TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. sausio 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Bendrijos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – 7 ir 51 straipsniai – Pirmoji direktyva 89/104/EEB – 3 ir 13 straipsniai – Prekių ar paslaugų, kurioms skirta registracija, identifikavimas – Aiškumo ir tikslumo reikalavimų nesilaikymas – Pareiškėjo nesąžiningumas – Ketinimo naudoti prekių ženklą prekėms ar paslaugoms, kurioms skirta registracija, nebuvimas – Visiškas arba dalinis prekių ženklo registracijos negaliojimas – Nacionalinės teisės aktai, kuriais pareiškėjas įpareigojamas deklaruoti, kad ketina naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą“
Byloje C‑371/18
dėl High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė) 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. birželio 6 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Sky plc,
Sky International AG,
Sky UK Ltd
prieš
SkyKick UK Ltd,
SkyKick Inc.
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Vilaras, teisėjai S. Rodin, D. Šváby, K. Jürimäe (pranešėja) ir N. Piçarra,
generalinis advokatas E. Tanchev,
posėdžio sekretorius M. Aleksejev, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. gegužės 20 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į rašytines pastabas, pateiktas:
– Sky plc, Sky International AG ir Sky UK Ltd, atstovaujamų QC P. Roberts ir G. Hobbs, įgaliotų solisitorių D. Rose, A. Ward ir E. Preston,
– SkyKick UK Ltd ir SkyKick Inc., atstovaujamų advocaat A. Tsoutsanis, QC T. Hickman ir S. Malynicz ir baristerio S. Baran, įgaliotų solisitorių J. Linneker ir S. Sheikh-Brown,
– Jungtinės karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Lavery ir S. Brandon, padedamų QC N. Saunders,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Coesme, D. Colas, D. Segoin, A.‑L. Desjonquères ir A. Daniel,
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir D. R. Gesztelyi,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos ir J. Samnadda,
susipažinęs su 2019 m. spalio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sąjungos teisės Europos Sąjungos prekių ženklų srityje, skirtos valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Sky plc, Sky International AG ir Sky UK Ltd (toliau kartu – Sky ir kt.) ginčą su SkyKick UK Ltd ir SkyKick Inc. (toliau kartu – SkyKick bendrovės), kilusį dėl to, kad SkyKick bendrovės tariamai pažeidė Sky ir kt. teises į joms priklausančius Europos Sąjungos prekių ženklą ir Jungtinės Karalystės nacionalinį prekių ženklą.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 Tarptautiniu lygiu prekių ženklų teisė reglamentuojama 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje pasirašyta Konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, paskutinį kartą peržiūrėta Stokholme 1967 m. liepos 14 d. ir iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11851, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija). Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra šios konvencijos šalys.
4 Pagal Paryžiaus konvencijos 19 straipsnį valstybės, kurioms ši konvencija taikoma, pasilieka teisę atskirai sudaryti tarp savęs specialiąsias pramoninės nuosavybės apsaugos sutartis.
5 Remiantis šia nuostata 1957 m. birželio 15 d. Nicoje vykusioje diplomatinėje konferencijoje buvo sudaryta Nicos sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos, paskutinį kartą 1977 m. gegužės 13 d. peržiūrėta Ženevoje ir iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys,1154 t., Nr. I‑18200, p. 89, toliau – Nicos sutartis).
6 Nicos sutarties 1 straipsnyje numatyta:
„1) Šalys, kurioms taikoma ši sutartis, sudaro Specialią Sąjungą ir priima bendrą prekių ir paslaugų klasifikaciją (toliau – Klasifikacija) ženklams registruoti.
2) Klasifikacija susideda iš:
i) klasių sąrašo kartu su reikalingais paaiškinimais;
ii) abėcėlinio prekių ir paslaugų sąrašo <…> su nuoroda klasės, prie kurios priskiriama kiekviena prekė ar paslauga.
<…>“
7 Nicos sutarties 2 straipsnyje „Klasifikacijos teisinė galia ir panaudojimas“ nurodyta:
„1) Atsižvelgiant į šios Sutarties nustatytus reikalavimus, Klasifikacija turi tokią galią, kokią jai suteikia kiekviena Specialiosios Sąjungos šalis. Klasifikacija konkrečiai neįpareigoja Specialiosios Sąjungos šalių nei bet kuriam ženklui suteikiamos apsaugos apimties nustatymo, nei paslaugų ženklų pripažinimo klausimais.
2) Kiekviena Specialiosios Sąjungos šalis pasilieka teisę naudoti klasifikaciją kaip pagrindinę arba kaip papildomą sistemą.
3) Specialiosios Sąjungos šalių kompetentingos tarnybos oficialiuose dokumentuose bei leidiniuose ženklų registravimo klausimais naudoja Klasifikacijos klasių, kurioms priskiriamos prekės arba paslaugos, kurioms ženklas yra užregistruotas, numerius.
4) Bet kurio pavadinimo įtraukimas į abėcėlinį sąrašą jokiu būdu neturi kokios nors reikšmės galimoms teisėms į jį.“
8 Nicos sutarties 1 straipsnyje pateiktoje klasifikacijoje (toliau – Nicos klasifikacija) po jos aštuntosios redakcijos, įsigaliojusios 2002 m. sausio 1 d., yra 34 prekių klasės ir 11 paslaugų klasių. Kiekvieną klasę apibrėžia viena ar kelios bendrosios nuorodos, kartu vadinamos „klasės antrašte“, ji bendrai nurodo sritis, prie kurių iš esmės priskiriamos šios klasės prekės ar paslaugos.
9 Nicos klasifikacijos vartotojo vadove numatyta, kad, siekiant užtikrinti tinkamą kiekvienos prekės ar paslaugos klasifikaciją, reikia vadovautis abėcėliniu prekių ir paslaugų sąrašu ir atskirų klasių paaiškinimais.
Sąjungos teisė
Reglamentai dėl Europos Sąjungos prekių ženklo
10 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), iš dalies pakeistas 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1891/2006 (OL L 386, 2006, p. 14; toliau – Reglamentas Nr. 40/94), buvo panaikintas ir pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), kuris įsigaliojo 2009 m. balandžio 13 d. Šis reglamentas, iš dalies pakeistas 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424 (OL L 341, 2015, p. 21) (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009), nuo 2017 m. spalio 1 d. panaikintas ir pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1).
