Žr. detalią Teisingumo Teismo veiklos statistiką
Marc-André Gaudissart, Teisingumo Teismo kanclerio pavaduotojas
Šios apžvalgos, kuri iki šiol buvo įtraukta į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo metinio pranešimo Teisminės veiklos dalį (I), tikslas, kaip ir kasmet, yra trumpai aptarti pagrindines tendencijas, kurias atspindi statistiniai praeitų metų teisminės veiklos duomenys. Be to, apžvelgsime 2022 m. Teisingumo Teisme iškeltas bylas pagal jų dalyką, kilmę ir pobūdį ir susipažinsime su duomenimis apie Teisingumo Teismo užbaigtas bylas.
Nors praėję metai šiuo požiūriu vertintini teigiamai – baigtų bylų skaičius viršijo gautų bylų skaičių, kuris, palyginti su ankstesniais metais, šiek tiek sumažėjo, – vis dėlto pailgėjo vidutinė prejudicinių bylų, kuriose keliami vis kompleksiškesni ir kartais labai opūs klausimai, nagrinėjimo trukmė. Atsižvelgiant būtent į tai reikėtų vertinti 2022 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo pateiktą teisėkūros prašymą išplėsti išankstinio apeliacinių skundų priėmimo mechanizmo materialinę taikymo sritį ir iš dalies perduoti Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo jurisdikciją Bendrajam Teismui, kad jis konkrečiose Statute nustatytose srityse galėtų priimti sprendimus dėl nacionalinių teismų pagal SESV 267 straipsnį pateiktų klausimų.
Kaip jau minėta, 2022 m. Teisingumo Teisme gautų bylų skaičius (806 bylos) šiek tiek sumažėjo, palyginti su užpraeitais metais, kuriais kanceliarija užregistravo 838 naujas bylas. Sumažėjo tiek prašymų priimti prejudicinį sprendimą, tiek apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo sprendimų, tačiau sumažėjimas yra nedidelis ir visų pirma neturi esminės įtakos ginčų kategorizavimui pagal bylų rūšis, nes vien prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir apeliaciniai skundai vis dar sudaro daugiau nei 90 % visų Teisingumo Teisme iškeltų bylų (vertinant visas kategorijas kartu, 546 nauji prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir 209 apeliaciniai skundai 2022 m. sudarė net 93 % bylų).
Iš šių duomenų matyti, kad tiesioginių ieškinių dalis, palyginti su 2022 m. gautomis bylomis, yra gana nedidelė (4,60 %), nors jų skaičius (37) pernai šiek tiek išaugo, palyginti su ankstesniais metais, kai buvo pasiekęs istoriškai žemiausią lygį (tik 29 naujos bylos). Iš 2022 m. pareikštų ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo ypač paminėtinas pirmasis ieškinys, pareikštas trečiajai valstybei – Jungtinei Karalystei – remiantis Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 87 straipsnio 1 dalimi[1][2].
Nesvarbu, ar tai būtų prejudicinis sprendimas, tiesioginis ieškinys ar apeliacinis skundas, 2022 m. Teisingumo Teisme nagrinėtos bylos vėl apėmė itin platų klausimų spektrą. Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – sritis, kurioje priimta šiek tiek mažiau nei šimtas bylų (95) – ir toliau užėmė svarbią vietą Teismo veikloje, kaip ir ginčai, susiję su mokesčiais, vartotojų apsauga ir asmens duomenų apsauga, o pastarojoje srityje buvo pateiktas ne vienas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kad būtų labiau patikslinta Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento[3] aiškinimo. Anksčiau gana didelis intelektinės nuosavybės bylų skaičius per pastaruosius metus savo ruožtu gana smarkiai sumažėjo: nuo 83 naujų bylų 2021 m. iki vos 49 bylų 2022 m., o kitose, labiau klasikinėse srityse, priešingai, naujų bylų skaičius išaugo. Tai visų pirma pasakytina apie bylas, susijusias su keturiomis pagrindinėmis laisvėmis, taip pat apie bylas žemės ūkio, konkurencijos, viešųjų pirkimų ir valstybės tarnybos srityse.
