Vartotojų teisės

Vartotojų apsauga

Vartotojų apsauga pagal ES teisę apima daugybę sričių, skirtų užtikrinti sąžiningus, skaidrius ir saugius verslininkų ir vartotojų sandorius. Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas išaiškino, kaip ES vartotojų teisė turėtų būti suprantama, įgyvendinama ir nuosekliai taikoma visose valstybėse narėse. Keletas svarbiausių klausimų:

• Kaip ES užtikrina, kad ženklinant gaminius vartotojams būtų pateikiama tiksli ir neklaidinanti informacija?
• Kokia komercinė veikla draudžiama pagal ES teisę, siekiant apsaugoti vartotojus nuo klaidinančio ar agresyvaus elgesio?
• Kaip ES teisė gina vartotojus, kai gaminiai yra su trūkumais arba „neatitinka“ pirkimo–pardavimo sutarties?
• Kaip ES teisė apsaugo vartotojus nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų, ypač tais atvejais, kai tai susiję su paskolomis užsienio valiuta ir valiutos kurso svyravimo rizika?

Ženklinimo reikalavimai

Aiškus ir tikslus gaminių ženklinimas yra vartotojų apsaugos Sąjungoje kertinis akmuo. Vartotojai turėtų būti tinkamai informuojami apie perkamų maisto produktų ir gėrimų sudėtį, kad galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl savo mitybos.

2014 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar maisto produktų ženklinimas laikytinas klaidinančiu, jeigu sudaro klaidingą įspūdį, net jei komponentų sąrašas yra tikslus. Bendrovė Teekanne prekiavo vaisių arbata, ant kurios pakuotės buvo pavaizduotos avietės ir vanilės žiedai, taip pat pateikti tokie užrašai: „natūralūs aromatai“ bei „aviečių ir vanilės skonis“. Iš tikrųjų arbatoje nebuvo natūralių aviečių ar vanilės komponentų. Teisingumo Teismas nusprendė, kad produkto ženklinimas gali būti klaidinantis, jei juo daroma užuomina apie komponentus, kurių iš tikrųjų nėra produkto sudėtyje – net jei komponentų sąrašas yra teisingas ir išsamus. Vartotojai turi teisę į tikslią, neutralią, objektyvią ir neklaidinančią informaciją (C‑195/14, Teekanne).

Tais pačiais metais Prancūzijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje dėl natrio kiekio į butelius išpilstytame mineraliniame vandenyje. 2009 m. Prancūzijos valdžios institucijos nurodė bendrovei Neptune Distribution, prekiaujančiai gazuotu mineraliniu vandeniu „Saint-Yorre“ ir „Vichy Célestins“, iš šio vandens etikečių pašalinti teiginius, kad vandenyje yra mažai druskos ar natrio, pavyzdžiui, kad druskos yra „mažiau nei litre pieno“. Prancūzijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar pagrindą natrio kiekiui produkte apskaičiuoti sudaro valgomoji druska (natrio chloridas), ar į jį turi būti įtrauktos visos natrio formos, pavyzdžiui, natrio bikarbonatas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ant vandens butelių pakuotės turi būti nurodytos visos natrio formos – valgomoji druska ir natrio bikarbonatas. Vartotojas galėtų būti suklaidintas, jei mineralinis vanduo būtų apibūdinamas kaip turintis mažai druskos, tačiau iš tikrųjų jame būtų didelis natrio bikarbonato kiekis (C‑157/14, Neptune Distribution).

Agresyvi ir klaidinanti komercinė veikla

Pagal ES teisę draudžiama nesąžininga, klaidinanti ir agresyvi komercinė veikla, galinti iškreipti vartotojų ekonominį elgesį. Tokia veikla gali apimti klaidinančią reklamą, paslėptus mokesčius ir apgaulingą pardavimo taktiką, dėl kurios vartotojai gali priimti sprendimus, kurių kitu atveju nebūtų priėmę.

