GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2017 m. gegužės 30 d.(1)

Byla C‑165/16

Toufik Lounes

prieš

Secretary of State for the Home Department

(High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Direktyva 2004/38/EB – Naudos gavėjai – Sąjungos pilietis, įgijęs priimančiosios valstybės narės pilietybę ir išsaugojęs savo kilmės valstybės pilietybę – Sąjungos piliečio priimančiosios valstybės narės pilietybės įgijimo pasekmės pagal Direktyvą 2004/38 suteikiamoms teisėms – Šio piliečio šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, teisė gyventi šioje valstybėje narėje“






I.      Įžanga

1.        Ar Sąjungos pilietis, kurs pasinaudojo savo teisėmis į laisvą judėjimą ir gyvenimą šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB(2) ir vėliau įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, dar gali savo ir (arba) savo sutuoktinio, trečiosios valstybės piliečio, naudai remtis pagal šią direktyvą suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, kiek tai susiję su jos taikymo asmenims sritimi?

2.        Iš esmės toks klausimas keliamas šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

3.        Iš tiesų šis klausimas kyla tiek, kiek pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį ja suteikiamų teisių „naudos gavėjai“ yra visi Sąjungos piliečiai, „kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir <…> jų šeimos nariai, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų“(3).

4.        Taigi Teisingumo Teismo klausiama, ar dėl to, kad Sąjungos pilietis gauna valstybės narės, į kurią jis pagal šią direktyvą atvyko ir gyvena, pilietybę, jis ir jo sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, gali netekti teisių, kurias jis anksčiau įgijo pagal šią direktyvą ir kuriomis jis iki šiol visokeriopai naudojosi.

5.        Tokios pozicijos šioje byloje laikosi Secretary of State for the Home Department (vidaus reikalų ministras, Jungtinė Karalystė) ir šią poziciją palaikanti Jungtinė Karalystė.

6.        Byloje tarp Alžyro piliečio Toufik Lounes ir vidaus reikalų ministro pastarasis atmetė jo prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę remdamasis tuo, kad jo sutuoktinė, Sąjungos pilietė, įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę natūralizacijos būdu, todėl ji nepatenka į Direktyvos 2004/38 taikymo asmenims sritį.

7.        Kol kas šis atvejis dar nenagrinėtas, tačiau, kaip patikslina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Jungtinėje Karalystėje tai yra pavyzdinė byla(4).

8.        Sprendimas, kuris bus priimtas, neišspręs visų sunkumų, kuriuos kelia šios direktyvos taikymo asmenims sritis. Jis turės praktinę reikšmę pirmiausia todėl, kad atvejų, kai Sąjungos piliečiai siekia būti natūralizuoti priimančiojoje valstybėje narėje, gali pasitaikyti dažnai, ir teorinę reikšmę, nes šis sprendimas išplėtos Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir prisidės prie Sąjungos piliečio statuso formavimo.

9.        Šiuo klausimu, manau, 2014 m. kovo 12 d. Sprendimas O. ir B.(5), kuriame Teisingumo Teismas aiškino šios direktyvos taikymo asmenims sritį, atskleidžia samprotavimo būdą, kuriuo Teisingumo Teismas vadovaujasi spręsdamas tokius ginčus kaip šis, ir todėl leidžia nustatyti aiškinimo sistemą, naudingą atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą šioje byloje.

10.      Taigi šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių Sąjungos pilietis, kaip antai Perla Nerea Garcia Ormazabal šioje byloje, kuris įgijo valstybės narės, į kurią jis atvyko ir gyveno remdamasis Direktyva 2004/38, pilietybę, nebepriskiriamas prie nurodytų „naudos gavėjų“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, nes ji netaikytina nei jam pačiam, nei jo šeimos nariui, trečiosios valstybės piliečiui.

11.      Vis dėlto paaiškinsiu, kad, siekiant užtikrinti pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikiamų teisių veiksmingumą, būtina, kad tokiu atveju kaip nagrinėjamas šioje byloje Sąjungos pilietis, įgijęs valstybės narės, kurioje faktiškai gyveno pagal minėtą direktyvą, laikydamasis jos 16 straipsnyje nurodytų sąlygų, ir sukūrė šeiminį gyvenimą su trečiosios valstybės piliečiu, pilietybę, nebūtų vertinamas mažiau palankiai, nei jis buvo vertinamas pagal Direktyvą 2004/38 prieš natūralizaciją šioje valstybėje ir nei jis būtų vertinamas pagal Sąjungos teisę, jei persikeltų į kitą valstybę narę.

 II.      Teisinis pagrindas

 A.      Sąjungos teisė

 1.      ESV sutarties nuostatos

12.      SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

 2.      Direktyva 2004/38

13.      Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva nustato:

a)      naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus [Sąjungos piliečių ir jų šeimų narių naudojimosi laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus];

b)      nuolatinio gyvenimo valstybių narių teritorijoje teisę Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams [Sąjungos piliečių ir jų šeimų narių teisę nuolat gyventi valstybėse narėse];

<…>“

14.      Minėtos direktyvos 2 straipsnis išdėstytas taip:

„Šioje direktyvoje:

1)      „Sąjungos pilietis“ – tai bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę;

2)      „šeimos narys“ – tai:

a)      sutuoktinis;

<…>

3)      „priimančioji valstybė narė“ – tai valstybė narė, į kurią atvyksta Sąjungos pilietis, pasinaudodamas savo laisvo judėjimo ir gyvenimo teise.“

15.      Direktyvos 2004/38 3 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje [2 straipsnio 2 punkte] apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.“

16.      Šios direktyvos 16 straipsnyje „Bendra taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams“ įtvirtinta:

„1.      Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai [teisėtai] gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.

