Apie narius

Add

Gimė 1960 m. Gorredijk mieste (Nyderlandai). Pirmuosius studijų metus Marc van der Woude praleido Rijksuniversiteit Groningen (Groningeno universitetas, Nyderlandai), kur 1983 m. gavo teisės diplomą. Iki 1984 m. studijas tęsė Collège d’Europe (Europos kolegija, Belgija).

Pabaigęs studijas itin aktyviai dėstė ir atliko daug mokslo tyrimų Europos kolegijoje, kur iki 1986 m. dirbo asistentu. 1986–1987 m. buvo paskirtas Universiteit Leiden (Leideno universitetas, Nyderlandai) dėstytoju. Per visą savo karjerą nenutolo nuo dėstytojavimo veiklos ir nuo 2000 m. jam buvo patikėtos teisės profesoriaus pareigos Erasmus Universiteit Rotterdam (Roterdamo Erasmus universitetas, Nyderlandai). Daugelio publikacijų autorius, prisidėjęs prie konkurencijos teisės kūrimo ir parengęs kelis informacinius leidinius šioje srityje.

Be akademinių pareigų, Marc van der Woude plėtoja ir teisininko praktiko karjerą. 1987–1989 m. dirbo Europos Bendrijų Komisijoje, kurios Konkurencijos generaliniame direktorate užėmė pranešėjo pareigas. Paskui prisijungė prie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir 1989–1992 m. dirbo teisės referentu teisėjų Thymen Koopmans ir Paul Joan George Kapteyn kabinetuose. Europos Komisija jį paskyrė Konkurencijos generalinio direktorato Koordinavimo skyriaus administratoriumi (1992–1993 m.), o nuo 1993 m. tapo Europos Bendrijų Komisijos Teisės tarnybos nariu (iki 1995 m.). Nuo 1995 m. tapo Briuselio (Belgija) advokatūros nariu, jo pagrindinė bylinėjimosi praktikos sritis – konkurencijos teisė.

2010 m. rugsėjo 13 d. Marc van der Woude buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju. 2013 m. rugsėjo 18 d. kolegų teisėjų išrinktas kolegijos pirmininku, o 2016 m. rugsėjo 20 d. – Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotoju. 2019 m. rugsėjo 27 d. išrinktas šio Teismo pirmininku ir užima šias pareigas iki šiol.

Savvas S. Papasavvas gimė 1969 m. Nikosijoje (Kipras), studijavo Ethnikó kai Kapodistriakó Panepistímio Athinón (Atėnų nacionalinis Kapodistrijo universitetas, Graikija) ir 1991 m. gavo šio universiteto teisės magistro (Ptychion) diplomą. Paskui pradėjo trečiosios pakopos studijas Paryžiaus II universitete (Prancūzija), kuris 1992 m. jam išdavė išsamių viešosios teisės studijų diplomą. 1995 m. įgijo Ekso-Marselio III universiteto (Prancūzija) teisės mokslų daktaro laipsnį.

S. Papasavvas buvo priimtas į Kipro advokatūrą, 1993 m. tapo Nikosijos advokatūros nariu ir advokato karjerą tęsė iki paskyrimo į Bendrąjį Teismą 2004 m.

Taip pat dėstė Panepistímio Kýprou (Kipro universitetas): 1997–2002 m. buvo šio universiteto dėstytojas, o 2002-2004 m. – konstitucinės teisės docentas.

2004 m. gegužės 12 d. S. Papasavvas buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, dvi kadencijas iš eilės ėjo kolegijos pirmininko pareigas (nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d.). 2019 m. rugsėjo 27 d. kolegos išrinko jį Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotoju, šias pareigas Bendrajame Teisme jis eina iki šiol.

Anna Marcoulli gimė 1974 m. Nikosijoje (Kipras), 1995 m. gavo University of East Anglia (Rytų Anglijos universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės diplomą, o 1996 m. – University of Bristol (Bristolio universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės magistro diplomą.

1997 m. buvo priimta į Kipro advokatūrą, 1998–2008 m. buvo Kipro Respublikos teisės tarnybos Europos Sąjungos teisės skyriaus narė.

2005 m. prisijungė prie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo kaip nacionalinė ekspertė, deleguota į Tyrimų ir dokumentacijos direktoratą; šias pareigas ėjo iki 2007 m. Paskui, nuo 2008 m. iki 2016 m., buvo Europos Komisijos teisės tarnybos narė. 2012 m. dalyvavo vadovaujant Kipro pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai darbams ir ėjo teisės patarėjos pareigas.

2016 m. balandžio 13 d. A. Marcoulli buvo paskirta Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėja. 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke, šias pareigas ji eina iki šiol.

Jesper Svenningsen gimė 1966 m. Aalborg (Danija), studijavo Aarhus Universitet (Orhuso universitetas, Danija) ir 1989 m. gavo šio universiteto juridisk kandidateksamen (teisės studijų diplomą).

Baigęs studijas pradėjo savo profesinę karjerą kaip advokatas stažuotojas Kammeradvokaten (advokatų kontora, veikianti kaip Danijos vyriausybės patarėja teisės klausimais, Kopenhaga), paskui tapo Teisingumo Teismo generalinio advokato Claus Gulmann teisės referentu (1991–1993 m.). Nuo 1993 m. iki 1995 m. vėl dirbo Kammeradvokaten, per šį laikotarpį buvo pripažintas advokatu Danijoje, jam taip pat pripažinta teisė kreiptis į Landsret (Apeliacinis teismas, Danija). Tuo metu taip pat dėstė Sąjungos teisę Københavns Universitet (Kopenhagos universitetas, Danija).

1995–1999 m. J. Svenningsen buvo Europos viešojo administravimo instituto (IEAP) Liuksemburge docentas, vėliau ėjo direktoriaus pareigas, išskyrus 1997 m., kai dirbo Danijos advokatų kontoroje Briuselyje. 1999 m. prisijungė prie Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijos Teisės tarnybos, o 2000 m. – prie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kaip teisininkas-lingvistas. Be šių pareigų, 2003 m. jis buvo paskirtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju tapusio C. Gulmann teisės referentu. Nuo 2006 m. iki 2013 m. buvo Teisingumo Teismo teisėjo Lars Bay Larsen teisės referentas.

2013 m. spalio 7 d. J. Svenningsen buvo paskirtas Tarnautojų teismo teisėju ir šias pareigas ėjo iki šio teismo panaikinimo 2016 m. rugsėjo 1 d. 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo paskirtas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėju; 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai jį išrinko kolegijos pirmininku.

Maria José Costeira gimė 1967 m. Porte (Portugalija), 1991 m. gavo Universidade de Coimbra (Koimbros universitetas, Portugalija) teisės diplomą, o 2001 m. baigė pouniversitetines intelektinės nuosavybės teisės studijas Universidade de Lisboa (Lisabonos universitetas, Portugalija) Teisės fakultete.