2011 m. Jungtinės Karalystės teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar pagal ES teisę verslininkams leidžiama imti iš vartotojų bet kokį mokestį, net ir nedidelį, už tariamai laimėtos dovanos atsiėmimą. Penkios Jungtinės Karalystės bendrovės platino reklaminę medžiagą, kurioje informuodavo gavėjus, kad šie laimėjo dovaną, tačiau norėdami ją atsiimti turi skambinti padidinto tarifo numeriais ir siųsti SMS žinutes. Bendrovės taip pat reikalavo, kad gavėjai sumokėtų papildomus mokesčius, kad galėtų atsiimti dovaną: pavyzdžiui, kai kada reklamoje buvo siūlomi kruizai po Viduržemio jūrą, tačiau laimėtojai turėjo mokėti už draudimą, aukštesnės klasės kajutę, maistą, gėrimus ir sumokėti uosto mokesčius. Teisingumo Teismas nurodė, kad draudžiama agresyvi verslininkų veikla, kuria jie sukuria vartotojams klaidingą įspūdį, kad šie laimėjo dovaną, nors norint ją atsiimti iš tikrųjų reikalaujama sumokėti tam tikrą mokestį. Taip yra net ir tuo atveju, jei mokestis yra minimalus, palyginti su dovanos verte, arba jei verslininkas iš to negauna tiesioginės naudos (C‑428/11, Purely Creative).

2015 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje dėl bendrovės Comtech, kuri garantiniam aptarnavimui klientams siūlė naudoti specialų telefono numerį su kodu 0180. Nors kodas 0180 paprastai naudojamas pagalbos paslaugoms teikti taikant nacionalinį skambučių tarifą, skambučiai šiuo numeriu buvo brangesni nei skambučiai standartiniu fiksuoto ar judriojo ryšio numeriu. Vokietijos vartotojų teisių apsaugos organizacija užginčijo tai kaip nesąžiningą komercinę veiklą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad skambučių garantiniam aptarnavimui skirtu numeriu kaina negali būti didesnė už standartinio skambučio kainą. Didesnių tarifų taikymas galėtų atgrasyti vartotojus naudotis pagalbos telefono linijomis siekiant gauti informacijos arba pasinaudoti savo teisėmis, o tai būtų nesąžininga komercinė veikla (C‑568/15, Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main).

Po dvejų metų Italijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje dėl neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimo, kai reikalaujama sumokėti už vartotojui patiektas prekes ar suteiktas paslaugas, kurių jis iš tikrųjų nebuvo užsakęs. Byla buvo susijusi su bendrovėmis Wind Tre ir Vodafone Italia, prekiavusiomis SIM kortelėmis, kuriose buvo iš anksto įdiegtos ir aktyvuotos interneto ir balso pašto paslaugos; už naudojimąsi šiomis paslaugomis iš vartotojo buvo imamas mokestis, jei jos nebuvo deaktyvuotos šiam aiškiai paprašius. Vartotojai nebuvo tinkamai informuoti apie šiuos mokesčius, o interneto paslauga net galėjo lemti prisijungimą be vartotojo žinios per vadinamąsias „always on“ (visada aktyvuotas) programėles. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokie veiksmai yra neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas ir nesąžininga bei agresyvi komercinė veikla. Vartotojai negalėjo „laisva valia sutikti“ su šiomis paslaugomis, jeigu jie nebuvo informuoti apie jų kainą arba apie tai, kad jos buvo iš anksto aktyvuotos ir įdiegtos į SIM kortelę (C‑54/17, C‑55/17, Wind Tre).

Gaminiai su trūkumais

Pagal ES teisę visos prekės turi atitikti pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas specifikacijas. Tai reiškia, kad prekės turi atitikti nustatytą aprašymą, kokybę, funkcionalumą ir paskirtį. Be to, jos turi būti tinkamos naudoti pagal įprastinę paskirtį, atitikti visus pateiktus pavyzdžius ar modelius, turėti visus būtinus priedus ir tenkinti pagrįstus vartotojų lūkesčius.

