BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. rugsėjo 11 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2017 m. paaukštinimo procedūra – Sprendimas nepaaukštinti ieškovo pareigų priskiriant prie AD 7 lygio nuo 2017 m. sausio 1 d. – Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis – Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 9 straipsnio 3 dalis – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Drausminė nuobauda“
Byloje T‑545/18
YL, Europos Komisijos pareigūnas, atstovaujamas advokatų P. Yon ir B. de Lapasse,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą L. Radu Bouyon ir R. Striani, vėliau – L. Radu Bouyon ir B. Mongin,
atsakovę,
dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo, pirma, panaikinti Komisijos sprendimą, apie kurį šios institucijos personalui pranešta 2017 m. lapkričio 13 d., nepaaukštinti ieškovo pareigų priskiriant prie AD 7 lygio per 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūrą, antra, paaukštinti ieškovo pareigas priskiriant prie AD 7 lygio nuo 2017 m. sausio 1 d. ir, trečia, atlyginti ieškovo tariamai patirtą žalą
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai K. Kowalik‑Bańczyk (pranešėja) ir C. Mac Eochaidh,
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. liepos 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovas YL yra pareigūnas, nuo 2010 m. gegužės 16 d. dirbantis Europos Komisijos [konfidencialu](1) generaliniame direktorate (GD). Nuo 2012 m. sausio 1 d. jis priskirtas prie AD 6 lygio.
2 Nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 15 d. ieškovas buvo išėjęs atostogų dėl asmeninių priežasčių.
3 2016 m. kovo 23 d. sprendimu (toliau – 2016 m. kovo 23 d. sprendimas) Komisijos paskyrimų tarnyba (toliau – paskyrimų tarnyba) skyrė ieškovui nuobaudą – perkėlimą į žemesnę pakopą dėl to, kad jis, pirma, 2013 m. birželio 18 d. neteisėtai išėjo vienos dienos laikinojo nedarbingumo atostogų, per kurias dalyvavo politinėje veikloje, antra, 2014 m. vasario 6 d. savo interneto svetainėje paskelbė „poleminį“ straipsnį apie Europos Sąjungą, prieš tai neinformavęs paskyrimų tarnybos, trečia, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki gegužės 1 d. žurnalistams pakartojo teiginius, dėl kurių galėjo būti pakenkta Komisijos reputacijai, ketvirta, nors buvo išėjęs atostogų dėl asmeninių priežasčių, nepranešė paskyrimų tarnybai apie tai, kad 2014 m. kovo 30 d. buvo išrinktas vykdyti viešosios valdžios funkcijas, ir, penkta, nuo 2014 m. vasario 25 d. iki balandžio 15 d. vykdė su darbu nesusijusią veiklą, prieš tai nepaprašęs paskyrimų tarnybos leidimo.
4 Ieškovas neginčijo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo.
5 2017 m. lapkričio mėn. raštu [konfidencialu] GD generalinis direktorius ieškovui pranešė, kad, remiantis jungtinio paaukštinimo komiteto rekomendacijomis, nuo 2017 m. sausio 1 d. atgaline data jo pareigos bus paaukštintos priskiriant prie AD 7 lygio.
6 2017 m. lapkričio 13 d. paskyrimų tarnyba paskelbė pareigūnų, kurių pareigos paaukštinamos per 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūrą, sąrašą. Šiame sąraše nebuvo ieškovo pavardės.
7 2018 m. vasario 12 d. ieškovas pateikė skundą dėl paskyrimų tarnybos sprendimo nepaaukštinti jo pareigų. Jis, be kita ko, nurodė, kad paskyrimų tarnyba negalėjo priimdama šį sprendimą atsižvelgti į 2016 m. kovo 23 d. sprendimą.
8 2018 m. birželio 8 d. paskyrimų tarnyba atmetė ieškovo skundą, motyvuodama tuo, kad Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 45 straipsnyje nėra išsamaus kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant šiame straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą, sąrašo, todėl atliekant šį palyginimą galėjo būti atsižvelgta į 2016 m. kovo 23 d. sprendimą. Be to, ji nurodė, kad sąvoka „elgesys tarnyboje“ taip pat gali būti laikoma vienu iš šių kriterijų.
