Paieška

Hervé Cassagnabère gimė 1976 m. Bajonoje (Prancūzija), 1997 m. baigė Institut d’études politiques (IEP) de Bordeaux (Bordo politikos mokslų institutas, Prancūzija), 1999 m. – École des Hautes Études Commerciales (HEC Paris) (Paryžiaus aukštoji verslo mokykla, Prancūzija), o 2004 m. – École Nationale d’Administration (ENA, Paris et Strasbourg) (Nacionalinė administravimo mokykla (ENA, Paryžius ir Strasbūras, Prancūzija)).

2004 m. jis, Prancūzijos Valstybės Tarybos narys, savo karjerą joje pradėjo kaip teisėjas pranešėjas Teisminių ginčų skyriaus ketvirtojoje kolegijoje, kuriai priskirta nagrinėti, be kita ko, viešosios tarnybos ginčus.

2008–2010 m. H. Cassagnabère buvo Valstybės Tarybos deleguotas į Prancūzijos Ministro Pirmininko kabinetą, kur ėjo patarėjo kultūros klausimais pareigas. 2010 m. kultūros ministro įsakymu buvo paskirtas Nacionalinės viešojo administravimo įstaigos „Musée national Picasso – Paris“ generaliniu direktoriumi.

2012 m. pabaigoje eidamas Valstybės Tarybos teisėjo pranešėjo pareigas H. Cassagnabère buvo deleguotas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kaip teisės referentas aštuonerių metų laikotarpiui.

2020 m. jis grįžo į Valstybės Tarybą, kur ėjo mokestinius ir valstybinius ginčus nagrinėjančios kolegijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Jis taip pat buvo Valstybės Tarybos Vidaus reikalų skyriaus, atsakingo už teisinių nuomonių dėl vidaus reikalų, teisingumo ir kultūros ministerijų rengiamų įstatymų ir reglamentų projektų teikimą, narys.

H. Cassagnabère, be kita ko, buvo Commission française compétente en matière d’accès aux documents administratifs (CADA) (Susipažinimo su administraciniais dokumentais komisija, Prancūzija), Conseil supérieur de la propriété littéraire et artistique (Aukščiausioji literatūros ir meno nuosavybės taryba), kuri yra patariamoji Prancūzijos kultūros ministro institucija, pranešėjas, taip pat asociacijos „Forum des droits sur internet“ patarėjas teisės klausimais ir Bjarico (Prancūzija) savivaldybės tarybos deleguotasis narys.

Be teisminės ir administracinės karjeros, H. Cassagnabère buvo Instituts d’études politiques de Bordeaux et de Paris (Bordo ir Paryžiaus politikos mokslų institutai, Prancūzija) viešosios teisės docentas ir École de formation du Barreau de Paris (Paryžiaus advokatūros mokykla, Prancūzija) dėstytojas, taip pat Tryro Europos teisės akademijos (ERA, Vokietija) ir Institut de formation et de recherche des avocats aux conseils (Advokatų prie aukščiausiųjų teisminių institucijų mokymo institutas, Prancūzija) lektorius. Be to, jis prisidėjo prie Prancūzijos Valstybės Tarybos narių tęstinio mokymo Sąjungos teisės srityje.

Jis yra daugybės straipsnių Sąjungos teisės klausimais autorius.

2024 m. spalio 7 d. H. Cassagnabère buvo paskirtas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėju.

Inga Reine gimė 1975 m. Rygoje (Latvija), 1996 m. gavo Latvijas Universitātē (Latvijos universitetas) teisės diplomą, o 1998 m. – European Inter-University Centre for Human Rights and Democratisation (EIUC) (Europos tarpuniversitetinis žmogaus teisių ir demokratizacijos centras, Italija) magistro diplomą.

Ji pradėjo savo, kaip teisininkės, profesinę karjerą Latvijos žmogaus teisių biure (1995–1999 m.), paskui prisijungė prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ir dirbo patarėja misijose Kosove (1999–2002 m.) ir Juodkalnijoje (2002–2003 m.).