Geografinės kilmės požiūriu praėjusiais metais Teisingumo Teismui pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą skaičius, palyginti su užpraeitais metais, išliko gana stabilus. Kaip ir 2021 m., Vokietija, Italija ir Bulgarija toliau pirmavo „geografiniame“ prašymų priimti prejudicinį sprendimą sąraše (2022 m. Teisingumo Teismui pateikti atitinkamai 98, 63 ir 43 prašymai priimti prejudicinį sprendimą), toliau nedaug atsiliko Ispanija ir Lenkija, kurių teismai tais pačiais metais į Teisingumo Teismą kreipėsi 41 ir 39 bylose. Austrijos teismų pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą skaičius (34 bylos) išliko gana artimas užpraeitų metų lygiui (2021 m. – 37 prašymai), o Nyderlandų, Rumunijos ir Belgijos teismai, pateikę atitinkamai 28, 29 arba 30 prašymų, išlieka nuolatiniai Teisingumo Teismo interesantai. Be to, gerokai padaugėjo Portugalijos teismų prašymų – jie 2022 m. į Teisingumo Teismą kreipėsi 28 bylose (2021 m. – 20 bylų).
Galiausiai, dėl skubių bylų pažymėtina, kad gerokai sumažėjo prašymų taikyti pagreitintą arba skubos procedūrą. 2021 m. šis skaičius buvo pasiekęs apogėjų (net 90 prašymų), o praėjusiais metais sumažėjo iki 54 prašymų. 2022 m. nė vienas prašymas taikyti pagreitintą procedūrą nebuvo patenkintas ir faktiškai nebuvo inicijuota atitinkama procedūra, o prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra taikyta septyniais atvejais bylose dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ar panaikinimo nuostatų ir teisminio bendradarbiavimo civilinėse ar baudžiamosiose bylose nuostatų aiškinimo, kuriose nagrinėta, be kita ko, teisė į vertimą žodžiu ir raštu baudžiamosiose bylose arba Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnyje įtvirtinto „ne bis in idem“ principo taikymo klausimas.
Nors 2022 m. gautų bylų skaičius šiek tiek sumažėjo, per praėjusius metus Teisingumo Teismo baigtų bylų skaičius atspindėjo priešingą tendenciją: nuo 772 Teisingumo Teismo 2021 m. baigtų bylų šis skaičius išaugo iki 808 bylų 2022 m. Tai neabejotinai puikus rezultatas, nes, išskyrus 2019 m., per kuriuos Teismas išnagrinėjo net 865 bylas, 800 per vienerius metus užbaigtų bylų riba niekada nebuvo peržengta.
Kadangi prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir apeliaciniai skundai sudaro didžiąją dalį Teisingumo Teisme iškeltų bylų, nenuostabu, kad jie sudarė ir didžiąją dalį 2022 m. Teisingumo Teismo užbaigtų bylų (564 prašymai priimti prejudicinį sprendimą ir 196 apeliaciniai skundai). Praeitais metais Teisingumo Teismas taip pat turėjo priimti sprendimą dėl kelių svarbių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo ar panaikinimo, įskaitant Vengrijos ir Lenkijos Respublikos ieškinius atitinkamai dėl 2020 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2020/2092 dėl bendro Sąjungos biudžeto apsaugos sąlygų režimo[4]. Plenarinėje sesijoje Teisingumo Teismas atmetė pagrindus, kuriais šios abi valstybės rėmėsi dėl minėto reglamento, ir patvirtino tame reglamente nustatytą ryšį tarp teisinės valstybės principo paisymo ir tinkamo Sąjungos biudžeto vykdymo laikantis gero finansų valdymo principų[5].
Atkreiptinas dėmesys ir į Teisingumo Teismo sprendimą dėl Belgijos Karalystės prašymo pateikti nuomonę dėl Modernizuotos energetikos chartijos sutarties projekto suderinamumo su Sutartimis, būtent su ESS 19 straipsniu ir SESV 344 straipsniu. 2022 m. birželio 16 d. pateiktoje nuomonėje Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) šį prašymą pripažino nepriimtinu motyvuodamas jo per ankstyvu pobūdžiu, kadangi Teisingumo Teismas neturėjo pakankamai informacijos apie numatomo sudaryti susitarimo turinį, o ypač apie jo 26 straipsnio, skirto investuotojo ir susitariančiosios šalies ginčų sprendimui, taikymo sritį, kad galėtų priimti sprendimą dėl jo suderinamumo su Sutartimis[6].
