Ar atėjo laikas reformoms ?

Pirmosios instancijos teismo pirmininkas Marc Jaeger

2009 m. rugsėjo 25 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas per kolokviumą Liuksemburge minės 20-ąsias savo įkūrimo, tiksliau sakant - dienos, kurią pareigas pradėjo eiti pirmieji jo nariai, Europos Bendrijų Teisingumo Teisme prisiekę 1989 m. rugsėjo 25 dieną, metines. Tačiau vos „sulaukusiam brandos" Pirmosios instancijos teismui tenka pradėti dėlioti pirmąsias reformos gaires, kuri yra neišvengiama nuolat daugėjant jame nagrinėjamų ginčų.

Pirmosios instancijos teismo įkūrimu, dėl kurio sprendimą Taryba priėmė 1988 m. spalio mėn., siekta trijų tikslų: Europos teismų sistemoje sukurti instituciją nagrinėti ieškinius, kai reikia išsamiai ištirti sudėtingas aplinkybes, įtvirtinti dvipakopę teismų sistemą, siekiant geresnės besikreipiančių asmenų apsaugos, ir leisti Teisingumo Teismui atsidėti pagrindinei veiklai - užtikrinti vienodą Bendrijos teisės aiškinimą. Šitaip Pirmosios instancijos teismui iš pat pradžių buvo skirta užduotis pirmiausia nagrinėti bylas konkurencijos teisės klausimais.

Metams bėgant, Pirmosios instancijos teismo kompetencija taip plėtėsi, kad šiandien jis nagrinėja visus, išskyrus kelias išimtis, privačių asmenų, įmonių ir valstybių narių pareikštus ieškinius dėl Europos Sąjungos institucijų ir organų priimtų sprendimų. Šitaip Pirmosios instancijos teismui pirmąja instancija nagrinėjant bylas (nes jo sprendimams vis dėlto taikoma Teisingumo Teismo kontrolė teisės aiškinimo klausimais) tenka esminė funkcija - daugelyje sričių užtikrinti, kad sprendimus priimančios Europos Sąjungos institucijos (įskaitant Komisiją) laikytųsi teisės normų. Tai pirmiausia yra konkurencijos teisė, kuria siekiama užkirsti kelią įmonėms priimti vartotojui žalingus sprendimus, o kai kurios bylos informatikos sektoriuje diskų pramonės ar oro transporto klausimais sulaukė didžiulio atgarsio. Tačiau matant, kad Pirmosios instancijos teismas kontroliuoja Komisijos sprendimus dėl valstybių įmonėms suteiktos pagalbos atitikties Sutarčiai ir turint omenyje bylas dėl Bendrijos prekių ženklų registravimo, prekybos apsaugos priemonių, galimybės piliečiams susipažinti su institucijų dokumentais, sprendimų įšaldyti asmenų, susijusių su teroristinėmis organizacijomis, lėšas, priemonių sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, draudimo teikti į rinką augalų apsaugos produktus, tampa akivaizdu, kad šis teismas atsidūrė ne tik ekonominio įmonių gyvavimo, bet ir pačių įvairiausių sektorių, kaip antai saugumas, pagrindinės laisvės, aplinkos apsauga ir sveikata, epicentre.

Vis dėlto tai nereiškia, kad į Pirmosios instancijos teismą gali kreiptis bet kas, siekdamas užginčyti bet kurį Europos Sąjungos aktą, kuris nėra jam skirtas ar būtent jam nepalankus. Pažymėtina, kad paprastų visuotinio taikymo aktų (pavyzdžiui, Europos direktyvų) tiesiogiai negalima ginčyti, tačiau jų teisėtumas gali būti kvestionuojamas pareiškus ieškinį dėl individualių priemonių, pirmiausia - nacionalinių, kuriomis šie aktai įgyvendinami. Vadinasi, Bendrijos teisėje nenumatytas actio popularis ir tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikalaujama, kad ieškovai įrodytų, jog jų teisės tiesiogiai ir konkrečiai paveiktos. Europos piliečiui gali atrodyti, kad tokiu reikalavimu ribojama jo teisė kreiptis į teismus (nors pažymėtina, kad Lisabonos sutartis, jeigu įsigaliotų, turėtų kur kas labiau išplėsti galimybę ieškoti teisingumo, nes joje numatytos lankstesnės ieškinio dėl akto panaikinimo priimtinumo sąlygos). Tačiau tai yra tvarka, žinoma daugeliui teisės sistemų, kuria siekiama užtikrinti, kad teismas nagrinėtų tik tuos ginčus, kur ieškovo interesas turi realų pagrindą, ir kuri Sutartimis sukurtoje Europos teismų sistemoje nacionaliniam teismui perduoda estafetę taikyti ir kontroliuoti Bendrijos teisės teisėtumą.

