BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. rugsėjo 4 d.(*)

„EŽŪGF ir EŽŪFKP – Nefinansuojamos išlaidos – Reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 – 4 kryptis „Leader“ – Reglamentas (ES) Nr. 65/2011 – Administraciniai patikrinimai – Pareiga sukurti tinkamą sistemą, leidžiančią įvertinti išlaidų pagrįstumą – Įnašas natūra (savanorišku darbu) – Įnašas natūra (nekilnojamuoju turtu) – Patikrinimai vietoje – Mokėjimo prašymus patvirtinančių dokumentų buvimas – Finansuojamų operacijų įgyvendinimas laikantis viešųjų pirkimų taisyklių“

Byloje T‑603/17

Lietuvos Respublika, atstovaujama iš pradžių D. Kriaučiūno, R. Krasuckaitės, R. Dzikovič ir M. Palionio, vėliau – R. Krasuckaitės, R. Dzikovič, M. Palionio, I. Javičienės ir T. Lozoraičio, galiausiai – R. Dzikovič, M. Palionio, I. Javičienės ir T. Lozoraičio,

ieškovė,

palaikoma

Čekijos Respublikos, atstovaujamos M. Smolek, J. Pavliš ir J. Vláčil,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą J. Aquilina ir J. Jokubauskaitės,

atsakovę,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2017 m. birželio 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2017/1144 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 165, 2017, p. 37), kiek juo nuspręsta nefinansuoti tam tikrų Lietuvos Respublikos patirtų išlaidų,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul (pranešėjas) ir J. Svenningsen,

posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. lapkričio 27 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 Reglamentas Nr. 65/2011

1        2011 m. sausio 27 d. Europos Komisija priėmė Reglamentą (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 25, 2011, p. 8); jis taikytinas bylos faktinėms aplinkybėms.

2        Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnyje „Administraciniai patikrinimai“ nustatyta:

„1.      Administraciniai patikrinimai taikomi visoms paramos paraiškoms, mokėjimų prašymams ar kitoms deklaracijoms, kurias turi pateikti paramos gavėjas arba trečioji šalis, ir apima visus aspektus, kuriuos įmanoma ir reikia patikrinti administracinėmis priemonėmis. Pagal procedūras reikia registruoti vykdomą kontrolės veiklą, patikrinimo rezultatus ir priemones, kurių imtasi neatitikties atveju.

2.      Atliekant administracinius paramos paraiškų patikrinimus, visų pirma tikrinama:

<...>

d)      pateiktų išlaidų, įvertinamų naudojant tinkamą vertinimo sistemą, pvz., standartines išlaidas, skirtingų pasiūlymų palyginimą ar pasitelkiant vertinimo komitetą, pagrįstumas;

<...>“

3        Reglamento Nr. 65/2011 25 ir 26 straipsniuose reglamentuojami patikrinimai vietoje; juose nustatyta:

25 straipsnis

Patikrinimai vietoje

1.      Valstybės narės rengia patvirtintų operacijų patikrinimus vietoje, remdamosi tinkamai sudaryta imtimi. Kiek įmanoma, šie patikrinimai atliekami prieš operacijai skirtą galutinį mokėjimą.

2.      Išlaidos, kurias būtina tikrinti vietoje, turi sudaryti bent 4 % 23 straipsnyje nurodytų išlaidų, kurios finansuojamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir kurias kiekvienais kalendoriniais metais turi išmokėti mokėjimo agentūra. Atsižvelgiama tik į patikrinimus, atliktus iki atitinkamų metų pabaigos.

Per visą programavimo laikotarpį patikrintos išlaidos turi sudaryti bent 5 % EŽŪFKP finansuotų išlaidų.

<...>

26 straipsnis

Patikrinimų vietoje turinys

1.      Atlikdamos patikrinimus vietoje valstybės narės siekia įsitikinti, ar:

a)      paramos gavėjo pateikti mokėjimo prašymai yra pagrįsti apskaitos ar kitais dokumentais, įskaitant, kai reikia, mokėjimo prašyme pateiktų duomenų tikslumo tikrinimą remiantis trečiųjų šalių turimais duomenimis ar komerciniais dokumentais;

<...>

d)      viešai finansuotos operacijos buvo įgyvendintos laikantis Sąjungos taisyklių ir politikos, visų pirma viešųjų pirkimų taisyklių ir atitinkamų privalomų standartų, nustatytų nacionalinės teisės aktuose ar kaimo plėtros programoje.

2.      Atliekant mokėjimo prašymų, atrinktų patikrinti kaip nurodyta šio reglamento 25 straipsnio 3 dalyje, patikrinimus vietoje tikrinami visi paramos gavėjo įsipareigojimai ir prievolės, kuriuos galima patikrinti pas jį apsilankius.

<...>“

4        Reglamento Nr. 65/2011 27 straipsnyje nustatyta:

„1.      Po kiekvieno patikrinimo vietoje ir ex-post patikrinimo, atliekamo pagal šį skirsnį, rengiama tikrinimo ataskaita, kuria suteikiama galimybė peržiūrėti išsamius atliktų patikrinimų duomenis <...>“

 Dokumentas Nr. VI/5330/97

5        Komisijos gairės dėl finansinių pataisų taikymo buvo apibrėžtos 1997 m. gruodžio 23 d. Komisijos dokumente Nr. VI/5330/97 „Finansinių pasekmių apskaičiavimo gairės rengiant sprendimą dėl EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimo“ (toliau – Dokumentas Nr. VI/5330/97).

6        Iš Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedo „Valstybių narių kontrolės trūkumų finansinės pasekmės patvirtinant EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitas“ matyti, kad finansinių pataisų sumos apskaičiuojamos, be kita ko, atsižvelgiant į nustatytą neatitikties mastą ir kad Komisija šiuo aspektu atsižvelgia į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, taip pat į Europos Sąjungai padarytą finansinę žalą (Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedo antra pastraipa).

7        Pirma, Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priede numatytas finansinės pataisos vertinimo remiantis „individualiose bylose esančiomis klaidomis“ metodas. Pagal šį vertinimo metodą vertinami vienkartiniai pažeidimai, prireikus jie ekstrapoliuojami, ir pritaikoma vienkartinė pataisa. Antra, tame pačiame priede numatytas finansinės pataisos vertinimo remiantis finansinių nuostolių rizika metodas. Pagal šį metodą vertinami sisteminiai pažeidimai ir pritaikoma fiksuoto dydžio pataisa (Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedo aštunta–dvidešimt penkta pastraipos).

8        Pagal šį antrąjį vertinimo metodą, kuris taikomas atliekant sistemų auditą, Komisija, atsižvelgdama į Sąjungos finansinių nuostolių, atsirandančių dėl kontrolės sistemos trūkumų, rizikos dydį, taiko fiksuoto dydžio pataisas, sudarančias 2 %, 5 %, 10 % ar 25 % deklaruotų išlaidų (Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedo aštunta pastraipa).

9        Komisija skiria dvi valstybių narių atliekamų patikrinimų rūšis (Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedo keturiolikta pastraipa).

10      Pirma, „pagrindiniai patikrinimai“ – tai fiziniai ir administraciniai patikrinimai, kuriuos reikia atlikti siekiant patikrinti pagrindinius paraiškų elementus, visų pirma paraiškos dalyko buvimą, kiekį ir kokybines sąlygas, įskaitant terminų laikymąsi, derliaus nuėmimo reikalavimus, išlaikymo terminus ir t. t. Šie patikrinimai vykdomi vietoje ir gauta informacija lyginama su nepriklausomais, pavyzdžiui, žemės registrų, duomenimis.

11      Antra, „papildomi patikrinimai“ – tai administraciniai veiksmai, reikalingi tinkamam paraiškų nagrinėjimui, pavyzdžiui, patikrinimas, ar jos buvo pateiktos laiku, pasikartojančių paraiškų dėl to paties dalyko identifikavimas, rizikos analizė, nuobaudų taikymas ir tinkama procedūrų priežiūra.

12      Siekiant apskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą, Dokumente Nr. VI/5330/97 numatyta, kad fiksuota 5 % deklaruotų išlaidų dydžio pataisa taikoma, jei visi pagrindiniai patikrinimai įvykdyti, bet ne tiek kartų, ne taip dažnai ar ne taip griežtai, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl gali būti pagrįstai padaryta išvada, kad šie patikrinimai nesuteikia reikiamos paraiškų tinkamumo garantijos ir kad yra didelė rizika, jog atitinkamas fondas patirs nuostolių.

 Ginčo aplinkybės

13      Lietuvos Respublika gavo paramą kaimo plėtrai 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Ši parama buvo skirta pagal 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL L 277, 2005, p. 1).

14      2014 m. rugsėjo 15–19 d. Komisija, tvirtindama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) sąskaitas, atliko tyrimą, juo siekta patikrinti, ar Lietuvos Respublikos kaimo plėtros programos 4 krypties „Leader“ administravimo sistema atitinka Sąjungos teisės aktus.

15      2014 m. gruodžio 2 d. raštu Komisija Lietuvos institucijoms pateikė pirmines pastabas, jose nurodė, kad buvo įvykdyti ne visi Sąjungos teisės aktų reikalavimai.

