BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. vasario 20 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo MEDINET paraiška – Ankstesni vaizdiniai nacionalinis ir tarptautinis prekių ženklai MEDINET – Prašymas pripažinti ankstesnių nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų pirmenybę – Ankstesni spalvoti prekių ženklai ir prašomas įregistruoti Bendrijos prekių ženklas, kurio jokia konkreti spalva nenurodyta – Žymenų tapatumo nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 34 straipsnis – Pareiga motyvuoti – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis – Tikslingumas rengti žodinį procesą – Reglamento Nr. 207/2009 77 straipsnis“
Byloje T‑378/11
Franz Wilhelm Langguth Erben GmbH & Co. KG, įsteigta Trabene-Trarbache (Vokietija), atstovaujama advokatų R. Kunze ir G. Würtenberger,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą K. Klüpfel ir G. Schneider,
atsakovę,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2010 m. gegužės 10 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1598/2010‑4), susijusio su teikiant paraišką įregistruoti vaizdinį žymenį MEDINET kaip Bendrijos prekių ženklą pateiktu prašymu pripažinti ankstesnių prekių ženklų pirmenybę,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas) ir K. O’Higgins,
posėdžio sekretorius C. Kristensen, administratorius,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. liepos 18 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. lapkričio 23 d.,
įvykus 2012 m. spalio 17 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2009 m. gruodžio 29 d. Franz Wilhelm Langguth Erben GmbH & Co. KG, remdamasi 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Vynai, putojantys vynai, gėrimai, kurių sudėtyje yra vyno“.
4 Ieškovė pagal Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnį kartu pateikė VRDT prašymą pripažinti pirmenybę ankstesnių vaizdinių nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų, kurie atitinkamai įregistruoti Vokietijoje Nr. 834732, ir kurių tarptautinė registracija Nr. 364053 galioja Austrijoje, Beniliukso šalyse, Čekijos Respublikoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje ir kurie sudaryti iš šio žymens:
5 2010 m. birželio 30 d. sprendimu ekspertė atmetė prašymą pripažinti ankstesnių nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų pirmenybę.
6 2010 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė pagal Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsnius dėl ekspertės sprendimo pateikė apeliaciją VRDT.
7 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Konkrečiai kalbant, ji nusprendė, kad Reglamento Nr. 207/209 34 straipsnio 1 dalyje numatytas prašymo pripažinti pirmenybę reikalavimas, pagal kurį prekių ženklai turi būti tapatūs, neįvykdytas, nes prašomo įregistruoti Bendrijos prekių ženklo atveju nenurodyta jokia konkreti spalva, o ankstesni nacionalinis ir tarptautinis prekių ženklai yra aukso spalvos.
Šalių reikalavimai
8 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
9 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
10 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi trimis ieškinio pagrindais, susijusiais su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 1 dalies, antra, minėto reglamento 75 straipsnio ir, trečia, su to paties reglamento 77 straipsnio pažeidimais.
11 Reikia vieną po kito išnagrinėti antrąjį, pirmąjį ir trečiąjį šiuos ieškinio pagrindus.
12 Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškinio 53 punkte ieškovė teikia nuorodą į daugybę argumentų, kuriais jau rėmėsi per procedūrą Apeliacinėje taryboje ir per ekspertės vykdomą procedūrą, ir pabrėžia, kad šie argumentai taip pat turi būti laikomi aiškia šio ieškinio dalimi.
