Byla C‑213/19
Europos Komisija
prieš
Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę
2022 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – ESS 4 straipsnio 3 dalis – SESV 310 straipsnio 6 dalis ir 325 straipsnis – Nuosavi ištekliai – Muitai – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – Kova su sukčiavimu – Veiksmingumo principas – Valstybių narių įsipareigojimas pateikti Europos Komisijai nuosavus išteklius – Valstybių narių finansinė atsakomybė nuosavų išteklių praradimo atveju – Kinijos kilmės tekstilės ir avalynės importas – Didelės apimties ir sisteminis sukčiavimas – Organizuotas nusikalstamumas – Įsipareigojimų nevykdantys importuotojai – Muitinė vertė – Nuvertinimas – Apmokestinimo PVM bazė – Sisteminio muitinio tikrinimo, pagrįsto rizikos analize ir atliekamo prieš išleidžiant atitinkamas prekes, nebuvimas – Sisteminio garantijų pateikimo nebuvimas – Metodas, naudojamas įvertinti prarastų tradicinių nuosavų išteklių, susijusių su importu, kuris kelia didelę riziką būti įvykdytu nuvertinant prekes, sumą – Statistinis metodas, pagrįstas Sąjungos lygiu nustatytomis vidutinėmis kainomis – Leistinumas“
1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ieškinys prieš valstybę narę, kuri išstojo iš Europos Sąjungos – Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo – 86 straipsnis – Teisingumo Teismo kompetencija nagrinėti ieškinius Jungtinei Karalystei dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikštus prieš pereinamojo laikotarpio pabaigą ir po pabaigos
(SESV 258 straipsnis; Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 86, 136 ir 160 straipsniai)
(žr. 120, 121 punktus)
2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Procesas – Siekiamas tikslas – Objektyvus konstatavimas, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV arba antrinės teisės aktą – Nustatymas, ar konkrečiu atveju buvo pažeista Sąjungos teisė
(SESV 258 straipsnis)
(žr. 162 punktą)
3. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Prašymas nurodyti valstybei narei imtis tam tikrų priemonių – Prašymas pateikti nustatytas tradicinių nuosavų išteklių sumas – Priimtinumas
(SESV 258 straipsnis)
(žr. 182–189 punktus)
4. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Sąjungos finansinių interesų apsauga – Kova su sukčiavimu ir kitais neteisėtais veiksmais – Valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas ir atgrasančias sankcijas ir tikrinimo priemones – Apimtis – Europos Sąjungos finansiniams interesams muitų srityje kenkiantys pažeidimai – Tiesioginis ryšys tarp pajamų iš bendrojo tarifo muitų rinkimo ir atitinkamų išteklių pateikimo – Muitinis tikrinimas – Konkretūs įpareigojimai pasiekti rezultatą – Tikrinimo priemonių pobūdis, kuris turi būti nustatytas atsižvelgiant į sukčiavimo ar neteisėtos veiklos ypatumus, o ne abstrakčiai ir statiškai
(SESV 325 straipsnis)
(žr. 209–220 punktus)
5. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga – Prezumpcijomis pagrįstas ieškinys – Ieškinio atmetimas
(SESV 258 straipsnis)
(žr. 221 punktą)
6. Valstybės narės – Įsipareigojimai – Iš ESS 4 straipsnio 3 dalies kylantis bendras įpareigojimas – Konkretizavimas tam tikroje srityje konkrečiu straipsniu – Įsipareigojimų neįvykdymas tik atsižvelgiant į konkretų straipsnį
(ESS 4 straipsnio 3 dalis, SESV 325 straipsnio 3 dalis)
(žr. 261 punktą)