16      2015 m. vasario 2 d. atsakydamos į Komisijos pirmines pastabas Lietuvos institucijos pateikė papildomos informacijos.

17      2015 m. balandžio 27 d. Komisija išsiuntė kvietimą Lietuvos institucijoms dalyvauti dvišaliame posėdyje, jis įvyko 2015 m. birželio 15 d. Po šio susitikimo ji nurodė, kad turi būti taikoma fiksuoto dydžio finansinė pataisa dėl to, kad yra pagrindinių patikrinimų, kaip jie suprantami pagal Dokumentą Nr. VI/5330/97, trūkumų.

18      2015 m. rugsėjo 24 d. raštu Lietuvos institucijos Komisijai pateikė papildomos informacijos.

19      2016 m. sausio 25 d. Komisija Lietuvos institucijoms nusiuntė galutinę išvadą pagal 2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, 2006, p. 90), 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ir 16 straipsnio 1 dalį. Šioje išvadoje Komisija konstatavo, kad 4 krypties „Leader“ priemonės įgyvendintos su trūkumais, ir pasiūlė taikyti, kiek tai susiję su 2012 m. gruodžio 2 d.–2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu deklaruotomis išlaidomis, fiksuoto dydžio – 5 % nuo bendros sumos – finansinę pataisą, kurios dydis – 3 745 458,01 EUR.

20      2016 m. kovo 10 d. raštu Lietuvos institucijos pateikė taikinimo prašymą, jis buvo atmestas dėl praleisto termino.

21      2016 m. balandžio 11 d. raštu Lietuvos institucijos kreipėsi į Komisiją su prašymu dėl peržiūros ir pateikė papildomos informacijos. 2016 m. birželio 29 d. Komisija atsakė, kad, nesant naujų aplinkybių, nemato būtinybės peržiūrėti bylos medžiagos.

22      2016 m. rugpjūčio 19 d. Komisija informavo Lietuvos institucijas, kad už 2015 m. spalio 16 d.–2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį EŽŪFKP lėšomis nefinansuojama papildoma 462 436,92 EUR suma.

23      2016 m. spalio 10 d. raštu Lietuvos institucijos, nesutikdamos su papildomai apskaičiuota suma, pateikė taikinimo prašymą. 2016 m. gruodžio 8 d. raštu Komisija atmetė šį prašymą kaip nepriimtiną, nes ginčijama suma buvo mažesnė už minimalią sumą, dėl kurios galima kreiptis į Taikinimo instituciją.

24      2016 m. gruodžio 23 d. Komisija Lietuvos institucijoms nurodė, kad ir toliau laikosi savo pozicijos.

25      2017 m. gegužės 16 d. Komisija priėmė suvestinę ataskaitą dėl taikant atitikties patvirtinimo procedūrą atlikto tyrimo rezultatų, joje nurodė numatomos finansinės pataisos priežastis. 2017 m. birželio 7 d. raštu ši ataskaita buvo pateikta Lietuvos institucijoms.

26      Toje ataskaitoje Komisija 5 % fiksuoto dydžio finansinės pataisos taikymą grindė tuo, kad, jos nuomone, Sąjungos teisės aktų reikalavimų neatitiko šie Lietuvos Respublikos kontrolės sistemos elementai:

–        patikrinimų vietoje turinys,

–        paramos gavėjų nurodytų išlaidų pagrįstumo administraciniai patikrinimai,

–        projektams įgyvendinti skirtų įnašų natūra (savanorišku darbu ir nekilnojamuoju turtu) administraciniai patikrinimai.

27      2017 m. birželio 28 d. Lietuvos institucijos gavo 2017 m. birželio 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2017/1144 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 165, 2017, p. 37; toliau – ginčijamas sprendimas).

28      Ginčijamu sprendimu Komisija pritaikė 5 % fiksuoto dydžio finansinę pataisą (toliau – ginčijama finansinė pataisa) dėl šio teismo sprendimo 26 punkte nurodytų pagal EŽŪFKP programą patirtų išlaidų kontrolės sistemos trūkumų, už kuriuos atsakinga Lietuvos Respublika. Bendra Sąjungos lėšomis nefinansuojama suma buvo 4 207 894,93 EUR.

 Procesas ir šalių reikalavimai

29      2017 m. rugsėjo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Lietuvos Respublikos ieškinį.

30      Aktu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. lapkričio 29 d.) Čekijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Lietuvos Respublikos reikalavimų. 2018 m. sausio 15 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. Įstojusi į bylą šalis pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

31      Taikydamas proceso organizavimo priemonę pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas 2018 m. spalio 5 d. raštu pateikė pagrindinėms šalims klausimų. Lietuvos Respublikos ir Komisijos atsakymai į šiuos rašytinius klausimus buvo perduoti Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2018 m. spalio 18 ir 22 d.

32      Šalys buvo išklausytos per 2018 m. lapkričio 27 d. posėdį.

33      Lietuvos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek pagal jį jai taikoma ginčijama finansinė pataisa,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Lietuvos Respublikos bylinėjimosi išlaidas,

–        nurodyti Čekijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

35      Savo ieškinyje Lietuvos Respublika teigia, kad taikydama ginčijamą finansinę pataisą Komisija pažeidė 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (OL L 347, 2013, p. 549), 52 straipsnio 2 dalį, nes ši institucija padarė klaidų, vertindama Lietuvoje sukurtoje kontrolės sistemoje nustatytų trūkumų apimtį ir pobūdį, taip pat Sąjungai padarytą finansinę žalą.

36      Lietuvos Respublika nurodo tris ieškinio pagrindus, kuriais ginčija Komisijos pateiktą vertinimą:

–        pirmasis pagrindas susijęs su patikrinimų vietoje kokybe,

–        antrasis pagrindas susijęs su išlaidų, kurias gavėjai nurodė teikdami paramos paraiškas, pagrįstumo administracinių patikrinimų kokybe,

–        trečiasis pagrindas susijęs su žalos, padarytos Sąjungai dėl, pirma, išlaidų, susijusių su savanorišku darbu, administracinių patikrinimų trūkumų ir, antra, išlaidų, susijusių su įnašu nekilnojamuoju turtu, tinkamumo finansuoti administracinių patikrinimų kokybės, dydžiu.

37      Pirmiausia reikia priminti, kad Europos žemės ūkio fondai finansuoja tik intervencines priemones, kurių imamasi pagal Sąjungos teisės nuostatas bendro žemės ūkio rinkų organizavimo srityje (žr. 2015 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Komisija, T‑503/12, EU:T:2015:597, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38      Pagal jurisprudenciją valstybės narės privalo sukurti administracinių patikrinimų ir patikrinimų vietoje sistemą, kuri leistų užtikrinti, kad tinkamai laikomasi materialių ir formalių paramos skyrimo sąlygų (2013 m. vasario 27 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑241/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:96, 21 punktas).

39      Jei tokios patikrinimų sistemos nėra arba valstybės narės sukurtoje sistemoje yra trūkumų ir lieka abejonių dėl tokių sąlygų laikymosi, Komisija turi teisę nepripažinti kai kurių išlaidų (2013 m. vasario 27 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑241/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:96, 21 punktas).

40      Dėl įrodinėjimo pareigos primintina, kad kaimo plėtros politika Sąjungoje įgyvendinama taikant pasidalijamojo valdymo principą (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 3 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑28/16, EU:T:2017:242, 34 punktą), pagal kurį tik valstybės narės turi duomenis, kurių reikia išlaidų tinkamumo finansuoti kontrolei užtikrinti, o Komisija, neturėdama tiesioginės prieigos prie šių duomenų, turi tik prižiūrėti, kaip nacionalinės institucijos atlieka šią kontrolę (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 1 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑518/15, EU:T:2018:54, 30 punktą).

41      Valstybių narių padėtis rinkti ir tikrinti duomenis yra geresnė, todėl jos ir turi pateikti kuo detalesnių ir išsamesnių įrodymų, kad iš tikrųjų atliko kontrolę (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 1 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑518/15, EU:T:2018:54, 29 punktą).

42      Komisija turi ne išsamiai įrodyti, kad nacionalinių institucijų atlikta kontrolė yra nepakankama ar kad jų nurodyti duomenys neteisingi, o tik pateikti įrodymą, kad jai kilo rimtų ir pagrįstų abejonių dėl šios kontrolės ar duomenų (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 3 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑28/16, EU:T:2017:242, 32 punktą).

43      Jei valstybė narė nori paneigti Komisijos išvadas, ji savo teiginius turi pagrįsti patikimos ir veiksmingos kontrolės sistemos buvimo įrodymais. Jei valstybei narei nepavyksta įrodyti, kad Komisijos išvados netikslios, šios išvados tampa įrodymais, galinčiais sukelti rimtų abejonių dėl tinkamos ir veiksmingos priežiūros ir kontrolės priemonių sistemos buvimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 1 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑518/15, EU:T:2018:54, 29 punktą).