Nors bendras praėjusiais metais Teisingumo Teismo priimtų sprendimų, nuomonių ir nutarčių skaičius (732) buvo šiek tiek didesnis nei užpraeitais metais (708), skaitytojų dėmesį gali patraukti tai, kad dar labiau išaugo jurisdikcinių nutarčių dalis, ypač apeliacinių skundų atveju. 2020 m. ši dalis sudarė 37 % išnagrinėtų apeliacinių skundų, 2021 m. – 47 %, o 2022 m. ji išaugo iki beveik 57 %, t. y. viršijo sprendimu užbaigtų apeliacinių skundų procentinę dalį. Šį padidėjimą lėmė keletas veiksnių: viena vertus, taip yra dėl intensyvios prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos veiklos – ji vėl sprendė dėl daugybės apeliacinių skundų, pateiktų dėl Bendrojo Teismo sprendimų, susijusių su Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos apeliacinių tarybų sprendimais[7], o, kita vertus, dėl to, kad labiau naudojamasi Procedūros reglamento 181 ir 182 straipsniuose numatytomis galimybėmis. Nors 182 straipsnis 2019 m. buvo taikytas tik vieną kartą, 2022 m. pagal jį faktiškai buvo užbaigtos ne mažiau kaip šešios bylos[8].
Tai, kad prejudicinėse ar apeliacinėse bylose dažniau priimamos nutartys, iš dalies paaiškina kitas išskirtinis praėjusių metų ypatumas – daug bylų užbaigė trijų teisėjų kolegijos. 2022 m. tokios bylos sudarė daugiau kaip 50 % visų Teisingumo Teismo užbaigtų bylų (36 % bylų užbaigė penkių teisėjų kolegijos). Palyginimo sumetimais primintina, kad užpraeitais metais šie skaičiai siekė atitinkamai 45 % trijų teisėjų kolegijų atveju ir 40 % – penkių teisėjų kolegijų atveju.
Panaši tendencija matyti ir kalbant apie Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo užbaigtas bylas. Kadangi 2022 m. buvo pateikta daug apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo sprendimų atmesti prašymą leisti įstoti į bylą arba dėl Bendrojo Teismo sprendimų, priimtų pagal SESV 278 ar 279 straipsnius, už šių apeliacinių skundų nagrinėjimą atsakingas pirmininko pavaduotojas 2022 m. turėjo priimti daug sprendimų. Todėl jis priėmė dvigubai daugiau nutarčių nei užpraeitais metais.
Didžiosios kolegijos pernai užbaigtų bylų skaičius savo ruožtu išliko labai panašus. 2022 m. šios sudėties kolegijai užbaigus 77 bylas, Teisingumo Teismas išlaikė pastarųjų ketverių metų vidurkį: per tą laikotarpį bylų, kurias didžioji kolegija užbaigė sprendimu arba nutartimi, skaičius svyravo nuo 70 iki 83.
Kadangi dažniau naudotasi nutarties forma, logiška, kad sutrumpėjo vidutinė bylų nagrinėjimo trukmė, nes Teisingumo Teismas nagrinėjamas bylas gali išspręsti nerengdamas žodinės ar netgi rašytinės proceso dalies. 2022 m. visų rūšių bylos vidutiniškai nagrinėtos 16,4 mėn., t. y. kiek trumpiau nei užpraeitais metais (2021 m. – 16,6 mėn.).
Vis dėlto išsamesnė statistinių duomenų analizė atskleidžia ne tokį tolygų vaizdą: nors vidutinė apeliacinių skundų nagrinėjimo trukmė smarkiai sumažėjo nuo 15,1 mėn. 2021 m. iki 11,9 mėn. 2022 m., tačiau tiesioginių ieškinių ir visų pirma prejudicinių sprendimų nagrinėjimo trukmė toliau ilgėjo. 2016 m. vidutinė prašymų priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo trukmė buvo 15 mėn., 2019 m. – 15,5 mėn., 2020 m. ji palaipsniui pailgėjo iki 15,9 mėn., 2021 m. – 16,7 mėn., o 2022 m. – iki 17,3 mėn. Šį ilgėjimą lėmė didėjantis Teisingumo Teismui pateiktų nagrinėti bylų kompleksiškumas, reikalaujantis vis nuodugnesnės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų užduotų klausimų analizės, vis dėlto ši tendencija kelia susirūpinimą Teisingumo Teismui, nes bylos nagrinėjimo Teisingumo Teisme trukmė prisideda prie nacionalinio proceso trukmės. Todėl bet koks bylų nagrinėjimo Teisingumo Teisme trukmės pailgėjimas turi tiesioginį poveikį bendrai bylų nagrinėjimo trukmei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir jo galimybei priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Tai yra vienas iš veiksnių, kuriuo grindžiamas toliau nurodytas teisėkūros prašymas.
2022 m. gruodžio 31 d. duomenimis Teisingumo Teisme buvo 1 111 nebaigtų nagrinėti bylų, t. y. tik dviem mažiau, palyginti su skaičiumi užpraeitų metų gruodžio 31 d. (1 113 bylų). Didžiąją šių bylų dalį sudarė prašymai priimti prejudicinį sprendimą (774 bylos) ir apeliaciniai skundai (259 bylos).
