TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. kovo 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – EB 88 straipsnio 3 dalis – Neteisėta pagalba, pripažinta suderinama su bendrąja rinka – Komisijos sprendimo panaikinimas – Nacionaliniai teismai – Prašymas susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą – Teismo proceso sustabdymas, kol Komisija priims naują sprendimą – Išimtinės aplinkybės, galinčios apriboti pareigą grąžinti pagalbą“
Byloje C‑1/09
dėl Conseil d'État (Prancūzija) 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. sausio 2 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Centre d’exportation du livre français (CELF),
Ministre de la Culture et de la Communication
prieš
Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE),
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai C. Toader, K. Schiemann, P. Kūris ir L. Bay Larsen (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Cruz Villalón,
posėdžio sekretorė R. Șereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. sausio 13 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Centre d’exportation du livre français (CELF), atstovaujamos advokatų O. Schmitt ir A. Tabouis,
– Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE), atstovaujamos advokato N. Coutrelis,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. Belliard, G. de Bergues ir B. Beaupère-Manokha,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. M. Wissels ir Y. de Vries,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J.‑P. Kepenne ir B. Stromsky,
– ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos X. Lewis, B. Alterskjær ir L. Armati,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su EB 88 straipsnio 3 dalies aiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas byloje tarp Centre d’exportation du livre français (CELF) (toliau – CELF ) ir Ministre de la Culture et de la Communication bei Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE) (toliau – SIDE ) dėl Prancūzijos valstybės CELF suteiktos pagalbos.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
Faktinės bylos aplinkybės ir procesas Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme
3 Iki 2009 m. kooperatinė akcinė bendrovė CELF vykdė eksporto tarpininko veiklą.
4 Pagal CELF įstatus jos misija buvo tiesiogiai vykdyti knygų, brošiūrų ar kitų informacinių leidinių užsakymus į užsienį ir Prancūzijos užjūrio teritorijas bei departamentus ir bendrai, pasinaudojant šiomis priemonėmis, vykdyti bet kokią kitą veiklą, padedančią skleisti prancūzų kultūrą visame pasaulyje.
5 Nuo 1980 m. iki 2002 m. CELF iš Prancūzijos valstybės gavo veiklos subsidijas, skirtas papildomoms išlaidoms, susidarančioms vykdant nedidelius knygų prancūzų kalba užsakymus, gaunamus iš užsienyje esančių knygynų, kompensuoti.
6 1992 m. CELF konkurentui SIDE padavus skundą, Europos Bendrijų Komisija 1993 m. gegužės 18 d. Sprendime NN 127/92, apie kurį pranešimas buvo paskelbtas 1993 m. birželio 25 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje pavadinimu „Pagalba prancūziškų knygų eksportuotojams“ (OL C 174, p. 6), pripažino, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka ir todėl ji manė, kad dėl jos nereikia pateikti prieštaravimų.
7 1995 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu SIDE prieš Komisiją (T‑49/93, Rink. p. II‑2501) Pirmosios instancijos teismas panaikino šį sprendimą subsidijų, skirtų vien kompensuoti CELF papildomas išlaidas, susidarančias vykdant nedidelius knygų prancūzų kalba užsakymus, gaunamus iš užsienyje esančių knygynų, atžvilgiu. Jis nusprendė, kad Komisija turėjo pradėti EB sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (dabar 88 straipsnio 2 dalis) numatytą ginčo procedūrą.
8 1998 m. birželio 10 d. Sprendime 1999/133/EB dėl valstybės pagalbos Coopérative d’exportation du livre français (CELF) (OL L 44, p. 37) Komisija konstatavo, kad pagalba neteisėta, tačiau dar kartą pripažino, kad valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.
9 2002 m. vasario 28 d. Sprendimu SIDE prieš Komisiją (T‑155/98, Rink. p. II‑1179) Pirmosios instancijos teismas panaikino šį sprendimą tiek, kiek juo ši pagalba pripažinta suderinama su bendrąja rinka dėl to, kad apibrėždama atitinkamą rinką Komisija esą padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
10 2004 m. balandžio 20 d. Sprendimu 2005/262/EB dėl Prancūzijos pagalbos, suteiktos Prancūziškos knygos eksporto kooperatyvui (CELF) (OL L 85, p. 27), Komisija trečią kartą pagalbą pripažino suderinama su bendrąja rinka.
11 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimu SIDE prieš Komisiją (T‑348/04, Rink. p. II‑625) Pirmosios instancijos teismas panaikino šį teigiamą sprendimą dėl to, kad, užuot taikiusi nagrinėjamu laikotarpiu galiojusias materialines normas, taikydama EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą laikotarpiui iki 1993 m. lapkričio 1 d., Komisija esą padarė teisės klaidą, o nagrinėdama pagalbos suderinamumą – akivaizdžią vertinimo klaidą.