44      Atsižvelgiant būtent į tai, kas priminta ir paaiškinta, reikia išnagrinėti ieškinio pagrįstumą.

45      Šiuo atveju reikia išnagrinėti antrąjį ir trečiąjį pagrindus, paskui – pirmąjį pagrindą.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punkto pažeidimu ir susijusio su išlaidų pagrįstumo administraciniais patikrinimais

46      Antrasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Komisija klaidingai išaiškino Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punktą ir padarė vertinimo klaidą, nes ši institucija nusprendė, kad išlaidų pagrįstumas Lietuvoje tikrinamas nepakankamai.

47      Šį ieškinio pagrindą sudaro trys kaltinimai: pirmasis susijęs su išlaidų pagrįstumo vertinimo metodais, antrasis – su patikrinimo momentu, o trečiasis – su ginčijamos finansinės pataisos teisėtumu.

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su išlaidų pagrįstumo vertinimo metodais

48      Lietuvos Respublika teigia, kad, priešingai, nei Komisija nusprendė suvestinėje ataskaitoje, kuria grindžiamas ginčijamas sprendimas, Lietuvoje atlikti išlaidų pagrįstumo administraciniai patikrinimai buvo tinkami. Ji tvirtina, kad dviejų projektų, t. y. projektų Nr. 6 ir 9, išlaidų pagrįstumas, kuriuo Komisija suabejojo ginčijamame sprendime, buvo įvertintas remiantis keliais tinkamais vertinimo metodais.

49      Lietuvos Respublika nurodo tokius metodus:

–        paramos gavėjo gautų pasiūlymų palyginimą,

–        Lietuvos teisės aktuose nustatytos didžiausios sumos taikymą tam tikroms išlaidų kategorijoms (didžiausių leistinų įkainių ribos),

–        komisijos, kuri pagal viešųjų pirkimų taisykles užtikrina išlaidų pagrįstumo vertinimą, intervenciją (viešųjų pirkimų komisija),

–        informacijos viešojoje erdvėje paiešką.

50      Komisija nesutinka su šiais argumentais.

51      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punktą per administracinius patikrinimus turi būti tikrinamas paramos paraiškose nurodytų išlaidų pagrįstumas; šios išlaidos vertinamos naudojant tinkamą vertinimo sistemą, pavyzdžiui, standartines išlaidas, skirtingų pasiūlymų palyginimą ar pasitelkiant vertinimo komitetą.

52      Iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad nacionalinės institucijos gali pasirinkti, kokią vertinimo sistemą jos nori taikyti, jeigu ji yra patikima ir veiksminga (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑22/17, EU:T:2018:881, 41 punktą).

53      Lietuvos Respublika nurodo, kad atlikdama išlaidų pagrįstumo administracinius patikrinimus naudoja Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punkte numatytą pasiūlymų palyginimo metodą.

54      Šiuo atveju Komisija, atlikusi tyrimą, nustatė, kad Lietuvos institucijos, taikydamos pasiūlymų palyginimo metodą, praktiškai tik reikalavo, kad paramos gavėjai paprašytų bent trijų galimų kontrahentų pateikti komercinį pasiūlymą.

55      Komisijos nuomone, šis metodas neleidžia tinkamai patikrinti išlaidų pagrįstumo, nes negarantuoja, kad kiekvienu atveju faktiškai bus pateikti keli pasiūlymai ir kad juos bus galima palyginti taip, kad būtų užtikrintas išlaidų, kurias prašoma atlyginti iš Sąjungos biudžeto, pagrįstumas.

56      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip rodo Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punkte aiškiai nurodytas šio metodo pavadinimas, pasiūlymų palyginimas reiškia, kad pasiūlymus galima palyginti, o tai leidžia teigti, kad iš tikrųjų buvo pateikti keli pasiūlymai.

57      Šiuo aspektu pasiūlymų palyginimo metodas skiriasi nuo viešųjų pirkimų procedūrų. Šiose procedūrose svarbu, kad pirkime galėtų dalyvauti visi suinteresuotieji dalyviai, dėl to iš principo pateikiami įvairūs pasiūlymai, iš kurių galima rinktis. Šiame kontekste vienintelio pasiūlymo buvimas gali būti laikomas, nelygu atvejis, pakankamu, nes jis atspindi riboto skaičiaus dalyvių susidomėjimą konkrečiu kvietimu.

58      Kitaip yra kalbant apie procedūrą, per kurią pasiūlymai lyginami atliekant išlaidų pagrįstumo patikrinimą. Šioje procedūroje Sąjungos lėšos naudojamos valstybių narių teritorijoje įgyvendinamiems projektams finansuoti. Atsižvelgiant į tai, reikia itin atidžiai patikrinti, ar iš Sąjungos biudžeto atlyginamos išlaidos neviršija pagrįstų ribų. Dėl to Komisija gali reikalauti (kaip ji padarė), kad pasiūlymų palyginimo metodas būtų naudojamas tik jeigu buvo pateikti keli pasiūlymai.

59      Tuo remdamasi Komisija pagrįstai nusprendė, kad tuo atveju, kai paramos gavėjas gavo vienintelį komercinį pasiūlymą, iš šio gavėjo turi būti reikalaujama, kad jis paprašytų kitų kontrahentų pateikti pasiūlymą arba papildomai įvertintų išlaidų pagrįstumą naudodamasis kitu metodu.

60      Juo labiau kad, kaip nurodė Komisija per teismo posėdį, projektai, dėl kurių priekaištaujama, susiję su prekėmis, pavyzdžiui, radiatoriais, dėl kurių gauti antrą pasiūlymą ar net kelis kitus pasiūlymus neatrodo neįmanoma.

61      Lietuvos Respublika kritikuoja šią poziciją.

62      Pirma, ji teigia, kad Komisijos priekaištai dėl Lietuvoje taikomo pasiūlymų palyginimo metodo yra susiję tik su dviem projektais, t. y. projektais, kuriems bylos medžiagoje suteikti numeriai 6 ir 9. Su šiais projektais susijusios išlaidos buvo įvertintos taikant ir kitus metodus. Šiuo klausimu Lietuvos Respublika nurodo, kad ieškinyje pateikė visą informaciją ir paaiškinimus, galinčius pateisinti šių papildomų metodų taikymą.

63      Vis dėlto iš jurisprudencijos matyti, kad sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią priimdamas šį sprendimą galėjo turėti jį priimantis subjektas (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑46/09, EU:T:2013:32, 149 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64      Tuo remiantis darytina išvada: kadangi Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, neturėjo visos šios informacijos ir paaiškinimų, jai negali būti reiškiama jokių priekaištų dėl teisėtumo.

65      Net jei Bendrasis Teismas galėtų atsižvelgti į Lietuvos Respublikos pateiktą informaciją ir paaiškinimus, reikėtų konstatuoti, kad bet kuriuo atveju jie yra neįtikinami. Iš tiesų juose nurodytos nacionalinės teisės aktuose numatytos didžiausių leistinų įkainių ribos, taikomos tam tikrų kategorijų išlaidoms, ir apibūdinti įvairūs metodai, kurie gali būti naudojami išlaidoms įvertinti, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų komisija ir informacijos viešojoje erdvėje paieška. Vis dėlto juose nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad šie teisės aktai ir metodai buvo realiai taikyti Komisijos audituotuose projektuose Nr. 6 ir 9.

66      Antra, Lietuvos Respublika teigia, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą pateikė Komisijai projekto Nr. 6 išlaidų straipsnio (dėl renovacijos darbų) konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad šių išlaidų pagrįstumas buvo įvertintas taikant papildomą vertinimo metodą (nagrinėjamu atveju – įtraukiant viešųjų pirkimų komisiją). Šiuo klausimu ji daro nuorodą į 2013 m. gegužės 23 d. vykusio šios komisijos posėdžio protokolą.

67      Pažymėtina, kad pagal posėdyje dalyvavusiesiems pateiktą informaciją projekto Nr. 6 atveju išlaidų pagrįstumas nebuvo patikrintas. Kaip pažymi Komisija, iš pradžių, kaip nurodyta posėdžio, per kurį turėjo būti atliekamas šis vertinimas, darbotvarkėje, buvo numatyta, kad bus sudaryta pateiktų pasiūlymų eilė pagal dalyvių pasiūlytą kainą, o tada bus renkamasi, kaip numatyta, pagal mažiausios kainos kriterijų.

68      Vis dėlto vykstant procedūrai paaiškėjo, kad faktiškai buvo pateiktas vienintelis pasiūlymas, kurio kaina nagrinėjamu atveju – 58 936,69 lito (apie 17 000 EUR). Todėl, esant tokiai situacijai, buvo neįmanoma palyginti kelių pasiūlymų pagal kainą. Iš bylos medžiagos matyti, kad viešųjų pirkimų komisija tik patvirtino gautą pasiūlymą ir nenaudojo kitų metodų, kad įvertintų išlaidų, kurias prašoma atlyginti iš Sąjungos biudžeto, pagrįstumą.

69      Tokiu atveju Komisija pagrįstai reikalavo, kad jei nėra naudojamas joks kitas vertinimo metodas, būtų pateikta papildomų pasiūlymų, kai už patikrinimą atsakingos institucijos ir toliau siekia naudoti metodą, grindžiamą pasiūlymų palyginimu.

