TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. rugsėjo 29 d.

Byla F‑74/10

Eugène Émile Kimman

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis – Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis – 2009 m. vertinimo procedūra – Paskyrimas į atliekamų pareigų lygį – Sprendimas skirti paaukštinimo balų – Vertinimo ataskaita – Ad hoc grupės nuomonė – Pareigos motyvuoti pažeidimas – Ex officio pateiktas pagrindas – Įrodinėjimo pareiga“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo E. E. Kimman prašo panaikinti jo vertinimo ataskaitą, parengtą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Komisija padengia savo ir ketvirtadalį ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Pareigūnai, vykdantys darbuotojų atstovavimo funkcijas – Komisijos įtvirtinta tvarka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas – Konstatavimas „ex officio“ – Ribos

3.      Pareigūnai – Ieškinys – Išankstinis administracinis skundas – Skundo ir ieškinio suderinamumas – Dalyko ir pagrindo sutapimas – Pagrindai ir argumentai, nenurodyti skunde, bet glaudžiai su juo susiję – Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

4.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Už ankstesnį vertinimą blogesnis vertinimas – Pareiga motyvuoti

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Pareigūnai, vykdantys darbuotojų atstovavimo funkcijas – Komisijos įtvirtinta tvarka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Vertintojų diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos – Akivaizdi vertinimo klaida – Sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

7.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

8.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Administracijos skiriami paaukštinimo balai – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa ir 45 straipsnis)

1.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų, kurias priėmė Komisija, 6 straipsnio 8 dalį vertintojai, rengdami pareigūno, vykdančio darbuotojų atstovavimo veiklą, vertinimo ataskaitą, turi atsižvelgti į ad hoc grupės nuomonę apie suinteresuotojo pareigūno darbo našumą, gebėjimus ir elgesį tarnyboje vykdant minėtą veiklą. Taigi ad hoc grupės nuomonės paminėjimo nepakanka, kad būtų įvykdyta vertintojams tenkanti pareiga atsižvelgti į minėtą nuomonę.

(žr. 37 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. balandžio 25 d. Sprendimo Lebedef‑Caponi prieš Komisiją, F‑71/06, 47 punktas.

2.      Nemotyvavimas arba nepakankamas motyvavimas yra viešosios tvarkos išlyga, kurią Sąjungos teismas bet kuriuo atveju privalo nagrinėti savo iniciatyva. Todėl savo iniciatyva nurodyti tai, kad motyvai nepateikti arba motyvavimas nepakankamas, reikia ne tik tada, kai ieškovas, pateikęs atitinkamų kaltinimų savo skunde, jų nepakartojo ieškinyje; tai reikia padaryti neatsižvelgiant į ikiteisminėje procedūroje pateiktus argumentus. Iš tikrųjų savo iniciatyva nurodant viešosios tvarkos išlygą siekiama ne kompensuoti ieškinio trūkumą, bet užtikrinti, kad būtų laikomasi taisyklės, kuri dėl savo svarbos nepriklauso nuo šalių valios, bet kuriame procedūros etape. Iš to matyti, kad institucija negali remtis tokios viešosios tvarkos išlygos nepriimtinumu vien dėl to, kad ieškovas jo nenurodė skunde.

Šios išvados nepaneigia argumentas, kad neturėtų būti leidžiama savo iniciatyva nurodyti pareigos motyvuoti pažeidimą, jeigu ieškovas atėmė iš administracijos galimybę per ikiteisminę procedūrą išspręsti problemą, susijusią su tuo, kad skųstas sprendimas buvo nemotyvuotas arba nepakankamai motyvuotas, nes tokio kaltinimo nepateikė skunde, kadangi institucija bet kuriuo atveju turi vykdyti jai tenkančias pareigas, prie kurių priskirtina ir pareiga motyvuoti.