2.      Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai [teisėtai] gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.

<…>“

 B.      Jungtinės Karalystės teisė

17.      Direktyva 2004/38 į Jungtinės Karalystės teisę perkelta Immigration (European Economic Area) Regulations 2006 (2006/1003) (2006 m. Imigracijos taisyklės (Europos ekonominė erdvė (EEE)); toliau – Taisyklės 2006/1003). Šiose taisyklėse vietoj termino „Sąjungos pilietis“ vartojamas terminas „EEE pilietis“.

18.      Pirminės minėtų nuostatų redakcijos 2 straipsnyje sąvoka „EEE pilietis“ buvo apibrėžiama kaip „kiekvienas EEE pilietis“, patikslinant, kad Jungtinė Karalystei netaikoma sąvoka „EEE valstybė“.

19.      Po dviejų iš eilės padarytų pakeitimų(6) Taisyklių 2006/1003 2 straipsnyje šiuo metu nustatyta:

„EEE pilietis – tai kiekvienas EEE valstybės pilietis, kuris kartu nėra Jungtinės Karalystės pilietis“.

20.      Šių taisyklių 6, 7, 14 ir 15 straipsniais užtikrinamas Direktyvos 2004/38 2, 7 ir 16 straipsnių perkėlimas į nacionalinę teisę – iš esmės jie pakartojami.

 III.      Faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

21.      Ispanijos pilietė P. N. Garcia Ormazabal 1996 m. rugsėjo mėn. atvyko į Jungtinę Karalystę ketindama studijuoti, o vėliau, 2004 m. rugsėjo mėn., įsidarbino visu etatu Turkijos ambasadoje Londone. 2009 m. rugpjūčio 12 d. ji įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę natūralizacijos būdu ir jai buvo išduotas Jungtinės Karalystės pasas, tačiau ji taip pat išsaugojo Ispanijos pilietybę.

22.      Alžyro pilietis T. Lounes 2010 m. sausio 20 d. atvyko į Jungtinę Karalystę turėdamas 6 mėnesius galiojančią turistinę vizą ir vėliau, pasibaigus šiam terminui, nelegaliai pasiliko Jungtinės Karalystės teritorijoje. 2013 m. P. N. Garcia Ormazabal užmezgė santykius su T. Lounes. 2014 m. sausio 1 d. P. N. Garcia Ormazabal ir T. Lounes sudarė religinę santuoką, o vėliau, 2014 m. gegužės 16 d., Londone – civilinę santuoką. Nuo to laiko jie gyvena Jungtinėje Karalystėje.

23.      2014 m. balandžio 15 d. T. Lounes pateikė vidaus reikalų ministrui prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip EEE piliečio šeimos nariui pagal Taisykles 2006/1003, kuriomis Direktyva 2004/38 perkelta į Jungtinės Karalystės teisę.

24.      2014 m. gegužės 14 d. jam buvo atsiųstas pranešimas ir sprendimas jį išsiųsti iš Jungtinės Karalystės, remiantis tuo, kad jis, pažeisdamas imigracijos srityje taikomą kontrolę, šioje valstybėje pasiliko ilgiau, nei leidžiama.

25.      Be to, 2014 m. gegužės 22 d. raštu Vidaus reikalų ministras pranešė T. Lounes, kad jo prašymas išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę atmestas. Šiame rašte buvo nurodyta, kad, Taisykles 2006/1003 iš dalies pakeitus taisyklėmis 2012/1547 ir 2012/2560, P. N. Garcia Ormazabal nebelaikoma „EEE piliete“, nes 2009 m. rugpjūčio 12 d. ji įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę; kartu ji išsaugojo Ispanijos pilietybę. Taigi Jungtinėje Karalystėje jai nebesuteikiamos minėtose pirmosiose taisyklėse ir Direktyvoje 2004/38 numatytos teisės. Todėl pagal minėtas taisykles T. Lounes negalėjo pretenduoti gauti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip EEE pilietės šeimos narys.

26.      Iš tiesų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Jungtinės Karalystės piliečiai, taip pat turintys ir kitos EEE valstybės narės pilietybę, anksčiau buvo laikomi EEE piliečiais, kaip tai suprantama pagal Taisyklių 2006/1003 2 straipsnį, todėl jie galėjo naudotis pagal šias taisykles suteiktomis teisėmis. Tačiau įsigaliojus šiam pakeitimui padėtis pasikeitė. Todėl T. Lounes apskundė minėtą 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

27.      Šis teismas abejoja Taisyklių 2006/1003, iš dalies pakeistų taisyklėmis 2012/1547 ir 2012/2560, 2 straipsnio suderinamumu su Sąjungos teise ir visų pirma su SESV 21 straipsniu ir Direktyva 2004/38.

28.      Šiuo klausimu jis patikslina, kad šis pakeitimas padarytas po 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy(7), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyva 2004/38 netaikytina Sąjungos piliečiui, kuris niekada nepasinaudojo savo teise laisvai judėti, visada gyveno valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, ir, be to, turėjo kitos valstybės narės pilietybę.