11 Atsižvelgiant į prašymų suteikti apsaugą pagrindinėje byloje nagrinėjamiems Bendrijos prekių ženklams pateikimo datą, šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 nuostatas.
12 Reglamento Nr. 40/94 4 straipsnyje „Žymenys, galintys sudaryti Bendrijos prekių ženklą“ numatyta:
„Bendrijos prekių ženklą gali sudaryti bet kokie žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai, būtent: žodžiai, tarp jų asmenų pavardės, dizainas, raidės, skaitmenys, išorinis prekių arba jų įpakavimo vaizdas, jeigu jie leidžia atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų.“
13 Šio reglamento 7 straipsnio „Absoliutūs atmetimo pagrindai“ 1 dalyje nustatyta:
„Neregistruojami šie žymenys:
a) 4 straipsnio reikalavimų neatitinkantys žymenys;
b) neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai;
c) prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų savybėms;
d) prekių ženklai, sudaryti tiktai iš tokių žymenų ar nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra tapę bendriniais;
e) žymenys, kurie yra vien:
i) forma, kurią lemia pačių prekių rūšis;
arba
ii) prekių forma, būtina techniniam rezultatui gauti;
arba
iii) forma, suteikianti prekėms esminę vertę;
f) prekių ženklai, prieštaraujantys viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams;
g) prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;
h) prekių ženklai, kurių registruoti kompetentingos institucijos nėra davusios sutikimo ir kuriuos pagal Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnį turi būti atsisakyta registruoti;
i) prekių ženklai, sudaryti iš Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnyje nenurodytų ir visuomenės interesą turinčių ženkliukų, emblemų ir herbų, išskyrus atvejus, kai atitinkamos institucijos yra davusios sutikimą jų įregistravimui;
<…>“
14 Minėto reglamento 15 straipsnio „Bendrijos prekių ženklų naudojimas“ 1 dalyje nurodyta:
„Jeigu per penkerius metus nuo įregistravimo savininkas nepradėjo iš tikrųjų naudoti Bendrijos prekių ženklo Bendrijoje juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, Bendrijos prekių ženklui taikomos šiame reglamente numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai ženklas nebuvo naudojamas dėl rimtų priežasčių.
<…>“
15 Pagal to paties reglamento 38 straipsnio 1 dalį:
„Jeigu pagal 7 straipsnį negalima įregistruoti prekių ženklo kai kurioms arba visoms Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytoms prekėms ar paslaugoms, joms skirta paraiškos dalis atmetama.“
16 Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio „Panaikinimo pagrindai“ 1 dalies a punkte numatyta:
„Bendrijos prekių ženklo savininko teisės paskelbiamos panaikintomis padavus [Vidaus rinkos derinimo] [t]arnybai [(prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)] prašymą arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje:
a) jeigu penkerius metus iš eilės prekių ženklas Bendrijoje iš tikrųjų nebuvo naudojamas žymėti prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, ir nėra rimtų priežasčių jo nenaudoti; tačiau niekas negali reikalauti panaikinti savininko teises į Bendrijos prekių ženklą, jeigu laikotarpiu tarp penkerių metų laikotarpio pabaigos ir prašymo ar priešieškinio padavimo buvo pradėta arba vėl imta iš tikrųjų naudoti prekių ženklą; į naudojimo pradėjimą arba atnaujinimą neatsižvelgiama, jei tai įvyko per tris mėnesius iki prašymo arba priešieškinio padavimo dienos, prasidėjusius ne anksčiau kaip pasibaigus penkerių metų trukmės nenaudojimo laikui, jeigu buvo pasiruošimas naudojimo pradėjimui arba atnaujinimui prasidėjo tik po to, kai savininkas sužinojo, kad gali būti paduotas prašymas arba priešieškinis.“
17 Šio reglamento 51 straipsnis „Absoliutūs negaliojimo pagrindai“ suformuluotas taip:
„1. „Padavus prašymą [Vidaus rinkos derinimo] [t]arnybai [(prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)] arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Bendrijos prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu:
a) jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant 7 straipsnių reikalavimų;
b) jeigu pareiškėjas, paduodamas paraišką prekių ženklui, buvo nesąžiningas.
<…>
3. Jeigu negaliojimo pagrindai yra tiktai tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas, prekių ženklas paskelbiamas negaliojančiu tiktai šioms prekėms ar paslaugoms.“
18 Minėto reglamento 96 straipsnio „Priešieškinis“ 1 dalyje nurodyta:
„Priešieškinis dėl panaikinimo arba paskelbimo negaliojančiu gali būti paduodamas tik remiantis šiame reglamente nurodytais panaikinimo ar paskelbimo negaliojančiu pagrindais.“
19 Minėto reglamento 167 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.“
Direktyvos valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti
20 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) nuo 2008 m. lapkričio 28 d. buvo panaikinta ir pakeista 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25 ir klaidų ištaisymas OL L 11, 2009, p. 86). Pastaroji direktyva buvo panaikinta ir pakeista 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1) nuo 2019 m. sausio 15 d., kaip numatyta pastarosios direktyvos 55 straipsnyje.
21 Atsižvelgiant į prašymų suteikti apsaugą pagrindinėje byloje nagrinėjamiems nacionaliniams prekių ženklams pateikimo datą, šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į Pirmosios direktyvos 89/104 nuostatas.