70      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Lietuvos Respublika nesugebėjo išsklaidyti Komisijai kilusių rimtų ir pagrįstų abejonių dėl Lietuvos nustatytos išlaidų pagrįstumo kontrolės sistemos patikimumo, pateikdama tikslią ir konkrečią informaciją.

71      Tuo remiantis darytina išvada, kad pirmasis kaltinimas turi būti atmestas.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su patikrinimo momentu

72      Lietuvos Respublikos teigimu, Komisija klaidingai nusprendė, kad išlaidų pagrįstumas buvo tikrinamas tik mokėjimo prašymų administracinių patikrinimų etape.

73      Komisija nesutinka su šiais argumentais.

74      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punktą išlaidų pagrįstumas turi būti tikrinamas atliekant administracinius paramos paraiškų patikrinimus.

75      Šiuo atveju siekdama padaryti išvadą, kad išlaidų pagrįstumas nebuvo patikrintas tinkamame etape, Komisija suvestinėje ataskaitoje rėmėsi per 2015 m. birželio 15 d. dvišalį posėdį Lietuvos institucijų pateiktu pareiškimu. Remiantis šiuo pareiškimu, šis patikrinimas įvyko ne tuo metu, kai buvo atliekami administraciniai patikrinimai dėl paramos paraiškų, o tada, kai buvo atliekami administraciniai patikrinimai dėl mokėjimo prašymų. Šis pareiškimas įtrauktas į to posėdžio protokolo 3.3 punktą, kurio turinio Lietuvos Respublika neginčija.

76      Vėliau paprašytos papildyti, pakoreguoti ar patikslinti 2015 m. birželio 15 d. dvišalio posėdžio protokole nurodytą informaciją, kurią jos pateikė per šį posėdį, Lietuvos institucijos pastabas išdėstė savo 2015 m. rugsėjo 24 d. rašte (žr. šio sprendimo 18 punktą), tačiau neginčijo protokolo teiginio dėl momento, kuriuo Lietuvoje buvo atliktas nagrinėjamas patikrinimas.

77      Šiame ieškinyje Lietuvos Respublika, priešingai, nei nurodė jos institucijos šio sprendimo 75 punkte minėtame posėdyje, teigia, kad Lietuvoje išlaidų pagrįstumas iš tikrųjų yra tikrinamas kelis kartus, be kita ko, vertinant paramos paraiškas, kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose.

78      Vis dėlto Bendrajame Teisme Lietuvos Respublika nepagrindė savo teiginio ir nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad išlaidos iš tikrųjų buvo patikrintos audituotuose projektuose tuo metu, kai buvo atliekami administraciniai patikrinimai dėl paramos paraiškų.

79      Pagal šio sprendimo 40–43 punktuose nurodytą jurisprudenciją valstybė narė atitinkamoje srityje turi pateikti kuo detalesnių ir išsamesnių įrodymų, kad iš tiesų atliko patikrinimus.

80      Tuo remiantis darytina išvada, kad, atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija turėjo priimdama ginčijamą sprendimą, ši institucija pagrįstai nusprendė, kad minėtas patikrinimas nebuvo atliktas pagal Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies d punktą.

81      Vadinasi, antrojo pagrindo antrasis kaltinimas turi būti atmestas.

 Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su ginčijamos finansinės pataisos teisėtumu

82      Trečiajame kaltinime Lietuvos Respublika teigia, kad Komisijos nurodyti trūkumai, atsižvelgiant į jų nereikšmingumą, nepateisina ginčijamos finansinės pataisos taikymo.

83      Komisija nesutinka su šiais argumentais.

84      Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš Bendrojo Teismo atsakymo į antrojo pagrindo pirmąjį ir antrąjį kaltinimus, Komisijai galėjo kilti rimtų ir pagrįstų abejonių dėl Lietuvos Respublikos nustatytos išlaidų pagrįstumo kontrolės sistemos patikimumo, kiek tai susiję su, pirma, tokios kontrolės atlikimo momentu ir, antra, patikrinimo metodais, naudojamais atliekant šią kontrolę.

85      Dėl pirmojo aspekto, t. y. kontrolės atlikimo momento, pažymėtina, kad Lietuvos Respublika nenurodė, kad nustatytas trūkumas susijęs tik su konkrečia projektų kategorija. Kadangi ji nepateikė įrodymų šiuo klausimu, darytina išvada, kad pagal šio sprendimo 40–43 punktuose nurodytą jurisprudenciją šis trūkumas pats savaime gali pateisinti finansinės pataisos taikymą.

86      Dėl Komisijos nurodyto antrojo aspekto, t. y. atliekant kontrolę naudojamų patikrinimo metodų, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į atsakymą į antrojo pagrindo pirmąjį kaltinimą, Komisijos nustatyti trūkumai yra susiję su dviem iš devynių tos institucijos audituotų projektų.

87      Lietuvos Respublikos teigimu, toks ribotas projektų, kuriuose yra trūkumų, skaičius nepateisina (net jei kaltinimai pasitvirtintų) ginčijamos finansinės pataisos taikymo, juo labiau kad atitinkami projektai priskirtini prie vienos konkrečios kategorijos, o tai sudaro mažiau nei 30 % išlaidų, patirtų pagal Lietuvos kaimo plėtros programą.

88      Šiuo aspektu Lietuvos Respublika pažymi, kad trūkumų atveju taikytinas pataisas nustato Komisija pagal šio sprendimo 5–12 punktuose apibūdintą Dokumentą Nr. VI/5330/97; jame šiai institucijai nustatyta pareiga, pirma, pavienius trūkumus atskirti nuo sisteminių trūkumų ir, antra, fiksuotą 5 % dydžio pataisą taikyti tik tais atvejais, kai yra pakankamai įrodymų dėl reikšmingo pažeidimų skaičiaus, jų reguliarumo ir rizikos, kurią šie pažeidimai sukelia atitinkamam fondui, dydžio.

89      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją, atsižvelgiant į pagrindinį valstybių narių vaidmenį tvirtinant sąskaitas ir Komisijos fizinės galimybės atlikti visų kiekvienoje valstybėje narėje patirtų išlaidų patikrinimą nebuvimą, Komisijai leidžiama savo vertinimą, susijusį su rimtų ir pagrįstų abejonių dėl vykdomos kontrolės patikimumo buvimu, pagrįsti atrinktų projektų auditu (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 15 d. Sprendimo Danija / Komisija, C‑417/12 P, EU:C:2014:2288, 86 ir 101 punktus).

90      Vis dėlto tai, kad auditas atliekamas atrankos pagrindu, valstybei narei nesuteikia teisės reikalauti, kad Komisija pataisą taikytų tik proporcingai nustatytų pažeidimų skaičiui, atsižvelgdama į ištirtus atrinktus atvejus, nes negalima atmesti galimybės, kad šie pažeidimai susiję su didesniu operacijų, kurios nepatenka į šiuos atrinktus atvejus, skaičiumi.

91      Valstybė narė turi įrodyti, kad Komisijos nustatyti pažeidimai susiję su atskirais atvejais, kuriais nepaneigiamas šios valstybės narės kontrolės sistemos patikimumas apskritai (2014 m. spalio 15 d. Sprendimo Danija / Komisija, C‑417/12 P, EU:C:2014:2288, 106 punktas).

92      Šiuo atveju nustatyti trūkumai susiję su principine nuostata, kuria grindžiamas Lietuvos Respublikos naudotas išlaidų kontrolės metodas, t. y. kad šios išlaidos turi būti laikomos pagrįstomis, nes trijų dalyvių buvo paprašyta pateikti pasiūlymą, net jei buvo gautas tik vienas pasiūlymas, todėl nebuvo galima atlikti jokio palyginimo.

93      Taigi, net jei būtų įrodytas Lietuvos Respublikos teiginys dėl riboto skaičiaus projektų, dėl kurių buvo nustatyti trūkumai, tokių projektų skaičius šiuo atveju negali paneigti išvados, kad Komisijai galėjo kilti rimtų ir pagrįstų abejonių dėl Lietuvos taikomos kontrolės sistemos patikimumo.

94      Jeigu yra tokių abejonių ir neįmanoma tiksliai įvertinti Sąjungos patirtų nuostolių, jurisprudencijoje numatyta, kad gali būti taikoma fiksuoto dydžio pataisa (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 24 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑418/06 P, EU:C:2008:247, 136 punktą).

95      Be to, jei trūkumas atsirado dėl to, kad valstybė narė nesukūrė tinkamos kontrolės sistemos, kaip yra šios bylos atveju, pataisa – būtent dėl to, kad ji fiksuoto dydžio, – turi būti taikoma visoms su atitinkama priemone susijusioms išlaidoms (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑22/17, EU:T:2018:881, 55 punktas).