13 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, jog svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų nurodytos, bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai, pačiame ieškinio tekste. Šiuo atžvilgiu, nors ieškinio tekstas specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas teikiant nuorodą į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinės argumentacijos elementų nebuvimo, kurie pagal atitinkamas nuostatas turi būti ieškinyje. Taigi, kadangi ieškovė konkrečiai nenurodo tikslių savo dokumentų punktų, kuriuose išdėstyti vykstant procedūrai VRDT išplėtoti argumentai, bendrąsias nuorodas į minėtus dokumentus reikia pripažinti nepriimtinomis (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Winzer Pharma prieš VRDT – Alcon (BAÑOFTAL), T‑346/09, neskelbiamo Rinkinyje, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/209 75 straipsnio pažeidimu
14 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal Reglamento Nr. 207/209 73 straipsnį VRDT sprendimai turi būti motyvuoti. Ši pareiga motyvuoti yra tokios pačios apimties kaip ir iš SESV 296 straipsnio išplaukianti pareiga, pagal kurią akto autoriaus argumentai turi atsispindėti aiškiai ir nedviprasmiškai. Tokia pareiga turi dvejopą tikslą: leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimą pagrindžiančias priežastis siekiant apginti savo teises ir suteikti Europos Sąjungos teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę. Tačiau negalima reikalauti, kad apeliacinės tarybos pateiktų išsamų atsakymą į kiekvieną jose šalių nurodytą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo priežastis ir suteikia kompetentingam teismui pakankamai informacijos, kad šis galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę (žr. 2012 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gucci prieš VRDT – Chang Qing Qing (GUDDY), T‑389/11, neskelbiamo Rinkinyje, 16 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
15 Be to, reikia priminti, kad pareiga motyvuoti sprendimus yra esminis formos reikalavimas, kuris turi būti atskiriamas nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais grindžiamas šis sprendimas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo neteisėtumą iš esmės, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti net jei pateikiami klaidingi motyvai (žr. minėto Sprendimo GUDDY 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
16 Pirma, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba nemotyvavo, kodėl atmetė ieškovės detalius argumentus, susijusius su VRDT apeliacinių tarybų sprendimais dėl prašymų pripažinti prioritetą arba pirmenybę, nors šie sprendimai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios beveik tapačios susiklosčiusioms šioje byloje.
17 Negalima pritarti šiam argumentui. Iš tikrųjų Apeliacinė taryba neturėjo detaliai išnagrinėti šių atskirų sprendimų, be to, ginčijamo sprendimo 21 punkte ji nurodė priežastis, dėl kurių nemano, kad ieškovės nurodyti sprendimai yra svarbūs. Taigi ji nurodė, kad šie sprendimai „prieštarauja nusistovėjusiai [VRDT] pirmosios instancijos skyrių praktikai“ ir taip pat „neatitinka galiojančių teisės aktų nuostatų“.
18 Antra, ieškovė mano: Apeliacinė taryba neįvykdė savo pareigos motyvuoti, kai konstatavo, kad Reglamente Nr. 207/209 nėra nuostatos, pagal kurią juodai baltas prekių ženklas yra saugomas visomis spalvomis. Ji priduria, kad jeigu Apeliacinė taryba būtų nagrinėjusi Bendrijos prekių ženklų teisės principus, kuriuos ji daug kartų minėjo esant šiam kontekstui, ji būtų konstatavusi, kad bent jau „prašymas iš dalies pripažinti pirmenybę“ šiuo atveju yra pagrįstas.
19 Šiems argumentams taip pat negalima pritarti. Iš tikrųjų, viena vertus, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 20 punkte Apeliacinė taryba ne tik tvirtino, kad „[Reglamente Nr. 207/209] neįtvirtintas teisinio saugumo principas, pagal kurį juodai baltas prekių ženklas saugomas visomis spalvomis“, bet ir nurodė, kad „atvirkščiai, reikia lyginti tokius prekių ženklus, kokie jie buvo įregistruoti, nes prekių ženklo spalva, nelygu atvejis, gali arba ne būti jo dominuojantys ir skiriamieji elementai, daryti įtaką arba ne bendram šio prekių ženklo sukeliamam įspūdžiui ir padidinti arba sumažinti panašumą (ir dėl to apsaugos sritį) atsižvelgiant į kitą prekių ženklą sudarančius elementus“.
20 Kita vertus, ieškovės argumentu, kad Apeliacinė taryba turėjo bent jau „prašymą iš dalies pripažinti pirmenybę“ pripažinti pagrįstu, iš tikrųjų Apeliacinė taryba kaltinama tuo, kad nesilaikė savo nuomonės, o ne tuo, kad nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Reikia priminti, kad atsižvelgiant į šio sprendimo 15 punkte nurodytą teismo praktiką, motyvų pagrįstumo klausimą reikia atskirti nuo pareigos motyvuoti.
21 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti: Apeliacinė taryba pakankamai motyvavo priežastis, dėl kurių atsisakė patenkinti teikiant paraišką įregistruoti vaizdinį žymenį MEDINET kaip Bendrijos prekių ženklą pateiktą prašymą pripažinti ankstesnių prekių ženklų pirmenybę, ir tai leido ieškovei ginti savo teises, o Sąjungos teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę.
22 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/209 34 straipsnio 1 dalies pažeidimu
23 Visų pirma reikia pažymėti, kad nors Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime ir šalys savo pareiškimuose prašomą įregistruoti Bendrijos prekių ženklą nurodo kaip juodai baltą, tai reiškia ne tai, kad prašomas įregistruoti Bendrijos prekių ženklas yra juodos ir baltos spalvų, o tai, kad jokia konkreti šio ženklo spalva nebuvo nurodyta.
