EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. birželio 26 d.

Sujungtos bylos F‑135/11, F‑51/12 ir F‑110/12

BU

prieš

Europos vaistų agentūrą (EMA)

„Viešoji tarnyba – Laikinasis tarnautojas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Asmens nenaudai priimtas aktas – Prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį – Prašymas perkvalifikuoti sutartį – Protingas terminas – Skundas dėl skundo atmetimo – KTĮS 8 straipsnis – Rūpinimosi pareiga“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, įregistruotas numeriu F‑135/11, kuriuo BU prašo panaikinti Europos vaistų agentūros (toliau – EMA arba Agentūra) „2011 m. gegužės 30 d. sprendimą“, kuriuo sudaryti tarnybos sutartis įgaliota EMA tarnyba „atsisakė nagrinėti galimybę pratęsti [jo] laikinojo tarnautojo sutartį“. Antruoju ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2012 m. gegužės 7 d. ir kuris įregistruotas numeriu F‑51/12, BU prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, kuriuo sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba atmetė prie 2011 m. rugpjūčio 23 d. elektroninio laiško pridėtą jo „prašymą“ pratęsti jo laikinojo tarnautojo sutartį. Trečiuoju ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2012 m. spalio 1 d. ir kuris įregistruotas numeriu F‑110/12, BU prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą, kuriuo sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba atmetė jo prašymą perkvalifikuoti 2002 m. rugsėjo 16 d. jo pagalbinio darbuotojo sutartį.

Sprendimas:      Panaikinti Europos vaistų agentūros sprendimą nepratęsti BU sutarties, apie kurį pranešta 2011 m. gegužės 30 d. laišku. Atmesti likusią ieškinio F‑135/11 dalį. Atmesti ieškinius F‑51/12 ir F‑110/12. Europos vaistų agentūra padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos BU patirtos bylinėjimosi išlaidos bylose F‑135/11 ir F‑51/12. BU padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos vaistų agentūros patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje F‑110/12.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Pagalbinio darbuotojo, sutartininko ar pagalbinio sutartininko sutarties ginčijimas – Prašymas perkvalifikuoti šią sutartį į laikinojo tarnautojo sutartį – Teisių gynimo priemonės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas)

2.      Pareigūnų ieškiniai – Prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį – Pateikimo terminas – Protingas terminas – Prašymas perkvalifikuoti sutartį – Vertinimo kriterijai

(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas)

3.      Pareigūnų ieškiniai – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Laikinajam tarnautojui skirtas raštas, kuriuo jam primenama jo sutarties galiojimo pabaigos data – Neįtraukimas – Sprendimas nepratęsti sutarties – Įtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis)

4.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Apimtis

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnis ir 47 straipsnio pirmos pastraipos b punktas)

5.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Teisminė kontrolė – Apimtis – Sprendimas, kurį priimant tarnautojo padėtis nebuvo įvertinta atsižvelgiant į tarnybos interesą – Neteisėtumas

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas ir 8 straipsnio pirma pastraipa)

6.      Pareigūnų ieškiniai – Teismo sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Sprendimo nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties panaikinimas – Administracijos galimybė priimti naują sprendimą, atitinkantį teismo sprendimą – Prašymo atlyginti dėl panaikinto sprendimo atsiradusią turtinę žalą atmetimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

1.      Pagalbinis darbuotojas, sutartininkas ar pagalbinis sutartininkas, pasibaigus ieškinio dėl jo sutarties pareiškimo terminui, gali administracijai pateikti prašymą, kad, atsižvelgiant į jo faktiškai vykdytas užduotis, laikotarpis, kai jis formaliai dirbo pagal atitinkamą sutartį, būtų pripažintas kaip išdirbtas laikinuoju tarnautoju, o atmetus jo prašymą šis tarnautojas gali teisme pareikšti ieškinį dėl jo prašymo atmetimo, laikydamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytų sąlygų.

(žr. 22 punktą)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, T‑325/09 P, 88 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Davids prieš Komisiją, F‑105/11, 56 punktas.

2.      Nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis nenustato jokių prašymo pateikimo pagal šią nuostatą terminų, laikytis protingo termino reikalaujama visada, išskyrus tuos atvejus, kai teisės aktų leidėjas nustatė konkretų terminą arba aiškiai jo nenustatė. Iš tiesų, nesant teisės aktų nuostatų, protingo termino nustatymo teisinis pagrindas yra teisinio saugumo principas, pagal kurį neleidžiama, kad institucijos ir fiziniai bei juridiniai asmenys imtųsi veiksmų be jokio laiko apribojimo, taip sukeldami pavojų pažeisti susidariusios teisinės padėties stabilumą. Taigi termino nenustatymas Pareigūnų tarnybos nuostatuose savaime negali reikšti galimybės pateikti prašymą nesilaikant tokio ribojimo. Termino protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybių visumą, ypač į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir šalių veiksmus.