96      Remiantis šia jurisprudencija, Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priede, kurį nurodė pagrindinės šalys, tačiau jo neginčijo, numatytos kelių kategorijų fiksuoto dydžio pataisos. 5 % dydžio pataisa taikoma, jei, pirma, trūkumai susiję su pagrindiniais patikrinimais ir, antra, šie patikrinimai yra įvykdyti, bet ne tiek kartų, ne taip dažnai ar ne taip griežtai, kaip nustatyta teisės aktuose, nes tokiu atveju gali būti pagrįstai padaryta išvada, kad šie patikrinimai nesuteikia reikiamos paraiškų tinkamumo garantijos ir kad yra didelė rizika, jog EŽŪFKP patirs nuostolių.

97      Kaip nurodyta šio sprendimo 10 punkte, Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priede pagrindiniai patikrinimai apibrėžti kaip fiziniai ir administraciniai patikrinimai, kuriuos reikia atlikti siekiant patikrinti pagrindinius paraiškų elementus. Išlaidų pagrįstumo kontrolė yra administracinis patikrinimas, kurį reikia atlikti siekiant išvengti paraiškų pervertinimo. Taigi tai yra vieno iš pagrindinių šių paraiškų elementų kontrolė (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑22/17, EU:T:2018:881, 70 punktas).

98      Be to, iš šio sprendimo 51–70 punktų matyti, kad Komisija nesuklydo savo išvadose dėl Lietuvos institucijų nustatytos kontrolės sistemos patikimumo, visų pirma dėl to, kad tiriamuoju laikotarpiu, remiantis atrinktais atvejais, kurie buvo ištirti, patikrinimai nebuvo atlikti taip, kaip reikalaujama teisės aktuose.

99      Tuo remiantis darytina išvada, kad turi būti atmestas trečiasis kaltinimas, taigi ir visas antrasis pagrindas.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo ir Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimu ir susijusio su įnašais natūra

100    Trečiąjį pagrindą sudaro du kaltinimai, juose Lietuvos Respublika kvestionuoja:

–        kiek tai susiję su pirmuoju kaltinimu – ginčijamos finansinės pataisos, taikytos dėl įnašų natūra (savanorišku darbu) administracinių patikrinimų nepakankamumo, proporcingumą,

–        kiek tai susiję su antruoju kaltinimu – Komisijos teiginį, kad įnašų natūra (nekilnojamuoju turtu) administraciniai patikrinimai turi trūkumų pagal Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies c punktą.

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su savanorišku darbu

101    Pirmajame kaltinime Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija nepagrįstai atmetė EŽŪFKP tenkančios finansinės rizikos vertinimą, kurį Lietuvos institucijos jai pateikė, siekdamos pašalinti nustatytus savanoriško darbo administracinių patikrinimų trūkumus.

102    Šiuo klausimu pažymėtina, kad Komisija, remdamasi savo audito rezultatais, konstatavo, kad deklaruota savanoriško darbo vertė buvo 70–80 % didesnė nei jo faktinė vertė.

103    Lietuvos institucijos pripažino trūkumus atliekant su savanorišku darbu susijusių išlaidų administracinius patikrinimus. Vykstant administracinei procedūrai, 2015 m. rugsėjo 24 d. rašte, nusiųstame Komisijai iš jos gavus dvišalio posėdžio protokolą, šios institucijos pateikė įmonės Ernst & Young (EY) atlikto tyrimo preliminarių rezultatų santrauką. Jų teigimu, pagal šiuos preliminarius rezultatus EŽŪFKP tenkanti rizika įvertinta 15 % nuo deklaruotų išlaidų pagal savanoriško darbo priemonę. Kadangi savanoriškas darbas, pasak Lietuvos institucijų, sudaro 2,5 % visų tiriamuoju laikotarpiu deklaruotų išlaidų, jos padarė išvadą, kad EŽŪFKP tenkanti finansinė rizika yra 0,375 % (15 % nuo 2,5 %) nuo visų išlaidų.

104    Komisija šį apskaičiavimą atmetė 2016 m. sausio 25 d. Lietuvos institucijoms nusiųstoje savo galutinėje išvadoje, nurodydama, jog neturėjo pakankamai išsamios informacijos, kad galėtų įvertinti EY atlikto tyrimo kokybę.

105    Šiame ieškinyje Lietuvos Respublika tvirtina, kad pateikė Komisijai išsamią informaciją apie EY atliktą tyrimą, remdamasi prie ieškinio pridėta galutine to tyrimo ataskaita.

106    Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, o to neginčijo ir Lietuvos Respublika, per administracinę procedūrą Komisija gavo tik minėto tyrimo preliminarių rezultatų santrauką.

107    Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 104 punkte, vykstant administracinei procedūrai Komisija informavo Lietuvos institucijas, kad reikia išsamesnės papildomos informacijos.

108    Iš bylos medžiagos matyti, kad EY galutinę tyrimo ataskaitą parengė 2016 m. vasario mėn., dėl to Lietuvos institucijoms buvo palikta laiko, vykstant administracinei procedūrai, perduoti šią ataskaitą Komisijai prieš tai, kai ši 2017 m. gegužės 16 d. ir 2017 m. birželio 26 d. priėmė atitinkamai suvestinę ataskaitą ir ginčijamą sprendimą.

109    Lietuvos Respublika turėjo patvirtinti savo teiginius per administracinę procedūrą pateikdama Komisijai visus reikšmingus dokumentus, jei norėjo pagal Reglamento Nr. 885/2006 11 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ir 16 straipsnio 1 dalį paneigti 2016 m. sausio 25 d. Komisijos išvadą (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Lietuva / Komisija, T‑365/13, EU:T:2015:113, 115 punktą).

110    Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Komisija nepadarė klaidos, kai atmetė Lietuvos institucijų jai pateiktą apskaičiavimą.

111    Šios išvados negali paneigti toliau nurodyti argumentai.

112    Pirma, Lietuvos Respublika kaltina Komisiją tuo, kad ši nereikalavo pateikti EY atlikto tyrimo galutinės ataskaitos, nors manė, kad ji būtina, norint įvertinti Lietuvos institucijų teiginius.

113    Šiuo klausimu pažymėtina, kad šis argumentas neturi faktinio pagrindo, nes Komisija, kaip pažymėta šio sprendimo 104 punkte, Lietuvos institucijoms aiškiai nurodė, kad jų pateikta informacija su EY tyrimo preliminarių rezultatų santrauka yra nepakankama, kad būtų galima įvertinti šių institucijų apskaičiuotą EŽŪFKP tenkančią finansinę riziką.

114    Antra, Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija turėjo išnagrinėti EY tyrimo preliminarių rezultatų santrauką, net jei tai būtų dokumento projektas, o ji to nepadarė.

115    Dar kartą reikia konstatuoti, kad Komisija išnagrinėjo šį dokumentą ir nurodė, kad, siekiant įvertinti savanoriško darbo būtinybę ir vertę, nepakanka informacijos apie vertinimo metodą ir tai, kaip jį taikė EY. Lietuvos Respublika turėjo atsakyti į šį prieštaravimą.

116    Trečia, Lietuvos Respublika iš esmės ginčija sprendimą taikyti jai fiksuoto dydžio pataisą ir priduria, kad Komisija pakankamai nepagrindė šio taikymo.

117    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Dokumento Nr. VI/5330/97 2 priedą, jei yra keli motyvai, dėl kurių reikia taikyti fiksuoto dydžio pataisą, tokių pataisų dydžiai yra ne sumuojami, bet subendrinami taikant didžiausią dydį.

118    Suvestinėje ataskaitoje Komisija paaiškino, kad negali taikyti Lietuvos institucijų pasiūlytu apskaičiavimu grindžiamos finansinės pataisos, nes neužtenka EY tyrimo preliminarių rezultatų, kuriais grindžiamas šis apskaičiavimas, santraukos.

119    Be to, ji nurodė, kad būtų beprasmiška apskaičiuoti tikslų pataisos, taikomos dėl šio trūkumo, dydį, nes šis trūkumas yra tik dalis nustatytų pagrindinio patikrinimo dėl įnašų natūra trūkumų, be to, Komisija nustatė, jog iš viso trys skirtingi pagrindiniai patikrinimai turėjo trūkumų.

120    Tokiomis aplinkybėmis Komisija nurodė, kad pagal šio sprendimo 117 punkte numatytą taisyklę didžiausias Dokumente Nr. VI/5330/97 numatytas dydis, t. y. 5 %, bet kuriuo atveju būtų taikomas siekiant pašalinti visų pagrindinių patikrinimų trūkumus.

121    Taigi iš Komisijos pateiktų paaiškinimų matyti, kad ji pakankamai pagrindė fiksuoto 5 % dydžio taikymą ir nepadarė klaidos, kai, atsižvelgdama į nustatytus kitų pagrindinių patikrinimų trūkumus, nusprendė, kad šis dydis atitinka Dokumente Nr. VI/5330/97 numatytą pataisą.

122    Tuo remiantis darytina išvada, kad šį kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su nekilnojamuoju turtu

123    Antrajame kaltinime Lietuvos Respublika teigia, kad Komisijos pateiktas įnašo nekilnojamuoju turtu sąvokos aiškinimas prieštarauja teisės aktams ir nepagrįstai riboja galimybę paramos gavėjams dalyvauti projektuose.