22 Pirmosios direktyvos 89/104 penktoje, septintoje ir aštuntoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„[K]adangi valstybėms narėms paliekama teisė savo nuožiūra nustatyti registravimo būdu įgyjamų prekių ženklų registravimo, registracijos panaikinimo ir jų paskelbimo negaliojančiais tvarką; kadangi jos, pavyzdžiui, gali nustatydamos prekių ženklų registravimo ir registracijos paskelbimo negaliojančia procedūrų formą, nuspręsti, ar ankstesnėms teisėms bus taikoma registravimo procedūra arba panaikinimo procedūra, ar abi, ir jeigu jos leidžia taikyti registravimo procedūrą ankstesnėms teisėms, ar taikyti priešingą procedūrą arba ex officio patikrinimo procedūrą ar abi procedūras; kadangi valstybėms narėms paliekama teisė nustatyti prekių ženklų panaikinimo ar paskelbimo negaliojančiais pasekmes;
<…>
kadangi šio įstatymų suderinimo tikslams pasiekti reikia, kad, registruoto prekių ženklo įgijimo bei jo išlaikymo sąlygos visose valstybėse narėse būtų vienodos; kadangi dėl to būtina išvardyti žymenis, galinčius būti prekių ženklais, su sąlyga, jog tokie žymenys gali atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų; kadangi turi būti pateiktas baigtinis atsisakymo registruoti arba registracijos negaliojimo priežasčių, pvz., jokio skiriamojo požymio nebuvimas arba prieštaravimas tarp prekių ženklo ir ankstesnių teisių, sąrašas, net jeigu kai kurias iš šių priežasčių valstybės narės gali pasirinkti savo nuožiūra ir dėl to galės palikti arba įtraukti šias priežastis į savo įstatymus; kadangi valstybės narės galės savo įstatymuose išlaikyti arba įtraukti į savo įstatymus atsisakymo registruoti prekių ženklą arba registracijos paskelbimo negaliojančia priežastis, susijusias su prekių ženklo įsigijimo ar jo išlaikymo sąlygomis, kurioms nėra taikomos suderinimo nuostatos, pvz., dėl teisės įsigyti prekių ženklą, dėl prekių ženklų galiojimo pratęsimo, mokesčių taisyklės ar taisyklės dėl procedūrinių reikalavimų nesilaikymo;
kadangi, norint sumažinti Bendrijoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų kiekį ir, atitinkamai, tarp jų iškylančių prieštaravimų skaičių, labai svarbu pareikalauti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų faktiškai vartojami arba, jeigu nevartojami, kad jų registracija būtų panaikinta; kadangi būtina numatyti, kad prekių ženklas negali būti pripažintas negaliojančiu remiantis nenaudojamo ankstesnio prekių ženklo egzistavimu, nors valstybės narės gali ir savo nuožiūra taikyti tą patį principą prekių ženklo registracijos atžvilgiu; arba nustatyti, kad prekių ženklas negali būti panaudotas pažeidimo procedūroje, jeigu nustatoma, kad prekių ženklas galėjo būti panaikintas; kadangi visais šiais atvejais valstybės narės gali nustatyti atitinkamas proceso taisykles.“
23 Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:
„Prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, būtent, iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, dizaino, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų įpakavimo vaizdo su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų.“
24 Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Toliau išvardyti žymenys nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais:
a) žymenys, negalintys sudaryti prekių ženklų;
b) prekių ženklai, neturintys jokių skiriamųjų požymių;
c) prekių ženklai, susidedantys tik iš žymenų arba požymių, kurie prekyboje gali būti naudojami pažymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiką, arba kitas prekių ar paslaugų ypatybes;
d) prekių ženklai, susidedantys tik iš tokių žymenų arba požymių, kurie dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje tapo įprastiniais;
e) žymenys, susidedantys vien tik iš:
– formos, kurią nulemia pačių prekių rūšis, arba
– prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti, arba
– prekėms esminę vertę suteikiančios formos;
f) viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams prieštaraujantys prekių ženklai;
g) prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę dėl, pavyzdžiui, prekių ir paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;
h) prekių ženklai, kurių registravimui kompetentingos valdžios institucijos nedavė savo sutikimo ir kuriuos pagal Paryžiaus konvencijos <…> 6ter straipsnį turi būti atsisakyta įregistruoti arba kurių registracija turi būti pripažįstama negaliojančia.
2. Bet kuri valstybė narė gali numatyti, jog prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, registracija bus paskelbiama negaliojančia, jeigu:
<…>
d) pareiškėjas nesąžiningai padavė paraišką prekių ženklui įregistruoti.“
25 Tos pačios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas valstybėje narėje žymėti prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas ir jeigu nebuvo tinkamų priežasčių jo nenaudoti <…>“
26 Pirmosios direktyvos 89/104 13 straipsnyje numatyta:
„Jeigu pagrindai, dėl kurių atsisakoma įregistruoti prekių ženklą, panaikinti registraciją ar pripažinti negaliojančia, egzistuoja tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas, atsisakymas įregistruoti, registracijos panaikinimas ar pripažinimas negaliojančia taikomas tik toms prekėms ar paslaugoms.“
27 Direktyvos 2008/95 18 straipsnyje numatyta:
„Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.“
Jungtinės Karalystės teisė
28 Trade Marks Act 1994 (1994 m. Prekių ženklų įstatymas) Direktyva 89/104 buvo perkalta į Jungtinės Karalystės teisę. 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 32 straipsnio 3 dalis neatitinka jokios šios direktyvos nuostatos. Šioje nuostatoje numatyta:
„[Prekių ženklo registracijos] paraiškoje nurodoma, kad prekių ženklas naudojamas paties pareiškėjo ar su jo sutikimu (prekių ženklo registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms) arba kad jis sąžiningai ketina atitinkamai naudoti šį prekių ženklą.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
29 Sky ir kt. yra keturių vaizdinių ir žodinių Bendrijos prekių ženklų ir vieno žodinio nacionalinio Jungtinės Karalystės prekių ženklo, kuriuose yra žodis „Sky“ (toliau kartu – pagrindinėje byloje nagrinėjami prekių ženklai), savininkės. Šie prekių ženklai buvo įregistruoti daugeliui prekių ir paslaugų, priskiriamų prie tam tikrų Nicos klasifikacijos klasių, visų pirma prie 9 ir 38 klasių.
30 Sky ir kt. pareiškė SkyKick bendrovėms ieškinį dėl teisių į pagrindinėje byloje nagrinėjamus prekių ženklus pažeidimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė). Ieškinį dėl teisių pažeidimo Sky ir kt. grindžia pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų registracija Nicos klasifikacijos 9 klasės prekėms, t. y. programinei įrangai, internetu teikiamai programinei įrangai, programinei įrangai ir įrangai, leidžiančiai prisijungti prie duomenų bazių ir interneto, duomenų saugojimui, paslaugoms, priskiriamoms prie šios klasifikacijos 38 klasės, t. y. telekomunikacijų paslaugoms, elektroninio pašto paslaugoms, interneto portalo paslaugoms, kompiuterinėms paslaugoms, leidžiančioms rasti ir paimti informaciją, žinutes, tekstinę, garsinę ir vaizdinę informaciją bei duomenis naudojantis kompiuteriu arba kompiuteriniu tinklu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad visi pagrindinėje byloje nagrinėjami prekių ženklai nėra įregistruoti šioms prekėms ir paslaugoms.
