GENERALINIO ADVOKATO PAOLO MENGOZZI
IŠVADA,
pateikta 2009 m. kovo 5 d.(1)
Byla C‑429/07
Inspecteur van de Belastingdienst/P/kantoor P
prieš
X BV
(Gerechtshof te Amsterdam (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Konkurencijos politika – EB 81 ir EB 82 straipsniai – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalis – Amicus curiae – Komisijos pateiktos rašytinės pastabos – Nacionalinis ginčas dėl galimybės mokesčių tikslais atskaityti Komisijos sprendimu paskirtą baudą“
I – Įvadas
1. Pirmą kartą Teisingumo Teismui pateiktas prašymas išnagrinėti sąlygą ar sąlygas, su kuriomis siejamas Europos Bendrijų Komisijos rašytinių pastabų pateikimas valstybių narių teismuose pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo(2) 15 straipsnio 3 dalį.
2. Šis Gerechtshof te Amsterdam (Nyderlandai) prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas kilo konkrečioje mokesčių byloje, susijusioje su Komisijos sprendimu iš dalies atskaityti paskirtą baudą.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės aktai
3. Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnyje „Bendradarbiavimas su nacionaliniais teismais“ nustatyta:
„1. Teismai, nagrinėdami bylas dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnio taikymo, gali prašyti Komisijos perduoti jiems jos turimą informaciją ar nuomonę Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo klausimais.
2. Valstybės narės perduoda Komisijai kiekvieno nacionalinių teismų rašytinio sprendimo dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnio taikymo kopiją. Kopija perduodama nedelsiant, kai tik bylos šalys supažindinamos su visu rašytiniu sprendimo tekstu.
3. Valstybės narės konkurencijos institucija, veikdama savo iniciatyva, gali raštu pateikti savo šalies teismams pastabas dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnių taikymo. Teismui leidus, pastabas savo šalies teismams ji gali teikti žodžiu. Dėl Sutarties 81 ar 82 straipsnio taikymo nuoseklumo Komisija prireikus savo iniciatyva gali raštu teikti pastabas valstybių narių teismams. Teismui leidus, pastabas ji gali teikti ir žodžiu.
Valstybių narių konkurencijos institucijos ir Komisija, kad galėtų parengti pastabas, gali prašyti valstybės narės teismo perduoti joms bet kuriuos dokumentus, reikalingus bylai vertinti, arba užtikrinti tokį perdavimą.
<…>“
4. Reglamento Nr. 1/2003 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Be to, konkurencijos taisyklių taikymo nuoseklumas reikalauja nustatyti valstybių narių teismų ir Komisijos bendradarbiavimo tvarką. Tai galioja visiems valstybių narių teismams, taikantiems (EB) 81 ir (EB) 82 straipsnius – tiek taikant šias taisykles privačių asmenų bylose, ar veikiant kaip teisę taikanti valstybinė institucija, ar atliekant peržiūrinčio teismo funkcijas. Visų pirma, nacionaliniai teismai turėtų turėti galimybę prašyti Komisiją informacijos ar nuomonės dėl dalykų, susijusių su Bendrijos konkurencijos teisės taikymu. Be to, Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos turi turėti galimybę pateikti pastabas žodžiu ar raštu teismams, taikantiems (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnio nuostatas. Šios pastabos turėtų būti pateiktos remiantis nacionalinėmis proceso taisyklėmis ir praktika, įskaitant taisykles ir ginančias šalių teises. Todėl reikėtų imtis priemonių, kad Komisija ir konkurencijos institucijos būtų pakankamai gerai informuotos apie nacionaliniuose teismuose vykstančius procesus.“
B – Nacionalinės teisės aktai
5. 1997 m. gegužės 22 d. Įstatymo dėl naujų konkurencijos taisyklių (Mededingingswet), iš dalies pakeisto 2004 m. birželio 30 d. Įstatymu (toliau – Mededingingswet), 89h straipsnyje nustatyta:
„1. Nebūdamos bylos šalys, Nederlandse Mededingingsautoriteit (Nyderlandų konkurencijos tarnyba, toliau – NKT) taryba arba Europos Bendrijų Komisija, nagrinėjant skundą administraciniame teisme, gali raštu pateikti pastabas pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu (NKT) taryba arba Europos Bendrijų Komisija pareiškė norą. Tuo tikslu teismas gali nustatyti terminą. Teismui leidus, jos taip pat gali pateikti pastabas žodžiu per posėdį.
2. Remdamasis pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą pateiktu prašymu, teismas perduoda (NKT) tarybai ir Europos Bendrijų Komisijai visus dokumentus šios nuostatos prasme. Per teismo nustatytą terminą šalys gali pateikti savo nuomonę dėl perduotinų dokumentų.
