti muitą, yra įvykdytos arba neįvykdytos. Vienoje iš šių situacijų nacionalinės institucijos turi teisę nuspręsti, ar grąžinti muitą, ar ne. Kita vertus, tais atvejais, kai jos negali priimti tokio sprendimo, o prašymas grindžiamas įrodymais, galinčiais pateisinti muito grąžinimą, nacionalinės institucijos privalo perduoti bylą Komisijai, kad ši priimtų sprendimą. Komisijai perduodamoje byloje turi būti nurodyta visa informacija, reikalinga nuodugniai išnagrinėti pateikiamą bylą.

11      Nustačiusi, kad jai valstybės narės pateiktos informacijos nepakanka, Komisija gali paprašyti papildomos informacijos. Pasikonsultavusi su ekspertų grupe, kurią sudaro visų valstybių narių atstovai, susirinkę į komiteto, sprendžiančio atleidimo nuo muitų klausimus, posėdį nagrinėti konkretų atvejų, Komisija nusprendžia, ar išnagrinėtoji ypatinga situacija sudaro pakankamą pagrindą grąžinti muitus (907 straipsnis). Apie sprendimą turi būti pranešta atitinkamai valstybei narei ir, remdamosi šiuo sprendimu, nacionalinės valdžios institucijos turi priimti sprendimą dėl konkretaus asmens prašymo (908 straipsnis).

12      Prie savo 1994 m. vasario 4 d. laiško Prancūzijos finansų ministerija pridėjo dviejų puslapių bylą, kurioje ieškovės padėtis 1990–1992 m. laikotarpiu apibūdinta nenurodant nei iki 1990 m. jos atžvilgiu taikytos muitų sistemos, nei 1990 m. liepos mėn. atlikto sistemos pakeitimo, nei susirašinėjimo su ieškove 1988–1992 m. dėl galimo grąžinimo ir muitinės sandėlio steigimo. Byloje, be kita ko, nurodyta:

–        atgabenusi prekes, ieškovė nesugebėjo nurodyti, kurios detalės bus montuojamos į civilinius, o kurios – į karinius orlaivius, todėl ji nepateikė prašymo leisti taikyti ypatingos prekių paskirties procedūrą,

–        ieškovė išleido importuotas prekes į laisvą apyvartą ir sumokėjo atitinkamus muitus, nors ji galėjo pasinaudoti galimybe neapmuitinti šių prekių, taikydama minėtą procedūrą,

–        muitinės tarnybų patarimu ieškovė sandėliuoja importuotas prekes muitinės sandėlyje nuo 1993 metų.

Prie minėtos bylos pridėtuose apskaitos ir muitinės dokumentuose yra ir ieškovės 1993 m. liepos 12 d. laiškas Muitinės ir netiesioginių mokesčių generaliniam direktoratui, kuriame ji paminėjo lengvatinio tarifų režimo nebetaikymą nuo 1990 m. liepos 1 d., dėl įvairių taikytinų teisės aktų pakeitimų užtrukusį jos muitinės sandėlio įsteigimą 1993 m. sausio 1 d. ir jai duotą patvirtinimą, kad galima prašyti grąžinti 1990, 1991 ir 1992 m. sumokėtus muitus.

13      1994 m. vasario 4 d. perduotoje byloje Prancūzijos valdžios institucija pasiūlė leisti grąžinti muitus, sumokėtus už „civiliniam“ naudojimui skirtas detales. Ieškovė iš tiesų neturėjusi galimybės atskirti tokių detalių a priori, nes jos buvo tos pačios, nepaisant orlaivio rūšies. Siekdama didesnio produktyvumo, ieškovė visas prekes importavusi kartu, užuot detales civiliniams orlaiviams importavusi atskirai. Nagrinėjamoms detalėms buvo pritaikyta ypatingos paskirties procedūra. Prancūzijos administracija manė, kad „šios bendrovės negalima apkaltinti nei aplaidumu, nei apgaule“.

14      Gavusi Komisijos prašymą, 1994 m. gegužės mėn. ministerija papildė bylą nusiųsdama duomenis ir muitinės deklaracijos kopiją.