31 Šis teismas taip pat nurodo, kad Sky ir kt. plačiai naudojo nagrinėjamus prekių ženklus daugeliui prekių ir paslaugų, susijusių su jų pagrindinėmis veiklos sritimis, t. y. televizijos transliacijomis, telefonija ir plačiajuosčio ryšio teikimu. Neginčijama, kad visose šiose srityse šie prekių ženklai žinomi Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Tačiau Sky ir kt. nesiūlo migracijos tarp elektroninio pašto platformų ar saugojimo debesijos duomenų saugykloje (Cloud storage) prekių ar paslaugų, ir niekas nerodo, kad jos ketina tai daryti ateityje. Visos trys pagrindinės prekės, kurias siūlo SkyKick bendrovės, grindžiamos programine įranga kaip paslauga (software as a service arba SaaS) ir yra susijusios su migracija į debesiją (Cloud), saugojimu debesijos duomenų saugykloje ir taikomųjų programų debesijoje valdymu.
32 Per šią procedūrą Skykick bendrovės pareiškė priešieškinį dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia. Grįsdamos šį priešieškinį jos nurodo, kad šie prekių ženklai buvo įregistruoti prekėms ir paslaugoms, kurios nėra nurodytos pakankamai aiškiai ir tiksliai. Šiuo klausimu SkyKick bendrovės remiasi 2012 m. birželio 19 d. Sprendimu Chartered Institute of Patent Attorneys (C‑307/10, EU:C:2012:361).
33 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas, ar tokiu negaliojimo pagrindu galima remtis įregistruoto prekių ženklo atveju. Šiuo klausimu jis primena, kad Teisingumo Teismas šiame sprendime yra nusprendęs, jog prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo turi pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodyti prekes ir paslaugas, kurioms prašoma prekių ženklo apsaugos, kad kompetentingos valdžios institucijos ir tretieji asmenys galėtų nustatyti prekių ženklu suteikiamos apsaugos apimtį. Priešingu atveju nacionalinė tarnyba arba Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) turėtų atmesti paraišką, jei specifikacija nebūtų pakeista taip, kad būtų pakankamai aiški ir tiksli.
34 Šis teismas mano, kad minėtame sprendime įtvirtinta jurisprudencija nereiškia, jog po įregistravimo atitinkamas prekių ženklas gali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad specifikacijai trūksta aiškumo ar tikslumo.
35 Jis pažymi, kad, kalbant apie Europos Sąjungos prekių ženklą, Reglamento 2017/1001 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priešieškinis dėl <…> paskelbimo negaliojančiu „gali būti paduodamas tik remiantis šiame reglamente nurodytais <…> paskelbimo negaliojančiu pagrindais“. Šiuo atveju SkyKick bendrovės remiasi motyvu, nurodytu šio reglamento 59 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su šio reglamento 4 straipsniu ir 7 straipsnio 1 dalies a punktu, pagal kuriuos nereikalaujama, kad Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškoje prekės ir paslaugos būtų nurodytos aiškiai ir tiksliai. Tas pats galioja ir nacionalinio prekių ženklo atveju.
36 Antra, jeigu šiuo pagrindu galima remtis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar prekių ir paslaugų specifikacijos yra ginčytinos visų pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų atveju. Jis nurodo, kad SkyKick bendrovės tvirtina, jog pagrindinėje byloje prekės ir paslaugos, kurioms skirti šie prekių ženklai, nurodytos neaiškiai ir netiksliai, išskyrus „telekomunikacijų paslaugas“ ir „elektroninio pašto paslaugas“, priskiriamas prie 38 klasės. SkyKick bendrovės ir Sky ir kt. nesutaria dėl „programinės įrangos“, „programinės įrangos teikiamos internetu“ ir „programinės įrangos ir įrangos, leidžiančios prisijungti prie duomenų bazių ir interneto“ specifikacijų aiškumo ir tikslumo.
37 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad prekių ženklo registracija „programinei įrangai“ yra pernelyg plati, todėl prieštarauja viešajam interesui, nes suteikia savininkui labai plačią monopoliją, kuri negali būti pateisinama komerciniu interesu. Vis dėlto jis taip pat teigia, kad tai nebūtinai reiškia, jog sąvoka „programinė įranga“ yra nepakankamai aiški ir tiksli. Tokiomis aplinkybėmis jam kyla klausimas, ar informacija, pateikta 2015 m. spalio 28 d. Europos prekių ženklų ir dizaino tinklo (ETMDN) bendrajame pranešime dėl bendros praktikos, susijusios su bendrosiomis nuorodomis, pateiktomis Nicos klasifikacijos klasių antraštėse, kiek tai susiję su prie šios klasifikacijos 7 klasės priskiriamomis „mašinomis“, galėtų būti taikoma ir „programinei įrangai“.
38 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar pareiškėjo nesąžiningumas pateikiant paraišką dėl apsaugos suteikimo gali neigiamai paveikti pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų registracijos galiojimą.
39 Šiame teisme SkyKick bendrovės teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami prekių ženklai buvo įregistruoti nesąžiningai, nes Sky ir kt. neketino jų naudoti visoms prekėms ir paslaugoms, kurioms jie įregistruoti. Taigi, visų minėtų prekių ženklų registracija turi būti visiškai arba bent jau iš dalies panaikinta tų prekių ir paslaugų atveju, kurioms Sky ir kt. visiškai neketino jų naudoti.
40 Minėto teismo nuomone, prekių ženklų registracija, nereikalaujant realaus jų naudojimo, palengvintų registracijos procedūrą ir leistų savininkams lengviau gauti šių prekių ženklų apsaugą iki komercinio išleidimo į apyvartą. Tačiau registracijos palengvinimas ar pernelyg didelės srities apėmimas sudarytų kliūtį tretiesiems asmenims patekti į rinką, ir tai lemtų viešojo sektoriaus veiklos susilpninimą. Taigi galimybė įregistruoti prekių ženklą, neketinant jo naudoti visoms arba daliai paraiškoje nurodytų prekių ir paslaugų, leistų piktnaudžiauti, o tai, be kita ko, būtų žalinga, jei nebūtų jokios galimybės ginčyti nesąžiningą registraciją remiantis atitinkamo prekių ženklo savininko nesąžiningumu. Jis pažymi, kad Jungtinės Karalystės teismai savo praktikoje didesnį dėmesį skyrė reikalavimui, kad egzistuotų ketinimas naudoti atitinkamą prekių ženklą registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, nes šios valstybės narės teisėje egzistuoja 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 32 straipsnio 3 dalis.