24 Ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 1 dalį, kai atsisakė patenkinti teikiant paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą MEDINET pateiktą prašymą pripažinti ankstesnių nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų pirmenybę.
25 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 1 dalį ankstesnio prekių ženklo, įregistruoto valstybėje narėje, taip pat ir Beniliukso šalyse arba įregistruoto pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus, savininkas, padavęs paraišką tapatų prekių ženklą įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą tapačioms prekėms ar paslaugoms arba priskiriamoms prie tų prekių ar paslaugų, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, gali prašyti Bendrijos prekių ženklui pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę toje valstybėje narėje, kurioje arba kuriai jis yra įregistruotas.
26 Kad būtų patenkintas prašymas pripažinti ankstesnio nacionalinio prekių ženklo pirmenybę pateikiant paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos: ankstesnis prekių ženklas ir prašomas įregistruoti Bendrijos prekių ženklas turi būti tapatūs; prašomo įregistruoti Bendrijos prekių ženklo žymimos prekės ar paslaugos turi būti tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, arba priskiriamos prie šių prekių ar paslaugų; nagrinėjamų prekių ženklų savininkas turi būti tas pats (2012 m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Shang prieš VRDT (justing), T‑103/11, 14 punktas).
27 Reikia priminti, kad žymuo yra tapatus prekių ženklui tuo atveju, kai jis pakartoja visas prekių ženklo sudedamąsias dalis jų nepakeisdamas ir nieko nepridėdamas arba kai jis, vertinamas kaip visuma, turi tokių nedidelių skirtumų, kad vidutinis vartotojas gali jų nepastebėti (minėto Sprendimo justing 16 punktas).
28 Žymens ir prekių ženklo tapatumo sąlyga turi būti aiškinama siaurai dėl tokio tapatumo padarinių. Šiuo atveju, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 2 dalimi, Bendrijos prekių ženklo savininkas, kurio prašymas pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę buvo patenkintas, jei atsisakytų ankstesnio prekių ženklo arba leistų pasibaigti jo galiojimo laikui, galėtų toliau naudotis tokiomis teisėmis, kokias būtų turėjęs, jeigu būtų išlikusi ankstesnio prekių ženklo registracija (minėto Sprendimo justing 17 punktas).
29 Šioje byloje prašomo įregistruoti Bendrijos prekių ženklo ir ankstesnio nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų žymimų prekių tapatumas neginčijamas. Šalys taip pat sutaria, kad nagrinėjamų prekių ženklų savininkas yra tas pats.
30 Be to, reikia pažymėti, kad nors ankstesniuose nacionaliniame ir tarptautiniame prekių ženkluose ir prašomame įregistruoti Bendrijos prekių ženkle yra bendras žodinis elementas, t. y. „medinet“, esantis kryžių vaizduojančioje formoje, pirmieji yra aukso spalvos, o antrojo atveju jokia konkreti spalva nenurodyta.
31 Ieškovė visų pirma mano, kad siekdama patikrinti, ar žymens ir prekių ženklo tapatumo sąlyga įvykdyta, Apeliacinė taryba turėjo taikyti protesto procedūrose išplėtotus su prekių ženklų tapatumu susijusius principus. Be to, ji mano, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į apsaugos dalyko ir apimties skirtumą. Galiausiai prašymas pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę nereiškia, kad atsisakius nacionalinių teisių Bendrijos prekių ženklas galioja atitinkamose šalyse remiantis minėtų nacionalinių teisių prioritetu. Atvirkščiai, Bendrijos prekių ženklu atitinkamoje šalyje suteikiamos apsaugos apimtis visuomet priklausys nuo prekių ženklų, kurių pirmenybę prašoma pripažinti, teikiamos apsaugos apimties. Taigi šioje byloje kyla nagrinėjamais prekių ženklais teikiamos apsaugos apimties klausimas.
