Teisminė veikla

A | Teisingumo Teismas 2025 m.

Į Teisingumo Teismą visų pirma gali būti kreipiamasi pateikiant prašymus priimti prejudicinį sprendimą. Kai nacionaliniam teismui kyla abejonių dėl Sąjungos teisės normos išaiškinimo ar galiojimo, jis sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Teisingumo Teismą. Teisingumo Teismui priėmus sprendimą, kuriame pateikiamas išaiškinimas, nacionalinis teismas gali išspręsti savo nagrinėjamą ginčą. Bylose, kuriose atsakymo reikia labai skubiai (pvz., bylose dėl prieglobsčio, sienų kontrolės, vaikų grobimo ir pan.), numatyta prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra.

Į Teisingumo Teismą taip pat gali būti kreipiamasi pareiškiant tiesioginius ieškinius: galima prašyti panaikinti Sąjungos aktą (ieškinys dėl panaikinimo) arba konstatuoti, kad valstybė narė nesilaiko Sąjungos teisės (ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo). Jeigu valstybė narė nevykdo teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, kad ji neįvykdė įsipareigojimų, gali būti pareiškiamas antras ieškinys, vadinamasis ieškinys dėl dvigubo įsipareigojimų neįvykdymo; šiuo atveju Teisingumo Teismas tai valstybei narei gali skirti piniginę sankciją.

Be to, gali būti pateikiami apeliaciniai skundai dėl Bendrojo Teismo priimtų sprendimų. Teisingumo Teismas gali panaikinti šiuos Bendrojo Teismo sprendimus.

Galiausiai Teisingumo Teismo gali būti prašoma pateikti nuomonę dėl susitarimo, kurį Sąjunga ketina sudaryti su trečiąja valstybe arba tarptautine organizacija, atitikties Sutartims (tokį prašymą gali pateikti valstybė narė arba Sąjungos institucija).

Teisingumo Teismo veikla ir pokyčiai

Koen Lenaerts

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas

2025 m. buvo lemiami metai dėl kelių priežasčių.

Pirma, tai buvo pirmieji ištisi metai, kai buvo įgyvendinamas Reglamente 2024/2019 numatytos Europos Sąjungos teismų sistemos reformos paskutinis etapas; ši reforma atlikta siekiant subalansuoti abiejų Sąjungos teismų darbo krūvį, kad galiausiai greičiau būtų priimti kokybiški teismo sprendimai.

Šį paskutinį etapą, be kita ko, sudarė dalies Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus perdavimas Bendrajam Teismui (jis įsigaliojo 2024 m. spalio 1 d.) šešiose konkrečiose srityse (PVM, akcizai, Muitinės kodeksas, tarifinis klasifikavimas, keleivių teisės ir apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema). Šios reformos esmė – „vieno langelio“ mechanizmas, pagal kurį visi prašymai priimti prejudicinį sprendimą teikiami Teisingumo Teismui. Kai prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su viena iš šių šešių sričių, pirmininkas, išklausęs pirmininko pavaduotoją ir pirmąjį generalinį advokatą, arba Teisingumo Teismas bendrajame susirinkime nusprendžia, ar šis prašymas turi būti perduotas Bendrajam Teismui, ar jį nagrinės Teisingumo Teismas. 2025 m. iš 74 prašymų priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėtų pagal „vieno langelio“ mechanizmą, 65 buvo perduoti Bendrajam Teismui. Sprendimai dėl perdavimo buvo priimti greitai, nes nuolat įsitraukdavo kabinetai ir tarnybos, ypač Teisingumo Teismo kanceliarija ir Tyrimų ir dokumentacijos direktoratas.

Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. išankstinio apeliacinių skundų priėmimo mechanizmas išplėstas ir taikomas apeliaciniams skundams dėl Bendrojo Teismo sprendimų ir nutarčių, susijusių su šešių naujų nepriklausomų apeliacinių tarybų sprendimais ir ginčais dėl sutarčių, kuriose numatyta arbitražinė išlyga, vykdymo; šis išplėtimas įgyvendintas laikantis nuo šio mechanizmo įvedimo susiformavusios praktikos. Taigi iš 36 prašymų, kuriuos išnagrinėjo prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija, du prašymai, iš kurių vienas susijęs su sutartiniu ginču (nutartis byloje SC / Eulex Kosovo, C‑881/24 P), dabar priklausančiu šios kolegijos kompetencijai, buvo tenkinti, nes juose keliami Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbūs klausimai.

Kalbant apie Teisingumo Teismo sudėtį, pažymėtina, kad 2025 m. pareigas pradėjo eiti naujas Slovėnijos teisėjas M. Bošnjak, užėmęs po kolegos Marko Ilešič mirties 2024 m. birželio 20 d. atsilaisvinusią vietą, o pirmasis Bulgarijos teisėjas Teisingumo Teisme A. Arabadjiev nustojo eiti pareigas, jį pakeitė anksčiau Bendrajame Teisme teisėju dirbęs A. Kornezov.

Galiausiai 2025 m. įvyko svarbus Teisingumo Teismo komunikacijos ir skaidrumo politikos pokytis. Buvo padaryta ženkli pažanga siekiant dar labiau priartinti Sąjungos teisingumą prie piliečių ir geriau patenkinti teisės specialistų poreikius.

Komunikacijos srityje, be audiovizualinių paaiškinamųjų vaizdo įrašų, kuriuose Teisingumo Teismo nariai glaustai pristato svarbiausius šio teismo sprendimus, buvo padaryta didelė pažanga rengiant kelis svarbius projektus, kurie bus įgyvendinti jau 2026 m. pradžioje: pradės veikti nauja Curia interneto svetainė, išorės vartotojams skirta modernesnė paieškos sistema ir visiems interneto vartotojams prieinama Curia Web TV. Šie pokyčiai gerokai pagerins visų asmenų prieigą prie teisminės informacijos.

Kalbant apie skaidresnį procesą Teisingumo Teisme, taip pat reikėtų paminėti, kad per paskutinę teismų sistemos reformą buvo nuspręsta skelbti bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateiktus pareiškimus ir rašytines pastabas, o 2025 m. balandžio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl teismo posėdžių transliavimo taisyklių ir tvarkos. Toks transliavimas turėtų padėti geriau suprasti Teisingumo Teismo vaidmenį ir jo veiklą, užtikrinti geresnes galimybes susipažinti su šalių pateiktais pagrindais, argumentais ir pastabomis, taip pat su generalinių advokatų išvadomis ir teismo sprendimais.

Be savo tiesioginės teisminės veiklos, Teisingumo Teismas toliau plėtojo savo veiklą mokymo, komunikacijos ir mainų su valstybių narių teismais srityse. 2025 m. rugsėjo 3–5 d. Sofijoje (Bulgarija) vyko trečioji konferencija „EUnited in diversity“; į ją susirinko Sąjungos valstybių narių konstitucinių teismų bei lygiaverčių konstitucinę jurisdikciją turinčių institucijų ir Teisingumo Teismo atstovai, siekdami paskatinti teisminį dialogą ir stiprinti bendradarbiavimą bendroje Sąjungos ir valstybių narių teisinėje sistemoje. 2025 m. gruodžio 1 ir 2 d. Teisingumo Teisme vykusiame kasmetiniame Teisėjų forume dalyvavo maždaug 150 teisėjų iš valstybių narių. Šis forumas, pirmą kartą organizuotas 1968 m., suteikia nacionalinių teismų teisėjams galimybę susipažinti su Teisingumo Teismo veikla ir atvykus į instituciją tiesiogiai keistis informacija su jo nariais bendro intereso klausimais, taip stiprinant glaudų Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vyksta vis daugiau Europos Sąjungos teisminio tinklo (ESTT) ir bendradarbiaujant su Europos teisėjų mokymo tinklu (ETMT) organizuojamų susitikimų ir mokymų, visų pirma susijusių su prejudicinio sprendimo priėmimo procesu. Galiausiai 2025 m. gruodžio mėn. Teisingumo Teisme pirmą kartą vyko ETMT organizuojamo konkurso „Themis“ finalas. Šis prestižinis konkursas suteikia būsimiems teisėjams ar prokurorams iš visos Europos unikalią galimybę tobulinti savo praktines Sąjungos teisės žinias ir taip stiprina bendrą Sąjungos teisminę kultūrą.

Praėjusių metų statistika rodo, kad Teisingumo Teisme pateiktų nagrinėti bylų skaičius (889) ir išnagrinėtų bylų skaičius (774) išlieka didelis ir jį iš esmės galima paaiškinti tuo, kad 2024 m. iš dalies atnaujinta Teismo sudėtis. 2025 m. gruodžio 31 d. neišnagrinėtų bylų skaičius buvo 1 322. Vidutinė proceso trukmė (imant įvairaus pobūdžio bylas) 2025 m. buvo 16,7 mėnesio.

889

gautos bylos

580

prašymų priimti prejudicinį sprendimą, iš jų

prašymai priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka

Pagrindinės valstybės narės, iš kurių gauti prašymai priimti prejudicinį sprendimą:

Italija

110

Lenkija

Vokietija

Austrija

Bulgarija

tiesioginiai ieškiniai, iš jų:

ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir

ieškinys dėl dvigubo įsipareigojimų neįvykdymo

245

apeliaciniai skundai dėl Bendrojo Teismo sprendimų

prašymas pateikti nuomonę

nemokamos teisinės pagalbos prašymai

Bylos šalis, kuri neišgali sumokėti su procesu susijusių išlaidų, gali prašyti suteikti nemokamą teisinę pagalbą.

774

išnagrinėtos bylos

561

prašymas priimti prejudicinį sprendimą, iš jų

prašymai priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka

tiesioginis ieškinys, iš jų

konstatuoti įsipareigojimų neįvykdymo atvejai dėl

valstybių narių

sprendimai dėl dvigubo įsipareigojimų neįvykdymo

156

apeliaciniai skundai dėl Bendrojo Teismo sprendimų, iš jų:

apeliaciniai skundai, kuriuos išnagrinėjus panaikintas Bendrojo Teismo sprendimas

Vidutinė proceso trukmė:

16,7 mėnesio

Vidutinė prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros trukmė:

3,4 mėnesio

1 322

nagrinėjamos bylos (2025 m. gruodžio 31 d. duomenimis)

Pagrindinės nagrinėtos sritys:

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė

142

Valstybės pagalba ir konkurencija

132

Ekonominė ir pinigų politika

111

Judėjimo ir įsisteigimo laisvė – vidaus rinka

106

Vartotojų apsauga

Bendra užsienio ir saugumo politika

Teisės aktų derinimas

Aplinka

Socialinė politika

Transportas

Žr. detalią Teisingumo Teismo veiklos statistiką.

Teisingumo Teismo nariai

Teisingumo Teismą sudaro 27 teisėjai ir 11 generalinių advokatų.

Teisėjai ir generaliniai advokatai yra skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, pasikonsultavus su komitetu, įgaliotu pateikti nuomonę dėl siūlomų eiti šias pareigas kandidatų tinkamumo. Jų kadencijos trukmė yra šešeri metai, ji gali būti atnaujinta.

Jie parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus, keliamus aukščiausioms teisėjo pareigoms, arba yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai.

Teisėjai vykdo savo pareigas visiškai nešališkai ir nepriklausomai.

Teisingumo Teismo teisėjai iš savo tarpo išrenka pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Teisėjai ir generaliniai advokatai šešerių metų kadencijai paskiria kanclerį.

M. Bošnjak

Teisėjas

A. Kornezov

Teisėjas

A. Calot Escobar

Kancleris

Vyresniškumo tvarka nuo 2025 m. spalio 7 d.

B | Bendrasis Teismas 2025 m.

Bendrasis Teismas, kaip pirmoji instancija, daugiausia nagrinėja fizinių arba juridinių asmenų (privačių asmenų, įmonių, asociacijų ir kt.) tiesioginius ieškinius dėl Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų, jei tie aktai konkrečiai ir tiesiogiai su jais susiję, taip pat valstybių narių ieškinius dėl tokių aktų ir tiesioginius ieškinius dėl institucijų ar jų tarnautojų padarytos žalos atlyginimo.

Dėl Bendrojo Teismo sprendimų Teisingumo Teismui galima pateikti apeliacinį skundą; jis teikiamas tik dėl teisės klausimų. Bylose, kuriose jau atlikta dviguba kontrolė (iš pradžių nepriklausomos apeliacinės tarybos, vėliau – Bendrojo Teismo), Teisingumo Teismas priima apeliacinį skundą, tik jeigu jame keliamas Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai svarbus klausimas.

Nuo 2024 m. spalio 1 d. Bendrasis Teismas taip pat turi jurisdikciją nagrinėti Teisingumo Teismo perduotus prašymus priimti prejudicinį sprendimą, susijusius tik su viena ar keliomis iš šių šešių konkrečių sričių: bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema, akcizais, Muitinės kodeksu, tarifiniu prekių klasifikavimu pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, kompensavimu ir pagalba keleiviams atsisakymo vežti ar transporto paslaugų atidėjimo arba atšaukimo atvejais, taip pat šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.

Didelė dalis jo nagrinėjamų ginčų yra ekonominio pobūdžio: intelektinė nuosavybė (Europos Sąjungos prekių ženklai ir pramoninis dizainas), konkurencija, valstybės pagalba ir bankų bei finansinė priežiūra. Bendrasis Teismas taip pat turi jurisdikciją viešosios tarnybos srityje spręsti Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus.

Bendrojo Teismo veikla ir pokyčiai

Marc van der Woude

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininkas

2025 m. Bendrajam Teismui buvo ypač svarbūs du rugsėjo mėn. įvykiai: dalinis Bendrojo Teismo sudėties atnaujinimas ir pasibaigęs pereinamasis laikotarpis, susijęs su prašymų priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimu.

2025 m. rugsėjo 15 d. buvo iš dalies atnaujinta Bendrojo Teismo sudėtis: trys nariai nustojo eiti pareigas (teisėja V. Tomljenović, kolegijos pirmininkas R. Mastroianni ir kolegijos pirmininkė O. Porchia), o A. Kornezov buvo paskirtas Teisingumo Teismo teisėju. Bendrasis Teismas dėkoja jiems už svarbų indėlį į jo jurisprudenciją. Tą pačią dieną kaip nauji Bendrojo Teismo nariai prisiekė teisėjai F. Bestagno, R. Pezzuto ir T. Pavelin. Naujos sudėties teismas perrinko savo pirmininką ir pirmininko pavaduotoją trejų metų kadencijai ir išrinko dešimt kolegijų pirmininkų.