2003–2012 m. ėjo teisininkės pareigas Latvijos Užsienio reikalų ministerijoje ir buvo Vyriausybės atstovė tarptautinėse žmogaus teisių organizacijose. Be to, šiuo laikotarpiu ji buvo paskirta Europos Tarybos Žmogaus teisių vykdomojo komiteto (CDDH) nare.

2012 m. I. Reine buvo paskirta Latvijos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje Briuselyje skyriaus vedėja; šias pareigas ėjo iki 2015 m. Nuo 2012 m. iki 2016 m. buvo to skyriaus patarėja teisės klausimais.

2016 m. birželio 8 d. I. Reine buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja.

Tanja Pavelin gimė 1973 m. Zagrebe (Kroatija), 1996 m. Sveučilište u Zagrebu (Zagrebo universitetas, Kroatija) gavo teisės diplomą, o 2020 m. apgynė disertaciją.

Profesinę karjerą T. Pavelin pradėjo 1997 m. kaip teisėja stažuotoja Općinski sud u Zagrebu (Zagrebo municipalinis teismas, Kroatija) ir Županijski sud u Zagrebu (Zagrebo apygardos teismas, Kroatija). 1998 m. išlaikiusi advokatūros egzaminą, 1999 m. tapo teisės referente Općinski sud u Zagrebu. 2002 m. paskirta eiti teisėjos pareigas Općinski sud u Zlataru (Zlataro municipalinis teismas, Kroatija), vėliau 2008 m. pradėjo dirbti teisėja Općinski kazneni sud u Zagrebu (Zagrebo municipalinis baudžiamasis teismas, Kroatija).

2010–2011 m. ėjo vyresniosios teisės referentės pareigas Vrhovni sud Republike Hrvatske (Kroatijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), o kartu ir Državno sudbeno vijeće (Nacionalinė teismų taryba, Kroatija) sekretorės pareigas. 2011–2021 m. dirbo Županijski sud u Zagrebu skyriuose, atsakinguose už baudžiamąsias bylas ir su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu susijusias bylas, taip pat už karo nusikaltimų bylas. Tuo laikotarpiu T. Pavelin minėtame teisme ėjo ir skyriaus, atsakingo už Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos stebėseną, pirmininkės pareigas, taip pat pirmininkavo kolegijai, kuriai pavesta užtikrinti teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.

2021–2025 m. dirbo teisėja Visoki kazneni sud Republike Hrvatske (Kroatijos Respublikos apeliacinis baudžiamasis teismas). Tuo pačiu metu T. Pavelin užėmė šio teismo Teisėjų tarybos pirmininkės pareigas ir dalyvavo Ekspertų tarybos, atsakingos už Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų ir nutarimų vykdymą, veikloje, taip pat buvo Europos teisminio tinklo baudžiamosiose bylose kontaktinis asmuo. Be to, tuo laikotarpiu ji priklausė Vrhovni sud Republike Hrvatske teisėjų tarybai ir Kroatijos advokatų egzaminų komisijai.

2015–2024 m. T. Pavelin pirmininkavo Elektronikos inžinierių rūmų teismo drausmės kolegijai, o 2016–2024 m. – Civilinės statybos inžinierių rūmų teismo drausmės kolegijai. 2019–2024 m. ji taip pat buvo Kroatijos gydytojų rūmų garbės teismo pirmininko pavaduotoja.

Nuo 2023 iki 2025 m. T. Pavelin užsiėmė pedagogine veikla ir dėstė Effectus University of Applied Sciences (Taikomųjų mokslų universitetas Effectus, Kroatija) bei Sveučilište u Zagrebu teisės fakultete. Ji ir toliau skaito paskaitas Nacionalinėje teisėjų mokykloje, Kroatijos teisėjų akademijoje ir Europos teisėjų mokymo tinklo (ETMT) užsiėmimuose.