3. Per teismo nustatytą terminą šalys gali pareikšti savo nuomonę dėl (NKT) tarybos ir Europos Bendrijų Komisijos pastabų. Teismas gali sudaryti šalims galimybę pareikšti savo nuomonę dėl jų atitinkamų pastabų.“
6. 2004 m. birželio 30 d. Įstatymo dėl Mededingingswet pakeitimų aiškinamajame rašte nurodyta, kad Komisijos žodžiu ar raštu pateiktos pastabos laikomos nuomonėmis, o jų tikslas – skatinti nuoseklų konkurencijos taisyklių taikymą. Šiuo tikslu Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos turi laikytis Nyderlandų procesinių taisyklių. Iš tiesų byloje tarp dviejų šalių teismas yra pasyvus. Be to, Komisijos nuomonė teismui neprivaloma. Taigi dėl teismo nepriklausomumo nekyla abejonių. Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos turi gerbti šalių teises ir užtikrinti, kad konfidencialūs bylų duomenys liktų konfidencialūs. Galiausiai, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 1 dalimi, nacionalinis teismas turi teisę prašyti Komisijos pateikti jam informaciją arba nuomonę.
7. 2001 m. Pajamų mokesčio įstatymo (Wet Incomstenbelasting 2001) 3.14 straipsnyje numatyta:
„1. Apskaičiuojant pelną, neatskaitytinos šios išlaidos ir susijusios sąnaudos:
<…>
c) Nyderlandų teismo paskirtos baudos ir siekiant išvengti teisinio persekiojimo Nyderlanduose arba patenkinti sąlygą, susijusią su sprendimu atleisti nuo bausmės, valstybei sumokėtos sumos, taip pat baudos, paskirtos Europos Sąjungos institucijos, ir baudos bei padidinimai, taikomi pagal Bendrąjį valstybės mokesčių įstatymą (Algemene wet inzake rijksbelastingen), Muitinės įstatymą (Douanewet), Koordinuojantį socialinio draudimo įstatymą (Coördinatiewet Sociale Verzekering), Įstatymą dėl administracinių procedūrų, susijusių su kai kurių Kelių eismo taisyklių nuostatų pažeidimu (Wet administratiefrechtelijke handhaving verkeersvoorschriften), ir Konkurencijos įstatymą (Mededingingswet); <…>“
III – Aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas
8. 2002 m. lapkričio 27 d. Sprendimu Komisija pripažino, kad BPB plc, Gebrüder Knauf Westdeutsche Gipswerke KG, Lafarge SA ir Gyproc Benelux NV 1992–1998 m. dalyvaudamos visuose susitarimuose ir vykdydamos suderintus veiksmus gipso plokščių sektoriuje pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį(3). Taip pat šiame sprendime Komisija kiekvienai iš minėtų bendrovių skyrė baudas. Šios baudos buvo iš anksto sumokėtos arba užtikrintos banko garantija.
9. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 2008 m. liepos 8 d. sprendimais patvirtino Komisijos skirtas baudas(4).
10. Prieš Pirmosios instancijos teismo sprendimų, patvirtinančių minėtų baudų dydžius, paskelbimą viena iš keturių minėtų bendrovių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vadinama bendrove X KG, baudą iš dalies perkėlė vienai iš savo dukterinių įmonių, įsteigtų Nyderlanduose, – bendrovei X BV (toliau – bendrovė X).
11. 2004 m. kovo 13 d. Nyderlandų mokesčių administracija bendrovei X pateikė pranešimą apie už 2002 m. mokėtiną pelno mokestį. 2004 m. balandžio 8 d. raštu minėta bendrovė pateikė skundą dėl šio pranešimo Inspecteur van de Belastingdienst/P/kantoor P; šis skundas buvo atmestas 2005 m. kovo 11 d. Sprendimu.
12. 2005 m. balandžio 19 d. bendrovė X pareiškė ieškinį Arrondissementsrechtbank Haarlem, kompetentingam nagrinėti bylas mokesčių srityje. Šioje byloje šalys nesutarė dėl klausimo, ar Komisijos skirta bauda, kuri buvo perkelta bendrovei X, yra bauda pagal 2001 m. Pajamų mokesčio įstatymo 3.14 straipsnio 1 dalies c punktą, kuris draudžia Bendrijos institucijų skirtas baudas atskaityti iš bendrovės pelno.
13. 2006 m. gegužės 22 d. Sprendimu Arrondissementsrechtbank Haarlem patvirtino dalinį baudos atskaitymą tiek, kiek juo siekiama, kad pažeidėjas netektų iš pažeidimo gautos naudos.
14. 2006 m. birželio 30 d. dėl šio sprendimo Nyderlandų mokesčių administracija pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof te Amsterdam.