15      1994 m. liepos 18 d., remdamasi bylos dokumentais ir pasikonsultavusi su ekspertų grupe, sudaryta pagal galiojančius teisės aktus, Komisija, vadovaudamasi 13 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą REM 4/94, kuriuo muito grąžinimas šiuo atveju buvo pripažintas nepagrįstu remiantis tokiais motyvais:

–        ieškovė neįvykdė nė vienos Reglamente Nr. 4142/87 nustatytos sąlygos, reikalingos taikyti palankią importo procedūrą dėl ypatingos paskirties, būtent – negavo išankstinio raštiško leidimo, o toks leidimas neturi grįžtamosios galios,

–        teisės aktų nesilaikymas nėra ypatinga situacija 13 straipsnio prasme,

–        įvykdyta daug importo operacijų ir klaida buvo kartojama,

–        ieškovė elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai.

16      Apie šį sprendimą Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijai, kuri 1994 m. rugpjūčio 13 d. laišku informavo ieškovę apie šį sprendimą ir pagrindinius jo motyvus. Iš antspaudo ant laiško matyti, kad jį ieškovė gavo 1994 m. rugpjūčio 23 dieną.

 Procedūra

17      Tokiomis aplinkybėmis ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1994 m. spalio 18 dieną.

18      Rašytinė proceso dalis vyko įprasta tvarka. Išklausęs šalių pastabas, 1995 m. kovo 9 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas perdavė bylą pirmajai kolegijai, kurią sudarė trys teisėjai. Vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį nesiimdamas parengiamųjų tyrimo priemonių. Tačiau jis ėmėsi tam tikrų proceso organizavimo priemonių. 1995 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdyje buvo išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo klausimus. Žodinio nagrinėjimo pabaigoje pirmininkas paskelbė žodinės proceso dalies pabaigą.

 Šalių reikalavimai

19      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti 1994 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimą REM 4/94, skirtą Prancūzijos Respublikos muitų ir netiesioginių mokesčių generaliniam direktoratui,

–        pripažinti prašymą dėl grąžinimo, atsiųstą per Prancūzijos muitinės generalinį direktoratą, iš principo pagrįstu, pavedant šiam direktoratui nustatyti grąžintino muito dydį,

–        priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

20      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl prašymo panaikinti sprendimą

21      Pagrįsdama savo prašymus ieškovė nurodo tris pagrindus, susijusius su rungtyniškumo principo pažeidimu tiek, kiek ji neturėjo galimybės išdėstyti Komisijai savo argumentų, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu tiek, kiek ginčijamas sprendimas pažeidė lūkesčius, kuriuos ji teisėtai galėjo turėti atsižvelgiant į Prancūzijos muitinės įstaigos nurodymus dėl sumokėtų muitų grąžinimo, ir klaidingu sąvokos „ypatinga padėtis“ 13 straipsnio prasme išaiškinimu tiek, kiek akivaizdu, jog Komisija neišnagrinėjo jos faktinės padėties visų atitinkamų galimybių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad visų pirma reikia išnagrinėti rungtyniškumo principo pažeidimu grindžiamą pagrindą.

Dėl rungtyniškumo principo pažeidimu grindžiamo pagrindo

Šalių argumentai

22      Ieškovė teigia, kad rungtyniškumo principas, kuris yra būtinas siekiant užtikrinti teisę į gynybą (pripažįstamą pagrindiniu Bendrijos teisės principu), yra bendro pobūdžio taisyklė, pagal kurią tiems, kuriems yra skirti valdžios sprendimai, turintys pastebimą poveikį jų interesams, turi būti sudaryta galimybė tinkamai pareikšti savo nuomonę (1974 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Transocean Marine Paint prieš Komisiją, 17/74, Rink. p. 1063, 15 punktas ir 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 7 punktas). Rungtyniškumo principas taikytinas ne tik tose procedūrose, kurios gali baigtis sankcijų nustatymu, bet ir tose, kurios įmonėms gali turėti nepalankių padarinių, o šiuo atveju taip ir yra.

23      Ieškovė primena, kad ji neturėjo galimybės išdėstyti savo argumentų nei ekspertų grupei, nei Komisijos tarnyboms. Tokiomis aplinkybėmis ji tvirtina, kad pažeidusi rungtyniškumo principą Komisija padarė vertinimo klaidą, o Reglamento Nr. 4142/87 taikymas visiškai neatitiko ieškovės faktinės padėties. Iš tiesų Komisijai perduotoje byloje Prancūzijos muitinės administracija neatskleidė savo pačios vaidmens įvykiuose, lėmusiuose prašymo dėl grąžinimo pateikimą. Taigi iš ieškovės buvo atimta galimybė išdėstyti pagrindinius argumentus, kad apgintų savo bylą Komisijoje ir ekspertų grupėje.