Kalbant apie prašymą perkvalifikuoti pagalbinio darbuotojo sutartį į laikinojo tarnautojo sutartį pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktą, pažymėtina, kad nors galimybe prašyti tokio perkvalifikavimo gali būti kompensuotas piktnaudžiavimas paeiliui sudarant terminuotas sutartis, iš to negalima daryti išvados, kad kelių metų laikotarpį galima laikyti protingu terminu.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad penkerių metų terminas, taikomas ginčams dėl žalos atlyginimo viešojoje tarnyboje pagal analogiją su Teisingumo Teismo statuto 46 straipsniu, nebūtinai laikytinas protingu terminu. Iš tiesų yra esminis skirtumas tarp ieškinio dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašoma tik atlyginti žalą ir sumokėti kompensacines palūkanas bei palūkanas už praleistą terminą, ir prašymo perkvalifikuoti ankstesnę sutartį. Toks prašymas faktiškai reiškia, kad reikia imtis priemonių atgaline data pakeisti tarnautoją ir jo darbdavį siejančius darbo santykius, o jos, be to, gali turėti įtakos darbo struktūrai ir administracijos personalo politikai ypač ribotus personalo išteklius turinčioje agentūroje.

Iš tiesų perkvalifikavimo aplinkybėmis reikia veikti kuo skubiau atsižvelgiant į jo turimą didelę svarbą, nes jis turi įtakos pačiam suinteresuotojo asmens ir administracijos darbo santykių pobūdžiui, įskaitant visas pasekmes, kylančias dėl pagalbiniams darbuotojams ir laikiniesiems tarnautojams, taip pat pagal terminuotą ir neterminuotą sutartį dirbantiems laikiniesiems tarnautojams taikomos tvarkos skirtumo.

(žr. 24, 25, 31 ir 32 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. prieš EIB, C‑334/12 RX-II, 28 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. kovo 25 d. Nutarties Koopman prieš Komisiją, T‑202/97, 25 punktas; 2009 m. birželio 26 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, 25 punktas.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: minėto Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją 67 ir 87 punktai; 2011 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Allen ir kt. prieš Komisiją T‑433/10 P, 26 ir 31 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, F‑125/05, 50 punktas; 2010 m. gegužės 11 d. Sprendimo Nanopoulos prieš Komisiją, F‑30/08, 117 punktas; 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Sukup prieš Komisiją, F‑73/09, 83 punktas.

3.      Administracijos raštas, kuriuo tarnautojui tik primenamos jo sutarties nuostatos dėl šios sutarties galiojimo termino pabaigos datos, tačiau nenurodyta jokia nauja informacija, palyginti su minėtomis nuostatomis, nėra asmens nenaudai priimtas aktas. Vis dėlto, jeigu sutartis gali būti pratęsta, administracijos po peržiūros priimtas sprendimas jos nepratęsti yra asmens nenaudai priimtas aktas, kuris skiriasi nuo aptariamos sutarties, ir dėl jo gali būti pateikiamas skundas arba ieškinys per Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytus terminus.

(žr. 36 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Potamianos prieš Komisiją, T‑160/04, 21 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Bennett ir kt. prieš VRDT, F‑102/09, 57 ir 59 punktai bei juose nurodyta teismo praktika.

4.      Dėl administracijai pripažįstamos didelės vertinimo diskrecijos pratęsti laikinųjų tarnautojų sutartis Sąjungos teismo vykdoma šio vertinimo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai.

Tačiau net jeigu administracija turi didelę diskreciją, Sąjungos teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl įgyvendinant šią diskreciją priimto akto panaikinimo, vis dėlto vykdo šio akto teisėtumo kontrolę daugeliu aspektų. Taip Sąjungos teismas užtikrina rūpinimosi pareigos laikymąsi. Šia pareiga, kaip ir gero administravimo principu, visų pirma reikalaujama, kad, priimdama sprendimą dėl pareigūno ar tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai naudojasi didele diskrecija, kompetentinga institucija įvertintų visą informaciją, kuri gali lemti jos sprendimą. Tai darydama jį turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno ar tarnautojo interesus.

