Oficialiosios Europos Sąjungos kalbos ir oficialiosios valstybių narių kalbos

24 oficialiosios Sąjungos kalbos, kurių sąrašas pateiktas Reglamente Nr. 1/58, nesutampa su oficialiosiomis valstybių narių kalbomis. Kai kurios iš šių kalbų, pavyzdžiui, liuksemburgiečių kalba (ji yra oficialioji Liuksemburgo kalba kartu su prancūzų ir vokiečių kalbomis), nėra oficialiosios Sąjungos kalbos.

Prieš įstodama į Sąjungą kiekviena būsima valstybė narė nurodo, kokią kalbą ji nori vartoti kaip oficialiąją Sąjungos kalbą. Taigi oficialiųjų kalbų sąrašas kinta. Kalbos įtraukiamos dėl naujų valstybių narių įstojimo ir gali būti išbraukiamos dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Iki šiol išstojimo sąlyga buvo pasinaudota vienintelį kartą, kai išstojo Jungtinė Karalystė, kurios oficialioji kalba Sąjungoje buvo anglų. Vis dėlto ši kalba nebuvo išbraukta iš oficialiųjų Sąjungos kalbų sąrašo, nes ji yra oficialioji valstybinė kalba dviejose valstybėse narėse (Airijoje ir Maltoje), be to, ji dažnai vartojama kaip tarptautinio bendravimo kalba Europos Sąjungos institucijose arba palaikant tarptautinius ryšius: tam, kad ji būtų išbraukta, Europos Sąjungos Taryboje turi vienbalsiai pritarti visos valstybės narės, tačiau toks išbraukimas nebuvo svarstomas.

Kiekvienai oficialiajai Sąjungos kalbai priskirtas ISO (angl. k. International Organization for Standardization) kodas, jis naudojamas visų pirma to paties dokumento skirtingoms kalbinėms versijoms atpažinti: