BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. sausio 18 d.(*)

„EŽŪGF ir EŽŪFKP – Nefinansuojamos išlaidos – Rumunijos patirtos išlaidos – 2007–2013 m. nacionalinė kaimo plėtros programa – Paramos tarifų, susijusių su 215 priemonės „1a“ papriemone, apskaičiavimo metodai – „Penimų kiaulių“ ir „kiaulaičių“ gerovės išmokos – Kiekvienam gyvuliui tenkančio ploto padidėjimas ne mažiau kaip 10 % – Pareiga motyvuoti – Teisėti lūkesčiai – Teisinis saugumas – Teisinis faktinių aplinkybių vertinimas – Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalys – Finansinių pataisų apskaičiavimo gairės, taikomos vykdant atitikties ir finansinio sąskaitų patvirtinimo procedūras“

Byloje T‑33/21

Rumunija, atstovaujama E. Gane ir L.‑E. Baţagoi,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą J. Aquilina, A. Biolan ir M. Kaduczak,

atsakovę,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai L. Madise (pranešėjas) ir J. Martín y Pérez de Nanclares,

posėdžio sekretorė I. Kurme, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. liepos 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu Rumunija prašo panaikinti 2020 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2020/1734 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 390, 2020 p. 10) tiek, kiek juo atsisakoma finansuoti tam tikras išlaidas, kurių Rumunija patyrė 2017–2019 finansiniais metais ir kurios siekė 18 717 475,08 EUR (toliau – ginčijamas sprendimas).

 Ginčo aplinkybės

2        2008 m. liepos 16 d. Sprendimu C(2008) 3831 Europos Komisija patvirtino Rumunijos 2007–2013 m. nacionalinę kaimo plėtros programą (toliau – 2007–2013 m. NKPP).

3        2011 m. rugsėjo 14 d. Rumunijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija, remdamasi 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai įgyvendinimo taisykles (OL L 368, 2006, p. 15), 6 straipsnio 1 dalies a punktu, pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti 2007–2013 m. NKPP. Vienas iš pasiūlytų pakeitimų buvo 215 priemonės – Gyvūnų gerovės išmokos (toliau – 215 priemonė) įtraukimas. Pagal šią priemonę numatytos kompensacinės išmokos už prarastas pajamas ir papildomas išlaidas, kurių patyrė naminių paukščių ir kiaulių augintojai, pagal 2007–2013 m. NKPP savanoriškai įgyvendinę tam tikrus gyvūnų gerovės standartus. Parama buvo skiriama atsižvelgiant į daugiamečius ūkininkų įsipareigojimus, prisiimtus ne trumpesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

4        2011 m. gruodžio 13 d. rašte ARES(2011) 1344895 Komisija nurodė Rumunijai, kad gavo ir išnagrinėjo pasiūlymą dėl 2007–2013 m. NKPP pakeitimo. Ji nurodė, kad pasiūlymas dėl pakeitimo yra nepriimtinas, ir paprašė paaiškinimų. Konkrečiai dėl 215 priemonės Komisija, be kita ko, nurodė paramos išmokų tarifų, susijusių su 215 priemone, apskaičiavimo metodus ir paprašė taikyti pataisas.

5        2012 m. kovo 22 d. Rumunijos valdžios institucijos į Sąjungos lėšų valdymo sistemą SFC2007 perkėlė patikslintus tarifų apskaičiavimo metodus.

6        2012 m. balandžio 4 d. raštu ARES(2012) 411175 Komisija pritarė septintajam 2007–2013 m. NKPP pakeitimui, įskaitant 215 priemonę. Remiantis tuo raštu, „Komisijos tarnybos išnagrinėjo siūlomus pakeitimus“ ir nusprendė, kad šie „pakeitimai <…> atitinka atitinkamas [2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos] reglamento [EB] Nr. 1698/2005 [dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL L 277, 2005, p. 1)] ir Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatas“ ir kad „[t]odėl pasiūlymai priimtini“.

7        2012 m. gegužės 25 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu C(2012) 3529 final 2007–2013 m. NKPP buvo iš dalies pakeista ir 215 priemonė įtraukta.

8        2015 m. gegužės 18–29 d. Europos Audito Rūmai Rumunijoje atliko audito užduotį ir nustatė klaidų, susijusių su išmokomis, mokėtomis pagal 215 priemonę. Remiantis jų preliminariomis išvadomis, apie kurias Rumunijos valdžios institucijoms pranešta 2015 m. rugsėjo 18 d., buvo aptikta kompensacinių išmokų apskaičiavimo metodo klaidų pagal įvairias 215 priemonės papriemones. Dėl šių klaidų ūkininkams buvo išmokėta per didelė kompensacija, todėl pažeistas 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL L 277, 2005, p. 1) 40 straipsnis. Tarp 215 priemonės papriemonių, susijusių su Audito Rūmų išvadomis, buvo minima „1a“ papriemonė: „penimos kiaulės“, „kiaulaitės“ ir „paršavedės“ – kiekvienam gyvuliui tenkančio ploto padidėjimas ne mažiau kaip 10 % (tik „penimoms kiaulėms“ ir „kiaulaitėms“) (toliau – ginčijama papriemonė).

9        2016 m. sausio 7 d. raštu Nr. 493 ir 2016 m. kovo 24 d. raštu E7324 Rumunijos valdžios institucijos paprašė Komisijos paramos ieškant sprendimo būdo ir nurodė, kad tuo metu, kai Audito Rūmai padarė išvadas, t. y. 2015 m. rugsėjo 18 d., 2007–2013 m. NKPP nebegalėjo būti iš dalies pakeista.

10      2016 m. sausio 25 d. rašte Audito Rūmai, be kita ko, padarė išvadą, kad su ginčijama papriemone susijusios išlaidos yra netinkamos finansuoti, nes taikytas paramos išmokų tarifų apskaičiavimo metodas buvo klaidingas.

11      Išnagrinėjusi Audito Rūmų išvadas ir Rumunijos valdžios institucijų atsakymus Komisija nusprendė pradėti pirmąjį administracinį auditą Nr. RD 2/2016/031/RO dėl 215 priemonės, susijusios su gyvūnų gerove Rumunijoje 2014–2016 finansiniais metais (toliau – pirmasis auditas).

12      2016 m. kovo 21 d. rašte ARES(2016) 1403661 Komisija nusprendė, kad su ginčijama papriemone susijusiose išmokose buvo sisteminių klaidų ir jos neatitinka Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalies. Ji paprašė Rumunijos valdžios institucijų pateikti daugiau informacijos, be kita ko, apie šią papriemonę. Remiantis jos turima informacija paaiškėjo, kad nebuvo pagrindinės kontrolės priemonės, o pagal minėtą papriemonę atliktoms išmokoms, atrodo, buvo būdingi bendro pobūdžio pažeidimai, dėl kurių atitinkamos išlaidos gali būti nefinansuotinos Sąjungos lėšomis.

13      2017 m. kovo 14 d. raštu ARES(2017) 1331659 Komisija paprašė Rumunijos valdžios institucijų iš naujo apskaičiuoti išmokų tarifus ir pasiūlė taikyti finansinę pataisą už 2014–2016 finansinius metus. Konkrečiai kalbant, ji, be kita ko, pasiūlė taikyti 25 % fiksuoto dydžio finansinę pataisą išlaidoms, susidariusioms dėl Rumunijos patvirtintos įstaigos pagal ginčijamą papriemonę atliktų kompensacinių išmokų ir pataisų, kurios buvo apskaičiuotos ad hoc dėl išlaidų, patirtų dėl kitų papriemonių nei ginčijama papriemonė.

14      Rumunijos valdžios institucijos pradėjo taikinimo procedūrą Nr. 17/RO/796 (toliau – procedūra 17/RO/796) dėl 28 087 745,37 EUR sumos, susijusios su išmokomis, pagal ginčijamą papriemonę išmokėtomis 2014–2016 finansiniais metais.

15      2017 m. rugsėjo 26 d. rašte ARES(2017) 4685136 pridėtoje ataskaitoje, pateiktoje vykstant procedūrai 17/RO/796, taikinimo institucija padarė išvadą, kad 25 % fiksuoto dydžio pataisa yra nepagrįsta, ir motyvavo, be kita ko, tuo, kad pagal bylos aplinkybes nebuvo galima laikyti, kad pagrindinės kontrolės priemonės nebuvo (žr. šio sprendimo 12 punktą), taip pat išreiškė abejonių dėl pataisos taikymo laikotarpiui iki Audito Rūmų preliminarių išvadų dėl audito užduoties paskelbimo dienos.

16      Savo galutinėje pozicijoje, išdėstytoje 2018 m. kovo 12 d. rašte ARES(2018) 1348956 ir 2018 m. gegužės 16 d. suvestinėje ataskaitoje ARES(2018) 2487854, Komisija, be kita ko, patvirtino savo išvadą, kad išmokos, sumokėtos pagal ginčijamą papriemonę, pažeidžia Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalį.

17      2018 m. birželio 13 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo sprendimą (ES) 2018/873 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 152, 2018, p. 29). Šiuo sprendimu Komisija, be kita ko, pritaikė Rumunijai 25 % fiksuoto dydžio finansinę pataisą, atitinkančią 13 184 846,61 EUR sumą už 2015 ir 2016 finansinius metus dėl Rumunijos patvirtintos įstaigos pagal ginčijamą papriemonę sumokėtų išmokų, susijusių su integruota administravimo ir kontrolės sistema (IAKS) pagal Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP), pervertinto dydžio.

18      Rumunija pareiškė ieškinį dėl Įgyvendinimo sprendimo 2018/873 dalinio panaikinimo. Šis ieškinys 2019 m. balandžio 30 d. Nutartimi Rumunija / Komisija (T‑530/18, EU:T:2019:269) buvo atmestas kaip nepriimtinas dėl jo pavėluoto pateikimo. Dėl tos nutarties Rumunija pateikė apeliacinį skundą; jis buvo atmestas 2020 m. rugsėjo 10 d. Sprendimu Rumunija / Komisija (C‑498/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:686).

19      Pasibaigus 2016 finansiniams metams Komisija atliko naują auditą Nr. RD 2/2018/031/RO; jis buvo susijęs su 2017–2019 finansiniais metais (toliau – antrasis auditas). Manydama, kad Rumunijos valdžios institucijos pažeidė Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalį, Komisija, be kita ko, pasiūlė, kad 18 717 475,08 EUR suma, atitinkanti 25 % išlaidų, patirtų pagal 2007–2013 m. NKPP ginčijamą papriemonę, fiksuoto dydžio finansinę pataisą, nebūtų finansuojama iš EŽŪFKP. Dėl šios papriemonės, pagal kurią numatytos kompensacinės išmokos „pienimų kiaulių“ augintojams, taikant 41,40 EUR paramos tarifą už sutartinį ūkinį gyvūną (SŪG), „kiaulaičių“ augintojams, taikant 165 EUR paramos tarifą už SŪG, ir „paršavedžių“ augintojams, taikant 23,30 EUR paramos tarifą už SŪG, Komisija nurodė tas pačias klaidas kaip ir pirmajame audite. Konkrečiai kalbant, Komisijos teigimu, „penimų kiaulių“ ir „kiaulaičių“ kategorijų išmokų sumos buvo pervertintos, nes sutaupytos pašarų sąnaudos neatspindėjo faktinio gyvulių svorio padidėjimo, o pradinė neveislinių gyvulių įvežimo kaina nebuvo išskaičiuota. Pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1200/2005 ir Nr. 485/2008 (OL L 347, 2013, p. 549), 41 straipsnio 1 dalį Komisija sistemingai sustabdė 25 % visų Rumunijos valdžios institucijų reikalaujamų sumų, susijusių su ginčijama papriemone, mokėjimą.

20      2018 m. liepos 9 d. rašte Nr. 545 Rumunijos valdžios institucijos pateikė papildomos informacijos apie, be kita ko, kompensacinių išmokų pagal 215 priemonę mokėjimo tvarką ir dar kartą pranešė Komisijai, kad objektyviai neįmanoma iš dalies pakeisti 2007–2013 m. NKPP. Minėtos valdžios institucijos taip pat informavo Komisiją, kad paramos gavėjai, kuriems buvo išmokėtos mažesnės kompensacijos nei numatytosios įsipareigojimuose pagal 2007–2013 m. NKPP 215 priemonę, nacionaliniuose teismuose pareiškė ieškinius.

21      2018 m. gruodžio 12 d. raštu ARES(2018) 638947 Komisija paprašė Rumunijos valdžios institucijų pateikti paaiškinimų ir joms perdavė 2018 m. lapkričio 20 d. dvišalio susitikimo protokolą. Rumunijos valdžios institucijos atsakė 2019 m. sausio 8 d. raštu Nr. 241040 ir 2019 m. vasario 12 d. raštu Nr. 133, prašydamos, be kita ko, paaiškinti, kaip peržiūrėti 2007–2013 m. NKPP, nes, kaip jos teigė, siekiant pakeisti pagal ginčijamą papriemonę mokėtinų išmokų tarifą, reikėjo pakeisti minėtą programą, o terminas tai padaryti baigėsi tuo metu, kai buvo pranešta apie Audito Rūmų išvadas.