Šie įvykiai taip pat sutapo su pereinamojo laikotarpio, kurį Bendrasis Teismas nustatė po to, kai dalis Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus perduota Bendrajam Teismui, kaip numatyta Reglamente 2024/2019, pabaiga (reforma pradėta įgyvendinti 2024 m. spalio 1 d.). Vidinėje struktūroje tai pasireiškė tuo, kad buvo įsteigtos dvi specializuotos kolegijos, nagrinėjančios prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kiekvieną iš jų sudaro šeši teisėjai, iš kurių vienas išrenkamas vykdyti generalinio advokato pareigas nagrinėjant šiuos prašymus. Kitaip nei tiesioginiai ieškiniai, prašymai priimti prejudicinį sprendimą iš pradžių priskiriami penkių teisėjų kolegijai, nors vėliau gali būti perduoti kitai kolegijai. Kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjami optimaliai, Bendrasis Teismas taip pat paskyrė du teisėjus, kurie pakeistų generalinius advokatus, jeigu šie negalėtų vykdyti savo pareigų.

Ši reorganizacija ir tai, kad nauji nariai pradėjo eiti pareigas, teigiamai paveikė Bendrojo Teismo teisminę veiklą: 2025 m. Bendrasis Teismas išnagrinėjo 1 527 bylas (iš jų 404 sujungtas bylas dėl papildomos pensijų sistemos prieš Europos Parlamentą inicijavo buvę Europos Parlamento nariai), o tai yra absoliutus visų laikų rekordas. Turint mintyje 989 jau pateiktas nagrinėti bylas, metų pabaigoje nagrinėjamų bylų iš viso buvo 1 167. Kalbant konkrečiai apie prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pažymėtina, kad 2025 m. Bendrajam Teismui perduoti 65 prašymai, 16 iš jų išnagrinėti.

Vidutinė proceso trukmė (imant įvairaus pobūdžio bylas) yra 18,9 mėnesio. 404 iš esmės identiškas bylas skaičiuojant kaip vieną bylą, vidutinė procedūrų trukmė būtų 16 mėnesių. Prašymų priimti prejudicinį sprendimą atveju proceso trukmė yra trumpesnė – 6,2 mėnesio.

2025 m. 34,7 % užbaigtų bylų išnagrinėjo penkių teisėjų kolegijos (įskaitant minėtas 404 sujungtas bylas). Dvi iš svarbiausių bylų (žr. skyrių „Svarbiausi metų sprendimai“) nagrinėjo didžioji kolegija, sudaryta iš 15 teisėjų, ir dvi – tarpinė kolegija, sudaryta iš 9 teisėjų (ši Bendrojo Teismo kolegija įsteigta per paskutinę 2024 m. reformą). Tai yra bylos Stevi ir The New York Times / Komisija bei Austrija / Komisija (didžioji kolegija), taip pat sujungtos bylos YL / Taryba ir YL / Taryba ir EUIPO (tarpinė kolegija).

Per šiuos pirmuosius ištisus metus nuo tada, kai 2024 m. spalio 1 d. perduota dalis jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus, Bendrajam Teismui pavyko ne tik prisitaikyti prie naujos užduoties ir puikiai integruoti šių prašymų nagrinėjimą į savo vidaus veiklą, bet kartu išnagrinėti ir išskirtinai daug bylų. Kadangi Bendrasis Teismas bylas nagrinėja veiksmingai ir aktyviai, jis yra labiau nei bet kada pasirengęs priimti naujus iššūkius.

989

gautos bylos

820

tiesioginių ieškinių, iš jų:

Intelektinė ir pramoninė nuosavybė

257

Europos Sąjungos viešoji tarnyba

109

Valstybės pagalba ir konkurencija

valstybių narių pareikštas ieškinys

prašymai priimti prejudicinį sprendimą

nemokamos teisinės pagalbos prašymai

Bylos šalis, kuri neišgali sumokėti su procesu susijusių išlaidų, gali prašyti suteikti nemokamą teisinę pagalbą.

Teisminės veiklos pokyčiai

Savvas Papasavvas

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas

2025 m. iš esmės buvo reikšmingi dėl to, kad įgyvendinta Reglamentu 2024/2019 pradėta reforma. Ši reforma, kurios imtasi atsižvelgiant į didėjantį neišnagrinėtų bylų dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skaičių ir vidutinę jų nagrinėjimo Teisingumo Teisme trukmę, lėmė dvi svarbias permainas Bendrajame Teisme: sukurta naujos rūšies kolegija ir Bendrajam Teismui perduota dalis jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus.

Taigi tarpinė kolegija, kurią sudaro 9 teisėjai, priėmė pirmąjį sprendimą ir jai buvo pavesta nagrinėti daugiau bylų. Ši kolegija buvo sukurta siekiant išsaugoti Bendrojo Teismo priimamų prejudicinių sprendimų nuoseklumą ir užtikrinti gerą teisingumo vykdymą.

Pirmuosius sprendimus priėmė ir Bendrojo Teismo prašymus priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjanti kolegija. Jie susiję su dviem iš šešių Bendrajam Teismui perduotų konkrečių sričių. Sprendimai konkrečiai priimti akcizų ir bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos srityse.

Pirmojoje Bendrojo Teismo nagrinėtoje byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kurioje priimtas 2025 m. liepos 9 d. Sprendimas Gotek (T‑534/24), prašymas buvo pateiktas dėl Tarybos direktyvos 2008/118/EB 7 ir 8 straipsnių išaiškinimo, nagrinėjant fizinio asmens ir Kroatijos finansų ministerijos ginčą dėl akcizų išieškojimo – juos šis asmuo turėjo sumokėti už fiktyviai tiektas akcizais apmokestinamas prekes, nurodytas suklastotose sąskaitose faktūrose.

Bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos srityje Bendrasis Teismas 2025 m. lapkričio 26 d. Sprendime Versãofast (T‑657/24) išnagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Tarybos direktyvos 2006/112/EB 135 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo, pateiktą nagrinėjant Versãofast ir mokesčių administratoriaus ginčą dėl šios bendrovės vykdomos kredito tarpininkavimo veiklos, kurią mokesčių administratorius kvalifikavo kaip derybų dėl paskolos sandorius, neapmokestinamus pridėtinės vertės mokesčiu.

Generaliniai advokatai, padedantys Bendrajam Teismui nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą, taip pat pateikė savo pirmąsias išvadas.

2025 m. spalio 29 d. išvadoje byloje Accorinvest (T‑653/24) generalinė advokatė Maja Brkan išnagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Tarybos direktyvos 2008/118/EB 1 straipsnio 2 dalies išaiškinimo; šioje byloje Bendrasis Teismas turės nuspręsti, ar tarifinis perdavimo mokestis gali būti kvalifikuojamas kaip „kitas netiesioginis mokestis“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį, ir ar jis patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

Savo ruožtu generalinis advokatas J. Martín y Pérez de Nanclares 2025 m. lapkričio 26 d. išvadoje byloje European Air Charter (T‑656/24) išnagrinėjo Diuseldorfo (Vokietija) apygardos teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuriuo Bendrojo Teismo prašoma paaiškinti sąvoką „tiesioginis priežastinis ryšys“ tarp susiklosčiusios ypatingos aplinkybės, kaip ji suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, paveikusios vieną skrydį, ir paskesnio skrydžio vėlavimo.

Bendrajam Teismui, kaip teismui, kurio pradinė užduotis buvo nagrinėti bylas, reikalaujančias išsamaus sudėtingų faktinių aplinkybių įvertinimo, ir kuriam nuo šiol patikėta užduotis palaikyti dialogą su nacionaliniais teismais, dalies jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus perdavimas yra svarbus etapas. Praėję metai rodo, kad Bendrasis Teismas pajėgus susidoroti su iššūkiais: tai matyti tiek iš pirmųjų sprendimų kokybės, tiek iš vidutinės bylos nagrinėjimo trukmės.

1 527

išnagrinėtos bylos

1 399

tiesioginiai ieškiniai, iš jų:

Intelektinė ir pramoninė nuosavybė

303

Valstybės pagalba ir konkurencija

126

Europos Sąjungos viešoji tarnyba

prašymų priimti prejudicinį sprendimą

Vidutinė proceso trukmė:

18,9 mėnesio

Sprendimų, dėl kurių pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teisme, procentinė dalis:

26 %

Bendras išnagrinėtų bylų skaičius apima iš esmės identiškas ir sujungtas 404 bylas dėl Europos Parlamento narių papildomos pensijų sistemos.

1 167

nagrinėjamos bylos (2025 m. gruodžio 31 d. duomenimis)

Pagrindinės nagrinėtos sritys

Intelektinė ir pramoninė nuosavybė

276

Europos Sąjungos viešoji tarnyba

164

Ribojamosios priemonės

125

Institucinė teisė

Valstybės pagalba ir konkurencija

Aplinka

Ekonominė ir pinigų politika

Galimybė susipažinti su dokumentais

Mokesčiai

Viešieji pirkimai

Žr. detalią Bendrojo Teismo veiklos statistiką.

Bendrojo Teismo nariai

Bendrąjį Teismą sudaro po du teisėjus iš kiekvienos valstybės narės.

Teisėjai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina aukštoms teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus. Jie skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, pasikonsultavus su komitetu, įgaliotu pateikti nuomonę dėl kandidatų tinkamumo eiti teisėjo pareigas. Jų kadencijos trukmė yra šešeri metai, ji gali būti atnaujinta. Iš savo narių jie trejiems metams renka teismo pirmininką ir pirmininko pavaduotoją. Jie paskiria kanclerį šešerių metų kadencijai.

Teisėjai vykdo savo pareigas visiškai nešališkai ir nepriklausomai.

T. Pavelin

Teisėja

V. Di Bucci

Kancleris

Vyresniškumo tvarka nuo 2025 m. rugsėjo 16 d.

C | Jurisprudencija 2025 m.

Focus

Sąjungos pilietybė ir „auksiniai pasai“

Sprendimas Komisija / Malta (Pilietybės suteikimas investuotojams) (C‑181/23)

Nuo 2014 m. Malta sudarė sąlygas trečiųjų šalių piliečiams įgyti Maltos pilietybę mainais už finansinius mokėjimus ir investicijas. 2020 m. ši galimybė buvo pakeista nauja „pilietybės taikant natūralizaciją už išskirtines paslaugas atliekant tiesiogines investicijas“ programa. Pagal šią programą užsienio investuotojas ir kai kurie jo šeimos nariai Maltos pilietybę galėjo įgyti sumokėdami dideles sumas valstybei, įsigydami arba išsinuomodami nekilnojamąjį turtą Maltoje, suteikdami paramą registruotai organizacijai ir įvykdydami reikalavimą dėl vadinamojo teisėto gyvenimo šalyje, kurio trukmė galėjo būti sutrumpinta sumokėjus papildomą sumą.

Europos Komisija manė, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, ši programa yra problemiška, nes įgydamas valstybės narės pilietybę asmuo automatiškai įgyja Sąjungos pilietybę. Komisijos nuomone, 2020 m. įvesta nauja Maltos programa iš esmės buvo pagrįsta sandorio logika. Pagrindinis jos elementas buvo finansinės sąlygos, o gyvenamosios vietos reikalavimas nereiškė faktinio ir nuolatinio buvimo šalies teritorijoje. Galimybė gerokai sutrumpinti gyvenimo šalyje trukmę mainais į didesnį mokėjimą parodė, kad pareiškėjo ir valstybės narės ryšys nebuvo lemiamas kriterijus suteikiant pilietybę. Komisija nusprendė, kad tokia tvarka lemia tam tikrą prekybą Sąjungos pilietybe, o tai nesuderinama su šio statuso pobūdžiu.

Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis priminė, kad Sąjungos pilietybė yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas. Ji suteikia teises ir suponuoja pareigas ir yra grindžiama ypatingu valstybės narės ir jos piliečių solidarumo ir lojalumo santykiu. Šis ryšys taip pat yra valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo, kuris lėmė Sąjungos pilietybės įtvirtinimą pasirašant Mastrichto sutartį, pagrindas – kiekviena valstybė narė sutiko su kitų valstybių narių sprendimais dėl pilietybės.

Teismas pažymėjo, kad pagal šią programą Maltos pilietybės suteikimas priklausė iš esmės nuo iš anksto nustatytų finansinių sąlygų įvykdymo, o reikalaujama gyvenamoji vieta, nesant pareigos įrodyti faktinio gyvenimo Maltoje tam tikrą laikotarpį, nereiškė veiksmingos integracijos į Maltos visuomenę. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šių išvadų negalima paneigti remiantis tuo, kad Malta nurodė vykdžiusi saugumo ir reputacijos patikras, kurios iš esmės apsiribojo tam tikrų viešojo intereso rizikų prevencija.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad natūralizacijos programa, grindžiama tokia sandorio procedūra, pažeidžia pačią Sąjungos pilietybės esmę. Valstybė narė, suteikdama savo pilietybę, taigi automatiškai – Sąjungos pilietybę, iš esmės mainais už iš anksto nustatyto dydžio investicijas ar mokėjimus, nereikalaudama tikro solidarumo ir lojalumo ryšio tarp jos ir natūralizacijos prašančio asmens, pažeidžia tarpusavio pasitikėjimo principą, kuriuo grindžiama Sąjunga.

Taigi patvirtinusi šią pilietybės suteikimo investuotojams programą ir ją įgyvendindama Malta neįvykdė įsipareigojimų kaip valstybė narė ir pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą.

Kas yra Europos Sąjungos pilietybė?

Europos Sąjungos pilietybė yra vienas iš esminių Sąjungos projekto aspektų. Įtvirtinta Mastrichto sutartimi ir šiuo metu numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnyje, ši pilietybė visiems asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę, suteikia bendrą statusą, kuris papildo valstybės pilietybę, bet jos nepakeičia. Šis statusas suteikia svarbių teisių, pavyzdžiui, teisę laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse, teisę balsuoti ir būti kandidatu savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose gyvenamosios vietos valstybėje, taip pat teisę į kitų valstybių narių diplomatinę ir konsulinę apsaugą trečiosiose šalyse.

