Žymiausios Teisingumo Teismo bylos

ES teisės pagrindai

Van Gend en Loos

Bene garsiausią savo sprendimą Teisingumo Teismas priėmė byloje Van Gend en Loos (1963 m.).

Nyderlandų teismas Teisingumo Teismo klausė, ar nacionaliniai teismai gali tiesiogiai taikyti ES teisės nuostatas, draudžiančias valstybėms didinti importo muitus vykdant prekybą Sąjungoje. Toje byloje Nyderlandų valdžios institucijos padidino importo muitą tam tikroms cheminėms medžiagoms. Transporto įmonė Van Gend en Loos, importuodama chemines medžiagas iš Vokietijos į Nyderlandus, turėjo mokėti šiuos didesnius muitus, todėl kreipėsi į nacionalinį teismą. Teisingumo Teismas sutiko, kad nacionalinis teismas turėjo taikyti ES teisę. Taip buvo sukurta „tiesioginio veikimo“ doktrina. Ji reiškia, kad privatūs asmenys gali tiesiogiai remtis tam tikromis ES teisės nuostatomis nacionalinių teismų nagrinėjamuose ginčuose.

Costa prieš ENEL

Po metų, byloje Costa prieš ENEL (1964 m.), Teisingumo Teismas nustatė dar vieną svarbų principą.

Italijos teismas kreipėsi su prašymu padėti išspręsti ES teisės ir vėliau priimto Italijos įstatymo, kuriuo buvo nacionalizuota elektros energijos bendrovė, koliziją. Teisingumo Teismas nusprendė, kad kolizijos atveju ES teisė turi „aukštesnę galią“, todėl nacionalinės teisės nuostata turi būti netaikoma. Tai vadinama ES teisės „viršenybės“, arba „pirmenybės“, doktrina.

„Tiesioginio veikimo“ ir „viršenybės“ doktrinos yra ES teisės kertiniai akmenys.

Francovich

Vėliau Teisingumo Teismas toliau formavo svarbius ES teisės principus. Byloje Andrea Francovich ir kt. prieš Italijos Respubliką (1991 m.) jis įtvirtino „valstybės atsakomybės“ principą.

Grupė Italijos darbuotojų neteko darbo užmokesčio, kai jų darbdavys bankrutavo. Galiojo ES direktyva, kuria buvo siekiama apsaugoti darbuotojus tokioje situacijoje. Tačiau Italija neperkėlė šios direktyvos į savo nacionalinę teisę. Darbuotojai skundėsi, kad dėl Italijos neveiklumo jiems buvo padaryta žalos. Teisingumo Teismas nurodė, kad privatūs asmenys gali reikalauti iš ES valstybės narės atlyginti žalą, padarytą dėl to, kad ši nesilaikė ES teisės.

Laisvas prekių judėjimas

Dassonville

Teisingumo Teismas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį reglamentuojant laisvą prekių judėjimą ES viduje. Byloje Procureur du Roi prieš Benoît ir Gustave Dassonville (1974 m.) jis įtvirtino tai, kas vėliau išgarsėjo kaip „Dassonville taisyklė“.

Pagal ES teisę valstybėms narėms draudžiama nustatyti importo į jų teritoriją iš kitų ES valstybių narių apribojimus. Taip pat uždrausta taikyti bet kokias nacionalines taisykles, sukeliančias tokiems apribojimams „lygiavertį poveikį“. Nurodytoje byloje Belgija reikalavo škotiško viskio kilmės vietos sertifikatų. Prancūzijoje didmenine prekyba užsiimantis Gustave Dassonville ir jo sūnus Benoît, vadovavęs verslo filialui Belgijoje, Prancūzijoje pirko į butelius išpilstytą viskį „Johnnie Walker“ ir „Vat 69“, norėdami juo prekiauti Belgijoje. Kadangi Prancūzijoje nebuvo reikalaujama kilmės vietos sertifikatų, verslininkai jų neturėjo. Tuomet Belgijoje jiems buvo iškelta baudžiamoji byla.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai ribojama prekyba ES viduje, savo poveikiu yra lygiavertės importo apribojimams.

Cassis de Dijon

Sprendime Dassonville išdėstyti motyvai buvo išplėtoti byloje Rewe-Zentral AG prieš Bundesmonopolverwaltung für Branntwein (1979 m.), dar žinomoje kaip Cassis de Dijon.