24      Pripažindama rungtyniškumo principo svarbą Komisija nurodo Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią sprendimų dėl grąžinimo priėmimo tvarka, kurią sudaro įvairūs etapai nacionaliniu (įmonės prašymo pateikimas, pradinis jo nagrinėjimas muitinės įstaigoje) ir Bendrijos lygmeniu (prašymo pateikimas Komisijai, bylos nagrinėjimas komitete, sprendžiančiame atleidimo nuo muitų klausimus, konsultavimasis su ekspertų grupe, Komisijos sprendimo priėmimas, pranešimas atitinkamai valstybei narei), suinteresuotosioms šalims užtikrina visas būtinas teisines garantijas (1983 m. kovo 17 d. Sprendimas Control Data prieš Komisiją, 294/81, Rink. p. 911; 1984 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Van Gend & Loos prieš Komisiją, 98/83 ir 230/83, Rink. p. 3763 ir 1993 m. liepos 6 d. Sprendimo CT Control (Roterdamas) ir JCT Benelux prieš Komisiją, C‑121/91 ir C‑122/91, Rink. p. I‑3873, 48 punktas).

25      Ji tvirtina, kad šiuo atveju ši procedūra buvo vykdoma tinkamai bei sudarant ieškovei galimybę pateikti savo argumentus Prancūzijos valdžios institucijoms, pateikusioms prašymą dėl grąžinimo Komisijai ir ekspertų grupei. Nors Prancūzijos valdžios institucijos neatskleidė savo vaidmens šioje byloje, neabejotina, kad jos nusprendė to neminėti arba dėl to, kad tai buvo neįrodyta, arba dėl to, kad tai neturėjo reikšmės prašymo nagrinėjimui iš esmės. Be to, atsižvelgdama į nacionalinių institucijų perduotą bylą, Komisija nematė reikalo prašyti papildomos informacijos, kuri bet kuriuo atveju negalėjo pakeisti sprendimo esmės.

26      Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą dėl galimų sąsajų su 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimu Technische Universitaet Muenchen, (C‑269/90, Rink. p. I‑5469) Komisija nurodė, jog šios Teisingumo Teismo praktikos pritaikyti dabartiniam ginčui neįmanoma. Priežastys, dėl kurių šiose dviejose bylose buvo kreiptasi į Komisiją, iš tikrųjų yra nesulyginamos: byla C‑269/90 buvo susijusi su prašymo neapmuitinti mokslinių prietaisų techniniu įvertinimu tinkamiausiame sprendimo priėmimo lygmenyje, nes nacionalinė valdžios institucija manė, kad Komisija, padedama valstybių narių, buvo geresnėje nei ji pati padėtyje atlikti techninio pobūdžio palyginimus ir patikrinti, ar panašūs prietaisai egzistuoja visoje Bendrijoje; nagrinėjama byla, atvirkščiai, yra susijusi su muitų grąžinimu, o klausimas dėl kompetentingo lygio nustatymo iškilo dėl to, kad sprendimas ir jo padariniai yra susiję su Bendrijos nuosavomis lėšomis; tokiu atveju teisę nuspręsti grąžinti įgyja Komisija, o valstybė narė išsaugo teisę nuspręsti negrąžinti. Komisija pakartojo, kad bet kuriuo atveju papildoma informacija, kurią ieškovė būtų pateikusi savo ieškiniui pagrįsti, nebūtų pakeitusi ginčijamo sprendimo esmės.

27      Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą dėl ypatingos paskirties procedūros Komisija galiausiai nurodė, kad leidimo gavimas yra būtina šios procedūros taikymo sąlyga. Savaime suprantama, kad leidimo suteikimo etapu ir visų pirma išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijos pateikimo etapu šios procedūros vykdytojas turi sugebėti nurodyti prekes, kurios tenkina ypatingos paskirties įforminimo sąlygas. Todėl vienintelis teisėtas kelias ieškovei buvo nurodyti šias prekes vėliausiai išleidimo į laisvą apyvartą deklaracijos pateikimo momentu. Tačiau aišku, kad jei ieškovė manė negalinti suskirstyti prekių pagal panaudojimą civilinei arba karinei paskirčiai jų išleidimo į laisvą apyvartą momentu, išankstinis leidimas taikyti ypatingos paskirties procedūrą neturėjo prasmės. Iš to Komisija daro išvadą, kad bet kuriuo atveju ieškovei, net jei ji būtų norėjusi, nebūtų buvęs išduotas leidimas taikyti ypatingos paskirties procedūrą ir ji negalėtų pasinaudoti tokiu leidimu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