22      2019 m. vasario 28 d. rašte ARES(2019) 1368242 Komisija nurodė, kad 2007–2013 m. NKPP nebegali būti peržiūrėta, tačiau ji iš esmės galėtų sutikti, kad su 215 priemone susijusių išmokų dydžio pakeitimai atsispindėtų 2014–2020 m. nacionalinės kaimo plėtros programos pakeitime.

23      Po Rumunijos valdžios institucijų ir Komisijos diskusijų ir keitimosi informacija Komisija 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu ARES(2019) 5096803 pranešė Rumunijai apie savo pasiūlymą Sąjungos lėšomis nefinansuoti 18 717 475,08 EUR sumos, kuri sudaro 25 % išlaidų, patirtų pagal ginčijamą papriemonę, fiksuoto dydžio pataisą 2017–2019 finansiniais metais. Tame rašte Komisija nurodė, kad pagal 2014 m. kovo 11 d. Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 907/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų, finansų valdymo, sąskaitų patvirtinimo, užstatų ir dėl euro naudojimo (OL L 255, 2014, p. 18), 12 straipsnio 7 dalies c punktą buvo padidėjusi žalos Sąjungos biudžetui rizika, nes buvo galima daryti pagrįstą prielaidą, kad dėl laisvės nebaudžiamai teikti neteisėtas paraiškas gali būti padaryta itin didelė finansinė žala Sąjungos biudžetui. Pasak Komisijos, Rumunija padarė „bendro pobūdžio pažeidimų“, kaip tai suprantama pagal 2015 m. birželio 8 d. Komisijos komunikate C(2015) 3675 final įtvirtintų gairių, susijusių su finansinių pataisų apskaičiavimu vykdant atitikties ir finansinio sąskaitų patvirtinimo procedūras (toliau – finansinių pataisų apskaičiavimo gairės), 3.2.5 punktą, pateisinantį 25 % pataisos dydžio taikymą.

24      2019 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 662 Rumunijos valdžios institucijos pranešė, kad Komisijos pasiūlytas sprendimo būdas, nurodytas šio sprendimo 22 punkte, yra netaikytinas. Taigi jos atnaujino taikinimo procedūrą Nr. 19/RO/856 dėl 18 717 475,08 EUR sumos (toliau – procedūra 19/RO/856).

25      2019 m. gruodžio 10 d. rašte ARES(2019) 7587324 pridėtoje ataskaitoje, pateiktoje vykstant procedūrai 19/RO/856, taikinimo institucija konstatavo, kad taikinimo procedūra neįmanoma, ir, be kita ko, nurodė, jog nebuvo įsitikinusi, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės patenka į sąvoką „pažeidimas“, kaip tai suprantama pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires (žr. šio sprendimo 23 punktą).

26      2020 m. balandžio 14 d. rašte ARES(2020) 2031991, kuriame išdėstyta jos galutinė pozicija, ir 2020 m. spalio 22 d. suvestinėje ataskaitoje ARES(2020) 5780976 Komisija padarė išvadą, kad pagal ginčijamą papriemonę sumokėtos išmokos pažeidžia Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalį. Taigi ji nurodė, kad 18 717 475,08 EUR suma, atitinkanti 25 % su šia papriemone susijusių išlaidų, neturėtų būti finansuojama Sąjungos lėšomis.

27      2020 m. lapkričio 18 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą ir, be kita ko, pritaikė Rumunijai fiksuoto dydžio finansinę pataisą; pagal ją 25 % Rumunijos patvirtintos mokėjimo įstaigos patirtų ir pagal EŽŪFKP deklaruotų išlaidų, sudarančių 18 717 475,08 EUR, buvo nefinansuotina dėl to, kad 2017–2019 finansiniais metais buvo pervertintas pagal ginčijamą papriemonę atliktų kompensacinių išmokų dydis.

 Šalių reikalavimai

28      Rumunija Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo atsisakoma finansuoti Rumunijos patvirtintos mokėjimo įstaigos pagal EŽŪFKP patirtas išlaidas, susijusias su ginčijama papriemone 2017–2019 finansiniais metais, kurios sudaro 18 717 475,08 EUR,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

29      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Rumunijos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

30      Grįsdama ieškinį Rumunija iš esmės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas netinkamu Komisijos kompetencijos atsisakyti Sąjungos lėšomis finansuoti tam tikras išlaidas pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį įgyvendinimu ir apima šešis priekaištus. Antrasis pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu.

31      Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą.

32      Be to, svarbu pažymėti, kad antrajame ieškinio pagrinde Rumunija taip pat tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą. Kadangi toks pat argumentas taip pat pateiktas pirmojo pagrindo trečiame priekaište, į jį reikia atsakyti nagrinėjant šį pagrindą ir atitinkamą priekaištą.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

33      Rumunija teigia, kad Komisija nepaaiškina priežasčių, dėl kurių ji į tam tikrų išlaidų, patirtų pagal EŽŪFKP 2017–2019 finansiniais metais, finansavimą neįtraukė bendros 18 717 475,08 EUR sumos.

34      Rumunijos teigimu, Komisija nepakankamai paaiškino, kodėl tariamai klaidingas tarifų apskaičiavimo metodas sukuria situaciją, kuriai taikomos Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatytos prielaidos, t. y. pažeidimą, kaip tai suprantama pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires. Be to, siekdama pateisinti 25 % išlaidų fiksuoto dydžio pataisą Komisija nesirėmė prielaida dėl aplaidumo kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu, taip pat nepagrindė savo pasikeitusios pozicijos dėl tariamai klaidingo apskaičiavimo metodo teisinio kvalifikavimo (žr. šio sprendimo 12, 15, 23 ir 25 punktus). Pasikeitus Komisijos terminologijai, kurią ji vartojo tam, kad pateisintų fiksuoto dydžio pataisos taikymą, Rumunijos valdžios institucijų pastangos suprasti ginčijamo sprendimo motyvus buvo apsunkintos.

35      Komisija ginčija Rumunijos argumentus.

36      Reikia priminti, kad SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo, nuo kurio priklauso, ar ginčijamas aktas yra teisėtas iš esmės. Šiomis aplinkybėmis motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, T‑145/15, EU:T:2017:86, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37      Konkrečiai kalbant, pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę (žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, T‑145/15, EU:T:2017:86, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38      Vis dėlto negalima reikalauti, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės. Vertinant, ar teisės akto motyvacija atitinka šio sprendimo 36 ir 37 punktuose primintus reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir į jo kontekstą ir visas kitas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, T‑145/15, EU:T:2017:86, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Be to, kai sprendimas buvo priimtas aplinkybėmis, kurias gerai žinojo suinteresuotasis asmuo, gali būti pateikta tik tokio sprendimo motyvų santrauka (2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis / Komisija, T‑267/08 ir T‑279/08, EU:T:2011:209, 44 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑301/96, EU:C:2003:509, 89 ir 92 punktus).

40      Taip pat reikia priminti, kad konkrečiomis sprendimų dėl sąskaitų patvirtinimo rengimo aplinkybėmis sprendimo motyvavimas turi būti laikomas pakankamu, jei valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas, aktyviai dalyvavo šio sprendimo rengimo procese ir žinojo priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad ginčijama suma neturėtų būti priskirta žemės ūkio fondams (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑332/01, EU:C:2004:496, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41      Atsižvelgiant į šio sprendimo 36–40 punktuose nurodytą jurisprudenciją, reikia išnagrinėti, ar Komisija pakankamai paaiškino priežastis, dėl kurių nusprendė, kad egzistuoja Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalyse ir finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 3.2.5 punkte nurodytos aplinkybės; jose nustatytas didelis konstatuotų trūkumų sunkumo laipsnis, taigi – padidėjusi rizika, kad Sąjungos biudžetas patirs nuostolių, ir atitinkamai numatyta taikyti 25 % fiksuotą pataisos tarifą.

42      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Įgyvendinimo sprendimas 2018/873 ir administracinis dialogas, vykęs prieš priimant ginčijamą sprendimą, yra šio sprendimo konteksto dalis, todėl pagal 40 punkte nurodytą jurisprudenciją į juos galima atsižvelgti vertinant, ar ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas. Be to, pati Komisija, atlikdama antrąjį auditą, keletą kartų rėmėsi pirmuoju auditu, nurodydama, kad esminiai aspektai jau buvo aptarti ir dėl jų jau buvo nuspręsta ir kad ji naudojosi pirmuoju auditu, siekdama papildyti savo atsakymus į Rumunijos valdžios institucijų iškeltus klausimus.

43      Antra, remiantis šio sprendimo 40 punkte nurodyta jurisprudencija, reikia atsižvelgti į oficialų Komisijos ir Rumunijos valdžios institucijų keitimąsi informacija priimant ginčijamą sprendimą, nes tas keitimasis informacija atskleidžia pagrindinių per procedūrą aptartų aspektų santrauką ir jis taip pat yra minėto sprendimo konteksto dalis. Šis keitimasis informacija apima 2018 m. gegužės 8 d. raštą dėl išvadų, į kurį Rumunija atsakė 2018 m. liepos 9 d. raštu, 2018 m. lapkričio 20 d. dvišalį susitikimą, kurio protokolas buvo perduotas Rumunijai 2018 m. gruodžio 12 d. raštu, į kurį Rumunija taip pat atsakė 2019 m. sausio 8 d. raštu, 2019 m. rugpjūčio 5 d. taikinimo raštą, 2020 m. balandžio 14 d. rašte išdėstytą galutinę poziciją ir suvestinę ataskaitą, susijusią su ginčijamu sprendimu.

44      Iš šio sprendimo 42 ir 43 punktuose nurodytų dokumentų matyti, kad Komisija Rumunijos valdžios institucijoms nurodė, jog pagal ginčijamą papriemonę taikyti išmokų tarifai yra per dideli. Konkrečiai kalbant, minėtuose dokumentuose Komisija nurodė, kad Rumunijos pasirinktu apskaičiavimo metodu nustatant išmokų tarifus ir apskaičiuojant sutaupytas pašarų sąnaudas nebuvo atsižvelgta į faktinį gyvulių svorio padidėjimą, t. y. į tai, kad prieš pristatant gyvulius jų svoris padidėjo nuo 30 iki 103 kilogramų (kg). Be to, Komisija Rumunijos valdžios institucijoms taip pat nurodė, kad taikant minėtą kompensuojamosios paramos tarifų apskaičiavimo metodą nebuvo išskaičiuota pradinė neįsigytų gyvulių įvežimo kaina. Komisijos teigimu, apskaičiuojant kompensacijos tarifą, padengiantį papildomas išlaidas ir prarastas pajamas pagal ginčijamą papriemonę, reikėjo išskaičiuoti gyvulių, kurie nebebuvo perkami dėl kiaulių augintojų savanoriškai prisiimtų įsipareigojimų 10 % padidinti kiekvienam gyvūnui tenkantį plotą, kainą.

45      Tai, kad apskaičiuojant sutaupytas pašarų sąnaudas nebuvo atsižvelgta į faktinį gyvulių svorio padidėjimą ir kad nustatant paramos tarifus nebuvo išskaičiuota pradinė gyvulių įvežimo kaina, Komisijos nuomone, prieštarauja Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalies nuostatoms; pagal jas gyvūnų gerovės išmokos padengia papildomas išlaidas ir prarastas pajamas, atsirandančias iš prisiimtų įsipareigojimų. Komisija tai motyvavo tuo, kad tam tikra dalis visų pagal ginčijamą papriemonę išmokėtų kompensacinių išmokų negalėjo būti finansuojama iš Sąjungos biudžeto dėl to, kad apskaičiuojant minėtas išmokas sistemingai naudotasi pervertintais tarifais. Taigi siekdama apsaugoti žemės ūkio fondus Komisija sistemingai sustabdė 25 % visų sumų, kurių Rumunijos valdžios institucijos prašė dėl ginčijamos papriemonės, mokėjimą, o paskui pritaikė 25 % su šia papriemone susijusių išlaidų fiksuoto dydžio pataisą.

46      Rumunija ginčija tai, kad Komisijos pateikti paaiškinimai siekiant pateisinti 25 % fiksuoto dydžio pataisos taikymą yra pakankami, ir mano, kad terminologijos, vartojamos siekiant kvalifikuoti tariamą klaidą, susijusią su ginčijamoje papriemonėje numatytų paramos tarifų apskaičiavimo metodu, pakeitimas kliudo minėtą pataisą suprasti.

47      Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 1 dalyje nurodytų pataisų taikymo kriterijai ir metodika yra numatyti Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnyje. Iš šio deleguotojo reglamento 12 straipsnio 6 dalies matyti, kad jei Sąjungos lėšomis nefinansuotinos sumos negali būti nustatomos taikant apskaičiavimo arba ekstrapoliacijos būdus, kaip numatyta šio deleguotojo reglamento 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Komisija taiko atitinkamas fiksuoto dydžio pataisas, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį bei dydį ir į jos atliktą Sąjungos patiriamos finansinės žalos rizikos vertinimą. Pagal to paties deleguotojo reglamento 12 straipsnio 7 dalį nustatydama fiksuoto dydžio pataisų lygį Komisija visų pirma atsižvelgia į aplinkybes, kuriomis įrodomas didesnis trūkumų mastas, keliantis didesnę grėsmę prarasti Sąjungos biudžeto lėšų. Tarp šių aplinkybių minėto deleguotojo reglamento 12 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytas atvejis, kai valstybės narės kontrolės sistema netaikoma arba turi didelių trūkumų ir kai esama įrodymų apie „plataus masto pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu“.