7. Muitų sąjunga – Muitų teisės aktų taikymas – Bendrijos muitinės kodeksas – Sąjungos muitinės kodeksas – Tikrinimo priemonės, kurių turi imtis valstybių narių muitinės – Reikalavimas, kad šios priemonės būtų grindžiamos rizikos analize – Įpareigojimas taikyti rizikos valdymą – Garantijos pateikimas – Būtinybė reikalauti pateikti tokią garantiją – Valstybių narių muitinių diskrecija – Ribos – Pareiga laikytis veiksmingumo principo – Apimtis – Įpareigojimas įtraukti į apskaitą muitinės skolas
(Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnis ir 220 straipsnio 1 dalis; Sąjungos muitinės kodekso 46 straipsnis ir 105 straipsnio 3 dalis; Komisijos reglamento Nr. 2454/93, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 3254/1994, 248 straipsnio 1 dalis ir Komisijos reglamento Nr. 2015/2447 244 straipsnis)
(žr. 272–298, 300, 301, 303, 305, 333 punktus)
8. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pateikimas – Valstybių narių atsakomybė – Apimtis – Tiesioginio ryšio tarp pajamų iš muitų rinkimo ir atitinkamų tradicinių nuosavų išteklių pateikimo Komisijai buvimas – Valstybių narių įsipareigojimas užtikrinti veiksmingą visų nuosavų išteklių surinkimą
(SESV 325 straipsnio 1 dalis)
(žr. 346, 358, 359, 362 punktus)
9. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pateikimas – Atleidimas – Sąlygos – „Force majeure“ ar kitos priežastys, už kurias valstybė narė neatsako – Neatgautinos sumos – Procedūros, kuria nustatoma teisė į atleidimą, nesilaikymas – Pasekmės
(Tarybos reglamento Nr. 609/2014 13 straipsnio 2-4 dalys)
(žr. 380–395 punktus)
10. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pateikimas – Delspinigiai už pavėluotai pateiktas sumas – Atitinkamos valstybės narės susilaikymas nuo pateikimo – Teisingumo Teismo konstatavimas, kad neįvykdyti įsipareigojimai – Pareiga mokėti delspinigius – Išimtis – Pateikimas su išlygomis
(Tarybos reglamento Nr. 1150/2000 9 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnis bei Tarybos reglamento Nr. 609/2014 9 straipsnio 1 dalis ir 12 straipsnis)
(žr. 398–401 punktus)
11. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pateikimas – Nenustatymas ir nepateikimas nesant „force majeure“ priežasčių arba priežasčių, dėl kurių būtų visiškai neįmanoma išieškoti ir už kurias valstybė narė neatsako – Įsipareigojimų neįvykdymas
(SESV 325 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1150/2000 2, 6, 9, 10, 11 ir 17 straipsniai ir Reglamento Nr. 609/2014 2, 6, 9, 10, 12 ir 13 straipsniai; Tarybos sprendimų 2007/436 ir 2014/335 2 ir 8 straipsniai)
(žr. 404 punktą)
12. Muitų sąjunga – Bendrasis muitų tarifas – Muitinė vertė – Nustatymas – Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos paskirstymas – Valstybių narių išimtinė kompetencija ir atsakomybė – Apimtis
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 952/2013 70-74 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 2913/92, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 648/2005, 29-31 straipsniai)
(žr. 412, 413 punktus)
13. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Valstybių narių atliekamas nustatymas ir pateikimas – Nenustatymas ir nepateikimas nesant „force majeure“ priežasčių arba nesant priežasčių, dėl kurių būtų visiškai neįmanoma išieškoti ir už kurias valstybė narė neatsako – Muitinės patikrinimų, kuriais siekiama nustatyti realią prekių kainą, neatlikimas – Neįmanomumas atlikti patikrinimų – Muitinės žinojimas apie prekių nuvertinimą – Sistemingas deklaruotų verčių pripažinimas – Prarastų nuosavų išteklių sumų nustatymas remiantis statistiniais duomenimis – Priimtinumas
(SESV 325 straipsnis)