41 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šios nuostatos suderinamumo su Sąjungos teise. Darant prielaidą, kad toks suderinamumas pasitvirtintų, jam taip pat kyla abejonių dėl sąlygos, susijusios su ketinimu naudoti prekių ženklą prekėms ir paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, apimties.
42 Pirma, nors Sąjungos teisėje toks ketinimas aiškiai nenumatytas ir pagal šiuo metu galiojančią teisę neįmanoma, kad registruotas prekių ženklas galėtų būti pašalintas iš registro dėl nenaudojimo prieš pasibaigiant penkerių metų terminui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad tam tikromis aplinkybėmis prašymas įregistruoti prekių ženklą be jokio ketinimo jį naudoti nurodytoms prekėms ir paslaugoms gali būti laikomas šio prekių ženklo savininko nesąžiningumu pateikiant prašymą suteikti apsaugą.
43 Antra, iš šios jurisprudencijos matyti, kad, siekiant įrodyti pareiškėjo nesąžiningumą, nepakanka to, kad jis prašė įregistruoti nagrinėjamą prekių ženklą labai dideliam prekių ir paslaugų asortimentui, jeigu pareiškėjas turi protingą komercinį pagrindimą, kuriuo remdamasis prašo tokios apsaugos, atsižvelgdamas į šio prekių ženklo naudojimą. Be to, potencialaus šio prekių ženklo naudojimo nepakanka, kad būtų įrodytas nesąžiningumas.
44 Trečia, minėta jurisprudencija leidžia manyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjas gali būti pateikęs prašymą iš dalies sąžiningai ir iš dalies nesąžiningai, jei ketino naudoti prekių ženklą tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas.
45 Tuo atveju, jei prašantis įregistruoti prekių ženklą asmuo registracijos paraišką pateikė nesąžiningai dėl vienos dalies prekių ir paslaugų, tačiau sąžiningai dėl kitos dalies prekių ir paslaugų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar registracija turi negalioti visiškai, ar iš dalies.
46 Jis mano, kad pagrindinėje byloje yra įrodymų, patvirtinančių, jog įregistruodamos pagrindinėje byloje nagrinėjamus prekių ženklus Sky ir kt. neketino jų naudoti visoms prekėms ir paslaugoms, kurioms skirtos registracijos. Šios registracijos skirtos prekėms ir paslaugoms, dėl kurių Sky ir kt. neturėjo jokios komercinės priežasties prašyti apsaugos, todėl tokių prekių ir paslaugų įtraukimas laikytinas Sky ir kt. strategija gauti labai plačią prekių ženklų apsaugą.
47 Šiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Europos] Sąjungos prekių ženklo arba nacionalinio prekių ženklo, įregistruoto valstybėje narėje, registracija gali būti paskelbta visiškai ar iš dalies negaliojančia, remiantis tuo, kad visos prekių ir paslaugų specifikacijoje vartojamos sąvokos arba kai kurios iš jų nėra pakankamai aiškios ir tikslios, kad kompetentingos institucijos ir trečiosios šalys, remdamosi tik tomis sąvokomis, galėtų nustatyti prekių ženklo teikiamos apsaugos apimtį?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar tokia sąvoka, kaip „programinė įranga“ yra per daug bendra ir apima per daug skirtingas prekes, kad būtų suderinama su prekių ženklo atliekama kilmės nurodymo funkcija, ir nėra pakankamai aiški ir tiksli, kad kompetentingos institucijos ir trečiosios šalys, remdamosi tik tokia sąvoka, galėtų nustatyti prekių ženklo teikiamos apsaugos apimtį?
3. Ar nesąžiningumu laikoma tai, kad paraiška įregistruoti prekių ženklą pateikiama neketinant jo naudoti paraiškoje nurodytoms prekėms ar paslaugoms?
4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą būtų teigiamas, ar galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pateikė paraišką iš dalies sąžiningai ir iš dalies nesąžiningai, jei ketino naudoti prekių ženklą kai kurioms nurodytoms prekėms ar paslaugoms, bet neketino naudoti prekių ženklo kitoms nurodytoms prekėms ar paslaugoms?
5. Ar 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 32 straipsnio 3 dalis suderinama su Direktyva[2015/2436] ir ankstesnėmis direktyvomis?“
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
48 Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su nuostatų dėl absoliučių Europos Sąjungos prekių ženklo ar nacionalinio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų, nenurodant konkretaus reglamento ar direktyvos, išaiškinimu. Taip pat reikia nustatyti, koks Sąjungos teisės aktas taikytinas pagrindinei bylai ratione temporis.
49 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 33 punkte, kad, kalbant apie prašymus pripažinti Europos Sąjungos ir nacionalinių prekių ženklų registraciją negaliojančia, šių prekių ženklų registracijos data yra lemiama nustatant taikytiną materialinę teisę (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bimbo / VRDT, C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 12 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
50 Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad visi prašymai suteikti apsaugą pagrindinėje byloje nagrinėjamiems prekių ženklams buvo pateikti nuo 2003 m. balandžio 14 d. ir 2008 m. spalio 20 d.
51 Viena vertus, Reglamento Nr. 207/2009 167 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2009 m. kovo 24 d. Kita vertus, Direktyvos 2008/95 18 straipsnyje taip pat buvo numatyta, kad ji įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2008 m. lapkričio 8 d.
52 Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų paraiškos buvo pateiktos prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 207/2009 ir Direktyvai 2008/95, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjami Bendrijos prekių ženklai ratione temporis patenka į Reglamento Nr. 40/94 taikymo sritį, o pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinis prekių ženklas patenka į Pirmosios direktyvos 89/104 taikymo sritį.