Todėl Teisingumo Teismas, siekdamas toliau tinkamai ir per protingą terminą išnagrinėti šias bylas, 2022 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į ES teisės aktų leidėją su prašymu iš dalies pakeisti Protokolą (Nr. 3) dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto. Šiuo prašymu siekiama dvejopo tikslo.
Pirma, juo siekiama į Statuto 58a straipsnyje nurodyto apeliacinių skundų išankstinio priėmimo mechanizmo taikymo sritį įtraukti apeliacinius skundus dėl Bendrojo Teismo sprendimų, priimtų dėl 2019 m. gegužės 1 d., t. y. minėto mechanizmo įsigaliojimo dieną, jau egzistavusių, bet Statuto 58a straipsnyje dar nenurodytų šešių Sąjungos įstaigų ar organų nepriklausomų apeliacinių tarybų sprendimų[9], ir apeliacinius skundus dėl Bendrojo Teismo sprendimų, priimtų pagal SESV 272 straipsnį.
Antra, juo siekiama pasinaudoti SESV 256 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe Bendrajam Teismui iš dalies perduoti Teisingumo Teismui priklausančią kompetenciją priimti prejudicinius sprendimus šešiose konkrečiai nustatytose srityse, t. y. bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema, akcizai, Muitinės kodeksas ir tarifinis prekių klasifikavimas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, kompensavimas ir pagalba keleiviams, taip pat šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema.
Žinoma, šis kompetencijos perdavimas nepažeidžia Bendrojo Teismo galimybės perduoti bylą Teisingumo Teismui, jeigu mano, kad byloje reikia priimti principinį sprendimą, galintį turėti įtakos Sąjungos teisės vienovei ar darnai, kaip tai aiškiai numatyta SESV 256 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje, tačiau tai vis dėlto turėtų gerokai sumažinti Teisingumo Teismo darbo krūvį ir leisti jam sutelkti dėmesį į kitas bylas, nes šiuo metu Teisingumo Teisme iškeltos bylos minėtose srityse sudaro apie 20 % visų prejudicinių bylų.
[1] OL L 29, 2020 1 31., p. 7.
[2] Byla C‑516/22, Komisija / Jungtinė Karalystė, kurioje Komisija iš esmės tvirtina, kad Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartis ir Susitarimą dėl išstojimo, nes jos Aukščiausiojo Teismo sprendimu buvo nurodyta vykdyti arbitražo sprendimą, kurį Komisija, o vėliau ir Teisingumo Teismas pripažino prieštaraujančiu Sąjungos teisei. Anot ieškovės, Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas turėjo sustabdyti šio arbitražo sprendimo vykdymą, kol bus išnagrinėta Sąjungos teismuose nagrinėjama byla, arba pagal SESV 267 straipsnį, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi, pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl galiojimo.
[3] 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016 5 4, p. 1).
[4] OL L 433, 2020 12 22, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 373, 2021 10 21, p. 94.
[5] 2022 m. vasario 16 d. sprendimai bylose Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, ir Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98).
[6] 2022 m. birželio 16 d. Nuomonė 1/20 (Modernizuota energetikos chartijos sutartis) (EU:C:2022:485).
[7] 2022 m. prašymus priimti apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija priėmė 41 nutartį. Dviejose bylose (C‑801/21 P, EUIPO / Indo European Foods, ir C‑337/22 P, EUIPO / Nowhere) apeliacinis skundas buvo priimtas, todėl procesas tęsiamas pagal atitinkamas Teisingumo Teismo procedūros reglamento V antraštinės dalies nuostatas.
[8] Tai yra bylos C‑663/20 P, BPV / Hypo Vorarlberg Bank ir C‑664/20 P, BPV / Portigon ir Komisija, užbaigtos 2022 m. kovo 3 d. nutartimis (EU:C:2022:162 ir EU:C:2022:161), sujungtos bylos C‑313/21 P ir C‑314/21 P Taryba / FI ir Komisija / FI, užbaigtos 2022 m. gruodžio 22 d. nutartimi (EU:C:2022:1045), ir sujungtos bylos C‑341/21 P ir C‑357/21 P Komisija / KM ir Taryba / KM, taip pat užbaigtos 2022 m. gruodžio 22 d. nutartimi (EU:C:2022:1042).
[9] Šios įstaigos yra Europos Sąjungos energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra, Bendra pertvarkymo valdyba, Europos bankininkystės institucija, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos Sąjungos geležinkelių agentūra.
Ankstesnių metų teisminės veiklos statistiką taip pat galima rasti Curia svetainėje, dalyje „Istorija".