Teisingumo Teismo teisminės veiklos statistika - 2025

Gautos bylos

Kaip ir ankstesni metai, praėję metai pasižymi tuo, kad buvo gauta daug naujų bylų – 2025 m. kanceliarijos registre buvo įregistruotos 889 bylos. Šis skaičius yra šiek tiek mažesnis nei praėjusiais metais (2024 m.), kai kanceliarijoje užregistruota 920 bylų, tačiau, atsižvelgiant į 65 prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kurie 2025 m. buvo pateikti Teisingumo Teismui ir atlikus preliminarią jo Procedūros reglamento 93a straipsnyje numatytą pirminę analizę perduoti Bendrajam Teismui, iš tiesų 2025 m. Teisingumo Teismui buvo pateiktos net 954 bylos, o šis skaičius yra labai artimas 2019 m., kai buvo užregistruotos 966 bylos, pasiektam rekordui.

Atidžiau panagrinėjus 2025 m. Teisingumo Teismui pateiktų bylų pasiskirstymą, matyti, kad didžiąją dalį naujų bylų, kaip ir reikėjo tikėtis, sudaro prašymai priimti prejudicinį sprendimą. Be minėtų 65 prašymų, perduotų Bendrajam Teismui dėl to, kad jie susiję tik su viena ar keliomis konkrečiomis sritimis, nurodytomis Statuto 50b straipsnyje, 2025 m. kanceliarijos registre buvo įregistruota 580 naujų prašymų priimti prejudicinį sprendimą. Tai didžiausias skaičius per pastaruosius penkerius metus.

Kaip ir 2024 m., 2025 m. prašymai priimti prejudicinį sprendimą atkeliavo iš beveik visų valstybių narių, tačiau itin daug tokių prašymų pateikė Italijos teismai (110 prašymų, iš kurių pusė pateikta per 2025 m. vasario mėn.) ir Lenkijos teismai (63 prašymai, o tai yra didžiausias skaičius nuo šios šalies įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m.).

Didelį Italijos teismų pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą skaičių iš esmės paaiškina šių teismų, susidūrusių su masiniu trečiųjų šalių piliečių ieškinių dėl nacionalinių valdžios institucijų priimtų išsiuntimo priemonių antplūdžiu, klausimai dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos nuostatų, visų pirma dėl sąvokos „saugi kilmės šalis“ aiškinimo[1].

Kalbant apie Lenkijos teismų pateiktus prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pažymėtina, kad šie teismai daug dėmesio turėjo skirti vartotojų apsaugos sričiai – daugiau nei pusė šių prašymų, kuriuos 2025 m. Lenkijos teismai pateikė Teisingumo Teismui, buvo susiję su 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais[2] arba 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių[3] nuostatų aiškinimu.

2025 m. Italijos ir Lenkijos teismų pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą skaičius buvo ypač didelis, o Vokietijos ir Prancūzijos teismų pateiktų prašymų skaičius išliko labai mažas – atitinkamai tik 61 ir 17 prašymų. Prancūzijos teismų pateiktų prejudicinių prašymų skaičius yra vienas iš mažiausių per pastaruosius dvidešimt metų, o dėl Vokietijos pateiktų prašymų pažymėtina, kad daugelis jų susiję būtent su konkrečiomis sritimis, kuriose jurisdikcija priimti prejudicinius sprendimus buvo perduota Bendrajam Teismui, visų pirma su bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema bei kompensavimu ir pagalba keleiviams atsisakymo vežti ar transporto paslaugų atidėjimo ar atšaukimo atvejais. Prie 61 prašymų, kuriuos nagrinės pats Teisingumo Teismas, reikėtų pridėti dar daugiau nei dvidešimt prašymų, pateiktų Teisingumo Teismui ir pagal jurisdikcijos taisykles perduotų Bendrajam Teismui.