124    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

125    Šiuo klausimu, pirma, pažymėtina, kad suvestinėje ataskaitoje Komisija konstatavo, kad jos audituotuose projektuose inspektoriai patvirtino su įnašais nekilnojamuoju turtu susijusias išlaidas, tačiau nėra įrodymų, kad šių išlaidų tinkamumas finansuoti buvo patikrintas pagal Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies c punktą. Ji padarė išvadą, kad šis trūkumas kartu su nustatytomis išlaidų, susijusių su savanorišku darbu, administracinių patikrinimų spragomis yra pagrindinio patikrinimo trūkumas.

126    Šiame ieškinyje Lietuvos Respublika nepateikia jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad tai iš tiesų buvo patikrinta atliekant administracinius patikrinimus. Šiuo klausimu ji tik nurodo nacionalinės teisės aktuose numatytas taisykles, susijusias su įnašų natūra (nekilnojamuoju turtu) reikalavimais ir naudojimo sąlygomis ir jų kontrolės tvarka, tačiau tai neleidžia įsitikinti, kad aptariami patikrinimai buvo atlikti laikantis šių taisyklių (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑486/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:465, 53 punktą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑346/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:630, 50 ir 51 punktus).

127    Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Lietuvos Respublika nesugebėjo išsklaidyti Komisijai kilusių rimtų ir pagrįstų abejonių dėl Lietuvos nustatytos išlaidų, susijusių su įnašais natūra (nekilnojamuoju turtu), tinkamumo finansuoti kontrolės sistemos patikimumo, pateikdama tikslią ir konkrečią informaciją.

128    Antra, Lietuvos Respublika iš esmės teigia, kad sąlygos, pagal kurias Komisija reikalauja atlikti tam tikrą patikrinimą per administracinius patikrinimus, nėra numatytos Sąjungos teisės aktuose, kuriuos ta institucija aiškina klaidingai.

129    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Reglamento Nr. 1698/2005 taikymo taisykles (OL L 368, 2006, p. 15), iš dalies pakeisto 2011 m. liepos 14 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 679/2011 (OL L 185, 2011, p. 57), 54 straipsnio 1 dalį „[v]iešojo ar privataus sektoriaus paramos gavėjų įnašai natūra, būtent prekių ar paslaugų teikimas, už kuriuos nemokama pagal sąskaitas faktūras ar, patvirtinus lygiaverčiais dokumentais, grynaisiais pinigais, gali būti laikomi reikalavimus atitinkančiomis išlaidomis, jeigu tenkinamos [šioje nuostatoje išvardytos] sąlygos“.

130    Viena iš šių sąlygų numatyta Reglamento Nr. 1974/2006 54 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį „tokie įnašai yra skiriama žemė ar nekilnojamasis turtas, įrenginiai ar medžiagos, [tyrimų veikla,] profesinė veikla ar nemokamas savanoriškas darbas“.

131    Vis dėlto Reglamente Nr. 1974/2006 nėra numatyta įnašo žeme ar nekilnojamuoju turtu sąvokos apibrėžties. Kadangi tokios apibrėžties nėra, Lietuvos Respublika mano, kad valstybės narės pačios gali nustatyti šios sąvokos turinį.

132    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nesant nuorodos į nacionalinę teisę, ši sąvoka negali būti skirtingai aiškinama valstybėse narėse, nes ji turi būti autonomiška Sąjungos teisės sąvoka ir apibrėžta remiantis objektyviais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑115/12 P, EU:C:2013:596, 44 punktą).

133    Remiantis šia jurisprudencija, reikia nustatyti sąlygas, kurioms esant galima teigti, kad buvo padarytas įnašas nekilnojamuoju turtu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1974/2006 54 straipsnio 1 dalies a punktą.

134    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip teigia Komisija, įnašą nekilnojamuoju turtu galima daryti tik jei, pirma, įnašo šiuo turtu reikia projektui įgyvendinti ir, antra, šis turtas yra realiai ir pagal naują paskirtį naudojamas įgyvendinant projektą.

135    Pirmoji sąlyga suponuoja, kad įnašas yra būtinas projektui įgyvendinti. Nepakanka, kaip iš esmės nurodo Lietuvos Respublika, kad projektas būtų susijęs su nekilnojamuoju turtu. Jeigu būtų vadovaujamasi Lietuvos Respublikos argumentais, įnašą nekilnojamuoju turtu reikėtų laikyti padarytu, kai tik projektas būtų kaip nors susijęs su nekilnojamuoju turtu.

136    Toks aiškinimas prieštarautų patikimo finansų valdymo principams, kurių laikytis privaloma pagal 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, 2005, p. 1) 9 straipsnio 2 dalį, siejamą su 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1) 30 straipsniu ir SESV 317 straipsniu, ir pagal kuriuos reikalaujama, be kita ko, kad iš žemės ūkio fondų būtų finansuojamos tik projektui įgyvendinti būtinos išlaidos.

137    Šiuo atveju suvestinėje ataskaitoje Komisija pagrįstai nusprendė, kad ši sąlyga nebuvo įvykdyta penkiuose jos audituotuose projektuose, susijusiuose su viešųjų pastatų renovacijos darbais siekiant išplėsti juose fragmentiškai ar ribotai vykdytą veiklą, nes nebuvo būtina įsigyti šių pastatų, kad būtų galima įgyvendinti renovacijos projektus.

138    Pagal antrąją sąlygą, nurodytą šio sprendimo 134 punkte, numatytos dvi galimybės: pirmoji – nekilnojamasis turtas buvo įsigytas projektui įgyvendinti, taigi iš principo šio įgyvendinimo laikotarpiu, arba antroji – jis jau priklausė paramos gavėjui, tačiau anksčiau buvo naudojamas pagal kitą paskirtį ir dabar yra skirtas projektui įgyvendinti siekiant jo tikslų.

139    Šiuo atveju Komisija pagrįstai nusprendė, kad neįvykdyta ir ši sąlyga, kiek tai susiję su aptariamais renovacijos projektais, nes iki projektų įgyvendinimo šiuose nekilnojamojo turto objektuose veikla buvo vykdoma fragmentiškai ar ribotai ir tik užbaigus projektus pradėta vykdyti visos apimties bendruomenės veikla.

140    Iš tiesų, kaip nurodo Komisija, šiuo atveju turto naudojimo paskirtis nepasikeitė, todėl paramos gavėjui neleidžiama į projekto išlaidas įtraukti jokio įnašo natūra.

141    Šiuo aspektu reikia nurodyti, kad pasikeitus naudojimo paskirčiai įnašas gali būti daromas tik su sąlyga, kad šis pasikeitimas įvyksta projekto įgyvendinimo laikotarpiu, o ne prieš kelerius metus iki jo. Pastaruoju atveju nekilnojamasis turtas negalėtų būti laikomas konkrečiai projektui įgyvendinti naudojamu turtu.

142    Taigi šioje byloje negalima konstatuoti, kad savivaldybės administracinio pastato, deklaruoto kaip įnašas natūra įgyvendinant projektą Nr. 8, atveju buvo padarytas tinkamas įnašas, nes šis pastatas buvo perleistas bendruomenei dar prieš įgyvendinant projektą, o šio įgyvendinimo laikotarpiu jame jau buvo vykdoma bendruomenės veikla.

143    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad turi būti atmestas trečiojo pagrindo antrasis kaltinimas, taigi ir visas šis ieškinio pagrindas.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies a ir d punktų pažeidimu ir susijusio su patikrinimais vietoje

144    Lietuvos Respublikos teigimu, Komisija klaidingai nusprendė, kad šioje valstybėje narėje atlikti patikrinimai vietoje įvairiais aspektais buvo nepakankami pagal Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies a ir d punktus ir 25 straipsnio 4 dalį.

145    Šį ieškinio pagrindą sudaro trys kaltinimai:

–        pirmasis kaltinimas susijęs su dokumentų, pagrindžiančių paramos gavėjų mokėjimo prašymus, patikrinimu vietoje,

–        antrasis kaltinimas susijęs su finansuojamų operacijų įgyvendinimo atitikties nacionalinėms ir Sąjungos viešųjų pirkimų taisyklėms patikrinimu vietoje,

–        trečiasis kaltinimas susijęs su reikalavimu, kad patikrinimus vietoje atliekantys inspektoriai būtų nepriklausomi nuo asmenų, atsakingų už administracinius patikrinimus.

146    Lietuvos Respublika, atsakydama į taikant šio sprendimo 31 punkte nurodytą proceso organizavimo priemonę pateiktą klausimą, pažymėjo, kad palaiko pirmojo pagrindo trečiąjį kaltinimą. Vis dėlto per posėdį ji nurodė, kad atsisako šio kaltinimo. Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrasis Teismas turi išnagrinėti tik pirmąjį ir antrąjį kaltinimus, nes trečiojo kaltinimo buvo atsisakyta.

 Dėl pirmojo kaltinimo, grindžiamo Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimu ir susijusio su patvirtinamaisiais dokumentais

147    Lietuvos Respublikos teigimu, Komisija klaidingai nusprendė, kad atlikdamos patikrinimus vietoje Lietuvos institucijos nepakankamai patikrino, ar paramos gavėjų pateikti mokėjimo prašymai buvo pagrįsti patvirtinamaisiais dokumentais, kaip reikalaujama teisės aktuose.