(žr. 445–447 punktus)
14. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas įsipareigojimų neįvykdymas – Pasekmės – Komisijos pareigos – Pareiga užtikrinti teismo sprendimo vykdymą – Apimtis – Valstybės narės mokėtini tradiciniai nuosavi ištekliai – Prarasti ištekliai – Mokėtinos sumos apskaičiavimas iš naujo – Atsižvelgimas į bendrą importo, kuris turi būti laikomas įvykdytu nuvertinant prekes, kiekį – Atsižvelgimas į įsipareigojimų nevykdančios valstybės reikalaujamas skolas – Statistinio metodo taikymas nustatant importo nuvertinant prekes vertę
(SESV 258 straipsnis)
(žr. 475, 517–519, 526 punktus)
15. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Valstybės narės mokėtini tradiciniai nuosavi ištekliai – Sumos apskaičiavimas – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas
(SESV 258 straipsnis)
(žr. 524, 525 punktus)
16. Valstybės narės – Įsipareigojimai – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga – Sąjungos teisės taikymas – Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Pareiga supaprastinti Komisijos atliekamą Sąjungos teisės taikymą kontroliuojant Teisingumo Teismui – Apimtis – Pateisinamųjų ir kitų reikalingų dokumentų pateikimas Komisijai – Įtraukimas – Nepateikimas – Įsipareigojimų neįvykdymas
(ESS 4 straipsnio 3 dalis ir 17 straipsnis)
(žr. 527, 584–586, 598, 600, 601 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
17. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Ištekliai iš pridėtinės vertės mokesčio – Rinkimo bazė – Apskaičiavimo metodas – Tiesioginio ryšio tarp mokesčio surinkimo ir šių išteklių pateikimo Komisijai buvimas – Valstybių narių įsipareigojimas užtikrinti veiksmingą visų nuosavų išteklių surinkimą – Apimtis – Į Sąjungos biudžetą nepatekę nuosavi ištekliai dėl sukčiavimo – Įskaitymas – Sąlyga – Grynosios mokesčio pajamos, kurias faktiškai paveikė sukčiavimas
(Tarybos reglamento Nr. 1553/89 3 straipsnis)
(žr. 567–576 punktus)
Santrauka
Nesiėmusi priemonių, būtinų kovai su sukčiavimu, atsiradusiu dėl importo nuvertinant tekstilę ir avalynę iš Kinijos, Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su muitiniu tikrinimu ir Sąjungos nuosavų išteklių pateikimu:
Jungtinė Karalystė turėjo atsižvelgti į rizikos profilius ir muitinio tikrinimo rūšis, kurias jai rekomendavo OLAF ir Komisija
Nuo 2005 m. sausio 1 d. Europos Sąjunga panaikino visas kvotas, taikytinas, be kita ko, Kinijos kilmės tekstilės ir aprangos importui.
2007, 2009 ir 2015 m. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) išsiuntė valstybėms narėms savitarpio pagalbos pranešimus ir jas informavo, be kita ko, apie iš Kinijos importuotos tekstilės ir avalynės didelio nuvertinimo riziką (tai atlikdavo vadinamosios „priedangos įmonės“, kurios buvo įregistruotos turint vienintelį tikslą – suteikti teisėtumo įvaizdį sukčiavimo operacijai). OLAF paragino visas valstybes nares stebėti tokių prekių importą, atlikti tinkamą muitinį tikrinimą ir imtis tinkamų apsaugos priemonių, jeigu kyla įtarimas dėl dirbtinai mažų sąskaitose faktūrose nurodytų kainų.
Šiuo tikslu OLAF sukūrė Sąjungos lygio duomenimis grindžiamą rizikos vertinimo priemonę. Ši priemonė, grindžiama vidurkio, nustatyto remiantis „pataisyta vidutine kaina“, apskaičiavimu, reiškia „priimtiną minimalią kainą“, naudojamą kaip rizikos profilis ar riba, leidžianti valstybių narių muitinėms nustatyti deklaruotas ypač žemas importo vertes, taigi ir importą, keliantį didelę riziką, kad jis įvykdytas nuvertinant prekes.
