Sportas

Įžanga

Sportas Europoje dažnai yra tarpvalstybinė veikla: sportininkų perleidimą, varžybų organizavimas ir sporto renginių transliavimas dažnai apima kelias šalis. Keletą kartų Teisingumo Teismas išaiškino, kaip ES teisė taikoma įvairiems sporto aspektams. Keli pagrindiniai klausimai:

• Kokios yra sportininkų, kaip darbuotojų, teisės, susijusios su jų judėjimo laisve?
• Ar sporto federacijų įgaliojimai, ypač jų teisė leisti visų tarptautinių varžybų organizavimą, prieštarauja ES konkurencijos teisei?
• Ar galima apriboti išimtines transliavimo teises, siekiant užtikrinti, kad visuomenė galėtų stebėti svarbiausius sporto renginius per nemokamą televiziją?

Laisvas sportininkų judėjimas

Bene viena garsiausių visų laikų bylų yra Bosman byla. Pavadinimas „Bosman“ papildė bendrą sporto žodyną, žymėdamas visiškai naują žaidėjų perleidimo tarp futbolo klubų kategoriją. Už šios bylos ir joje nustatytų principų slypėjo tikro žmogaus istorija.

Jean-Marc Bosman buvo Belgijos klubo „RFC Liège“ futbolininkas. Kai 1990 m. baigėsi jo sutartis, jis norėjo pakeisti komandą ir pereiti į Prancūzijos klubą „Dunkerque“. Tačiau perleidimas buvo užblokuotas, nes „Dunkerque“ nenorėjo mokėti „Liège“ reikalaujamos kompensacijos. „Liège“ suspendavo J. M. Bosmaną, be to, jį į juodąjį sąrašą įtraukė visi Europos klubai, kuriuose jis galėjo įsidarbinti, todėl jis ne tik neteko darbo, bet ir prarado galimybę jį vėl susirasti.

Belgijos teismas perdavė šią bylą Teisingumo Teismui, o šis nusprendė, kad taisyklės dėl perleidimo kompensacijos riboja laisvą žaidėjų, norinčių žaisti kitoje valstybėje narėje, judėjimą, neleisdamos jiems palikti savo buvusių klubų net ir pasibaigus jų sutartims arba atgrasydamos juos taip elgtis. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad futbolo asociacijos negali riboti kitų ES valstybių pilietybę turinčių žaidėjų, kuriems klubai leidžia žaisti rungtynėse, skaičiaus. Sprendimu Bosman prasidėjo laisvų tarpklubinių perleidimų era, nes atsirado didesnis žaidėjų srautas visoje ES (C‑415/93, Bosman).

Bosman bylos įtaka neapsiribojo vien futbolu, bet paveikė ir kitas sporto šakas, pavyzdžiui, krepšinį, rankinį ir kriketą. Vėlesnėse bylose Teisingumo Teismas toliau plėtojo šį principą ir nustatė, kad jis taikomas ir kai kuriems ne ES sportininkams. Jei sportininkas buvo iš šalies, kuri su ES yra sudariusi susitarimą, apimantį laisvo asmenų judėjimo taisykles, jam buvo taikomi tie patys principai. Iš tokių bylų paminėtina byla Kolpak (C‑438/00, Deutscher Handballbund), susijusi su Slovakijos rankininku, kai Slovakija dar nebuvo valstybė narė, ir byla Simutenkov dėl Ispanijoje žaidusio Rusijos futbolininko (C‑265/03, Simutenkov).

2008 m. Prancūzijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl „joueur espoir“ (jaunųjų žaidėjų kategorija) sutarties. Olivier Bernard pasirašė tokią sutartį su futbolo klubu „Olympique Lyonnais“. Sutartimi jis įsipareigojo treniruotis su klubu ir pasirašyti su juo savo pirmąją profesionalaus žaidėjo sutartį, jei klubas pasiūlytų. Tačiau vietoj to, pasibaigus treniruočių laikotarpiui, O. Bernard pasirašė sutartį su klubu „Newcastle United“, o „Olympique Lyonnais“ pareikalavo kompensacijos. Teisingumo Teismas sutiko, kad tokios sutartys ribojo laisvą žaidėjų judėjimą. Vis dėlto, anot jo, futbolo klubai teisėtai gali reikalauti kompensacijos už jaunų žaidėjų, vėliau pasirašiusių savo pirmąją profesionalaus žaidėjo sutartį su kitos valstybės narės klubu, sportinį parengimą, jeigu tokia kompensacija atitinka faktines rengimo išlaidas (C‑325/08, Olympique Lyonnais).