28      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, remiantis pirmiau apibūdintais teisės aktais, administracinė procedūra, pagal kurią priimtas ginčijamas sprendimas, buvo sudaryta iš skirtingų etapų, pirma, nacionaliniu lygmeniu, per kurį ieškovė pateikė prašymą dėl grąžinimo ir jį pagrindžiančius dokumentus Prancūzijos valdžios institucijai, ir, antra, Bendrijos lygmeniu, per kurį Prancūzijos valdžios institucija parengė ieškovės bylą ir perdavė ją Komisijai, kuri, pasikonsultavusi su ekspertų grupe, pripažino prašymą dėl grąžinimo nepagrįstu.

29      Šiuo klausimu Komisija, nurodydama minėtus sprendimus Control Data prieš Komisiją, Van Gend & Loos prieš Komisiją ir ypač CT Control (Roterdamas) ir JCT Benelux prieš Komisiją, tvirtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės teisė būti išklausytai nebuvo pažeista, nes ginčijamos procedūros metu ieškovei buvo suteikta galimybė visus savo argumentus išdėstyti Prancūzijos valdžios institucijoms, o jos bylą, kurią perdavė šios institucijos, turėjo ir ekspertų grupė, ir Komisija.

30      Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės teisė būti išklausytai tokios procedūros, kokia nagrinėjama šioje byloje, metu pirmiausia turi būti užtikrinta santykiuose tarp suinteresuotojo asmens ir nacionalinės valdžios institucijos. Iš tikrųjų Reglamentas Nr. 2454/93 tik numato, pirma, ryšius tarp suinteresuotojo asmens ir valdžios institucijos ir, antra, tarp šios institucijos ir Komisijos. Nors šis teisės aktas nenumato tiesioginių Komisijos tarnybų ir suinteresuotojo asmens kontaktų, tai nebūtinai reiškia, kad kiekvienu atveju, kai Komisijai perduodamas prašymas dėl grąžinimo, ji gali apsiriboti informacija, kurią jai pateikė nacionalinė valdžios institucija. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 2454/93 905 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Komisija gali paprašyti atitinkamos valstybės narės pateikti papildomos informacijos. Todėl reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Komisija privalėjo pateikti tokį prašymą, kad būtų užtikrinta ieškovės teisė būti išklausytai, t. y. pateikti papildomus paaiškinimus, ieškovės iš pradžių nurodytus Prancūzijos valdžios institucijai ir vėliau perduotus Komisijai.

31      Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo 24 ir 29 punktuose minėtų bylų faktinių aplinkybių. Iš tikrųjų šiuo metu nagrinėjamoje byloje ieškovė remiasi nacionalinių valdžios institucijų sudarytos ir perduotos bylos neišbaigtumu, o tokių kaltinimų nebuvo pareikšta nė vienoje iš trijų minėtų bylų. Byloje CT Control (Roterdamas) ir JCT Benelux prieš Komisiją ieškovai net pripažino, kad visi argumentai, kuriuos jie pateikė, buvo paminėti su jais susijusiame prašyme ir kad nebuvo jokių naujų aplinkybių, kuriomis jie galėtų papildyti savo argumentus (sprendimo 49 punktas). Šiuo metu nagrinėjamu atveju, atvirkščiai, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo nustatytas proceso organizavimo priemones, ieškovė pareiškė, kad ji neprisidėjo prie bylos rengimo, kad jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su šia byla prieš jos perdavimą ir kad ji faktiškai niekada jos nematė.

32      Be to, reikėtų priminti, kad minėtame sprendime Technische Universitaet Muenchen, susijusiame su mokslo prietaiso neapmuitinimu, Teisingumo Teismas nusprendė, jog su sudėtingais techniniais įvertinimais susijusioje administracinėje procedūroje Komisija turi diskreciją, ir pažymėjo, kad ši diskrecija neatsiejama nuo administracinėse procedūrose Bendrijos teisinės sistemos suteikiamų fundamentalios svarbos garantijų, apimančių suinteresuotojo asmens teisę pareikšti savo nuomonę, užtikrinimu (13 ir 14 punktai). Kadangi atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose importuotojui nebuvo numatyta galimybė paaiškinti savo poziciją Komisijai, nors jo informacija apie importuoto mokslo prietaiso požymius bei numatomą jo paskirtį galėjo būti labai naudinga, Teisingumo Teismas nusprendė, jog teisė būti išklausytam tokioje procedūroje reikalauja, kad procedūros Komisijoje metu suinteresuotajai šaliai būtų sudaryta galimybė apibūdinti savo padėtį ir tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl faktinių aplinkybių reikšmės ir prireikus dėl Bendrijos institucijos turimų dokumentų (23–25 punktai).