2011 ir 2014 m. Jungtinė Karalystė dalyvavo Komisijos ir OLAF vykdomose priežiūros operacijose, kuriomis siekta užkirsti kelią tam tikrai sukčiavimų nuvertinant prekes rizikai, tačiau netaikė pagal OLAF metodą apskaičiuotų „priimtinų minimalių kainų“ ir nevykdė šias kainas pritaikius muitinės parengtų pranešimų dėl papildomų mokėjimų.
Per kelis dvišalius susitikimus OLAF rekomendavo kompetentingoms Didžiosios Britanijos institucijoms remtis Sąjungos lygiu nustatytais rizikos rodikliais, kurie yra „priimtinos minimalios kainos“. OLAF teigimu, importo sukčiaujant į Jungtinę Karalystę gerokai padaugėjo dėl netinkamų šios valstybės muitinės atliktų patikrinimų, skatinančių sukčiaujant atliekamų operacijų, susijusių su kitomis valstybėmis narėmis, perkėlimą į šią valstybę narę. OLAF nuomone, Jungtinė Karalystė nesilaikė jos rekomendacijų ir išleido atitinkamas prekes į laisvą apyvartą vidaus rinkoje neatlikusi tinkamo muitinio tikrinimo, todėl didžioji dalis mokėtinų muitų nebuvo nei surinkta, nei pateikta Komisijai.
Manydama, kad Jungtinė Karalystė nei įtraukė į apskaitą teisingas muitų sumas, nei pateikė jai teisingas tradicinių nuosavų išteklių ir nuosavų išteklių iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumas, susijusias su tam tikros Kinijos kilmės tekstilės ir avalynės importu, Komisija pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti, kad ši valstybė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos muitų teisės aktus, susijusius su kontrole ir priežiūra nuosavų išteklių išieškojimo srityje, muitų teise ir PVM.
Teisingumo Teismas savo sprendimu, posėdžiaudamas didžiosios kolegijos sudėtimi, iš dalies patenkino Komisijos ieškinį ir iš esmės nusprendė, kad Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę, nes netaikė veiksmingų muitinio tikrinimo priemonių ir neįtraukė teisingų muitų sumų ir todėl nepateikė Komisijai teisingos tradicinių nuosavų išteklių, susijusių su tam tikru Kinijos kilmės tekstilės prekių ir avalynės importu(1), sumos ir nepranešė Komisijai visos informacijos, būtinos apskaičiuoti muitų ir likusių mokėtinų nuosavų išteklių sumas(2).
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirmiausia Teisingumo Teismas atmetė visus Jungtinės Karalystės nurodytus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, susijusius, be kita ko, su tuo, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą dėl tam tikrų Komisijos ar OLAF tarnautojų pareiškimų, padarytų per susitikimus su jos administracija, dėl priemonių, kurių ši valstybė ėmėsi kovai su aptariamu sukčiavimu nuvertinant prekes.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad niekas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, jei nėra garantijų, kurios jam sukėlė pagrįstų lūkesčių. Net esant tokiems lūkesčiams, valstybė narė negali remtis šiuo principu, kad neleistų Teisingumo Teismui objektyviai konstatuoti SESV jai nustatytų įpareigojimų pažeidimo.
Dėl esmės pažymėtina, kad siekdamas pritarti pagrindui, susijusiam su Sąjungos teisėje nustatytų įpareigojimų Sąjungos finansinių interesų apsaugos ir kovos su sukčiavimu srityje, taip pat Sąjungos muitų teisėje nustatytų įpareigojimų nesilaikymu, Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė valstybėms narėms pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį tenkančius konkrečius įpareigojimus pasiekti rezultatą. Siekdamos kovoti su pažeidimais, kurie gali trukdyti veiksmingai surinkti tradicinius nuosavus išteklius, t. y. muitus, ir kurie dėl to gali pakenkti Sąjungos finansiniams interesams, valstybės narės turi numatyti ne tik tinkamas sankcijas, visų pirma baudžiamąsias sankcijas sunkaus sukčiavimo ar kitos sunkios neteisėtos veiklos atveju, bet ir veiksmingas ir atgrasančias muitinio tikrinimo priemones. Muitinio tikrinimo priemonių, kurių turi imtis valstybės narės, kad įvykdytų pagal šią nuostatą joms nustatytus reikalavimus, pobūdis negali būti nustatomas abstrakčiai ir statiškai, nes jis priklauso nuo tokio sukčiavimo ar kitos neteisėtos veiklos ypatumų, kurie laikui bėgant gali keistis.
