TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. gegužės 22 d.
Byla F‑97/06
Adelaida López Teruel
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)
„Pareigūnai – Invalidumas – Prašymo sudaryti invalidumo komisiją atmetimas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. López Teruel prašo panaikinti 2005 m. rugsėjo 2 d. VRDT sprendimą atmesti ieškovės pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį pateiktą prašymą sudaryti invalidumo komisiją.
Sprendimas: Panaikinti 2005 m. spalio 6 d. VRDT sprendimą atmesti ieškovės prašymą sušaukti invalidumo komisiją. Priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Invalidumas – Procedūros dėl invalidumo nustatymo pradėjimas – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalis ir 78 straipsnio pirma pastraipa; VIII priedo 13 straipsnis)
2. Pareigūnai – Invalidumas – Procedūros dėl invalidumo nustatymo pradėjimas – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalis ir 78 straipsnio pirma pastraipa; VIII priedo 13 straipsnis)
1. Pareigūno teisė gauti invalidumo pašalpą, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio pirmoje pastraipoje ir VIII priedo 13 straipsnio 1 dalyje, kuri gali būti skiriama tik užbaigiant procedūrą dėl invalidumo nustatymo, netiesiogiai, bet neišvengiamai, apima jo teisę pasiekti, kad ši procedūra būtų pradėta, jeigu jis įvykdo minėtose nuostatose numatytas sąlygas. Šiose nuostatose Paskyrimų tarnybai nesuteikiama nei diskrecija, nei juo labiau paprasčiausia galimybė nuspręsti, ar pradėti procedūrą dėl invalidumo nustatymo; jai suteikiama ribota galimybė ta prasme, kad kompetentinga institucija privalo pradėti procedūrą dėl invalidumo nustatymo, jeigu ji nustato, kad šiose nuostatose numatytos sąlygos yra įvykdytos. Pripažinus, kad kreipimasis į Invalidumo komisiją yra tik administracijos turima galimybė, būtų pažeistos Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio nuostatos, nes dėl tokių kreipimosi į šią Invalidumo komisiją sąlygų pareigūnui pripažinta teisė netektų veiksmingumo. Todėl Paskyrimų tarnyba gali atsisakyti pradėti procedūrą dėl invalidumo nustatymo tik jei neįvykdyta viena iš reikalaujamų sąlygų. Taigi pareigūnas, kuris dėl savo invalidumo neprivalo nutraukti savo pareigų vykdymo todėl, kad jam jau anksčiau suteikta teisė į pensiją arba todėl, kad jis jau yra atsistatydinęs, neturi teisės prašyti pradėti procedūrą dėl invalidumo nustatymo.
Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalis, pagal kurią Paskyrimų tarnyba gali kreiptis į Invalidumo komisiją dėl bet kurio pareigūno, kurio bendra laikinojo nedarbingumo atostogų trukmė per bet kurį trejų metų laikotarpį viršija 12 mėnesių, taigi kreipimasis į Invalidumo komisiją tokiu atveju yra tik galimybė, netaikoma tuo atveju, kai pareigūnas prašo administracijos kreiptis į šią komisiją. Šioje nuostatoje konkrečiai numatytas atvejis, kai administracija inicijuoja procedūrą dėl invalidumo nustatymo. Būtent dėl šios priežasties ja Paskyrimų tarnybai suteikiama teisė savo iniciatyva pradėti procedūrą dėl invalidumo nustatymo tik jei bendra pareigūno laikinojo nedarbingumo atostogų trukmė viršija tam tikrą laikotarpį: tokia laikina sąlyga užtikrina, kad pareigūnas turi pakankamai laiko pasveikti ir grįžti į ankstesnes pareigas prieš išeidamas iš darbo dėl invalidumo. Iš to išplaukia, kad Paskyrimų tarnyba negali atsisakyti pradėti procedūros dėl invalidumo nustatymo, kai suinteresuotasis asmuo pateikia prašymą, remdamasi tuo, kad bendra jo nedarbingumo atostogų trukmė neviršijo reikalaujamų dvylikos mėnesių ir kad todėl jis neatitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalyje nustatytos termino sąlygos, nes šis terminas nėra taikomas prašymui, pateiktam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį.
(žr. 48–53 ir 56 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo sprendimai: 1984 m. gegužės 17 d. Sprendimo Bähr prieš Komisiją, 12/83, Rink. p. 2155, 12 ir 13 punktai; 2005 m. sausio 13 d. Sprendimo Nardone prieš Komisiją, C‑181/03 P, Rink. p. I‑199, 39 punktas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2000 m. birželio 16 d. Sprendimo C prieš Tarybą, T‑84/98, Rink. VT p. I‑A‑113 ir II‑497, 68 punktas; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Birkhoff prieš Komisiją, T‑302/01, Rink VT p. I‑A‑245 ir II‑1185, 38 punktas.
2007 m. sausio 16 d. Tarnautojų teismo sprendimo Gesner prieš VRDT, F‑119/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 33 punktas.
2. Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies nuostatose, susijusiose su laikinojo nedarbingumo atostogomis, ir 78 straipsnio pirmos pastraipos nuostatose, susijusiose su invalidumo pašalpa, siekiant skirtingų tikslų numatytos savarankiškos procedūros. Taigi iš Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 13 straipsnio nedviprasmiškų nuostatų, kurios pagal minėtų nuostatų 78 straipsnį numato tvarką, pagal kurią pareigūnas turi teisę gauti invalidumo pensiją, matyti, kad tik pareigūnui, kuris priverstas nutraukti savo pareigų vykdymą, nes negali jo tęsti dėl nedarbingumo, gali būti pradėta procedūra dėl invalidumo nustatymo. Iš to išplaukia, kad pareigūnas, kuriam nedaroma kliūčių vykdyti savo funkcijas dėl jo nedarbingumo, akivaizdžiai negali pretenduoti į invalidumo pensiją.
Todėl, nepaisant to, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalyje ir 78 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos procedūros yra savarankiškos, administracija gali remtis nepriklausomo gydytojo išvadomis, kad pareigūnas tinkamas vykdyti savo pareigas, atsisakydama, kad jo atvejis būtų nagrinėjamas Invalidumo komisijoje, jeigu patologija, kurią pareigūnas ketina nurodyti Invalidumo komisijai, yra tokia pati kaip nagrinėta nepriklausomo gydytojo. Be to, administracija tokiomis išvadomis gali pagrįsti atsisakymą sudaryti Invalidumo komisiją, jeigu pareigūnas piktnaudžiauja prašymu, ypač jeigu jis tik siekia, nesant jokios naujos informacijos, užginčyti nepriklausomo gydytojo išvadas arba be jokių įrodymų tvirtinti apie naują patologiją.
(žr. 59–61 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo sprendimai: 1975 m. liepos 9 d. Sprendimo Vellozzi prieš Komisiją, 42/74 ir 62/74, Rink. p. 871, 25–27 punktai; minėto sprendimo Bähr prieš Komisiją 12 punktas; minėto sprendimo Nardone prieš Komisiją 39 punktas.