Sąjungos pilietybė grindžiama valstybių narių ir jų piliečių solidarumu ir abipusiu pasitikėjimu. Ji automatiškai įgyjama dėl valstybės narės piliečio statuso, grindžiamo ypatingu valstybės ir piliečio solidarumo ir lojalumo ryšiu. Būtent šis ypatingas ryšys pateisina su Sąjungos pilietybe siejamų teisių, kuriomis galima naudotis visoje Sąjungoje, suteikimą.

Sąjungos pilietybė Teisingumo Teismo jurisprudencijoje

Nuo pat tada, kai Mastrichto sutartyje įtvirtinta Sąjungos pilietybė (1993 m.), Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje laipsniškai aiškino tikslią jos apimtį. Dar Sprendime Martínez Sala (C‑85/96) Teisingumo Teismas pripažino, kad Sąjungos piliečio statusas tam tikromis aplinkybėmis leidžia tiesiogiai remtis nediskriminavimo dėl pilietybės principu. Sprendime Grzelczyk (C‑184/99) šis principas patvirtintas: jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sąjungos pilietybė yra valstybių narių piliečių „pagrindinis statusas“, ir tai buvo svarbus simbolinis ir teisinis posūkis Europos integracijoje.

Vėliau Teisingumo Teismas patikslino šio statuso apimtį ir ribas. Sprendime Rottmann (C‑135/08) jis konstatavo, kad nacionaliniai sprendimai dėl pilietybės praradimo, kai dėl jų netenkama Sąjungos pilietybės, turi atitikti proporcingumo principą. Netrukus Sprendime Zambrano (C‑34/09) jis patvirtino, kad mažametis vaikas, kuris turi valstybės narės pilietybę ir dėl to yra Sąjungos pilietis, turi galėti veiksmingai naudotis pagrindinėmis su šiuo statusu susijusiomis teisėmis. Todėl jo tėvams, trečiosios šalies piliečiams, negali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi šalyje. Neišdavus tokio leidimo, vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos kartu su tėvais, ir taip iš jo būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis Sąjungos pilietybės teikiamomis teisėmis.

Sprendime Stolichna obshtina rayon „Pancharevo“ (C‑490/20) Teisingumo Teismas konstatavo, kad taikydama Sąjungos teisę valstybė narė privalo pripažinti kitoje valstybėje narėje pagal teisės aktus nustatytą giminystės ryšį su dviem tos pačios lyties asmenimis, kad vaikas galėtų veiksmingai naudotis su Sąjungos pilietybe susijusiomis teisėmis, visų pirma judėjimo laisve. Teisingumo Teismas šiame sprendime taip pat pripažino, kad Sąjungos pilietybė praktiškai įgyvendinama per teisę gyventi įprastą šeimos gyvenimą.

Galiausiai neseniai priimtame Sprendime Udlændinge- og Integrationsministeriet (C‑689/21) Teisingumo Teismas patvirtino, kad, nors valstybės narės išsaugo kompetenciją pilietybės klausimais, jos ja turi naudotis taip, kad nebūtų neproporcingai pažeidžiama pati Sąjungos pilietybės suteikiamų teisių esmė, ir taip dar kartą akcentavo šio statuso svarbą ir apsauginį pobūdį Sąjungos teisinėje sistemoje.

Sąjungos pilietis turi teisę:

laisvai judėti, gyventi, dirbti ar studijuoti kitoje valstybėje narėje,
balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose savo gyvenamosios vietos valstybėje,
pateikti peticiją Europos Parlamentui arba piliečių iniciatyvą Europos Komisijai,
pateikti skundą Europos ombudsmenui dėl netinkamo Sąjungos institucijos vykdomo administravimo,
gauti kitos valstybės narės konsulinę apsaugą, kai jo valstybė neturi atstovybės trečiojoje šalyje,
prašyti leisti susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais,
kreiptis į Sąjungos institucijas pasirinkta viena iš 24 oficialiųjų kalbų.

Focus

Teisingumo Teismo nagrinėta direktyva dėl minimalaus darbo užmokesčio

Sprendimas Danija / Parlamentas ir Taryba (Deramas minimalusis darbo užmokestis) (C‑19/23)

2022 m. spalio mėn. Europos Parlamento ir Tarybos priimta Direktyva (ES) 2022/2041 dėl minimaliojo darbo užmokesčio siekiama pagerinti Sąjungos darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas. Joje nustatyta bendra sistema, kuria siekiama užtikrinti deramą teisės aktuose nustatytą minimalųjį darbo užmokestį, jei toks taikomas, ir skatinti kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio nustatymo. Ši direktyva priimta remiantis SESV 153 straipsnio 1 dalies b punktu, susijusiu su darbo sąlygomis; joje nurodyta, kad ja paisoma valstybių narių kompetencijos nustatyti darbo užmokestį ir socialinių partnerių autonomijos.

Danija, palaikoma Švedijos, užginčijo Sąjungos kompetenciją imtis veiksmų šioje srityje. Danija teigė, kad, nors ši direktyva tariamai procedūrinio pobūdžio, pagal ją iš tikrųjų Sąjungai leidžiama tiesiogiai kištis į darbo užmokesčio nustatymą. Vis dėlto pagal SESV 153 straipsnio 5 dalį ši sritis aiškiai nepatenka į Sąjungos kompetenciją. Danija taip pat teigė, kad kai kurie valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai pažeidžia teisę jungtis į asociacijas ir Danijos darbo santykių modelį, grindžiamą didele socialinių partnerių autonomija.

Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjunga gali veikti tik neviršydama pagal Sutartis jai suteiktų įgaliojimų. Jis paaiškino, kad su „darbo užmokesčiu“ susijusia išimtimi siekiama užkirsti kelią bet kokiam tiesioginiam darbo užmokesčio lygio suderinimui Sąjungos lygmeniu. Tačiau ši išimtis negali būti aiškinama taip plačiai, kad Sąjunga netektų kompetencijos socialinės politikos srityje, ypač darbo sąlygų gerinimo srityje.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio nenustatytas nei Sąjungos minimalusis darbo užmokestis, nei suderintas darbo užmokesčio lygis Sąjungoje. Iš esmės joje nustatyti tik būtiniausi procedūriniai reikalavimai, paliekant valstybėms narėms didelę diskreciją nustatyti ir atnaujinti savo minimalųjį darbo užmokestį.

Dėl kolektyvinių derybų skatinimo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad direktyvoje nenustatytas įpareigojimas pasiekti rezultatą. Valstybės narės, kuriose kolektyvinės sutartys taikomos mažiau kaip 80 % darbuotojų, turi tik sukurti palankias sąlygas tokioms deryboms ir patvirtinti jų skatinimo veiksmų planą. Tai yra pareigos imtis priemonių, atsižvelgiant į nacionalinių tradicijų įvairovę ir socialinių partnerių autonomiją, nes direktyvoje konkrečiai nenustatyta valstybių narių pareiga pasiekti bent tokį taikymo lygį.

Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai kurios Direktyvos dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio nuostatos viršija šį procedūrinį lygmenį. Jis konstatavo, kad valstybių narių įpareigojimas nustatant ir atnaujinant teisės aktuose nustatytą minimalųjį darbo užmokestį atsižvelgti į konkrečius kriterijus, pavyzdžiui, pragyvenimo išlaidas, bendrą darbo užmokesčio lygį ar našumą, prilygsta dalies įstatymuose nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių suderinimui. Panašią išvadą jis padarė dėl šios direktyvos nuostatos, draudžiančios mažinti įstatymuose nustatytą minimalųjį darbo užmokestį, kai šis indeksuojamas pagal automatinį indeksavimo mechanizmą. Taigi šios nuostatos yra tiesioginis kišimasis į darbo užmokesčio nustatymą. Teisingumo Teismas panaikino direktyvos nuostatas, kuriomis Sąjunga tiesiogiai kišasi į darbo užmokesčio nustatymą, taigi viršija jai pagal Sutartis suteiktus įgaliojimus. Jis atmetė likusią Danijos ieškinio dalį.

Teisingumo Teismas konkrečiau apibrėžė Sąjungos kompetencijos socialinės politikos srityje ir išimties, susijusios su darbo užmokesčiu, pusiausvyrą, patvirtindamas, kad Sąjunga gali nustatyti procedūras ir skatinti kolektyvines derybas, bet negali tiesiogiai kištis į darbo užmokesčio nustatymą.

Kas numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 153 straipsnyje?

SESV 153 straipsnyje apibrėžtos sritys, kuriose Europos Sąjunga gali remti ir papildyti valstybių narių veiksmus socialinės politikos srityje. Pagal jį Sąjunga gali priimti direktyvas, kuriose nustatyti minimalūs reikalavimai tokiose srityse, kaip darbo sąlygos, darbuotojų apsauga, vyrų ir moterų lygybė arba darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais.

Vis dėlto šiame straipsnyje aiškiai apibrėžtos Sąjungos veiksmų ribos. Jo 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad Sąjungos kompetencijai nepriklauso tam tikros sritys, visų pirma darbo užmokestis, teisė jungtis į asociacijas, teisė streikuoti ir teisė imtis lokautų. Šia išimtimi siekiama išsaugoti valstybių narių ir socialinių partnerių autonomiją srityse, kurios laikomos esminėmis jų socialinėms ir konstitucinėms tradicijoms. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad, nors Sąjunga gali priimti taisykles, kurios netiesiogiai veikia darbo užmokestį, ji negali tiesiogiai kištis į jo dydžio nustatymą.

Direktyva (ES) 2022/2041 dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio

Direktyva (ES) 2022/2041 siekiama pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas Europos Sąjungoje, stiprinant deramo minimaliojo darbo užmokesčio teikiamą apsaugą. Joje nenumatytas Sąjungos minimalusis darbo užmokestis ir nenustatytas vienodas darbo užmokesčio lygis. Jos tikslas – sukurti bendrą sistemą, užtikrinančią, kad minimalusis darbo užmokestis, jei toks nustatytas, leistų užtikrinti deramą gyvenimo lygį ir kartu gerbti nacionalines tradicijas ir socialinių partnerių autonomiją.

Šių tikslų direktyvoje siekiama daugiausia procedūrinėmis nuostatomis. Joje valstybės narės, kuriose taikomas teisės aktuose nustatytas minimalusis darbo užmokestis, įpareigojamos numatyti aiškias ir skaidrias jo nustatymo ir atnaujinimo procedūras.

Joje taip pat skatinamos kolektyvinės derybos, laikomos pagrindiniu veiksniu užtikrinant deramą darbo užmokestį; visų pirma valstybės narės, kuriose kolektyvinės sutartys taikomos nedideliam darbuotojų skaičiui, raginamos patvirtinti socialinį dialogą skatinančias priemones. Taigi direktyva siekiama stiprinti socialinę konvergenciją Sąjungoje, nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos nustatyti darbo užmokestį.

Minimalusis darbo užmokestis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje

Dar prieš įsigaliojant Direktyvai dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Teisingumo Teismas turėjo galimybę suformuoti esminę jurisprudenciją tokio užmokesčio klausimais. Ne viename sprendime jis apibrėžė valstybių kompetencijos ribas ir Sąjungos teisės reikalavimus.

Ypač svarbios su darbuotojų komandiravimu susijusios bylos. Sprendime Laval (C‑341/05) Teisingumo Teismas patikslino „minimaliojo darbo užmokesčio normų“, kurios gali būti taikomos darbuotojus komandiruojančioms užsienio įmonėms, taikymo sritį ir akcentavo aiškaus teisinio pagrindo ir ekonominės veiklos vykdytojams pakankamo skaidrumo būtinybę.

Kitas svarbus jurisprudencijoje nagrinėtas aspektas susijęs su minimaliojo darbo užmokesčio ir viešuosius pirkimus reglamentuojančių normų sąsaja. Sprendime Bundesdruckerei (C‑549/13) Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar reikalavimas paisyti priimančiosios valstybės teisės aktuose nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio, kai viešojo pirkimo sutartis iš dalies vykdoma užsienyje, suderinamas su Sąjungos teise, ir nurodė, kad tokios priemonės turi būti proporcingos laisvės teikti paslaugas atžvilgiu. O Sprendime RegioPost (C‑115/14) Teisingumo Teismas pripažino, jog perkančiosios organizacijos gali nustatyti sąlygą, kad viešojo pirkimo sutartis būtų vykdoma paisant įstatyme ar kitame teisės akte nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio, jeigu šiuo reikalavimu siekiama teisėto socialinio tikslo ir jis taikomas nediskriminuojant.

Galiausiai Sprendime Sähköalojen ammattiliitto (C-396/13) Teisingumo Teismas paaiškino ir sąvoką „minimaliojo darbo užmokesčio normos“ pagal Darbuotojų komandiravimo direktyvą, nurodydamas darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kurioms taikoma ši sąvoka.

Visa ši jurisprudencija sudaro pagrindą, kuriuo šiandien remiamasi, kai kyla ginčai, susiję su Direktyva dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Sąjungoje. Toje jurisprudencijoje apibrėžta valstybių narių diskrecija ir kartu užtikrinamas SESV garantuojamų pagrindinių laisvių veiksmingumas.

Focus

Galimybė susipažinti su tekstiniais pranešimais, kuriais pasikeitė Komisijos Pirmininkė ir Pfizer generalinis direktorius

Sprendimas Stevi ir The New York Times / Komisija (T‑36/23)

Viešojo gyvenimo skaidrumas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų. Bet kuris ES pilietis ar juridinis asmuo gali susipažinti su Parlamento, Komisijos ar Tarybos dokumentais. Ši galimybė susipažinti reglamentuota 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais.

Šis teisės aktas yra visuomenės teisės susipažinti su šių Europos Sąjungos institucijų dokumentais teisinis pagrindas, juo visų pirma siekiama didinti skaidrumą kaip esminę Europos demokratijos ir Sąjungos veiksmų teisėtumo sąlygą. Skaidrumo principas visapusiškai taikomas šių institucijų veiklai, net kai ji pasireiškia moderniomis komunikacijos formomis, pavyzdžiui, bendraujant tekstiniais pranešimais.

