Lyčių lygybė darbe

Įžanga

Lyčių lygybė darbo vietoje yra pagrindinis ES teisės principas. Keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas yra pabrėžęs šį bendrąjį principą, užtikrinantį, kad profesiniame gyvenime su vyrais ir moterimis būtų elgiamasi vienodai. Pagrindiniai klausimai:

• Kaip gali būti aiškinamas ir taikomas ES galiojantis vienodo požiūrio į vyrus ir moteris darbo vietoje principas?
• Ar leidžiama pozityvioji diskriminacija?
• Kas atsitinka, jei lyties požiūriu taisyklės atrodo neutralios, tačiau iš tikrųjų turi didesnį poveikį kuriai nors vienai lyčiai?
• Ar tos pačios taisyklės taikomos tokioms socialinėms garantijoms, kaip pensijos ar vaiko priežiūros atostogos?
• Kokios nėščių darbuotojų teisės pagal ES teisę?
• Kaip ES galiojantis vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas įgyvendinamas dirbant kariuomenėje?

Lyčių lygybė darbe: bendrieji principai

Byla Defrenne buvo pirmoji svarbi Teisingumo Teismo nagrinėta byla, susijusi su lyčių lygybe. Ji 1975 m. buvo iškelta Belgijos teisme, gavus skrydžių palydovės G. Defrenne ieškinį Belgijos oro linijų bendrovei SABENA. Ieškovė skundėsi, kad buvo priversta išeiti iš darbo sulaukusi 40 metų amžiaus, nors vyrams keleivių salono įgulos nariais buvo leidžiama dirbti ilgiau. Be to, daugelį metų jai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei jos kolegoms vyrams, dirbantiems tą patį darbą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principui būdingas „tiesioginis veikimas“. Tai reiškia, kad juo galima remtis nacionaliniuose teismuose nagrinėjant fizinių asmenų ir jų darbdavių ginčus. G. Defrenne galėjo tiesiogiai remtis ES teise byloje prieš ją įdarbinusią oro linijų bendrovę, reikalaudama vienodo užmokesčio už vienodą darbą (43/75, Defrenne).

2019 m. Jungtinės Karalystės teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje, inicijuotoje Didžiosios Britanijos prekybos centro Tesco darbuotojų, teigusių, kad joms nebuvo mokamas vienodas darbo užmokestis už vienodos vertės darbą. Ieškinį pareiškė prekybos centro parduotuvių darbuotojos, kurioms buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei bendrovės sandėliuose dirbusiems darbuotojams, kurių daugumą sudarė vyrai. Kadangi darbas nebuvo identiškas, kilo klausimas, ar vienodo užmokesčio už vienodos vertės darbą principas taip pat veikia tiesiogiai ir juo galima remtis nacionaliniuose teismuose. Tesco teigė, kad taip nebuvo ir kad darbuotojos negalėjo remtis šiuo principu nacionaliniame teisme. Teisingumo Teismas nesutiko su Tesco argumentu ir nusprendė, kad ES teisės principas dėl vienodo darbo užmokesčio taikomas ne tik „vienodo darbo“, bet ir „vienodos vertės darbo“ atvejais (C‑624/19, Tesco Stores).

Pozityvioji diskriminacija

Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo pozityviosios diskriminacijos leidimo klausimą. Vienoje iš bylų mokytojas H. Marschall siekė pareigų paaukštinimo, tačiau jam buvo pranešta, kad pirmenybė bus teikiama kandidatuojančiai moteriai. Tai buvo grindžiama taisykle, pagal kurią pirmenybė paaukštinant pareigas teikiama moterims, jeigu visi kandidatai vienodai kvalifikuoti, ypač viešosios tarnybos sektoriuose, kuriuose gerai apmokamas pareigas užima mažiau moterų. Teisingumo Teismas patvirtino, kad tokio pobūdžio pozityvioji diskriminacija, kuria siekiama panaikinti nelygybę darbo vietoje, yra leidžiama pagal ES teisę, jeigu nėra automatinė. Vyrų kandidatūros negali būti iš anksto atmetamos, o kiekvienas kandidatas turi būti objektyviai įvertintas (C‑409/95, Marschall).