Be prejudicinių prašymų, atkeliavusių iš minėtų keturių valstybių, reikėtų paminėti visada didelį Austrijos ir Bulgarijos teismų pateiktų tokių prašymų skaičių (2025 m. jos pateikė atitinkamai 47 ir 42 prašymus), taip pat pirmąjį prašymą, kurį Jungtinės Karalystės teismas pateikė po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir pereinamojo laikotarpio pabaigos 2020 m. gruodžio 31 d. Remdamasis Susitarimo dėl Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Airijos išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos[4] 158 straipsnio 1 dalimi, High Court of Justice (King’s Bench Division) 2025 m. spalio 24 d. pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl šio susitarimo 17 straipsnio 2 dalies, susijusios su teisėmis gyventi šalyje ir leidimais gyventi, pripažįstamais Sąjungos ar Jungtinės Karalystės piliečių išlaikomiems šeimos nariams[5], išaiškinimo.

Kaip ir ankstesniais metais, apeliaciniai skundai dėl Bendrojo Teismo sprendimų ir tiesioginiai ieškiniai buvo antra ir trečia pagal bylų, kurias 2025 m. gavo Teisingumo Teismas, skaičių kategorija. Apeliacinių skundų, apeliacinių skundų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl įstojimo į bylą šiek tiek sumažėjo (245 bylos), palyginti su praėjusiais metais, kuriais visų rūšių apeliaciniai skundai sudarė 277 bylas, o tiesioginių ieškinių šiek tiek padaugėjo. Neskaitant kelių ieškinių dėl panaikinimo ir vieno ieškinio dėl žalos atlyginimo, 2025 m. Teisingumo Teismui buvo pateikta 50 ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Jie pareikšti dėl maždaug dvidešimties valstybių narių ir apima tokias sritis kaip įvairių rūšių aplinkos apsauga (oro kokybė, žmonėms vartoti skirto vandens kokybė, miesto nuotekų valymas, atliekų tvarkymas, žalingų aplinkos triukšmo padarinių prevencija ir mažinimas, natūralių buveinių apsauga ir kt.), socialinė politika ir kova su piktnaudžiavimu paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, taip pat transportas, mokesčiai ir laisvas kapitalo judėjimas. 2025 m. kovo mėn. Europos Komisija pareiškė ieškinius šešioms skirtingoms valstybėms narėms dėl to, kad jos nepriėmė priemonių, būtinų siekiant užtikrinti atitiktį 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai (ES) 2021/2167 dėl kredito administratorių ir kredito pirkėjų, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2014/17/ES[6], arba apie jas nepranešė.

Galiausiai ši gautų bylų apžvalga būtų neišsami, jei nebūtų paminėtas 2025 m. lapkričio 21 d. Europos Komisijos pateiktas prašymas pateikti nuomonę dėl peržiūrėto susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, projekto suderinamumo su Sutartimis. Šis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 218 straipsnio 11 dalimi grindžiamas prašymas pateiktas po dviejų ankstesnių prašymų tuo pačiu klausimu, pateiktų atitinkamai 1994 m. balandžio mėn. ir 2013 m. liepos mėn., tačiau atmestų: pirmasis prašymas atmestas dėl Bendrijos kompetencijos prisijungti prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nebuvimo[7], o antrasis – dėl to, kad susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie šios konvencijos projektas buvo nesuderinamas su Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi ir Protokolu Nr. 8 dėl šio straipsnio[8]. Šis prašymas pateikti nuomonę (1/25) pateiktas būtent dėl teksto, parengto po derybų, vykusių paskelbus nuomonę dėl nesuderinamumo.

Baigiant šią trumpą gautų bylų apžvalgą reikia pažymėti, kad nemažai bylų buvo pateiktas prašymas pagreitinti procedūrą – prašymas ar pasiūlymas taikyti pagreitintą arba skubią procedūrą buvo pateiktas net 88 bylose, o tai sudaro 10 % visų 2025 m. Teisingumo Teismui pateiktų bylų. Per praėjusius metus prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra buvo taikyta keturiose bylose[9], ir buvo patenkinti du prašymai taikyti pagreitintą procedūrą[10]; šią procedūrą inicijavo pats Pirmininkas jautrioje byloje, susijusioje su 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, nuostatų aiškinimu[11].

Baigtos bylos

2025 m. Teisingumo Teismas užregistravo daug bylų, tačiau praėję metai taip pat pasižymėjo intensyvia teismine veikla, nes Teisingumo Teismas užbaigė 774 bylas, t. y. maždaug tiek pat, kaip ir ankstesniais metais (2020 m. užbaigtos 792 bylos, 2021 m. – 772, 2022 m. – 808 ir 2023 m. – 783). Žinoma, tai yra daug mažiau, nei jų užbaigta 2024 m. (862 bylos), tačiau reikėtų turėti omenyje, kad tais metais buvo iš dalies atnaujinta Teisingumo Teismo sudėtis ir dėl to reikėjo baigti daug bylų prieš pasibaigiant kai kurių teisėjų kadencijai.