2022 m. gegužės mėn. New York Times žurnalistė M. Stevi paprašė leisti susipažinti su SMS žinutėmis, kuriomis pasikeitė Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen ir farmacijos bendrovės Pfizer vadovas, vykstant deryboms dėl vakcinų nuo COVID‑19 sutarčių.

Europos Komisija atmetė šią paraišką, teigdama, kad neturi prašomų žinučių. Anot jos, SMS žinutės nebuvo institucijos saugomi dokumentai, todėl negalėjo būti pateiktos.

M. Stevi kreipėsi į Bendrąjį Teismą. Bendrasis Teismas pirmiausia priminė vieną iš pagrindinių principų: suteikiant galimybę susipažinti su dokumentais siekiama užtikrinti kuo didesnį Sąjungos institucijų veiklos skaidrumą. Jeigu institucija teigia neturinti dokumento, iš esmės preziumuojama, kad taip ir yra. Tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta, jei pareiškėjas pateikia svarių įrodymų, kad dokumentai egzistavo.

Šioje byloje Bendrasis Teismas nusprendė, kad taip ir buvo. Jis pažymėjo, kad keliuose viešuose šaltiniuose, visų pirma spaudos straipsniuose, Komisijos Pirmininkės pareiškimuose ir Europos Audito Rūmų ataskaitoje, buvo minimas tiesioginis abiejų šių asmenų bendravimas vykstant deryboms. Šių įrodymų pakako įrodyti, kad žinutės bent tam tikru momentu egzistavo.

Atsižvelgdama į šiuos įrodymus Komisija turėjo aiškiai ir išsamiai paaiškinti, kodėl žinučių nebuvo galima rasti. Tačiau, anot Bendrojo Teismo, Komisija tokio paaiškinimo nepateikė. Ji tik teigė, kad buvo atlikta paieška, tačiau nenurodė, kur, kaip ir kokiose laikmenose ieškojo, taip pat nepaaiškino, ar žinutės buvo ištrintos, archyvuotos arba perkeltos keičiant telefonus, kuriais naudotasi.

Bendrasis Teismas pažymėjo, kad teisė į skaidrumą negali netekti prasmės dėl to, kad dokumentai nesaugomi. Institucijos privalo tvarkyti savo dokumentus atsakingai ir nuspėjamai, kad visuomenė galėtų suprasti ir kontroliuoti jų veiklą. Susirašinėjimo, susijusio su svarbiais sprendimais, pavyzdžiui, vakcinų pirkimu visai Sąjungai, negalima nesaugoti vien dėl to, kad jis vyko trumpųjų pranešimų forma.

Konstatavęs, kad Komisija nepateikė pakankamų paaiškinimų dėl prašytų pranešimų likimo, Bendrasis Teismas nusprendė, kad atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais buvo neteisėtas. Taigi jis panaikino ginčijamą sprendimą.

Aiški procedūra

Reglamente (EB) Nr. 1049/2011 nustatyta aiški procedūra, pagal kurią reikalaujama, kad institucija priimtų motyvuotą sprendimą ir būtų numatyta galimybė atlikti vidaus peržiūrą, o po jos – teisminę kontrolę. Reglamentas suteikia piliečiams galimybę suprasti, stebėti ir prireikus užginčyti institucijų veiksmus.

Nors reglamente numatytos išimtys, skirtos svarbiems viešiesiems ar privatiems interesams apsaugoti, jame griežtai reglamentuojamas jų taikymas – išimtys turi būti aiškinamos siaurai, atsisakymas leisti susipažinti su dokumentais – konkrečiai pagrįstas ir nuolat turi būti svarstoma galimybė leisti iš dalies su jais susipažinti.

Sąjungos teismų jurisprudencija sustiprino šią logiką, nes joje teigiama, kad, siekiant užtikrinti demokratinę kontrolę, skaidrumui turi būti teikiama pirmenybė, ypač teisėkūros procedūrose.

Tokio požiūrio pagrindus Teisingumo Teismas įtvirtino jau dėl apeliacinio skundo priimtame Sprendime Švedija ir Turco / Taryba (C‑39/05 P), kai nustatė reikalavimą konkrečiai ir individualiai nagrinėti prašymus susipažinti su Tarybos teisinėmis nuomonėmis ir kai nepripažino jokios teisėkūros dokumentų automatiško slaptumo logikos; taip jis įtvirtino principą, kad skaidrumas yra taisyklė, o slaptumas – išimtis. Šio požiūrio Bendrasis Teismas ir toliau laikėsi Sprendime De Capitani / Parlamentas (T‑540/15), kuriame nepritarė sisteminiam trišalių derybų (t. y. trišalių susitikimų ir keitimosi informacija tarp trijų teisėkūros procedūroje dalyvaujančių institucijų) dokumentų konfidencialumui, be to, patikslino, kad išimtis, susijusi su sprendimų priėmimo proceso apsauga, negali būti naudojama siekiant nuslėpti įprastą Sąjungos teisės aktų leidėjo veiklą. Neseniai priimtame Sprendime Kaili / Parlamentas (T‑1031/23, dėl jo pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teismui, C‑632/25 P) Bendrasis Teismas panaikino Parlamento sprendimą, kuriuo buvusiai Parlamento pirmininko pavaduotojai atsisakyta leisti susipažinti su tam tikrai dokumentais. Taip jis patvirtino reikalavimą atidžiai ir individualiai tikrinti atsisakymus leisti susipažinti su dokumentais ir konkrečią teisės į skaidrumą apimtį, taip pat ir kebliomis, su institucijomis susijusiomis, aplinkybėmis.

Focus

Informacinė visuomenė: Skaitmeninių paslaugų aktas (SPA) ir labai didelės interneto platformos

Europos Sąjunga atlieka svarbų vaidmenį plėtojant informacinę visuomenę, siekdama sukurti inovacijoms ir konkurencingumui palankią aplinką, kurioje būtų saugomos vartotojų teisės ir užtikrinamas teisinis saugumas. Šie principai įtraukti į Skaitmeninių rinkų aktą (SRA) (Reglamentas (ES) 2022/1925) ir Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA) (Reglamentas (ES) 2022/2065). Kartu šie aktai sudaro svarbų teisės aktų rinkinį, kurio paskirtis – struktūrizuoti Sąjungos skaitmeninę erdvę siekiant dviejų tikslų: pirma, užtikrinti veiksmingą naudotojų ir vartotojų pagrindinių teisių apsaugą skaitmeninėje aplinkoje; antra, sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas ekonominės veiklos vykdytojams, ypač atsižvelgiant į didėjančią tam tikrų didelių skaitmeninių platformų galią. Abu šie reglamentai yra lemiamas etapas kuriant Sąjungos skaitmeninio sektoriaus reguliavimo sistemą.

2025 m. Bendrasis Teismas priėmė pirmuosius sprendimus bylose, iškeltose dėl Komisijos sprendimų, priimtų taikant SPA.

Pirmieji sprendimai dėl SPA

Sprendimas Zalando / Komisija (T‑348/23)

2023 m. balandžio mėn. Europos Komisija internetinei parduotuvei Zalando suteikė „labai didelės interneto platformos statusą“ pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA). Jos paslaugomis naudojasi daugiau nei 83 mln. asmenų per mėnesį, taigi platforma gerokai viršija reglamente numatytą 45 mln. ribą. Vis dėlto Zalando užginčijo šio statuso suteikimą, teigdama, kad Komisija padarė skaičiavimo klaidų.

Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį. Jis patvirtino, kad Zalando yra internetinė platforma, nes per jos „Partner Programm“ joje prekiauti gali ir tretieji pardavėjai, net jeigu jos pačios tiesioginės prekybos veikla („Zalando Retail“) nepatenka į šią kategoriją. Komisija galėjo teigti, kad visi naudotojai gavo trečiųjų pardavėjų informaciją. Bendrasis Teismas taip pat atmetė argumentus dėl teisinio saugumo, vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo ir priminė, kad tokioms platformoms turi būti taikomi griežtesni reikalavimai, siekiant sumažinti pavojingų ar nelegalių prekių platinimo riziką.

Sprendimai Meta Platforms Ireland / Komisija ir Tiktok Technology / Komisija (T‑55/24 ir T‑58/24)

Bendrasis Teismas panaikino sprendimus dėl Europos Komisijos nustatyto 2023 m. priežiūros mokesčio, kurį Facebook, Instagram ir TikTok turėjo mokėti kaip „labai didelės interneto platformos“ pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA). Jis nusprendė, kad mokesčio apskaičiavimo metodas, pagrįstas vidutiniu naudotojų skaičiumi per mėnesį, turėjo būti nustatytas priimant deleguotąjį aktą, o ne paprastus įgyvendinimo sprendimus, nes tas metodas yra esminis apskaičiavimo elementas. Vis dėlto, kadangi nebuvo padaryta jokios klaidos dėl šių platformų pareigos mokėti mokestį, Bendrasis Teismas laikinai paliko galioti panaikintų sprendimų padarinius, kol Komisija priims atitinkamą metodiką ir naujus sprendimus. Tačiau šis pereinamasis laikotarpis negalės trukti ilgiau nei dvylika mėnesių nuo to momento, kai teismo sprendimai taps galutiniai.

Sprendimas Amazon EU / Komisija (T‑367/23)

Bendrasis Teismas atmetė Amazon ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą suteikti Amazon Store platformai „labai didelės interneto platformos“ statusą pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA), kuriame nustatyti griežtesni reikalavimai paslaugoms, turinčioms daugiau kaip 45 mln. naudotojų Sąjungoje. Amazon rėmėsi kelių ES pagrindinių teisių chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių, tarp jų – laisvės užsiimti verslu, teisės į nuosavybę, lygybės prieš įstatymą, saviraiškos laisvės, taip pat teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir konfidencialios informacijos apsaugą, pažeidimu. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad SPA nustatyti įpareigojimai, nors gali lemti išlaidas ir turėti įtakos platformos organizavimui, yra numatyti teisės aktuose, proporcingi ir pateisinami bendrojo intereso tikslu užkirsti kelią su labai didelėmis platformomis siejamai sisteminei rizikai, visų pirma neteisėto turinio platinimui, ir apsaugoti vartotojus. Jis padarė išvadą, kad ginčijamos priemonės, pavyzdžiui, profiliavimu negrindžiama rekomendavimo galimybė, viešai prieinama reklamos turinio saugykla ar tyrėjų prieiga prie tam tikrų duomenų, nepažeidžia pagrindinių teisių, kuriomis remiamasi, esmės ir jomis suteikiamos griežtos konfidencialumo ir saugumo garantijos.

Skaitmeninių paslaugų aktas (SPA)

Skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų reguliavimo srityje SPA, taikomas nuo 2024 m. vasario 17 d., yra SRA atitikmuo. Juo siekiama sukurti saugesnę, skaidresnę ir nuspėjamesnę interneto aplinką Sąjungos vartotojams. Reglamentu modernizuojama tarpininkavimo paslaugų teikėjų atsakomybės sistema ir nustatomi griežtesni įpareigojimai labai didelėms interneto platformoms ir labai didelėms paieškos sistemoms. Šie įpareigojimai visų pirma susiję su veiksmingų neteisėto turinio tvarkymo mechanizmų įdiegimu, sisteminių rizikų, pavyzdžiui, dezinformacijos, pagrindinių teisių pažeidimų ar kliūčių nepilnamečių apsaugai rizikos, vertinimu ir mažinimu, taip pat didesniu algoritminių sistemų ir rekomendavimo mechanizmų skaidrumu.

Taigi SRA ir SPA skirti ne visai toms pačioms subjektų kategorijoms. SRA daugiausia dėmesio skiriama platformoms, kurios daro struktūrinę įtaką vidaus rinkoje ir vien per kurias verslo klientai gali pasiekti galutinius vartotojus. Savo ruožtu SPA apima platesnį įmonių, teikiančių tarpininkavimo paslaugas Sąjungos vartotojams, ratą, taip pat nustato itin griežtus įpareigojimus labai didelėms platformoms ir paieškos sistemoms dėl jų sisteminio poveikio informacinei ir ekonominei erdvei.

Dėl SPA pažymėtina, kad 2025 m. gruodžio mėn. atnaujintame sprendime Komisija įtvirtino labai didelių interneto platformų ir labai didelių paieškos sistemų, kurioms taikomi griežtesni reglamente numatyti įpareigojimai, sąrašą, į jį įtrauktos Amazon, Apple, Booking.com, Google, LinkedIn, Meta, Microsoft, Pinterest, Snap, TikTok, X (buvusi Twitter), Wikimedia Foundation ir Zalando, taip pat keli kiti Europos rinkoje veikiantys subjektai.

Įgyvendinant šiuos reglamentus jau buvo skirtos reikšmingos sankcijos. Pirmoji bauda remiantis SPA 2025 m. gruodžio 5 d. skirta platformai X – 120 mln. EUR dydžio bauda už kai kurių reglamente numatytų įpareigojimų nesilaikymą.

Pagrindinės SPA sąvokos

Skaitmeninių paslaugų aktas yra Sąjungos reglamentas, kuriuo siekiama reglamentuoti skaitmenines paslaugas, kad būtų užtikrinta saugesnė, skaidresnė ir sąžiningesnė interneto aplinka. Toliau paprastai paaiškinamos kelios pagrindinės sąvokos:

Interneto platforma: skaitmeninė paslauga, leidžianti vartotojams skelbti turinį, juo dalytis ar jį peržiūrėti (socialiniai tinklai, prekybos platformos, vaizdo įrašų platformos ir t. t.).
Labai didelė interneto platforma (anglų k. „very large online platform“, VLOP): platforma, turinti daugiau nei 45 mln. aktyvių naudotojų Europos Sąjungoje. Dėl didelio poveikio visuomenei šioms platformoms taikomi griežtesni įpareigojimai.
Neteisėtas turinys: bet koks turinys, pažeidžiantis Sąjungos teisę arba taikytiną nacionalinę teisę (pavyzdžiui, neapykantos kalba, neteisėti produktai, autorių teisių pažeidimai).
Turinio moderavimas: visos platformų priemonės, kurių paskirtis – nustatyti, įvertinti ir prireikus pašalinti arba apriboti prieigą prie probleminio turinio.
Algoritminis skaidrumas: tam tikrų platformų pareiga suprantamai paaiškinti, kaip veikia jų turinio rekomendavimo sistemos.