48      Finansinių pataisų apskaičiavimo gairėse Komisija išdėstė bendruosius principus ir fiksuoto dydžio pataisos lygį, kuriuos galėjo pasiūlyti pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 1 dalį bei Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalis. Minėtų gairių 3.2.5 punkte nurodyta, kad „[jei] valstybės narės kontrolės sistema netaikoma arba turi didelių trūkumų, ir [jei] esama įrodymų apie plataus masto pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu <…>, tuomet pagrįstai taikoma 25 % pataisa, nes galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nekliudomai ir nebaudžiamai pateikiant neteisėtas paraiškas, Sąjungos biudžetui bus padaryta ypač didelė žala“.

49      Savo galutinėje pozicijoje ir suvestinėje ataskaitoje, kurios parengtos atliekant antrąjį auditą ir apie kurias Rumunija žinojo, Komisija nurodė mananti, kad šiuo atveju pažeidimus lėmė tai, kad Rumunijos valdžios institucijos sistemingai naudojo klaidingą skaičiavimo metodiką, nustatydamos išmokų tarifus pagal ginčijamą papriemonę, o ne tai, kad ši papriemonė buvo įgyvendinta kiekvieno paramos gavėjo atžvilgiu mainais už jo prisiimtus įsipareigojimus. Minėtuose dokumentuose Komisija nurodė, kad, remiantis turima informacija, ginčijamos papriemonės valdymo ir kontrolės sistema Rumunijoje, atrodo, turėjo didelių trūkumų ir kad buvo bendro pobūdžio pažeidimų požymių, dėl kurių ūkininkams sistemingai mokėtos per didelės kompensacijos. Kadangi Rumunijos valdžios institucijos nepateikė žemės ūkio fondų patirtos rizikos apskaičiavimo, bet nurodė gyventojų rizikos grupes, Komisija nusprendė, kad bent 25 % pataisos taikymas atitinka Deleguotojo reglamento Nr. 907/2004 12 straipsnio 7 dalies c punktą ir finansinių pataisų apskaičiavimo gaires ir apėmė išlaidas, patirtas 2017–2019 finansiniais metais (nuo 2016 m. spalio 16 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.).

50      Šio sprendimo 49 punkte nurodytuose dokumentuose Komisija pabrėžė, kad Audito Rūmai apskaičiavo 38,41 % kompensacijos permoką ir kad, atvirkščiai, ji pasiūlė mažesnį pataisos tarifą, kad būtų atsižvelgta į tam tikrus Rumunijos valdžios institucijų pateiktus argumentus, dėl kurių kompensacijos permokos rizika iš tiesų galėjo būti mažesnė, tačiau kurių nebuvo galima apskaičiuoti vien matematinėmis priemonėmis. Rumunijos valdžios institucijos paprašė atsižvelgti į ad libitum (pagal pageidavimą) šėrimo technologiją, pastaraisiais metais padidėjusį vidutinį skerdžiamų gyvulių svorį ir padidėjusias fiksuotas išlaidas likusiems gyvuliams. Kadangi Rumunijos valdžios institucijos nepateikė išmokų tarifų perskaičiavimo, Komisija nusprendė, kad 25 % fiksuotas dydis yra geriausias rizikos žemės ūkio fondams įvertinimas, kuris gali būti įgyvendintas dedant proporcingas pastangas.

51      Šio sprendimo 49 punkte nurodytuose ginčijamo sprendimo parengiamuosiuose dokumentuose padaryta nuoroda į „bendro pobūdžio pažeidimų“ ir „kovos su neteisėta veikla ar sukčiavimu“ buvimą, siekiant pateisinti 25 % fiksuoto dydžio pataisos taikymą, yra pakankamas motyvas, kad Rumunijos valdžios institucijos galėtų suprasti minėtos finansinės pataisos taikymą. Remdamasi būtent išvada dėl sistemingo kompensacijos permokos pobūdžio, dariusio poveikį visoms kompensacinėms išmokoms pagal ginčijamą papriemonę, Komisija nusprendė, kad tai yra bendro pobūdžio pažeidimai, ir laikėsi nuomonės, kad, Rumunijos valdžios institucijoms nepateikus konkretaus minėtos perteklinės kompensacijos apskaičiavimo, 25 % sumų, išleistų pagal ginčijamą papriemonę, neturėtų būti finansuojama Sąjungos lėšomis pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį, Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnį ir finansinių pataisų apskaičiavimo gaires.

52      Be to, reikia pažymėti, kad Rumunijos valdžios institucijos pasinaudojo teise pateikti pastabas dėl nustatytų trūkumų. Dar daugiau, dalis jų argumentų paskatino Komisiją nuspręsti, kad šis atvejis susijęs ne su pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimu, o veikiau su bendro pobūdžio pažeidimais (žr. šio sprendimo 12, 15, 23 ir 25 punktus). Iš keitimosi informacija, nurodyto šio sprendimo 43 punkte, taip pat matyti, kad šioje byloje ginčijami klausimai buvo pateikti ir aptarti taikinimo institucijoje, kuri, be kita ko, palaikė Rumunijos poziciją. Taigi reikia atmesti teiginį, kad Komisija nepaaiškino priežasčių, dėl kurių ji į tam tikrų išlaidų, patirtų pagal EŽŪFKP 2017–2019 finansiniais metais, finansavimą neįtraukė bendros 18 717 475,08 EUR sumos. Komisija išsamiai nurodė, kad kiekvienas iš dokumentų, kuriais buvo keičiamasi, yra neatskiriama suvestinės ataskaitos dalis, ir pakankamai nurodė priežastis, dėl kurių minėta suma negali būti finansuojama Sąjungos lėšomis.

53      Be to, pirmojo pagrindo trečiame priekaište Rumunija ginčija motyvų, pateisinusių fiksuoto dydžio pataisos taikymą, pagrįstumą ir teigia, kad su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų apskaičiavimo metodo teisinis kvalifikavimas kaip „bendro pobūdžio pažeidimų“, kurį Komisija naudojo siekdama pateisinti fiksuoto dydžio pataisos taikymą, yra klaidingas. Ši aplinkybė parodo, kad Rumunija galėjo suprasti Komisijos sprendimo taikyti 25 % fiksuoto dydžio pataisą motyvus.

54      Taigi darytina išvada, kad Komisija pateikė pakankamai motyvų, kad Rumunija galėtų suprasti fiksuoto dydžio finansinės pataisos taikymo priežastis ir ginčyti jos pagrįstumą, o Bendrasis Teismas – vykdyti jos teisėtumo kontrolę.

55      Šios išvados nepaneigia argumentas, grindžiamas tuo, kad Komisija, laikydamasi klaidingo požiūrio, kuriuo vadovavosi plėtodama administracinį dialogą, vykusį priimant Įgyvendinimo sprendimą 2018/873, ir manydama, kad tariamai klaidingas apskaičiavimo metodas turi būti laikomas „pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimu“, apsunkino Rumunijos valdžios institucijų pastangas suprasti ginčijamo sprendimo motyvus.

56      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors 2020 m. spalio 22 d. suvestinėje ataskaitoje Komisija tvirtina, jog priemonės, susijusios su gyvūnų gerove, valdymo ir kontrolės sistema turėjo didelių trūkumų, ji, kaip ir 2018 m. gegužės 16 d. suvestinėje ataskaitoje, nebenurodo „pagrindinės kontrolės priemonės“ ar „pagrindinės kontrolės priemonės“ nebuvimo, o mini tik „bendro pobūdžio pažeidimus“, dėl kurių ūkininkams sistemingai mokėtos per didelės kompensacijos. 2020 m. spalio 22 d. suvestinėje ataskaitoje Komisija nurodė, kad šiuo atveju pažeidimas atsirado dėl sistemingo per didelių išmokų tarifų taikymo ir dėl laisvės nebaudžiamai teikti neteisėtas paraiškas, dėl kurių Sąjungos biudžetui padaroma itin didelė finansinė žala. Be to, paklausta per teismo posėdį, Komisija nurodė mananti, kad Rumunijos valdžios institucijų aplaidumas kovojant su neteisėta veikla tapo „didelis“, nes jos ir toliau taikė tą patį su ginčijama papriemone susijusio išmokų tarifų apskaičiavimo metodą po to, kai Audito Rūmai konstatavo, kad dėl minėto metodo paramos gavėjams buvo išmokėta per didelė kompensacija.

57      Taigi tiesa, kad, kiek tai susiję su Įgyvendinimo sprendimu 2018/873, Komisija pakeitė terminologiją, vartotą kvalifikuojant su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų apskaičiavimo metodą, kurį laikė klaidingu, ir kad, užuot nurodžiusi „pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimą“, ji akcentavo „bendro pobūdžio pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla“, siekdama pateisinti 25 % fiksuoto dydžio finansinės pataisos taikymą. Vis dėlto Rumunija negali teigti, kad Komisijos vartojamos terminologijos pakeitimas apsunkino Rumunijos valdžios institucijų pastangas suprasti ginčijamo sprendimo motyvus.

58      Kaip nurodyta šio sprendimo 53 punkte, pateikdama pirmojo pagrindo trečią priekaištą Rumunija galėjo ginčyti Komisijos požiūrio, kuriuo vadovaudamasi ji nusprendė, kad tariamai klaidingo su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų apskaičiavimo metodo taikymas turi būti vertinamas kaip „bendro pobūdžio pažeidimai ir aplaidumas kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu“, o tai pateisino fiksuoto dydžio pataisos taikymą pagal Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalies c punktą, siejamą su finansinių pataisų apskaičiavimo gairėmis, pagrįstumą.

59      Klausimas, ar teisinis kvalifikavimas kaip „bendro pobūdžio pažeidimų“ yra teisingas ir pateisina 25 % fiksuoto dydžio pataisos taikymą finansinių pataisų apskaičiavimo gairių atžvilgiu, yra susijęs ne su nepakankamu motyvavimu, bet su jo pagrįstumu, todėl jis bus nagrinėjamas analizuojant ieškinio pirmojo pagrindo trečią priekaištą, kuriame konkrečiai nurodyta, kad toks kvalifikavimas yra teisiškai klaidingas.

60      Šio sprendimo 54 punkte išdėstytos išvados taip pat negali paneigti Rumunijos argumentas, kad Komisija pateikia nenuoseklius teiginius, nes atsiliepime į ieškinį ji tvirtina, kad, viena vertus, ginčijamame sprendime ir antrojo audito parengiamuosiuose dokumentuose kalbama apie „bendro pobūdžio pažeidimus“ ir „aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu“ ir, kita vertus, antrajame audite ir jos galutinėje pozicijoje ji nebeminėjo pažeidimų, kaip tai suprantama pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires.

61      Šis tariamas atsiliepimo į ieškinį nenuoseklumas nekliudo suprasti fiksuoto dydžio pataisos motyvų, remiantis šio sprendimo 49 punkte nurodytais dokumentais. Ji buvo taikoma, nes, anot Komisijos, ginčijamos papriemonės valdymo ir kontrolės sistema Rumunijoje turėjo didelių trūkumų, kadangi buvo požymių, rodančių, kad egzistuoja bendro pobūdžio pažeidimai, dėl kurių ūkininkams buvo sistemingai mokamos per didelės kompensacijos. Kaip buvo patvirtinta per teismo posėdį, Komisijos teigimu, viena vertus, rizika žemės ūkio fondams buvo didelė ir, kita vertus, Rumunijos valdžios institucijų pateikta informacija neleido konkrečiai apskaičiuoti šios rizikos. Taigi Komisija pritaikė 25 % fiksuoto dydžio pataisą, remdamasi Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014, siejamo su finansinių pataisų apskaičiavimo gairėmis, 12 straipsnio 6 ir 7 dalimis; visose šiose nuostatose daroma nuoroda į „pažeidimo“ sąvoką.

62      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio antrąjį pagrindą, kiek jame teigiama, kad 25 % fiksuoto dydžio pataisos išlaidoms, kurių Rumunija patyrė dėl ginčijamos papriemonės, taikymas ginčijamame sprendime yra nepakankamai motyvuotas.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad Komisija netinkamai pasinaudojo savo kompetencija nefinansuoti tam tikrų sumų Sąjungos lėšomis pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį

63      Pirmąjį pagrindą, grindžiamą netinkamu Komisijos įgaliojimų įgyvendinimu pažeidžiant Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį, sudaro šeši priekaištai.

64      Pirma, Rumunija teigia, kad Komisija turi prisiimti atsakomybę tuo atveju, jei 2007–2013 m. NKPP nurodyta ginčijama papriemonė, kurią Komisija patvirtino, prieštarautų Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 daliai. Bet koks kitas požiūris prieštarautų 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) 76–78 straipsniams. Antra, Komisija klaidingai nusprendė, kad Rumunija išmokėjo per didelę kompensaciją paramos gavėjams, taip pažeisdama Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalį. Trečia, Komisija klaidingai taikė Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalis ir finansinių pataisų apskaičiavimo gaires. Ketvirta, Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Penkta, Komisija pažeidė teisinio saugumo principą. Šešta, Komisija pažeidė gero administravimo principą.