53 Darytina išvada, kad šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus Sąjungos teisės aiškinimo klausimus reikia suprasti taip, kad jie susiję, pirma, su Reglamento Nr. 40/94 nuostatomis ir, antra, su Pirmosios direktyvos 89/104 nuostatomis.
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
54 Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 40/94 7 ir 51 straipsniai ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad Bendrijos prekių ženklo arba nacionalinio prekių ženklo registracija gali būti pripažinta visiškai arba iš dalies negaliojančia dėl to, kad prekės ir paslaugos, kurioms šis prekių ženklas buvo įregistruotas, apibūdintos neaiškiai ir netiksliai. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, šis teismas klausia, ar žodis „programinė įranga“ atitinka šį aiškumo ir tikslumo reikalavimą.
55 Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, reikia išnagrinėti, pirma, ar sąvokų, kuriomis apibūdinamos prekės ir paslaugos, kurioms skirtas prekių ženklas, neaiškumas ir netikslumas savaime yra nacionalinio prekių ženklo ar Bendrijos prekių ženklo registracijos absoliutaus negaliojimo pagrindas arba motyvas.
56 Kalbant, pirma, apie Pirmosios direktyvos 89/104 nuostatas, reikia pažymėti, kad šios direktyvos 3 straipsnyje pateiktas negaliojimo pagrindų sąrašas, tarp kurių nenurodytas sąvokų, kuriomis apibūdinamos prekės ir paslaugos, kurioms skirta nacionalinio prekių ženklo registracija, aiškumo ir tikslumo trūkumas. Minėtos direktyvos septintojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šių negaliojimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, net jeigu kai kurie iš jų valstybėms narėms yra neprivalomi (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 18 d. Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 74 punktą; 2004 m. vasario 12 d. Sprendimo Koninklijke KPN Nederland, C‑363/99, EU:C:2004:86, 78 punktą ir 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Matratzen Concord, C‑421/04, EU:C:2006:164, 19 punktą). Taigi pagal tą pačią direktyvą valstybėms narėms draudžiama įtvirtinti kitus negaliojimo pagrindus nei tie, kurie aiškiai joje numatyti (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Malaysia Dairy Industries, C‑320/12, EU:C:2013:435, 42 punktą).
57 Antra, dėl Reglamento Nr. 40/94 nuostatų reikia pažymėti, kad jo 7 straipsnio 1 dalis suformuluota beveik taip pat, kaip ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalis. Kalbant apie Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad jo a punkte tik daroma nuoroda į šio reglamento 7 straipsnį, o jo b punkte kaip negaliojimo pagrindas numatytas tas pats motyvas kaip ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 2 dalies d punkte. Tačiau sąvokų, kuriomis apibūdinamos prekės ar paslaugos, kurioms skirta Bendrijos prekių ženklo registracija, neaiškumas ir netikslumas nenurodyti šiose minėto reglamento nuostatose. Be to, to paties reglamento 96 straipsnyje, susijusiame su priešieškiniais, patikslinama, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia gali būti grindžiamas tik Reglamente Nr. 40/94 nurodytais motyvais ar negaliojimo pagrindais.
58 Iš to išplaukia, kad, kaip ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnis, Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalis ir 51 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose pateikiamas išsamus Bendrijos prekių ženklo registracijos absoliučių negaliojimo pagrindų sąrašas.
59 Vis dėlto nei Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnyje, nei minėtose Reglamento Nr. 40/94 nuostatose tarp juose išvardytų pagrindų nėra numatytas prekėms ar paslaugoms, kurioms skirta Bendrijos prekių ženklo registracija, apibūdinti vartojamų sąvokų aiškumo ir tikslumo trūkumas.
60 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad sąvokų, vartojamų apibūdinant prekes ar paslaugas, kurioms skirta nacionalinio prekių ženklo arba Bendrijos prekių ženklo registracija, aiškumo ir tikslumo trūkumas negali būti laikomas atitinkamo nacionalinio arba Bendrijos prekių ženklo negaliojimo motyvu ar negaliojimo pagrindu, kaip tai suprantama pagal Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnį ar Reglamento Nr. 40/94 7 ir 51 straipsnius.
61 Bet kuriuo atveju reikia pridurti, kad 2012 m. birželio 19 d. Sprendimas Chartered Institute of Patent Attorneys (C‑307/10, EU:C:2012:361) negali būti aiškinamas taip, kad Teisingumo Teismas ketino pripažinti papildomą negaliojimo motyvą arba pagrindą, kuris neįtrauktas nei į Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalyje ir 51 straipsnyje, nei į Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnyje pateiktą sąrašą. Teisingumo Teismas 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Brandconcern / EUIPO ir Scooters India (C‑577/14 P, EU:C:2017:122) 29 ir 30 punktuose nurodė, kad 2012 m. birželio 19 d. Sprendime Chartered Institute of Patent Attorneys (C‑307/10, EU:C:2012:361) buvo patikslinti tik reikalavimai, susiję su naujomis paraiškomis įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklus, todėl jie nesusiję su prekių ženklais, kurie jau buvo įregistruoti jo paskelbimo dieną (2017 m. spalio 11 d. Sprendimo EUIPO / Cactus, C‑501/15 P, EU:C:2017:750, 38 punktas).
62 Antra, reikia išnagrinėti, ar sąvokų, vartojamų prekėms ir paslaugoms, kurioms skirta prekių ženklo registracija, apibūdinti, aiškumo ir tikslumo trūkumas, net jei tai ir nėra nacionalinio arba Bendrijos prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindas ar motyvas, laikytinas priskirtinu prie vieno iš absoliučių negaliojimo pagrindų ar motyvų, aiškiai numatytų Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnyje, siejamame su šio reglamento 7 straipsniu, arba Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnyje.
63 SkyKick bendrovių teigimu, pirma, prekių ir paslaugų, kurioms įregistruotas prekių ženklas, aiškumo ir tikslumo reikalavimas galėtų būti susietas su grafinio vaizdo reikalavimu, kuris Bendrijos prekių ženklų atveju išplaukia iš susijusių Reglamento Nr. 40/94 4 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatų, o nacionalinių prekių ženklų atveju – iš susijusių Pirmosios direktyvos 89/104 2 straipsnio ir 3 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatų.