Vokietija neleido iš Prancūzijos importuoti ir Vokietijoje pardavinėti likerio „Cassis de Dijon“, nes jis neatitiko Vokietijoje galiojusių alkoholio koncentracijos standartų. Tam, kad gėrimu Vokietijoje būtų galima prekiauti kaip likeriu, jo alkoholio koncentracija turėjo būti didesnė nei 25 % tūrio. „Cassis de Dijon“ alkoholio koncentracija buvo tik 16 % tūrio. Vokietijos prekybos centras Rewe-Zentral nurodytą taisyklę apskundė nacionaliniam teismui, kuris vėliau pateikė klausimus Teisingumo Teismui. Šis išaiškino, kad bet kokią prekę, teisėtai gaminamą ir parduodamą vienoje ES valstybėje narėje, turi būti leidžiama patiekti į kitų ES valstybių narių rinką. Tai vadinama „abipusio pripažinimo“ principu.

Laisvas asmenų judėjimas

Grzelczyk

Teisingumo Teismas ne tik pripažino laisvą prekių judėjimą, bet ir patvirtino laisvą asmenų judėjimą ES viduje, pavyzdžiui, byloje Rudy Grzelczyk prieš Centre Public d'Aide Sociale d’Ottignies-Louvain-la-Neuve (2001 m.).

Belgijoje gyvenęs Prancūzijos pilietybę turintis studentas pirmus trejus studijų metus pats save finansiškai išlaikė, o ketvirtaisiais studijų metais paprašė skirti minimalaus pragyvenimo pašalpą. Tačiau pašalpa nebuvo skirta, nes jis buvo užsienio pilietis. Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks elgesys buvo neteisingas, nes ES pilietybė suteikia asmenims teisę būti vienodai teisiškai vertinamiems, nesvarbu, kokia jų pilietybė.

Ruiz Zambrano

Po dešimtmečio, byloje Ruiz Zambrano (2011 m.), Teisingumo Teismas išplėtė ES pilietybės sampratą.

Ši byla buvo susijusi su dviem Belgijoje gimusiais vaikais, įgijusiais Belgijos pilietybę. Jų tėvai buvo Kolumbijos piliečiai. Tėvams grėsė deportacija, o dėl to vaikai taip pat būtų priversti išvykti iš ES. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ES valstybės narės turi išduoti leidimą gyventi šalyje ir darbo leidimą trečiosios valstybės piliečiams, išlaikantiems savo mažamečius vaikus, turinčius ES pilietybę. Jei šie leidimai jiems nebūtų suteikti, jų vaikai negalėtų naudotis visomis savo, kaip ES piliečių, teisėmis. Ši byla sustiprino idėją, kad ES pilietybė suteikia tam tikras teises ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir jo šeimos nariams.

Asmens teisės

Internationale Handelsgesellschaft

Asmens teisių apsaugos klausimą Teisingumo Teismas nagrinėjo byloje Internationale Handelsgesellschaft (1970 m.).

Vokietijos bendrovė Internationale Handelsgesellschaft užginčijo ES žemės ūkio produktų eksporto leidimų sistemą. Ji teigė, kad leidimų sistema trukdo jos teisei laisvai užsiimti verslu, kurią garantuoja Vokietijos Konstitucija.

Skundą nagrinėjęs Vokietijos teismas pateikė Teisingumo Teismui klausimą, ar ES privalo laikytis tam tikrų žmogaus teisių standartų. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagarba pagrindinėms teisėms yra esminė bendrųjų ES teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis.

Defrenne

Šis principas buvo toliau plėtojamas byloje Defrenne prieš SABENA (1976 m.).

Skrydžių palydovė G. Defrenne padavė į teismą savo buvusį darbdavį, Belgijos oro linijų bendrovę SABENA, reikalaudama atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė dėl nevienodo užmokesčio vienodą darbą atliekantiems įgulos nariams moterims ir vyrams. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniuose teismuose galima remtis vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principu bylose tarp privačių asmenų ir jų darbdavių. Taigi siekdama, kad būtų užtikrinta lyčių lygybė darbo vietoje, G. Defrenne galėjo remtis ES teise nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje prieš jos darbdavį – oro linijų bendrovę.

Išvada

Šie svarbūs Teisingumo Teismo sprendimai turėjo didelės įtakos ES teisės raidai ir piliečių teisių apsaugai. Jie rodo ES įsipareigojimą siekti teisingumo, lygybės ir teisės viršenybės, kuriant visoms valstybėms narėms ir jų piliečiams vienodai taikomą teisės sistemą.