12 2009 m. balandžio 8 d. Komisija priėmė sprendimą išplėsti 1996 m. pradėtą formalią tyrimo procedūrą, kad išsakytų savo abejones dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo atsižvelgiant į minėtą 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą SIDE prieš Komisiją ir leistų Prancūzijos Respublikai, pagalbos gavėjai ir kitoms suinteresuotosioms šalims dar kartą pareikšti savo nuomonę prieš priimant galutinį sprendimą.
13 2009 m. balandžio 25 d. sprendimu Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinis teismas), atsižvelgęs į CELF finansinę situaciją, šios įmonės atžvilgiu pradėjo apsaugos procedūrą ir nustatė šešių mėnesių stebėjimo laikotarpį.
14 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Tribunal de commerce de Paris, konstatavęs, kad įmonė yra nemoki, o jos skolos yra tokios, kad ji nebegali tęsti veiklos, priėmė sprendimą dėl CELF likvidavimo bei paskyrė likvidatorių.
15 Remiantis Teisingumo Teismui per žodinę proceso dalį pateikta informacija, po šio sprendimo CELF sustabdė veiklą.
Procesas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir prejudiciniai klausimai
16 CELF ir Ministre de la Culture et de la Communication dėl 2004 m. spalio 5 d. Cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis administracinis teismas) sprendimo, kuriuo Prancūzijos valstybei nurodyta per tris mėnesius nuo pranešimo apie jį imtis veiksmų susigrąžinti iš CELF už užsienyje įsteigtų knygynų mažų knygų užsakymų vykdymą pervestas sumas, priešingu atveju mokant 1 000 EUR baudą už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną, pateikė kasacinius skundus Conseil d’État (Valstybės Taryba).
17 Kasacinėje instancijoje ieškovai, be kita ko, tvirtino, jog byloje Cour administrative d’appel turėjo nuspręsti, kad Komisijai pagalbą pripažinus suderinama su bendrąja rinka išnyko pareigą ją grąžinti, kuri iš esmės atsiranda valstybei narei neteisėtai, pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį, įgyvendinus pagalbos priemones.
18 2006 m. kovo 29 d. sprendimu Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar (EB) 88 straipsnis leidžia valstybei, kurios pagalba įmonei buvo neteisėta, o neteisėtumą konstatavo tos valstybės teismai, nes apie pagalbą nebuvo iš anksto pranešta < ... > Komisijai, kaip tai numato šio 88 straipsnio 3 dalis, nesusigrąžinti pagalbos iš ją gavusio ūkio subjekto dėl to, kad trečiajam asmeniui kreipusis į Komisiją, ši pripažino pagalbą suderinamą su bendrosios rinkos nuostatomis ir taip veiksmingai užtikrino išimtinę kontrolę, kurią ji vykdo tokio suderinamumo atžvilgiu?
2. Jei būtų pripažinta, jog ši grąžinimo pareiga egzistuoja, ar apskaičiuojant grąžintinas sumas reikia atsižvelgti į laikotarpius, kai pagalbą Komisija pripažino suderinamą su bendrosios rinkos taisyklėmis <...> iki Pirmosios instancijos teismui panaikinant šiuos sprendimus?“
19 Atsakydamas į šiuos klausimus Teisingumo Teismas 2008 m. vasario 12 d. Sprendime CELF ir Ministre de la Culture et de la Communication (C‑199/06, Rink. p. I‑469, toliau – Sprendimas CELF I) nusprendė:
„1. EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį reikia aiškinti taip, jog nacionalinis teismas neprivalo nurodyti sugrąžinti pažeidžiant šią nuostatą suteiktą pagalbą tuo atveju, jei Komisija priėmė galutinį sprendimą, pripažįstantį šią pagalbą suderinamą su bendrąja rinka EB 87 straipsnio prasme. Nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę turi priteisti iš pagalbos gavėjo palūkanas už neteisėtumo laikotarpį. Pagal savo nacionalinę teisę jis prireikus, be to, dar gali nurodyti grąžinti neteisėtą pagalbą, nepažeidžiant valstybės narės teisės vėliau ją įgyvendinti iš naujo. Jis taip pat gali tenkinti reikalavimus atlyginti dėl neteisėtos pagalbos patirtą žalą.