Netiesioginė diskriminacija

1986 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje, susijusioje su K. Weber, kuri 15 metų dirbo ne visą darbo dieną Vokietijos universalinėje parduotuvėje Bilka-Kaufhaus. Jai buvo atsisakyta mokėti senatvės pensiją, nes pagal sutartį ji turėjo būti išdirbusi 15 metų visą darbo dieną. K. Weber teigė, jog kadangi ne visą darbo dieną dirba daugiausia moterys, ši taisyklė yra diskriminacinė ir dėl jos moterys atsiduria nepalankioje padėtyje. Teisingumo Teismas nurodė, kad bet kokia taisyklė, pagal kurią ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams neleidžiama dalyvauti pensijų sistemose, gali lemti netiesioginę diskriminaciją, jei ji daro poveikį daug didesniam skaičiui moterų nei vyrų. Tokia taisyklė galėtų būti pateisinama tik jeigu būtų pagrįsta objektyviomis priežastimis (170/84, Bilka).

2016 m. Graikijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu dėl minimalaus fizinio ūgio reikalavimo stojant į policijos mokyklą. M.-E. Kalliri nebuvo leista dalyvauti stojimo į Graikijos policijos mokyklą konkurse, nes jos ūgis nesiekė 1,70 metro. M.-E. Kalliri teigė, kad ši taisyklė diskriminuoja moteris. Teisingumo Teismas sutiko, nusprendęs, kad ši taisyklė atrodė daug labiau nepalanki moterims nei vyrams. Reikalavimas dėl fizinio ūgio galėtų būti pateisinamas, jei būtų tinkamas teisėtam tikslui pasiekti. Tačiau šioje byloje toks reikalavimas pasirodė nereikalingas: policijos pareigūnų darbui reikalingas fizinis tinkamumas nesusijęs su tam tikru minimaliu fiziniu ūgiu, o tinkamumas vykdyti policijos užduotis galėjo būti tinkamiau įvertintas, taikant moterims palankesnius metodus (C‑409/16, Kalliri).

Socialinės garantijos

2014 m. Graikijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar Graikijos teisėjui K. Maïstrellis gali būti atsisakyta suteikti mokamas vaiko priežiūros atostogas, nes jo sutuoktinė tuo metu nedirbo. Graikijoje valstybės tarnautojos, turinčios vaikų, visada turėjo teisę į mokamas vaiko priežiūros atostogas. Tačiau valstybės tarnyboje dirbantys vyrai galėjo jas gauti tik jeigu jų vaiko motina dirbo. Teisingumo Teismas atsakė, kad nacionaliniu reglamentavimu iš valstybės tarnautojų (vyrų) teisė į mokamas vaiko priežiūros atostogas negali būti atimta dėl jų sutuoktinių profesinės padėties. Tai būtų tiesioginė diskriminacija dėl lyties. Be to, tokiu reglamentavimu būtų stiprinamas tradicinis vyrų ir moterų vaidmenų paskirstymas, paliekant moterims pagrindinį vaidmenį vykdant tėvų pareigas, o vyrams – šalutinį (C‑222/14, Maïstrellis).

Po ketverių metų Ispanijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl lengvatų taikymo du ar daugiau vaikų turinčioms moterims. Šioms moterims buvo mokamas pensijos priedas, skirtas pripažinti demografinį moterų indėlį į socialinę apsaugą. Dviejų vaikų tėvas paprašė skirti tokį priedą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši taisyklė buvo tiesiogiai diskriminacinė ir pažeidė ES teisės aktus dėl lyčių lygybės. Jis nurodė, kad vien demografinio moterų indėlio į socialinę apsaugą nepakanka, kad būtų pateisintas nevienodas požiūris (C‑450/18, WA / INSS).

Nėščios darbuotojos

1988 m. Teisingumo Teismas gavo dviejų nacionalinių teismų – Nyderlandų ir Danijos – paklausimus dėl atitinkamai atsisakymo priimti į darbą nėščią moterį ir tokios moters atleidimo iš darbo.

Pirmojoje byloje E. Dekker buvo atsisakyta įdarbinti mokymo centre paaiškėjus, kad ji jau tris mėnesius nėščia, nors prieš tai jai buvo pranešta, kad ji yra tinkamiausia kandidatė šiam darbui. Darbdavys paaiškino, kad negalėjo įdarbinti E. Dekker, nes mokymo centro draudimas nepadengtų motinystės atostogų laikotarpiu jai mokėtinų dienpinigių (C‑177/88, Dekker).

Antrojoje byloje B. Hertz buvo atleista iš darbo ne visą darbo dieną Aldi prekybos centre po to, kai dėl nėštumo sukeltų komplikacijų išėjo nedarbingumo atostogų. Aldi pranešė B. Hertz apie ketinimą nutraukti su ja darbo sutartį, nes buvo „įprasta“ atleisti darbuotojus, kurie dažnai neatvykdavo į darbą dėl ligos (C‑179/88, Handels- og Kontorfunktionærernes Forbund).

Teisingumo Teismas nusprendė, kad abiejų darbdavių veiksmai buvo diskriminaciniai, nes atsisakymas priimti į darbą ar atleidimas iš darbo dėl nėštumo pažeidžia vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą.

Vėlesniuose sprendimuose Teisingumo Teismas toliau plėtojo savo jurisprudenciją atleidimo iš darbo dėl nėštumo srityje.

• Jis išaiškino, kad draudimas atleisti nėščią darbuotoją taikomas ir terminuotų, ir neterminuotų darbo sutarčių atveju. Jis nusprendė, kad terminuotos sutarties nepratęsimas gali prilygti diskriminacijai, jei motyvuotas darbuotojos nėštumu (C‑438/99, Jiménez Melgar, ir C‑109/00, Tele Danmark A/S).
• Teisingumo Teismas pripažino, kad darbuotojos atleidimas iš darbo jos nėštumo laikotarpiu dėl neatvykimo į darbą, nulemto su nėštumu susijusios ligos, yra diskriminacija dėl lyties (C‑394/96, Brown).
• Jis taip pat nusprendė, kad darbuotojos atleidimas iš darbo dėl jos nėštumo ar vaiko gimimo prieštarauja ES teisei, net jei darbuotojai apie tai buvo pranešta jau grįžus iš motinystės atostogų (C‑460/06, Paquay).
• Teisingumo Teismo nuomone, nėščiai darbuotojai turi būti nustatytas protingas terminas, per kurį ji galėtų užginčyti atleidimą iš darbo. Trumpo, pavyzdžiui, dviejų savaičių, termino nepakanka, kad ji galėtų gauti teisinę pagalbą ir užginčyti atleidimą iš darbo (C‑284/23, Haus Jacobus).

2008 m. Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje, inicijuotoje S. Mayr – padavėjos, kuri buvo atleista iš darbo, kai jai atliekamas dirbtinis apvaisinimas buvo jau gerokai pažengęs. Teisingumo Teismas nusprendė, kad moteris, kurioms atliekamas dirbtinis apvaisinimas, ES teisė saugo nuo diskriminacijos dėl lyties, nes tokio pobūdžio medicininės procedūros skirtos tik moterims (C‑506/06, Mayr).

Darbas kariuomenėje

1997 m. Jungtinės Karalystės teismas Teisingumo Teismui perdavė bylą dėl lyčių lygybės įsidarbinant kariuomenėje. A. M. Sirdar, dirbusią virėja Didžiosios Britanijos kariuomenėje ir Karališkosiose artilerijos pajėgose, buvo atsisakyta perkelti į Karališkąsias jūrų pėstininkų pajėgas, nes tuo metu į jas nebuvo priimamos moterys. Teisingumo Teismas pripažino, kad ES teisė leidžia, jog į tam tikrus padalinius, pavyzdžiui, dalyvaujančius puolimo operacijose, dėl konkrečių dislokavimo sąlygų būtų priimami tik vyrai. Tačiau šios išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Teismas pabrėžė, kad bendras ginkluotųjų pajėgų organizavimas ir administravimas turi atitikti ES galiojantį vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą (C‑273/97, Sirdar).

Po metų Vokietijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimu, ar moterims gali būti draudžiama užimti kariuomenėje pareigas, susijusias su šaunamojo ginklo naudojimu. T. Kreil buvo atsisakyta įdarbinti Vokietijos federalinės kariuomenės ginklų elektronikos priežiūros tarnyboje, nes pagal įstatymą moterys galėjo savanoriškai dirbti tik karo medicinos ir karinės muzikos tarnybose. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tiesioginis draudimas moterims užimti kariuomenėje pareigas, susijusias su ginklų naudojimu, pažeidžia ES teisę. Tokio draudimo, susijusio su beveik visomis pareigomis Vokietijos federalinėje kariuomenėje, nebuvo galima pateisinti specifiniu pareigų ar veiklos pobūdžiu (C‑285/98, Kreil).

Išvada

Visuose šiuose sprendimuose aiškiai matyti Teisingumo Teismo siekis saugoti lyčių lygybę darbo vietoje, kaip to reikalauja ES teisė. Teisingumo Teismas užtikrina, kad visose jo nagrinėjamose bylose būtų draudžiama diskriminacinė praktika ir laikomasi vienodo požiūrio, kuris yra pagrindinis ES teisės principas.