T. Pavelin parašė daug publikacijų ir knygų, be kita ko, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, Europos Sąjungos teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir žmogaus teisių srityse.

Nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. T. Pavelin yra Bendrojo Teismo teisėja.

Nina Półtorak gimė 1971 m. Lenkijoje, 1995 m. gavo Uniwersytet Jagielloński (Krokuvos Jogailos universitetas, Lenkija) teisės diplomą, o 2001 m. įgijo šio universiteto teisės mokslų daktarės laipsnį. 2011 m. jai buvo suteiktas habilituotosios teisės mokslų daktarės laipsnis. 2022 m. jai suteiktas valstybinis teisės mokslų profesorės vardas.

2000 m. N. Półtorak buvo priimta į Lenkijos advokatūrą; advokatės praktika vertėsi keliose advokatų kontorose (2000–2012 m.), specializavosi Lenkijos ir Europos teisės srityse ir atstovavo klientams aukščiausiosios instancijos teismuose. 2012 m. prisijungė prie Lenkijos teismų sistemos, ėjo teisėjos pareigas Wojewódzki Sąd Administracyjny w Krakowie (Krokuvos vaivadijos administracinis teismas), o 2014 m. buvo paskirta į Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija). 2013–2016 m. buvo paskirta Naczelny Sąd Administracyjny Europos teisės skyriaus pirmininke.

N. Półtorak taip pat plėtojo akademinę karjerą: nuo 1995 m. iki 2003 m. buvo Uniwersytet Jagielloński dėstytoja, nuo 2003 m. iki 2013 m. – Europos Sąjungos teisės katedros asocijuotoji dėstytoja, o nuo 2013 m. buvo Uniwersytet Jagielloński Europos Sąjungos teisės katedros profesorė; šiame universitete atliko mokslo tyrimus, dėstė, be kita ko, Europos Sąjungos konstitucinės ir administracinės teisės kursą, vadovavo magistro ir doktorantūros baigiamiesiems darbams. Be to, 2006-2016 m. buvo Uniwersytet Jagielloński pouniversitetinių Europos Sąjungos teisės studijų programų vadovė. Taip pat atliko teisinius tyrimus, 1998 m. buvo Oxford University (Oksfordo universitetas, Jungtinė Karalystė), o 2005 m. – Europos universiteto instituto Florencijoje (Italija) kviestinė dėstytoja (Visiting Scholar). Ji yra daugelio publikacijų Europos teisės srityje autorė.

2016 m. balandžio 13 d. N. Półtorak buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke, šias pareigas ji eina iki šiol.

Krisztián Kecsmár gimė 1975 m. Budapešte (Vengrija), studijavo teisę Paryžiaus XI Pietų universiteto (Prancūzija) Jean Monnet fakultete, kur 1998 m. gavo teisės diplomą, 1999 m. – tarptautinės teisės ir Europos teisės magistro diplomą, o 2000 m. – įmonių ir Europos Sąjungos teisės magistro diplomą.

K. Kecsmár pradėjo savo profesinę karjerą advokatų kontoroje Vengrijoje, kur dirbo nuo 2001 m. iki 2005 m.

2005 m. kaip pareigūnas prisijungė prie Europos Komisijos Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinio direktorato. 2009–2015 m., 2016 m. ir 2018–2021 m. šias funkcijas taip pat vykdė Konkurencijos generaliniame direktorate.

Nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. Europos Komisija delegavo K. Kecsmár į Vengrijos Teisingumo ministeriją kaip Europos reikalų ministro kabineto narį.

2016–2018 m. jis buvo paskirtas Vengrijos Teisingumo ministerijos valstybės sekretoriumi, atsakingu už tarptautinį ir europinį teisminį bendradarbiavimą.

2021 m. spalio 27 d. K. Kecsmár buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai jį išrinko kolegijos pirmininku ir šias pareigas jis eina iki šiol.