32 Kalbėdama apie prekių ženklų tapatumą ginčijamo sprendimo 15 punkte Apeliacinė taryba manė, kad „prekių ženklai nėra tapatūs, jei ankstesnis prekių ženklas yra spalvotas, o prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą, toks nėra“. Ginčijamo sprendimo 18 punkte ji pridūrė, kad „prašymą pripažinti pirmenybę pripažinus pagrįstu, iš tikrųjų tai reikštų, kad ankstesnis spalvotas prekių ženklas keičiamas juodai balto prekių ženklo apsauga, t. y. kad keičiamas prekių ženklo vaizdas“. Galiausiai ginčijamo sprendimo 19 punkte ji nusprendė, kad „iš pateiktų registro išrašų galima tik sunkiai atskirti žodinį elementą [„medinet“], kuris vis dėlto Bendrijos prekių ženklo paraiškoje yra aiškiai įskaitomas“ ir kad „registro išrašuose šis žodinis elementas yra šviesesnis už foną, o Bendrijos prekių ženklo paraiškoje jis yra tamsesnis už foną (juodas baltame fone).
33 Kalbėdama apie nagrinėjamų prekių ženklų apsaugos apimtį, ginčijamo sprendimo 20 punkte Apeliacinė taryba nurodė: „ankstesnio prekių ženklo ar netgi prekių ženklo, kurį prašoma įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą (darant prielaidą, kad jis vėliau bus įregistruotas), apsaugos apimtis šiuo atveju nėra nagrinėjama“, „apsaugos dalykas turi būti toks pats, nes kitaip prekių ženklai negali būti tapatūs“ ir „tai matyti iš nuorodos į [Teisingumo Teismo] Sprendimą Arthur-et-Félicie“.
34 Reikia pažymėti, kad, kaip nurodė VRDT per teismo posėdį, „nuorodą į [Teisingumo Teismo] Sprendimą Arthur-et-Félicie“ reikia suprasti kaip nuorodą į 2003 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimą LTJ Diffusion (C‑291/00, Rink. p. I‑2799).
35 Be to, Apeliacinė taryba atmetė ieškovės nuorodą į 2009 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą LIBRO prieš VRDT – Causley (LiBRO) (T‑418/07, neskelbiamas Rinkinyje) ir nurodė, kad ji yra „nesvarbi, nes šis sprendimas susijęs <...> tik su galimybės supainioti vertinimu ir šiuo atžvilgiu prekių ženklų panašumo laipsniu“ (ginčijamo sprendimo 20 punktas).
36 Be to, anot Apeliacinės tarybos:
„nagrinėjant prašymą pripažinti pirmenybę, vis dėlto atmestini spekuliaciniai argumentai dėl nagrinėjamo prekių ženklo apsaugos apimties <...> galimų trečiųjų šalių prekių ženklų atžvilgiu. Prekių ženklų tapatumo sąvoka [Reglamento Nr. 207/209] 34 straipsnyje nebūtinai turi būti aiškinama [lygiai taip pat], kaip ir kitose nuostatose, pavyzdžiui, [Reglamento Nr. 207/209] 8 straipsnio 1 dalies a punkte arba vertinant tapačios (įregistruotos) formos naudojimą taikant [minėto reglamento] 15 straipsnio 1 dalį“ (ginčijamo sprendimo 20 punktas).
37 Šiuo klausimu atsakyme į ieškinį VRDT tvirtina: priešingai, nei tvirtina ieškovė, su Reglamento Nr. 207/209 8 straipsnio 1 dalimi susijusi teismo praktika nėra svarbi norint taikyti minėto reglamento 34 straipsnį, nes vartotojų suvokimas, kuris yra esminis protesto procedūroje, neatlieka jokio vaidmens per prašymo pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę procedūrą.
38 Vis dėlto per teismo posėdį VRDT nurodė, kad minėtu Sprendimu LTJ Diffusion buvo grindžiamas ginčijamas sprendimas, tačiau, nors vertinant prekių ženklų tapatumo sąvoką, kaip ji apibrėžiama taikant Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnyje, buvo galima atsižvelgti į vartotojo suvokimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į kitą elementą, t. y. nagrinėjamų prekių ženklų apsaugos apimtį.
39 Reikia priminti, kad minėtame Sprendime justing (16 punktas) pateikta prekių ženklų tapatumo sąvokos apibrėžtis grindžiama apibrėžtimi, kurią Teisingumo Teismas pateikė minėtame Sprendime LTJ Diffusion (54 punktas) atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 5 straipsnio 1 dalies a punkto, kuris lygiavertis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punktui, išaiškinimo.