33      Reikia išnagrinėti, ar pirmiau išdėstyti Teisingumo Teismo motyvai taip pat gali būti reikšmingi tokiai 13 straipsnio taikymo procedūrai, kokia nagrinėjama šioje byloje. Šiuo atžvilgiu neabejotina, kad Komisija pagrįstai nurodė, jog ji retai atlieka „sudėtingus techninius įvertinimus“ tuomet, kai sprendžia dėl muitų grąžinimo ar negrąžinimo. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas mano, kad suinteresuotosios šalies teisę būti išklausytam Komisijoje lemia ne ypač techninis bylos pobūdis, bet diskrecija, kurią ji turi šioje srityje.

34      Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad daugeliu atžvilgių Komisija turi diskreciją taikydama 13 straipsnį, kurį Teisingumo Teismas apibūdino kaip „bendrąją teisingumo nuostatą“ (1983 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Schoellershammer prieš Komisiją, 283/82, Rink. p. 4219, 7 punktas). Viena vertus, ši nuostata susijusi su „ypatingomis situacijomis“, o tai būtinai reiškia, kad Komisija turi atsižvelgti ir įvertinti daug faktinės ir teisinės informacijos, kuri gali būti reikšminga jos galutiniam sprendimui priimti. Kita vertus, Komisija turi patikrinti, ar suinteresuotoji šalis yra kalta ne tik dėl aplaidumo, bet dėl „akivaizdaus aplaidumo“. Galiausiai pagal Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnį prieš priimdama sprendimą Komisija turi pasikonsultuoti su ekspertų grupe, vadinasi, ji gali pasirinkti, ar vadovautis minėtos grupės nuomone, ar ja nesivadovauti. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas mano, kad 13 straipsnio taikymo procedūroje Komisija turi bent jau tokią diskreciją, kokią Teisingumo Teismas jai pripažino minėtame sprendime Technische Universitaet Muenchen. Iš to išplaukia, kad teisė būti išklausytam muitų grąžinimo procedūrose turi būti užtikrinama.

35      Šioje byloje reikia konstatuoti, kad Prancūzijos institucijų Komisijai perduotoje byloje yra 1993 m. liepos 12 d. ieškovės laiškas muitinės įstaigai, kuriame ji nurodo muitinės sandėlio steigimo sunkumus bei laikotarpiu nuo 1990 m. iki 1992 m. sumokėto muito grąžinimo galimybės „patvirtinimą“. Tačiau byloje nėra ieškovės ir Prancūzijos muitinės administracijos susirašinėjimo dėl šių dviejų klausimų. Todėl atrodo, kad Komisija priėmė ginčijamą sprendimą remdamasi neišsamia bylos medžiaga.

36      Reikia pridurti, kad savo byloje Prancūzijos institucijos pasiūlė grąžinti muitą pažymėdamos, jog ieškovės negalima apkaltinti „aplaidumu“. Kadangi Komisija ketino nukrypti nuo šios pozicijos ir atmesti prašymą dėl grąžinimo taip pat dėl to, kad ieškovė buvo „akivaizdžiai aplaidi“ (žodį „akivaizdžiai“ į šią formuluotę įterpė minėtas 1986 m. spalio 7 d. Reglamentas Nr. 3069/86), ji privalėjo pasirūpinti, kad Prancūzijos institucijos išklausytų ieškovę. Iš tiesų sprendimas dėl aplaidumo laipsnio yra susijęs su sudėtingu teisiniu vertinimu, kuris turėjo būti atliktas atsižvelgiant į visas susijusias faktines aplinkybes, įskaitant nacionalinės valdžios institucijos sprendimus ieškovės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad tokioje situacijoje, kai Komisija ieškovei pareiškė rimtus kaltinimus dėl „akivaizdaus aplaidumo“, nacionalinės valdžios institucijos užtikrinimas, kad ieškovė būtų išklausyta, buvo kur kas būtinesnis nei minėtoje Technische Universitaet Muenchen byloje, kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad importuotojas turėjo būti išklausytas tuo metu, kai Komisijoje vyko procedūra, nors šioje tebuvo nagrinėjamas mokslo prietaiso objektyvus techninis įvertinimas.