65      Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti ieškinio pirmojo pagrindo ketvirtą ir penktą priekaištus, kurie yra glaudžiai susiję ir grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

 Dėl pirmojo pagrindo ketvirto ir penkto priekaištų, grindžiamų teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu (ketvirtas priekaištas) ir teisinio saugumo principo pažeidimu (penktas priekaištas)

66      Rumunija tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nesilaikė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų. Konkrečiai kalbant, pirma, 2012 m. balandžio 4 d. Komisijos raštas (žr. šio sprendimo 6 punktą) ir tai, kad 2012 m. gegužės 25 d. Sprendimu C(2012) 3529 final Komisija patvirtino septintąjį 2007–2013 m. NKPP pakeitimą (žr. šio sprendimo 7 punktą), Rumunijos valdžios institucijoms ir atitinkamiems paramos gavėjams sukėlė teisėtų lūkesčių, kad bus laikomasi prisiimtų įsipareigojimų finansuoti ginčijamą papriemonę. Priimant ginčijamą sprendimą į šiuos lūkesčius buvo klaidingai neatsižvelgta. Antra, skirtingos Komisijos pozicijos ir pavėluota reakcija į situaciją, kurią jį pati sukūrė, pažeidė teisinio saugumo principą ir dėl to Rumunijos valdžios institucijoms tapo neįmanoma įgyvendinti tinkamų priemonių.

67      Komisija ginčija Rumunijos argumentus. Komisijos teigimu, visų pirma pažymėtina, kad ji patvirtino septintąjį 2007–2013 m. NKPP pakeitimą remdamasi neteisinga informacija. Taigi, jos 2012 m. balandžio 4 d. rašte (žr. šio sprendimo 6 punktą) nepateikiama tikslių, besąlyginių ir tikrovę atitinkančių garantijų, dėl kurių gali kilti teisėtų lūkesčių, kad ginčijamoje papriemonėje numatyti išmokų tarifai bus taikomi ir toliau. Neįtraukusi peržiūros sąlygos į su atitinkamais paramos gavėjais susijusias sutartis, Rumunija prisiėmė atsakomybę už tų paramos gavėjų lūkesčius. Be to, ji nepažeidė teisinio saugumo principo ir Rumunijos valdžios institucijoms ne per vėlai pranešė apie galimą sprendimo būdą, kaip išvengti per didelės kompensacijos atitinkamiems paramos gavėjams. Galiausiai Rumunijos teiginys, kad 2007–2013 m. NKPP ir mokėjimo tarifų, nustatytų remiantis patvirtintu metodu, turi būti griežtai laikomasi iki jų pakeitimo, yra klaidingas. Reglamento Nr. 1698/2005 19 straipsnis, siejamas su Reglamento 1974/2006 6 straipsnio 1 dalies c punktu ir 9 straipsnio 3 dalimi, susijęs tik su nacionalinių kaimo plėtros programų peržiūrėjimu ir keitimu ir nepažeidžia taisyklių dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos bei Komisijos įsipareigojimų dėl išmokų, mokamų pažeidžiant šias taisykles.

68      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal teisinio saugumo principą, kuris yra vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o jų poveikį galima būtų numatyti, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti Sąjungos teisės reglamentuojamas situacijas ir teisinius santykius (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, EU:C:2011:811, 100 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Iš teisinio saugumo principo kyla teisėtų lūkesčių apsaugos principas; pagal jį teisė remtis šia apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje Sąjungos institucija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija. Kita vertus, niekas negali teigti, kad buvo pažeistas šis principas, jeigu nėra minėtų garantijų (žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Pappalardo ir kt. / Komisija, C‑350/16 P, EU:C:2017:672, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Teisėtų lūkesčių apsaugos principu gali remtis ir valstybė narė (žr. 2018 m. liepos 5 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑88/17, EU:T:2018:406, 107 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70      Siekiant patikrinti, ar buvo laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo, pirmiausia reikia nustatyti, ar administracinių institucijų veiksmai sukėlė pagrįstų lūkesčių atsargiam ir nuovokiam ūkio subjektui. Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, tuomet reikėtų nustatyti šių lūkesčių teisėtumą (žr. 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Elmeka, C‑181/04–C‑183/04, EU:C:2006:563, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71      Jei atsargus ir nuovokus ūkio subjektas gali numatyti, kad bus priimta Sąjungos priemonė, galinti paveikti jo interesus, jis negali remtis tuo principu priėmus tą priemonę (žr. 1996 m. spalio 16 d. Sprendimo Efisol / Komisija, T‑336/94, EU:T:1996:148, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Komisija laikėsi teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų.

73      Šiuo atveju reikia priminti, kad 2008 m. liepos 16 d. Sprendimu C(2008) 3831 Komisija patvirtino Rumunijos valdžios institucijų pasiūlytą 2007–2013 m. NKPP (žr. šio sprendimo 2 punktą). 2011 m. rugsėjo 14 d. Komisija gavo prašymą peržiūrėti minėtą programą, kad į ją būtų įtrauktos naujos „priemonės“ (žr. šio sprendimo 3 punktą). Tarp šių priemonių buvo 215 priemonė, apimanti kelias papriemones (žr. šio sprendimo 7 punktą); jomis nustatomos kompensacinės išmokos už ūkininkų, naminių paukščių ir kiaulių augintojų, savanoriškai įsipareigojusių įgyvendinti tam tikrus gyvūnų gerovės standartus, prarastas pajamas ir papildomas išlaidas. Neginčijama, kad dėl 215 priemonės, taigi ir dėl ginčijamos papriemonės, Rumunijos valdžios institucijos ir Komisija ne kartą keitėsi nuomonėmis prieš pastarajai priimant 2012 m. gegužės 25 d. Įgyvendinimo sprendimą C(2012) 3529 final (žr. 7 punktą), kuriuo patvirtintas pasiūlytas 2007–2013 m. NKPP pakeitimas, o 215 priemonė įtraukta į minėtą programą kaip atitinkanti Sąjungos teisės aktus ir, be kita ko, Reglamentą Nr. 1698/2005.

74      Vis dėlto, po 2012 m. gegužės 25 d. Įgyvendinimo sprendimo C(2012) 3529 final priėmimo atlikus auditą (žr. šio sprendimo 7 punktą), Komisija 2017 m. kovo 14 d. rašte dėl taikinimo (žr. šio sprendimo 13 punktą) nusprendė, kad 215 priemonė neatitinka Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, „[i]šmokos mokamos kasmet ir jos padengia dėl prisiimtų įsipareigojimų atsirandančias papildomas išlaidas bei prarastas pajamas“ ir, „[j]ei būtina, jos taip pat gali padengti sandorių išlaidas“.

75      Atsižvelgiant į tai, pirma, reikia išnagrinėti Komisijos argumentą, kad dėl 2007–2013 m. NPKK pakeitimo patvirtinimo, įtraukiant 215 priemonę, negalėjo atsirasti teisėtų lūkesčių, kad bus laikomasi su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų tarifų, nes ji neturėjo visos informacijos, kuri būtų naudinga siekiant nustatyti šios priemonės atitiktį Sąjungos teisės aktams, visų pirma Reglamentui Nr. 1698/2005 (žr. šio sprendimo 67 punktą).

76      Šiuo klausimu, pirma, iš 2011 m. gruodžio 13 d. rašto ARES(2011) 1344895 (žr. šio sprendimo 4 punktą), kurį Komisija nurodė Rumunijos valdžios institucijoms, matyti, kad pasiūlymas dėl 2007–2013 m. NKPP pakeitimo yra nepriimtinas, todėl paprašė pateikti paaiškinimus. Konkrečiai kalbant, Komisija pažymėjo, kad gyvulių augintojų finansavimas, atrodo, grindžiamas prielaida, jog gyvulių skaičius mažėja, ir kad tuo pat metu išliko išlaidos, susijusios su tvartų nusidėvėjimu, fiziniu darbu ir elektros energijos suvartojimu, o tai, Komisijos nuomone, reiškia dvigubą valstybės pagalbą. Taigi ji reikalavo paaiškinimų.

77      Antra, iš 2012 m. balandžio 4 d. rašto (žr. šio sprendimo 6 punktą) matyti, kad paaiškinimai Komisijai buvo pateikti. Šiame rašte Komisija, be kita ko, nurodė, kad siūlomi 2007–2013 m. NPKK pakeitimai atitinka atitinkamas Reglamento Nr. 1698/2005 ir Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatas, todėl jiems buvo pritarta. Taigi ji priėmė 2012 m. gegužės 25 d. Įgyvendinimo sprendimą C(2012) 3529 final, patvirtinantį septintąjį 2007–2013 m. NPKK pakeitimą, į kurį, be kita ko, buvo įtraukta 215 priemonė ir jos papriemonės (žr. šio sprendimo 7 punktą).

78      Trečia, iš taikinimo institucijos ataskaitos, pateiktos vykstant procedūrai 17/RO/796 (žr. šio sprendimo 15 punktą), matyti, kad Rumunijos valdžios institucijos jai parodė 2012 m. vasario 17 d. elektroninį laišką; jame patvirtinta, kad tarp jų ir Komisijos vyko diskusijos, apimančios prašymus pakeisti kompensacinių išmokų, susijusių su ginčijama papriemone, apskaičiavimo metodą. Taigi taikinimo institucija nusprendė, kad Komisijai buvo pateikti visi tarifų apskaičiavimo elementai, t. y. ne tik galutinis rezultatas, bet ir duomenys, kaip šis rezultatas buvo gautas.

79      Ketvirta, iš 2019 m. rugsėjo 11 d. rašto (žr. šio sprendimo 24 punktą), kuriuo Rumunijos valdžios institucijos prašė pradėti procedūrą 19/RO/856, matyti, kad vykstant deryboms su Komisija dėl 2007–2013 m. NKPP pakeitimo siekiant įtraukti, be kita ko, 215 priemonę, dėl su šia priemone susijusio tarifų apskaičiavimo metodo buvo susirašinėjama 2012 m. vasario 17 d. ir kovo 14 d. elektroniniais laiškais, taip pat šis klausimas buvo aptarinėjamas 2011 m. liepos 27 d. ir 2012 m. vasario 13 ir 14 d. dvišaliuose susitikimuose. 2019 m. rugsėjo 11 d. rašte nurodyta, kad informacijos mainai ir derybų lentelės dėl 215 priemonės techninių aspektų lėmė tai, kad buvo pakeistos ir pritaikytos minėtos priemonės ir su ja susijusių apskaičiavimo metodų techninių duomenų lapo versijos, siekiant užtikrinti suderinamumą su Sąjungos teise. Konkrečiai kalbant, tame rašte Rumunijos valdžios institucijos nurodė, kad sutaupytos pašarų sąnaudos buvo išsamiai išnagrinėtos ir kad nebuvo nuspręsta, jog būtina įtraukti sutaupytas lėšas, gautas įsigijus mažesnį gyvulių skaičių. Be to, buvo nurodyta, kad apskaičiavimo metodai, susiję su visomis 215 priemonės papriemonėmis, pirmą kartą buvo pateikti Komisijai per Sąjungos lėšų valdymo sistemą SFC2007 2011 m. rugsėjo 14 d. (pirminė redakcija), o antrą kartą – 2012 m. kovo 22 d. (galutinė ir Komisijos patvirtinta redakcija).

80      Atsakydama į Bendrojo Teismo taikytą proceso organizavimo priemonę Rumunija pateikė dvi Sąjungos lėšų valdymo sistemos SFC2007 ekrano kopijas; iš jų matyti, kad su ginčijama papriemone susiję tarifų apskaičiavimo metodai iš tikrųjų buvo pateikti Komisijai: pirmiausia pirminė jų redakcija – 2011 m. rugsėjo 14 d., o vėliau 2012 m. kovo 22 d. pateikta galutinė ir Komisijos patvirtinta redakcija. Be to, atsakydama į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktą klausimą Rumunija nurodė, kad fiksuotos sąnaudos buvo pateiktos Komisijai per diskusijas, vykusias per pirmąjį auditą, ir kad ši į jas atsižvelgė ir laikė įtrauktomis į Rumunijos valdžios institucijų pasiūlytą apskaičiavimo metodą. Taigi minėtos išlaidos nebebuvo paminėtos Komisijos patvirtintoje galutinėje 215 priemonės versijoje.

81      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Rumunijos valdžios institucijų ir Komisijos diskusijos, vykusios prieš Komisijai patvirtinant 2007–2013 m. NPKK pakeitimą 2012 m. gegužės mėn., buvo susijusios, be kita ko, su kompensacinių išmokų, siejamų su ginčijama papriemone, apskaičiavimo metodais ir kad Komisijai buvo pateiktas ir galutinis rezultatas, ir jo apskaičiavimo būdas. Be to, viena vertus, savo rašytiniuose dokumentuose Komisija neginčijo, kad apskaičiavimo metodai jai buvo pateikti naudojantis Sąjungos lėšų valdymo sistema SFC2007, numatyta Reglamento Nr. 1974/2006 63 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, atsakydama į Bendrojo Teismo taikytą proceso organizavimo priemonę Komisija pripažino, kad iš 2011 m. gruodžio 13 d. rašto ARES(2011) 1344895 (žr. šio sprendimo 4 punktą) matyti, jog Komisija ir Rumunija diskutavo dėl ginčijamai papriemonei taikomo apskaičiavimo metodo elementų.