15. Per spaudą ir iš NKT gavusi žinių apie Arrondissementsrechtbank Haarlem sprendimą bei vykstantį procesą 2007 m. kovo 15 d. laišku Komisija Gerechtshof te Amsterdam informavo, kad pageidauja įstoti į bylą kaip amicus curiae pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalį. Be to, Komisija paprašė nustatyti tam terminą ir persiųsti jai visus bylai įvertinti reikalingus dokumentus.
16. Per 2007 m. rugpjūčio 22 d. Gerechtshof te Amsterdam vykusį posėdį šalims pagrindinėje byloje ir Komisijai buvo pasiūlyta išreikšti nuomonę dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalis suteikia teisę Komisijai savo iniciatyva pateikti pastabas raštu nagrinėjant pagrindinę bylą.
17. Manydamas, kad yra pagrįstų abejonių dėl Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies aiškinimo, Gerechtshof te Amsterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Reglamento (EB) Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalis suteikia teisę Komisijai savo iniciatyva pateikti rašytines pastabas teismo procese, kuriame nagrinėjama, ar baudą, kurią Komisija dėl Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimo paskyrė X KG ir kurią pastaroji (iš dalies) perkėlė suinteresuotajai šaliai, galima atskaityti iš suinteresuotosios šalies 2002 m. gauto (apmokestinamojo) pelno?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
18. Remdamosi Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu, bendrovė X, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija pateikė pastabas raštu. Pastarosios bei Italijos vyriausybė taip pat buvo išklausytos per 2008 m. gruodžio 18 d. posėdį.
V – Analizė
19. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį Komisija savo iniciatyva gali raštu teikti pastabas valstybių narių teismams „dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnio taikymo nuoseklumo“.
20. Teisingumo Teisme pastabas pateikusios šalys ginčijasi dėl minėtos formuluotės aiškinimo.
21. Iš esmės, bendrovės X ir Nyderlandų vyriausybės nuomone, Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje vartojama formuluotė turi būti aiškinama griežtai, o jos tikslas – užtikrinti nuoseklų EB 81 ir EB 82 straipsnių aiškinimą ir padėti nacionaliniams teismams taikyti šias nuostatas. Taigi Komisijos kaip amicus curiae dalyvavimas griežtai ribojamas nacionalinių teismų EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo klausimu. Toks požiūris atitinka Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio turinį, tikslą ir istorinę raidą bei minėto reglamento aiškinamuosius tekstus, kaip antai Komisijos komunikatą dėl Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant EB 81 ir EB 82 straipsnius(5). Be to, Nyderlandų vyriausybės nuomone, Komisija negali pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra platesniam tikslui, t. y. užtikrinti veiksmingą EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymą. Galiausiai Nyderlandų vyriausybė mano, kad EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo nuoseklumas negali būti pažeistas tuo atveju, jei nacionalinio teismo neprašoma aiškinti ar taikyti kurį nors iš šių dviejų straipsnių. Todėl visi šie samprotavimai paneigia Komisijos teisę teikti pastabas tokioje nacionaliniame teisme nagrinėjamoje mokesčių teisės byloje, kokia nagrinėjama prašymą pateikti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiu sakiniu.
22. Savo ruožtu, Italijos vyriausybės iš esmės palaikoma Komisija mano, kad Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio taikymo sritį ir visų pirma formuluotę „dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnio taikymo nuoseklumo“, kuri yra Komisijos rašytinių pastabų pateikimo nacionaliniame teisme pagrindas, būtina aiškinti plačiai. Komisijos nuomone, neteisinga manyti, jog rašytinių pastabų pateikimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį siejamas su papildoma sąlyga, kad byla nacionaliniame teisme būtų susijusi su EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymu. Atvirkščiai, pakanka to, kad ginčas gali kelti grėsmę Bendrijos konkurencijos taisyklių nuosekliam taikymui. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 21 konstatuojamosios dalies ir komunikato dėl Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant EB 81 ir EB 82 straipsnius nuostatos yra paprasčiausiai orientacinio pobūdžio ir negali riboti plataus minėto reglamento 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio aiškinimo. Atsižvelgdama į šiuos samprotavimus ir į tai, kad Komisija turi plačią diskreciją aiškindamasi, ar nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje reikia pateikti rašytines pastabas, Komisija pabrėžia, kad ji turi teisę ir teisėtą interesą pateikti tokias pastabas pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokestinio ginčo atveju. Iš tikrųjų, kadangi baudomis baudžiama už antikonkurencinį elgesį, jos susijusios su EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymu, kaip matyti iš EB 83 straipsnio 2 dalies a punkto. Taigi galimybė net ir iš dalies atskaityti Komisijos sprendimu paskirtas baudas gali gerokai apriboti jų atgrasomąjį poveikį ir kelti grėsmę EB sutarties tikslams, visų pirma Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymui. Galiausiai Komisija pažymi, kad, pirma, Komisijos pateiktos rašytinės pastabos nacionaliniam teismui neprivalomos ir, antra, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalį ji neįgyja į bylą įstojusios šalies statuso pagrindinėje byloje.