40 Vis dėlto vien tai, kad minėtame Sprendime justing (16 punktas) pateikta prekių ženklų tapatumo sąvokos apibrėžtis grindžiama apibrėžtimi, kurią Teisingumo Teismas pateikė minėtame Sprendime LTJ Diffusion (54 punktas), negali paneigti šios apibrėžties tinkamumo taikant Reglamento Nr. 207/209 34 straipsnį. Iš tikrųjų, net jeigu minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punkto ir 34 straipsnio tikslai nėra tokie patys, juose abiejuose, kaip jų taikymo sąlyga, numatytas aptariamų prekių ženklų tapatumas. Be to, su šiais dviem straipsniais susijusioje teismo praktikoje reikalaujama prekių ženklų tapatumo sąvoką aiškinti griežtai (minėto Sprendimo LTJ Diffusion 50 punktas ir minėto Sprendimo justing 17 punktas).
41 Skirtingose teisės akto nuostatose vartojama sąvoka nuoseklumo ir teisinio saugumo sumetimais ir juo labiau tada, kai ji aiškinama griežtai, turi būti laikoma kaip reiškianti tą patį, neatsižvelgiant į tai, kurioje nuostatoje ji yra.
42 Galiausiai, nors Pirmosios direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punkte, kaip ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punkte, nedaroma jokia aiški nuoroda į atitinkamos visuomenės suvokimą, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas minėtame Sprendime LTJ Diffusion į ją atsižvelgė, kai patikslino savo teikiamą prekių ženklų tapatumo sąvokos apibrėžtį, ir ji leido jam padaryti išvadą, kad prekių ženklai tapatūs, kai tarp jų yra tokie nereikšmingi skirtumai, jog vidutinis vartotojas gali jų nepastebėti.
43 Taigi Teisingumo Teismo minėtame Sprendime LTJ Diffusion pateiktas prekių ženklų tapatumo sąvokos aiškinimas taikant Pirmosios direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalies a punktą, tapatų Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punktui, yra tinkamas aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnį.
44 Todėl darytina išvada: Apeliacinė taryba turėjo taikyti tokią pačią prekių ženklų tapatumo sąvokos apibrėžtį, kaip ir pateiktoji teismo praktikoje taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punktą.
45 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei per teismo posėdį teigė VRDT, iš ginčijamo sprendimo 20 punkto negalima daryti išvados, kad Apeliacinė taryba faktiškai taikė tokią prekių ženklų tapatumo sąvokos apibrėžtį, kokia pateikta minėtame Sprendime LTJ Diffusion (54 punktas). Iš tikrųjų, nors Apeliacinė taryba daro nuorodą į šį sprendimą, kai tvirtina, jog apsaugos dalykas turi būti toks pats tam, kad prekių ženklai būtų tapatūs, to paties punkto pabaigoje ji nurodo, kad Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnyje pateikta prekių ženklų tapatumo sąvoka nebūtinai turi būti aiškinama taip pat, kaip ir taikant minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktą.
46 Vis dėlto dėl šios klaidos netampa klaidingas ginčijamame sprendime pateiktas argumentavimas, nes, perskaičius visus ginčijamo sprendimo motyvus, akivaizdu, kad Apeliacinės tarybos išvados atitinka šio sprendimo 27 punkte Bendrojo Teismo pritaikytą apibrėžtį.
47 Dėl nagrinėjamų prekių ženklų apsaugos apimties reikia nurodyti, kad tai nėra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant prašymą pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę Iš tikrųjų, kaip nurodyta šio sprendimo 26 punkte, viena iš VRDT nagrinėjamų sąlygų siekiant patenkinti arba ne tokį prašymą pripažinti pirmenybę yra prekių ženklų tapatumas. Taigi, nagrinėjant tokį tapatumą reikia lyginti prekių ženklų sudedamuosius elementus, o ne vertinti ar lyginti apsaugos, kuri suteikiama ar galėtų būti suteikiama tokiems prekių ženklams ir kuri, be kita ko, gali kisti nelygu taikytina Reglamento Nr. 207/209 nuostata, apimtį.
48 Antra, ieškovė mano, kad tarp nagrinėjamų prekių ženklų nėra aiškaus skirtumo, kaip jis suprantamas pagal gaires dėl procedūrų VRDT (B dalis, 5.5 punktas) ir kuris pateisintų atsisakymą patenkinti prašymą pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę. Iš tikrųjų ne tik prašomas įregistruoti juodai baltas Bendrijos prekių ženklas kaip „maior“ apima ankstesnių nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų kaip „minor“ „šviesiai aukso“ spalvą, bet ir, be kita ko, prašomame įregistruoti Bendrijos prekių ženkle be jokio priedo yra visi ankstesnių nacionalinio ir tarptautinio prekių ženklų sudedamieji elementai. Galiausiai fonetiniu ir konceptualiu požiūriais nėra skirtumų.