2. Tokioje procesinėje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, iš EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio kylanti pareiga ištaisyti pagalbos neteisėtumo pasekmes, apskaičiuojant pagalbos gavėjo mokėtinas sumas, yra taikytina, išskyrus išimtines aplinkybes, ir laikotarpio nuo Komisijos sprendimo, pripažįstančio šią pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, priėmimo iki šio sprendimo panaikinimo Bendrijos teisme atžvilgiu.“
20 Remdamasi šiais atsakymais, 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Conseil d’État nurodė Ministre de la Culture et de la Communication imtis veiksmų išieškoti iš CELF palūkanas už laikotarpius:
– nuo 1980 m., kada pagalba pradėta teikti, iki prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dienos,
– nuo prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dienos iki tos dienos, kada pagalba arba bus galutinai pripažinta suderinama su bendrąja rinka, arba bus visiškai sugrąžinta.
21 Dėl pačios suteiktos pagalbos grąžinimo ji nusprendė, kad sprendimas byloje priklauso nuo Bendrijos teisės išaiškinimo po to, kai priėmus Sprendimą CELF I Pirmosios instancijos teismas minėtu 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimu SIDE prieš Komisiją dar kartą panaikino Komisijos sprendimą.
22 Todėl Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar nacionalinis teismas gali sustabdyti bylos dėl pareigos grąžinti valstybės pagalbą nagrinėjimą, kol <...> Komisija, priimdama galutinį sprendimą, išsakys nuomonę dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, jei Bendrijos teismas panaikino pirmąjį sprendimą, kuriuo Komisija šią pagalbą pripažino suderinamą?
2. Ar situacija, kai Komisija tris kartus pripažino pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, o <...> Pirmosios instancijos teismas šiuos sprendimus panaikino, gali būti laikoma išimtine aplinkybe, lemiančia tai, kad nacionalinis teismas nuspręstų apriboti pareigą susigrąžinti pagalbą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi su prašymu, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, gali atidėti sprendimo dėl šio prašymo priėmimą, kol Komisija priims sprendimą dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, panaikinus ankstesnį teigiamą sprendimą.
24 Sprendimo CELF I 61 ir 63 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo:
– pagal EB 231 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu ieškinys yra pagrįstas, Bendrijos teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu, o panaikinus ginčijamą sprendimą, jis retroaktyviai išnyksta visų teisės subjektų atžvilgiu,
– Bendrijos teismui panaikinus teigiamą sprendimą laikoma, kad panaikintas sprendimas nagrinėjamos pagalbos nepripažino suderinama.
25 Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija yra analogiška situacijai, kai remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi kreipiamasi į nacionalinį teismą, nors Komisija dar nėra priėmusi jokio sprendimo dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.
26 Todėl reikia pažymėti, kad EB 88 straipsnio 3 dalimi nacionaliniams teismams pavedama užduotis iki galutinio Komisijos sprendimo priėmimo užtikrinti asmenų teises, jei valstybės valdžios institucijos nepaisytų šioje nuostatoje numatyto draudimo (Sprendimo CELF I 38 punktas).
27 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas 1996 m. liepos 11 d. Sprendime SFEI ir kt. (C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 44 ir 50–53 punktai) iš esmės nusprendė, kad:
– Komisijai pradėjus tyrimo procedūrą, tai nacionalinių teismų neatleidžia nuo pareigos užtikrinti asmenų teises, kai yra pažeidžiama išankstinio pranešimo pareiga,
– kai yra tikėtina, jog iki galutinio nacionalinio teismo sprendimo priėmimo praeis tam tikras laikas, pavyzdžiui, kai jis prašo Komisijos paaiškinimų dėl valstybės pagalbos sąvokos aiškinimo arba pateikia Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, nacionalinis teismas turi įvertinti būtinybę priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kad apsaugotų šalių interesus.
28 Taigi jis pabrėžė nacionaliniam teismui nustatytą pareigą neatidėti prašymų dėl apsaugos priemonių nagrinėjimo.
29 Iš tikrųjų EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys yra grindžiamas apsaugos tikslu – užtikrinti, kad nesuderinama pagalba niekada nebūtų įgyvendinama. Tokia prevencija siekiama, kad būtų įgyvendinama tik suderinama pagalba. Siekiant šio tikslo, pagalbos projekto įgyvendinimas yra atidedamas iki to laiko, kai Komisijai priėmus galutinį sprendimą išnyks abejonės dėl jo suderinamumo (Sprendimo CELF I 47 ir 48 punktai).
30 Todėl nacionalinių teismų užduoties tikslas yra priimti tinkamas priemones, kurios ištaisytų pagalbos įgyvendinimo neteisėtumą, kad pagalbos gavėjas negalėtų ja laisvai disponuoti laikotarpiu, kol Komisija priims sprendimą.