82      Remiantis Bendrajam Teismui pateikta informacija, darytina išvada, kad tvirtindama 2007–2013 m. NPKK pakeitimą Komisija turėjo informacijos, leidžiančios įvertinti ginčijamos papriemonės, taip pat šiai priemonei būdingų paramos tarifų apskaičiavimo metodų suderinamumą su Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalimi. Vadinasi, reikia atmesti Komisijos argumentą, kad tik po Audito Rūmų audito ji sužinojo, jog apskaičiuojant ginčijamos papriemonės išmokų tarifus nebuvo atsižvelgta į su nenupirktais gyvuliais susijusias sutaupytas sąnaudas ir sutaupytas pašarų sąnaudas, siejamas su faktiniu gyvulių svorio padidėjimu.

83      Taigi Rumunija teisingai tvirtina, kad 2007–2013 m. NPKK patvirtinimas reiškė Komisijos, kaip „informuoto asmens“, sutikimą dėl ginčijamos papriemonės įgyvendinimo, laikantis biudžeto reikalavimų ir glaudaus bedradarbiavimo tarp šios Sąjungos institucijos, kaip leidimus suteikiančio pareigūno, ir Sąjungos valstybių narių principo.

84      Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 76–79 punktų, Rumunijos valdžios institucijos ir Komisija diskutavo dėl su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų apskaičiavimo metodo prieš patvirtinant 2007–2013 m. NPKK pakeitimą, kuriuo buvo įtraukta minėta papriemonė, o Komisija turėjo informacijos, reikalingos įvertinti šios papriemonės atitiktį Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 daliai. Ši diskusija ir šio sprendimo 78 ir 79 punktuose nurodyti dokumentai leidžia manyti, kad išsiųsdama 2012 m. balandžio 4 d. raštą ir patvirtindama 2007–2013 m. NPKK pakeitimą Komisija pateikė „tikslią informaciją“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 69 punkte nurodytą jurisprudenciją. Be to, 2012 m. balandžio 4 d. Komisijos rašto formuluotė ir sprendimas patvirtinti nacionalinės kaimo plėtros programos pakeitimą leidžia manyti, kad ši informacija buvo „nesąlyginė“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 69 punkte nurodytą jurisprudenciją. Galiausiai reikia pažymėti, kad nagrinėjama informacija taip pat buvo „atitinkanti tikrovę“, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją. Pagal Reglamento Nr. 1974/2006 9 straipsnio 6 dalį Komisija įvertina valstybių narių pasiūlytų kaimo plėtros programų pakeitimus, vertindama Reglamento Nr. 1698/2005 nuostatų laikymąsi, suderinamumą su atitinkamu nacionaliniu strateginiu planu ir Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatų laikymąsi.

85      Be to, atsižvelgiant į tai, kad tvirtindama 2007–2013 m. NPKK pakeitimą, į kurį buvo įtraukta 215 priemonė, Komisija įvertino ginčijamos papriemonės suderinamumą su Reglamentu Nr. 1698/2005, taigi ir jo 40 straipsnio 3 dalimi, reikia pripažinti, kad Rumunijos valdžios institucijos teisėtai manė, jog nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimas, patvirtinantis 2007–2013 m. NPKK pakeitimą, yra teisinis įsipareigojimas, kaip tai suprantama pagal 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, 2005, p. 1) 23 straipsnio antrą pastraipą. Remiantis šia nuostata, „Komisijos sprendimas, patvirtinantis kiekvieną valstybės narės pateiktą kaimo plėtros programą, yra sprendimas dėl finansavimo, kaip apibrėžta Reglamento <…> Nr. 1605/2002 75 straipsnio 2 dalyje, ir, kai apie jį pranešama atitinkamai valstybei narei, – teisinis įsipareigojimas pagal pastarąjį reglamentą“. Toks teisinis įsipareigojimas konkrečiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje susiklosčiusios, gali sukelti teisėtų lūkesčių, kad Komisija ir toliau vertins priemonės atitiktį galiojančioms taisyklėms.

86      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Komisija Rumunijos valdžios institucijoms sukėlė teisėtų lūkesčių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 70 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų tarifai atitiko Sąjungos teisės aktus, taigi ir kad šios išmokos buvo finansuotinos iš Sąjungos lėšų.

87      Trečia, dėl Komisijos teiginio, kad Rumunijos valdžios institucijoms pranešus apie Audito Rūmų išvadas šių valdžios institucijų lūkesčiai nebebuvo „teisėti“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 70 ir 71 punktuose nurodytą jurisprudenciją, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

88      Pirma, kaip teisingai pažymi Rumunija, audito procedūra Audito Rūmuose yra tarpinis ginčijamo sprendimo priėmimo ir išlaidų, patirtų pagal 2007–2013 m. NKPP, atitikties įvertinimo etapas. Po šio etapo Komisija imasi veiksmų, pavyzdžiui, audito, dvišalių susitikimų, galimų taikinimo procedūrų, po minėtų procedūrų priima galutinę poziciją, parengia suvestinę ataskaitą ir priima sprendimą neskirti finansavimo. Kadangi Komisija pateikė informacijos, dėl kurios Rumunijai galėjo kilti teisėtų lūkesčių, kad buvo laikomasi 2007–2013 m. NKPP nustatytų ir į nacionalinės teisės aktus perkeltų su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų tarifų, vien tai, kad Komisija galėjo peržiūrėti savo poziciją po to, kai buvo pateiktos Audito Rūmų išvados, negalėjo minėtų lūkesčių išsklaidyti.

89      Be to, iš Audito Rūmų išvadų ir 2017 m. kovo 14 d. Komisijos taikinimo rašto (žr. šio sprendimo 13 punktą) matyti, kad Audito Rūmų auditoriai tam tikroms papriemonėms ir gyvūnų kategorijoms nustatė iki 78,87 % siekiantį klaidų lygį, o bendra klaidų suma siekė 160 056 272,18 EUR, bet Komisija pasiūlė Sąjungos lėšomis nefinansuoti bendros 73 619 746,33 EUR sumos pagal ginčijamą papriemonę ir kitas 2007–2013 m. NKPP 215 priemonės papriemones. Dar daugiau, pirmajame audite Komisija neatliko klaidų poveikio ginčijamai papriemonei vertinimo, nors Audito Rūmų auditorių apskaičiuotas poveikis siekė 38,41 %. Kaip matyti iš taikinimo institucijos ataskaitos, parengtos vykstant procedūrai 19/RO/796, Komisija per taikinimo procedūros posėdį nurodė, kad negalėjo nei patikrinti, nei suprasti Audito Rūmų atlikto apskaičiavimo, pagal kurį klaidų lygis viršijo 38 %.

90      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Audito Rūmų išvados buvo pateiktos Rumunijos valdžios institucijoms prieš Komisijai pakeičiant poziciją, kad išmokos pagal ginčijamą papriemonę pažeidžia Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalį. Taigi negalima teigti, kad gavusios Audito Rūmų išvadas Rumunijos valdžios institucijos turėjo pagrįstai tikėtis, kad Komisija, kuri pateikė tikslią, nesąlyginę ir tikrovę atitinkančią informaciją, jog ginčijamos papriemonės išmokų tarifų apskaičiavimo metodas atitiko Reglamento Nr. 1698/2005 reikalavimus, galėjo „taikyti kitokį apskaičiavimo metodą“, nei taikė Rumunijos valdžios institucijos, kuris, beje, skyrėsi nuo Audito Rūmų pasiūlytojo.

91      Antra, Reglamento Nr. 1974/2006 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad 2007–2013 m. NKPP pakeitimai gali būti daromi iki 2015 m. gruodžio 31 d., jeigu tik valstybės narės praneša apie tokius pakeitimus ne vėliau nei iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad, remiantis minėtu straipsniu, 2007–2013 m. NPKK nuostatos, taigi ir tuo laikotarpiu bendrosios žemės ūkio politikos teisės aktais įgyvendinta 215 priemonė, nebegalėjo būti iš dalies keičiamos tuo metu, kai buvo pranešta apie Audito Rūmų audito išvadas. Be to, 2019 m. vasario 28 d. rašte Komisija pripažino, kad tą dieną nebebuvo įmanoma iš dalies pakeisti 2007–2013 m. NKPP. Taigi negalima teigti, kad Rumunijos valdžios institucijos galėjo taikyti kitokias išmokas nei patvirtintosios 2012 m. gegužės 25 d. Komisijos sprendimu C(2012) 3529 final, nors tas sprendimas ir toliau galiojo, arba kad Audito Rūmų išvadų pateikimo momentu jos galėjo vienašališkai pakeisti nacionalinę kaimo plėtros programą po 2015 m. gruodžio 31 d. Taip pat reikia konstatuoti, kad nuo 2016 m. Rumunijos valdžios institucijos Komisijos tarnyboms pateikė daug prašymų, siekdamos nustatyti 2007–2013 m. NKPP 215 priemonės duomenų lapo nuostatų pakeitimo procedūrą, ir, priešingai, nei teigia Komisija, nuo 2016 m. kovo 3 d. į šiuos klausimus joms nebuvo pateikta naudingo atsakymo.

92      Iš 2016 m. kovo 3 d. Komisijos rašto, kurį ji pateikė Bendrajam Teismui atsakydama į proceso organizavimo priemonę, nematyti, kad tą dieną Rumunijos valdžios institucijoms būtų pateiktas atsakymas dėl to, kaip mokėti su ginčijama papriemone susijusias kompensacines išmokas. 2016 m. kovo 3 d. rašte Komisija nurodo išmokas, susijusias su kitomis 2007–2013 m. NKPP 215 priemonės papriemonėmis. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad 2016 m. kovo 3 d. rašte Komisija netiesiogiai suformulavo pasiūlymą į atitinkamų paramos gavėjų įsipareigojimus įtraukti peržiūros išlygas, pažymėtina, jog tokio įtraukimo nepakanka, kad Rumunijos valdžios institucijos nebetaikytų su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų, nustatytų nepakeistoje nacionalinėje kaimo plėtros programoje. Su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų sumažinimas Rumunijos valdžios institucijoms tapo taikytinas atlikus 2007–2013 m. NKPP pakeitimą pagal Reglamento Nr. 1698/2005 18 ir 19 straipsnius.

93      Reglamento Nr. 1698/2005 18 straipsnyje „Rengimas ir tvirtinimas“ numatyta:

„1. Valstybė narė kaimo plėtros programas rengia glaudžiai bendradarbiaudama su [6 straipsnyje nurodytais] partneriais.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai pasiūlymą dėl kiekvienos kaimo plėtros programos, į kurį įtraukiama 16 straipsnyje nurodyta informacija.

3. Komisija įvertina pasiūlytas programas pagal jų suderinamumą su [Sąjungos] strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu ir šiuo reglamentu.

Jei Komisija mano, kad kaimo plėtros programa prieštarauja [Sąjungos] strateginėms gairėms, nacionalinės strategijos planui ar šiam reglamentui, ji prašo valstybės narės atitinkamai persvarstyti pasiūlytą programą.

4. Kiekviena kaimo plėtros programa tvirtinama 90 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.“

94      Reglamento Nr. 1698/2005 19 straipsnyje „Peržiūra“ nustatyta:

„1. Valstybės narės pakartotinai peržiūri kaimo plėtros programas ir, prireikus, jas pritaiko likusiam laikotarpiui, gavus Stebėsenos komiteto patvirtinimą. Persvarstant programas atsižvelgiama į įvertinimų rezultatus ir Komisijos pranešimus, visų pirma siekiant patobulinti ar priderinti būdą, kuriuo atsižvelgiama į [Sąjungos] prioritetus.

2. Komisija 90 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka priima sprendimą dėl prašymų persvarstyti kaimo plėtros programas, kai valstybė narė pateikia tokį prašymą. Pakeitimai, kuriuos būtina patvirtinti Komisijos sprendimu, apibūdinami 90 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.“

95      Vykstant dialogui su Komisija Rumunijos valdžios institucijos kelis kartus nurodė, kad objektyviai neįmanoma iš dalies pakeisti 2007–2013 m. NKPP, ir paprašė Komisijos padėti rasti sprendimo būdą nuo 2016 m. sausio 7 d. Taigi Komisija negali teigti, kad Rumunijos valdžios institucijos nesiėmė visų reikiamų veiksmų, kad kuo greičiau išsiaiškintų situaciją ir nustatytų teisiškai perspektyvią galimybę.

96      Trečia, Komisija negali veiksmingai remtis savo 2019 m. vasario 28 d. rašte pateiktu pasiūlymu, kad po 2015 m. gruodžio 31 d. visos išmokos, susijusios su 215 priemone, buvo mokamos pagal pereinamojo laikotarpio nuostatas, susijusias su 2014–2020 m. nacionalinės kaimo plėtros programos išlaidomis, ir kad ji iš esmės galėtų pripažinti, jog su šia papriemone susijusių išmokų tarifų pakeitimas atsispindi nacionalinės kaimo plėtros programos tekste, atliekant šios programos pakeitimą.