64 Žinoma, 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sieckmann (C‑273/00, EU:C:2002:748) 51 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su grafinio vaizdo reikalavimu, ūkio subjektai turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai žinoti apie esamų ar galimų konkurentų įregistruotus prekių ženklus arba apie pateiktas paraiškas įregistruoti prekių ženklą ir taip gauti svarbią informaciją, susijusią su trečiųjų asmenų teisėmis. Vis dėlto šie argumentai susiję tik su žymenų, galinčių sudaryti prekių ženklą, nustatymu, ir iš to negalima daryti išvados, kad toks aiškumo ir tikslumo reikalavimas turėtų būti taikomas ir toms prekėms ir paslaugoms, kurioms nagrinėjamas prekių ženklas buvo įregistruotas.
65 Antra, reikia nustatyti, ar sąvokų, vartojamų prekėms ir paslaugoms, kurioms įregistruotas prekių ženklas, apibūdinti, aiškumo ir tikslumo trūkumas savaime gali lemti nagrinėjamo prekių ženklo registracijos negaliojimą pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punktą ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies f punktą dėl to, kad toks trūkumas prieštarauja viešajai tvarkai.
66 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad sąvoka „viešoji tvarka“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies f punktą ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies f punktą, negali būti suprantama kaip susijusi su pačios registracijos paraiškos savybėmis, kaip antai sąvokų, vartojamų apibūdinant prekes ar paslaugas, kurioms skirta registracija, aiškumu ir tikslumu, neatsižvelgiant į žymens, kurį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, savybes.
67 Iš to išplaukia, kad toks sąvokų, kuriomis apibūdinamos prekės ar paslaugos, kurioms skirta prekių ženklo registracija, aiškumo ir tikslumo trūkumas negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.
68 Bet kuriuo atveju reikia pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 1 dalį ir Pirmosios direktyvos 89/104 12 straipsnį galima panaikinti prekių ženklo savininko teises, jeigu penkerius metus iš eilės prekių ženklas nebuvo iš tikrųjų naudojamas žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas.
69 Reglamento Nr. 40/94 50 straipsnio 2 dalyje ir Pirmosios direktyvos 89/104 13 straipsnyje taip pat patikslinama, kad jeigu prekių ženklo registracijos panaikinimo pagrindas egzistuoja tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, registracija panaikinama tik atitinkamoms prekėms ar paslaugoms.
70 Iš šių nuostatų matyti, kad nacionalinis arba Bendrijos prekių ženklas, įregistruotas visoms prekėms ar paslaugoms, kurios apibūdintos nepakankamai aiškiai ir tiksliai, bet kuriuo atveju gali būti apsaugotas tik toms prekėms ir paslaugoms, kurioms jis naudojamas iš tikrųjų.
71 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: Reglamento Nr. 40/94 7 ir 51 straipsniai ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad Bendrijos prekių ženklo arba nacionalinio prekių ženklo registracija negali būti visiškai ar iš dalies pripažįstama negaliojančia dėl to, kad prekės ir paslaugos, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas, apibūdintos nepakankamai aiškiai ir tiksliai.
Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų
72 Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punktą ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 2 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad prekių ženklo paraiškos pateikimas, visiškai neketinant prekių ženklo naudoti registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra nesąžiningas aktas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, ir, jei taip, ar Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 3 dalis ir Pirmosios direktyvos 89/104 13 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jeigu naudoti prekių ženklą pagal jo esmines funkcijas ketinama tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms skirta registracija, šio prekių ženklo registracija negalioja tik toms prekėms ar paslaugoms.
73 Pirma, dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punktą ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 2 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad prekių ženklo paraiškos pateikimas, visiškai neketinant prekių ženklo naudoti registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra nesąžiningas aktas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, reikia priminti, kad šiose nuostatose iš esmės numatyta, jog prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu pareiškėjas buvo nesąžiningas paduodamas prekių ženklo paraišką. Nei šiame reglamente, nei direktyvoje nepateikiama sąvokos „nesąžiningumas“ apibrėžtis. Vis dėlto reikia pažymėti, kad ši sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir kad atsižvelgiant į būtinybę suderinti nacionalinių ir Sąjungos prekių ženklų sistemas minėtą sąvoką reikia aiškinti vienodai tiek atsižvelgiant į Pirmąją direktyvą 89/104, tiek į Reglamentą Nr. 40/94 (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Malaysia Dairy Industries, C‑320/12, EU:C:2013:435, 34 ir 35 punktus).
74 Teisingumo Teismas jau turėjo progą nuspręsti, kad nors, atsižvelgiant į jos įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, sąvoka „nesąžiningumas“ reiškia nesąžiningą tikslą ar ketinimą, ji, be kita ko, turi būti suprantama prekių ženklų teisės taikymo kontekste, kuris susijęs su komercine veikla. Teisės aktais dėl Europos Sąjungos prekių ženklo konkrečiai siekiama prisidėti kuriant neiškraipytos konkurencijos sistemą Sąjungoje, kur kiekviena įmonė, siekianti pritraukti klientus savo prekių ar paslaugų kokybe, turi turėti galimybę įregistruoti kaip prekių ženklus žymenis, leidžiančius vartotojams neklystamai atskirti jos prekes ar paslaugas nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret / EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
75 Taigi Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punkte ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas absoliutus negaliojimo pagrindas taikomas, kai iš reikšmingų ir neprieštaringų įrodymų matyti, kad prekių ženklo savininkas pateikė paraišką įregistruoti šį prekių ženklą ne siekdamas sąžiningai dalyvauti konkurencinėje kovoje, bet ketindamas, nesilaikydamas sąžiningos praktikos, pažeisti trečiųjų asmenų interesus arba net negalvodamas apie konkretų trečiąjį asmenį įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas, visų pirmą šio sprendimo pirmesniame punkte primintą esminę kilmės nuorodos funkciją (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Ma azacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret / EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 46 punktas).
76 Prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo ar jos nagrinėjimo momentu prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo neprivalo nurodyti ar tiksliai žinoti, kaip jis naudos prašomą įregistruoti prekių ženklą, ir kad jis turi penkerių metų terminą pradėti naudojimą iš tikrųjų pagal esminę šio prekių ženklo funkciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Deutsches Patent- und Markenamt (#darferdas?), C‑541/18, EU:C:2019:725, 22 punktą).