Krystyna Kowalik-Bańczyk gimė 1976 m. Gdanske (Lenkija), 1999 m. gavo Uniwersytet Gdański (Gdansko universitetas, Lenkija) teisės diplomą, o 2000 m. – Tulūzos socialinių mokslų universiteto (Prancūzija) išsamių studijų diplomą. Paskui studijavo Europos koledže Briugėje (Belgija) ir 2002 m. gavo Europos teisės magistro diplomą. 2004 m. Lenkijos Mokslų akademijoje apsigynė daktaro disertaciją ir įgijo teisės mokslų daktarės laipsnį.

Nuo 2002 m. iki 2010 m. K. Kowalik-Bańczyk dėstė Varšuvoje (Lenkija), Uniwersytet Warszawski (Varšuvos universitetas) Europos centre ir Wyższa Szkoła Prawa i Administracji (Teisės ir administravimo universitetas). Nuo 2006 m. iki 2014 m., be dėstymo veiklos, taip pat vykdė mokslo tyrimus ir buvo Lenkijos Mokslų akademijos Teisės studijų instituto docentė (2006 m.), vėliau – asocijuotoji profesorė (2014 m.). Be to, nuo 2010 m. iki 2016 m. dėstė tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę Politechnika Gdańska (Gdansko technikos universitetas, Lenkija) ir buvo kviestinė dėstytoja Prancūzijos Paryžiaus Panteono-Aso universitete ir Nicos Sophia-Antipolis universitete, taip pat Liuksemburgo universitete.

Ji yra daugelio publikacijų Europos teisės srityje autorė ir dalyvauja rengiant kelis teisinius leidinius, be kita ko, yra šių leidinių viena iš redaktorių.

2016 m. rugsėjo 19 d. K. Kowalik-Bańczyk buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja, o nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. dvi kadencijas iš eilės eina kolegijos pirmininkės pareigas.

Petra Škvařilová-Pelzl gimė 1975 m. Prahoje (Čekijos Respublika), baigė teisės studijas Čekijos Respublikoje ir Vokietijoje ir 1999 m. gavo Univerzita Karlova (Prahos Karolio universitetas, Čekijos Respublika) Magister iuris (summa cum laude) diplomą. Paskui pradėjo teisės doktorantūros studijas Universität Hamburg (Hamburgo universitetas, Vokietija), kur 2004 m. apgynė daktaro disertaciją (summa cum laude). 1995 m. taip pat gavo Státní jazyková škola (Prahos valstybinė kalbų mokykla, Čekijos Respublika) vertimo žodžiu (vokiečių kalba) diplomą.

1999 m. P. Škvařilová-Pelzl pradėjo savo profesinę karjerą Hamburgo universitete, eidama Komercinės teisės, jūrų teisės ir verslo teisės katedros mokslo darbuotojos pareigas; paskui sėkmingai išlaikė Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) organizuotą konkursą Čekijos teisininkams įdarbinti Sąjungos institucijose. Taigi ji tapo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Bibliotekos, tyrimų ir dokumentacijos generalinio direktorato pareigūne, o nuo 2004 m. iki 2019 m. buvo šio Teismo teisininkė-administratorė. 2010–2016 m. ėjo šias pareigas prie generalinio direktoriaus. Vėliau, nuo 2017 m. iki 2018 m., buvo teisės referentė Teisingumo Teismo teisėjos Maria Berger kabinete.

P. Škvařilová-Pelzl yra publikacijų autorė, be kita ko, Sąjungos teisės ir lyginamosios teisės srityse; taip pat dėstė Univerzita Karlova, jame yra ir Europos Sąjungos teisės doktorantūros egzaminų komisijos narė; be to, dėstė Verwaltungsakademie des Bundes (Federalinės viešosios tarnybos akademija, Austrija) Vienoje. P. Škvařilová-Pelzl dalyvavo daugelyje seminarų ir konferencijų, taip pat kas dvejus metus vykstančiame čekų ir vokiečių teisės festivalyje.