49 Reikia pažymėti: šalys neginčija, kad kiekviename iš nagrinėjamų prekių ženklų yra žodinis elementas „medinet“, esantis kryžių vaizduojančioje formoje. Taigi kyla klausimas, ar minėtų prekių ženklų skirtumas dėl to, kad ankstesni nacionalinis ir tarptautinis prekių ženklai yra aukso spalvos, o prašomo įregistruoti prekių ženklo atveju nenurodyta jokia spalva, yra toks, kad šie prekių ženklai negali būti laikomi tapačiais.
50 Šiuo požiūriu reikia pastebėti: nors gairėse dėl procedūrų VRDT, susijusiose su Reglamento Nr. 207/209 34 straipsniu, nurodyta, kad „kiek tai susiję su vaizdiniais prekių ženklais, ekspertas užprotestuoja, jeigu prekių ženklų vaizdui yra būdingas akivaizdus skirtumas“ (neoficialus vertimas), šiomis gairėmis tik kodifikuojamos elgesio taisykles, kurių pati VRDT numato laikytis (šiuo klausimu žr. 2009 m. gegužės 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jurado Hermanos prieš VRDT (JURADO), T‑410/07, Rink. p. II‑1345, 20 punktą ir 2010 m. liepos 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo Valigeria Roncato prieš VRDT – Roncato (CARLO RONCATO), T‑124/09, neskelbiamo Rinkinyje, 27 punktą).
51 Todėl, atsižvelgiant ne į šias gaires, bet į šio sprendimo 27 punkte minėtą teismo praktiką, reikia patikrinti, ar šis spalvos skirtumas yra toks nedidelis, kad aptariamus prekių ženklus reikia laikyti tapačiais.
52 Visų pirma reikia patvirtinti: tai, kad prekių ženklas įregistruotas vienos spalvos ar, atvirkščiai, – nenurodyta jokia konkreti jo spalva, vartotojo požiūriu negali būti laikoma nesvarbiu elementu. Iš tiesų tam tikro prekių ženklo paliekamas įspūdis skiriasi pagal tai, ar jis yra spalvotas, ar nenurodyta jokia konkreti jo spalva.
53 Šiuo požiūriu ieškinyje ieškovės minėtas sprendimas, kuriame nurodyta: „kadangi jokia konkreti ankstesnio prekių ženklo spalva nenurodyta, jo apsauga taip pat apima ir spalvų kombinacijas“ (minėto Sprendimo LiBRO 65 punktas), yra nesvarbus šioje byloje, nes, kaip nustatyta šio sprendimo 47 punkte, prekių ženklų apsaugos apimtis nėra elementas, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant prašymą pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę. Bet kuriuo atveju iš to sprendimo galima daryti išvadą, kad tam tikros spalvos Bendrijos prekių ženklo apsaugos apimtis skiriasi nuo Bendrijos prekių ženklo, kurio jokia konkreti spalva nenurodyta, apsaugos apimties.
54 Todėl reikia pripažinti: Apeliacinė taryba teisingai manė, kad nagrinėjami prekių ženklai nėra tapatūs.
55 Šios išvados negali paneigti kiti ieškovės nurodyti argumentai.
56 Šiuo požiūriu visų pirma reikia priminti: ieškovė mano, kad 2003 m. sausio 20 d. VRDT pirmininko sprendimas EX-03-5 dėl formalių prašymo pripažinti pirmenybę ar prioritetą reikalavimų, 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 15 taisyklės 2 dalies e punktas ir 103 taisyklės 2 dalies e punktas, kuriais rėmėsi Apeliacinė taryba atsakydama į klausimą, kiek galima prašyti pripažinti ankstesnio spalvoto prekių ženklo pirmenybę teikiant paraišką įregistruoti juodai baltą Bendrijos prekių ženklą, yra nesvarbūs. Bet kuriuo atveju, anot ieškovės, Apeliacinė taryba dėl to, kad aiškindama Bendrijos teisės aktus prekių ženklų srityje rėmėsi administracinėmis taisyklėmis, pažeidė normų hierarchiją.