23. Konkrečiau nagrinėjant šiame prašyme pateikti prejudicinį sprendimą keliamą problemą reikia atsakyti į tokį klausimą: ar Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytos sąlygos taikymo sritis apima situaciją, kai nacionaliniame apeliacinės instancijos teisme pateikdama rašytines pastabas Komisija nori užtikrinti vieno iš savo sprendimų, kuriuo įgyvendinamas EB 81 straipsnis, pasekmių nuoseklų taikymą, kuriam, Komisijos nuomone, minėtas teismas gali kelti grėsmę, jei patvirtins pirmosios instancijos teismo pateiktą aiškinimą ir priimtą sprendimą.
24. Visų pirma pažymėtina, kad Teisingumo Teisme Komisija pripažino, jog šioje byloje nagrinėjama situacija priskirtina „netipinių atvejų“ kategorijai, kai jai gali tekti pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje suteiktomis procesinėmis teisėmis. Iš tikrųjų neginčytina, kad šioje nuostatoje numatyti „tipiniai atvejai“ yra tokie, kai nacionalinio teismo prašoma taikyti EB 81 ir (arba) EB 82 straipsnius esamai situacijai ir (arba) jis juos konkrečiai taiko.
25. Atsižvelgiant į tai, negalima pritarti bendrovės X ir Nyderlandų vyriausybės pateiktam siauram Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies aiškinimui.
26. Pirmiausia reikia atmesti jų teiginį, kad Komisija turi teisę pradėti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytą procedūrą tik tada, kai kyla grėsmė, kad valstybės narės teismo sprendimas gali daryti poveikį nuosekliam EB 81 ar EB 82 straipsnių aiškinimui. Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad šios nuostatos turinyje nurodytas minėtų straipsnių „taikymo nuoseklumas“, o ne išimtinai jų aiškinimas.
27. Be to, neįtikina ir Nyderlandų vyriausybės teiginys, kad remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiu sakiniu Komisija negali pasinaudoti teise pateikti pastabas raštu byloje, susijusioje su nacionalinės teisės taikymu, nes ji niekaip negali kelti grėsmės nuosekliam EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymui, bet gali kelti grėsmę tik veiksmingam jų taikymui.
28. Iš tikrųjų kadangi nuoseklumo sąvoka yra daugiareikšmė, Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiu sakiniu gali būti teikiama nuoroda į situacijas, kai nacionalinis teismas gali pakenkti tiek EB 81 ar EB 82 straipsnių vidiniam nuoseklumui, t. y. iš esmės šiose nuostatose numatytų sąlygų taikymo nuoseklumui, tiek jų išoriniam nuoseklumui, t. y. tam, kad šios nuostatos išsaugotų logišką ir suprantamą vietą Bendrijos konkurencijos taisyklių ar Sutarties bendroje sistemoje(6).
29. Taigi, jei manysime, kad Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečias sakinys grindžiamas nuoseklumo sąvoka pastarąja prasme, tai neatmestina, kad, kaip nagrinėsiu toliau, nacionalinėje teisėje kilusį ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas vis dėlto gali pakenkti EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymo nuoseklumui.
30. Šiuo atžvilgiu, mano nuomone, jau galima lengvai suprasti, kad nacionalinio teismo sprendimas, leidžiantis atskaityti EB 81 straipsnį įgyvendinančiu Komisijos sprendimu paskirtą visą baudą ar jos dalį, gali daryti poveikį tokio sprendimo nuosekliam taikymui valstybėse narėse, kuriose įsteigtos atitinkamos įmonės.
31. Tiesa, šiuo atveju galima prieštarauti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį Komisijos raštu pateiktos pastabos susijusios su atveju, kai reikia užtikrinti EB 81 straipsnį įgyvendinančio sprendimo vienodą taikymą, o ne šios nuostatos taikymo nuoseklumą.
32. Tačiau man atrodo, kad tiesiogiai daryti išvadas iš Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio pirmiau pateikto antrojo aiškinimo, kuris siūlytas šios išvados 28 punkte, būtų pernelyg formalu.