29.      Tačiau šiuo atveju neginčijama, kad, prieš įgydama Jungtinės Karalystės pilietybę, P. N. Garcia Ormazabal pasinaudojo judėjimo laisve ir kaip Ispanijos pilietė pagal Direktyvą 2004/38 įgijo teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje.

30.      Taigi šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar P. N. Garcia Ormazabal ir jos šeimos narys prarado šia direktyva suteikiamas teises Jungtinėje Karalystėje nuo tos dienos, kai ji buvo natūralizuota šioje valstybėje narėje, kaip teigia vidaus reikalų ministras, o gal P. N. Garcia Ormazabal ir įgijusi Jungtinės Karalystės pilietybę vis vien turi būti laikoma „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, todėl ji ir ją lydintis šeimos narys ir toliau gali remtis šia nuostata užtikrinamomis teisėmis, kaip teigia T. Lounes. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar atsakymas į šį klausimą gali skirtis, atsižvelgiant į tai, ar P. N. Garcia Ormazabal turėjo pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnį suteikiamą teisę gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius, ar šios direktyvos 16 straipsniu grindžiamą teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje.

31.      Šiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Kai Ispanijos ir Sąjungos pilietė:

i)      persikelia į Jungtinę Karalystę, naudodamasi savo teise laisvai judėti pagal Direktyvą 2004/38, ir

ii)      gyvena Jungtinėje Karalystėje, naudodamasi teise pagal šios direktyvos 7 arba 16 straipsnį, ir

iii)      vėliau neprarasdama Ispanijos pilietybės, įgyja Jungtinės Karalystės pilietybę, ir tampa dvigubą pilietybę turinčiu asmeniu, ir

iv)      praėjus keleriems metams po Jungtinės Karalystės pilietybės įgijimo susituokia su trečiosios šalies piliečiu ir su juo gyvena Jungtinėje Karalystėje,

ar ji ir jos sutuoktinis abu yra naudos gavėjai pagal direktyvą, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 1 dalį, jeigu ji gyvena Jungtinėje Karalystėje, turėdama ir Ispanijos, ir Jungtinės Karalystės pilietybę?“

 IV.      Analizė

32.      Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar Sąjungos pilietį, kuris, kaip antai P. N. Garcia Ormazabal , įgijo valstybės narės, kurioje faktiškai ir nuolat gyvena pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnį, pilietybę, apima sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ir todėl jo sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, iš tikrųjų gali pretenduoti į išvestinę teisę gyventi minėtoje valstybėje.

33.      Taigi Teisingumo Teismo iš esmės klausiama, ar, remiantis Sąjungos teisės nuostatomis, valstybė narė turi teisę atsisakyti suteikti trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, teisę gyventi šalyje, jei šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs savo pagal Direktyvą 2004/38 suteikiamomis teisėmis į laisvą judėjimą ir gyvenimą šalyje, įgijo šios valstybės pilietybę, kartu išsaugodama savo kilmės valstybės pilietybę.

34.      Prieš pradedant nagrinėti šį klausimą, iš pradžių reikėtų šį tą pažymėti.

35.      Iš tiesų man atrodo svarbu pabrėžti, kad, priešingai, nei, atrodo, teigia Jungtinės Karalystės vyriausybė, nagrinėjamos situacijos negalima prilyginti išimtinai vidaus situacijai. Nors dabar P. N. Garcia Ormazabal yra Jungtinės Karalystės pilietė, jos sutuoktinio, trečiosios valstybės piliečio, teisės gyventi šalyje pripažinimui taikomos ne tik jos nacionalinės teisės aktų nuostatos.

36.      Pirma, situacijoje, kaip antai nagrinėjamoje šioje byloje, akivaizdus sąsajos su Sąjungos teise ir visų pirma Direktyva 2004/38 veiksnys.

37.      Iš tiesų P. N. Garcia Ormazabal galėjo įgyti teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje būtent todėl, kad pasinaudojo turimomis laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisėmis, ir Jungtinės Karalystės pilietybę įgijo remdamasi šia nuolatinio ir teisėto gyvenimo šalyje kortele, išduota pagal šios direktyvos 16 straipsnį, laikantis šios valstybės teisės aktų(8).

38.      Taigi tarp teisių, kurios pagal šią direktyvą suteiktos P. N. Garcia Ormazabal , įgyvendinimo ir to, kad ji įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę, yra neatsiejamas ryšys. Todėl manau, kad dabar Jungtinė Karalystė, motyvuodama vien tuo, kad P. N. Garcia Ormazabal buvo šioje valstybėje natūralizuota, negali nepaisyti teisių, kuriomis ji naudojosi pagal antrinę Sąjungos teisę, ir negali nepaisyti to, kad ji išsaugojo savo kilmės šalies, t. y. Ispanijos, pilietybę.

39.      Todėl akivaizdu, kad Sąjungos pilietės, kaip antai P. N. Garcia Ormazabal , situacija, kai ji dėl natūralizacijos gali prarasti pagal Direktyvą 2004/38 suteikiamas teises, dėl savo pobūdžio ir sukeliamų pasekmių patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

40.      Antra, reikia priminti, kad nors pagal tarptautinę teisę pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygų nustatymas faktiškai priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, pagal suformuotą jurisprudenciją ši kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis Sąjungos teisės(9). Taigi Teisingumo Teismas byloje, kurioje priimtas 2010 m. kovo 2 d. Sprendimas Rottmann(10), susijusioje su sprendimu dėl natūralizacijos atšaukimo, konstatavo, kad ši kompetencija, kai ja naudojamasi Sąjungos piliečio atžvilgiu ir jei ji turi poveikį Sąjungos teisinėje sistemoje suteikiamoms ir ginamoms teisėms, gali būti tikrinama teismo, atsižvelgiant į Sąjungos teisę.