37      Be to, aplinkybė, kurią nurodė Komisija, kad net ekspertų grupės, su kuria buvo konsultuotasi prieš priimant ginčijamą sprendimą, narys, atstovaujantis Prancūzijai, siūlė negrąžinti muitų, yra nereikšminga. Iš tikrųjų nebuvo įrodyta ir net nebuvo teigiama, kad šis narys buvo susipažinęs su visomis šios bylos aplinkybėmis.

38      Vadinasi, ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal administracinę procedūrą, kurios metu buvo pažeista ieškovės teisė būti išklausytai.

39      Kadangi Komisija tvirtina, kad net jei būtų buvę atsižvelgta į Pirmosios instancijos teismui ieškovės pateiktą papildomą informaciją, tai nebūtų turėję jokio poveikio ginčijamam sprendimui, reikia pabrėžti, kad šis argumentas, kuriuo Komisija, atrodo, siekia paneigti pirmiau nustatyto procedūros trūkumo reikšmę, turi būti atmestas. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas negali atstoti kompetentingos administracinės institucijos arba nurodyti rezultatų, kuriuos ši pasieks pagal naują administracinę procedūrą, atsižvelgdama į Prancūzijos valdžios institucijų ir ieškovės papildytą bylą. Be to, ekspertų grupei, su kuria pagal Reglamento Nr. 2454/93 907 straipsnį Komisija privalo konsultuotis prieš priimdama sprendimą, dar nebuvo pateikta ši papildyta byla, todėl ji negalėjo pareikšti savo nuomonės atsižvelgdama į visas faktines aplinkybes.

40      Iš viso to, kas pirmiau išdėstyta, išplaukia, kad rungtyniškumo principo pažeidimu grindžiamą pagrindą reikia pripažinti pagrįstu. Todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nesant reikalo priimti sprendimą dėl kitų ieškovės nurodytų pagrindų.

 Dėl reikalavimo pripažinti prašymą dėl grąžinimo pagrįstu

41      Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą ieškovė nurodė, kad ji palaikytų savo reikalavimą dėl šio pripažinimo, net jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymėjo, kad savo ieškinį dėl grąžinimo ji iš esmės grindė teisėtais lūkesčiais, kurių ji turėjo dėl Prancūzijos valdžios institucijų patvirtinimų, susijusių su sumokėtų muitų grąžinimu. Jurisdikciją dėl šio teisės klausimo, kurio nagrinėjimas nepatenka į įprastos procedūros pagal Reglamento Nr. 2454/93 905 ir paskesnius straipsnius taikymo sritį, turi tik Pirmosios instancijos teismas ir tai suteikia jam teisę priimti tiesiogiai vykdytiną sprendimą dėl ieškovės prašomo grąžinimo.

42      Šiuo klausimu pakanka priminti, kad iš nusistovėjusios Bendrijos teismų praktikos matyti, jog nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą pagal EB sutarties 173 straipsnį, Bendrijos teismas negali nurodyti Bendrijos institucijai imtis priemonių, įvykdančių Bendrijos teismo sprendimą panaikinti institucijos sprendimą, nepasisavindamas administracinės institucijos išimtinių teisių (žr., pavyzdžiui, 1994 m. gegužės 27 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties J prieš Komisiją, T‑5/94, Rink. p. II‑391, 17 punktą ir 1990 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Barbi prieš Komisiją, T‑73/89, Rink. p. II‑619, 38 punktą). Iš tiesų EB sutarties 176 straipsnis, pagal kurį institucija, kurios teisės aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių, išsamiai reglamentuoja šią sritį. Reikia pridurti, jog bet kuriuo atveju šioje byloje Komisija privalo iš naujo pradėti administracinę procedūrą, todėl Pirmosios instancijos teismui yra per anksti nagrinėti teisėtų lūkesčių principo pažeidimu grindžiamą pagrindą.

43      Iš to išplaukia, kad reikalavimas pripažinti prašymą dėl grąžinimo pagrįstu turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia :

1.      Panaikinti 1994 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimą REM 4/94, skirtą Prancūzijos Respublikos muitų ir netiesioginių mokesčių generaliniam direktoratui.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.

Kirschner

Kalogeropoulos

Tiili

Paskelbta 1995 m. lapkričio 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

       Pirmininkas

H. Jung

 

      H. Kirschner


* Proceso kalba: prancūzų.