1991–1992 m. buvo advokatė stažuotoja Koimbros(Portugalija) advokatūroje, 1992 m. kaip stažuotoja prisijungė prie Centro de Estudos Judiciários (Nacionalinė teisėjų mokykla, Portugalija). 1995 m. buvo paskirta Tribunal Judicial da Comarca de Cascais (Kaskaiso pirmosios instancijos teismas, Portugalija), 1995–1997 m. – Tribunal Judicial da Comarca de Ferreira do Zêzere (Ferreira do Zêzere pirmosios instancijos teismas, Portugalija) ir Tribunal da Pequena Instância Criminal de Lisboa (Lisabonos baudžiamasis teismas, Portugalija), 1999–2016 m. – Tribunal do Comércio da Comarca de Lisboa (Lisabonos komercinis teismas, Portugalija), o 2016 m. – Tribunal da Relação de Coimbra (Koimbros apeliacinis teismas, Portugalija) teisėja. Jos, kaip teisėjos, veikla neapsiribojo bylų nagrinėjimu, bet taip pat pasižymėjo tuo, kad ji atstovavo teisėjams, dalyvaudama Portugalijos teisėjų asociacijos veikloje; iš pradžių (2012–2015 m.) buvo šios asociacijos generalinė sekretorė, paskui – pirmininkė (iki 2016 m.).

Nuo 2003 m. M. Costeira, kaip kviestinė dėstytoja, dėstė pramoninės nuosavybės teisę, konkurencijos teisę ir komercinę teisę Universidade de Lisboa, Universidade de Coimbra, Universidade Nova de Lisboa (Lisabonos naujasis universitetas, Portugalija), Universidade Católica Portuguesa (Portugalijos katalikų universitetas, Portugalija) teisės fakultetuose, taip pat Escola de Direito da Universidade do Minho (Minho universiteto teisės mokykla, Portugalija) ir Centro de Estudos Judiciários.

2016 m. rugsėjo 19 d. M. Costeira buvo paskirta Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėja; 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke.

Krystyna Kowalik-Bańczyk gimė 1976 m. Gdanske (Lenkija), 1999 m. gavo Uniwersytet Gdański (Gdansko universitetas, Lenkija) teisės diplomą, o 2000 m. – Tulūzos socialinių mokslų universiteto (Prancūzija) išsamių studijų diplomą. Paskui studijavo Europos koledže Briugėje (Belgija) ir 2002 m. gavo Europos teisės magistro diplomą. 2004 m. Lenkijos Mokslų akademijoje apsigynė daktaro disertaciją ir įgijo teisės mokslų daktarės laipsnį.

Nuo 2002 m. iki 2010 m. K. Kowalik-Bańczyk dėstė Varšuvoje (Lenkija), Uniwersytet Warszawski (Varšuvos universitetas) Europos centre ir Wyższa Szkoła Prawa i Administracji (Teisės ir administravimo universitetas). Nuo 2006 m. iki 2014 m., be dėstymo veiklos, taip pat vykdė mokslo tyrimus ir buvo Lenkijos Mokslų akademijos Teisės studijų instituto docentė (2006 m.), vėliau – asocijuotoji profesorė (2014 m.). Be to, nuo 2010 m. iki 2016 m. dėstė tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę Politechnika Gdańska (Gdansko technikos universitetas, Lenkija) ir buvo kviestinė dėstytoja Prancūzijos Paryžiaus Panteono-Aso universitete ir Nicos Sophia-Antipolis universitete, taip pat Liuksemburgo universitete.

Ji yra daugelio publikacijų Europos teisės srityje autorė ir dalyvauja rengiant kelis teisinius leidinius, be kita ko, yra šių leidinių viena iš redaktorių.

2016 m. rugsėjo 19 d. K. Kowalik-Bańczyk buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja, o nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. išrinkta kolegijos pirmininke.

Alexander Kornezov gimė 1978 m. Yambol (Bulgarija), 2002 m. gavo Sofiyski universitet Sveti Kliment Ohridski (Sofijos šv. Klemenso iš Ochrido universitetas, Bulgarija) teisės diplomą, o 2004 m. – Europos koledžo Briugėje (Belgija) teisės magistro diplomą. Studijavo doktorantūrą Balgarska Akademia na naukite (Bulgarijos mokslų akademija), kur 2008 m. apgynė daktaro disertaciją.

Nuo 2004 m. iki 2006 m. buvo Briuselio advokatūros (Belgija) narys, advokato praktika vertėsi advokatų kontoroje. 2007 m. pradėjo dirbti Teisingumo Teisme ir iki 2016 m. ėjo teisės referento pareigas teisėjo Alexander Arabadjiev kabinete.

A. Kornezov taip pat užsiėmė dėstymo veikla: 2008–2012 m. buvo Sąjungos proceso teisės dėstytojas Universitet za natzionalno i svetovno stopanstvo (Nacionalinės ir pasaulio ekonomikos universitetas, Bulgarija), o 2010–2013 m. – Sofiyski universitet Sveti Kliment Ohridski. Nuo 2014 m. iki 2016 m. buvo Bulgarijos mokslų akademijos Europos Sąjungos ir tarptautinės privatinės teisės asocijuotasis profesorius. Nuo 2020 m. dėsto Sąjungos viešųjų pirkimų teisę Liuksemburgo universitete. Kadangi paskelbė daug darbų Sąjungos teisės srityje, tomis temomis skaitė paskaitas keliuose universitetuose įvairiose valstybėse narėse. Jis yra daugybės leidinių Sąjungos teisės srityje autorius.

Nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. A. Kornezov buvo Tarnautojų teismo teisėjas. 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju ir nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. jame posėdžiauja kaip kolegijos pirmininkas.

Laurent Truchot gimė 1962 m. Paryžiuje (Prancūzija), studijavo Paryžiaus politikos mokslų institute (Prancūzija) ir 1984 m. gavo šio instituto diplomą. Nuo 1986 m. iki 1988 m. studijavo Nacionalinėje teisėjų mokykloje (Bordo, Prancūzija).

L. Truchot profesinė karjera prasidėjo Marselio pirmosios instancijos teisme (Prancūzija), kuriame nuo 1988 m. iki 1990 m. jis ėjo teisėjo pareigas. Paskui prisijungė prie Prancūzijos Teisingumo ministerijos Civilinių bylų ir valstybės antspaudo departamento, kur dirbo magistratu. Nuo 1992 m. iki 1994 m. ėjo Prancūzijos Ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijos Konkurencijos, vartotojų apsaugos ir kovos su sukčiavimu generalinio direktorato skyriaus vadovo pavaduotojo, vėliau – skyriaus vadovo pareigas. 1994 m. buvo paskirtas Prancūzijos Teisingumo ministro patarėju techniniais klausimais (iki 1995 m.), paskui – Nimo pirmosios instancijos teismo (Prancūzija) teisėju; šiame teisme posėdžiavo 1995–1996 m.

1996 m. L. Truchot prisijungė prie Teisingumo Teismo ir iki 2001 m. dirbo teisės referentu generalinio advokato Philippe Léger kabinete. Paskui prisijungė prie Prancūzijos Kasacinio teismo, kur 2001–2007 m. buvo teisėjas patarėjas.

2007–2013 m. buvo Bendrojo Teismo teisėjas, o 2010–2013 m. – kolegijos pirmininkas.

Grįžęs į Prancūziją 2013 m. jis buvo paskirtas Kasacinio teismo teisėju ir šias pareigas ėjo iki 2019 m.

2019 m. rugsėjo 26 d. L. Truchot antrą kartą paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, o nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. išrinktas kolegijos pirmininku.