Kaip matyti iš šių sąvokų, SPA siekiama labiau apsaugoti naudotojus, didinti didžiųjų platformų atskaitomybę ir stiprinti pasitikėjimą Sąjungos skaitmenine erdve.

Svarbiausių metų sprendimų apžvalga

Laisvas judėjimas

Europos Sąjunga savo piliečiams garantuoja galimybę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Kad ši laisvė būtų veiksminga, valstybės turi pripažinti kitoje valstybėje narėje teisėtai įgytą asmeninę ir šeiminę padėtį, kuri turi būti vertinama atsižvelgiant į Sąjungos saugomas pagrindines teises, visų pirma teisę į privatų ir šeimos gyvenimą bei nediskriminavimo principą.

Du Lenkijos piliečiai, susituokę Vokietijoje, prašė įrašyti jų santuokos liudijimą į Lenkijos civilinės būklės aktų registrą, kad jų santuoka būtų pripažinta Lenkijoje. Kompetentingos institucijos atsisakė tai padaryti, motyvuodamos tuo, kad Lenkijos teisė neleidžia sudaryti tos pačios lyties asmenų santuokos. Atsakydamas į nacionalinio teismo dėl to pateiktą klausimą Teisingumo Teismas nurodė, kad atsisakymas pripažinti dviejų Sąjungos piliečių santuoką, teisėtai sudarytą kitoje valstybėje narėje, jiems naudojantis laisve judėti ir apsigyventi šalyje, prieštarauja Sąjungos teisei, nes pažeidžia šią laisvę ir teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Taigi valstybės narės privalo pripažinti kitoje valstybėje narėje teisėtai įgytą santuokinį statusą, kad būtų galima naudotis pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis. Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad ši pareiga nereiškia, jog nacionalinėje teisėje turi būti numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka. Be to, valstybės narės turi diskreciją pasirinkti tokios santuokos pripažinimo tvarką. Vis dėlto, kai valstybė narė nusprendžia numatyti vienintelį kitoje valstybėje narėje sudarytos santuokos pripažinimo būdą, kaip antai santuokos liudijimo įrašymą į civilinės būklės aktų registrą, ji privalo tą būdą taikyti ir tos pačios lyties asmenų santuokoms.

2025 m. lapkričio 25 d. Sprendimas Wojewoda Mazowiecki (C‑71/23).

Vienodas požiūris ir nediskriminavimas

Europos Sąjungoje sukurta bendra teisinė sistema, kuria siekiama užtikrinti vienodą požiūrį ir kovoti su diskriminacija. Jos pagrindą sudaro direktyvos 2000/43/EB ir 2000/78/EB: pagal pirmąją draudžiama diskriminacija dėl rasės ar etninės kilmės, o antrąja siekiama užtikrinti lygybę užimtumo ir profesinėje srityje. Pagal šiuos teisės aktus draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, išskyrus tam tikras pateisinamas išimtis, o valstybės narės įpareigojamos užtikrinti veiksmingą ir vienodą apsaugą visoje Sąjungoje.

Stoties operatorė kelis kartus prašė darbdavio paskirti ją į darbo vietą, kur būtų fiksuotos darbo valandos. Jos prašymas buvo grindžiamas būtinybe prižiūrėti sunkią negalią turintį sūnų, kuris yra visiškai neįgalus. Darbdavys laikinai sutiko taikyti tam tikrus darbo sąlygų pakeitimus. Tačiau jis atsisakė šiuos pakeitimus taikyti nuolat. Ta operatorė užginčijo šį atsisakymą, ir byla pasiekė Italijos Kasacinį Teismą. Šis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, nes turėjo abejonių dėl Sąjungos teisės normų, susijusių su darbuotojo, kuris prižiūri sunkią negalią turintį nepilnametį vaiką, bet pats nėra neįgalus, apsauga nuo netiesioginės diskriminacijos, išaiškinimo. Teisingumo Teismas atsakė, kad pagal direktyvą, kurioje nustatyti bendrieji pagrindai užimtumo ir profesinėje srityje, draudimas netiesiogiai diskriminuoti dėl negalios taip pat apima darbuotoją, kuris patiria diskriminaciją dėl to, kad rūpinasi neįgaliu vaiku.

2025 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Bervidi (C‑38/24)
Danijos Viešojo būsto įstatymu siekiama sumažinti viešojo šeimos būsto procentinę dalį „pertvarkos teritorijose“. Šioms teritorijoms, be kita ko, būdinga tai, kad per pastaruosius penkerius metus „imigrantų ne iš Vakarų šalių ir jų palikuonių“ dalis viršijo 50 %. Pagal šį įstatymą dalis viešojo šeimos būsto, esančio dviejose Slagelsės ir Kopenhagos savivaldybių teritorijose, nuomos sutarčių buvo nutrauktos arba turėjo būti nutrauktos artimiausiu metu. Danijos teismas, nagrinėjantis ginčus dėl šio nutraukimo, svarstė, ar nagrinėjamos teisės normos yra tiesioginė arba netiesioginė diskriminacija dėl etninės kilmės. Savo sprendime Teisingumo Teismas patikslino, kokios situacijos gali būti laikomos diskriminacija dėl etninės kilmės. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad etninė kilmė grindžiama keliais veiksniais. Vienas kriterijus, pavyzdžiui, pilietybė ar gimimo šalis, savaime nėra pakankamas pagrindas nustatyti priklausymą etninei grupei. Nagrinėdamas galimą tiesioginę diskriminaciją nacionalinis teismas turės patikrinti, ar kriterijus, susijęs su imigrantų ir jų palikuonių dalimi, iš tikrųjų grindžiamas daugumos „pertvarkos teritorijų“ gyventojų etnine kilme ir ar dėl to jie vertinami mažiau palankiai, pavyzdžiui, kyla didesnė rizika, kad jų nuomos sutartys bus nutrauktos anksčiau laiko. Jeigu nacionalinis teismas nustatytų galimą netiesioginę diskriminaciją, jis turės patikrinti, ar ji vis dėlto yra pateisinama. Šiuo aspektu jis turi įsitikinti, kad nagrinėjamu įstatymu proporcingai siekiama bendrojo intereso tikslo ir visų pirma nepažeidžiama pagrindinė teisė į būsto neliečiamybę.

2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Slagelse Almennyttige Boligselskab, Afdeling Schackenborgvaenge (C‑417/23)

Teisinė valstybė

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kaip ir Europos Sąjungos sutartyje, aiškiai daroma nuoroda į teisinę valstybę, vieną iš valstybėms narėms bendrų vertybių, kaip nurodyta ESS 2 straipsnyje. Teismų nepriklausomumas ir nešališkumas yra esminiai teisinės valstybės elementai.

Dviejuose sprendimuose Lenkijos Konstitucinis Teismas pripažino, kad tam tikros Sutarčių nuostatos, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, prieštarauja šios šalies Konstitucijai, o Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą aiškiai kvalifikavo kaip viršijančią jam suteiktus įgaliojimus (ultra vires). Manydama, kad šiais sprendimais pažeidžiami keli pagrindiniai Sąjungos teisės principai, įskaitant jos viršenybę, Komisija Teisingumo Teisme pareiškė Lenkijai ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Teisingumo Teismas patenkino ieškinį ir nusprendė, kad Lenkija neįvykdė įsipareigojimų, nes šios šalies Konstitucinis Teismas pažeidė veiksmingos teisminės gynybos principą ir nepaisė Sąjungos teisės viršenybės, autonomijos, veiksmingumo ir vienodo taikymo, taip pat Teisingumo Teismo sprendimų privalomosios galios. Teisingumo Teismas taip pat patenkino Komisijos ieškinį, kiek jis pareikštas dėl didelių pažeidimų skiriant tris Lenkijos Konstitucinio Teismo teisėjus ir pirmininkę, dėl kurių paneigiamas šio Konstitucinio Teismo, pagal įstatymą įsteigto nepriklausomo ir nešališko teismo, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, statusas.

2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Komisija / Lenkija (Teisingumo Teismo jurisprudencijos kontrolė „ultra vires“ – Sąjungos teisės viršenybė) (C‑448/23)
Bendrasis Teismas patvirtino, kad Lenkija turi sumokėti iš viso apie 320,2 mln. EUR sumą kaip periodinę baudą už kiekvieną dieną, kurią Teisingumo Teismas jai skyrė po to, kai ji atsisakė sustabdyti tam tikras 2019 m. teismų reformas, prieštaraujančias Sąjungos teisei. Teisingumo Teismas nurodė Lenkijai nuo 2021 m. lapkričio mėn. mokėti 1 mln. EUR baudą už kiekvieną dieną, o 2023 m. balandžio mėn., po to, kai ji priėmė įstatymą ir iš dalies įvykdė Teisingumo Teismo sprendimą, šią baudą sumažino iki 500 000 EUR už kiekvieną dieną. Kadangi Lenkija nesumokėjo mokėtinų sumų, Komisija tas sumas susigrąžino atlikdama įskaitymą iš ES lėšų, kurios iš esmės turėjo būti skirtos Lenkijai. Lenkija užginčijo šešis sprendimus dėl įskaitymo, apimančius laikotarpį nuo 2022 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 4 d., ji tvirtino, kad dėl teisės aktų pakeitimų periodinė bauda turėjo būti sumažinta greičiau. Bendrasis Teismas visus šiuos argumentus atmetė ir konstatavo, kad nei dėl Lenkijos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, nei dėl 2022 m. birželio mėn. įstatymo periodinė bauda neišnyko, taip pat priminė, kad 2023 m. balandžio mėn. Teisingumo Teismo patvirtintas baudos sumažinimas turėjo poveikį tik ateičiai. Kol Lenkija visiškai neįvykdė Teisingumo Teismo sprendimo ir kol buvo taikoma 1 mln. EUR periodinė bauda, Komisija turėjo užtikrinti visišką šios sumos susigrąžinimą.

2025 m. vasario 5 d. Sprendimas Lenkija / Komisija (T‑830/22 ir T‑156/23, T‑1033/23)

Bendra užsienio ir saugumo politika

Ribojamosios priemonės arba „sankcijos“ yra esminė Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) priemonė, jos naudojamos kaip integruoto ir visapusiško politikos metodo, apimančio, be kita ko, politinį dialogą, dalis. Sąjunga jas taiko pirmiausia siekdama apsaugoti savo vertybes, pagrindinius interesus ir saugumą, užkirsti kelią konfliktams ir stiprinti tarptautinį saugumą. Sankcijomis siekiama priversti asmenis ar subjektus, kuriems jos taikomos, pakeisti politiką ar elgesį, kad būtų palaikomi BUSP tikslai.

Reaguodama į 2022 m. Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, Europos Sąjunga patvirtino nemažai ribojamųjų priemonių. 2023 m. Europos Sąjungos Taryba išplėtė kriterijus, pagal kuriuos šios priemonės gali būti taikomos asmenims ar subjektams. Naujas kriterijus leidžia įšaldyti Rusijos IT sektoriuje veikiančių subjektų, turinčių Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Licencijavimo, sertifikavimo ir valstybės paslapčių apsaugos centro išduodamą licenciją arba Rusijos pramonės ir prekybos ministerijos išduodamą licenciją „ginklai ir karinė įranga“, lėšas ir ekonominius išteklius. Rusijos kibernetinio saugumo bendrovė Positive Group PAO per savo patronuojamąją bendrovę turi tokią licenciją ir buvo įtraukta į subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą. Ji paprašė panaikinti šį įtraukimą į sąrašą, bet Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį. Jis nusprendė, kad taikomas kriterijus yra aiškus, teisiškai nuspėjamas ir proporcingas siekiamiems tikslams, t. y. daryti spaudimą Maskvai ir mažinti jos galimybes vykdyti karo veiksmus, įskaitant informacinį karą. Taryba nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad bendrovei turi būti taikomos ribojamosios priemonės dėl to, kad ji yra priklausoma nuo FSB licencijos, net jeigu ją turi jos patronuojamoji bendrovė.

2025 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Positive Group / Taryba (T‑573/23)
Europos Sąjungos Bendrasis Teismas patvirtino vienam iš pagrindinių judriojo ryšio operatorių Rusijoje MegaFon taikomas sankcijas. 2023 m. Taryba įtraukė šią bendrovę į subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, nes nusprendė, kad ji tiesiogiai prisideda prie Rusijos karo veiksmų teikdama paslaugas, kuriomis gali naudotis kariuomenė, visų pirma telekomunikacijų srityje. MegaFon paprašė panaikinti šiuos sprendimus, remdamasi motyvų stoka, jos teisių į gynybą pažeidimu ir laisvės užsiimti verslu neproporcingu ribojimu. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus ir nusprendė, kad Taryba pakankamai konkrečiai paaiškino priežastis, dėl kurių taikomos šios sankcijos, ir neprivalėjo iš anksto išklausyti įmonės, nes tam, kad sankcijos būtų veiksmingos, turi būti išlaikytas netikėtumo efektas. Jis taip pat nusprendė, kad priemonės, nors ir daro poveikį MegaFon veiklai ir reputacijai, yra proporcingos ir būtinos siekiant bendrojo intereso tikslo – sumažinti Rusijos karinius pajėgumus vykstant karui Ukrainoje.

2025 m. sausio 15 d. Sprendimas MegaFon / Taryba (T‑193/23)

Migracija ir prieglobstis

Europos Sąjunga yra priėmusi teisės normų rinkinį, kuriuo siekiama sukurti veiksmingą, humanišką ir saugią Europos migracijos politiką. Bendroje Europos prieglobsčio sistemoje nustatyti būtiniausi reikalavimai, taikomi Sąjungoje vertinant visus prieglobsčio prašytojus ir nagrinėjant jų prašymus.

Trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymas gali būti atmestas taikant pagreitintą pasienio procedūrą, jeigu valstybė narė jo kilmės šalį yra priskyrusi prie „saugių“. Teisingumo Teismas paaiškino, kad toks priskyrimas gali būti atliktas pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu su sąlyga, kad jam gali būti taikoma veiksminga teisminė kontrolė. Šį priskyrimą pagrindę informacijos šaltiniai turi būti prieinami prašytojui ir nacionaliniam teismui. Vis dėlto valstybė narė negali įtraukti šalies į saugių kilmės šalių sąrašą, jeigu ta šalis neužtikrina pakankamos apsaugos visiems savo gyventojams.