Procesas ir šalių reikalavimai
9 2018 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį. 2018 m. gruodžio 14 d. Komisija pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai atsiliepimą į ieškinį.
10 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti sprendimą nepaaukštinti jo pareigų priskiriant prie AD 7 lygio per 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūrą,
– panaikinti sprendimą atmesti jo skundą,
– paaukštinti jo pareigas priskiriant prie AD 7 lygio nuo 2017 m. sausio 1 d.,
– atlyginti 100 000 EUR žalą, patirtą dėl sprendimo nepaaukštinti jo pareigų priskiriant prie AD 7 lygio per 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūrą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įvertintas 10 000 EUR.
11 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
12 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tarnautojo skundas ir kompetentingos institucijos sprendimas jį atmesti yra sudėtinės procedūros dalys, todėl ieškiniu, net jeigu formaliai jis pareikštas dėl sprendimo atmesti tarnautojo skundą, į Bendrąjį Teismą kreipiamasi dėl asmens nenaudai priimto akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktas ir 2018 m. spalio 25 d. Sprendimo KF / SATCEN, T‑286/15, EU:T:2018:718, 115 punktas).
13 Tai reiškia, kad reikalavimas panaikinti paskyrimų tarnybos sprendimą atmesti ieškovo skundą turi būti laikomas reikalavimu panaikinti sprendimą nepaaukštinti jo pareigų priskiriant prie AD 7 lygio per 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūrą (toliau – ginčijamas sprendimas).
14 Nors ieškovas formaliai nurodo du atskirus pagrindus, grindžiamus, pirma, akivaizdžiu teisės normos pažeidimu ir, antra, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir procedūra, reikia konstatuoti, kad šie ieškinio pagrindai iš esmės laikytini vienu pagrindu, grindžiamu tuo, kad atliekant Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą buvo atsižvelgta į 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ir dėl to ieškovas antrą kartą nubaustas už tuos pačius veiksmus. Ieškovas teigia, kad paskyrimų tarnyba pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, IX priedo 9 straipsnio 3 dalį ir non bis in idem principą, piktnaudžiavo įgaliojimais ir procedūra.
15 Komisija nesutinka su ieškovo argumentais.
16 Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 9 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas non bis in idem, nustatyta, kad dėl to paties nusižengimo gali būti skiriama tik viena drausminė nuobauda.
17 Be to, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 44 ir 45 straipsnių matyti, kad, priešingai nei perkėlimas į aukštesnę pakopą, kai pareigūnai iš esmės automatiškai perkeliami į aukštesnę pakopą praėjus tam tikram laikui, paaukštinama tik atlikus pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnų palyginimą.
18 Tai reiškia, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 9 straipsnio 1 dalį perkėlimo į aukštesnę pakopą sustabdymas, kaip ir a fortiori perkėlimas į žemesnę pakopą, yra nuobauda. Vis dėlto atsisakymas paaukštinti, kuris, beje, šioje nuostatoje nepaminėtas, iš esmės negali būti prilygintas nuobaudai, nes jis grindžiamas pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnų palyginimu.
19 Dėl nuopelnų palyginimo reikia pažymėti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį „paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į ataskaitas apie pareigūnus, kalbas, kurias jie vartoja atlikdami savo pareigas, išskyrus tą kalbą, apie kurios puikų mokėjimą jie yra pateikę įrodymų <…>, ir jų atliekamų pareigų lygį“.
20 Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje vartojant formuluotę „visų pirma“ nurodyti trys pagrindiniai kriterijai, į kuriuos privaloma atsižvelgti lyginant nuopelnus. Vis dėlto jame neatmetama galimybė atsižvelgti į kitus kriterijus, kurie taip pat gali suteikti informacijos apie pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnus (2011 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo AC / Taryba, F‑9/10, EU:F:2011:160, 25 punktas ir 2012 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Bouillez / Taryba, F‑75/11, EU:F:2012:152, 57 punktas).
