Studentų teisės

Konkrečios teisės

Augant studentų, dalyvaujančių tarpvalstybinėse švietimo programose, pavyzdžiui, „Erasmus+“, skaičiui, Teisingumo Teismas susidūrė su daugybe ginčų dėl studentų teisių. Pagrindiniai klausimai:

• Ar studentų galimybės studijuoti kitų valstybių narių universitetuose ribojimas yra diskriminacija?
• Ar valstybė narė gali atsisakyti suteikti finansinę paramą studentams iš kitų valstybių narių?
• Ar darbuotojų migrantų vaikai turi teisių valstybėje narėje, kurioje dirba jų tėvai?
• Ar užsienio studentams, atvykstantiems studijuoti į valstybę narę, gali būti taikomi papildomi reikalavimai?

Galimybė siekti aukštojo išsilavinimo

2000-ųjų pradžioje Komisija ėmėsi veiksmų prieš Belgiją ir Austriją dėl to, kad jos apsunkino studentų iš kitų ES šalių patekimą į savo universitetus. Šios šalys susidūrė su padidėjusiu studentų iš kitų ES valstybių narių, ypač turinčių tas pačias oficialiąsias kalbas, srautu. Užsienio studentai turėjo įrodyti, kad jie ne tik atitinka priėmimo į Belgijos ar Austrijos universitetą kriterijus, bet ir priėmimo į tą pačią studijų programą savo šalyje kriterijus. 2004 m. sprendime (C‑65/03, Komisija prieš Belgiją) ir 2005 m. sprendime (C‑147/03, Komisija prieš Austriją) Teisingumo Teismas pripažino abiejų šalių veiksmus neteisingais. Anot jo, tokia diskriminacija galėtų būti pateisinama tik jeigu būtų proporcinga ir nebūtų nukreipta prieš kitų ES šalių piliečius.

Tokio pateisinimo pavyzdys atsirado vėliau, kai Belgijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti išaiškinimą dėl Belgijos prancūzų bendruomenės priimtos taisyklės. Ši taisyklė ribojo studentų iš kitų valstybių narių, kuriems buvo leidžiama stoti į tam tikrų universitetų medicinos studijų programas, skaičių. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors tokiu apribojimu studentai netiesiogiai diskriminuojami dėl pilietybės, jis gali būti pateisinamas valstybių narių poreikiu apsaugoti visuomenės sveikatą. Teisingumo Teismas paliko Belgijos teismui įvertinti, ar ginčijamas apribojimas gali padėti padidinti absolventų, pasirengusių teikti sveikatos priežiūros paslaugas Belgijos prancūzų bendruomenėje, skaičių, ar tą patį tikslą galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (C‑73/08, Bressol ir kt.).

Studijų finansavimas ir stipendijos

Dany Bidar buvo Prancūzijos pilietybę turintis studentas, trejus metus gyvenęs ir lankęs mokyklą Jungtinėje Karalystėje. Vėliau jis pradėjo studijas University College London. Jo paraiška studento paskolai gauti buvo atmesta, pripažinus, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Jungtinėje Karalystėje. 2005 m. sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybė narė negali atsisakyti suteikti paskolų ar stipendijų studentams, kurie teisėtai joje gyvena šalyje ir tenkina leidimui nuolat gyventi taikomus reikalavimus. Tačiau kad užsienio studentai netaptų nepagrįsta našta valstybei, galėtų būti nustatytos tam tikros sąlygos. Tokia sąlyga galėtų būti, pavyzdžiui, kad studentas prieš pradėdamas studijuoti tam tikrą laiką jau būtų gyvenęs atitinkamoje valstybėje. Tai rodytų integracijos į valstybės narės visuomenę lygį. Vis dėlto, kadangi tuo metu užsienio studentams studijų laikotarpiu buvo neįmanoma įgyti „nuolatinio gyventojo“ statuso, ši taisyklė buvo pripažinta nesuderinama su ES teise (C‑209/03, Bidar).

2008 m. sprendime dėl Nyderlanduose studijuojančios Vokietijos pilietės, kuriai buvo atsisakyta pratęsti išlaikymo pašalpos mokėjimą, Teisingumo Teismas patvirtino reikalavimo, kad studentai, prieš pradėdami studijas, penkerius metus būtų gyvenę šalyje, tinkamumą (C‑158/07, Förster).