2019 m. rugsėjo 26 d. P. Škvařilová-Pelzl paskirta Bendrojo Teismo teisėja, o nuo 2024 m. spalio 10 d. yra šio teismo kolegijos pirmininkė.

Geert De Baere gimė 1979 m. Antverpene (Belgija), 2002 m. gavo Universiteit Antwerpen (Antverpeno universitetas, Belgija) teisės diplomą, o 2003 m. – University of Cambridge (Kembridžo universitetas, Jungtinė Karalystė) King’s College Master of Laws diplomą. Studijavo doktorantūrą Kembridžo King’s koledže ir 2007 m. apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją. Doktorantūros studijų metu buvo kviestinis tyrinėtojas Columbia University (Kolumbijos universitetas, Jungtinės Valstijos) Teisės fakultete (2005 m.).

Tapęs teisės mokslų daktaru prisijungė prie Universiteit Antwerpen – nuo 2007 m. iki 2009 m. šiame universitete buvo asocijuotasis podoktorantūros tyrėjas.

2009 m. prisijungė prie Katholieke Universiteit Leuven (KUL, Leveno katalikiškasis universitetas, Belgija), buvo Europos Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės kviestinis dėstytojas, nuo 2010 m. iki 2014 m. – dėstytojas, o nuo 2015 m. – pagrindinis dėstytojas.

Nuo 2007 m. iki 2009 m. G. De Baere ėjo teisės referento pareigas Teisingumo Teismo generalinės advokatės Eleanor Sharpston kabinete, paskui, nuo 2016 m. iki 2017 m., – teisėjos Alexandra (Sacha) Prechal kabinete.

2017 m. spalio 4 d. G. De Baere buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, o nuo 2021 m. spalio 8 d. iki 2022 m. rugsėjo 19 d. buvo kolegijos pirmininkas. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai jį vėl išrinko šio Teismo kolegijos pirmininku ir šias pareigas jis eina iki šiol.

Ion Gâlea gimė 1978 m. Iaşi (Rumunija), 2000 m. gavo Universitatea din București (Bukarešto universitetas, Rumunija) teisės diplomą ir Paryžiaus I Panteono-Sorbonos universiteto (Prancūzija) Europos teisės magistro diplomą pagal Prancūzijos ir Rumunijos Teisės kolegijos Europos studijų programą, organizuojamą bendradarbiaujant su Universitatea din București. 2002 m. gavo Școala Națională de Studii Politice și Administrative (Nacionalinė politikos ir administravimo studijų mokykla, Rumunija) tarptautinių santykių magistro diplomą. Paskui studijavo Karl-Franzens-Universität Graz (Graco universitetas, Austrija), kur 2006 m. gavo Europos studijų magistro diplomą. Grįžęs į Rumuniją pradėjo doktorantūros studijas Universitatea din București ir 2008 m. apsigynė daktaro disertaciją.

I. Gâlea pradėjo savo profesinę karjerą Rumunijos Užsienio reikalų ministerijoje, kur nuo 2000 m. iki 2002 m. ėjo diplomatinio atašė pareigas Tarptautinės teisės ir sutarčių direktorate, o 2002–2007 m. buvo Bendrijos teisės tarnybos vadovas. 2007–2009 m. dirbdamas notaru teikė viešojo intereso paslaugas.

Grįžęs į Užsienio reikalų ministeriją I. Gâlea buvo paskirtas Sąjungos teisės direktorato ekspertu, o nuo 2009 m. iki 2010 m. ėjo šio direktorato direktoriaus pareigas. Paskui buvo paskirtas Teisės reikalų generaliniu direktoriumi ir šias pareigas ėjo 2010–2016 m.