Ornella Porchia gimė 1966 m. Chivasso (Italija), 1991 m. gavo Università degli Studi di Torino (Turino universitetas, Italija) teisės diplomą, o 1996 m. įgijo Università Commerciale Luigi Bocconi (Luigi Bocconi komercinis universitetas, Milanas, Italija) teisės mokslų daktarės laipsnį.

1994 m. pradėjo savo profesinę karjerą kaip Turino advokatūros narė, paskui prisijungė prie Università degli Studi di Torino, kur nuo 1997 m. iki 2002 m. buvo dėstytoja asistentė. Nuo 2002 m. iki 2007 m. buvo šio universiteto asocijuotoji profesorė, o nuo 2007 m. – Sąjungos teisės profesorė.

2010–2014 m. buvo Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) Mokymų tarnybos narė. Nuo 2014 iki 2019 m. dirbo Italijos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos patarėja teisės klausimais. Buvo paskelbta daugybė jos mokslo tyrimų Sąjungos ir tarptautinės teisės srityje.

2019 m. rugsėjo 26 d. O. Porchia buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja, o nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. išrinkta kolegijos pirmininke.

Roberto Mastroianni gimė 1964 m. Kozensoje (Italija), 1987 m. gavo Università degli Studi di Firenze (Florencijos universitetas, Italija) teisės diplomą, o 1990 m. įgijo Penn State University Dickinson School of Law (Dickinson School of Law, Pensilvanijos universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos) teisės magistro laipsnį. Tęsė studijas Università di Bologna (Bolonijos universitetas, Italija), kur 1992 m. apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją. Paskui baigė podoktorines studijas Ženevos universitete (Šveicarija) (1992–1993 m.), taip pat Universiteit van Amsterdam (Amsterdamo universitetas, Nyderlandai) (1993 m.) ir New York Law School (Niujorko teisės mokykla, Jungtinės Amerikos Valstijos) (1994 m.).

R. Mastroianni pradėjo savo profesinę karjerą eidamas Florencijos universiteto tarptautinės teisės tyrinėtojo pareigas (nuo 1992 m. iki 1997 m.), paskui pradėjo dirbti Teisingumo Teisme, 1997–2000 m. buvo teisės referentas generalinių advokatų Giuseppe Tesauro ir Antonio Saggio kabinetuose.

Vėliau pradėjo dėstyti Sąjungos teisę Università degli Studi di Napoli Federico II (Neapolio Frydricho II universitetas, Italija) (2000–2019 m.), šiuo laikotarpiu taip pat paskelbė daugybę publikacijų. Be to, nuo 2011 m. iki 2013 m. kaip kviestinis profesorius dėstė Sąjungos ir Europos teismo proceso teisę Paryžiaus II Panteono–Aso universitete (Prancūzija). Sąjungos teisę taip pat dėstė Libera Università Internazionale degli Studi Sociali Guido Carli (Laisvasis tarptautinis Guido Carli socialinių studijų universitetas, Italija) (2013–2017 m.). 2015 m. buvo paskirtas Sturm College of Law de l’University of Denver (Denverio universiteto Sturm College of Law, Jungtinės Amerikos Valstijos) lyginamosios konkurencijos teisės profesoriumi, ten dėstė iki 2019 m.

Nuo 1993 m. iki 2019 m. R. Mastroianni buvo advokatas, galintis atstovauti aukščiausios instancijos teismuose. Be to, nuo 2013 m. iki 2015 m. posėdžiavo Società Italiana di Diritto Internazionale (SIDI) (Italijos tarptautinės teisės bendrija) valdyboje, o nuo 2018 m. iki 2021 m. – Associazione Italiana Studiosi di Diritto dell'Unione Europea (AISDUE) (Italijos Europos Sąjungos teisės studijų asociacija). Taip pat buvo paskirtas Italijos vyriausybės patarėju teisės aktų leidybos klausimais Europos reikalų departamente (nuo 2015 m. iki 2018 m.).

2019 m. rugsėjo 26 d. R. Mastroianni buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, o nuo 2024 m. spalio 10 d. yra kolegijos pirmininkas.

Petra Škvařilová-Pelzl gimė 1975 m. Prahoje (Čekijos Respublika), baigė teisės studijas Čekijos Respublikoje ir Vokietijoje ir 1999 m. gavo Univerzita Karlova (Prahos Karolio universitetas, Čekijos Respublika) Magister iuris (summa cum laude) diplomą. Paskui pradėjo teisės doktorantūros studijas Universität Hamburg (Hamburgo universitetas, Vokietija), kur 2004 m. apgynė daktaro disertaciją (summa cum laude). 1995 m. taip pat gavo Státní jazyková škola (Prahos valstybinė kalbų mokykla, Čekijos Respublika) vertimo žodžiu (vokiečių kalba) diplomą.

1999 m. P. Škvařilová-Pelzl pradėjo savo profesinę karjerą Hamburgo universitete, eidama Komercinės teisės, jūrų teisės ir verslo teisės katedros mokslo darbuotojos pareigas; paskui sėkmingai išlaikė Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) organizuotą konkursą Čekijos teisininkams įdarbinti Sąjungos institucijose. Taigi ji tapo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Bibliotekos, tyrimų ir dokumentacijos generalinio direktorato pareigūne, o nuo 2004 m. iki 2019 m. buvo šio Teismo teisininkė-administratorė. 2010–2016 m. ėjo šias pareigas prie generalinio direktoriaus. Vėliau, nuo 2017 m. iki 2018 m., buvo teisės referentė Teisingumo Teismo teisėjos Maria Berger kabinete.

P. Škvařilová-Pelzl yra publikacijų autorė, be kita ko, Sąjungos teisės ir lyginamosios teisės srityse; taip pat dėstė Univerzita Karlova, jame yra ir Europos Sąjungos teisės doktorantūros egzaminų komisijos narė; be to, dėstė Verwaltungsakademie des Bundes (Federalinės viešosios tarnybos akademija, Austrija) Vienoje. P. Škvařilová-Pelzl dalyvavo daugelyje seminarų ir konferencijų, taip pat kas dvejus metus vykstančiame čekų ir vokiečių teisės festivalyje.

2019 m. rugsėjo 26 d. P. Škvařilová-Pelzl paskirta Bendrojo Teismo teisėja, o nuo 2024 m. spalio 10 d. yra šio teismo kolegijos pirmininkė.

Marc Jaeger gimė 1954 m. Liuksemburge (Liuksemburgo Didžioji Hercogystė), 1979 m. gavo Strasbūro Roberto Šumano universiteto (Prancūzija) teisės magistro diplomą ir tęsė studijas Europos koledže Briugėje (Belgija), kur 1980 m. gavo išsamių Europos studijų diplomą.

1981 m. buvo priimtas į Liuksemburgo advokatūrą ir iki 1983 m. vertėsi advokato praktika. Vėliau buvo paskirtas attaché de justice prie Liuksemburgo generalinio prokuroro ir ėjo šias pareigas vienus metus; paskui buvo paskirtas Liuksemburgo apygardos teismo teisėju (1984–1986 m.).

1986 m. M. Jaeger prisijungė prie Teisingumo Teismo ir buvo teisės referentas generalinio advokato Jean Mischo kabinete (iki 1988 m.), paskui prisijungė prie teisėjo G. Federico Mancini kabineto (1988–1996 m.).