Kalbant konkrečiai, veiksmingo, išsamaus ir detalaus tyrimo reikalavimai taikomi administracijai a fortiori tuomet, kai ji įtvirtino vidaus procedūrą, pagal kurią numatyta konsultuotis su tarnautojo vadovais svarstant galimybę pratęsti jo sutartį. Ši konsultavimosi procedūra iš tiesų neturėtų jokios naudos, jei vadovai, su kuriais konsultuojamasi, neprivalėtų vykdyti savo kompetencijos pateikti nuomonę pirmiau nurodytomis sąlygomis ir jei sprendimą turinti priimti tarnyba pati neprivalėtų faktiškai atsižvelgti į jų rekomendacijas.

(žr. 48–51 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, 22 punktas; 1981 m. spalio 29 d. Sprendimo Arning prieš Komisiją, 125/80, 19 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Macchia prieš Komisiją, F‑63/11, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑368/12 P, 45, 47 ir 50 punktai bei juose nurodyta teismo praktika.

5.      Nors Sąjungos teismas neturi kontroliuoti institucijos vykdomos personalo politikos, kurią ji laiko geriausia jai priskirtoms užduotims atlikti, pasirinkimo, tuo atveju, kai į jį buvo kreiptasi su prašymu panaikinti sprendimą nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties, jis turi teisę patikrinti, ar administracijos motyvai nepažeidžia Pareigūnų tarnybos nuostatuose teisės aktų leidėjo nustatytų pagrindinių kriterijų ir sąlygų, kuriomis, be kita ko, sutartininkams siekiama užtikrinti, prireikus apibrėžtu laikotarpiu, tam tikrą darbo santykių tęstinumą. Būtent taip reikia suprasti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnio pirmą pastraipą, kurioje numatyta, kad laikinųjų tarnautojų, kuriems taikomas šių sąlygų 2 straipsnio a punktas, sutartys gali būti pratęsiamos fiksuotos trukmės laikotarpiui ne daugiau kaip vieną kartą; visi kiti pratęsimai yra neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, o tai galima vertinti kaip prevencines priemones, skirtas kovai su darbo neužtikrintumu. Šį aiškinimą dar labiau pagrindžia rūpinimosi pareiga, kuri, be kita ko, apima kompetentingos institucijos pareigą patikrinti, ar nėra pareigų, į kurias dėl tarnybos interesų ir atsižvelgiant į konkretaus atvejo diktuojamus prioritetus, laikinasis tarnautojas galėtų būti naudingai paskirtas arba perkeltas. Šis aiškinimas taikytinas a fortiori tuomet, kai darbdavys įtvirtina procedūrą, skirtą įvertinti galimybei pratęsti darbo santykius, siejančius jį su jo tarnautojais.

Darytina išvada, kad sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba pažeidžia jai tenkančią rūpinimosi pareigą ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnį, jeigu atmesdama prašymą pratęsti pagal minėtų sąlygų 2 straipsnio a punktą sudarytą laikinojo tarnautojo sutartį abstrakčiai remiasi biudžeto galimybėmis ir suinteresuotojo asmens nuopelnais bei gebėjimais, tačiau individualiai nenagrinėja suinteresuotojo asmens padėties ir paslaugų, kurias jis galėtų suteikti institucijai, kad nustatytų, ar jos ginamo tarnybos intereso neatitiktų naujų užduočių ir pareigų skyrimas suinteresuotajam asmeniui, taigi galimybė pratęsti jo sutartį arba naujos laikinojo tarnautojo ar sutartininko sutarties sudarymas.

(žr. 57, 59 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Huet, C‑251/11, 37 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Schuerings prieš ETF, F‑87/08, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑107/11 P, 58 ir 60 punktai; 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Vandeuren prieš ETF, F‑88/08, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑108/11 P, 59 ir 60 punktai; minėto Sprendimo Macchia prieš Komisiją 54, 60 ir 61 punktai.

6.      Kalbant apie administracijos sprendimo nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties panaikinimą Sąjungos teismo sprendimu dėl to, kad nebuvo išsamiai ir detaliai išnagrinėtos faktinės aplinkybės, atsižvelgiant į tarnybos interesus ir suinteresuotojo tarnautojo nuopelnus bei gebėjimus, pažymėtina, jog kadangi negalima atmesti prielaidos, kad administracija, išsamiai bei detaliai išnagrinėjusi bylą ir atsižvelgusi į šio sprendimo motyvus, nuspręs, jog gali dar kartą priimti sprendimą nepratęsti ieškovo, kaip laikinojo tarnautojo, sutarties, iš jos negalima priteisti atlyginti šiam tarnautojui dėl jo laikinojo tarnautojo sutarties galiojimo pabaigos prarastą darbo užmokestį, net laikinai priteisiant vieno euro dydžio atlyginimą.

(žr. 64–66 punktus)