2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas Alace ir Canpelli (C‑758/24 ir C‑759/24)
Du prieglobsčio prašytojai Airijoje buvo priversti gyventi itin sudėtingomis sąlygomis, nes valstybė atsisakė jiems suteikti būstą, motyvuodama tuo, kad apgyvendinimo centrai yra perpildyti. Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks atsisakymas, net ir esant dideliam ir nenuspėjamam tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžiui, yra sunkus Sąjungos teisės pažeidimas ir gali lemti valstybės atsakomybę. Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Priėmimo direktyvą valstybės narės privalo tarptautinės apsaugos prašytojams užtikrinti priėmimo sąlygas, kuriomis būtų garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis, pavyzdžiui, būstą, finansinę paramą, kuponus arba šių paramos formų derinį, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas.

2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas The Minister for Children, Equality, Disability, Integration and Youth ir kt. (C‑97/24)
Irako pilietis paprašė prieglobsčio Graikijoje, motyvuodamas tuo, kad jo gyvybei gresia realus pavojus. Jo prašymas buvo atmestas, o skundas pripažintas „akivaizdžiai nepagrįstu“ vien dėl to, kad jis asmeniškai neatvyko į kompetentingą komisiją. Graikijos teisės aktuose numatyta, kad tokiais atvejais automatiškai preziumuojama, kad skundas buvo pateiktas piktnaudžiaujant. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši taisyklė pažeidžia Sąjungos teisę: reikalavimas asmeniškai atvykti, kad būtų išnagrinėtas skundas, yra neproporcingas, nes juo siekiama tik patikrinti suinteresuotojo asmens buvimą šalies teritorijoje, o ne suteikti jam galimybę būti išklausytam. Graikija turėjo pasiūlyti kitas, mažiau ribojančias priemones, pavyzdžiui, galimybę būti atstovaujamam advokato, galimybę atvykti į jo buvimo vietoje esančią instituciją arba tiesiog pateikti buvimo šalyje įrodymą, kad būtų realiai užtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

2025 m. liepos 3 d. Sprendimas Al Nasiria (C‑610/23)

Vartotojai

Teisingumo Teismas: ES vartotojų teisių užtikrinimas

Sąjungos vartotojų politika siekiama užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą, ekonominius ir teisinius interesus, kad ir kur Sąjungoje jie gyvena, keliauja ar apsiperka.

Vokietijos bendrovė prekiavo maisto papildais, kurių sudėtyje buvo šafrano ir melionų sulčių, teigdama, kad jie pakelia nuotaiką ir mažina stresą bei nuovargį. Viena asociacija užginčijo šią reklamos praktiką teisme, tvirtindama, kad tokie teiginiai apie sveikumą prieštarauja Sąjungos teisei. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kol Komisija nebaigė su augalinėmis medžiagomis susijusių teiginių apie sveikumą mokslinio tyrimo ir neįtraukė jų į oficialius sąrašus, tokie teiginiai negali būti naudojami reklamoje, išskyrus atvejus, kai jiems taikoma pereinamojo laikotarpio tvarka, o nagrinėjamu atveju taip nebuvo.

2025 m. balandžio 30 d. Sprendimas Novel Nutriology (C‑386/23)
Nealkoholiniu gėrimu negali būti prekiaujama naudojant pavadinimą „nealkoholinis džinas“. Vokietijos asociacija, kovojanti su nesąžininga konkurencija, kreipėsi į Vokietijos teismą, kad šis uždraustų įmonei PB Vi Goods prekiauti nealkoholiniu gėrimu „Virgin Gin Alkoholfrei“ (nealkoholinis „Virgin Gin“). Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Sąjungos teisę teisinis pavadinimas „džinas“ suteikiamas tik spiritiniam gėrimui, kuris pagamintas kadagio uogomis aromatizavus žemės ūkio kilmės etilo alkoholį ir kurio minimali alkoholio koncentracija yra 37,5 %. Jis konstatavo, kad nuorodos „nealkoholinis“ įtraukimas nepakeitė šio kvalifikavimo ir neleido išvengti draudimo taikymo. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad šis apribojimas nepažeidžia Chartijoje garantuojamos laisvės užsiimti verslu, nes pagal jį draudžiama ne prekiauti pačiu produktu, o tik naudoti rezervuotą pavadinimą. Šis draudimas yra proporcingas, nes juo siekiama apsaugoti vartotojus nuo bet kokios supainiojimo rizikos ir apsaugoti džino gamintojus, kurie laikosi Sąjungos teisės, nuo nesąžiningos konkurencijos.

2025 m. lapkričio 13 d. Sprendimas PB Vi Goods (C‑563/24)
Prancūzijos vartotojas turėjo aukso depozito sąskaitą Veracash ir pastebėjo, kad kasdien buvo išimami pinigai kortele, kurios, pasak jo, jis niekada negavo. Jis apie šias operacijas pranešė Veracash praėjus beveik dviem mėnesiams po pirmojo pinigų išėmimo, bet vis dar per įstatyme numatytą trylikos mėnesių terminą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad kortelės naudotojas gali netekti teisės į grąžinimą, jei „nedelsdamas“ nepraneša apie neautorizuotą operaciją. Vis dėlto, jei kortelė buvo prarasta, pavogta ar neteisėtai panaudota, jis praranda šią teisę tik tuo atveju, jei veikė tyčia ar dėl didelio neatsargumo, ir tik dėl operacijų, apie kurias pranešė pavėluotai.

2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas Veracash (C‑665/23)
Du keliautojai iš Lenkijos užsisakė viešnagę „viskas įskaičiuota“ penkių žvaigždučių viešbutyje Albanijoje, tačiau jau kitą dieną po atvykimo jų atostogoms labai trukdė dideli griovimo darbai, kuriuos nurodė atlikti vietos valdžios institucijos. Kelias dienas juos pažadindavo nuolatinis statybų triukšmas, buvo nugriauti baseinai, pajūrio promenada ir išėjimas į paplūdimį. Taip pat pablogėjo maitinimo sąlygos ndash; susidarydavo eilės, maisto kiekis buvo ribotas, panaikintos kai kurios paslaugos, o atostogų pabaigoje prasidėjo nauji statybos darbai. Manydami, kad patyrė turtinę ir neturtinę žalą, poilsiautojai kreipėsi į Lenkijos teismą, siekdami atgauti visą sumokėtą kainą ir gauti kompensaciją. Išnagrinėjęs bylą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad keliautojas turi teisę į visos kainos grąžinimą ne tik tuo atveju, kai paslaugos nebuvo suteiktos arba buvo suteiktos netinkamai, bet ir tuo atveju, kai, nepaisant to, kad dalis paslaugų buvo suteikta, jų netinkamas vykdymas yra toks reikšmingas, kad kelionės paslaugų paketas neteko dalyko ir kelionė objektyviai jiems tapo nebereikalinga. Teisingumo Teismas nurodė, kad šį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas ir kad direktyva siekiama atkurti sutartinę pusiausvyrą, netaikant baudžiamųjų sankcijų. Vis dėlto Teisingumo Teismas priminė, kad organizatorius negali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu darbus, nors juos nurodė atlikti valdžios institucija, jis galėjo numatyti arba jų išvengti.

2025 m. spalio 23 d. Sprendimas Tuleka (C‑469/24)
Europos ir JAV įmonės, gaminančios arba naudojančios melaminą, Bendrajame Teisme užginčijo Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) sprendimą priskirti šią medžiagą prie „labai didelį susirūpinimą keliančių“ medžiagų dėl didelio pavojaus sveikatai ir aplinkai. Jos teigė, kad šis priskyrimas pagrįstas netinkama moksline analize ir kad jos nebuvo pakankamai išklausytos vykstant procedūrai. Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus ir paliko galioti ECHA sprendimą. Jis nurodė, kad medžiaga gali būti pripažinta pavojinga, net jeigu jos savybės daro didelį poveikį ne pačios savaime, o tik kartu su kitomis medžiagomis. Jis taip pat nusprendė, kad Sąjungos REACH reglamente (kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo cheminių medžiagų keliamos rizikos) numatyta procedūra neužtikrina jokių konkrečių teisių, išskyrus galimybę pateikti pastabas.

2025 m. liepos 9 d. Sprendimas Fritz Egger ir kt. / ECHA (Melaminas) ir LAT Nitrogen Piesteritz ir Cornerstone / ECHA (T‑163/23, T‑167/23)

Intelektinė nuosavybė

Intelektinė nuosavybė Europos Sąjungos Bendrajame Teisme

Europos Sąjungos teisės aktai, priimti siekiant apsaugoti intelektinę nuosavybę (autorių teisės) ir pramoninę nuosavybę (prekių ženklų teisė, dizaino apsauga, patentų teisė), didina įmonių konkurencingumą, nes skatina kūrybiškumui ir inovacijoms palankią aplinką.

2019 m. Italijos bendrovė Nero Lifestyle pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti žodinį prekių ženklą NERO CHAMPAGNE. Comité interprofessionnel du vin de Champagne ir Institut national de l’origine et de la qualité pateikė protestą dėl šios registracijos. Jie teigė, kad dėl prekių ženklo naudojimo galima neteisėtai gauti naudos iš SKVN „Champagne“ pažymėtų produktų, kurių apsauga garantuoja kokybę dėl jų geografinės kilmės, gero vardo. EUIPO iš dalies atmetė protestą ir profesinės organizacijos kreipėsi į Bendrąjį Teismą. Savo sprendimu Bendrasis Teismas panaikino EUIPO sprendimą ir tenkino protestą. Taigi prekių ženklo NERO CHAMPAGNE registracijos paraiška buvo atmesta.

2025 m. birželio 25 d. Sprendimas Comité interprofessionnel du vin de Champagne ir INAO / EUIPO – Nero Lifestyle (NERO CHAMPAGNE) (T‑239/23)
Rubik’s Cube negali būti saugomas kaip Sąjungos prekių ženklas: Bendrasis Teismas patvirtino, kad šio žinomo erdvinio galvosūkio prekių ženklų registracija negalioja. EUIPO teigė, kad kubo forma, jo tinklo struktūra ir skirtingos sienelės yra techniniai elementai, būtini jam veikti, todėl jų negalima apsaugoti prekių ženklų teise. Šių prekių ženklų savininkė Spin Master teigė, kad kai kurie elementai, ypač spalvos, nėra techniniai. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus ir paaiškino, kad spalvos yra tik antraeilė detalė, padedanti atskirti sieneles, ir kad esminiai formos elementai – kvadratai, tinklo struktūra ir sienelių atskyrimas – atitinka techninį poreikį: leidžia pasukti ir atpažinti galvosūkio elementus. Kadangi visos esminės kubo savybės yra susijusios su jo funkcija, jos negali būti saugomos kaip prekių ženklas, todėl EUIPO sprendimai buvo palikti galioti.

2025 m. liepos 9 d. Sprendimas Spin Master Toys UK / EUIPO – Verdes Innovations (Kubo, kurio sienelės turi tinklo struktūrą, forma) (T‑1170/23–T‑1173/23)
Bendrasis Teismas panaikino EUIPO sprendimus, kuriais Ferrari buvo atimtos teisės į žodinį prekių ženklą TESTAROSSA, skirtą automobiliams, atsarginėms dalims, priedams ir sumažinto dydžio modeliams, po to, kai ši tarnyba nusprendė, kad prekių ženklas nebuvo iš tikrųjų naudojamas nuo 2010 m. iki 2015 m. Bendrasis Teismas konstatavo, kad, nors modelis „Testarossa“ nebegaminamas nuo 1996 m., atitinkamu laikotarpiu įgaliotieji platintojai ir pardavėjai prekiavo naudotais automobiliais ir kad toks naudojimas, kartu su Ferrari teikiama sertifikavimo paslauga, laikomas prekių ženklo naudojimu gamintojui numanomai sutikus. Tą patį jis nusprendė ir dėl atsarginių dalių ir priedų, kurių kilmė buvo patikrinta teikiant sertifikavimo paslaugą. Dėl sumažinto dydžio modelių jis nusprendė, kad tretieji asmenys naudojo prekių ženklą su nuoroda „oficialus produktas, kuriam suteikta Ferrari licencija“, o tai užtikrino komercinę žaislų kilmę ir įrodė naudojimą iš tikrųjų gavus numanomą Ferrari sutikimą. Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Ferrari ir toliau naudojo prekių ženklą TESTAROSSA visoms nagrinėjamoms prekėms.

2025 m. liepos 2 d. Sprendimas Ferrari / EUIPO – Hesse (TESTAROSSA) (T‑1103/23 ir T‑1104/23)

Konkurencija

Europos Sąjunga užtikrina, kad būtų laikomasi laisvą konkurenciją saugančių taisyklių. Veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje, yra draudžiami ir už juos gali būti skiriamos baudos. Kiekvieno asmens teisė reikalauti atlyginti antikonkurenciniais veiksmais padarytą žalą sustiprina Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumą ir gali atgrasyti nuo laisvą konkurenciją pažeidžiančių veiksmų.

Apple ima komisinį mokestį nuo trečiųjų šalių programėlių, parduodamų jos App Store, pardavimo kainos. Du Nyderlandų fondai, ginantys kolektyvinius visų neidentifikuotų, bet identifikuojamų Apple įrenginių naudotojų interesus, manė, kad šie komisiniai mokesčiai yra pernelyg dideli ir kad jų naudotojai patiria žalą. Apple antikonkurencinius veiksmus jie apskundė Nyderlandų teismuose. Apple savo ruožtu ginčijo Nyderlandų teismo jurisdikciją, nes žalą tariamai sukėlęs įvykis neįvyko Nyderlanduose ir konkrečiai – Amsterdame. Nagrinėdamas šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad minėta App Store yra specialiai sukurta Nyderlandų rinkai. Taigi žala, tariamai patirta perkant šioje virtualioje erdvėje, gali atsirasti šioje teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, kur pirkimo momentu yra atitinkami naudotojai. Vadinasi, Nyderlandų teismas turi tarptautinę ir teritorinę jurisdikciją.