41.      Todėl tai, kad klausimas priklauso valstybių narių kompetencijai, neužkerta kelio tam, kad akivaizdžiai į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiu atveju, kaip antai nagrinėjamu šioje byloje, atitinkamos nacionalinės taisyklės turi atitikti Sąjungos teisę.

42.      Atsižvelgiant į tai, toliau reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą.

43.      Norint išnagrinėti šį klausimą, pirmiausia reikia išanalizuoti, ar P. N. Garcia Ormazabal gali patekti į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį kaip šia direktyva suteikiamų teisių „naudos gavėja“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

44.      Ši pirminė analizė būtina siekiant nustatyti, ar trečiosios valstybės pilietis, kaip antai jos sutuoktinis, kuris pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą yra jos šeimos narys, gali turėti išvestinę teisę gyventi šalyje, grindžiamą Direktyva 2004/38.

45.      Iš tiesų primenu, kad pagal šios direktyvos nuostatas trečiųjų valstybių piliečiams nesuteikiamos jokios savarankiškos teisės(11). Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, trečiųjų valstybių piliečiams su Sąjungos pilietybe susijusiomis Sąjungos teisės nuostatomis suteikiamos ne savarankiškos, o išvestinės teisės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje. Taigi išvestinė teisė gyventi šalyje trečiosios valstybės piliečiui iš esmės suteikiama tik jeigu ji būtina siekiant užtikrinti, kad Sąjungos piliečiai galėtų veiksmingai naudotis teise joje laisvai judėti ir gyventi(12).

46.      Jei reikėtų manyti, kad, kalbant apie pagal šią direktyvą suteikiamas teises, šie du asmenys nepriskiriami ar nebepriskiriami prie „naudos gavėjų“, kaip jie suprantami pagal šis direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, reikėtų patikrinti, ar T. Lounes vis dėlto gali turėti išvestinę teisę gyventi šalyje, tiesiogiai grindžiamą ESV sutarties nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės.

 A.      Dėl P. N. Garcia Ormazabal kaip „naudos gavėjo“ statuso, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį

47.      Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ja suteikiamų teisių „naudos gavėjai“ yra „vis[i] Sąjungos pilieči[ai], kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir jų šeimos nar[iai], kurie juos lydi arba prisijungia prie jų“(13).

48.      Taigi pagal šią nuostatą pilietybė yra lemiamas kriterijus patekti į šios direktyvos taikymo asmenims sritį, todėl akivaizdu, kad P. N. Garcia Ormazabal įgijus priimančiosios valstybės narės pilietybę pasikeitė ir jos teisinė padėtis. Būtent šia aplinkybe remiasi Jungtinė Karalystė, siekdama įrodyti, kad dėl natūralizacijos ši sąvoka nebegali apimti P. N. Garcia Ormazabal .

49.      Nors akivaizdu, kad P. N. Garcia Ormazabal pateko į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį tuo metu, kai pasinaudojo laisvo judėjimo teise ir 1996 m. rugsėjo mėn. išvyko iš Ispanijos, t. y. savo kilmės valstybės narės, gyventi į Jungtinę Karalystę pirmiausia kaip studentė ir vėliau įsidarbino Turkijos ambasadoje pagal darbo sutartį dirbančia darbuotoja(14), dėl to, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. ji įgijo priimančiosios valstybės narės, kurioje nuolat ir nepertraukiamai gyveno nuo 1996 m., pilietybę, šiuo metu ji nepatenka į šios direktyvos taikymo ratione personae sritį.

50.      Iš tiesų, nors pagal suformuotą jurisprudenciją šios direktyvos nuostatų nereikia aiškinti siaurai, jos 3 straipsnio 1 dalimi, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, šios direktyvos taikymo asmenims sritis apribota ir ji apima tik Sąjungos piliečius, gyvenančius kitoje nei jų pilietybės valstybėje narėje.

51.      Taigi, jei direktyvos taikymo asmenims sritis būtų išplėsta taip, kad apimtų Sąjungos pilietį, kuris, kaip P. N. Ormazabal, įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, būtų nukrypta nuo paties Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies teksto ir seniai suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

52.      Iš tiesų reikia remtis direktyvos taikymo asmenims srities aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime O. ir B., nes manau, kad šis aiškinimas atskleidžia samprotavimo būdą, kuriuo Teisingumo Teismas vadovaujasi tokiose situacijose kaip nagrinėjamoji šioje byloje, ir leidžia pateikti atsakymo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą gaires.

53.      Toji byla buvo susijusi su Nyderlandų valdžios institucijų atsisakymais suteikti O.(15) ir B.(16) pažymas, patvirtinančias, kad jie, kaip Sąjungos piliečio, kuris, naudodamasis savo laisvo judėjimo teise pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, sugrįžo į savo kilmės valstybę narę, šeimos nariai, teisėtai gyvena Nyderlanduose.

54.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma Teisingumo Teismo klausė, ar Direktyvos 2004/38 ir SESV 21 straipsnio 1 dalies nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis valstybei narei draudžiama atsisakyti suteikti tokią teisę gyventi šalyje.