Be teisminių funkcijų, M. Jaeger taip pat dėstė Liuksemburgo universitete (nuo 2003 m.), o nuo 2015 m. – Libera Università Internazionale degli Studi Sociali Guido Carli (Romos LUISS Guido Carli universitetas, Italija). Nuo 2001 m. iki 2018 m. buvo Liuksemburgo tarptautinio universitetinio instituto (IUIL) pirmininkas, o 2011–2016 m. – Liuksemburgo universiteto valdymo tarybos pirmininkas.

1996 m. liepos 11 d. M. Jaeger buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju ir jame posėdžiavo kaip kolegijos pirmininkas nuo 2004 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d. Kolegos teisėjai išrinko jį Bendrojo Teismo pirmininku ir šias pareigas jis užėmė keturias kadencijas iš eilės – nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d.

Heikki Kanninen gimė 1952 m. Helsinkyje (Suomija), 1976 m. gavo Helsingin kauppakorkeakoulu (Helsinkio aukštųjų komercijos studijų mokykla, Suomija) diplomą, o 1978 m. – Helsingin yliopisto (Helsinkio universitetas, Suomija) Teisės fakulteto magistro teisės diplomą. Būtent Helsinkio universitete 1988 m. baigė studijas ir gavo išsamių teisės studijų diplomą.

H. Kanninen pradėjo savo profesinę karjerą 1978 m. ir dirbo teisės referentu Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija), o nuo 1979 m. iki 1981 m. buvo Suomijos vyriausybės įkurto Hallinnon oikeusturvakomitea (Teisinės apsaugos reformos viešosios administracijos srityje komitetas, Suomija) generalinis sekretorius.

1981 m. vėl buvo pakviestas prisijungti prie Korkein hallinto-oikeus, kur iki 1984 m. ėjo vyriausiojo administratoriaus pareigas, o vėliau buvo paskirtas Hallintolainkäyttökomitea (Administracinės teisenos reformos komitetas, Suomija) generaliniu sekretoriumi (1984–1985 m.). Nuo 1986 m. iki 1993 m. buvo Suomijos Teisingumo ministerijos Teisės aktų leidybos direktorato patarėjas. Nuo 1991 m. iki 1993 m. taip pat posėdžiavo Turvapaikkalautakunta (Pabėgėlių skundų komisija, Suomija). 1993 m. dirbo tyrėju Helsingin yliopiston kansainvälisen talousoikeuden instituutti (Helsinkio universiteto Tarptautinės ekonominės teisės institutas).

Vėliau, 1993 m., H. Kanninen buvo paskirtas Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) Teisingumo Teismo kanclerio pavaduotoju ir šias pareigas ėjo iki 1995 m. Nuo 1995 m. iki 1998 m. dirbo Europos Bendrijų Teisingumo Teisme, buvo teisės referentas teisėjo Leif Sevón kabinete.

Grįžęs į Suomiją ėjo teisėjo pareigas Korkein hallinto-oikeus (nuo 1998 m. iki 2005 m.) ir tuo pat metu dalyvavo Suomijos teisminių institucijų tobulinimo komiteto veikloje; 2001–2003 m. buvo šio komiteto pirmininko pavaduotojas.

Nuo 2005 m. spalio 6 d. iki 2009 m. spalio 6 d. H. Kanninen buvo Europos Sąjungos Tarnautojų Teismo teisėjas, o nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. spalio 6 d. ėjo kolegijos pirmininko pareigas. 2009 m. spalio 7 d. buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju. Nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo kolegijos pirmininkas. Jo kolegos išrinko jį Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotoju ir šias pareigas jis ėjo nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. Be šių pareigų, H. Kanninen pirmininkavo Bendrojo Teismo kolegijai. Kolegos teisėjai jį vėl išrinko šio Teismo kolegijos pirmininku 2016 m. rugsėjo 21 d. ir 2019 m. rugsėjo 30 d., šias pareigas jis ėjo iki 2022 m. rugsėjo 19 d.

Mariyana Kancheva gimė 1958 m. Tryavna (Bulgarija), 1984 m. gavo Sofiyski universitet „Sveti Kliment Ohridski“ (Sofijos Šv. Klemenso iš Ochrido universitetas, Bulgarija) teisės magistro diplomą, o 2009 m. – Briuselio laisvojo universiteto Europos studijų instituto (Belgija) papildomų Europos teisės magistro studijų diplomą.

Savo profesinę karjerą M. Kancheva pradėjo eidama teisėjos stažuotojos pareigas, jas nuo 1985 m. iki 1986 m. ėjo Sofiyski Okrazhen Sad (Sofijos apygardos teismas, Bulgarija). Nuo 1986 m. iki 1988 m. buvo teisės patarėja, paskui iki 2011 m. – Sofijos advokatūros (Bulgarija) advokatė, o nuo 2007 m. iki 2011 m. vertėsi advokatės praktika Briuselyje (Belgija). Nuo 1992 m. iki 1994 m. buvo Paslaugų diplomatiniam korpusui biuro prie Bulgarijos Užsienio reikalų ministerijos generalinė direktorė. Per visą savo karjerą taip pat specializavosi įvairiose srityse, be kita ko, intelektinės nuosavybės teisės (įtraukta į Patentno Vedomstvo na Republika Bulgaria (Bulgarijos Respublikos patentų biuras) pramoninės nuosavybės atstovų registrą) ir ekonomikos teisės (įtraukta į Bulgarijos Respublikos Teisingumo ministerijos tvarkomą likvidavimo ir reorganizavimo administratorių registrą).

Be to, Bulgarijos komercinių ginčų sprendimo srityje vykdė arbitro funkcijas. Būdama Bulgarijos parlamento teisės patarėja dalyvavo rengiant įvairius teisės aktus. Ji yra kelių leidinių ir knygų Europos Sąjungos teisės srityje autorė. M. Kancheva taip pat buvo pranešėja daugelyje nacionalinių ir tarptautinių seminarų, forumų ir konferencijų.

2011 m. rugsėjo 19 d. M. Kancheva buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja.

Vesna Tomljenović gimė 1956 m. Rijekoje (Kroatija), 1979 m. gavo Sveučilište u Rijeci (Rijekos universitetas) teisės magistro diplomą, 1984 m. – Sveučilište u Zagrebu (Zagrebo universitetas, Kroatija) teisės magistro diplomą, o 1996 m. įgijo Sveučilište u Zagrebu teisės mokslų daktaro laipsnį. 1982 m. buvo pripažinta advokate Kroatijoje.

2005–2013 m. buvo Sveučilište u Rijeci (Rijekos universitetas) specializuotos aukštojo mokslo programos „Europos integracijos teisė“ koordinatorė. 2005–2013 m. buvo Tarptautinės teisės ir Europos privatinės teisės katedros pirmininkė. 2003 m. buvo Tulane University (Tulanos universitetas, Jungtinės Valstijos) Teisės mokyklos Fulbright programos kviestinė dėstytoja. Buvo įtraukta į Stalno arbitražno sudište Hrvatske gospodarske komore (Kroatijos prekybos rūmų nuolatinis arbitražo teismas) arbitrų sąrašą.

Nuo 2005 m. iki 2013 m. V. Tomljenović vadovavo Kroatijos Respublikos derybų grupei, atsakingai už acquis communautaire 28 skyrių (Vartotojų ir sveikatos apsauga). Nuo 2006 m. pirmininkavo Hrvatska udruga za poredbeno pravo (Kroatijos lyginamosios teisės asociacija).