Be to, reikėtų nepamiršti, kad rašant šias eilutes teisėjų sudėtis vis dar buvo ne visa, nes vienas Teisingumo Teismą 2024 m. vasario mėn. palikęs teisėjas dar nebuvo pakeistas, o kitas teisėjas, 2024 m. birželio mėn. miręs eidamas pareigas, buvo pakeistas tik po metų, 2025 m. birželio mėn. Tokių veiksnių Teisingumo Teismas negali kontroliuoti, tačiau jie neišvengiamai daro įtaką darbo našumui.

Kaip ir reikia tikėtis, prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir apeliaciniai skundai, kurių gaunama daugiausia, sudaro didžiąją Teisingumo Teismo baigtų bylų dalį: 2025 m. jis išsprendė 561 prejudicinę bylą ir 156 apeliacinius skundus, o tai sudaro daugiau kaip 92 % visų praėjusiais metais užbaigtų bylų.

2025 m., kaip ir ankstesniais, sprendimo priėmimas vėlgi buvo pagrindinis bylų užbaigimo būdas. Taigi praėjusiais metais buvo priimti 447 sprendimai, o nutartys dėl proceso užbaigimo kitais nei bylos išbraukimo iš registro, grąžinimo Bendrajam Teismui ar pagrindo priimti sprendimą nebuvimo pagrindais sudarė mažiau nei 20 % užbaigtų bylų. Tačiau šių nutarčių skaičius (116) buvo proporcingai didesnis apeliacinėse bylose nei prejudicinėse. Nors nutartys, priimtos remiantis Procedūros reglamento 53 ir (arba) 99 straipsniais, sudarė tik 12 % 2025 m. užbaigtų prejudicinių bylų, nutartys, priimtos remiantis Procedūros reglamento 170a ir 170b straipsniais arba 181 ir 182 straipsniais, sudarė 35 % visų pernai užbaigtų apeliacinių bylų.

Kalbant apie 2025 m. Teisingumo Teismo užbaigtas apeliacines bylas, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į panaikintų Bendrojo Teismo sprendimų procentinio dydžio sumažėjimą. 2022, 2023 ir 2024 m. šis procentas buvo apie 20 %, o 2025 m. jis sumažėjo iki 15 %. Iš 156 praėjusiais metais užbaigtų apeliacinių bylų Teisingumo Teismas tik 24 bylose panaikino apskųstą sprendimą ar nutartį. Daugeliu atvejų (19) Teisingumo Teismas bylą grąžino Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo.

Kalbant konkrečiau apie prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos veiklą, pažymėtina, kad praėjusiais metais buvo priimti du apeliaciniai skundai, iš kurių pirmasis patenka į naują Statuto 58a straipsnio taikymo sritį po 2024 m. teisinės reformos. Šiuo atveju tai buvo apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo dėl sutarties, kurioje numatyta arbitražinė išlyga, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos veikimo sutarties 272 straipsnį, vykdymo. 2024 m. gruodžio mėn. pateiktas apeliacinis skundas buvo iš dalies priimtas 2025 m. balandžio 29 d. ir šiuo metu yra nagrinėjamas Teisingumo Teisme[12].

Panagrinėjus duomenis apie bylų užbaigimo būdą, galima pastebėti, kad praėjusiais metais sumažėjo bylų, kuriose skelbta išvada, skaičius ir procentinė dalis. 2025 m. baigtos 239 bylos, kuriose pasinaudota generalinio advokato analize, ir tai sudarė 31 % visų 2025 m. baigtų bylų skaičiaus, o 2024 m. baigtų bylų, kuriose pateikta išvada, skaičius buvo 336 bylos, 2023 m. – 283 bylos, t. y. atitinkamai 39 ir 36 % visų tais metais baigtų bylų. Šį sumažėjimą iš dalies galima paaiškinti tuo, kad, priskyrus Bendrajam Teismui jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus, jis pats turėjo pasinaudoti generalinio advokato išvadomis, kad išspręstų Teisingumo Teismo jam perduotas bylas, tačiau visų pirma tuo, kad kitose srityse nebuvo iš esmės naujų teisės klausimų, todėl Teisingumo Teismas plačiau pasinaudojo Statuto 20 straipsnio penktoje pastraipoje numatyta galimybe nagrinėti bylas be generalinio advokato išvados. Kaip matyti iš toliau pateiktų lentelių, 2025 m. tik energetikos ir laisvo asmenų judėjimo srityse, palyginti su praėjusiais metais, iš tiesų padidėjo bylų, kurios išspręstos skelbiant išvadą, skaičius.