33. Visų pirma, nors nuoseklumo sąvoka skiriasi nuo vienodumo, nes pirmajai gali būti būdingas tam tikras laipsniškumas, o antrosios atveju tai iš esmės neįmanoma, reikia pažymėti, kad pastaroji sąvoka taip pat vartojama tam tikrose Reglamento Nr. 1/2003 kalbinėse versijose vietoje „nuoseklumo“ ar formuluotės „taikymo nuoseklumas“, vartojamos šio akto kitose kalbinėse versijose. Taigi Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio formuluotė „taikymo vienodumas“ vartojama danų („ensartede anvendelse“), italų („applicazione uniforme“) ir švedų („enhetliga tillämpningen“) kalbinėse versijose, o žodis „vienodas“ taip pat vartojamas minėto reglamento atitinkamose konstatuojamosiose dalyse vokiečių („einheitliche“), danų ir švedų kalbinėse versijose.
34. Be to, nuoseklumo sąvoka ar, jei tiksliau, formuluotė „taikymo nuoseklumas“ atrodo pakankamai lanksti, kad Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyto mechanizmo taikymo sritis galėtų apimti situacijas, kai nacionalinis teismas kelia ar gali kelti grėsmę EB 81 ar EB 82 straipsnių vienodam, o gal netgi ir veiksmingam taikymui(7). Juo labiau toks požiūris atrodo tinkamas, nes Reglamento Nr. 1/2003 tikslas užtikrinti EB 81 ir EB 82 straipsnių vienodą ir veiksmingą taikymą(8), o šiomis aplinkybėmis Komisija, atsižvelgdama į jai Bendrijos teisėje paskirtą priežiūros funkciją, atlieka lemiamą užduotį(9).
35. Galiausiai, kadangi EB 81 straipsnio aiškinimas yra pačios šios nuostatos dalis, man sunku įsivaizduoti, kad Komisija negalėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyta tvarka dėl tokios galimos priežasties, kad ši institucija saugo tik sprendimo, kuriuo pačiu taikomas ir aiškinamas EB 81 straipsnis, nuoseklų taikymą. Šiuo atžvilgiu, man atrodo, į Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje esančios nuorodos į EB 81 ir EB 82 straipsnius taikymo sritį neįmanoma neįtraukti ne tik Teisingumo Teismo pateikto šių nuostatų išaiškinimo, bet ir šiomis nuostatomis grindžiamos Komisijos sprendimų priėmimo praktikos, žinoma, jei tik Bendrijos teismas šios praktikos nepripažino neteisėta.
36. Iš tikrųjų dar galima būtų pažymėti, kad Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiu sakiniu siekiama apsaugoti tik EB 81 ir EB 82 straipsnių, o ne kitų Bendrijos teisės nuostatų taikymo nuoseklumą, pavyzdžiui, EB 83 straipsnio, kuriuo remdamasi Komisija visų pirma įgyja kompetenciją EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą pažeidusioms įmonėms skirti baudas.
37. Tačiau tokiu prieštaravimu būtų nepaisoma baudų, kurių tikslas „užtikrinti, kad būtų laikomasi (EB) 81 straipsnio 1 dalyje ir 82 straipsnyje numatytų draudimų“, ir kurios dėl to yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių vykdyti Bendrijos teisėje jai paskirtą priežiūros funkciją, „tikslingumo“, kuris pabrėžiamas EB 83 straipsnio 2 dalies a punkte(10).
38. Taigi šiomis aplinkybėmis būtų bent jau nenatūralu manyti, kad, nepaisant esminio ryšio tarp baudų ir EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo, su nacionaline teise susijęs ginčas, kuriame keliamas klausimas dėl Komisijos sprendimu, skirtu užtikrinti, kad būtų laikomasi EB 81 straipsnio 1 dalies draudimo, paskirtų baudų pobūdžio, iš esmės negali daryti poveikio EB 81 straipsnio taikymo nuoseklumui.
39. Taigi pereinu prie Nyderlandų vyriausybės ir bendrovės X pagrindinio prieštaravimo, kad Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyta tvarka galima pasinaudoti tik tada, kai nacionalinis teismas turi taikyti EB 81 ar EB 82 straipsnius.
40. Sutinku, kad šis argumentai nėra visiškai nepagrįstas, nes iš tikrųjų Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyta tvarka, be abejonės, iš esmės numatyta naudotis tada, kai nacionaliniai teismai turi spręsti dėl EB 81 ir (arba) EB 82 straipsnių taikymo.
41. Todėl atrodo akivaizdu, kad perėjimas nuo ypač centralizuoto EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymo, koks buvo pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties (81) ir (82) straipsnius(11), prie Bendrijos konkurencijos taisyklių decentralizuoto įgyvendinimo, koks nustatytas pagal Reglamentą Nr. 1/2003, reikalauja sukurti mechanizmus EB 81 ir EB 82 straipsnių nuostatų „veiksmingam“, „vienodam“ ir (arba) „nuosekliam“, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1/2003 vartojamus skirtingus žodžius, taikymui užtikrinti(12). Tiesa ir tai, kad tarp šių mechanizmų nurodyti ir tie, kurie, pirma, susiję su valstybių narių teismų ir Komisijos bei nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimu, antra, numatyti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnyje.