Nuo 2016 m. iki 2020 m. buvo Rumunijos ambasadorius Bulgarijoje, paskui, 2021 m., tapo Užsienio reikalų ministerijos Europos dvišalių santykių ir regioninio bendradarbiavimo departamento generaliniu direktoriumi.

Be to, I. Gâlea dėstė teisę Universitatea din București: nuo 2002 m. iki 2012 m. buvo šio universiteto mokslinis padėjėjas, 2012–2016 m. – lektorius, o 2016–2021 m. – dėstytojas. 2021 m. buvo paskirtas šio universiteto profesoriumi.

Be to, 2010 m. kaip kviestinis dėstytojas dėstė Hayastani divanagitakan dprots’ (Armėnijos diplomatinė akademija), 2009–2015 m. – Institutul Diplomatic Român (Rumunijos diplomatinis institutas), o 2015 m. – Universidade da Coruñ (La Korunjos universitetas, Ispanija).

Jis yra daugelio publikacijų teisės srityje autorius.

2021 m. spalio 27 d. I. Gâlea buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai išrinko jį kolegijos pirmininku, šias pareigas jis eina iki šiol.

Suzanne Kingston gimė 1977 m. Dubline (Airija), 1998 m. gavo University of Oxford (Oksfordo universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės diplomą, o 2000 m. įgijo Universiteit Leiden (Leideno universitetas, Nyderlandai) teisės magistro laipsnį. Šiame universitete pradėjo teisės doktorantūros studijas ir 2009 m. apsigynė daktaro disertaciją.

1998 m. kaip Barrister buvo priimta į Londono (Jungtinė Karalystė) Honourable Society of Gray’s Inn. 2002 m. kaip advokatė prisijungė prie tarptautinės advokatų kontoros Briuselyje ir vertėsi advokato praktika iki 2004 m.

Vėliau S. Kingston pradėjo dirbti Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, generalinio advokato Leendert Geelhoed kabinete, kur 2004–2006 m. ėjo teisės referentės pareigas.

2007 m. S. Kingston kaip Barrister buvo priimta į Dublino (Airija) Honourable Society of King’s Inns. Nuo 2007 m. Airijos advokatūroje vertėsi baristerės praktika, vėliau tapo Senior Counsel.

Be to, nuo 2007 m. iki 2015 m. S. Kingston buvo teisės kurso University College Dublin (Dublino universiteto koledžas, Airija) dėstytoja, o nuo 2015 m. – profesorė. Per savo akademinę karjerą taip pat dėstė kituose universitetuose, be kita ko, Columbia University (Kolumbijos universitetas, Jungtinės Valstijos), Cambridge University (Kembridžo universitetas, Jungtinė Karalystė), Universiteit Leiden ir Osgoode Hall Law School of York University in Toronto (Toronto Jorko universiteto Osgoode Hall teisės mokykla, Kanada). Ji yra daugelio publikacijų Sąjungos teisės srityje autorė.

2022 m. sausio 13 d. S. Kingston buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke, šias pareigas ji eina iki šiol.

Saulius Lukas Kalėda gimė 1976 m. Krokuvoje (Lenkija), 1999 m. gavo Vilniaus universiteto teisės diplomą, 2000 m. – Universität Bonn (Bonos universitetas, Vokietija) Zentrum für Europäische Integrationsforschung magistro diplomą, o 2002 m. apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją Uniwersytet Jagielloński (Krokuvos Jogailos universitetas, Lenkija).

1998 m. S. Kalėda pradėjo savo profesinę karjerą eidamas teisininko pareigas Draudimo priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos. 2002–2003 m. derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą metu ėjo vyresniojo specialisto pareigas Europos teisės departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2003–2004 m. dirbo teisininku Europos Komisijos Vidaus rinkos generaliniame direktorate.