2022 m. Belgijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje dėl Prancūzijoje gyvenančio buvusio profesionalaus futbolininko, kuris užginčijo kai kurias FIFA taisykles dėl žaidėjų perleidimo. Jis teigė, kad jos trukdė jam įsidarbinti Belgijos futbolo klube. Taisyklėse buvo nustatyta, kad jei žaidėjas nutraukia sutartį anksčiau laiko ir be „pateisinamos priežasties“, tiek žaidėjas, tiek jo naujasis klubas turi išmokėti kompensaciją buvusiam klubui. Naujajam klubui taip pat galėjo būti taikomos sankcijos ir kitos neigiamos pasekmės, pavyzdžiui, laikinai uždraudžiama perleisti futbolininkus ir atidedamas tarptautinių perėjimo iš klubo į klubą pažymėjimų išdavimas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad FIFA taisyklės prieštarauja ES teisei, nes užkerta kelią laisvam profesionalių futbolininkų, norinčių tobulinti savo įgūdžius pereinant žaisti į naują klubą, judėjimui (C‑650/22, FIFA).

Sporto federacijos ir konkurencijos teisė

Dviejose bylose, kuriose sprendimai priimti 2023 m. pabaigoje, Teisingumo Teismas nagrinėjo konkurencijos teisės ir sporto reguliavimo sąveiką. Konkurencijos teisė draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje. Tačiau sportą dažnai valdo viena organizacija, kuri nustato taisykles ir organizuoja varžybas.

Pirmoji byla buvo susijusi su Tarptautine čiuožimo sąjunga (ISU), kuri suteikia leidimus visoms tarptautinėms čiuožimo varžyboms. ISU turi teisę uždrausti sportininkams dalyvauti visose varžybose, jei jie dalyvauja varžybose, kurioms negauta leidimo (C‑124/21 P, International Skating Union prieš Komisiją).

Antrojoje byloje ginčas kilo dėl FIFA ir UEFA reakcijos į European Superleague projektą, kai jos pagrasino taikyti sankcijas visiems jame dalyvaujantiems klubams ar žaidėjams (C‑333/21, European Superleague Company).

Abiejose bylose Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokio pobūdžio taisyklės yra neteisėtos. FIFA, UEFA ir ISU įgaliojimai nebuvo reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas jų skaidrumas, objektyvumas, nediskriminacinis pobūdis ir proporcingumas. Dėl to jie trukdė laisvai konkurencijai ES rinkoje. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tokios taisyklės kenkia žaidėjams ir sportininkams, nes neleidžia jiems dalyvauti alternatyviose ir naujoviškose varžybose. Jos taip pat kenkė žiniasklaidai ir žiūrovams, atimdamos iš jų galimybę stebėti šias varžybas.

Taip pat 2021 m. Belgijos teismas paprašė Teisingumo Teismo įvertinti bylą, kurioje futbolininkas ir Belgijos futbolo klubas ginčijo taisykles dėl vadinamųjų „vietoje parengtų žaidėjų“. Šiomis taisyklėmis siekta skatinti vietos talentų ugdymą. Teisingumo Teismas pripažino, kad šios taisyklės gali būti neteisėtos pagal ES konkurencijos teisę, nes riboja klubų galimybes konkuruoti tarpusavyje samdant talentingus žaidėjus, kad ir kur šie būtų parengti. Teismas taip pat nusprendė, kad tokiomis taisyklėmis gali būti netiesiogiai diskriminuojami iš kitų valstybių narių atvykstantys žaidėjai. Tačiau Teisingumo Teismas paliko Belgijos teismui spręsti, ar šios taisyklės pateisinamos turint tikslą vietos lygmeniu skatinti jaunų profesionalių futbolininkų įdarbinimą ir rengimą (C‑680/21, Royal Antwerp Football Club).