55.      Kaip ir 1992 m. liepos 7 d. Sprendime Singh(17) bei 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendime Eind(18), Teisingumo Teismas patikslino sąlygas, kuriomis trečiosios valstybės piliečiai, Sąjungos piliečio šeimos nariai, pagal Sąjungos teisę gali naudotis išvestine teise gyventi šalyje, siekdami gyventi kartu su šiuo Sąjungos piliečiu valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra.

56.      Teisingumo Teismas atmetė galimybę taikyti šią direktyvą, nusprendęs, kad trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, negali pagal šią direktyvą remtis išvestine teise gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis Sąjungos pilietis(19).

57.      Šiuo tikslu Teisingumo Teismas rėmėsi pažodiniu, sisteminiu ir teleologiniu šios direktyvos nuostatų aiškinimu.

58.      Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies tekstas, kaip ir jos 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, kuriuose reglamentuojama Sąjungos piliečio teisė gyventi šalyje ir jo šeimos narių išvestinė teisė gyventi arba „kitoje valstybėje narėje“, arba „priimančiojoje valstybėje narėje“ formuluotės, patvirtina, kad šiomis nuostatomis reglamentuojama Sąjungos piliečio, kuris pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise apsigyvendamas kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, teisinė padėtis(20).

59.      Be to, direktyvos tikslas įrodo, kad ji neskirta taikyti Sąjungos piliečiui, kuris dėl to, kad gyvena savo pilietybės valstybėje narėje, naudojasi besąlygine teise gyventi šalyje.

60.      Iš tiesų, kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio a punkto teksto, jos tikslas yra tik reglamentuoti teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje naudojimosi sąlygas(21). Bet pagal tarptautinės teisės principą valstybės piliečiams pagal nacionalinę teisę suteikiama besąlyginė teisė gyventi jų valstybėje ir ji negali jiems neleisti atvykti į savo teritoriją ir ten pasilikti(22), tad Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Direktyva 2004/38 tik siekiama reglamentuoti Sąjungos piliečio atvykimo į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygas“(23).

61.      Taigi, nors, mano nuomone, priimančiosios valstybės narės pilietybės įgijimas yra Sąjungos piliečio integracijos šioje valstybėje pratęsimas, kaip numatyta šioje direktyvoje, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į jos taikymo asmenims sritį, dėl šio civilinės būklės pasikeitimo šis Sąjungos pilietis ipso facto netenka direktyva suteikiamų teisių.

62.      Nors tai gali atrodyti paradoksalu, vis dėlto, jei šios direktyvos taikymo asmenims sritis būtų išplėsta, kad apimtų ir Sąjungos pilietį, kuris, kaip P. N. Garcia Ormazabal , įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, būtų nukrypta nuo paties Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies teksto ir tvirtai nusistovėjusios Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

63.      Taigi reikia pripažinti, kad, nepaisant akivaizdaus ryšio tarp teisių, kurios šia direktyva buvo suteiktos P. N. Garcia Ormazabal , įgyvendinimo ir to, kad ji įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę, dėl natūralizacijos jos teisinė padėtis iš esmės pasikeitė tiek Sąjungos teisės, tiek nacionalinės teisės atžvilgiu.

64.      Kadangi P. N. Garcia Ormazabal jau nebeapima sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ši sąvoka nebeapima ir jos sutuoktinio, nes, kaip jau nurodžiau(24), šia direktyva naudos gavėjo šeimos nariams suteikiamos teisės yra ne savarankiškos, o tik išvestinės, kylančios iš Sąjungos piliečio turimų teisių.

65.      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Sąjungos piliečio, įgijusio valstybės narės, kurioje faktiškai ir nuolat gyvena, pilietybę, pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnį neapima sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, nes ši nuostata netaikoma nei jam, nei jo šeimos nariams.

66.      Tai reiškia, kad trečiosios valstybės pilietis, kurio padėtis yra tokia kaip T. Lounes, negali, remdamasis Direktyvos 2004/38 nuostatomis, naudotis išvestine teise gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę nuo šiol turi jo sutuoktinis, t. y. šiuo atveju – Jungtinėje Karalystėje.

67.      Vis dėlto tai nereiškia, kad jis nebeturi galimybės įgyti išvestinės teisės gyventi šalyje remdamasis Sutarties nuostatomis, visų pirma jos 21 straipsnio 1 dalimi.

 B.      Dėl SESV 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis grindžiamos išvestinės teisės gyventi šalyje buvimo

68.      Primenu, kad pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį ir remdamosi jos įgyvendinimo priemonėmis valstybės narės turi leisti ES piliečiams, kurie neturi tų valstybių narių pilietybės, persikelti į jų teritoriją ir joje apsigyventi su savo sutuoktiniais ir galbūt kai kuriais kitais šeimos nariais, kurie nėra ES piliečiai.

69.      Teisingumo Teismas šią nuostatą aiškina labai dinamiškai situacijose, kai dėl Sąjungos piliečio grįžimo į savo kilmės valstybę narę Direktyva 2004/38 nustoja būti jam taikoma, todėl nei jis pats, nei jo šeimos nariai nebegali pretenduoti į naudojimąsi šia direktyva suteikiamomis teisėmis.

70.      Siekdamas užtikrinti SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumą tokiose situacijose, Teisingumo Teismas pagal analogiją taiko Direktyvos 2004/38 nuostatas.