Tačiau toks nustatymas ex officio susijęs tik su motyvų nepateikimu arba akivaizdžiai nepakankamu motyvavimu, o ne su konkrečios pareigos motyvuoti pažeidimu. Todėl jeigu bendros pareigos motyvuoti požiūriu vertinimo ataskaita yra pakankamai motyvuota, Sąjungos teismas neprivalo ex officio tikrinti, ar šioje vertinimo ataskaitoje pateikti vertinimai yra blogesni už pateiktus ankstesnėje vertinimo ataskaitoje, ir tokiu atveju išsiaiškinti, ar administracija įvykdė jai tenkančią konkrečią pareigą motyvuoti.

(žr. 44, 45 ir 49 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. spalio 27 d. Sprendimas Mancini prieš Komisiją, T‑508/93, 36 punktas; 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, T‑171/05, 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. kovo 6 d. Sprendimo Skareby prieš Komisiją, F‑46/06, 96 punktas.

3.      Išankstinio administracinio skundo ir ieškinio atitikties taisyklė pažeidžiama tik tuo atveju, jei teisme pareikšto ieškinio pagrindas skiriasi nuo nurodytojo skunde, „pagrindo“ sąvoką aiškinant plačiai. Kalbant apie reikalavimą dėl panaikinimo, „ginčo pagrindu“ laikytina tai, kad ieškovas ginčija ginčijamo akto turinio teisėtumą, arba tai, kad jis ginčija šio akto formos teisėtumą.

(žr. 46 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 119 punktas; 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bartha prieš Komisiją, F‑50/08, 34 punktas; 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Almeida Campos ir kt. prieš Tarybą, F‑14/09, 28 punktas; 2011 m. sausio 13 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, F‑77/09, 129 punktas.

4.      Administracija turi pareigą pakankamai ir išsamiai motyvuoti visas vertinimo ataskaitas, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suformuluoti pastabas dėl šios motyvacijos, ir šių reikalavimų laikymasis yra dar svarbesnis, kai vertinimo ataskaita yra blogesnė, palyginti su ankstesne vertinimo ataskaita.

(žr. 48 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. birželio 12 d. Sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, 27 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Micha prieš Komisiją, T‑50/04, 36 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 10 d. Sprendimo N prieš Parlamentą, F‑93/08, 86 punktas.

5.      Pagal Komisijos įtvirtintą vertinimo tvarką nuomonės, kurią ad hoc grupė pateikia per vertinimo ataskaitų, nurodytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje, rengimo procedūrą ir kuri dėl savo pobūdžio yra tik parengiamasis aktas, nemotyvavimas arba nepakankamas motyvavimas yra procedūrinis pažeidimas. Procedūrinis pažeidimas sukelia akto panaikinimą tik jei nesant šio pažeidimo procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks.

Tokios nuomonės nemotyvavimas arba nepakankamas motyvavimas galėtų daryti įtaką galutinės ataskaitos turiniui tik tuomet, jei ši nuomonė nukryptų nuo vertintojo pateiktų vertinimų. Tačiau jeigu per apeliacinę procedūrą nuomone patvirtinama vertinimo ataskaita, turi būti laikoma, kad šios nuomonės autoriai implicitiškai perima ataskaitoje pateiktus vertinimus ir nėra priežasčių manyti, kad vertintojas būtų pakeitęs ataskaitą, jeigu minėta nuomonė būtų buvusi motyvuota.

(žr. 76 ir 77 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑142/87, 48 punktas; 2001 m. spalio 18 d. Nutarties Kish Glass prieš Komisiją, C‑241/00 P, 36 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, 39 punktas.

6.      Vertintojai turi labai didelę diskreciją, kai sprendžia dėl asmenų, kuriuos jie turi įvertinti, darbo. Todėl Sąjungos teismo vykdoma teisminė vertinimo ataskaitų turinio priežiūra apribojama patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais. Sąjungos teismas negali tikrinti administracijos atlikto pareigūno profesinių gebėjimų vertinimo pagrįstumo, jeigu jame yra kompleksinių kokybinių vertinimų, kurių dėl jų pobūdžio negalima objektyviai patikrinti.

Klaida gali būti laikoma akivaizdžia, kai ją galima lengvai nustatyti atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos teisės aktų ledijas numatė taikyti administracijai naudojantis sprendimų priėmimo įgaliojimais.