57 Kalbant apie šio sprendimo 56 punkte minėtus aktus, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 15 punkte priminusi, kad spalvotas prekių ženklas nėra tapatus juodai baltam prekių ženklui, Apeliacinė taryba nurodė, kad „dėl to sprendimo EX‑03‑5 3 straipsnio 3 dalimi reikalaujama, kad kai ankstesnis prekių ženklas yra spalvotas, ankstesnio prekių ženklo įrodymas (išrašas iš registro) taip pat turi būti spalvotas“ (ginčijamo sprendimo 16 punktas) ir kad „taip pat tarptautinės registracijos, kuri yra tapati pagrindiniam prekių ženklui, atveju reikalaujama, kad kai minėtas pagrindinis prekių ženklas yra spalvotas, tarptautinės registracijos paraiška taip pat turi būti spalvota“ ir „taip pat reikalingas spalvotas prekių ženklo pavaizdavimas taikant [Reglamento Nr. 2868/95] 15 taisyklės 2 dalies e punktą“ (ginčijamo sprendimo 17 punktas).
58 Iš pirmesnio punkto matyti, kad Apeliacinė taryba, siekdama paaiškinti Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnį, nesirėmė šio sprendimo 56 punkte išvardytais aktais, ji jais rėmėsi tik siekdama patvirtinti savo teiginį, kad prekių ženklo spalva yra svarbus jo elementas, ypač kai nagrinėjamas prašymas pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę, pateiktas teikiant paraišką įregistruoti žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, kurios atžvilgiu reikalaujama griežto minėtų prekių ženklų tapatumo.
59 Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, Apeliacinė taryba nepažeidė normų hierarchijos ir pagrįstai galėjo cituoti įvairias nuostatas siekdama pagrįsti Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio aiškinimą.
60 Toliau ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į ankstesnius VRDT apeliacinės tarybos sprendimus, kuriuose buvo patenkintas prašymas pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę, kai skirtumas tarp prašomo įregistruoti prekių ženklo ir ankstesnio prekių ženklo nedidelis.
61 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad VRDT savo įgaliojimus turi vykdyti vadovaudamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais. Nors atsižvelgusi į vienodo požiūrio ir gero administravimo principus VRDT turi atsižvelgti į sprendimus, priimtus dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, vis dėlto taikant šiuos principus turi būti laikomasi teisėtumo principo (žr. 2012 m. gegužės 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo Sport Eybl & Sports Experts prieš VRDT – Seven (SEVEN SUMMITS), T‑179/11, neskelbiamo Rinkinyje, 68 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
62 Be kita ko, dėl su teisiniu saugumu ir, konkrečiai kalbant, geru administravimu susijusių priežasčių visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, siekiant, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti netinkamai. Tokio nagrinėjimo reikia kiekvienu konkrečiu atveju (žr. minėto Sprendimo SEVEN SUMMITS 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
63 Šiuo atveju reikia pažymėti: ginčijamo sprendimo 21 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovės nurodyti ankstesni sprendimai „prieštarauja nusistovėjusiai [VRDT] pirmosios instancijos skyrių praktikai ir taip pat nesuderinami su galiojančiomis teisės nuostatomis“. Ji pridūrė, kad „arba [ieškovės] nurodytos bylos nepanašios ir tokiu atveju nereikia jų spręsti tapačiai, arba jos tokios yra ir tokiu atveju [VRDT] veiksmų teisėtumo principas turi viršenybę ir neegzistuoja teisė į tai, kad būtų kartojami klaidingi sprendimai“.
64 Todėl Apeliacinė taryba atsižvelgė į ankstesnius sprendimus. Ji juos išnagrinėjo ir manė, kad nereikia nuspręsti panašiai, nes arba bylos buvo nepanašios, arba tai prieštarautų teisėtumo principui. Iš to išplaukia, kad Apeliacinė taryba priėmė sprendimą, atitinkantį šio sprendimo 61 ir 62 punktuose nurodytą teismo praktiką.
65 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti: tai, kad ankstesni nacionalinis ir tarptautinis prekių ženklai yra spalvoti, o prašomo įregistruoti Bendrijos prekių ženklo atveju nenurodyta jokia konkreti spalva, nėra nereikšmingas skirtumas, kaip tai nustatyta šio sprendimo 52 punkte.