2013 m. Nyderlandų teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą F. Faber inicijuotoje byloje. 2008 m. rugsėjo mėn. F. Faber įsigytas naudotas automobilis užsidegė ir buvo visiškai sunaikintas; tai įvyko po keturių mėnesių jį nusipirkus. F. Faber siekė patraukti atsakomybėn automobilį jai pardavusį saloną. Tačiau pardavimo salonas ginčijo savo atsakomybę, o kadangi automobilis jau buvo nugabentas į metalo laužo įmonę ir sunaikintas, tyrimas negalėjo būti atliktas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad bet koks prekės trūkumas, paaiškėjęs per šešis mėnesius nuo pristatymo, laikomas egzistavusiu prekės pristatymo metu. Nors vartotojas turi įrodyti, kad trūkumas egzistavo ir kad jis paaiškėjo per šešis mėnesius, jam nereikia įrodinėti trūkumo priežasties ar jo kilmės (C‑497/13, Froukje Faber).

Dar anksčiau Vokietijos teismas pateikė Teisingumo Teismui klausimą, ar pagal ES teisę pardavėjams leidžiama reikalauti iš vartotojų kompensacijos už naudojimąsi nekokybiškomis prekėmis prieš jas pakeičiant. Šioje byloje Vokietijos vartotoja grąžino nekokybišką viryklę buitinėmis prekėmis prekiaujančiai parduotuvei Quelle, ši pakeitė ją nauju prietaisu, tačiau už naudojimąsi iš pradžių įsigytu prietaisu pareikalavo sumokėti 69,97 EUR. Teisingumo Teismas nurodė, kad vartotojai neprivalo mokėti kompensacijos pardavėjams už naudojimąsi nekokybiškomis prekėmis prieš jas pakeičiant naujomis. Pardavėjai yra atsakingi už prekės trūkumus, todėl jie turi prisiimti pasekmes (C‑404/06, Quelle).

Po trejų metų du Vokietijos teismai kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar pagal ES teisę reikalaujama, kad pardavėjai padengtų išlaidas, susijusias su nekokybiškų prekių išmontavimu ir jas pakeičiančių prekių sumontavimu. Pirmoje byloje J. Wittmer nusipirko poliruotas plyteles, tačiau jas išklojęs pastebėjo trūkumų, dėl kurių reikėjo visiškai jas pakeisti – tai daugiau nei keturis kartus viršijo pradinę kainą. Antroje byloje I. Putz nusipirko indaplovę, kuri pasirodė turinti trūkumą. Ji susitarė su pardavėju, kad indaplovė bus pakeista, tačiau pareikalavo, kad pardavėjas arba išmontuotų nekokybišką prietaisą ir sumontuotų jį pakeičiantį, arba padengtų išmontavimo ir naujo prietaiso sumontavimo išlaidas. Teisingumo Teismas palaikė I. Putz poziciją. Tačiau jis pažymėjo, kad išmontavimo ir naujo prietaiso sumontavimo išlaidų atlyginimas gali būti ribojamas, atsižvelgiant į kokybiškos prekės vertę ir neatitikties sutarčiai mastą (C‑65/09 ir C‑87/09, Gebr. Weber ir Putz).

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais

ES teisėje nustatyta, kad vartotojams nėra privalomos su verslininkais sudarytose sutartyse įtvirtintos nesąžiningos sąlygos. Šiuo principu, įtvirtintu Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvoje, siekiama apsaugoti vartotojus nuo teisių ir pareigų disbalanso, kuris gali atsirasti dėl standartinių sutarčių, dėl kurių nesiderama individualiai. Teisingumo Teismas yra išsprendęs nemažai šios srities bylų.

Keliose bylose jo buvo prašoma išaiškinti, ar nacionaliniai teismai privalo savo iniciatyva nagrinėti, ar sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga.

Vienoje iš šių bylų Vengrijoje gyvenanti vartotoja Sustikné Győrfi buvo saistoma savo mobiliojo ryšio telefono paslaugų sutarties sąlygos, pagal kurią bet kokį su sutartimi susijusį ginčą turėjo nagrinėti konkretus Vengrijos teismas. Šio teismo buveinė buvo už 275 km nuo jos namų, o susisiekimas viešuoju transportu – ribotas. Vėliau iškeltoje byloje šis teismas suabejojo, ar tokia sąlyga yra sąžininga. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai privalo savo iniciatyva nagrinėti, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos, net jei vartotojas šio klausimo nekelia (C‑243/08, Pannon GSM).