2013 m. liepos 4 d. V. Tomljenović buvo paskirta Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėja. 2016 m. rugsėjo 21 d. ir 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke ir šias pareigas ji ėjo iki 2022 m. rugsėjo 19 d.

Geert De Baere gimė 1979 m. Antverpene (Belgija), 2002 m. gavo Universiteit Antwerpen (Antverpeno universitetas, Belgija) teisės diplomą, o 2003 m. – University of Cambridge (Kembridžo universitetas, Jungtinė Karalystė) King’s College Master of Laws diplomą. Studijavo doktorantūrą Kembridžo King’s koledže ir 2007 m. apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją. Doktorantūros studijų metu buvo kviestinis tyrinėtojas Columbia University (Kolumbijos universitetas, Jungtinės Valstijos) Teisės fakultete (2005 m.).

Tapęs teisės mokslų daktaru prisijungė prie Universiteit Antwerpen – nuo 2007 m. iki 2009 m. šiame universitete buvo asocijuotasis podoktorantūros tyrėjas.

2009 m. prisijungė prie Katholieke Universiteit Leuven (KUL, Leveno katalikiškasis universitetas, Belgija), buvo Europos Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės kviestinis dėstytojas, nuo 2010 m. iki 2014 m. – dėstytojas, o nuo 2015 m. – pagrindinis dėstytojas.

Nuo 2007 m. iki 2009 m. G. De Baere ėjo teisės referento pareigas Teisingumo Teismo generalinės advokatės Eleanor Sharpston kabinete, paskui, nuo 2016 m. iki 2017 m., – teisėjos Alexandra (Sacha) Prechal kabinete.

2017 m. spalio 4 d. G. De Baere buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, o nuo 2021 m. spalio 8 d. iki 2022 m. rugsėjo 19 d. buvo kolegijos pirmininkas.

Maja Brkan gimė 1979 m. Maribore (Slovėnija), 2003 m. gavo Univerza v Ljubljani (Liublianos universitetas, Slovėnija) teisės diplomą, o 2004 m. – New York University (Niujorko universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos) teisės magistro diplomą. 2004 m. taip pat gavo Europos universitetinio instituto Europos teisės akademijos (Florencija, Italija) diplomą. Paskui studijavo doktorantūrą Univerza v Ljubljani, kur 2007 m. apsigynė teisės mokslų daktaro disertaciją Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos tema.

Savo profesinę karjerą M. Brkan pradėjo eidama teisininkės lingvistės pareigas, jas 2004 m. ėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, paskui (2005 m.) kaip stažuotoja prisijungė prie Teisingumo Teismo teisėjo Aindrias Ó Caoimh kabineto, o 2005–2006 m. buvo stažuotoja Višje sodišče v Ljubljani (Liublianos apeliacinis teismas, Slovėnija).

2007 m. vėl grįžo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą: nuo 2007 m. iki 2008 m. buvo generalinės advokatės Verica Trstenjak teisininkė asistentė, paskui (2008–2011 m.) – teisės referentė. Nuo 2011 m. iki 2013 m. ėjo teisės referentės pareigas teisėjo Marko Ilešič kabinete.

Paskui M. Brkan pradėjo dėstyti Universiteit Maastricht (Mastrichto universitetas, Nyderlandai): 2013–2018 m. buvo šio universiteto Europos Sąjungos teisės dėstytoja, o 2018–2021 m. – asocijuotoji Europos Sąjungos teisės profesorė. Europos Sąjungos teisę 2014 m. ir 2017 m. taip pat dėstė Universiteit Hasselt (Haselto universitetas, Belgija). 2011 m. kaip kviestinė dėstytoja skaitė paskaitas Univerza na Primorskem (Primorskos universitetas, Slovėnija), 2014 m. – Univerza v Ljubljani ir Běijīng Shīfàn Dàxué (Pekino universitetas, Kinija). Be to, 2016 ir 2018 m. turėjo mokslines komandiruotes Europos universitetiniame institute Florencijoje, 2019 m. – University of California, Berkeley (Kalifornijos Berklio universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Universitat Autònoma de Barcelona (Barselonos autonominis universitetas, Ispanija), o 2020 m. – Univerza v Ljubljani.

2017 m. M. Brkan buvo paskirta Maastricht Centre for European Law (Mastrichto universiteto Europos teisės centras) asocijuotąja direktore ir šias pareigas ėjo trejus metus; paskui, 2021 m., buvo paskirta programos „Advanced Master in Privacy, Cybersecurity and Data Management“ (Duomenų apsaugos, kibernetinio saugumo ir duomenų valdymo teisės magistro programa) koordinatore European Centre on Privacy and Cybersecurity (Mastrichto universiteto Europos duomenų apsaugos ir kibernetinio saugumo centras). Nuo 2018 m. iki 2020 m. buvo šio universiteto egzaminų komisijos narė.

Nuo 2013 m. iki 2019 m. buvo European Law Institute (ELI) tarybos narė. Nuo 2015 m. iki 2021 m. – „European Data Protection Law Review“ asocijuotoji redaktorė, o nuo 2021 m. – redakcinės kolegijos narė. Nuo 2020 m. taip pat yra informacinės platformos „EU Law Live“ redakcinės kolegijos narė.

M. Brkan yra daugybės publikacijų Europos Sąjungos teisės srityje autorė. Europos ir Jungtinių Valstijų universitetai ją nuolat kviečia skaityti pranešimus konferencijose.

2021 m. liepos 6 d. M. Brkan buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja.

Pēteris Zilgalvis gimė 1964 m. Inglewood (Jungtinės Valstijos), studijavo University of California, Los Angeles – UCLA (Kalifornijos universitetas, Los Andželas, Jungtinės Valstijos), kur 1986 m. gavo politikos mokslų diplomą. Paskui studijavo University of Southern California (Pietų Kalifornijos universitetas, Jungtinės Valstijos) ir 1990 m. įgijo šio universiteto teisės mokslų daktaro laipsnį.

P. Zilgalvis pradėjo savo profesinę karjerą 1990 m., ėjo Latvijas Republikas Vides aizsardzības komiteja, Augstākā padome (Latvijos aplinkos apsaugos komiteto Teisės tarnyba) pagrindinio patarėjo pareigas (iki 1992 m.). Paskui prisijungė prie Latvijos Užsienio reikalų ministerijos, buvo pareigūnas, atsakingas už santykius su Europos Parlamentu, Jungtinėmis Tautomis, Jungtinių Tautų aplinkos programa (PNUE) ir Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Be to, nuo 1991 m. buvo pripažintas advokatu Kalifornijoje (Jungtinės Valstijos).

1993 m. P. Zilgalvis dirbo aplinkos apsaugos specialistu, atsakingu už Baltijos regioną Pasaulio banke, o 1996 m. buvo paskirtas aplinkos apsaugos teisės pagrindiniu patarėju Pasaulio banko projekte „Rusijos Federacija – Aplinkosaugos vadybos projektas“.