148    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

149    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies a punktą atlikdamos patikrinimus vietoje valstybės narės siekia įsitikinti, ar mokėjimo prašymai yra pagrįsti apskaitos arba kitais dokumentais, ir prireikus tikrina su mokėjimo prašymais susijusių duomenų tikslumą, remdamosi trečiųjų šalių turimais duomenimis ar komerciniais dokumentais.

150    Be to, Reglamento Nr. 65/2011 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas principas, pagal kurį nacionaliniai inspektoriai parengia kiekvieno patikrinimo vietoje ataskaitą, ir nurodyta, kad šioje ataskaitoje turi būti suteikiama galimybė peržiūrėti išsamius patikrinimo duomenis.

151    Pagal jurisprudenciją patikrinimo ataskaitoje turi būti išsamiai aprašyta tvarka, kurią nacionaliniai inspektoriai taikė atlikdami patikrinimus vietoje, kad būtų galima atsekti atliktus patikrinimo veiksmus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑486/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:465, 41 punktą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑346/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:630, 51 punktą).

152    Pagal šiuos reikalavimus turi būti sudarytos sąlygos Komisijos įgaliotiems asmenims arba jos atstovams patikrinti nacionalinių inspektorių veiksmus pagal Reglamentą Nr. 1290/2005; jo 37 straipsnyje numatyta galimybė šiai institucijai patikrinti (kai ji mano, kad tai būtina) administracinės praktikos atitiktį Sąjungos taisyklėms ir apskritai sąlygoms, pagal kurias įgyvendinamos ir tikrinamos EŽŪFKP finansuojamos operacijos.

153    Lietuvos Respublikos teigimu, patikrinimo vietoje ataskaitos, kurias, kaip pažymėta šio sprendimo 150 punkte, turi parengti nacionaliniai inspektoriai, rengiamos taip, kaip nurodyta toliau.

154    Visų pirma jose pateikiami su tikrinamais aspektais susiję klausimai, į kuriuos turi atsakyti inspektoriai. Šie klausimai parengiami taip, kaip nurodyta nacionalinės teisės aktuose. Dėl patvirtinamųjų dokumentų reikšmingas 7 klausimas, jis suformuluotas taip: „Ar atitinka nurodyta informacija apie patirtas per ataskaitinį laikotarpį išlaidas ir jas patvirtinančius ir įrodančius dokumentus?“

155    Tada inspektoriai turi atsakyti į šiuos klausimus, laikydamiesi „nurodymų“, kuriuos nacionalinės institucijos duoda inspektoriams, kad šie žinotų, ką turi patikrinti atlikdami tikrinimą. Dėl 7 klausimo, susijusio su patvirtinamaisiais dokumentais, nurodymas suformuluotas taip: „Vadovaujantis nustatyta tvarka tikrinami dokumentų, patvirtinančių išlaidų atlikimą, originalai (pirkimo-pardavimo sutartys, sąskaitos faktūros, banko pavedimai, banko sąskaitų išrašai, banko apyvartos žiniaraščiai, čekiai, kvitai, muitinės deklaracijos, darbų <...> sutartys ir aktai, pažymos ir kt.). Tikrinant dokumentą įsitikinama, ar jis patvirtina būtent tas išlaidas, kurios nurodytos mokėjimo prašyme <...>“

156    Galiausiai tikrindami, ar patvirtinamieji dokumentai yra patikimi ir patvirtina mokėjimo prašymuose nurodytas išlaidas, nacionaliniai inspektoriai, aptikę pažeidimų, juos užfiksuoja šalia savo atsakymo į klausimus arba patikrinimo ataskaitos lauke „Pastabos ir paaiškinimai“.

157    Savo ieškinyje Lietuvos Respublika kritikuoja Komisijos teiginį, kad šioje valstybėje narėje nustatyta patvirtinamųjų dokumentų patikrinimo vietoje sistema neleidžia Komisijos įgaliotiems asmenims arba jos paskirtiems atstovams patikrinti, ar, kaip reikalaujama pagal teisės aktus, šie dokumentai buvo išsamiai patikrinti dėl kiekvienos operacijos.

158    Šiuo klausimu, pirma, konstatuotina, kad, kaip pažymi Komisija, patys klausimai, į kuriuos turi atsakyti nacionaliniai inspektoriai, parengti taip, kad į juos būtų atsakyta tik „taip“ arba „ne“.

159    Toks yra, be kita ko, klausimas dėl patvirtinamųjų dokumentų patikrinimo, į kurį atsakydami inspektoriai gali nurodyti, ar atliko patikrinimą, ar jo neatliko, tačiau dėl jame vartojamų formuluočių jie neturi galimybės pateikti konkrečios informacijos, leidžiančios Komisijos įgaliotiems asmenims ar jos atstovams manyti, kad dėl patvirtinamųjų dokumentų buvo atliktas, kaip teigiama, išsamus patikrinimas.

160    Atsižvelgiant į jurisprudenciją dėl nacionalinių inspektorių atliekamų veiksmų atsekamumo reikalavimo, vien to, kad atsakant į patikrinimo vietoje ataskaitos klausimą nurodyta, jog patikrinimas buvo atliktas, nepakanka užtikrinti, kad toks patikrinimas iš tikrųjų buvo atliktas.

161    Antra, pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją konstatavimas, jog yra nurodymų, kurių turi būti laikomasi atliekant patikrinimą, neįrodo, kad šių nurodymų buvo laikytasi (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑486/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:465, 53 punktą). Taigi šiuo atveju su 7 klausimu susijusio nurodymo buvimas pats savaime negali įrodyti, kad visi jame numatyti aspektai faktiškai buvo patikrinti per patikrinimus vietoje. Be to, iš Lietuvos Respublikos pateiktų paaiškinimų nematyti, jog kokiame nors dokumente būtų patvirtinta, kad nurodyme pateikti aspektai faktiškai buvo patikrinti, ir pažymėta, kokie yra inspektorių atlikto tokio patikrinimo rezultatai dėl kiekvieno iš šių aspektų.

162    Trečia, kiek tai susiję su nacionalinių inspektorių užfiksuotomis pastabomis ir paaiškinimais, Lietuvos Respublika kartu su savo ieškiniu pateikė keturias patikrinimo vietoje ataskaitas, kuriose skiltyje šalia klausimų ir šių patikrinimo vietoje ataskaitų pabaigoje nurodytos nacionalinių inspektorių pastabos apie atliktus patikrinimus. Vis dėlto ši valstybė narė tuos dokumentus pateikė kaip priedą ir Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje juos įvardijo kaip patikrinimo vietoje ataskaitų „pavyzdžius“, tačiau neįrodė jokio ryšio tarp šių „pavyzdžių“ ir ataskaitų, kurias Komisija iš tikrųjų nagrinėjo atlikdama auditą. Nesant tokio ryšio, Bendrasis Teismas negali patikrinti, kiek yra pagrįsti Lietuvos Respublikos teiginiai dėl šios institucijos išvadų.

163    Tokiomis aplinkybėmis išnagrinėjus, kaip Lietuvos Respublikoje atliekami patikrinimai vietoje, reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su patvirtinamaisiais dokumentais, Lietuvos Respublikai nepavyko paneigti Komisijos išvadų arba įrodyti savo patikrinimo sistemos patikimumo, todėl pagal šio sprendimo 42 ir 43 punktuose nurodytą jurisprudenciją Komisija turėjo teisę rimtai ir pagrįstai abejoti dėl šios sistemos atitikties teisės aktams.

164    Šios išvados nepaneigia toliau nurodyti argumentai.

165    Pirma, Lietuvos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos, teigia, kad jeigu patikrinimai vietoje būtų atliekami taip, kaip to reikalauja Komisija, būtų tikrinami jau per administracinius patikrinimus patikrinti dokumentai, dėl to patikrinimai pasikartotų, o tai prieštarautų teisės aktams.

166    Šiuo klausimu konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos pateiktu argumentu neginčijamas Komisijos teiginys, kad atliktas tyrimas Komisijos įgaliotiems asmenims ar jos atstovams neleido nustatyti, ar patvirtinamieji dokumentai buvo išnagrinėti per patikrinimus vietoje, o tik teigia, kad toks nagrinėjimas neturi būti atliekamas, nes patvirtinamieji dokumentai jau buvo išnagrinėti per administracinius patikrinimus.

167    Tokia pozicija prieštarauja Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies a punktui, pagal kurį atlikdami patikrinimus vietoje inspektoriai turi patikrinti, ar paramos gavėjo pateikti mokėjimo prašymai yra pagrįsti apskaitos arba kitais dokumentais.

168    Kaip nurodyta šioje nuostatoje, patvirtinamieji dokumentai turi būti tikrinami per patikrinimus vietoje, o valstybė narė, atleidusi savo inspektorius nuo pareigos atlikti bet kokį šių dokumentų patikrinimą, negali būti laikoma valstybe nare, kuri laikėsi taikytinų teisės aktų.