2025 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Stichting Right to Consumer Justice ir Stichting App Stores Claims (C‑34/24)
2018 m. Italijos grupė Enel pristatė mobiliąją programėlę JuicePass, kuri vairuotojams suteikia galimybę rasti ir rezervuoti elektrinių transporto priemonių įkrovimo stoteles. Siekdama palengvinti naudojimąsi šia programėle tiesiogiai automobilių informacinės pramoginės sistemos ekrane, Enel paprašė Google suderinti mobiliąją programėlę su Google susietojo vairavimo sistema Android Auto. Tačiau Google atsisakė pritaikyti savo platformą, kad užtikrintų sąveikumą, todėl Italijos konkurencijos institucija jai skyrė daugiau nei 100 mln. EUR baudą už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Google apskundė šią sankciją Italijos Valstybės tarybai, o ši nusprendė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės, sukūrusios skaitmeninę platformą, atsisakymas suteikti prieigą prie šios platformos, neužtikrinant jos sąveikumo su trečiosios įmonės sukurta mobiliąja programėle, gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, nors ši platforma nėra būtina siekiant naudoti programėlę komerciniais tikslais. Iš tiesų toks piktnaudžiavimas gali būti konstatuotas, jei platforma buvo sukurta siekiant leisti ją naudoti trečiosioms įmonėms ir jei dėl jos mobilioji programėlė gali tapti patrauklesnė vartotojams. Vis dėlto atsisakymas gali būti pateisinamas, jeigu sąveikumo užtikrinimas pakenktų platformos vientisumui ar saugumui arba jeigu dėl kitų techninių priežasčių būtų neįmanoma užtikrinti šio sąveikumo. Kitais atvejais dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi sukurti tokį sąveikumą užtikrinantį šabloną per tam reikalingą pagrįstą laikotarpį ir prireikus už tinkamą finansinį atlygį.

2025 m. vasario 25 d. Sprendimas Alphabet ir kt. (C‑233/23)
2015 m. Belgijos klubas RFC Seraing su Maltoje įsteigta bendrove Doyen Sports sudarė finansavimo susitarimus, pagal kuriuos klubas galėjo finansuoti savo žaidėjus dėl dalies jų perleistų ekonominių teisių. FIFA pripažino, kad tokie susitarimai pažeidė jos taisyklėse numatytą draudimą tretiesiems asmenims turėti ekonominių teisių, todėl klubui skyrė sankcijas, o jos buvo patvirtintos Sporto arbitražo teismo (SAT) ir Šveicarijos Federalinio Teismo. RFC Seraing vėliau užginčijo šias taisykles Belgijos teismuose. Gavęs prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog nacionaliniams teismams užkertamas kelias vykdyti arbitražo sprendimo, priimto tarptautinės sporto federacijos nustatytu arbitražo būdu, kontrolę, pažeidžia Sąjungos teisę. Jis patvirtino, kad teismas turi galėti atlikti veiksmingą SAT sprendimų kontrolę. Ši kontrolė visų pirma turi leisti patikrinti, ar šie sprendimai atitinka Sąjungos viešąją tvarką, prie kurios priskiriamos, be kita ko, Sąjungos konkurencijos teisės normos ir pagrindinės vidaus rinkos laisvės, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prireikus pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Taigi nacionalinis teismas privalo netaikyti nacionalinės teisės normų ar sporto asociacijos priimtų taisyklių, kurios gali kliudyti užtikrinti tokią kontrolę, kad būtų garantuota sportininkų ir klubų apsauga, kai sprendimas pažeidžia Sąjungos teisę, ypač konkurencijos ar laisvo judėjimo srityje.

2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas Royal Football Club Seraing (C‑600/23)
Bendrasis Teismas iš esmės patvirtino Komisijos sprendimą, kuriame ji konstatavo, kad septyni dideli investiciniai bankai 2007–2011 m. dalyvavo kartelyje Europos vyriausybių obligacijų sektoriuje, keisdamiesi konfidencialia informacija ir taikydami praktiką, kuria siekė gauti neteisėtą naudą pirminėje ir antrinėje rinkose. Komisija Nomura, UBS ir UniCredit skyrė 371 mln. EUR baudas, o Bank of America, Natixis ir NatWest nebuvo nubausti dėl senaties termino arba atleidimo nuo baudos. Portigon skirtos baudos dydis buvo lygus nuliui, nes jo grynoji apyvarta buvo neigiama. Šeši iš šių bankų kreipėsi į Bendrąjį Teismą ir jis patvirtino, kad buvo padarytas vienas tęstinis pažeidimas ir kad įstaigos yra atsakingos už savo prekiautojų veiksmus; tačiau jis šiek tiek sumažino Nomura skirtą baudą dėl Komisijos padarytos skaičiavimo klaidos, o UniCredit skirtą baudą – dėl to, kad buvo nustatytas per ilgas laikotarpis, į kurį atsižvelgta vertinant jo antikonkurencinius veiksmus. Galiausiai Bendrasis Teismas patvirtino, kad Komisija turėjo teisėtą interesą nustatyti, jog Bank of America ir Natixis padarė pažeidimą, nors ir neskyrė jiems baudų, nes jų identifikavimas padėjo išaiškinti slapto susitarimo mastą.

2025 m. kovo 26 d. Sprendimas UBS Group ir UBS / Komisija, Natixis / Komisija, UniCredit ir UniCredit Bank / Komisija, Nomura International ir Nomura Holdings / Komisija, Bank of America ir Bank of America Corporation / Komisija ir Portigon / Komisija (Europos vyriausybių obligacijos) (T‑441/21, T‑449/21, T‑453/21, T‑455/21, T‑456/21, T‑462/21)

Teismų bendradarbiavimas

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė apima priemones, skirtas valstybių narių teismų bendradarbiavimui skatinti. Šiuo teismų sprendimų tarpusavio pripažinimu ir siekiu suderinti valstybių narių teisės aktus pagrįstų bendradarbiavimu siekiama kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu, užtikrinant Sąjungoje aukų, įtariamųjų ir sulaikytųjų teisių apsaugą.

Buvusi ETA lyderė, jau nuteista Prancūzijoje 20 metų laisvės atėmimo bausme už su terorizmu susijusias veikas, Ispanijoje yra persekiojama už tą patį 1997 m. įvykdytą išpuolį, o dėl to jos bausmė galėtų siekti iš viso ne mažiau kaip 50 metų ir nebūtų galima nustatyti bausmės ribos. Ispanijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl principo ne bis in idem taikymo, ir Teisingumo Teismas priminė, kad asmuo negali būti du kartus persekiojamas Sąjungoje už tas pačias veikas, net jei teisinis kvalifikavimas skirtingose valstybėse skiriasi. Ispanijos teismas turi patikrinti, ar veikos, už kurias asmuo nuteistas Prancūzijoje, iš esmės yra tapačios toms, už kurias jis persekiojamas Ispanijoje.

2025 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas MSIG (C‑802/23)

Privatus gyvenimas

Europos Sąjungoje priimta teisės aktų, kuriuose detaliai reglamentuojama asmens duomenų apsauga. Tvarkant ir saugant šiuos duomenis turi būti laikomasi teisės aktuose numatytų sąlygų, apsiribojama tik tuo, kas būtina, ir neproporcingai nepažeidžiama teisė į privatų gyvenimą.

Viena moteris aptiko, kad Rumunijos svetainėje www.publi24.ro paskelbtas melagingas skelbimas apie jos teikiamas seksualines paslaugas ir be jos sutikimo pateiktos nuotraukos ir telefono numeris. Svetainės operatorius Russmedia Digital skelbimą pašalino per valandą, tačiau jis jau buvo paskleistas kitose svetainėse. Kadangi pirmosios instancijos teismas priteisė moteriai žalos atlyginimą, o apeliacinis teismas nepripažino bendrovės atsakomybės, motyvuodamas, kad ji buvo tik prieglobos paslaugų teikėja, ta moteris kreipėsi į Klužo apeliacinį teismą, o šis – į Teisingumo Teismą dėl elektroninei prekyvietei tenkančių pareigų pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR). Teisingumo Teismas nusprendė, kad internetinės prekyvietės operatorius yra atsakingas už jo platformoje publikuotuose skelbimuose esančių asmens duomenų tvarkymą ir prieš publikuodamas šiuos skelbimus privalo identifikuoti tuos, kuriuose yra jautrių duomenų, patikrinti atitinkamo asmens tapatybę arba tai, ar šis asmuo aiškiai sutiko, kad jo duomenys būtų paskelbti, ir, jei nesutiko, atsisakyti publikuoti tokį skelbimą. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad operatorius turi taikyti technines priemones, kad užkirstų kelią neteisėtam skelbimų, kuriuose yra jautrių duomenų, kopijavimui, ir jis negali remtis Elektroninės komercijos direktyvoje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, siekdamas išvengti jam pagal BDAR tenkančių pareigų.

2025 m. gruodžio 2 d. Sprendimas Russmedia Digital ir Inform Media Press (C‑492/23)
Viena asociacija Prancūzijos asmens duomenų apsaugos institucijai apskundė SNCF Connect klientams nustatytą pareigą perkant internetu nurodyti „ponas“ arba „ponia“, manydama, kad toks duomenų apie lytinę tapatybę rinkimas nėra būtinas pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR). Teisingumo Teismas priminė, kad gali būti renkami tik griežtai būtini duomenys ir kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu jis yra būtinas sutarčiai vykdyti arba yra pateisinamas aiškiai nurodytu teisėtu interesu. Galiausiai Teisingumo Teismas paaiškino, kad toks duomenų tvarkymas negali būti pateisinamas teisėtu interesu, jei šis interesas nėra paskelbtas, jei viršija tai, kas būtina, arba jei gali pažeisti pagrindines teises, ypač kiek tai susiję su diskriminacija dėl lyties. Duomenų apie klientams taikomus mandagumo kreipinius rinkimas nėra objektyviai būtinas, ypač kai jo tikslas yra individualizuoti komercinę komunikaciją.

2025 m. sausio 9 d. Sprendimas Mousse (C‑394/23)
Austrijoje viena privati bendrovė atsisakė su viena kliente sudaryti mobiliojo ryšio sutartį, pagal kurią abonentinis mokestis sudarė 10 EUR per mėnesį, kai visiškai automatizuotai nusprendė, kad ta klientė yra nemoki. Austrijos teismas konstatavo, kad ši bendrovė nesilaikė Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR), nes nepaaiškino, kaip priėmė tokį sprendimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad duomenų subjektas turi teisę į suprantamą paaiškinimą, kai tvarkomi jo asmens duomenys: reikia nurodyti, kokie duomenys buvo naudojami ir kaip jie paveikė rezultatą, galbūt parodant, kas būtų pasikeitę, jei kai kurie duomenys būtų buvę kitokie. Įmonė negali remtis komercine paslaptimi kaip pretekstu atsisakyti atskleisti tokią informaciją: jeigu remiamasi tokia paslaptimi, teismas arba priežiūros institucija turi nuspręsti, kokios apimties galimybė susipažinti su dokumentais gali būti suteikta.

2025 m. vasario 27 d. Sprendimas Dun & Bradstreet Austria (C‑203/22)
Prancūzijos pilietis Philippe Latombe paprašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą, kuriuo leidžiama perduoti asmens duomenis iš Europos Sąjungos į Jungtines Amerikos Valstijas. Anot jo, JAV sistema neužtikrina pakankamos apsaugos, ypač dėl nepakankamo Data Protection Review Court (DPRC) nepriklausomumo ir JAV žvalgybos tarnybų vykdomo masinio duomenų rinkimo. Bendrasis Teismas atmetė ieškinį. Jis nusprendė, kad 2022 m. priimtu Jungtinių Valstijų prezidento dekretu duomenų apsaugos sistema sugriežtinta ir kad DPRC nepriklausomumą užtikrinančios garantijos yra pakankamos. Realiai teisėjai gali būti atleisti tik dėl pagrįstos priežasties, o žvalgybos institucijos negali daryti įtakos jų darbui. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad masinis duomenų rinkimas neprieštarauja Sąjungos teisei, jeigu DPRC užtikrina a posteriori teisminę kontrolę. Be to, Europos Komisija ir toliau privalės nuolat stebėti, kaip laikomasi šių nuostatų, ir galės sustabdyti sprendimą, jei JAV sistemos teikiama apsauga susilpnės.

2025 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Latombe / Komisija (T‑553/23)
Bendrasis Teismas įpareigojo Europos Komisiją sumokėti 400 eurų žalos atlyginimą Vokietijos piliečiui, kurio asmens duomenys buvo perduoti Jungtinėms Valstijoms, kai jis užsiregistravo į renginį Konferencijos dėl Europos ateities interneto svetainėje. Suinteresuotajam asmeniui pasinaudojus EU Login funkcija „prisijungti per Facebook“, jo IP adresas buvo perduotas Meta Platforms be tinkamų garantijų ir nesant tuo metu galiojusio sprendimo dėl tinkamumo. Bendrasis Teismas nusprendė, kad už šį perdavimą atsakinga Komisija, kuri nesilaikė nė vienos Sąjungos teisės aktuose nustatytos sąlygos dėl duomenų siuntimo į trečiąją šalį. Jis pripažino, kad buvo padarytas pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas, taip pat neturtinė žala, susijusi su neapibrėžtumu dėl duomenų tvarkymo, todėl kyla Sąjungos deliktinė atsakomybė.

2025 m. sausio 8 d. Sprendimas Bindl / Komisija (T‑354/22)

Aplinka

Teisingumo Teismas ir aplinkos apsauga

Europos Sąjunga yra įsipareigojusi išsaugoti ir gerinti aplinkos kokybę bei saugoti žmonių sveikatą. Jeigu Teisingumo Teismas konstatuoja, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimo pagal Sąjungos teisę, ji turi kuo greičiau įvykdyti sprendimą. Jei Komisija mano, kad valstybė narė nevykdė sprendimo, ji gali pareikšti naują ieškinį ir prašyti skirti pinigines sankcijas.

Graikijai skirtos sankcijos už tai, kad ji neįvykdė 2014 m. Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo jai nurodyta nutraukti sąvartyno, esančio Zakinto nacionaliniame jūrų parke, kuris yra saugoma vėžlių „Caretta-Caretta“ buveinė, naudojimą. Nepaisant 2014–2023 m. vykusio susirašinėjimo su Komisija, sąvartynas nebuvo uždarytas ar pertvarkytas pagal Sąjungos atliekų direktyvas ir atliekos į jį buvo vežamos iki 2017 m. pabaigos. Konstatavęs šį nuolatinį įsipareigojimų nevykdymą, Teisingumo Teismas Graikijai skyrė 12 500 EUR baudą už kiekvieną vėlavimo dieną iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat 5,5 mln. EUR vienkartinę baudą dėl pažeidimo sunkumo ir trukmės, jo keliamo pavojaus sveikatai ir aplinkai bei pakartotinių Graikijos įsipareigojimų nevykdymo atvejų atliekų tvarkymo srityje.