71.      Sprendime O. ir B. Teisingumo Teismas įtvirtino Sąjungos piliečio teisės grįžti į savo kilmės valstybę narę principą, pagal kurį šios teisės sąlygos, kalbant apie išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimą trečiosios valstybės piliečiams, jo šeimos nariams, negali būti griežtesnės už numatytąsias šioje direktyvoje.

72.      Šiuo atveju būtent dėl faktinio Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis, Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę, išvestinė teisė joje gyventi pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikiama jo šeimos nariui, trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo šis Sąjungos pilietis gyveno šeimos gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas siekia išvengti bet kokių kliūčių, kurios trukdytų Sąjungos teisėje užtikrinamai pagrindinei laisvo judėjimo teisei, užtikrindamas, kad šios teisės gyventi Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje įgijimo sąlygos nebūtų griežtesnės nei Direktyvoje 2004/38 numatytos šios išvestinės teisės suteikimo trečiosios valstybės piliečiui, kuris yra Sąjungos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo teise ir apsigyvenusio kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, šeimos narys, sąlygos.

73.      Šiuo atveju Teisingumo Teismas rėmėsi principais, kuriuos jis anksčiau nustatė 1992 m. liepos 7 d. Sprendime Singh(25) ir 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendime Eind(26).

74.      Šios dvi bylos buvo susijusios su Sąjungos piliečiais, kurie, naudodamiesi savo teisėmis laisvai judėti ir apsigyventi Sąjungos teritorijoje, grįžo gyventi į savo kilmės valstybę narę.

75.      Nors Direktyva 2004/38 nebuvo taikoma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei Sąjungos pilietis pasinaudojo judėjimo laisve ir grįžta į savo pilietybės valstybę narę, jo sutuoktiniui, trečiosios valstybės piliečiui, turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi toje valstybėje narėje „bent jau tokiomis sąlygomis, kurios yra lygiavertės toms, kuriomis pagal Sutartį ar antrinę teisę jis gali naudotis kitos valstybės narės teritorijoje“(27). Taigi atitinkamas pilietis turi turėti bent tas pačias atvykimo ir gyvenimo šalyje teises kaip tos, kurios jam yra pripažįstamos Sąjungos teisėje, jei jis nusprendžia išvykti į kitą valstybę narę ir joje gyventi.

76.      Šie du sprendimai iš esmės rodo, kad jei Sąjungos pilietis, atvykęs į kitą valstybę narę ir ten apsigyvenęs, grįžta į savo pilietybės valstybę narę, pastaroji valstybė narė negali savo pačios piliečio ir jį lydinčių ar prie jo prisijungiančių šeimos narių vertinti mažiau palankiai, nei jie buvo vertinami priimančiojoje valstybėje narėje.

77.      Šios išvados ratio decidendi buvo susijusi su tuo, kad jei šis trečiosios šalies pilietis tokios teisės neturėtų, darbuotojas, Sąjungos pilietis, galėtų būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi šeiminį gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo(28). Taigi buvo nuspręsta, kad tokiomis aplinkybėmis tai gali būti tam tikra kliūtis išvykti iš kilmės valstybės narės.

78.      Sprendime O. ir B. Teisingumo Teismas pritaikė šią analizę mutatis mutandis(29). Siekdamas išvengti tokio pobūdžio kliūties, kuri trukdytų Sąjungos teisėje užtikrinamai pagrindinei teisei į laisvą judėjimą, Teisingumo Teismas įtvirtino teisės grįžti į kilmės valstybę narę principą, pagal kurį šios teisės sąlygos, kiek tai susiję su išvestinės teisės gyventi šioje valstybėje suteikimu trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, negali būti griežtesnės nei numatytosios Direktyvoje 2004/38.

79.      Manau, kad poziciją, kurios Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime O. ir B., kiek jis susijęs su Direktyvos 2004/38 nuostatų taikymu pagal analogiją, kai Sąjungos pilietis grįžta į savo pilietybės valstybę narę, galima pritaikyti šiai bylai.

80.      Žinoma, minėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių.

81.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas O. ir B., Sąjungos pilietis išvyko iš priimančiosios valstybės narės ir grįžo į savo kilmės valstybę narę.

82.      Tokioje situacijoje kaip šioje byloje P. N. Garcia Ormazabal iš tikrųjų neišvyko iš priimančiosios valstybės narės, nes ji pasiliko joje ir nusprendė įgyti šios valstybės pilietybę. Todėl nebuvo jokio fizinio persikėlimo.

83.      Vis dėlto man atrodo, kad šios dvi bylos yra panašios, nes, pasirinkdama būti natūralizuota priimančiojoje valstybėje narėje, P. N. Garcia Ormazabal išreiškė savo norą gyventi šioje valstybėje taip pat, kaip ji būtų tai padariusi gyvendama savo kilmės valstybėje, kurdama ilgalaikius ir tvirtus ryšius su priimančiąja valstybe nare ir ilgam laikui integruodamasi į ją. Todėl manau, kad motyvus, kuriais reikėtų vadovautis nagrinėjant šią bylą, galima sugretinti su motyvais, kuriais Teisingumo Teismas vadovavosi Sprendime O. ir B.