31 Sprendimas atidėti sprendimo priėmimą de facto sukeltų tokias pačias pasekmes kaip ir sprendimas atmesti prašymą dėl apsaugos priemonių. Jo priėmimas iš tikrųjų reikštų tai, kad iki Komisijos sprendimo nebūtų priimtas joks sprendimas dėl šio prašymo pagrįstumo. Jis leistų ir toliau gauti pagalbą laikotarpiu, kada draudžiama ją įgyvendinti, o tai būtų nesuderinama su pačiu EB 88 straipsnio 3 dalies tikslu ir padarytų šią nuostatą neveiksmingą.
32 Todėl nacionalinis teismas negali atidėti sprendimo priėmimo, nes pažeisdamas taikytinų nacionalinių procedūrų veiksmingumo principą jis padarytų EB 88 straipsnio 3 dalį neveiksmingą.
33 Tai, kad Bendrijos teismas panaikino pirmąjį teigiamą Komisijos sprendimą, negali pateisinti kitokio šios problemos sprendimo, kuris būtų grindžiamas argumentu, jog tokiu atveju Komisija pagalbą vėliau vėl galėtų pripažinti suderinama su bendrąja rinka.
34 EB 88 straipsnio 3 dalies tikslas akivaizdžiai yra grindžiamas tuo, kad kol Komisija nepriima naujo sprendimo, negali būti preziumuojama, jog jo turinys bus teigiamas.
35 Pareiga nedelsiant priimti sprendimą dėl apsaugos priemonių nereiškia, kad teismas, į kurį kreiptasi, privalo iš tikrųjų nustatyti tokias priemones.
36 Pareiga nustatyti apsaugos priemones egzistuoja tik tada, kai yra tenkinamos tokių priemonių nustatymo sąlygos, t. y. jei kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos nekelia abejonių, pagalba netrukus bus arba jau buvo suteikta ir jei nėra išimtinių aplinkybių, kurios pagalbos susigrąžinimą padarytų netikslingą. Jei šios sąlygos netenkinamos, nacionalinis teismas turi atmesti prašymą.
37 Priimdamas sprendimą dėl prašymo nacionalinis teismas gali arba nurodyti sugrąžinti pagalbą su palūkanomis, arba, pavyzdžiui, kaip siūlo Komisija savo Pranešimo 2009/C 85/01 dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės 62 punkte, pervesti lėšas į blokuojamą sąskaitą, kad gavėjas negalėtų jomis disponuoti, nepažeidžiant teisės gauti palūkanas už laikotarpį nuo pagalbos išankstinio įgyvendinimo ir jos pervedimo į tokią blokuojamą sąskaitą.
38 Tačiau EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos „sustabdyti veiksmus“ šioje stadijoje būtų nepaisoma, jei paprasčiausia reikėtų sumokėti tik palūkanas nuo sumų, kurios liktų įmonės sąskaitose. Iš tikrųjų nėra akivaizdu, kad neteisėtai valstybės pagalbą gavusi įmonė kitu atveju galėtų įprastomis rinkos sąlygomis gauti tokio pat dydžio paskolą iš finansų institucijos ir disponuoti šia suma iki Komisijos sprendimo priėmimo.
39 Galiausiai pirmoji nacionalinio teismo pareiga yra priimti teigiamą arba neigiamą sprendimą.
40 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad nacionalinis teismas, į kurį remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi kreiptasi su prašymu, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, negali atidėti sprendimo dėl šio prašymo priėmimo, kol Komisija priims sprendimą dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, panaikinus ankstesnį teigiamą sprendimą.
Dėl antrojo klausimo
41 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tai, kad Komisija priėmė tris sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka, savaime gali būti laikoma išimtine aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią pagalbą apribojimą, kai ji buvo įgyvendinta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį.
42 Reikia priminti, kad Sprendime CELF I Teisingumo Teismas numatė galimybę vertinant pareigą ištaisyti pagalbos neteisėtumą atsižvelgti į išimtines aplinkybes, įskaitant ir atvejį, kai ši pareiga apsiriboja palūkanų mokėjimu.
43 Šio sprendimo 65 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad neteisėtos pagalbos gavėjas gali remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kurios pagrįstai galėjo sukelti jo lūkesčius dėl šios pagalbos teisėtumo, ir todėl ginčyti pareigą ją grąžinti.
44 Jis taip nusprendė atsižvelgęs į situaciją pagrindinėje byloje, kai Komisija jau buvo priėmusi du teigiamus sprendimus, iš kurių du buvo panaikinti.