1997 m. buvo paskirtas Europos Tarybos Bioetikos skyriaus vadovo pavaduotoju ir šias pareigas ėjo iki 2005 m. Paskui prisijungė prie Europos Komisijos, kur buvo Valdymo ir etikos skyriaus vadovas, o 2010 m. – Infekcinių ligų ir visuomenės sveikatos skyriaus vadovas. 2010–2016 m. tęsė karjerą Europos Komisijoje, Sveikatos ir gerovės skyriuje ir ėjo šio skyriaus vadovo pareigas. 2016 m. buvo paskirtas Skaitmeninių inovacijų ir blokų grandinės skyriaus vadovu; šias pareigas ėjo iki 2021 m. Jis taip pat yra daugelio publikacijų teisės leidiniuose autorius, be kita ko, bioetikos, skaitmeninių technologijų, žmogaus teisių ir aplinkos teisės srityse.

2021 m. rugsėjo 27 d. P. Zilgalvis buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Ion Gâlea gimė 1978 m. Iaşi (Rumunija), 2000 m. gavo Universitatea din București (Bukarešto universitetas, Rumunija) teisės diplomą ir Paryžiaus I Panteono-Sorbonos universiteto (Prancūzija) Europos teisės magistro diplomą pagal Prancūzijos ir Rumunijos Teisės kolegijos Europos studijų programą, organizuojamą bendradarbiaujant su Universitatea din București. 2002 m. gavo Școala Națională de Studii Politice și Administrative (Nacionalinė politikos ir administravimo studijų mokykla, Rumunija) tarptautinių santykių magistro diplomą. Paskui studijavo Karl-Franzens-Universität Graz (Graco universitetas, Austrija), kur 2006 m. gavo Europos studijų magistro diplomą. Grįžęs į Rumuniją pradėjo doktorantūros studijas Universitatea din București ir 2008 m. apsigynė daktaro disertaciją.

I. Gâlea pradėjo savo profesinę karjerą Rumunijos Užsienio reikalų ministerijoje, kur nuo 2000 m. iki 2002 m. ėjo diplomatinio atašė pareigas Tarptautinės teisės ir sutarčių direktorate, o 2002–2007 m. buvo Bendrijos teisės tarnybos vadovas. 2007–2009 m. dirbdamas notaru teikė viešojo intereso paslaugas.

Grįžęs į Užsienio reikalų ministeriją I. Gâlea buvo paskirtas Sąjungos teisės direktorato ekspertu, o nuo 2009 m. iki 2010 m. ėjo šio direktorato direktoriaus pareigas. Paskui buvo paskirtas Teisės reikalų generaliniu direktoriumi ir šias pareigas ėjo 2010–2016 m.

Nuo 2016 m. iki 2020 m. buvo Rumunijos ambasadorius Bulgarijoje, paskui, 2021 m., tapo Užsienio reikalų ministerijos Europos dvišalių santykių ir regioninio bendradarbiavimo departamento generaliniu direktoriumi.

Be to, I. Gâlea dėstė teisę Universitatea din București: nuo 2002 m. iki 2012 m. buvo šio universiteto mokslinis padėjėjas, 2012–2016 m. – lektorius, o 2016–2021 m. – dėstytojas. 2021 m. buvo paskirtas šio universiteto profesoriumi.

Be to, 2010 m. kaip kviestinis dėstytojas dėstė Hayastani divanagitakan dprots’ (Armėnijos diplomatinė akademija), 2009–2015 m. – Institutul Diplomatic Român (Rumunijos diplomatinis institutas), o 2015 m. – Universidade da Coruñ (La Korunjos universitetas, Ispanija).

Jis yra daugelio publikacijų teisės srityje autorius.

2021 m. spalio 27 d. I. Gâlea buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Ioannis Dimitrakopoulos gimė 1971 m. Atėnuose (Graikija), 1992 m. gavo Ethniko kai Kapodistriako Panepistimio Athinon (Atėnų nacionalinis Kapodistrijo universitetas, Graikija) teisės diplomą, o 1994 m. baigė teisės magistro studijas Paryžiaus II Panteono-Aso universitete (Prancūzija).

1995 m. I. Dimitrakopoulos buvo priimtas į Atėnų advokatūrą; advokato praktika vertėsi iki 1997 m.

1998 m. pradėjo eiti auditoriaus pareigas Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija), o 2005–2022 m. ten pat dirbo vyresniuoju pareigūnu ir nagrinėjo, be kita ko, bylas, susijusias su mokesčių teise, konkurencijos teise, prekių ženklais ir viešųjų pirkimų teise. 2022 m buvo paskirtas Valstybės Tarybos valstybės patarėju. Be šių pareigų, 2009–2010 m. taip pat buvo Symvoulio tis Epikrateias „Planavimo ir organizavimo“ komiteto narys. 2005 m. trejus metus dirbo vyriausiuoju patarėju teisės klausimais Europos ombudsmeno tarnyboje (Strasbūras, Prancūzija), o 2008 m. grįžo į Symvoulio tis Epikrateias.

2010–2020 m. I. Dimitrakopoulos taip pat ėjo Europos cheminių medžiagų agentūros (Helsinkis, Suomija) Apeliacinės tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas.

2014–2015 m. buvo paskirtas Anotato Eidiko Dikastirio (Aukščiausiasis specializuotas teismas, Graikija) ir Eidiko Dikastirio tou arthrou 88 par. 2 tou Syntagmatos (Specialusis teismas, įsteigtas pagal Graikijos Konstitucijos 88 straipsnio 2 dalį) teisėju stažuotoju. Be to, 2014–2016 m. ėjo Symvoulio tis Epikrateias teisėjų asociacijos pirmininko pavaduotojo pareigas.

I. Dimitrakopoulos taip pat užsiėmė mokslo tyrimų ir dėstymo veikla: 2003–2004 m. buvo University of California, Berkeley (Kalifornijos Berklio universitetas, Jungtinės Valstijos) Senior Visiting Fellow, kur dėstė ES aplinkos apsaugos teisės ir lyginamosios teisės kursus. Nuo 2010 m. taip pat dėstė Ethniki Scholi Dikastikon Leitourgon (Nacionalinė teisminių institucijų mokykla, Graikija). Jis yra daugelio publikacijų, be kita ko, mokesčių teisės, Sąjungos teisės ir pagrindinių teisių srityse, autorius.

2022 m. sausio 13 d. I. Dimitrakopoulos buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Damjan Kukovec gimė 1977 m. Liublianoje (Slovėnija), 2001 m. gavo Univerza v Ljubljani (Liublianos universitetas, Slovėnija) Teisės fakulteto teisės diplomą, o 2002 m. įgijo Harvard Law School (Harvardo universiteto Teisės mokykla, Jungtinės Valstijos) teisės magistro laipsnį. Paskui šiame universitete pradėjo doktorantūros studijas ir 2015 m. apsigynė daktaro disertaciją.

2002 m. pradėjo savo profesinę karjerą Višje sodišče v Ljubljani (Liublianos apeliacinis teismas, Slovėnija), kur ėjo teisininko pareigas iki 2004 m. 2004 m. prisijungė prie Specialiojo teismo Siera Leonei (Fritaunas, Siera Leonė) ir Ustavno sodišče (Konstitucinis teismas, Slovėnija).

2005 m. D. Kukovec pradėjo dirbti teisininku Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, o 2006–2018 m. prisijungė prie Europos Komisijos Teisės tarnybos. 2006 m. taip pat buvo priimtas į Slovėnijos advokatūrą.