Vėlesnėje byloje Teisingumo Teismas išaiškino, kad ši pareiga taikoma ir bankroto bylose. Ginčas kilo, kai iš Čekijoje gyvenančios sutuoktinių poros buvo pareikalauta grąžinti visą vartojimo paskolą kartu su didelėmis netesybomis už tai, kad ji nepranešė apie ankstesnį turto areštą. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad į vartojimo kredito sutartis įtraukta informacija būtų aiški ir glausta (C‑377/14, Radlinger ir Radlingerová).

Trečioje byloje Teisingumo Teismas detaliau išaiškino šią pareigą tikrinti visas sutarties sąlygas, net jei vartotojas jų neginčija. Klausimas kilo Vengrijos teismui byloje, kurioje vartotoja G. Lintner ginčijo paskolos sutarties sąlygą, leidžiančią bankui vienašališkai keisti sutartį, tačiau neginčijo kitų sąlygų, kurios taip pat galėjo būti laikomos nesąžiningomis (C‑511/17, Lintner / UniCredit Bank Hungary).

Teisingumo Teismas taip pat paaiškino nacionalinių teismų vaidmens ribas. Vienu atveju Ispanijos teismas sumažino paskolos automobiliui įsigyti palūkanų už pavėluotas įmokas normą nuo 29 % iki 19 %. Atsakydamas į aukštesnės instancijos teismo, nagrinėjusio apeliacinį skundą, klausimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai negali pakeisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio – jie turi tik pripažinti šią sąlygą negaliojančia (C‑618/10, Banco Español de Crédito).

Nesąžiningų sąlygų pavyzdžiai

2022 m. Lenkijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar sąlyga dėl su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų yra nesąžininga, jeigu šios išlaidos yra per didelės, palyginti su mainais teikiama paslauga. Trys Lenkijos vartotojai sudarė kredito sutartis, kuriose buvo numatytos didelės papildomos išlaidos ir mokesčiai, kai kuriuos jų reikėjo mokėti grynaisiais pinigais vartotojo gyvenamojoje vietoje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga, jei dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai, pavyzdžiui, jei su palūkanomis nesusijusios išlaidos yra akivaizdžiai neproporcingos paskolos sumai arba mainais teikiamai paslaugai (C‑321/22, Provident Polska).

Po metų Latvijos teismas paprašė pateikti išaiškinimą byloje, susijusioje su 15 metų trukmės sutartimi tarp jaunojo krepšininko ir karjeros vystymo paslaugas teikiančios bendrovės. Sutartis apėmė įvairias paslaugas, įskaitant treniruotes, medicinos pagalbą ir rinkodarą, mainais už 10 % žaidėjo grynųjų pajamų iš profesionalios sportinės veiklos. Žaidėjui sulaukus sėkmės, jo uždarbis viršijo 16 mln. eurų, todėl bendrovei jis turėjo sumokėti daugiau nei 1,6 mln. eurų. Buvo suabejota, ar šis ilgalaikis įsipareigojimas, galintis sukelti didelę naštą, yra sąžiningas pagal ES teisę. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokios sąlygos gali būti laikomos nesąžiningomis. Nacionalinis teismas turėjo įvertinti jų sąžiningumą, atsižvelgdamas į tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai. Sąlygos taip pat turi būti skaidrios: vartotojui turi būti suteikta pakankamai informacijos, kad jis galėtų įvertinti finansines įsipareigojimo pasekmes (C‑365/23, Arce).

Paskolos užsienio valiuta

Teisingumo Teismas taip pat priėmė sprendimus keliose bylose, susijusiose su paskolomis užsienio valiuta; jis vertino, ar šių paskolų sąlygos, ypač susijusios su valiutos kurso svyravimo rizika, yra sąžiningos ir aiškios vartotojams. Teisingumo Teismas yra išnagrinėjęs daug bylų, kuriose vartotojai buvo paėmę paskolą užsienio valiuta, o pasikeitus valiutos kursui vartotojams teko mokėti daug didesnes įmokas.