77 Vis dėlto, kaip savo išvados 109 punkte pažymėjo generalinis advokatas, prekių ženklo įregistravimas, kai pareiškėjas neketina jo naudoti prekėms ir paslaugoms, kurioms skirta ši registracija, gali būti laikomas nesąžiningu, jeigu prekių ženklo paraiška negali būti pateisinama atsižvelgiant į Reglamente Nr. 40/94 ir Pirmojoje direktyvoje 89/104 numatytus tikslus. Vis dėlto toks nesąžiningumas gali būti tik tuomet, kai iš reikšmingų ir neprieštaringų įrodymų matyti, kad prekių ženklo savininkas pateikė paraišką įregistruoti šį prekių ženklą ne siekdamas sąžiningai dalyvauti konkurencinėje kovoje, bet ketindamas, nesilaikydamas sąžiningos praktikos, pažeisti trečiųjų asmenų interesus arba net negalvodamas apie konkretų trečiąjį asmenį įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas.
78 Prekių ženklo paraišką pateikusio asmens nesąžiningumas negali būti preziumuojamas remiantis vien konstatavimu, kad registracijos paraiškos pateikimo momentu šis pareiškėjas nevykdė ekonominės veiklos, susijusios su minėtoje paraiškoje nurodytomis prekėmis ir paslaugomis.
79 Antra, reikia nustatyti, ar Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 3 dalį ir Pirmosios direktyvos 89/104 13 straipsnį reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai prekių ženklą ketinama naudoti pagal jo pagrindines funkcijas tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms skirta registracija, šio prekių ženklo registracija paskelbiama negaliojančia tik toms prekėms ar paslaugoms.
80 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 125 punkte, kad iš šių nuostatų aiškiai matyti, jog kai negaliojimo pagrindas yra susijęs tik su tam tikromis registracijos paraiškoje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, prekių ženklo registracija turi būti pripažinta negaliojančia tik šioms prekėms ar paslaugoms.
81 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punktas ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo paraiškos pateikimas, visiškai neketinant to prekių ženklo naudoti registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra nesąžiningas veiksmas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jei šio prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo ketino, nesilaikydamas sąžiningos praktikos, pažeisti trečiųjų asmenų interesus arba net negalvodamas apie konkretų trečiąjį asmenį įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas. Kai ketinimo naudoti prekių ženklą pagal jo esmines funkcijas nebuvimas yra susijęs tik su tam tikromis prekių ženklo paraiškoje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, toks paraiškos pateikimas yra nesąžiningas tik tiek, kiek jis susijęs su tomis prekėmis ar paslaugomis.
Dėl penktojo klausimo
82 Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Pirmoji direktyva 89/104 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo turi deklaruoti, kad prekių ženklas naudojamas registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms arba kad ji sąžiningai ketina jį atitinkamai naudoti.
83 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip buvo priminta šio sprendimo 56 punkte, šios direktyvos septintoje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad joje numatyti absoliutūs negaliojimo pagrindai išvardyti išsamiai, net jeigu kai kurie iš šių motyvų yra neprivalomi valstybėms narėms. Taigi pagal minėtą direktyvą valstybėms narėms draudžiama šią direktyvą perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtinti kitus atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindus nei numatytieji minėtoje direktyvoje.
84 Vis dėlto, kaip matyti iš Pirmosios direktyvos 89/104 penktos konstatuojamosios dalies, valstybės narės išsaugo laisvę nustatyti registravimo būdu įgytų prekių ženklų registravimo, registracijos panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia procedūrines nuostatas.
85 Iš to išplaukia, kad nors valstybės narės gali nustatyti joms tinkamas procedūrines nuostatas, praktiškai tokios nuostatos negali lemti Pirmojoje direktyvoje 89/104 nenumatytų atsisakymo registruoti pagrindų ar negaliojimo pagrindų įtvirtinimo.
86 Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinio prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo, remdamasis paprasčiausiu procedūriniu reikalavimu, susijusiu su prekių ženklo registracija, turi pripažinti, kad šis prekių ženklas naudojamas prekėms ir paslaugoms, nurodytoms registracijos paraiškoje, arba kad jis sąžiningai ketina jį atitinkamai naudoti, negali būti laikoma nesuderinama su Pirmosios direktyvos 89/104 nuostatomis. Nors tokios pareigos deklaruoti pažeidimas gali būti laikomas įrodymu, galinčiu patvirtinti galimą pareiškėjo nesąžiningumą prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu, toks pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti atitinkamo prekių ženklo registraciją negaliojančia.
87 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pirmoji direktyva 89/104 turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo turi deklaruoti, jog šis prekių ženklas naudojamas registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms arba kad jis sąžiningai ketina jį atitinkamai naudoti, tačiau tokios pareigos pažeidimas pats savaime negali būti laikomas pagrindu pripažinti jau įregistruoto prekių ženklo registraciją negaliojančia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
88 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo), iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1891/2006, 7 ir 51 straipsniai ir 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad Bendrijos prekių ženklo arba nacionalinio prekių ženklo registracija negali būti visiškai ar iš dalies pripažįstama negaliojančia dėl to, kad prekės ir paslaugos, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas, apibūdintos nepakankamai aiškiai ir tiksliai.
2. Reglamento Nr. 40/94, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1891/2006, 51 straipsnio 1 dalies b punktas ir Pirmosios direktyvos 89/104 3 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklo paraiškos pateikimas, visiškai neketinant to prekių ženklo naudoti registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra nesąžiningas veiksmas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jei šio prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo ketino, nesilaikydamas sąžiningos praktikos, pažeisti trečiųjų asmenų interesus arba, net negalvodamas apie konkretų trečiąjį asmenį, įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas. Kai ketinimo naudoti prekių ženklą pagal jo esmines funkcijas nebuvimas yra susijęs tik su tam tikromis prekių ženklo paraiškoje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, toks paraiškos pateikimas yra nesąžiningas tik tiek, kiek jis susijęs su tomis prekėmis ar paslaugomis.
3. Pirmoji direktyva 89/104 turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo turi deklaruoti, kad šis prekių ženklas naudojamas registracijos paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, arba kad jis sąžiningai ketina jį atitinkamai naudoti, tačiau tokios pareigos pažeidimas pats savaime negali būti laikomas pagrindu pripažinti jau įregistruoto prekių ženklo registraciją negaliojančia.
Parašai.