Tuo pat metu D. Kukovec plėtojo akademinę karjerą, ypač Europos teisės srityje. 2011–2013 m. dėstė teisę Harvard Law School ir šios teisės mokyklos Institute for Global Law and Policy (Pasaulio teisės ir politikos institutas). Vėliau dėstė keliuose teisės universitetuose visame pasaulyje, be kita ko, FGV Direito Rio, Rio de Janeiro (Getulio Vargas fondo Teisės fakultetas, Rio de Žaneiras, Brazilija) (2014 m.), University of Kent's Brussels School of International Studies (Kento universiteto Brussels School of International Studies, Belgija) (2016 m.), Europos universitetiniame institute Florencijoje (Italija) (2016 m. ir 2017 m.) ir Univerza v Ljubljani (2018–2020 m.). Nuo 2018 m. D. Kukovec taip pat yra Londono Middlesex University (Midlesekso universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės kurso dėstytojas.

D. Kukovec yra daugelio publikacijų Sąjungos teisės srityje autorius. Universitetai visame pasaulyje jį nuolat kviečia skaityti pranešimus.

2022 m. sausio 13 d. D. Kukovec buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

William Valasidis gimė 1971 m. Salonikuose (Graikija), 1993 m. gavo Aristoteleio Panepistimio Thessalonikis (Salonikų Aristotelio universitetas, Graikija) teisės diplomą, o 1996 m. baigė teisės magistro studijas Harvard Law School (Harvardo teisės mokykla, Jungtinės Valstijos).

1993–1995 m. buvo egzaminų, suteikiančių galimybę užsiimti advokato profesija, komisijos teisininkas-stažuotojas. 1996 m. W. Valasidis buvo priimtas į Salonikų advokatūrą, paskui vertėsi advokato praktika advokatų kontorose Meksikoje ir Jungtinėse Valstijose.

1998 m. pirmąkart pradėjo dirbti Europos Sąjungos Teisingumo Teisme kaip teisės referentas teisėjo Krateros Ioannou kabinete. Vėliau šias pareigas ėjo teisėjo Vassilios Skouris, kuris 2003 m. tapo Teisingumo Teismo pirmininku ir su kuriuo W. Valasidis dirbo penkiolika metų (1999–2014 m.), kabinete.

2014 m. buvo paskirtas Teisingumo Teismo Protokolo ir informacijos direktorato direktoriumi, paskui – Komunikacijos direktorato direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 2022 m.

W. Valasidis yra teisinių leidinių ir redakcinių darbų autorius, taip pat didelę reikšmę skiria Europos Sąjungos teisės praktikos mokymui, aktyviai dalyvauja organizuojant ir rengiant European Law Moot Court Competition: 2004–2005 m. buvo komisijos narys, paskui – European Law Moot Court Society narys ir pirmininko pavaduotojas (2006–2022 m.). Be to, nuolat dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose.

2022 m. rugsėjo 15 d. W. Valasidis buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Steven Verschuur gimė 1977 m. Arnheme (Nyderlandai), studijavo teisę Universiteit Utrecht (Utrechto universitetas, Nyderlandai) ir 2001 m. įgijo teisės magistro laipsnį. Studijas tęsė Lježo universitete (Belgija), kur 2002 m. gavo trečiosios pakopos Europos teisės studijų diplomą. 2010 m. Universiteit Utrecht apsigynė teisės mokslų daktaro disertaciją.

Nuo 2002 m. S. Verschuur vertėsi advokato praktika keliose Nyderlandų ir Belgijos advokatų kontorose įvairiose Sąjungos teisės srityse, pavyzdžiui, konkurencijos, valstybės pagalbos, prekybos politikos, viešųjų pirkimų ir ribojamųjų priemonių, priimtų vykdant Sąjungos bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Taip pat šiose srityse parengė daugybę straipsnių, skirtų teisiniams leidiniams ir darbams.

Kartu buvo Rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelando ir Vakarų Brabanto apylinkės teismas, Nyderlandai) civilinių bylų skyriaus pakaitinis teisėjas (2021–2022 m.).

2022 m. rugsėjo 15 d. S. Verschuur buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Saulius Lukas Kalėda gimė 1976 m. Krokuvoje (Lenkija), 1999 m. gavo Vilniaus universiteto teisės diplomą, 2000 m. – Universität Bonn (Bonos universitetas, Vokietija) Zentrum für Europäische Integrationsforschung magistro diplomą, o 2002 m. apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją Uniwersytet Jagielloński (Krokuvos Jogailos universitetas, Lenkija).

1998 m. S. Kalėda pradėjo savo profesinę karjerą eidamas teisininko pareigas Draudimo priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos. 2002–2003 m. derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą metu ėjo vyresniojo specialisto pareigas Europos teisės departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2003–2004 m. dirbo teisininku Europos Komisijos Vidaus rinkos generaliniame direktorate.

2004–2013 m. S. Kalėda ėjo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisės referento pareigas teisėjo Vileno Vadapalo kabinete, paskui – teisėjo Egidijaus Bieliūno kabinete. Nuo 2013 m. dirbo Teisingumo Teismo generalinio advokato Maciej Szpunar teisės referentu. 2017–2023 m. buvo Europos Komisijos Teisės tarnybos narys, atstovavo Komisijai daugelyje bylų, nagrinėtų Sąjungos teismuose.

Be to, S. Kalėda vykdo akademinę veiklą. 2002–2003 m. ir 2011 m. dėstė Vilniaus universitete. Nuo 2013 m. dėsto Uniwersytet Jagielloński. Jis yra daugelio publikacijų Sąjungos institucinės ir proceso teisės srityse autorius.

2023 m. rugsėjo 27 d. S. Kalėda buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Louise Spangsberg Grønfeldt gimė 1980 m. Ishøj mieste (Danija), 2004 m. gavo Københavns Universitet (Kopenhagos universitetas, Danija) teisės diplomą, 2007 m. – šio universiteto teisės magistro diplomą. 2007 m. taip pat gavo Europos koledžo (Belgija) magistro diplomą. 2012 m. tapo Danijos advokatūros nare.

L. Spangsberg Grønfeldt savo profesinę karjerą pradėjo 2007 m. kaip teisininkė stažuotoja, šias pareigas ėjo iki 2009 m. Šiuo laikotarpiu taip pat dėstė Sąjungos teisę Københavns Universitet, iš pradžių kaip dėstytoja, vėliau – kaip docentė.

2009 m. prisijungė prie Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato ir iki 2013 m. dirbo teisininke lingviste.

2013–2016 m. L. Spangsberg Grønfeldt buvo Europos Komisijos Teisės tarnybos biudžeto darbo grupės narė. Paskui iki 2018 m. ėjo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjo Jesper Svenningsen teisės referentės pareigas. 2018 m. pabaigoje vėl prisijungė prie Europos Komisijos Teisės tarnybos (valstybės pagalbos darbo grupės), o 2019 m. tapo Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojos Margrethe Vestager kabineto nare. Nuo 2020 m. pabaigos iki 2023 m. dirbo Europos Komisijos Teisės tarnybos teisingumo ir vidaus reikalų darbo grupėje.

2023 m. rugsėjo 27 d. L. Spangsberg Grønfeldt buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja.