Kalbant apie konkrečios teisėjų sudėties užbaigtų bylų pasiskirstymą, pažymėtina, kad daugiausia sprendimų priėmė trijų teisėjų kolegijos, kurios 2025 m. užbaigė net 352 bylas. Penkių teisėjų kolegijos per tuos metus užbaigė 255 bylas, o didžioji kolegija – 35 bylas. Tai yra gana žymus sumažėjimas, palyginti su praėjusiais metais, kai tokios sudėties teismas išnagrinėjo 75 bylas. Kaip minėta, šį skirtumą galima paaiškinti dideliu sprendimų, priimtų iki dalinio Teisingumo Teismo sudėties atnaujinimo 2024 m. spalio mėn., tarp kurių buvo sprendimas dėl penkiolikos ieškinių, susijusių su Sąjungos transporto srities reglamentavimu, skaičiumi.

Galiausiai, vidutinė visų rūšių bylų proceso trukmė buvo 16,7 mėn., palyginti su 17,7 mėn. prieš metus. Proceso trukmės sutrumpėjimas liečia visų rūšių bylas: prejudicinėse bylose proceso trukmė sutrumpėjo nuo 17,2 mėn. iki 16,9 mėn., bylose dėl tiesioginių ieškinių – nuo 21,5 mėn. iki 20 mėn., o apeliacinėse bylose – nuo 18,4 mėn. iki 15,1 mėn.

Dar neišnagrinėtos bylos

Logiška, kad dėl pernai gautų ir baigtų bylų skaičiaus disbalanso 2025 m. gruodžio 31 d. dar neišnagrinėtų bylų skaičius buvo didesnis nei praėjusiais metais. Jis siekė 1 322 bylas, palyginti su 1 207 bylomis prieš metus. Prejudicinės bylos ir apeliacinės bylos, kurių yra atitinkamai 772 ir 443, vis dar sudaro didžiąją dalį Teisingumo Teismo nagrinėjamų bylų.

[1] OL L 180, 2013 m. birželio 29 d., p. 60.

[2] OL L 95, 1993 m. balandžio 21 d., p. 29.

[3] OL L 133, 2008 m. gegužės 22 d., p. 66.

[4] OL L 29, 2020 m. sausio 31 d., p. 7.

[5] Byla C‑682/25, Crossryn.

[6] OL L 438, 2021 m. gruodžio 8 d., p. 1. Šie ieškiniai, užregistruoti numeriais C‑207/25, C‑208/25, C‑210/25, C‑212/25, C‑213/25 ir C‑215/25, yra pareikšti atitinkamai Suomijai, Bulgarijai, Ispanijai, Vengrijai, Nyderlandams ir Portugalijai.

[7] 1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:1996:140).

[8] 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonė 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK) (EU:C:2014:2454).

[9] Bylos C‑135/25 PPU, Kachev (sprendimas priimtas 2025 m. gegužės 20 d., EU:C:2025:366), C‑219/25 PPU, Kamekris (sprendimas priimtas 2025 m. birželio 19 d., EU:C:2025:456), C‑313/25 PP, Adrar (sprendimas priimtas 2025 m. rugsėjo 4 d., EU:C:2025:647) ir C‑712/25 PPU, Rastochev (sprendimas priimtas 2026 m. vasario 12 d., EU:C:2026:101).

[10] Žr. bylas C‑280/25, Lin II, ir C‑440/25, Ebilum.

[11] Byla C‑195/25, Framholm (sprendimas priimtas 2025 m. lapkričio 20 d., EU:C:2025:904).

[12] Byla C‑881/24 P, SC / Eulex Kosovo (2025 m. balandžio 29 d. nutartis, EU:C:2025:313).