42. Vis dėlto manau, kad Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytas specifinis bendradarbiavimo mechanizmas neturi būti siejamas su išankstine sąlyga, kad ginčas, dėl kurio kreiptasi į nacionalinį teismą, turi būti susijęs su EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymu, bet tikrai gali apimti situaciją, kai, nors kreiptasi dėl su nacionaline teise susijusio ginčo, nacionalinis teismas tokioje byloje pareiškia nuomonę dėl Bendrijos teisės sąvokos ar formuluotės prasmės ar taikymo srities, pavyzdžiui, dėl Komisijos paskirtos baudos, kuri iš esmės susijusi su EB 81 ir (arba) EB 82 straipsnių taikymu.
43. Iš tikrųjų pirmiausia svarbu priminti, kad Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio formuluotėje nurodytas tik EB 81 ir EB 82 straipsnių „taikymo nuoseklumas“. Taigi, skirtingai nei, pirma, minėto reglamento 15 straipsnio 1 dalis, kurioje minimi nacionalinių teismų Komisijai pateikti prašymai pateikti informaciją ir nuomones, kai minėti teismai „nagrinėja bylas dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnių taikymo“, ir, antra, to paties reglamento 15 straipsnio 2 dalis, kuri susijusi su nacionalinių teismų paskelbtų sprendimų „dėl <…> (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnių taikymo“ perdavimu Komisijai, Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečias sakinys Komisijos rašytinių pastabų pateikimo nesieja su nacionaliniame teisme nagrinėjamos bylos, kurioje minėto teismo prašoma priimti sprendimą dėl EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymo, buvimu.
44. Taigi, nors Reglamento Nr. 1/2003 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „<…> Komisija turi turėti galimybę pateikti pastabas raštu <…> teismams, taikantiems (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnius“(13), ši nuoroda savaime neriboja Komisijai suteiktos galimybės pateikti šias pastabas kitomis aplinkybėmis, jei tik įvykdyta Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje nustatyta sąlyga.
45. Be to, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1/2003 21 konstatuojamosios dalies frazė, iš dalies pakartota pirmesniame punkte, netiksliai atspindi minėto reglamento 15 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų, pirma, pripažintina, jog šiame minėtos konstatuojamosios dalies sakinyje Komisijos teismams pateiktos rašytinės ir žodinės pastabos vertinamos vienodai, o Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos ketvirtame sakinyje žodinių pastabų pateikimas siejamas su nacionalinio teismo išankstiniu leidimu. Antra, šiame sakinyje vienodai vertinamos Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų pateiktos pastabos, nors, kaip pripažįsta ir Nyderlandų vyriausybė, Komisijai taikoma sąlyga („dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnių taikymo nuoseklumo“) bent jau formuluote skiriasi nuo sąlygos, taikomos minėtoms institucijoms, kurios, veikdamos savo iniciatyva, gali raštu pateikti pastabas „dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnių taikymo“ savo šalies teismuose.
46. Taigi iš šio 21 konstatuojamosios dalies sakinio negalima daryti tokios griežtos išvados, kokią siūlo Nyderlandų vyriausybė, dėl Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio aiškinimo.
47. Be to, nors neabejotinai egzistuoja kiekvieno nacionalinių teismų rašytinio sprendimo „dėl (EB) 81 ar (EB) 82 straipsnių taikymo“ perdavimo Komisijai pagal Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 2 dalį ir šiai institucijai suteiktos galimybės pateikti valstybių narių teismams rašytines pastabas pagal minėto reglamento 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį ryšys, tačiau šis ryšys neturi būti paverstas minėtų pastabų pateikimo išankstine sąlyga.
48. Jei taip iš tikrųjų turėtų būti, tai Komisija niekada negalėtų pateikti rašytinių pastabų bylas pirmąja instancija nagrinėjantiems nacionaliniams teismams arba tuomet, kai Reglamento Nr. 2003/1 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga buvo pažeista, bet pasinaudodama kitomis priemonėmis Komisija galėjo susipažinti su sprendimu, kuris, jos nuomone, gali pakenti EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymo nuoseklumui, ir todėl reikalauti, kad ji pateiktų rašytines pastabas, įskaitant atvejus, kai minėti teismai priima sprendimus dėl EB 81 ir (arba) EB 82 straipsnių taikymo.