Hervé Cassagnabère gimė 1976 m. Bajonoje (Prancūzija), 1997 m. baigė Institut d’études politiques (IEP) de Bordeaux (Bordo politikos mokslų institutas, Prancūzija), 1999 m. – École des Hautes Études Commerciales (HEC Paris) (Paryžiaus aukštoji verslo mokykla, Prancūzija), o 2004 m. – École Nationale d’Administration (ENA, Paris et Strasbourg) (Nacionalinė administravimo mokykla (ENA, Paryžius ir Strasbūras, Prancūzija)).

2004 m. jis, Prancūzijos Valstybės Tarybos narys, savo karjerą joje pradėjo kaip teisėjas pranešėjas Teisminių ginčų skyriaus ketvirtojoje kolegijoje, kuriai priskirta nagrinėti, be kita ko, viešosios tarnybos ginčus.

2008–2010 m. H. Cassagnabère buvo Valstybės Tarybos deleguotas į Prancūzijos Ministro Pirmininko kabinetą, kur ėjo patarėjo kultūros klausimais pareigas. 2010 m. kultūros ministro įsakymu buvo paskirtas Nacionalinės viešojo administravimo įstaigos „Musée national Picasso – Paris“ generaliniu direktoriumi.

2012 m. pabaigoje eidamas Valstybės Tarybos teisėjo pranešėjo pareigas H. Cassagnabère buvo deleguotas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kaip teisės referentas aštuonerių metų laikotarpiui.

2020 m. jis grįžo į Valstybės Tarybą (aštuntoji kolegija, kuriai priskirta nagrinėti mokestinius ir valstybinius ginčus), kur ėjo teisėjo asesoriaus, atsakingo už teisėjų pranešėjų darbo peržiūrą, pareigas. Nuo 2021 m. taip pat buvo Valstybės Tarybos Vidaus reikalų skyriaus, atsakingo už teisinių nuomonių dėl vidaus reikalų, teisingumo ir kultūros ministerijų rengiamų įstatymų ir reglamentų projektų teikimą, narys.

H. Cassagnabère, be kita ko, buvo Commission française compétente en matière d’accès aux documents administratifs (CADA) (Susipažinimo su administraciniais dokumentais komisija, Prancūzija), Conseil supérieur de la propriété littéraire et artistique (Aukščiausioji literatūros ir meno nuosavybės taryba), kuri yra patariamoji Prancūzijos kultūros ministro institucija, pranešėjas, taip pat asociacijos „Forum des droits sur internet“ patarėjas teisės klausimais ir Bjarico (Prancūzija) savivaldybės tarybos deleguotasis narys.

Be teisminės ir administracinės karjeros, H. Cassagnabère buvo Instituts d’études politiques de Bordeaux et de Paris (Bordo ir Paryžiaus politikos mokslų institutai, Prancūzija) viešosios teisės docentas ir École de formation du Barreau de Paris (Paryžiaus advokatūros mokykla, Prancūzija) dėstytojas, taip pat Tryro Europos teisės akademijos (ERA, Vokietija) ir Institut de formation et de recherche des avocats aux conseils (Advokatų prie aukščiausiųjų teisminių institucijų mokymo institutas, Prancūzija) lektorius. Be to, jis prisidėjo prie Prancūzijos Valstybės Tarybos narių tęstinio mokymo Sąjungos teisės srityje.

Jis yra daugybės straipsnių Sąjungos teisės klausimais autorius.

2024 m. spalio 7 d. H. Cassagnabère buvo paskirtas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėju.

Raphaël Meyer gimė 1979 m. Ciuriche (Šveicarija), 2001 m. gavo Université Panthéon-Assas (Panteono-Aso universitetas, Prancūzija) Anglijos teisės magistro ir University of Oxford (Oksfordo universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės mokslų diplomus, o 2002 m. įgijo Université Panthéon-Assas Europos Sąjungos teisės magistro laipsnį. R. Meyer studijas tęsė Collège d’Europe (Europos koledžas, Belgija), kur 2003 m. suteiktas Europos teisės magistro laipsnis. 2004 m. jis gavo École de formation du barreau de Paris (Paryžiaus advokatūros mokykla, Prancūzija) teisės verstis advokato veikla liudijimą ir Institut de droit public des affaires de l’université Paris-Sud 11 (Paryžiaus XI Pietų universiteto Viešosios teisės institutas, Prancūzija) diplomą.

R. Meyer pradėjo savo profesinę karjerą Paryžiaus advokatūroje, kur 2005–2007 m. dirbo kaip advokatas. 2008–2012 m. jis ėjo administratoriaus pareigas Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijoje Briuselyje (Belgija).

2012 m. R. Meyer pradėjo dirbti Europos Sąjungos Teisingumo Teisme kaip administratorius Tyrimų ir dokumentacijos direktorate. 2014 m. perėjo dirbti į Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą kaip teisės referentas Pirmininko Marc Jaeger kabinete.

2016–2024 m. ėjo patarėjo teisės klausimais pareigas Europos Sąjungos Tarybos Teisės tarnyboje, kur paeiliui dirbo institucinių klausimų, tarnybos nuostatų, bylinėjimosi (2016–2020 m.), teisingumo ir vidaus reikalų (2020–2024 m.) grupėse, o 2024 m. kaip vyriausiasis patarėjas teisės klausimais – užimtumo, socialinių reikalų, švietimo, žemės ūkio, žuvininkystės grupėje.

Eidamas pareigas Europos Sąjungos Taryboje R. Meyer taip pat dėstė Université de Lorraine (Lotaringijos universitetas, Prancūzija).

2024 m. spalio 7 d. R. Meyer buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

V. Di Bucci gimė 1963 m. Asčio mieste (Italija), studijavo teisę Università degli Studi di Torino (Turino universitetas, Italija), kur 1986 m. įgijo teisės magistro laipsnį. Vėliau tęsė studijas Université de Nancy II (Nansi II universitetas, Prancūzija) ir 1988 m. gavo šio universiteto išsamių Bendrijos teisės studijų diplomą.

1987 m. V. Di Bucci pradėjo dirbti Teisingumo Teisme kaip teisininkas lingvistas italų kalbos vertimo raštu skyriuje. 1988 m. prisijungė prie teisėjo G. Federico Mancini kabineto ir iki 1991 m. ėjo teisės referento pareigas. 1994–2000 m. vėl buvo teisės referentas teisėjo G. Mancini kabinete.

1991–1994 m. V. Di Bucci dirbo Europos Komisijos teisės tarnybos „Transporto, aplinkos, vartotojų“ grupėje; prie šios institucijos jis vėl prisijungė 2000 m., buvo Teisės tarnybos „Valstybės pagalbos ir antidempingo“ grupės narys. 2007–2010 m. buvo „Konkurencijos“ grupės narys, vėliau – patarėjas teisės klausimais. 2010 m. buvo paskirtas „Valstybės pagalbos ir antidempingo“ grupės pagrindiniu patarėju teisės klausimais, o 2014–2023 m. šias pareigas ėjo „Verslo teisės“ grupėje.

2023 m. birželio 5 d. V. Di Bucci buvo išrinktas Bendrojo Teismo kancleriu.

Jis yra publikacijų Sąjungos teisės srityje, visų pirma proceso Sąjungos teismuose, valstybės pagalbos ir Sąjungos bankų teisės srityje, autorius.