169    Antra, Lietuvos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos, mano, kad aiškinimą, jog patvirtinamieji dokumentai nebeturi būti nagrinėjami per patikrinimą vietoje, patvirtina šių teisės aktų pakeitimai, padaryti pasibaigus šioje byloje taikytinam finansavimo laikotarpiui.

170    Grįsdama savo poziciją ji cituoja 2014 m. liepos 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 809/2014, kuriuo nustatomos Reglamento Nr. 1306/2013 nuostatų dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, kaimo plėtros priemonių ir kompleksinės paramos taikymo taisyklės (OL L 227, 2014, p. 69), iš dalies pakeisto 2017 m. liepos 10 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2017/1242 (OL L 178, 2017, p. 4), 51 straipsnio 1 dalį.

171    Pagal šią nuostatą „[p]er patikras vietoje tikrinama, ar veiksmas buvo įgyvendintas laikantis taikytinų taisyklių; šios patikros apima visų atitikties reikalavimams kriterijų laikymosi ir įsipareigojimų bei kitų su paramos skyrimu susijusių pareigų vykdymo patikrinimą, kurį galima atlikti per apsilankymą ir kuris nebuvo atliktas per administracines patikras“.

172    Be to, Lietuvos Respublika daro nuorodą į 2015 m. birželio 22 d. ir lapkričio 13 d. Komisijos priimtą dokumentą „Kontrolės ir sankcijų taikymo gairės“ (toliau – gairės); jame ši institucija aiškiai nurodė, kad kriterijų, kurie buvo patikrinti per administracinį patikrinimą, nebūtina tikrinti per patikrinimą vietoje, jei per tą laiką tie kriterijai nepakito.

173    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip pripažino Lietuvos Respublika, teisės normos, kuriomis remiamasi, t. y. viena vertus, Įgyvendinimo reglamento Nr. 809/2014 51 straipsnio 1 dalis ir, kita vertus, gairės, yra susijusios ne su šioje byloje aptariamu programavimo laikotarpiu, o su vėlesniu laikotarpiu, t. y. 2014–2020 m. laikotarpiu, kuris yra atskiros programos dalykas.

174    Akto galiojimas negali priklausyti nuo jo priėmimo momentu negaliojusių teisės normų.

175    Vis dėlto Lietuvos Respublika, palaikoma Čekijos Respublikos, teigia, kad aiškinant šioje byloje taikytinas taisykles gali ir net turi būti atsižvelgiama į teisės aktus, apimančius laikotarpį po šioje byloje aptariamo laikotarpio.

176    Šiuo klausimu pažymėtina, kad Įgyvendinimo reglamento Nr. 809/2014 51 straipsnio 1 dalies ir gairių nuostatos, kuriomis remiasi Lietuvos Respublika, neprieštarauja šio sprendimo 168 punkte Bendrojo Teismo pateiktam Reglamento Nr. 65/2011 aiškinimui, nes tai, kad tam tikrais atvejais per abiejų rūšių patikrinimus gali būti tikrinami tie patys dokumentai, nereiškia, kad atliekant patikrinimus vietoje dar kartą identiškai tikrinama visa tai, kas jau buvo patikrinta per administracinius patikrinimus.

177    Iš tiesų šioje byloje Komisija neginčija valstybių narių galimybės išvengti patikrinimų pasikartojimo, o tik teigia, kad, kaip numatyta Lietuvos Respublikos nurodytuose aktuose, jei per abiejų rūšių patikrinimus tikrinami tie patys patvirtinamieji dokumentai, atliekant patikrinimą vietoje, kiek tai susiję su šiais dokumentais, gali būti tikrinamos tik sąlygos ir kriterijai, kurių anksčiau nebuvo galima išnagrinėti.

178    Tuo remiantis darytina išvada, kad šis Lietuvos Respublikos argumentas taip pat yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

179    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos argumentuose nepateikta jokios informacijos, leidžiančios paneigti Komisijos išvadas.

180    Taigi reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmąjį kaltinimą.

 Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies d punkto pažeidimu ir susijusio su viešųjų pirkimų taisyklių laikymųsi

181    Lietuvos Respublikos teigimu, Komisija klaidingai nusprendė, kad inspektoriai, atlikdami patikrinimus vietoje, neįsitikino, ar finansuojamos operacijos buvo įgyvendintos laikantis viešųjų pirkimų taisyklių. Viešojo pirkimo atveju inspektoriai patikrina pirkimo dokumentus ir per šį pirkimą įsigytų objektų atitiktį, jų buvimą projekto įgyvendinimo vietoje ir pirkimų atitiktį šios srities taisyklėse nustatytiems reikalavimams. Šie patikrinimai patvirtinami patikrinimo vietoje ataskaitų 9 klausime, suformuluotame taip: „Ar projekto vykdytojas įsigijo konkurso / didžiausių įkainių / apklausos metu pasirinktas prekes / paslaugas / darbus?“ Pažeidimai užfiksuojami ir atliekami tolesni veiksmai.

182    Komisija nesutinka su Lietuvos Respublikos argumentais.

183    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies d punktą atlikdamos patikrinimus vietoje valstybės narės siekia įsitikinti, ar viešai finansuotos operacijos buvo įgyvendintos laikantis, pirma, Sąjungos taisyklių ir politikos, be kita ko, viešųjų pirkimų taisyklių, ir, antra, atitinkamų privalomų standartų, nustatytų nacionalinės teisės aktuose ar kaimo plėtros programoje.

184    Atliekant šį patikrinimą reikia patikrinti ne tik tai, ar paramos gavėjų paraiškose nurodyti viešieji pirkimai iš tikrųjų įvyko, bet, siekiant laikytis Reglamento Nr. 65/2011 reikalavimų, ir tai, ar su šiomis paraiškomis susijusios operacijos buvo įgyvendintos laikantis viešųjų pirkimų taisyklių. Taigi per patikrinimus vietoje turi būti patikrintas ir viešųjų pirkimų realumas, ir jų vykdymo teisėtumas.

185    Dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šio sprendimo 158–163 punktuose dėl patvirtinamųjų dokumentų, nacionalinių inspektorių parengtos patikrinimo vietoje ataskaitos neleidžia tvirtinti, kad sistemingai ir išsamiai buvo patikrinta, ar įgyvendinant projektus buvo laikytasi visų reikalavimų, nustatytų viešųjų pirkimų teisės aktuose.

186    Šios išvados negali paneigti Lietuvos Respublikos argumentas, kad visiems su viešaisiais pirkimais susijusiems aspektams patikrinti vietoje reikėtų pernelyg daug laiko.

187    Pagal Reglamento Nr. 65/2011 25 straipsnio 2 dalį patikrinimai vietoje neturi apimti visų operacijų, o turi būti atliekami atrankos pagrindu, patikrinant tik 4 % kiekvienais metais EŽŪFKP finansuotų išlaidų ir 5 % per visą programavimo laikotarpį finansuotų išlaidų.

188    Šiomis aplinkybėmis valstybės narės gali organizuoti patikrinimus vietoje, kurie viršytų Reglamento Nr. 65/2011 25 straipsnio 2 dalyje numatytų atrankinių patikrinimų minimalią apimtį. Vis dėlto toks viršijimas neturėtų pakenkti į šią apimtį patenkančių patikrinimų kokybei, kaip nustatyta pagal to reglamento nuostatas.

189    Galiausiai dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šio sprendimo 165–168 ir 173–177 punktuose, reikia atmesti Lietuvos Respublikos argumentą, kad dėl Komisijos reikalavimų patikrinimų vietoje kokybei, susijusių su viešųjų pirkimų taisyklių laikymusi, patikrinimai pasikartotų, o tai prieštarautų teisės aktams.

190    Visų pirma, kaip nurodyta šio sprendimo 183 punkte, Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies d punkte aiškiai nustatyta, kad nacionaliniai inspektoriai tikrina, ar operacijos, dėl kurių pateikti mokėjimo prašymai, buvo įgyvendintos laikantis viešųjų pirkimų taisyklių. Vis dėlto Lietuvos Respublika, bendrai ginčydama Komisijos tariamai nustatytą pareigą atlikti pakartotinius patikrinimus, neįrodė, kad nacionaliniai inspektoriai atliko pagal Reglamento Nr. 65/2011 26 straipsnio 1 dalies d punktą reikalaujamą patikrinimą Komisijos audituotuose projektuose.

191    Vadinasi, reikia atmesti antrąjį kaltinimą ir, kadangi visi Lietuvos Respublikos nurodyti ieškinio pagrindai buvo atmesti, visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

192    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

193    Kadangi Lietuvos Respublika pralaimėjo bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Komisijos bylinėjimosi išlaidos pagal šios pateiktus reikalavimus.

194    Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

195    Čekijos Respublika, į bylą įstojusi valstybė narė, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Lietuvos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidos.



3.      Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová

Nihoul

Svenningsen

Paskelbtas 2019 m. rugsėjo 4 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas


E. Coulon

 

      P. Nihoul



*      Proceso kalba: lietuvių.