97      Sąjungos teisės aktuose numatyti terminai, per kuriuos galima iš dalies pakeisti 2007–2013 m. NKPP ir pateikti mokėjimo paraiškas pagal minėtos programos priemonę. Komisijos rašto dieną – 2019 m. vasario 28 d. – nebebuvo galima koreguoti kompensacinių išmokų pakeičiant 2014–2020 m. nacionalinę kaimo plėtros programą, kuri atgaline data buvo taikoma jau pateiktoms mokėjimo paraiškoms pagal ginčijamą papriemonę. Įsipareigojimai su paramos gavėjais buvo prisiimti remiantis 2007–2013 m. NKPP, o mokėjimo paraiškų už paskutinius 215 priemonės paramos gavėjų įsipareigojimų metus pateikimo data buvo 2019 m. vasario 15 d.

98      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip buvo nurodyta per teismo posėdį, 2007–2013 m. NKPP 215 priemonei buvo taikomas pereinamasis laikotarpis pagal 2014–2020 m. nacionalinę kaimo plėtros programą, patvirtintą 2015 m. gegužės 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu C(2015) 3508, ir ji buvo įgyvendinta pagal pereinamojo laikotarpio nuostatas, o specialiosios įsipareigojimų pagal 215 priemonę sąlygos nebuvo koreguotos 2014–2020 m. nacionalinės kaimo plėtros programos pakeitimu. Taigi Rumunijos valdžios institucijoms su ginčijama papriemone susijusių išmokų dydis liko toks pat kaip nustatytasis 2007–2013 m. NKPP iki 2019 m., t. y. iki paskutinių 215 priemonės pereinamojo laikotarpio įsipareigojimų metų, už kuriuos su ginčijama papriemone susijusios kompensacinės išmokos buvo mokamos iki 2020 m. birželio 30 d., kaip numatyta Reglamento Nr. 1306/2013 75 straipsnio 1 dalyje.

99      Be to, kaip nurodyta 2019 m. rugsėjo 11 d. Rumunijos valdžios institucijų rašte, programiniai dokumentai, susiję su 2007–2013 m. NKPP priemonių įgyvendinimu (paraiškų teikimo vadovas, mokėjimo paraiškų administravimo vadovai ir procedūros, išmokų patvirtinimo vadovai ir procedūros), buvo patvirtinti ministro dekretu ir yra nacionalinės teisės aktai. Juose savo ruožtu pateikiamos 215 priemonės duomenų lape nurodytos sumos.

100    Ketvirta, kaip savo ataskaitoje, parengtoje vykstant procedūrai 19/RO/796, padarė taikinimo institucija, reikia pripažinti, kad 2007–2013 m. NKPP pakeitimas ir minėtą pakeitimą patvirtinantis sprendimas buvo būtini tam, kad Rumunijos valdžios institucijos galėtų sumažinti išmokamas kompensacines išmokas. Minėtuose pakeitime ir sprendime teisingai tvirtinama, kad atitinkamų Sąjungos teisės aktų, būtent Reglamento Nr. 1974/2006 9 straipsnio 3 dalies (žr. šio sprendimo 91 punktą), ir atitinkamų nacionalinės teisės aktų, priimtų šiai programai įgyvendinti, laikymasis lėmė tai, kad po to, kai šioms valdžios institucijoms buvo pranešta apie Audito Rūmų išvadas, tapo neįmanoma pakeisti išmokų tarifo ir su ginčijama papriemone susijusio apskaičiavimo metodo, kurį Komisija patvirtino 2012 m. gegužės 25 d. Sprendimu C(2012) 3529 final.

101    Taigi reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad dėl su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų apskaičiavimo metodų ir jų finansinių rezultatų vyko konkrečios derybos su Komisija ir ji 2012 m. balandžio 4 d. raštu ir 2012 m. gegužės 25 d. Sprendimu C(2012) 3529 final juos aiškiai pripažino atitinkančiais Reglamentą Nr. 1698/2005, Audito Rūmų išvados negali iškart lemti minėtų metodų ir jų rezultatų pripažinimo negaliojančiais ir dėl to išsklaidyti Rumunijos teisėtų lūkesčių.

102    Rumunijos teisėtus lūkesčius, kad su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų tarifų, nustatytų 2007–2013 m. NKPP ir perkeltų į 2014–2020 m. nacionalinę kaimo plėtros programą (žr. šio sprendimo 98 punktą) bei nacionalinės teisės aktus (žr. šio sprendimo 99 punktą), bus laikomasi per visą paramos gavėjų prisiimtų įsipareigojimų laikotarpį, kuris buvo pratęstas paskelbus Audito Rūmų išvadas, Komisija pažeidė, kai nusprendė taikyti 25 % fiksuoto dydžio pataisą ir Sąjungos lėšomis nefinansuoti atitinkamų išlaidų, susijusių su šia papriemone.

103    Šios išvados nepaneigia Komisijos argumentas, grindžiamas 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Agrargenossenschaft Neuzelle (C‑545/11, EU:C:2013:169) taikymu šioje byloje. To sprendimo 31 punkte nurodyta, kad Reglamento Nr. 1782/2003 31 straipsnyje numatyta, jog šio reglamento I priede išvardytos paramos schemos taikomos nepažeidžiant galimybės bet kuriuo metu jas peržiūrėti atsižvelgiant į rinkos plėtrą ir biudžeto padėtį. To paties sprendimo 32 punkte pažymėta, kad šio reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog bendras paramos schemas būtina, prireikus per trumpą laiką, suderinti su plėtra ir todėl išmokų gavėjai neturėtų tikėtis, kad paramos sąlygos nesikeis, ir turėtų būti pasiruošę galimam schemų peržiūrėjimui atsižvelgiant į rinkos plėtrą. Minėto sprendimo 33 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad atsargus ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, kad, išnagrinėjus situaciją iš naujo, atsižvelgiant į rinkos plėtrą ir biudžeto padėtį, tiesioginės išmokos pagal paramos pajamoms išlaikyti schemas gali būti sumažintos. Vis dėlto, priešingai nei 2013 m. kovo 14 d. Sprendime Agrargenossenschaft Neuzelle (C‑545/11, EU:C:2013:169) Teisingumo Teismo nagrinėtu atveju, šioje byloje pagal Sąjungos teisės aktus neleidžiama bet kuriuo metu iš dalies pakeisti 2007–2013 m. NKPP ir su paramos gavėjais prisiimtų įsipareigojimų, kaip matyti iš šio sprendimo 91 punkte nurodytos Reglamento Nr. 1974/2006 9 straipsnio 3 dalies.

104    Be to, Komisija šioje byloje negali remtis 2017 m. balandžio 3 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑28/16, EU:T:2017:242, 93–97 punktai) taikymu, siekdama paneigti Rumunijos teisėtų lūkesčių išlikimą laiko atžvilgiu. Tame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijai patvirtinus 2007–2013 m. Bavarijos (Vokietija) žemės ūkio ir kaimo plėtros programą ji negalėjo atsisakyti lyginamųjų atrankos kriterijų reikalavimo, o dėl to ji bet kuriuo atveju turėjo viršyti savo įgaliojimus. Šioje byloje nagrinėjama situacija nėra panaši į nagrinėtąją minėtame sprendime. Šioje byloje Komisija, turėjusi visą būtiną informaciją ir naudodamasi savo didele diskrecija, nusprendė patvirtinti 2007–2013 m. NKPP pakeitimą, įtraukdama į ją 215 priemonę (taigi ir ginčijamą papriemonę) kaip atitinkančią Reglamentą Nr. 1698/2005, taigi ir šio reglamento 40 straipsnio 3 dalį. Taip Komisija patvirtino su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų tarifų apskaičiavimo metodą, pagal kurį apskaičiuojant sutaupytas pašarų sąnaudas neatsižvelgiama į lėšas, sutaupytas dėl to, kad gyvuliai nebebuvo perkami, ir į faktinį gyvulių svorį. Be to, iš 2017 m. balandžio 3 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑28/16, EU:T:2017:242) nematyti, kad dėl atitinkamos plėtros programos priemonių vyko specialios derybos, kaip buvo nagrinėjamu atveju.

105    Per teismo posėdį Komisijos nurodyta galimybė šioje byloje taikyti 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendime Portugalija / Komisija (T‑31/17, EU:T:2018:830, 93 punktas) suformuotą jurisprudenciją taip pat turi būti atmesta.

106    2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Portugalija / Komisija (T‑31/17, EU:T:2018:830) 93 punkte buvo nuspręsta, kad bendrosios programos yra preliminarios, todėl jas patvirtindama Komisija iš esmės nepareiškia galutinės pozicijos dėl jose numatytų priemonių atitikties visoms taikytinoms Sąjungos teisės normoms, taigi dėl galimybės šias priemones finansuoti Sąjungos lėšomis. Bendrasis Teismas pridūrė, kad remiantis vien tuo, jog Komisija patvirtino bendrąją programą, negalima daryti išvados, kad šioje programoje numatytos priemonės neabejotinai atitinka visas taikytinas Sąjungos teisės normas ar kad galimybės šias priemones finansuoti Sąjungos lėšomis Komisija nebegali ginčyti, visų pirma per atitikties patvirtinimo procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnyje, ir rėmėsi generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Čekijos Respublika / Komisija (C‑4/17 P, EU:C:2018:237) 48, 49, 52 ir 59 punktais.

107    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Portugalija / Komisija (T‑31/17, EU:T:2018:830) 96 punkte aiškiai nurodyta, jog Komisijos sprendime patvirtinti nagrinėjamą nacionalinę kaimo plėtros programą nebuvo konkrečiai nuspręsta dėl nagrinėjamos programos papriemonės atitikties visoms Europos žemės ūkio garantijų fondui (EŽŪGF) taikytinoms nuostatoms. Be to, Komisijos sprendimo, kuriuo patvirtintas minėtos programos pakeitimas, rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad tame sprendime pateiktas patvirtinimas „neapima kontrolės tvarkos ir sankcijų, kurios bus išnagrinėtos atliekant EŽŪGF auditą“. Taigi būtent atsižvelgdamas į patvirtinamojo sprendimo formuluotę ir teisinį kontekstą Bendrasis Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog priimdama šį sprendimą Komisija „Portugalijos valdžios institucijoms suteikė tikslią, nesąlyginę ir tikrovę atitinkančią informaciją dėl galimybės Sąjungos lėšomis finansuoti išlaidas, susijusias su kontrolės veiksmais, paminėtais Azorų [(Portugalija)] autonominiam regionui skirtos paprogramės I priedo 4.6 punkte“. Taigi minėtame sprendime padarytos išvados negali būti taikomos šioje byloje. Kaip konstatuota šio sprendimo 84, 101 ir 102 punktuose, Komisija šiuo atveju konkrečiai derėjosi dėl ginčijamos papriemonės turinio. Todėl sprendimas patvirtinti 2007–2013 m. NKPP pakeitimą negali būti laikomas tiesiog „preliminariu“.

108    Dėl Komisijos argumento, grindžiamo teiginiu, kad, nepaisant to, jog sutartyse su paramos gavėjais nebuvo numatyta peržiūros išlygų, Rumunija pagal savo teisės sistemą rado būdą sumažinti išmokas pagal kitas 2007–2013 m. NKPP 215 priemonės papriemones ir po 2015 m., atsižvelgiant į šio sprendimo 91–100 punktuose pateiktas išvadas reikia pažymėti, jog šis argumentas neįrodo, kad, kiek tai susiję su ginčijama papriemone, Rumunija taip pat galėjo rasti būdą sumažinti kompensacinių išmokų tarifus. Be to, 2018 m. liepos 9 d., 2019 m. sausio 8 d. ir vasario 12 d. raštuose Rumunija nurodė Komisijai, kad dėl kompensacinių išmokų, susijusių su kitomis papriemonėmis, sumažinimo paramos gavėjai inicijavo teisminius procesus, reikalaudami išmokėti visą paramą pagal 2007–2013 m. NKPP ir nacionalinės teisės aktus.

109    Šiuo klausimu 2019 m. rugsėjo 11 d. rašte Rumunija pagrįstai teigė, kad Komisijos pasiūlymas pateikus mokėjimo paraiškas už penktus ir paskutinius įsipareigojimų pagal 215 priemonę metus įtraukti naujų elementų į kompensacinių išmokų apskaičiavimo metodą, pridedant elementus, kurie buvo žinomi pasirašant įsipareigojimus, paramos gavėjams kelia riziką dėl to, kad nebuvo galima numatyti veiksnių, galinčių daryti įtaką ekonominiams ir finansiniams rodikliams, nuo kurių priklauso ūkių gyvybingumas, o tam tikrais kraštutiniais atvejais – net ir sunkumų patiriančių ūkių ekonominės veiklos tęstinumas.

110    Pagal 215 priemonę paramos gavėjų pasirašyti įsipareigojimai yra sutartinio pobūdžio, sudaryti ne trumpesniam kaip penkerių metų laikotarpiui ir juose numatyti paramos gavėjų savanoriškai prisiimti įsipareigojimai laikytis kiekvienai papriemonei, kurią jie įgyvendina, nustatytų pagrindinių reikalavimų ir imtis specialių veiksmų, taip pat laikytis kompleksinės paramos taisyklių, taikomų atitinkamai valdai priklausančiai žemės ūkio paskirties žemei ir toje valdoje vykdomai žemės ūkio veiklai. Dėl šių įsipareigojimų ir dėl to, kad baigėsi terminas, iki kurio buvo galima pasiūlyti iš dalies pakeisti 2007–2013 m. NKPP, Rumunijos valdžios institucijos negalėjo taikyti kompensacinių išmokų, kurios neatitiko 2007–2013 m. NKPP 215 priemonės techninių duomenų lape nustatyto lygio.