Taigi, nors SESV 325 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms paliekama tam tikra veiksmų ir pasirinkimo laisvė, kiek tai susiję su muitinio tikrinimo priemonėmis, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į aptariamo sukčiavimo nuvertinant prekes ypatumus, Jungtinės Karalystės įdiegta muitinio tikrinimo sistema, skirta kovoti su minėtu sukčiavimu, neatitiko (net akivaizdžiai) SESV 325 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto veiksmingumo principo, nes ji, išskyrus kelias retas išimtis, apsiribojo muitų išieškojimu a posteriori. Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad bendri OLAF ir Komisijos valstybėms narėms rekomenduoti kriterijai dėl rizikos, patenkantys į bendrą rizikos valdymo sistemą, nėra privalomi. Vis dėlto SESV 325 straipsnio 1 ir 3 dalys reiškia glaudų valstybių narių ir Sąjungos bei pačių valstybių narių bendradarbiavimą, todėl valstybės narės turi tinkamai atsižvelgti į šiuos kriterijus ar net jų laikytis, kai jos neįtvirtino bent jau tokių pat veiksmingų nacionalinių kriterijų, kokius rekomenduoja Sąjunga.
Pagal Sąjungos muitų teisės aktus, siejamus su SESV 325 straipsniu, Jungtinė Karalystė, nustatydama savo rizikos analizės ir valdymo sistemą pažeidimo laikotarpiu, turėjo bent jau tinkamai atsižvelgti į rizikos profilius ir muitinio tikrinimo rūšis, kurias jai rekomendavo OLAF ir Komisija. Šiomis aplinkybėmis, atlikdama muitinės tikrinimus prieš išleidžiant prekes į laisvą apyvartą, Jungtinė Karalystė, kol nepabaigė nustatyti tariamai veiksmingesnių savo pačios rizikos ribų, negalėjo atsisakyti taikyti bet kokį rizikos profilį, pagal kurį prieš išmuitinant šias prekes būtų buvę galima nustatyti labai mažomis kainomis importuojamas prekes, kurios sukelia importo nuvertinant prekes riziką. Teisingumo Teismas patikslino, kad masinio sukčiavimo nuvertinant prekes aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusiomis nagrinėjamoje byloje, siekiant veiksmingai apsaugoti Sąjungos finansinius interesus buvo būtina nustatyti rizikos profilį ir sistemingai prašyti pateikti garantijas dėl aptariamo importo. Nagrinėjamu atveju Jungtinė Karalystė reikalavo pateikti garantijas tik labai išimtiniais atvejais, be to, šios garantijos buvo grąžintos panaikinus pranešimus, su kuriais jos buvo susijusios. Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Jungtinė Karalystė, apskaičiuodama mokėtinas muito sumas pagal neteisingas vertes, nes jos buvo akivaizdžiai per mažos, ir vėliau įtraukdama į apskaitą šias sumas ir taip pažeisdama Sąjungos muitų teisę, veiksmingai neįtraukė į apskaitą visų mokėtinų muitų.
Antra, siekdamas iš dalies pritarti pagrindui, susijusiam su Sąjungos teisėje nustatytų įpareigojimų pateikti tradicinius nuosavus išteklius iš muitų neįvykdymu, Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad valstybės narės turi pripažinti Sąjungos teisę į nuosavus išteklius, kai tik jų valdžios institucijos gali apskaičiuoti skolą muitinei sudarančią muitų sumą ir nustatyti skolininką, ir paskui imdamosi visų būtinų priemonių pateikti Komisijai Sąjungos nuosavus išteklius. Taigi Sąjungos nuosavų išteklių sistemos valdymas patikėtas valstybėms narėms ir už jį atsako tik valstybės narės. Tiesioginis pajamų iš muitų rinkimo ir atitinkamų išteklių pateikimo Komisijai ryšys įpareigoja valstybes nares apsaugoti Sąjungos finansinius interesus ir imtis būtinų priemonių užtikrinti veiksmingą visų šių muitų surinkimą.
Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas konstatavo kad buvo pažeista SESV 325 straipsnio 1 dalis ir Sąjungos muitų teisė, nes Jungtinė Karalystė pažeidimo laikotarpiu nesiėmė priemonių užtikrinti, kad atitinkamo importo muitinės vertės būtų buvusios teisingai nustatytos, kaip antai patikrinimų prieš išmuitinant atitinkamas prekes ir įpareigojimų pateikti garantijas importuojamoms prekėms, kurios laikomos keliančiomis didelę nuvertinimo riziką. Taigi dėl to, kad ši valstybė apskaičiavo skolą muitinei remdamasi netikslia verte ir kad atlikti patikrinimai buvo netinkami, Komisijai nebuvo pateikti visi nuosavi ištekliai, susiję su atitinkamu importu. Nepatikrinusi nagrinėjamų prekių verčių, deklaruotų pagal Sąjungos teisės normas prieš išleidžiant jas į laisvą apyvartą, Jungtinė Karalystė sukūrė negrįžtamą situaciją, dėl kurios Sąjunga prarado daug nuosavų išteklių ir už tai ji turi atsakyti.
Be to, Teisingumo Teismas pritarė Komisijos priekaištui, kad Jungtinė Karalystė, nepateikusi jai tradicinių nuosavų išteklių, mokėtinų už importą, susijusį su OLAF koordinuojama bendra muitinės operacija „Snake“, pažeidė Sąjungos muitų teisę. Iš tiesų Jungtinės Karalystės pranešimuose nurodyti papildomi muitai buvo įtraukti į apskaitą, apie juos buvo pranešta jų skolininkams ir jie buvo įtraukti į sąskaitą laikantis Sąjungos teisės. Vis dėlto minėti muitai dar nebuvo išieškoti ir už juos nebuvo pateikta jokia garantija, kai Jungtinė Karalystė nusprendė panaikinti šiuos pranešimus ir atšaukti atitinkamų sumų įtraukimą į sąskaitą.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Sąjungos muitų teisę valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad sumos, atitinkančios nustatytus muitus, būtų pateiktos Komisijai. Nagrinėjamu atveju apskaičiuodama šias sumas Jungtinės Karalystės muitinė padarė administracinę klaidą; ji turėjo ją ištaisyti ir iš naujo nustatyti muitinę vertę, remdamasi vienu iš Sąjungos muitų teisėje šiuo tikslu numatytų metodų. Ši išvada taip pat taikytina jų sprendimui iš naujo neišduoti minėtų pranešimų po to, kai jie buvo ištaisyti. Šiuo klausimu Sąjungos muitų teisę turi taikyti tik už ją atsakingos valstybės narės, o Jungtinė Karalystė, nusprendusi panaikinti minėtus pranešimus, užuot iš naujo juos išdavusi (juos ištaisiusi pagal skaičiavimus, pagrįstus Sąjungos muitų teise), pažeisdama šią teisę nesiėmė priemonių, būtinų užtikrinti, kad nustatytos sumos būtų pateiktos Komisijai. Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Jungtinė Karalystė nesilaikė Sąjungos muitų teisėje numatytos procedūros, kad būtų atleista nuo atitinkamų sumų pateikimo Komisijai. Be to, kad atmestų Jungtinės Karalystės nurodytas priežastis, kuriomis siekiama, jog ji būtų atleista nuo pareigos pateikti Komisijai nuosavus išteklius iš minėtuose pranešimuose nustatytų muitų ir kurios yra susijusios su tuo, kad šių muitų skolininkai buvo įsipareigojimų nevykdančios arba nemokios įmonės, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors šie muitai, kaip paaiškėjo, buvo neatgautini iš atitinkamų įmonių, tai įvyko dėl šios valstybės valdžios institucijų padarytos dvigubos administracinės klaidos. Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši valstybė narė taip pat nesilaikė jai tenkančios papildomos pareigos sumokėti delspinigius už nuosavus išteklius, kurie nebuvo pateikti Komisijai.