2025 m. spalio 9 d. Sprendimas Komisija / Graikija (Sprendimo dėl Zakinto sąvartyno vykdymas) (C‑368/24)
Dėl netinkamo miesto nuotekų valymo Italijai vėl iškelta byla Teisingumo Teisme. Nors jau praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo tada, kai baigėsi taikomoje Sąjungos direktyvoje numatyti terminai, ir beveik dešimt metų nuo 2014 m. Teisingumo Teismo priimto pirmojo sprendimo, kai kuriose Italijos aglomeracijose nuotekos ir toliau išleidžiamos tinkamai nesurinktos ir nevalomos. Anuomet Teisingumo Teismas konstatavo įsipareigojimų nevykdymą 41 aglomeracijoje. Nepaisant to, kad padėtis pagerėjo, penkios iš jų, esančios Sicilijoje ir Aostos slėnyje, vis dar neatitiko reikalavimų, o keturiose iš jų įsipareigojimai buvo nevykdomi ir tada, kai 2024 m. lapkričio mėn. vyko teismo posėdis. Atsižvelgdama į šią padėtį, Europos Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą, kad būtų skirtos finansinės sankcijos. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Italija per nustatytą terminą neįvykdė jo 2014 m. sprendimo, ir nusprendė, kad šis ilgalaikis įsipareigojimų neįvykdymas daro didelę žalą aplinkai, ypač dėl to, kad atliekos išmetamos jautriose zonose. Taigi, atsižvelgdamas į pažeidimo sunkumą, itin ilgą jo trukmę ir valstybės narės mokumą, jis įpareigojo Italiją sumokėti 10 mln. EUR vienkartinę baudą ir daugiau kaip 13 mln. EUR baudą už kiekvieną vėlavimo pusmetį iki visiško sprendimo įvykdymo.

2025 m. kovo 27 d. Sprendimas Komisija / Italija (Miestų nuotekų valymas) (C‑515/23)
Teisingumo Teisme buvo iškelta nauja byla dėl Teharje savivaldybėje (Slovėnija) esančio sąvartyno, žinomo Bukovžlak pavadinimu, tvarkymo. Kelerius metus į šį sąvartyną buvo vežama iškasta žemė, o nacionalinės institucijos netikrino, ar esama kitų atliekų, ir nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų pašalintos atliekos, kurioms nebuvo išduotas leidimas, taigi taip atsirado neteisėtas sąvartynas. 2015 m. sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokia padėtis pažeidžia Sąjungos teisę atliekų tvarkymo srityje. Vis dėlto laiku nesiimta priemonių, kurių buvo reikalaujama siekiant išvalyti šią teritoriją. Atsižvelgdama į tai, kad ir toliau nesiimama veiksmų, Europos Komisija vėl kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydama skirti finansinę sankciją. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Slovėnija neįvykdė jo 2015 m. sprendimo, nors turėjo tam laiko, ir teigė, kad vėlavimas negali būti pateisinamas, be kita ko, COVID-19 pandemija. Jis pažymėjo, kad šis ilgalaikis įsipareigojimų neįvykdymas daugiau kaip devynerius metus kėlė didelį pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Todėl, atsižvelgdamas į pažeidimo sunkumą ir trukmę bei valstybės narės mokumą, jis įpareigojo Slovėniją sumokėti 1,2 mln. EUR vienkartinę baudą.

2025 m. gegužės 8 d. Sprendimas Komisija / Slovėnija (Bukovžlak sąvartynas) (C‑318/23)
Austrija paprašė panaikinti 2022 m. deleguotąjį reglamentą, kuriuo Europos Komisija, taikydama griežtas sąlygas, į tvaraus investavimo taksonomiją įtraukė tam tikrą su branduoline energija ir iškastinėmis dujomis susijusią veiklą. Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį ir patvirtino, kad Komisija neviršijo Sąjungos teisės aktų leidėjo jai suteiktų įgaliojimų. Jis nusprendė, kad gaminant branduolinę energiją beveik neišmetama šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kad vien atsinaujinančiųjų išteklių energija dar negali patikimai tenkinti visų reikalingų elektros energijos poreikių. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad Komisija pakankamai atsižvelgė į su branduoline energija susijusią riziką ir neturėjo reikalauti aukštesnio apsaugos lygio nei esami standartai. Iškastinių dujų įtraukimas buvo pripažintas atitinkančiu Sąjungos teisę, nes grindžiamas laipsnišku išmetamųjų teršalų mažinimu, kartu užtikrinant energijos tiekimo saugumą.

2025 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Austrija / Komisija (T‑625/22)
Ispanija ir kelios Galisijos ir Astūrijos žvejų organizacijos užginčijo Europos Komisijos reglamentą, nustatantį gelminės žvejybos rajonus, kuriuose yra arba gali atsirasti pažeidžiamų jūrų ekosistemų ir kuriuose draudžiama žvejoti dugniniais žvejybos įrankiais. Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinius ir patvirtino, kad šis nustatymas grindžiamas patikimais moksliniais kriterijais, pagrįstais saugomų rūšių žinomu ar tikėtinu buvimu, taip pat ekosistemų ypatumais. Komisija neprivalėjo įvertinti kiekvienos žvejybos įrankių rūšies poveikio ir šios veiklos ekonominių pasekmių. Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad taikoma metodika, grindžiama Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos nuomonėmis, neviršija Komisijos diskrecijos ribų. Galiausiai jis atmetė argumentus, grindžiamus tariamu bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių arba proporcingumo principo pažeidimu, ir nurodė, kad draudimas taikomas ne visai dugninei žvejybai ir kad neįrodyta, jog tam tikri stacionarūs žvejybos įrankiai neturi žalingo poveikio šioms pažeidžiamoms ekosistemoms.

2025 m. birželio 11 d. Sprendimas Ispanija / Komisija ir Madre Querida ir kt. / Komisija (T‑781/22, T‑681/22)

Informacinė visuomenė

Teisingumo Teismas skaitmeniniame pasaulyje

Europos Sąjungos vaidmuo plėtojant informacinę visuomenę yra ypač svarbus, ji siekia sukurti inovacijoms ir konkurencingumui palankią aplinką, kurioje būtų saugomos vartotojų teisės ir užtikrinamas teisinis saugumas. Ji garantuoja, kad skaitmeninės rinkos būtų sąžiningos ir atviros, ir vidaus rinkoje šalina tarpvalstybinių internetinių paslaugų kliūtis, kad būtų užtikrintas laisvas šių paslaugų judėjimas.

2023 m. balandžio mėn. Europos Komisija internetinei parduotuvei Zalando suteikė „labai didelės interneto platformos statusą“ pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA), nes jos paslaugomis kas mėnesį naudojasi daugiau kaip 83 mln. žmonių, o tai gerokai viršija reglamente nustatytą 45 mln. ribą. Zalando užginčijo šio statuso suteikimą, tačiau Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį. Jis patvirtino, kad Zalando yra internetinė platforma, nes per jos „Partner Programm“ joje prekiauti gali ir tretieji pardavėjai, net jeigu jos pačios tiesioginės prekybos veikla („Zalando Retail“) nepatenka į šią kategoriją. Komisija galėjo teigti, kad visi naudotojai gavo trečiųjų pardavėjų informaciją. Bendrasis Teismas taip pat atmetė argumentus dėl teisinio saugumo, vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimo, priminęs, kad tokioms platformoms turi būti taikomi griežtesni reikalavimai, siekiant sumažinti pavojingų ar nelegalių prekių platinimo riziką.

2025 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Zalando / Komisija (T‑348/23)
Bendrasis Teismas panaikino sprendimus dėl Europos Komisijos nustatyto 2023 m. priežiūros mokesčio, kurį Facebook, Instagram ir TikTok turėjo mokėti kaip „labai didelės interneto platformos“ pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA). Jis nusprendė, kad mokesčio apskaičiavimo metodas, pagrįstas vidutiniu naudotojų skaičiumi per mėnesį, turėjo būti nustatytas priimant deleguotąjį aktą, o ne paprastus įgyvendinimo sprendimus, nes tas metodas yra esminis apskaičiavimo elementas. Vis dėlto, kadangi nebuvo padaryta jokios klaidos dėl šių platformų pareigos mokėti mokestį, Bendrasis Teismas laikinai paliko galioti panaikintų sprendimų padarinius, kol Komisija priims atitinkamą metodiką ir naujus sprendimus. Tačiau šis pereinamasis laikotarpis negalės trukti ilgiau kaip dvylika mėnesių nuo to momento, kai teismo sprendimai taps galutiniai.

2025 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Meta Platforms Ireland / Komisija ir Tiktok Technology / Komisija (T‑55/24, T‑58/24)
Bendrasis Teismas atmetė Amazon ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti Europos Komisijos sprendimą suteikti Amazon Store platformai „labai didelės interneto platformos“ statusą pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (SPA), kuriame nustatyti griežtesni reikalavimai paslaugoms, turinčioms daugiau kaip 45 mln. naudotojų Sąjungoje. Amazon rėmėsi kelių ES pagrindinių teisių chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių, tarp jų – laisvės užsiimti verslu, teisės į nuosavybę, lygybės prieš įstatymą, saviraiškos laisvės, taip pat teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir konfidencialios informacijos apsaugą, pažeidimu. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad SPA nustatyti įpareigojimai, nors gali lemti išlaidas ir turėti įtakos platformos organizavimui, yra numatyti teisės aktuose, proporcingi ir pateisinami bendrojo intereso tikslu užkirsti kelią su labai didelėmis platformomis siejamai sisteminei rizikai, visų pirma neteisėto turinio platinimui, ir apsaugoti vartotojus. Jis padarė išvadą, kad ginčijamos priemonės, pavyzdžiui, profiliavimu negrindžiama rekomendavimo galimybė, viešai prieinama reklamos turinio saugykla ar tyrėjų prieiga prie tam tikrų duomenų, nepažeidžia pagrindinių teisių, kuriomis remiamasi, esmės ir jomis suteikiamos griežtos konfidencialumo ir saugumo garantijos.

2025 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Amazon EU / Komisija (T‑367/23)

Galimybė susipažinti su dokumentais

Viešojo gyvenimo skaidrumas yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų. Taigi bet kuris Sąjungos pilietis ar juridinis asmuo iš esmės gali susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais.

New York Times žurnalistė paprašė Europos Komisijos leisti susipažinti su tekstiniais pranešimais, kuriais pasikeitė Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen ir Pfizer generalinis direktorius, nes manė, kad šiais pranešimais pasinaudota vykstant deryboms dėl vakcinų nuo COVID‑19 pirkimo. Komisija atmetė šią paraišką, motyvuodama tuo, kad neturi šių pranešimų. Vis dėlto Bendrasis Teismas konstatavo, kad pateikti paaiškinimai buvo abstraktūs ir nenuoseklūs ir kad Komisija aiškiai nenurodė, kur ir kaip ji ieškojo šių dokumentų, taip pat nepatikslino, ar žinutės buvo ištrintos, ar prarastos. Be to, žurnalistė pateikė patikimų įrodymų, kad toks susirašinėjimas greičiausiai vyko. Bendrasis Teismas nusprendė, kad Sąjungos institucija be svarių įrodymų negali tiesiog neigti turinti dokumentus, ypač kai sprendimai yra tokie svarbūs. Taigi jis panaikino Komisijos sprendimą neleisti susipažinti su dokumentais.

2025 m. gegužės 14 d. Sprendimas Stevi ir The New York Times / Komisija (T‑36/23)

Tyrimų ir dokumentacijos direktoratas kaip Santraukų rinkinio dalį rengia teisininkams skirtą „Svarbiausių sprendimų apžvalgą“, taip pat Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo „Mėnesinius jurisprudencijos biuletenius“.

Teisminė veikla

A | Teisingumo Teismas 2025 m. B | Bendrasis Teismas 2025 m. C | Jurisprudencija 2025 m.

A | Teisingumo Teismas 2025 m.

Teisingumo Teismo veikla ir pokyčiai

Koen Lenaerts

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas

Teisingumo Teismo nariai

K. Lenaerts

T. von Danwitz

F. Biltgen

K. Jürimäe

C. Lycourgos

I. Jarukaitis

M. L. Arastey Sahún

M. Szpunar

I. Ziemele

J. Passer

O. Spineanu-Matei

M. Condinanzi

F. Schalin

J. Kokott

S. Rodin

M. Campos Sánchez-Bordona

E. Regan

N. J. Cardoso da Silva Piçarra

A. Kumin

N. Jääskinen

J. Richard de la Tour

A. Rantos

D. Gratsias

M. Gavalec

N. Emiliou

Z. Csehi

T. Ćapeta

L. Medina

B. Smulders

D. Spielmann

A. Biondi

S. Gervasoni

N. Fenger

R. Frendo

R. Norkus

M. Bošnjak

A. Kornezov

A. Calot Escobar

B | Bendrasis Teismas 2025 m.

Bendrojo Teismo veikla ir pokyčiai

Marc van der Woude

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininkas

Teisminės veiklos pokyčiai

Savvas Papasavvas

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas

Bendrojo Teismo nariai

M. van der Woude

S. Papasavvas

E. Buttigieg

N. Półtorak

K. Kowalik-Bańczyk

G. De Baere

M. Sampol Pucurull

P. Škvařilová-Pelzl

K. Kecsmár

I. Gâlea

S. Kingston

S. L. Kalėda

M. Jaeger

H. Kanninen

J. Schwarcz

M. Kancheva

L. Madise

A. Marcoulli

I. Reine

R. da Silva Passos

P. Nihoul

J. Svenningsen

U. Öberg

M. J. Costeira

C. Mac Eochaidh

T. Pynnä

L. Truchot

A | Teisingumo Teismas 2025 m.
B | Bendrasis Teismas 2025 m.
C | Jurisprudencija 2025 m.