66 Galiausiai ieškovė teigia: patenkinus prašymą pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę, tai nesuteiktų galimybės prašomo įregistruoti Bendrijos prekių ženklo atžvilgiu pasinaudoti ankstesnio prekių ženklo prioritetu; tai tik leistų ieškovei imtis veiksmų dėl trečiųjų asmenų Bendrijos ar nacionalinių prekių ženklų, kurių paraiškos buvo pateiktos įregistravus jos nacionalinį ir tarptautinį prekių ženklus, tačiau prieš pateikiant šią paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, remiantis šiais ankstesniais prekių ženklais, sutelktais, kaip jie atitinkamai pavaizduoti, po Bendrijos prekių ženklo „kepure“. Taigi Apeliacinė taryba turėjo patenkinti „prašymą iš dalies pripažinti pirmenybę“, ir tai būtų leidę atitinkamose šalyse remtis spalvotų prekių ženklų pirmenybe, o ne Bendrijos prekių ženklo pirmenybe juodai balto vaizdo atžvilgiu.
67 VRDT mano, kad šis argumentas nepriimtinas, nes pirmą kartą juo buvo remtasi ieškinyje ir jis gali pakeisti Apeliacinė taryboje nagrinėtos bylos ginčo dalyką. Bet kuriuo atveju patenkinus „prašymą iš dalies pripažinti pirmenybę“, būtų pakeistas prekių ženklo dalykas, o to padaryti neįmanoma.
68 Šiuo požiūriu netgi darant prielaidą, kad ieškovės argumentas priimtinas, jam nebūtų galima pritarti. Iš tikrųjų pripažinus tokį argumentą pagrįstu, Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad prekių ženklai būtų tapatūs, taptų beprasmis. Jeigu būtų pritarta ieškovės argumentavimui, būtų galima prašyti pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę, net jeigu prašomas įregistruoti Bendrijos prekių ženklas būtų visiškai skirtingas, nes, kaip pažymi ieškovė, galiausiai prekių ženklų savininkas grįstų savo protestą už laikotarpį nuo ankstesnio prekių ženklo įregistravimo dienos iki Bendrijos prekių ženklo įregistravimo dienos, remdamasis ankstesniu prekių ženklu, koks jis buvo įregistruotas iš pradžių. Taigi reikalavimas, kad prekių ženklai būtų tapatūs, nebetektų prasmės.
69 Be to, galimybė remtis ankstesnio nacionalinio prekių ženklo dalies pirmenybe Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnyje nenumatyta. Minėto reglamento 34 straipsnis aiškintinas griežtai, todėl Bendrasis Teismas negali patenkinti tokio prašymo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo justing 43 punktą).
70 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/209 77 straipsnio pažeidimu
71 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 77 straipsnio 1 dalį, jeigu VRDT laiko, kad tikslingas žodinis procesas, žodžiu nagrinėjama VRDT reikalavimu arba kurios nors nagrinėjant dalyvaujančios šalies prašymu.
72 Šiuo atžvilgiu Apeliacinė taryba turi diskreciją klausimu, ar žodinis procesas joje iš tikrųjų reikalingas (žr. 2011 m. vasario 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gühring prieš VRDT (Prožirnio geltonumo ir sidabro pilkumo bei ochros geltonumo ir sidabro pilkumo deriniai), T‑299/09 ir T‑300/09, neskelbiamo Rinkinyje, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
73 Ieškovė tvirtina, kad žodinis procesas Apeliacinėje taryboje būtų buvęs tikslingas siekiant detaliai padiskutuoti apie teisinę situaciją šioje byloje. Jos teigimu, neatsižvelgusi į Reglamento Nr. 207/209 77 punkte nurodytą tikslingumo aplinkybę ir ją „privertusi“ pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, Apeliacinė taryba pažeidė minėtą straipsnį.
74 Tačiau iš bylos medžiagos ir ginčijamo sprendimo matyti, kad Apeliacinė taryba turėjo visą informaciją, reikalingą minėto sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti. Konkrečiai kalbant apie teiginį, kad jeigu Apeliacinė taryba būtų surengusi posėdį, ji būtų galėjusi išnagrinėti klausimą, ar prekių ženklo, kurio jokia konkreti spalva nenurodyta, vaizdas gali apimti spalvotą prekių ženklą arba ar gali būti jam pripažinta pirmenybė bent jau iš dalies, reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, kiek patikslinimai žodžiu šiuo klausimu kartu su jau išdėstytaisiais jos pareiškime Apeliacinėje taryboje būtų užkirtę kelią priimti tokią rezoliucinę dalį.
75 Todėl reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą ir dėl to visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
76 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
77 Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, reikia nurodyti jai padengi išlaidas, kaip to reikalavo VRDT.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Franz Wilhelm Langguth Erben GmbH & Co. KG bylinėjimosi išlaidas.
Papasavvas | Vadapalas | O’Higgins |
Paskelbta 2013 m. vasario 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.