84.      Be to, manau, kad situacijoje, kaip antai nagrinėjamoje šioje byloje, Direktyvos 2004/38 nuostatos turi būti taikomos pagal analogiją dar ir todėl, kad, kaip jau tapo aišku, tarp teisių, kurios šia direktyva buvo suteiktos P. N. Garcia Ormazabal , kai ji persikėlė į Jungtinę Karalystę ir joje apsigyveno, įgyvendinimo ir jos Jungtinės Karalystės pilietybės įgijimo yra glaudus ryšys. Primintina, kad ji įgijo Jungtinės Karalystės pilietybę pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus būtent remdamasi ta pačia nuolatinio gyvenimo šalyje teise, suteikiama pagal šios direktyvos 16 straipsnį.

85.      Taigi, prašydama natūralizacijos, P. N. Garcia Ormazabal rėmėsi savo integracija priimančiojoje valstybėje narėje, – būtent toks yra Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslas, kurio jis siekė ne tik SESV 21 straipsnio 1 dalimi, bet ir Direktyva 2004/38, kurios 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad teisė nuolat gyventi šalyje yra „tikras [suinteresuotojo asmens] integravimosi į priimančiosios valstybės narės visuomenę variklis“(30). Jos gyvenimas šalyje paisant pagal šios direktyvos 16 straipsnį nustatytų sąlygų akivaizdžiai patvirtina faktinį jo pobūdį ir yra neatsiejamas nuo jos šeiminio gyvenimo kūrimo ir įtvirtinimo šioje valstybėje narėje(31).

86.      Taigi, jei todėl, kad ji natūralizacijos būdu siekė didesnės integracijos į priimančiąją valstybę narę, iš jos būtų atimtos teisės, kuriomis ji iki šiol naudojosi jos šeimos narių gyvenimo šalyje atžvilgiu, būtų paneigtas jos iš SESV 21 straipsnio 1 dalies kildinamų teisių veiksmingumas.

87.      Manau, kad toks sprendimas būtų nelogiškas ir prieštaringas.

88.      Iš tiesų dėl didesnės P. N. Garcia Ormazabal integracijos, kurios ji siekė natūralizuodamasi priimančiojoje valstybėje narėje, galiausiai iš jos būtų atimtos jos sutuoktinio atžvilgiu pagal Sąjungos teisę jai pripažįstamos teisės ir taip jai akivaizdžiai galėtų būti sukliudyta gyventi šeiminį gyvenimą šioje valstybėje, t. y. ir integruotis, kaip ji ir norėjo. Taigi suteikiant vieną teisę būtų atimta kita.

89.      Taigi tam, kad galėtų toliau gyventi jau pradėtą šeiminį gyvenimą, ji būtų priversta palikti šios valstybės teritoriją ir išvykti į kitą valstybę narę, kad galėtų ten iš naujo pretenduoti į Direktyva 2004/38 suteikiamas teises, visų pirma į galimybę gyventi su savo sutuoktiniu.

90.      Todėl tokiomis aplinkybėmis manau, kad, siekiant SESV 21 straipsnio 1 dalimi suteikiamų teisių veiksmingumo, būtina, kad Sąjungos pilietis, kaip antai P. N. Garcia Ormazabal , kuris įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę po to ir dėl to, kad, laikydamasi šios direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nuolat joje apsigyveno, kad galėtų toliau tęsti šeimos gyvenimą, kurį iki šiol gyveno šioje valstybėje kartu su savo sutuoktiniu, trečiosios valstybės piliečiu. P. N. Garcia Ormazabal taikomas vertinimas neturi būti mažiau palankus už tą, kuris jai buvo numatytas pagal šią direktyvą prieš natūralizaciją, ir už tą, kuris jai būtų pripažįstamas pagal Sąjungos teisę, jei galiausiai ji atsidurtų kitoje valstybėje narėje.

91.      Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, jog SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji šioje byloje, kai Sąjungos pilietis įgijo valstybės narės, kurioje, laikydamasis Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje nurodytų sąlygų, faktiškai gyveno ir sukūrė šeimą su trečiosios valstybės piliečiu, pilietybę, pastarojo asmens išvestinės teisės gyventi šioje valstybėje suteikimo sąlygos iš esmės neturi būti griežtesnės už šioje direktyvoje numatytas trečiosios valstybės piliečio, Sąjungos piliečio, kuris pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise ir apsigyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, šeimos nario, išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygas.

92.      Kadangi, mano nuomone, remiantis SESV 21 straipsnio 1 dalimi T. Lounes negalima atsisakyti suteikti išvestinės teisės gyventi šalyje, manau, nereikia nagrinėti, ar Sąjungos pilietis, kaip antai P. N. Garcia Ormazabal , šiuo atžvilgiu galėtų remtis SESV 20 straipsnio nuostatomis, nes jo turima Sąjungos pilietybė veiksmingai apsaugota.

 V.      Išvada

93.      Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateiktą klausimą:

1.      Sąjungos piliečio, įgijusio valstybės narės, kurioje faktiškai ir nuolat gyveno pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 16 straipsnį, pilietybę, neapima sąvoka „naudos gavėjas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, todėl ji netaikytina nei šiam Sąjungos piliečiui, nei jo šeimos nariams.

2.      SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji šioje byloje, kai Sąjungos pilietis įgijo valstybės narės, kurioje, laikydamasis Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje nurodytų sąlygų, faktiškai gyveno ir sukūrė šeimą su trečiosios valstybės piliečiu, pilietybę, pastarojo asmens išvestinės teisės gyventi šioje valstybėje suteikimo sąlygos iš esmės neturi būti griežtesnės už šioje direktyvoje numatytas trečiosios valstybės piliečio, Sąjungos piliečio, kuris pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise ir apsigyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, šeimos nario, išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygas.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77).