Dėl klausimo, ar Jungtinė Karalystė konkrečiai neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę nuosavų išteklių srityje, nes nepateikė Komisijai tradicinių nuosavų išteklių, nustatytų už kiekvienus pažeidimo laikotarpio metus, t. y. bendros bruto 2 679 637 088,86 EUR sumos, Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narės turi išimtinę kompetenciją ir atsakomybę užtikrinti, kad muitinei deklaruojama vertė būtų nustatyta pagal Sąjungos teisės taisykles muitinės vertės nustatymo srityje. Šiuo atveju Jungtinės Karalystės muitinė nesiėmė tinkamų priemonių pakankamai sistemingai, todėl į laisvą apyvartą vidaus rinkoje buvo išleistas didelis kiekis aiškiai nuvertintų importuotų prekių, kurių nebegalima atgauti fiziniam patikrinimui. Kadangi dėl šio neveikimo neįmanoma nustatyti muitinės vertės remiantis vienu iš Sąjungos muitų teisėje nustatytų metodų, Komisija teisėtai naudojo kitus metodus šiam nustatymui. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad Komisija teisėtai pasinaudojo Sąjungos nuosavų išteklių sistemai būdinga galimybe pateikti Teisingumo Teismui vertinti ginčą su Jungtine Karalyste dėl šios valstybės pareigos pateikti jai tam tikrą nuosavų išteklių sumą nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
Galiausiai dėl prarastų nuosavų išteklių apskaičiavimo Teisingumo Teismas patikslino, kad dėl to, jog negalima atlikti patikrinimų, nes muitinė neatliko kontrolės, skirtos patikrinti realią prekių vertę, veikiau statistikos duomenimis grindžiamas metodas, nei atitinkamų prekių muitinės vertės nustatymo remiantis tiesioginiais įrodymais metodas, yra leidžiamas. Šiame procese Teisingumo Teismo atliktu nagrinėjimu iš esmės turi būti siekiama patikrinti, pirma, ar šis metodas pateisinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybių ypatumus ir, antra, ar jis buvo pakankamai tikslus ir patikimas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas iš dalies atmetė Komisijos skaičiavimą ir nusprendė, kad dėl ieškinyje pateiktų reikalavimų nesuderinamumo su ieškinio motyvais ir dėl to kilusių didelių neaiškumų, susijusių su nuosavų išteklių sumų, kurių reikalauja Komisija, tikslumu, ši institucija nepakankamai teisiškai įrodė visų šių sumų. Vis dėlto, atsižvelgdamas į šios bylos ypatumus, Teisingumo Teismas patvirtino metodą, kurį Komisija taikė nustatydama prarastų tradicinių nuosavų išteklių sumą per pažeidimo laikotarpio dalį, nes šis metodas yra pakankamai tikslus ir patikimas, kad nebūtų akivaizdžiai pervertinta minėtų prarastų išteklių suma. Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad jis neturi pakeisti Komisijos, pats apskaičiuodamas tikslias Jungtinės Karalystės mokėtinų tradicinių nuosavų išteklių sumas. Iš tiesų jis gali visiškai arba iš dalies patenkinti arba atmesti Komisijos ieškinio reikalavimuose nurodytus prašymus nekeisdamas jų apimties. Vis dėlto Komisija turi iš naujo apskaičiuoti prarastus Sąjungos nuosavus išteklius, atsižvelgdama į Teisingumo Teismo sprendime pateiktas išvadas dėl prarastų išteklių kiekio ir vertės, kuri turi būti prie jų priskirta.