Teisingumo Teismas nustatė, kad, suteikdami paskolą užsienio valiuta, bankai turi pateikti pakankamai informacijos, kad vartotojai galėtų priimti apdairius ir informacija pagrįstus sprendimus. Vartotojams turi būti suteikta galimybė visapusiškai suprasti ir įvertinti tokių sutarties sąlygų finansines pasekmes (C‑186/16, Andriciuc ir kt.). Šią jurisprudenciją jis išplėtojo kitoje byloje, nurodydamas, kad valiutos kurso svyravimo rizikos sąlyga turi būti aiški vartotojui tiek savo formuluote, tiek faktiniu poveikiu (C‑51/17, OTP Bank ir OTP Faktoring).

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad jei vartotojas ima paskolą užsienio valiuta ir nežino, kad kuri nors sutarties sąlyga yra nesąžininga, jam negali būti taikomas joks senaties terminas susigrąžinti pagal tą sąlygą sumokėtas sumas. Jis taip pat nurodė, kad kreditoriaus pateikta informacija apie užsienio valiutos kurso svyravimo riziką nėra skaidri, jei joje daroma prielaida, kad valiutos kursas išliks stabilus visą paskolos laikotarpį (C‑609/19, C‑776/19, C‑782/19, BNP Paribas Personal Finance).

Vartotojų apsauga internete

Skaitmeniniame amžiuje apsipirkimas internetu tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, pakeitusia vartotojų prekių ir paslaugų pirkimo įpročius. Tačiau skaitmeniniame amžiuje paplitęs apsipirkimas internetu sukėlė ne tik revoliuciją mažmeninėje prekyboje, bet taip pat – unikalių iššūkių ir pavojų vartotojams. Teisingumo Teismas susidūrė su daugybe ginčų, susijusių su vartotojų teisėmis perkant internetu. Pagrindiniai klausimai:

• Kokios yra vartotojų „teisės atsisakyti sutarties“ išimtys perkant internetu?
• Kaip turėtų būti ženklinami užsakymo mygtukai, kad vartotojai būtų informuojami apie jiems tenkančią „pareigą sumokėti“?

Teisė atsisakyti sutarties

„Teisė atsisakyti sutarties“ yra Jūsų, kaip vartotojo, teisė apsigalvoti dėl to, ką įsigijote „nuotoliniu būdu“. Iš pradžių ši teisė buvo skirta naudotis perkant prekes iš katalogų ir užsisakant jas paštu, tačiau dabar ji vienodai taikoma ir perkant internetu ir yra esminis apsipirkimo internetu aspektas. Pagal ES teisę vartotojai gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties bent per 14 dienų nuo pirkinio pristatymo dienos. Neturėdami nurodyti jokios priežasties, galite grąžinti pirkinį ir atgauti visus sumokėtus pinigus.

Pristatymo išlaidų atlyginimas

2008 m. buvo iškeltas klausimas, ar klientas turi teisę ne tik į prekės kainos, bet ir į jos pristatymo išlaidų atlyginimą. Šią bylą Vokietijos vartotojų asociacija buvo inicijavusi prieš prekybos paštu bendrovę Heinrich Heine. Už pristatymą Heine taikė standartinį 4,95 EUR mokestį. Prekių grąžinimo atveju ši suma nebūdavo grąžinama. Teisingumo Teismo nuomone, tai galėjo atgrasyti vartotojus naudotis teise atsisakyti sutarties. Taigi, pristatymo išlaidos turėjo būti atlygintos. Tačiau Teisingumo Teismas nurodė, kad vartotojo gali būti paprašyta padengti prekės grąžinimo išlaidas. Tai leistų subalansuotai paskirstyti išlaidas tarp vartotojo ir pardavėjo (C‑511/08, Heinrich Heine).