3      Kursyvu išskirta mano.


4      Prašymo priimti prejudicinį sprendimą 65 punktas


5      2014 m. kovo 12 d. Sprendimas O. ir B. (C‑456/12, toliau – Sprendimas O. ir B., EU:C:2014:135), kurio principai buvo priminti 2017 m. gegužės 10 d. Sprendime Chavez-Vilchez ir kt. (C‑133/15, EU:C:2017:354).


6      Šie pakeitimai padaryti 2012 m. Immigration (European Economic Area) (Amendment) Regulations 2012 (2012/1547) (iš dalies pakeistos Imigracijos taisyklės (Europos ekonominė erdvė) (2012/1547), toliau – Taisyklės 2012/1547), o vėliau – 2012 m. Immigration (European Economic Area) (Amendment) (no 2) Regulations 2012 (2012/2560) (antrą kartą iš dalies pakeistos Imigracijos taisyklės (Europos ekonominė erdvė) (2012/2560), toliau – Taisyklės 2012/2560).


7      C‑434/09, EU:C:2011:277, 43 punktas.


8      Tai savo procesiniuose dokumentuose patvirtino Jungtinės Karalystės vyriausybė.


9      Žr. 1992 m. liepos 7 d. Sprendimą Micheletti ir kt. (C‑369/90, EU:C:1992:295, 10 punktas), 1999 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Mesbah(C‑179/98, EU:C:1999:549, 29 punktas), 2001 m. vasario 20 d. Sprendimą Kaur(C‑192/99, EU:C:2001:106, 19 punktas), 2004 m. spalio 19 d. Sprendimą Zhu ir Chen (C‑200/02, EU:C:2004:639, 37 punktas) ir 2010 m. kovo 2 d. Sprendimą Rottmann(C‑135/08, EU:C:2010:104, 39 punktas).


10      C‑135/08, EU:C:2010:104, 48 punktas.


11      Žr. Sprendimo O. ir B. 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


12      Šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Rendón Marín (C‑165/14, EU:C:2016:675, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


13      Kursyvu išskirta mano.


14      Taigi jos situacija skiriasi nuo situacijų, nagrinėtų bylose, kuriose priimtas 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimas McCarthy(C‑434/09, EU:C:2011:277) ir 2013 m. gegužės 8 d. SprendimasYmeraga ir kt. (C‑87/12, EU:C:2013:291), kuriose Sąjungos piliečiai niekada nebuvo pasinaudoję laisvo judėjimo teise ir visada gyveno valstybėje narėje, kurios pilietybę turėjo.


15      Nigerijos pilietis O. 2006 m. susituokė su Nyderlandų piliete ir su ja du mėnesius pragyveno Ispanijoje, tada ji grįžo į savo kilmės valstybę narę, tačiau iki 2010 m. reguliariai praleisdavo atostogas Ispanijoje pas savo sutuoktinį. 2010 m. liepos mėn. O., turėdamas iki 2014 m. rugsėjo mėn. galiojantį gyvenimo šalyje dokumentą, persikėlė į Nyderlandus. Jo prašymas išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę buvo atmestas.


16      Maroko pilietis B. keletą metų gyveno Nyderlanduose kartu su savo partnere nyderlandiete, o paskui 2005 m. spalio mėn. buvo paskelbtas nepageidaujamu šalyje. Tada jis persikėlė į Belgiją, kur jo partnerė atvykdavo kiekvieną savaitgalį. 2007 m. balandžio mėn. Belgijoje jam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi šalyje, todėl jis grįžo į Maroką, kur susituokė su savo partnere. 2009 m. birželio mėn. Minister voor Immigratie, Intregratie en Asiel (imigracijos, integracijos ir prieglobsčio ministras, Nyderlandai) panaikino sprendimą, kuriuo minėtas asmuo buvo pripažintas nepageidaujamu, todėl jis sugrįžo į Nyderlandus, tačiau 2009 m. spalio mėn. jo prašymas suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę buvo atmestas.


17      C‑370/90, EU:C:1992:296.


18      C‑291/05, EU:C:2007:771.


19      Sprendimo O. ir B. 37–43 punktai


20      Sprendimo O. ir B. 40 punktas.


21      Sprendimo O. ir B. 41 punktas.


22      Žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Eind (C‑291/05, EU:C:2007:771, 31 punktas) ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą McCarthy (C‑434/09, EU:C:2011:277, 29 ir 34 punktai).


23      Sprendimo O. ir B. 42 punktas, kursyvu išskirta mano.


24      Žr. šios išvados 45 punktą.


25      C‑370/90, EU:C:1992:296.


26      C‑291/05, EU:C:2007:771.


27      1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Singh (C‑370/90, EU:C:1992:296, 19 ir 21 punktai).


28      Žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Eind (C‑291/05, EU:C:2007:771, 35 ir 36 punktai).


29      Sprendimo O. ir B. 46 punktas.


30      Nepritariu Jungtinės Karalystės vyriausybės per teismo posėdį išreikštai nuomonei, kad Direktyva 2004/38 nesiekiama užtikrinti asmenų, kurie naudojasi joje numatytomis teisėmis, integracijos.


31      Šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo motyvus Sprendime O. ir B. (53–56 punktai) dėl teisės gyventi šalyje, suteikiamos pagal šios direktyvos 7 straipsnį.