111    Bet kuriuo atveju tai, kad Rumunija gali sumažinti išmokas ir taip sumažinti savo nuostolius, atsiradusius dėl atsisakymo padengti šias išlaidas iš žemės ūkio fondų, kiek tai susiję su ginčijama papriemone, priešingai, nei matyti iš patvirtintos nacionalinės kaimo plėtros programos, neatima iš jos galimybės veiksmingai remtis savo teisėtais lūkesčiais, kad bus laikomasi 2007–2013 m. NKPP nustatytų ir nacionalinės teisės aktuose įtvirtintų su ginčijama papriemone susijusių kompensacinių išmokų tarifų (žr. šio sprendimo 99 punktą). Be to, būtinybė taikant ginčijamą papriemonę pradėti sutarčių pakeitimo procedūras ir su jomis susijusius galimus teismo procesus, kaip tai buvo kitų 2007–2013 m. NKPP 215 priemonės papriemonių atveju, yra būtent neigiamos Rumunijos teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir teisinio saugumo principo pažeidimo pasekmės.

112    Žinoma, reikia pripažinti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog tai, kad Komisija pritarė kaimo plėtros programai, šiam dokumentui nesuteikia aukštesnės teisinės galios nei Sąjungos teisės aktai, todėl tiek Komisija, tiek Rumunija privalo laikytis Sąjungos teisės aktų nuostatų (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 25 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑257/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:111, 53 punktą). Vis dėlto Rumunija savo teiginius, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, grindžia ne tik tuo, kad buvo patvirtinta 2007–2013 m. NKPP, bet ir aplinkybe, kad dėl 215 priemonės ir jos kompensacinių išmokų apskaičiavimo metodo buvo atskirai derėtasi, taip pat aplinkybe, kad tuo metu, kai jai buvo pranešta apie Audito Rūmų išvadas, Sąjungos teisės aktai, t. y. Reglamento Nr. 1974/2006 9 straipsnio 3 dalis, nebeleido šios programos keisti. Šios nuostatos ratio legis – užtikrinti pagal 2007–2013 m. NKPP prisiimtų įsipareigojimų stabilumą.

113    Kadangi Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalies formuluotė, pagal kurią gyvūnų gerovės išmokos padengia papildomas išlaidas ir prarastas pajamas, atsirandančias iš prisiimtų įsipareigojimų (žr. šio sprendimo 45 punktą), nenurodo, kaip apskaičiuoti gyvulių augintojų patirtas papildomas išlaidas, ir kadangi Komisija turi plačią diskreciją nuspręsti, ar dėl kompensacinių išmokų tarifo apskaičiavimo metodo paramos gavėjams mokama pernelyg didelė kompensacija, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad Komisija po konkrečių derybų su Rumunijos valdžios institucijomis patvirtintų šių institucijų nustatytą apskaičiavimo metodą. Kitaip tariant, Komisijos atliktas 2007–2013 m. NKPP pakeitimo patvirtinimas 2012 m. gegužės 25 d. Sprendimu C(2012) 3529 final ir tai, kad baigėsi terminas, per kurį programą buvo galima iš dalies pakeisti, leidžia manyti, kad dėl šio termino pasibaigimo atsirado lūkesčių, pagrįstų ne tik tuo, kad ginčijama papriemonė nebebus pakeista, bet ir tuo, kad Rumunijos valdžios institucijų lūkesčiai buvo teisėti, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 70 ir 71 punktuose nurodytą jurisprudenciją, po to, kai joms buvo pateiktos Audito Rūmų išvados.

114    Atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, reikia pripažinti, kad teisė į Sąjungos finansavimą kompensacinėms išmokoms, susijusioms su ginčijama papriemone pagal 2007–2013 m. NKPP nustatytą ir į 2014–2020 m. nacionalinę kaimo plėtros programą, kuri buvo patvirtinta 2015 m. gegužės 26 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimu C(2015) 3508, perkeltą išmokų dydį, mainais už ūkininkų prisiimtus ir penkerius metus vykdytus įsipareigojimus (t. y. 10 % padidinti kiekvienam gyvuliui skirtą plotą ir atitinkamai sumažinti gyvulių skaičių) negali būti paveikta ir pakeista dėl vėlesnių veiksnių, pavyzdžiui, Audito Rūmų išvadų, nes tai pažeistų Rumunijos valdžios institucijų teisėtus lūkesčius.

115    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nesilaikė teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taigi ir teisinio saugumo principo, iš kurio kyla teisėtų lūkesčių apsaugos principas (žr. šio sprendimo 69 punktą).

116    Vadinasi, pirmojo pagrindo ketvirtą ir penktą priekaištus reikia pripažinti pagrįstais.

 Dėl pirmojo pagrindo trečio priekaišto, grindžiamo Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalių ir finansinių pataisų apskaičiavimo gairių pažeidimu

117    Rumunija tvirtina, kad Komisija klaidingai taikė Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalis ir finansinių pataisų apskaičiavimo gaires. Ji pabrėžia, kad, kaip matyti iš taikinimo institucijos ataskaitos, pateiktos per procedūrą 17/RO/796 (žr. šio sprendimo 15 punktą), ši problema jau buvo iškelta dėl Įgyvendinimo sprendimo 2018/873. Konkrečiai kalbant, Komisija klaidingai nusprendė, kad tariamai klaidingo apskaičiavimo metodo buvimą galima prilyginti Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalyse reglamentuojamiems pažeidimų atvejams. Minėtoje nuostatoje numatytas atvejis susijęs su lėšų gavėjų veiksmais. Šiuo atveju nekalbama apie trūkumus tikrinant paraiškų, dėl kurių pagal ginčijamą papriemonę buvo išmokėta kompensacinė išmoka, teisėtumą ir tvarkingumą. Be to, klaidingo apskaičiavimo metodo atveju būtų galima be neproporcingų pastangų nustatyti tikslią pataisų sumą. Kadangi išvada, kad apskaičiavimo metodas yra klaidingas, negali būti siejama su pažeidimų hipotezėmis, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas, ši išvada negali būti pagrindas taikyti fiksuoto dydžio pataisą.

118    Komisija atsako, kad ji pagrįstai rėmėsi Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalimis, nes per antrąjį auditą gauta informacija neleido jai tiksliau nustatyti kompensacijos permokos sumos apskaičiavimo ar ekstrapoliacijos būdu, kaip to reikalaujama pagal minėto reglamento 12 straipsnio 2 ir 3 dalis. Komisija pripažįsta, kad per pirmąjį auditą pažeidimai buvo pripažinti ir „netinkamomis finansuoti išlaidomis“, ir „pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimu“, kiek tai susiję su atitinkamais patikrinimais, kuriais siekiama patikrinti paraiškos atitiktį visiems Sąjungos teisės aktuose įtvirtintiems ir 2007–2013 m. NKPP apibrėžtiems tinkamumo kriterijams. Vis dėlto po pirmojo audito priimtas sprendimas nėra šios bylos dalykas, o per antrąjį auditą buvo konstatuoti „bendro pobūdžio pažeidimai“ ir „aplaidumas kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu“, nenurodant pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimo, kaip tai suprantama pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires. Komisijos teigimu, terminas „fiksuoto dydžio pataisa“ buvo vartojamas vykdant abu auditus ir, kiek tai susiję su pataisos tikslais vartojamais terminais, terminai „neteisingi išmokų tarifai“ ir „pernelyg didelės išmokos“ reiškia tą patį aspektą, t. y. tai, kad dėl neteisingų išmokų tarifų buvo pervertinta mokėtina suma. Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalys susijusios su Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 1 dalies taikymu – tai apima visas išlaidas, neatitinkančias Sąjungos teisės ir EŽŪFKP, taip pat su šioje byloje nagrinėjama kompensacijos permoka, atsiradusia dėl klaidingo skaičiavimo metodo taikymo.

119    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 1 dalį, jei Komisija nustato, kad išlaidos buvo patirtos nesilaikant Sąjungos teisės, ji priima sprendimą, kuriame nustato sumas, kurioms Sąjungos finansavimas neskiriamas. Pagal to paties reglamento 52 straipsnio 2 dalį Komisija įvertina sumas, kurios nebus finansuojamos, atsižvelgdama, be kita ko, į nustatytą neatitikties mastą. Šiuo tikslu ji tinkamai atsižvelgia į pažeidimo pobūdį ir į Sąjungai padarytą finansinę žalą. Be to, sprendimą neskirti finansavimo ji pagrindžia nurodydama neteisėtai išleistas sumas ir, jei dedant proporcingas pastangas tų sumų nurodyti neįmanoma, gali, be kita ko, taikyti fiksuoto dydžio pataisas. Fiksuoto dydžio pataisos taikomos tik tais atvejais, kai dėl atvejo pobūdžio ar dėl to, kad valstybė narė nepateikė Komisijai būtinos informacijos, dedant proporcingas pastangas neįmanoma tiksliau nustatyti Sąjungai padarytos finansinės žalos.

120    Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse atsižvelgiama į atvejus, kai neteisėtai išleistos sumos gali (arba negali) būti įrodytos dedant proporcingas pastangas ir padedant valstybėms narėms.

121    Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta: „[k]ad būtų nustatytos sumos, kurios gali nebūti finansuojamos Sąjungos lėšomis tuo atveju, kai nustatoma, kad patirtos išlaidos neatitinka Sąjungos teisės aktų, o EŽŪFKP atveju – taikomų Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų, Komisija remiasi savo išvadomis ir atsižvelgia į informaciją, kurią valstybės narės pateikė vykstant atitikties patvirtinimo procedūrai pagal Reglamento <…> Nr. 1306/2013 52 straipsnį“.

122    Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Kai pagal 2 dalį nėra įmanoma nustatyti neteisėtai išleistų sumų, Komisija gali nustatyti sumas, kurios nėra finansuotinos Sąjungos lėšomis, taikydama esktrapoliuotojo dydžio pataisas. Kad Komisija galėtų nustatyti atitinkamas sumas, valstybės narės, laikydamosi atliekant atitikties patvirtinimo procedūrą Komisijos nustatytų terminų, gali nurodyti Sąjungos lėšomis nefinansuotinos sumos skaičiavimą, atliktą statistinėmis priemonėmis ekstrapoliuojant reprezentatyvios tokių atvejų imties patikrų rezultatus. Imtis imama iš tiriamosios visumos, kuriai, kaip būtų galima pagrįstai manyti, galėjo padaryti poveikį nustatyta neatitiktis.“

123    Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 ir 7 dalys susijusios su atvejais, kai nesilaikoma šio reglamento 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų sąlygų, kuriomis remiantis nustatomos Sąjungos lėšomis nefinansuotinos sumos. Taigi Komisija taiko fiksuoto dydžio pataisas, kurių lygis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, taip pat jos pačios apskaičiuotą finansinės žalos Sąjungai riziką.

124    Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Jei nesilaikoma 2 ir 3 dalyse nurodytų sąlygų, kuriomis remiantis nustatomos Sąjungos lėšomis nefinansuotinos sumos, arba jei nefinansuotinų sumų neįmanoma nustatyti remiantis tomis dalimis, Komisija taiko atitinkamas fiksuoto dydžio pataisas, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį bei dydį ir į jos atliktą Sąjungos patiriamos finansinės žalos rizikos vertinimą.

Fiksuoto dydžio pataisa nustatoma visų pirma atsižvelgiant į nustatytą neatitikties tipą. Šiuo tikslu kontrolės trūkumai skirstomi į trūkumus, susijusius su pagrindinėmis arba su papildomomis kontrolės priemonėmis:

a)      pagrindines kontrolės priemones sudaro administracinės patikros ir patikros vietoje, reikalingos norint nustatyti, ar pagalba atitinka reikalavimus ir ar taikomas atitinkamas sumažinimas ir nuobaudos;

b)      papildomas kontrolės priemones sudaro visa kita administracinė veikla, reikalinga norint tinkamai išnagrinėti mokėjimo prašymus.

Jei atliekant tą pačią atitikties patvirtinimo procedūrą nustatomi keli neatitikties atvejai, iš kurių kiekvienu reikėtų taikyti skirtingas fiksuoto dydžio pataisas, pritaikoma tik didžiausia fiksuoto dydžio pataisa.“

125    Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad „[n]ustatydama fiksuoto dydžio pataisų lygį Komisija visų pirma atsižvelgia į šias aplinkybes, kuriomis įrodomas didesnis trūkumų mastas, keliantis didesnę grėsmę prarasti Sąjungos biudžeto lėšas“.

126    Dėl sunkumo laipsnio Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalies c punkte, be kita ko, numatyta, kad šis laipsnis yra didesnis, todėl kyla didesnė rizika, kad Sąjungos biudžetas patirs nuostolių, kai „nustatoma, kad valstybės narės kontrolės sistema netaikoma arba turi didelių trūkumų, ir esama įrodymų apie plataus masto pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu <…>“.