49. Iš to darau išvadą, kad Komisijos rašytinių pastabų pateikimas valstybių narių teismuose neturi būti siejamas su papildoma ar netiesiogine sąlyga, pagal kurią nacionalinio teismo vertinimas, galintis daryti poveikį EB 81 ar EB 82 straipsnių taikymo nuoseklumui, turi būti atliekamas byloje, kurioje šio teismo prašoma taikyti minėtus straipsnius.
50. Nyderlandų vyriausybė savo pastabose teigė, kad toks požiūris sukeltų teisinį netikrumą, nes Komisijos teisė pateikti rašytines pastabas nacionaliniuose teismuose pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį taptų neribota.
51. Ši pastaba neįtikina. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytos tvarkos taikymo ribas nustato šioje dalyje nustatyta sąlyga. Galiausiai, kaip jau pabrėžiau šioje išvadoje, man atrodo, kad, neatsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo pobūdį, su EB 81 ir EB 82 straipsnių taikymu siejami būtent nacionalinio teismo atlikti vertinimai, kurie gali kelti grėsmę minėtų straipsnių taikymo nuoseklumui ir yra lemiami, kad Komisija galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyta tvarka.
52. Mano nuomone, šioje byloje yra būtent tokia situacija, kuri ir lėmė Komisijos norą pateikti rašytines pastabas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
53. Iš bylos medžiagos matyti, jog tam, kad, netaikytų 2001 m. Pajamų mokesčio įstatymo 3.14 straipsnio 1 dalies c punkto, mokestinį ginčą pirmąja instancija nagrinėjęs Arrondissementsrechtbank Haarlem nusprendė, kad EB 81 straipsnį įgyvendinančiu Komisijos sprendimu paskirtoms baudoms iš esmės būdingas „naudos atėmimas“, o tai šiam teismui leido nuspręsti, kad bent jau iš dalies jas galima atskaityti mokesčių tikslais.
54. Taigi toks Komisijos paskirtų baudų pobūdžio vertinimas neabejotinai susijęs su Bendrijos teisės sąvoka, kuri turi esminį ryšį su EB 81 ir (arba) EB 82 straipsnių taikymu. Kitaip tariant, nors ginčas, dėl kurio kreiptasi į Arrondissementsrechtbank Haarlem, yra mokestinio pobūdžio, šio teismo atlikti vertinimai aiškiai susiję su klausimu, kuris iš esmės susijęs su EB 81 ir (arba) EB 82 straipsnių taikymu.
55. Kaip tai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2.3 punkto ir iš Komisijos Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, būtent šis vertinimas susijęs su Komisijos sprendimu, kuriame taikomas EB 81 straipsnis, paskirtų baudų pobūdžiu, kurį ši laiko keliančiu grėsmę minėto straipsnio taikymo nuoseklumui visų pirma atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, remiantis šiuo kontekstu, paskirtų baudų tikslas yra neteisėto elgesio baudimas bei tokio elgesio prevencija(14). Be to, remdamasi minėta Teisingumo Teismo praktika Komisija tvirtina, kad aišku, jog „naudos atėmimas“ nėra svarbiausias įmonėms, pažeidusioms Bendrijos konkurencijos taisykles, Komisijos paskirtų baudų tikslas(15).
56. Taigi po Arrondissementsrechtbank Haarlem Komisijos paskirtų baudų pobūdžio vertinimo ir per spaudą ir iš NKT gavusi žinių apie apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamą bylą Komisija nusprendė, kad nuoseklus EB 81 straipsnio taikymas reikalauja, jog ji šiame teisme pateiktų rašytines pastabas dėl Arrondissementsrechtbank Haarlem sprendime pateikto vertinimo, apie kurį ką tik priminta.
57. Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, šioje byloje neperžengdama Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytos sąlygos Komisija mano, kad šioje byloje ji turi teisę pateikti rašytines pastabas pagal minėtą straipsnį.
58. Kitaip nei teigia bendrovė X ir Nyderlandų vyriausybė, mano nuomone, toks sprendimas nei iškraipo Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytą tvarką, nei pažeidžia valstybių narių procesinį savarankiškumą.
59. Dėl pirmojo aspekto primenu, kad bendrovė X tvirtina, jog Komisija, nors ir neturi šalies statuso pagrindinėje byloje, pati yra suinteresuota, jog minėta byla būtų išspręsta taip, kad mokesčių tikslais būtų uždrausta atskaityti baudas, kurias ši institucija skiria už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus, o tai viršija Komisijai suteiktus įgaliojimus vykdant „amicus curiae“ funkciją, numatytą Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalyje.