Po kelerių metų Komisija pareiškė ieškinį Austrijai dėl taisyklių, pagal kurias Austrijos pilietybę turintys studentai už viešąjį transportą mokėjo mažiau. Austrija taikė transporto lengvatą studentams, kurių tėvai gaudavo pašalpas šeimai Austrijoje, o šį reikalavimą daug lengviau galėjo įvykdyti Austrijos piliečiai. Teisingumo Teismas pripažino tai diskriminacija (C‑75/11, Komisija prieš Austriją).

2011 m. du Vokietijos teismai kreipėsi į Teisingumo Teismą byloje, susijusioje su dviem vokiečių studentais, kuriems buvo atsisakyta finansuoti visas studijas užsienyje, nes jie negalėjo įrodyti, kad prieš studijų pradžią trejus metus gyveno Vokietijoje. Abu studentai gimė Vokietijoje, keletą metų su tėvais gyveno užsienyje, o likus keliems metams iki studijų grįžo į Vokietiją. Tačiau vienas iš jų į Vokietiją buvo grįžęs iki studijų pradžios likus tik 2 metams ir 8 mėnesiams, o kitas negalėjo įrodyti, kad Vokietijoje išbuvo trejus metus. Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks studentų finansavimo susiejimas su šia vienintele sąlyga prieštarauja laisvam ES piliečių judėjimui. Dėl to finansavimo nepagrįstai negalėjo gauti studentai, kurie, nors ir neatitiko nustatytos sąlygos, vis tiek turėjo stiprių socialinių ir ekonominių ryšių su Vokietijos visuomene (C‑523/11, Prinz).

Darbuotojų migrantų vaikai

Nors nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimai gali būti taikomi nustatant teisę į studentams skiriamą finansavimą, jie gali turėti neigiamą poveikį darbuotojų migrantų vaikams. Šie vaikai gyvena vienoje valstybėje, tačiau jų tėvai kerta valstybės sieną, kad dirbtų ir mokėtų socialinio draudimo įmokas kitoje valstybėje.

2009 m. Komisija pareiškė ieškinį Nyderlandams dėl to, kad teisę gauti finansavimą studijoms užsienyje turėjo tik studentai, kurie per pastaruosius šešerius metus bent trejus gyveno Nyderlanduose. Teisingumo Teismo nuomone, šis gyvenamosios vietos reikalavimas buvo pernelyg griežtas ir prilygo netiesioginei diskriminacijai (C‑542/09, Komisija prieš Nyderlandus).

Po kelerių metų Liuksemburgo teismas Teisingumo Teismo paklausė, ar valstybė narė gali atsisakyti skirti studijų stipendijas darbuotojų migrantų vaikams. Teisingumo Teismas patvirtino, kad tokia sąlyga yra netiesioginė diskriminacija. Vis dėlto Teismas nurodė, kad siekiant vengti „stipendijų turizmo“ stipendijų skyrimas gali būti susietas su sąlyga, kad vienas iš tėvų būtų išdirbęs valstybėje narėje tam tikrą minimalų laikotarpį (C‑20/12, Giersch ir kt.).

Užsienio studentai

2013 m. Vokietijos teismas paprašė pateikti išaiškinimą byloje, susijusioje su Tuniso piliečiu, kurio prašymas išduoti Vokietijos studento vizą buvo kelis kartus atmestas, nors asmuo atitiko visas priėmimo sąlygas ir nekėlė grėsmės viešajai tvarkai, saugumui ar sveikatai. Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės privalo įsileisti trečiųjų šalių piliečius, norinčius pasilikti ilgiau nei tris mėnesius studijų tikslais, jei jie atitinka ES nustatytas priėmimo sąlygas. Papildomų reikalavimų nustatymas pakenktų ES pastangoms skatinti užsienio studentų judumą ir paversti ES pasauliniu švietimo centru (C‑491/13, Mohamed Ali Ben Alaya prieš Vokietiją).

Išvada

Visi minėti sprendimai rodo, kad Teisingumo Teismas pasiryžęs saugoti jaunimo teises ir skatinti studentų judumą visoje ES.