127    Buvo nuspręsta, kad Komisijos pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires nustatyta pataisa siekiama išvengti lėšų, kurios nebuvo panaudotos nagrinėjamais Sąjungos teisės aktais siekiamam tikslui finansuoti, priskaičiavimo, ir tai nereiškė sankcijos. Taigi jurisprudencijoje pripažinta, kad minėtose gairėse nustatyti fiksuoto dydžio tarifai leidžia ir pasiekti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės bei tinkamo Sąjungos išteklių valdymo, ir išvengti to, kad Komisija naudotųsi savo diskrecija, nustatydama valstybėms narėms neproporcingas pataisas (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 6 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑44/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:469, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128    Be to, jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai neįmanoma tiksliai įvertinti Sąjungos patirtų nuostolių, Komisija gali svarstyti galimybę taikyti fiksuoto dydžio pataisą, remdamasi finansinių pataisų apskaičiavimo gairėse pateikta informacija (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 6 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑44/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:469, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

129    Kaip priminta šio sprendimo 48 punkte, finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 3.2.5 punkte nurodyta:

„„[kai n]ustatoma, kad valstybės narės kontrolės sistema netaikoma arba turi didelių trūkumų, ir esama įrodymų apie plataus masto pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu“, tuomet pagrįstai taikoma 25 % pataisa, nes galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nekliudomai ir nebaudžiamai pateikiant neteisėtas paraiškas, Sąjungos biudžetui bus padaryta ypač didelė žala.

<…>“

130    Iš jurisprudencijos matyti, kad pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 3.2.5 punktą tokiomis aplinkybėmis, kuriomis įrodomas didesnis trūkumų mastas, keliantis didesnę grėsmę prarasti Sąjungos biudžeto lėšų, nurodytomis Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalyje, Komisija iš esmės taiko 25 % fiksuoto dydžio pataisą. Vis dėlto ji gali nustatyti dar didesnį pataisos koeficientą. Taigi 100 % fiksuoto dydžio pataisa yra pateisinama, kai nustatoma, jog kontrolės sistema turi tokių didelių trūkumų, kad visiškai nesilaikoma Sąjungos taisyklių, todėl visi mokėjimai tampa neteisėti (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑404/19 P, EU:C:2020:1041, 58 punktas).

131    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš suvestinės ataskaitos ir 2020 m. balandžio 14 d. rašte pateiktos galutinės pozicijos, Komisija fiksuoto dydžio pataisos nustatymą grindė didele rizika žemės ūkio fondams dėl to, kad Rumunijos valdžios institucijos taikė 215 priemonės, susijusios su gyvūnų gerove, valdymo ir kontrolės sistemą, kuri turėjo „didelių trūkumų, kiek tai [buvo] susiję su išmokų, siejamų su ginčijama papriemone, tarifais“. Komisijos teigimu, šie trūkumai, turėję įtakos visoms išmokoms pagal ginčijamą papriemonę, buvo sisteminio pobūdžio. Konkrečiai kalbant, ji manė, kad yra bendro pobūdžio pažeidimų požymių, dėl kurių ūkininkams buvo sistemingai mokamos per didelės kompensacijos. Kadangi Rumunijos valdžios institucijos nepateikė rizikos žemės ūkio fondams apskaičiavimo, bet nustatė gyventojų rizikos grupes, Komisija padarė išvadą, kad pagrįsta manyti, jog laisvė nebaudžiamai teikti neteisėtas paraiškas Sąjungos biudžetui sukelia itin didelę finansinę žalą. Taigi, remdamasi savo finansinių pataisų apskaičiavimo gairėmis Komisija nusprendė taikyti 25 % fiksuoto dydžio pataisą.

132    Dėl Komisijos taikytos fiksuoto dydžio pataisos proporcingumo kontrolės reikia pažymėti, kad tarp aplinkybių, kurios pagal Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalies c punktą įrodo didesnį nustatytų trūkumų mastą, taigi ir didesnę grėsmę prarasti Sąjungos biudžeto lėšų, yra atvejis, kai esama įrodymų apie plataus masto pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu (žr. šio sprendimo 126 punktą).

133    Šis atvejis pakartotas finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 3.2.5 punkte; pagal jį, „[jei] valstybės narės kontrolės sistema netaikoma arba turi didelių trūkumų, ir [jei] esama įrodymų apie plataus masto pažeidimus ir aplaidumą kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu <…>, tuomet pagrįstai taikoma 25 % pataisa, nes galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nekliudomai ir nebaudžiamai pateikiant neteisėtas paraiškas, Sąjungos biudžetui bus padaryta ypač didelė žala“ (žr. šio sprendimo 48 ir 129 punktus).

134    Finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 1.2 punkte sąvoka „pažeidimas“ apibrėžta kaip „bet kuris [Sąjungos arba nacionalinės] teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksm[ais] ar neveikim[u], dėl kurio [Sąjungos] bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai [Sąjungos] vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas“.

135    Taigi, apibrėžiant sąvoką „pažeidimas“, kuria pateisinamas 25 % išlaidų pataisos tarifo taikymas, finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 1.2 punkte nurodyti ūkio subjektų „veiksmai“ ar „neveikimas“.

136    Nagrinėjamu atveju, kaip savo ataskaitoje, pateiktoje vykstant procedūrai 19/RO/856 (žr. šio sprendimo 25 punktą), tvirtina taikinimo institucija ir kaip ieškinyje pakartojo Rumunija, ūkio subjektai, kaip jie suprantami pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 1.2 punktą, yra paramos gavėjai, kurie pateikė paraiškas pagal Komisijos patvirtintoje 2007–2013 m. NKPP numatytus išmokų tarifus.

137    Komisijos nurodytas Reglamento Nr. 1698/2005 40 straipsnio 3 dalies pažeidimas bet kuriuo atveju padarytas ne dėl paramos gavėjų „veiksmų“ ar „neveikimo“, o dėl Rumunijos valdžios institucijų taikyto paramos tarifų apskaičiavimo metodo.

138    Taigi su ginčijama papriemone susijusio apskaičiavimo metodo ir jo finansinio rezultato teisinis kvalifikavimas kaip „bendro pobūdžio pažeidimų“ ir „plataus masto aplaidumo kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu“, kaip tai suprantama pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires, yra neteisingas.

139    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją, kai Komisija priima gaires, jos tampa jai privalomos, ir Sąjungos teismas privalo nustatyti, ar ši institucija laikėsi savo priimtų taisyklių (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Holland Malt / Komisija, T‑369/06, EU:T:2009:319, 167 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

140    Be to, net norint pripažinti, kad Komisijos suvestinėje ataskaitoje ir galutinėje pozicijoje nurodyti „pažeidimai“ ir „plataus masto aplaidumas“ gali būti susiję su Rumunijos valdžios institucijomis, o ne paramos gavėjais, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

141    Žinoma, nuo pranešimo apie Audito Rūmų išvadas, t. y. 2015 m. rugsėjo 18 d. (žr. šio sprendimo 7 punktą), taip pat nuo 2016 m. kovo 21 d. Komisijos rašto įteikimo (žr. šio sprendimo 12 punktą) Rumunijos valdžios institucijos buvo informuotos apie Komisijos nuomonę dėl su ginčijama papriemone susijusių išmokų tarifų neteisėtumo. Vis dėlto Komisija klaidingai nusprendė, kad Rumunijos valdžios institucijos padarė bendro pobūdžio pažeidimų arba buvo labai aplaidžios kovodamos su neteisėta veikla ir toliau laisvai teikė paraiškas gauti paramą pagal tarifą, dėl kurio būdavo išmokama per didelė kompensacija. Rumunijos valdžios institucijų požiūris paaiškinamas tuo, kad, pirma, jos gavo patikinimą, jog Komisijai pateiktas apskaičiavimo metodas atitinka aktualias Reglamento Nr. 1698/2005 ir Reglamento Nr. 1974/2006 nuostatas, ir, antra, pagal Reglamento Nr. 1974/2006 9 straipsnio 3 dalį 2007–2013 m. NKPP pakeitimai galėjo būti daromi ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d., jei valstybė narė apie juos praneša ne vėliau nei iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.

142    Taigi šiuo atveju sistemingo priemonių, skirtų su ginčijama papriemone susijusioms kompensacinėms išmokoms sumažinti, nepatvirtinimo ar net jų sustabdymo negalima laikyti „bendro pobūdžio pažeidimu“, kaip tai suprantama pagal finansinių pataisų apskaičiavimo gaires, pateisinančiu 25 % fiksuoto dydžio pataisos taikymą.

143    Dėl tariamos laisvės „nebaudžiamai“ teikti atitinkamų paramos gavėjų neteisėtas paraiškas ir dėl tariamai per didelių išmokų tarifų taikymo reikia pažymėti, kad tai susiję su daugiamečiais įsipareigojimais, prisiimtais pagal 2007–2013 m. NKPP, ir su teisėtais lūkesčiais, kad ginčijama papriemonė bus taikoma ir toliau.

144    Galiausiai Rumunijos valdžios institucijų ir atitinkamų paramos gavėjų elgesys negali būti prilygintas „plataus masto“ aplaidumui kovojant su neteisėta veikla ar sukčiavimu. Nagrinėjamu atveju dėl Rumunijos valdžios institucijų teisėtų lūkesčių, kad 2012 m. su Komisija aptartas apskaičiavimo metodas atitiko galiojančias taisykles, negalima nustatyti jokios neteisėtos veiklos ar sukčiavimo. Mokėjimo paraiškos buvo „reguliariai“ teikiamos pagal galiojančią nacionalinę kaimo plėtros programą, o išmokos buvo „reguliariai“ mokamos taikant tarifus, numatytus ginčijamoje papriemonėje, kurią anksčiau patvirtino Komisija, galiojusius tiek paramos gavėjų įsipareigojimų pasirašymo momentu, tiek jų mokėjimo paraiškų pateikimo mokėjimo agentūrai momentu.

145    Kadangi būtent dėl Rumunijos valdžios institucijų padarytų pažeidimų ir aplaidumo egzistavimo ir sunkumo, kuriuos lėmė pernelyg didelių išmokų tarifų taikymo sistemingumas, Komisija padarė prielaidą, kad kyla finansinės žalos Sąjungos biudžetui rizika pagal Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalies c punktą, ir kadangi nagrinėjamu atveju reikia atmesti tiek tariamų pažeidimų ar aplaidumo „egzistavimą“, tiek „jų sunkumą ar sistemingumą“ (žr. šio sprendimo 142–144 punktus), 25 % pataisos taikymas savo ruožtu yra nepateisinamas atsižvelgiant į minėtą straipsnį, siejamą su finansinių pataisų apskaičiavimo gairėmis.

146    Taigi Komisija padarė teisinio kvalifikavimo klaidą, kai rėmėsi Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 7 dalies c punktu, siejamu su jos finansinių pataisų apskaičiavimo gairėmis, kad pateisintų 25 % tarifo, kaip fiksuoto dydžio pataisos, taikymą.

147    Be to, kaip teisingai nurodo Rumunija, atliekant pirmąjį auditą pažeidimus, susijusius su apskaičiavimo metodu, siejamu su ginčijama papriemone, ir jo finansiniu rezultatu, Komisija kvalifikavo kartu kaip „netinkamas finansuoti išlaidas“ ir kaip „pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimą“, kiek tai susiję su atitikties Sąjungos teisės aktuose įtvirtintiems ir 2007–2013 m. NKPP apibrėžtiems tinkamumo kriterijams patikrinimais. Nors, kaip teisingai teigia Komisija, po pirmojo audito priimtas sprendimas nėra šios bylos dalykas, vis dėlto teisiškai klaidingas „pagrindinės kontrolės priemonės nebuvimo“ kvalifikavimas rodo, kad nuo pat tyrimo pradžios Komisijai nepavyko nustatyti Rumunijos valdžios institucijų padaryto pažeidimo pobūdžio ir šioje byloje taikytinos finansinės pataisos.

148    Taigi reikia pritarti pirmojo pagrindo trečiam priekaištui ir nuspręsti, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog 25 % finansinė pataisa yra pateisinama pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnį, siejamą su Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsniu bei finansinių pataisų apskaičiavimo gairių 3.2.5 punktu.

149    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir nesant reikalo nagrinėti pirmojo pagrindo pirmo priekaišto, grindžiamo tuo, kad Komisija turi atsakomybę pagal Reglamento Nr. 1605/2002 76–78 straipsnius, taip pat pirmojo pagrindo antro priekaišto, grindžiamo vertinimo klaida dėl kompensacinių išmokų tarifų apskaičiavimo metodo, ir pirmojo pagrindo šešto priekaišto, grindžiamo gero administravimo principo pažeidimu, ieškinio pirmasis pagrindas, taigi ir visas ieškinys turi būti visiškai patenkinti, panaikinant ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo atsisakoma finansuoti Rumunijos 2017–2019 finansiniais metais pagal EŽŪFKP patirtas išlaidas, kurios sudaro 18 717 475,08 EUR.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

150    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

151    Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Rumunijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2020 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2020/1734 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) tiek, kiek juo atsisakoma finansuoti Rumunijos 2017–2019 finansiniais metais pagal EŽŪFKP patirtas išlaidas, kurios sudaro 18 717 475,08 EUR.

2.      Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni Madise Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2023 m. sausio 18 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*      Proceso kalba: rumunų.