45 Tačiau Teisingumo Teismas iš karto pabrėžė, kad teigiamas Komisijos sprendimas negali sukelti teisėtų pagalbos gavėjo lūkesčių tada, kai, pirma, šis sprendimas per nustatytą terminą buvo užginčytas Teisingumo Teisme, kuris vėliau panaikino sprendimą, antra, kol nesibaigė terminas pateikti ieškinį, arba, pareiškus ieškinį, kol Bendrijos teismas nepriima galutinio sprendimo (Sprendimo CELF I 66–68 punktai).
46 Galiausiai jis pažymėjo, kad atsakymas į klausimą buvo pateiktas atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją (Sprendimo CELF I 69 punktas).
47 Tokia motyvacija turėjo leisti suprasti, kad tai, jog buvo priimti trys teigiami sprendimai, paskui laiku pareikšti ieškiniai dėl panaikinimo, iš kurių pirmieji du buvo patenkinti, o trečiasis dar buvo nagrinėjamas, nėra išimtinė aplinkybė.
48 Remiantis šioje byloje pateikto antrojo klausimo tekstu galima manyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano priešingai, – kad vienas po kito priimti teigiami sprendimai yra išimtinė aplinkybė.
49 Skelbiant Sprendimą CELF I trys teigiami Komisijos sprendimai jau buvo priimti.
50 Vienintelis naujas įvykis, atsitikęs prieš priimant antrąjį prejudicinį sprendimą, yra tas, kad Pirmosios instancijos teismas minėtu 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimu SIDE prieš Komisiją panaikino trečią teigiamą sprendimą.
51 Šis įvykis pats savaime negali sukelti teisėtų lūkesčių ir būti išimtine aplinkybė. Iš tikrųjų tai, kad vienas po kito buvo panaikinti trys sprendimai, o tai nutinka nedažnai, a priori reiškia, kad byla yra sudėtinga, ir, užuot sukėlusi teisėtus lūkesčius, turėtų dar daugiau padidinti gavėjo abejones dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.
52 Žinoma, galima teigti, kad trys vienas po kito paduoti ieškiniai ir trys panaikinimai yra labai reta situacija. Tačiau tokios aplinkybės yra normalaus teisminės sistemos veikimo pavyzdys, kai teisės subjektai, kurie mano, kad patirs pagalbos neteisėtumo pasekmes, turi galimybę pareikšti ieškinius dėl vienas po kito priimtų sprendimų, kuriuos jie laiko sukėlusiais tokią situaciją, panaikinimo.
53 Tokioje situacijoje kaip pagrindinėje byloje negalima teigti, kad egzistuoja išimtinė aplinkybė atsižvelgiant ir į teisinio saugumo principą, nes Teisingumo Teismas iš esmės yra nusprendęs, kad kol Komisija nepriėmė pagalbą patvirtinančio sprendimo ir kol nesibaigė terminas pateikti ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, gavėjas negali būti tikras dėl pagalbos teisėtumo, kuris vienintelis gali sukelti pagalbos gavėjo teisėtus lūkesčius, ir todėl negalima remtis nei teisėtų lūkesčių apsaugos, nei teisinio saugumo principais (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑91/01, Rink. p. I‑4355, 66 ir 67 punktus).
54 Galiausiai tokioje situacijoje, kokia yra pagrindinėje byloje, negalima teigti, kad egzistuoja išimtinė aplinkybė atsižvelgiant į proporcingumo principą. Iš tikrųjų neteisėtai suteiktos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos pripažinimo neteisėta pasekmė, ir todėl tokios pagalbos susigrąžinimas siekiant atkurti pirminę padėtį iš esmės nelaikytinas neproporcinga priemone atsižvelgiant į EB sutarties nuostatų tikslus valstybės pagalbos srityje (be kita ko, žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
55 Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad tai, jog Komisija priėmė tris iš eilės sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka ir kuriuos vėliau Bendrijos teismas panaikino, savaime negali būti laikoma išimtine aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią pagalbą apribojimą, kai ji buvo įgyvendinta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. Nacionalinis teismas, į kurį remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi kreiptasi su prašymu, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, negali atidėti sprendimo dėl šio prašymo priėmimo, kol Europos Bendrijų Komisija priims sprendimą dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, panaikinus ankstesnį teigiamą sprendimą.
2. Tai, kad Europos Bendrijų Komisija priėmė tris iš eilės sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka ir kuriuos vėliau Bendrijos teismas panaikino, savaime negali būti laikoma išimtine aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią pagalbą apribojimą, kai ji buvo įgyvendinta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį.
Parašai.