EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. gruodžio 12 d.
Byla F‑142/11
Erik Simpson
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba – Pareigų paaukštinimas – Sprendimas nepaaukštinti ieškovo pareigų priskiriant prie AD 9 lygio po to, kai jis laimėjo AD 9 lygio konkursą – Vienodas požiūris“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo E. Simpson prašo, pirma, panaikinti 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą, kuriuo Europos Sąjungos Taryba atmetė jo prašymą paaukštinti pareigas priskiriant prie AD 9 lygio po to, kai jis laimėjo AD 9 lygio vertimų skyrių vadovų konkursą EPSO / AD/113/07, taip pat 2011 m. spalio 7 d. sprendimą atmesti jo skundą ir, antra, priteisti iš Tarybos atlyginti patirtą žalą.
Sprendimas: Panaikinti 2010 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Europos Sąjungos Taryba padengia savo ir E. Simpson patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Vertinimas „in concreto“
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis)
2. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti vėliausiai skundo atmetimo stadijoje – Apimtis – Nepakankama motyvacija – Trūkumų ištaisymas vykstant teismo procesui – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis ir 90 straipsnio 2 dalis)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnyje nustatytos motyvavimo pareigos tikslas yra, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis įvertintų administracijos priimto sprendimo pagrįstumą ir galimybę paduoti ieškinį Tarnautojų teisme, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti teisminę kontrolę. Jos apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmens, kuriam skirtas aktas, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Kai sprendimas atmesti prašymą paaukštinti pareigas iš esmės motyvuotas tik paprasta nuoroda į tarnybos interesus be kitų paaiškinimų, tokia motyvacija neleidžia Tarnautojų teismui vykdyti teisminės kontrolės.
(žr. 21 ir 26 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. spalio 6 d. Sprendimo Vicente-Nuñez prieš Komisiją, T‑294/02, 94 punktas.
2. Nemotyvuotas asmens nenaudai priimtas sprendimas negali būti motyvuojamas administracijos paaiškinimais, pateiktais po ieškinio pareiškimo teisme. Be to, taip pat nepriimtina tai, kad institucija vėliau galėtų pakeisti jos priimto sprendimo motyvus, pagrįsdama jį, pavyzdžiui pagal kitas nei iš pradžių nurodytas nuostatas. Taip institucija pažeistų pareigą motyvuoti savo sprendimus, nustatytą kartu aiškinamose Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnio 2 dalyje, kurių tikslas, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis įvertintų sprendimo atmesti jo prašymą pagrįstumą ir galimybę paduoti ieškinį Tarnautojų teisme, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti teisminę kontrolę.
Kita vertus, nepakankamas per ikiteisminę procedūrą pateiktas motyvavimas negali pateisinti priimto sprendimo panaikinimo, jeigu paskyrimų tarnyba pateikė papildomų paaiškinimų nagrinėjant ieškinį teisme, tačiau institucija negali pirminio klaidingo motyvavimo pakeisti visiškai nauju.
(žr. 27–29 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, 22 punktas; 1984 m. gegužės 30 d. Sprendimo Picciolo prieš Parlamentą, 111/83, 22 punktas; 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 15 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. vasario 12 d. Sprendimo Volger prieš Parlamentą, T‑52/90, 40 punktas; 1993 m. kovo 3 d. Sprendimo Vela Palacios prieš CES, T‑25/92, 26 ir 27 punktai; 1996 m. sausio 9 d. Sprendimo Bitha prieš Komisiją, T‑23/95, 30 punktas; 1998 m. vasario 17 d. Sprendimo Maccaferri prieš Komisiją, T‑56/96, 38 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, 55 punktas; 2005 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Napoli Buzzanca prieš Komisiją, T‑218/02, 63 punktas.