60. Be to, kad Reglamente Nr. 1/2003 nevartojami žodžiai „amicus curiae“ ir juo labiau kad jame neapibrėžta, kokia tokio vaidmens paskirtis(16), šį argumentą atmetu dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
61. Pirmiausia, kaip jau ne kartą pažymėjau šioje išvadoje, Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatyta tik viena sąlyga, kad Komisija galėtų pasinaudoti savo teise pateikti rašytines pastabas nacionaliniuose teismuose, t. y. grėsmė EB 81 ar EB 82 straipsnių nuosekliam taikymui. Taigi ši nuostata neprieštarauja tam, kad, laikydamasi šios privalomos sąlygos, Komisija gali turėti skubų ar ne tokį skubų ir (arba) aiškiai ar nelabai aiškiai išreikštą suinteresuotumą, kad byla, kurioje ji ketina pateikti rašytines pastabas, būtų išspręsta tokia linkme. Iš esmės dėl ypatingos Komisijai paskirtos užduoties prižiūrėti Bendrijos teisę ir visų pirma Bendrijos konkurencijos taisykles yra labai sunku praktikoje atriboti tai, kas susiję su Bendrijos viešuoju interesu, ir tai, kas susiję su individualesniu Komisijos interesu, o gal netgi ir neįmanoma to padaryti, jei darytume prielaidą, kad toks interesas egzistuoja. Pavyzdžiui, šiuo atveju iš tikrųjų suprantu, jog egzistuoja bendras interesas, kad Komisijos priimtas sprendimas, kuriuo EB 81 straipsnyje numatytą draudimą pažeidusioms įmonėms paskirtos baudos, turėtų nuoseklų, vienodą ir veiksmingą poveikį visoje Bendrijoje.
62. Mano nuomone, realiai nėra prasmės bandyti nustatyti Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečiame sakinyje numatytos tvarkos taikymo sritį atsižvelgiant į skubų ar ne tokį skubų ir pripažintą tariamą Komisijos interesą, jei tik įvykdyta šiame tekste numatyta vienintelė sąlyga.
63. Antra, nereikia pamiršti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečią sakinį Komisijos rašytinės pastabos nacionaliniam teismui, kuriam jos yra pateiktos, neprivalomos, beje, kaip tai aiškiai primenama šioje byloje taikomo 2004 m. birželio 30 d. Įstatymo dėl Mededingingswet pakeitimų aiškinamajame rašte, kad Komisija neįgyja šalies statuso pagrindinėje byloje ir jai neprilyginama, be to, bendrovė X ir pati Komisija tai pripažino per posėdį(17), ir kad šių pastabų pateikimas nepažeidžia šalių procesinių teisių pagrindinėje byloje(18).
64. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikdama rašytines pastabas Komisija neperžengė Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų teisės pateikti tokias pastabas ribų ir nepažeidė šioje nuostatoje bei nacionalinėse procesinėse taisyklėse numatytos proceso tvarkos.
65. Dėl šios procesinio pobūdžio pastabos turiu išnagrinėti ir atmesti antrą šios išvados 58 punkte minėtą Nyderlandų vyriausybės pateiktą pastabą, susijusią su valstybių narių procesinio nepriklausomumo pažeidimu. Iš tikrųjų, prie to, kas pasakyta pirmesniame punkte, pakanka pridurti, kad tokio pažeidimo negali būti, nes tokie Komisijos veiksmai, kokie nagrinėjami šioje byloje, patenka į Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečio sakinio taikymo sritį.
66. Galiausiai tikslinga pažymėti, kad šioje išvadoje siūlomas požiūris susijęs tik su Komisijos teise pateikti rašytines pastabas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Žinoma, šis požiūris nepažeidžia Komisijos veiksmų laisvės pagal EB 234 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą, pateikiant esminį klausimą, ar Bendrijos teisė draudžia valstybei narei, įskaitant nacionalinius teismus, mokesčių mokėtojui suteikti teisę iš savo apmokestinamojo pelno atskaityti Komisijos sprendimu, priimtu pagal EB 81 straipsnį, paskirtą baudą(19).
67. Remdamasis visais šiais samprotavimais, manau, kad Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečias sakinys taikomas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai Komisija nori pateikti rašytines pastabas nacionaliniame teisme, kuriame nagrinėjama byla, susijusi su galimybe mokesčių tikslais atskaityti baudą, kurią Komisija paskyrė sprendimu, priimtu pagal EB 81 straipsnį.
VI – Išvada
68. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui į Gerechtshof te Amsterdam pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
„2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 15 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos trečias sakinys taikomas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai Europos Bendrijų Komisija nori pateikti rašytines pastabas nacionaliniame teisme, kuriame nagrinėjama byla, susijusi su galimybe mokesčių tikslais atskaityti baudą, kurią Komisija paskyrė sprendimu, priimtu pagal EB 81 straipsnį“.