21 Taigi paskyrimų tarnyba, atmesdama suinteresuotojo asmens kandidatūrą į aukštesnes pareigas, gali atsižvelgti į neteisėtus veiksmus tiek, kiek jais pareigūnas nesilaikė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus kylančių pareigų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2001 m. vasario 23 d. Sprendimo De Nicola / EIB, T‑7/98, T‑208/98 ir T‑109/99, EU:T:2001:69, 220 punktą). Iš tiesų institucija suinteresuota, kad į atsakingas pareigas būtų skiriami tik asmenys, kurių profesinis elgesys yra nepriekaištingas (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Apostolidis / Teisingumo Teismas, T‑86/97, EU:T:1998:71, 58 punktas).
22 Galiausiai reikia priminti, kad, nors pagal 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo C (2013) 8968 final, nustatančio Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio bendrąsias įgyvendinimo nuostatas, 5 straipsnio 7 dalį jungtinis paaukštinimo komitetas paskyrimų tarnybai pateikia pareigūnų, kurių pareigas siūlo paaukštinti, sąrašą, tik paskyrimų tarnyba yra atsakinga už sprendimus dėl pareigų paaukštinimo ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimo HL / Komisija, T‑668/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:802, 30 punktą).
23 Atsižvelgiant į tai, pirma, reikia pažymėti, kad paskyrimų tarnybos nesaistė jungtinio paaukštinimo komiteto rekomendacijos, o tam, kad nebūtų paaukštintos ieškovo pareigos, ji pagrįstai galėjo atsižvelgti į 2016 m. kovo 23 d. sprendimą, atlikdama Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą.
24 Šios išvados nepaneigia ieškovo argumentas, kuriuo jis priekaištauja paskyrimų tarnybai, kad sprendime atmesti jo skundą konstatuota, jog sąvoka „elgesys tarnyboje“ gali apimti 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ar veiksmus, už kuriuos šiuo sprendimu paskirta nuobauda.
25 Kalbant apie tai, kad šis argumentas galėtų būti paremtas Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje vartojama sąvoka „elgesys tarnyboje“, reikia pažymėti, kad ši sąvoka yra susijusi su pareigūnų vertinimo ataskaitų turiniu; jos, kaip priminta šio sprendimo 20 punkte, yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą.
26 Nepaisant ieškovo nurodytos aplinkybės, kad veiksmai, už kuriuos 2016 m. kovo 23 d. sprendimu paskirta nuobauda, nebuvo, kaip tame sprendime nustatyta, „susiję su jo funkcijomis ir pareigomis [konfidencialu] GD“ arba a fortiori buvo atlikti per jo atostogos dėl asmeninių priežasčių, pakanka konstatuoti, kad šie veiksmai vis dėlto buvo susiję su jam, kaip pareigūnui, tenkančių pareigų nesilaikymu, taigi suteikė informacijos apie jo nuopelnus, kaip tai suprantama pagal šio teismo sprendimo 20 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taigi vien aplinkybė, kad dalis minėtų veiksmų buvo atlikti per ieškovo atostogas dėl asmeninių priežasčių, nėra kliūtis į juos atsižvelgti atliekant Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą.
27 Antra, reikia konstatuoti, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytu nuopelnų palyginimu, bet siekiant antrą kartą nubausti ieškovą už veiksmus, dėl kurių priimtas 2016 m. kovo 23 d. sprendimas.
28 Šiuo klausimu ieškovas tik nurodo, kad paskyrimų tarnyba atsisakė paaukštinti jo pareigas, prieš tai neinformavusi [konfidencialu] GD, ir kad Žmogiškųjų išteklių GD įgyvendina politiką, pagal kurią atsisakoma paaukštinti pareigūnų, kuriems skirta nuobauda, pareigas, nepaisant jungtinio paaukštinimo komiteto pateiktų rekomendacijų.
29 Vis dėlto reikia pažymėti, jog tai, kad [konfidencialu] GD tikėjosi, kad ieškovo pareigos bus paaukštintos, todėl šio GD generalinis direktorius klaidingai pranešė, kad ieškovo pareigos bus paaukštintos per 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūrą, neįrodo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne palyginus nuopelnus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, o siekiant nubausti ieškovą.