Grąžinimas po ilgesnio laikotarpio

2007 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar vartotojas turi sumokėti pardavėjui kompensaciją už tai, kad naudojosi prekėmis prieš jas grąžindamas. P. Messner internetu nusipirko naudotą nešiojamąjį kompiuterį, tačiau po aštuonių mėnesių nusprendė jį grąžinti. Nors tai įvyko pasibaigus įprastam sutarties atsisakymo terminui, P. Messner negavo tinkamo pranešimo apie šio termino pradžią, kaip reikalaujama pagal Vokietijos teisę. Pardavėjas teigė, kad P. Messner bet kuriuo atveju turėjo sumokėti jam kompensaciją už aštuonių mėnesių laikotarpį, kurį ji naudojosi nešiojamuoju kompiuteriu, ir nurodė, kad panašaus kompiuterio nuoma aštuoniems mėnesiams būtų kainavusi tam tikrą pinigų sumą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad vartotojai, pasinaudoję savo teise atsisakyti sutarties, neprivalo mokėti už naudojimąsi prekėmis, nebent jomis naudojosi netinkamai, pavyzdžiui, pažeisdami sąžiningumo principą. Ši teisė leidžia vartotojams patikrinti ir išbandyti prekes nebijant finansinės baudos (C‑489/07, Pia Messner).

Grąžintų prekių būklė

Klausimų kildavo ir dėl to, kokios būklės turi būti grąžinamos prekės, ypač higienos požiūriu.

2017 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl išaiškinimo byloje, susijusioje su čiužinio grąžinimu, kai vartotojas prieš grąžindamas čiužinį buvo pašalinęs jį dengusią apsauginę plėvelę. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl apsauginės plėvelės pašalinimo vartotojui negalėjo būti uždrausta pasinaudoti teise atsisakyti internetu sudarytos sutarties. Jis pažymėjo, kad čiužinį buvo galima išvalyti arba dezinfekuoti, panašiai kaip tai daro drabužių mažmeninės prekybos įmonės tvarkydamos grąžintas prekes, kad vėliau būtų galima jas vėl parduoti (C‑681/17, slewo).

Bilietai į renginius

Vis dėlto teisė atsisakyti sutarties nėra neribota. ES teisės aktuose aiškiai nustatyta, kad vartotojai negali atsisakyti nupirktų bilietų į laisvalaikio renginius, susietus su konkrečiomis datomis. Taip siekiama apsaugoti renginių organizatorius nuo bilietų grąžinimo paskutinę minutę, nes dėl to gali būti sunku juos perparduoti. 2022 m. priimtame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino, kad šis apribojimas taikomas ir bilietams, kuriuos parduoda tarpininkai, pavyzdžiui, bilietų agentūros (C‑96/21, CTS Eventim).

Užsakymo internetu mygtukai

Pagal ES teisę pirkdami internetu turite aiškiai patvirtinti, kad žinote, jog užsakymo pateikimas reiškia „įsipareigojimą sumokėti“. Toks patvirtinimas gali būti išreikštas, pavyzdžiui, paspaudus „užsakymo mygtuką“ interneto svetainėje.

2021 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti išaiškinimą dėl ginčo, susijusio su vartotoju, kuris viešbučių rezervavimo interneto svetainėje paspaudė mygtuką su užrašu „Baigti rezervaciją“. Teisingumo Teismas nurodė, kad prieš vartotojui pateikiant užsakymą internetu, prekiautojas privalo jį informuoti apie bet kokią pareigą sumokėti. Nors užsakymo mygtukas neprivalo būti pažymėtas būtent šiais žodžiais, jis turi būti aiškiai paženklintas, nurodant, kad jį paspaudęs vartotojas privalės sumokėti (C‑249/21, Fuhrmann‑2).

Išvada

Visi šie sprendimai rodo Teisingumo Teismo įsipareigojimą saugoti vartotojų teises tiek tradicinėse rinkose, tiek sparčiai besivystančiame elektroninės prekybos pasaulyje. Teisingumo Teismas nuolat plėtoja savo jurisprudenciją, kad užtikrintų tvirtą ir aktualią vartotojų apsaugą įvairiose srityse – nuo prekių ženklinimo ir nesąžiningų sutarčių sąlygų iki teisės atsisakyti sutarties ir internetinių užsakymų mygtukų reguliavimo.