Tokio pasidalijimo juo labiau reikia dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas vis dėlto yra nedidelis, turint omenyje jame dirbantį personalą. Pirmosios instancijos teisme, sudarytame iš 27 teisėjų, dirba mažiau nei 300 pareigūnų ir darbuotojų, užtikrinančių jo veikimą. Šį skaičių reikia įvertinti atsižvelgiant į teismo pareigą būti pajėgiam nagrinėti ieškinius 23 oficialiosiomis Europos Sąjungos kalbomis ir į Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų bylų specifiką. Šios bylos (dėl savo pobūdžio) yra ypač didelės apimties, ekonomiškai ar techniškai sudėtingos, reikalaujančios skrupulingo faktinių aplinkybių tyrimo ir kartais turinčios lemiamą reikšmę visam atitinkamam sektoriui. Pažymėtina ir tai, kad dėl susidėjusių ilgalaikių veiksnių (kaip antai nauja kompetencija, susijusi su valstybių narių pareikštais ieškiniais, ypač padidėjęs bylų Bendrijos prekių ženklų srityje skaičius ir apskritai Europos Sąjungos plėtra bei intensyvesnė Bendrijos teisės aktų leidyba) Pirmosios instancijos teismas susiduria su precedento neturinčiu pareikštų ieškinių skaičiaus didėjimu. Šie skaičiai kalba patys už save: 1998 m. Pirmosios instancijos teisme pareikšti 238 ieškiniai, 2003 m. - jau 466, o 2008 m. jų skaičius siekė 629, t. y. per 10 metų pareikštų ieškinių padaugėjo 160 %.

Siekiant mažinti neišnagrinėtų bylų likutį ir pagerinti šio teismo veiksmingumą, taikytos tam tikros priemonės: trijų papildomų kolegijų sudarymas, teismo posėdžių tvarkaraščio tobulinimas, procedūros Bendrijos prekių ženklų srityje supaprastinimas, paprastesnis tekstų redagavimas, statistikos ir informatikos priemonių atnaujinimas ir kt. Todėl 2008 m. išnagrinėtų bylų akivaizdžiai padaugėjo. Vis dėlto tai neužkirto kelio lėtai, bet nenumaldomai didėjančiam likučiui ir kartu - ilgėjančioms procedūroms, nors jų trukmė yra tinkamo teismų sistemos funkcionavimo rodiklis. Iš tiesų - asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą terminą, yra pagrindinė teisė, kuri kyla iš pačios teisingumo sąvokos. Teisingumo Teismui viename šių metų liepos 16 d. sprendime teko pripažinti, kad nagrinėdamas bylą Pirmosios instancijos teismas viršijo teismo proceso trukmę, kurios teisės subjektas turi teisę pagrįstai tikėtis.

Šitaip teismui, kuris turi vystytis ir prisitaikyti prie naujų jo bylų nagrinėjimo sąlygų, mestas iššūkis. Būtina, kad Pirmosios instancijos teismas galėtų ir toliau išsamiai vykdyti jam tenkančią funkciją. Atsiveria du galimi keliai: pirmasis - radikaliai peržiūrėti pačią pirmąja instancija bylas nagrinėjančio Bendrijos teismo turimą savo sprendimų koncepciją. Pirmosios instancijos teismas galėtų juos padaryti kuo glaustesnius, neperteikdamas daugelio svarstymo etapų ir detaliai neatsakydamas į visus pateiktus argumentus. Mano nuomone, tokiu pasirinkimu bėgant nuo vilko būtų užšokta ant meškos. Nagrinėdamas sudėtingas sritis ir atsakydamas į svarbius iššūkius Pirmosios instancijos teismas savo legitimumą visada rėmė savo praktikos aiškumu, skaidrumu ir motyvavimu. Yra nepajudinamas įsitikinimas, kad teismo sprendime turi būti išnagrinėta teismui pateikta byla, kartu leidžiant bylos dalyviams - privatiems asmenims ar institucijoms - suprasti, sutikti ir prisitaikyti prie teisinio fono, kurį teismas pateikė vykdydamas savo užduotį aiškinti ir taikyti teisę.

Todėl reikia sukti kitu keliu: pertvarkyti teismų sistemą. Sutartyse numatytos dvi priemonės, galinčios tenkinti neatidėliotiną poreikį, kad Pirmosios instancijos teismas taptų toks produktyvus, kad būtų užtikrintas jo ilgaamžiškumas: padidinti jo teisėjų ir jiems dirbančio personalo skaičių arba įkurti naują specializuotą teismą konkrečioje srityje, kur Pirmosios instancijos teismas bylų nebenagrinėtų pirmąja instancija (kaip padaryta 2005 m. Europos viešosios tarnybos bylose). Tokia kompetencija galėtų būtų perduota intelektinės nuosavybės, visų pirma - prekių ženklų bylose.

Vis dėlto, kad ir koks kelias būtų pasirinktas, Pirmosios instancijos teismas nėra savo likimo kalvis. Sprendimą turi priimti politinės Europos Sąjungos institucijos: Taryba ir, jeigu įsigalios Lisabonos sutartis, Europos Parlamentas. Niekas neabejoja, jog šios institucijos, siekdamos, kad Europos Sąjunga laikytųsi teisinės valstybės principo, kurio viena pagrindinių garantijų ir yra geras teisingumo vykdymas, sureaguos į šio teismo paleistą pavojaus signalą ir bus pakankamai įžvalgios, kad jų priimamą sprendimą lemtų besikreipiančiųjų į teismą interesai.