30 Reikia pažymėti ir tai, kad ieškovas, siekdamas įrodyti jo nurodytos atsisakymo paaukštinti politikos buvimą, pateikia tik profesinių sąjungų atstovų ir Žmogiškųjų išteklių GD generalinio direktoriaus susitikimo protokolo projektą ir kai kurių šių profesinių sąjungų raštą minėtam generaliniam direktoriui. Iš šių dokumentų matyti, kad profesinės sąjungos mano, jog sprendimas nepaaukštinti pareigūnų, kuriems skirta nuobauda, pareigų „gali lemti“ šių pareigūnų dvigubą baudimą, todėl profesinės sąjungos ir Komisija turėtų derėtis dėl „aiškių teisės nuostatų“. Vis dėlto aplinkybė, kad paskyrimų tarnyba atsisakė paaukštinti kitų pareigūnų, kuriems prieš tai buvo skirta nuobauda, pareigas ir kad minėtos profesinės sąjungos, nepateikdamos papildomų paaiškinimų, mano, jog nuostatos, susijusios su šių pareigūnų nuopelnų vertinimu, nėra pakankamai aiškios, savaime neįrodo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne atlikus Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą, o siekiant nubausti ieškovą.
31 Trečia, nors ieškovas teigia, kad jo pateiktų „reikšmingų ir nuoseklių įrodymų pakanka“, kad būtų nustatyta, jog atlikdama Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatytą nuopelnų palyginimą paskyrimų tarnyba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pakanka pažymėti, kad dėl šio teiginio nepateikta jokių paaiškinimų, kurie leistų įvertinti jo pagrįstumą.
32 Vadinasi, nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio, nei šių nuostatų IX priedo 9 straipsnio 3 dalies ir non bis in idem principo pažeidimas, nei piktnaudžiavimas įgaliojimais, kurio viena iš formų yra piktnaudžiavimas procedūra (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Apostolidis / Teisingumo Teismas, T‑86/97, EU:T:1998:71, 84 punktas), nagrinėjamu atveju nėra įrodyti.
33 Šios išvados nepaneigia kiti ieškovo argumentai. Ieškovas teigia, kad tai, jog paskyrimų tarnyba jį nubaudė, atsisakydama paaukštinti, viena vertus, leidžia jai „neterminuotai taikyti kliūtis [jo] karjerai“ ir taip pažeisti teisinio saugumo principą, kita vertus, atėmė iš jo teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nes jis negalėjo ginčyti „visų pasekmių, kurių [paskyrimų tarnyba] siekė priimdama“ 2016 m. kovo 23 d. sprendimą.
34 Vis dėlto pakanka konstatuoti, kad šio teismo sprendimo 33 punkte nurodyti argumentai grindžiami klaidinga prielaida, būtent, kad ginčijamas sprendimas yra nuobauda, o tai, kaip nurodyta šio sprendimo 27 punkte, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta.
35 Be to, negali būti laikoma, kad ginčijamu sprendimu sudaromos neribotos ir savavališkos ieškovo karjeros kliūtys, taip pažeidžiant teisinio saugumo principą. Pirma, paskyrimų tarnyba atsižvelgė į sprendimą skirti nuobaudą, kuris buvo priimtas 2016 m. kovo 23 d., t. y. metais anksčiau, negu vyko 2017 m. pareigų paaukštinimo procedūra. Antra, ginčijamas sprendimas nekliudo paaukštinti ieškovo pareigų per vėlesnę pareigų paaukštinimo procedūrą, kaip, beje, ir buvo padaryta per 2018 m. pareigų paaukštinimo procedūrą.
36 Taigi vienintelį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą. Vadinasi, reikia atmesti ieškovo reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą, taigi ir reikalavimus paaukštinti jo pareigas priskiriant prie AD 7 lygio nuo 2017 m. sausio 1 d. ir atlyginti žalą, tariamai patirtą priėmus tą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš YL bylinėjimosi išlaidas.
Gervasoni | Kowalik-Bańczyk | Mac Eochaidh |
Paskelbtas 2019 m. rugsėjo 11 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.