Sporto renginių stebėjimas

Sporto renginių transliavimo teisių turėtojai iš esmės gali laisvai parduoti šias transliavimo teises kam tik nori. Tačiau pagal ES teisę valstybės narės gali reikalauti, kad tam tikri „itin reikšmingi visuomenei“ renginiai būtų transliuojami nemokamais kanalais. Dėl to sumažėja atlygis, kurį teisių turėtojai gali gauti už transliavimą. Jungtinė Karalystė ir Belgija kaip „itin reikšmingus“ renginius įvardijo visas Pasaulio futbolo čempionato rungtynes, o Jungtinė Karalystė – ir visas Europos futbolo čempionato rungtynes. FIFA ir UEFA teigė, kad daugelis rungtynių šioms šalims nebuvo itin svarbios. Jų teigimu, reikšmingomis neturėjo būti laikomos, pavyzdžiui, grupės rungtynės, kuriose nedalyvauja komandos iš Jungtinės Karalystės ar Belgijos. Bendrasis Teismas pritarė JK ir Belgijai. Jis pripažino, kad valstybės narės galėtų visas šių turnyrų rungtynes priskirti prie itin reikšmingų visuomenei renginių. Teismas pažymėjo, kad net ir „neprestižinės“ rungtynės gali turėti įtakos nacionalinių komandų progresui ir bendram varžybų rezultatui. Nors transliuojant šias rungtynes per nemokamą televiziją būtų apribotos FIFA ir UEFA išimtinės transliavimo teisės, Bendrojo Teismo nuomone, šiuos apribojimus galima pateisinti būtinybe apsaugoti visuomenės teisę į informaciją ir užtikrinti atvirą prieigą prie visuomenei svarbių renginių (T‑385/07, T‑55/08, T‑68/08, FIFA ir UEFA prieš Komisiją).

2008 m. Jungtinės Karalystės teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl to, kaip buvo parduodamos Anglijos „Premier League“ rungtynių transliavimo teisės. Kiekvienas transliuotojas galėjo rodyti rungtynes tik tam tikroje teritorijoje. Tai reiškė, kad televizijos žiūrovai galėjo žiūrėti tik jų gyvenamosios vietos valstybės narės transliuotojų rodomas „Premier League“ rungtynes. Jungtinės Karalystės barai iš Graikijos įsigydavo dekoderio korteles, kurios leisdavo jiems priimti „Premier League“ rungtynių transliacijas ir jas rodyti. Teisingumo Teismas nurodė, kad bet kokios licencijavimo sistemos, kai transliuotojams suteikiamos išimtinės teisės valstybėje narėje, o žiūrovams draudžiama žiūrėti transliacijas naudojant dekoderio kortelę kitose valstybėse narėse, prieštarauja ES teisei. Tačiau, Teismo nuomone, rungtynių rodymui viešose vietose, pavyzdžiui, baruose, reikia leidimo, jei transliacija apima autorių teisės saugomus elementus, pavyzdžiui, įžanginį vaizdo įrašą arba muzikos kūrinį (C‑403/08 ir C‑429/08, Football Association Premier League ir kt., Murphy).

Kitoje byloje Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl trumpų vaizdo įrašų apie sporto renginius naudojimo naujienų laidose. Pagal ES teisę transliuotojams turi būti leista naudoti vaizdo įrašus trumpuose naujienų pranešimuose apie visuomenei reikšmingus renginius, net jei tiems renginiams taikomos išimtinės transliavimo teisės. Nors naujienų agentūros gali būti paprašyta sumokėti už transliaciją, mokestis turi dengti tik technines signalo priėmimo išlaidas. Išimtines teises į kai kuriuos sporto renginius turėjusi bendrovė Sky Österreich teigė, kad dėl to nebuvo atsižvelgta į didesnes išlaidas, susijusias su licencijavimu ir gamyba. Tačiau Teisingumo Teismas patvirtino, kad mokestis už prieigos prie transliacijų suteikimą turi apsiriboti techninėmis išlaidomis, tiesiogiai susijusiomis su signalo suteikimu. Šiuo apribojimu saugoma pagrindinė piliečių teisė į informaciją ir užtikrinama galimybė visuomenei susipažinti su svarbiausia informacija apie tokius svarbius renginius kaip futbolo rungtynės, nepaisant išimtinių susitarimų (C‑283/11, Sky Österreich).

Išvada

Šiais sprendimais Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas užtikrino, kad kiekvienas galėtų pasinaudoti savo teise laisvai judėti ir ES konkurencijos taisyklių teikiama apsauga, kartu pripažindami ypatingą sporto vietą mūsų visuomenėje.