Todėl siekiant nustatyti, kad administracija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą, įrodymų, kurių privalo pateikti ieškovas, turi pakakti paneigti sprendime padarytus įtikinamus administracijos vertinimus. Kitaip tariant, akivaizdžia klaida pagrįstas pagrindas turi būti atmestas, jei, nepaisant ieškovo pateiktų įrodymų, nagrinėjamas vertinimas gali būti laikomas tikru ar tinkamu.

Taip ypač yra tuo atveju, kai ginčijamame sprendime padaryta vertinimo klaidų, kurios, net vertinamos kartu, yra labai menkos ir nelėmė administracijos sprendimo.

Konkrečiai kalbant apie vertinimų, esančių vertinimo ataskaitose, teisminę kontrolę, pridurtina, kad jų apribojimas vien akivaizdžia klaida dar labiau pateisinamas tuo, jog Sąjungos teisėjas nežino tiesiogiai vertinamų pareigūnų padėties, o vertinimo procedūra apima administracines garantijas, nes joje dalyvauja vertinamas pareigūnas, jo viršininkai ir pariteto pagrindu sudaryta institucija.

(žr. 89–94 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, 59 punktas; 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo AICS prieš Parlamentą, T‑139/99, 39 punktas; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, 221 punktas; 2008 m. gegužės 21 d. Sprendimo Belfass prieš Tarybą, T‑495/04, 63 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Wenning prieš Europolą, F‑114/07, 111 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2010 m. vasario 23 d. Sprendimo Faria prieš VRDT, F‑7/09, 44 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Canga Fano prieš Tarybą, F‑104/09, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑281/11 P, 35 punktas,

7.      Jei rengiant vertinimo ataskaitas laikytasi pareigos motyvuoti ir jei vertinimas yra aiškiai individualus, o ne abstraktus, vertintojų turima didelė diskreciją leidžia daryti prielaidą, kad jie neprivalo vertinimo ataskaitoje nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios svarbios jų vertinimui pagrįsti, arba jų pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, kaip ir neprivalo nagrinėti arba atsakyti į visus vertinamojo užginčytus klausimus. Iš tikrųjų vertinimo ataskaita yra raštiškas ir oficialus pareigūno atlikto darbo kokybės įrodymas ir joje ne vien aprašomos nagrinėjamu laikotarpiu įvykdytos užduotys, bet vertinamos ir žmogiškosios savybės, kurias vertinamas asmuo parodė vykdydamas savo profesinę veiklą. Vertinimo ataskaita siekiama ne pateikti pareigūno atliktų darbų, kuriuos jis turėjo atlikti vykdydamas su jo darbo vieta susijusias užduotis, išsamų sąrašą, bet siekiama remiantis svarbiais įrodymais atskleisti kiekvieno pareigūno gebėjimus, naudingumą ir elgesį tarnyboje. Todėl tam, kad vertinimo ataskaita būtų teisėta, iš esmės pakanka, kad joje būtų nurodyti pareigūnų atliktų darbų, vertinamų gebėjimų, naudingumo ir elgesio tarnyboje atžvilgiu, svarbiausi aspektai.

(žr. 95 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gordon prieš Komisiją, C‑198/07 P, 44 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, 86 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo van Arum prieš Parlamentą, F‑139/07, 88 ir 101 punktai; minėto Sprendimo N prieš Parlamentą 46 punktas.

8.      Priimdama sprendimą skirti paaukštinimo balų administracija neturi nurodyti suinteresuotam pareigūnui, kaip įvertino kiekvieną iš kriterijų, kuriais remdamasi priėmė sprendimą, jei minėtas sprendimas, vertinamas kaip visuma, yra pakankamai motyvuotas ir, be to, preziumuojama, kad administraciniai aktai teisėti. Todėl tam, kad būtų patvirtinta vertinimo arba teisės klaida, nepakanka ieškovo konstatavimo, kad administracija aiškiai nenurodė, kaip atsižvelgė į paaukštinimo balų skyrimo kriterijų.

(žr. 115 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Behmer prieš Parlamentą, F‑47/07, 97 punktas.