2004–2013 m. S. Kalėda ėjo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisės referento pareigas teisėjo Vileno Vadapalo kabinete, paskui – teisėjo Egidijaus Bieliūno kabinete. Nuo 2013 m. dirbo Teisingumo Teismo generalinio advokato Maciej Szpunar teisės referentu. 2017–2023 m. buvo Europos Komisijos Teisės tarnybos narys, atstovavo Komisijai daugelyje bylų, nagrinėtų Sąjungos teismuose.

Be to, S. Kalėda vykdo akademinę veiklą. 2002–2003 m. ir 2011 m. dėstė Vilniaus universitete. Nuo 2013 m. dėsto Uniwersytet Jagielloński. Jis yra daugelio publikacijų Sąjungos institucinės ir proceso teisės srityse autorius.

2023 m. rugsėjo 27 d. S. Kalėda buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai išrinko jį kolegijos pirmininku, šias pareigas jis eina iki šiol.

Miguel Sampol Pucurull gimė 1974 m. Barselonoje (Ispanija), 1997 m. gavo Universidad Pontificia Comillas – ICADE (Komiljaso popiežiškasis universitetas, Ispanija) teisės diplomą, o 1998 m. – šio universiteto verslo vadybos diplomą.

M. Sampol Pucurull pradėjo savo karjerą eidamas abogado del Estado pareigas: nuo 2002 m. iki 2005 m. atstovavo valstybei Ispanijos teismuose, o 2005 m. prisijungė prie Ispanijos Kultūros ministerijos Teisės tarnybos (iki 2006 m.). Nuo 2006 m. iki 2007 m. dirbo Ispanijos Užsienio reikalų ministerijos Teisės tarnyboje, buvo atsakingas už klausimus, susijusius su Europos Sąjungos Teisingumo Teismu.

Nuo 2007 m. iki 2014 m. M. Sampol Pucurull buvo Ispanijos atstovybės Europos Sąjungoje abogado del Estado patarėjas teisės klausimais. 2014 m. pradėjo dirbti Ispanijos Teisingumo ministerijoje, ėjo Abogacía General del Estado (Valstybės teisės taryba) generalinio direktoriaus pavaduotojo Europos Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės klausimais pareigas. Iki 2019 m. Ispanijos Užsienio reikalų ir bendradarbiavimo ministerijoje ėjo abogado del Estado-Jefe valstybės teisės tarnyboje, atsakingo už bylas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, pareigas. Per šį laikotarpį taip pat buvo kelių valstybės įmonių valdybos narys, o praktikuojamoje teisės srityje paskelbė daug teisinių publikacijų.

2019 m. rugsėjo 26 d. M. Sampol Pucurull buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju. 2025 m. rugsėjo 16 d. kolegos teisėjai išrinko jį kolegijos pirmininku, šias pareigas jis eina iki šiol.

Jesper Svenningsen gimė 1966 m. Aalborg (Danija), studijavo Aarhus Universitet (Orhuso universitetas, Danija) ir 1989 m. gavo šio universiteto juridisk kandidateksamen (teisės studijų diplomą).

Baigęs studijas pradėjo savo profesinę karjerą kaip advokatas stažuotojas Kammeradvokaten (advokatų kontora, veikianti kaip Danijos vyriausybės patarėja teisės klausimais, Kopenhaga), paskui tapo Teisingumo Teismo generalinio advokato Claus Gulmann teisės referentu (1991–1993 m.). Nuo 1993 m. iki 1995 m. vėl dirbo Kammeradvokaten, per šį laikotarpį buvo pripažintas advokatu Danijoje, jam taip pat pripažinta teisė kreiptis į Landsret (Apeliacinis teismas, Danija). Tuo metu taip pat dėstė Sąjungos teisę Københavns Universitet (Kopenhagos universitetas, Danija).

1995–1999 m. J. Svenningsen buvo Europos viešojo administravimo instituto (IEAP) Liuksemburge docentas, vėliau ėjo direktoriaus pareigas, išskyrus 1997 m., kai dirbo Danijos advokatų kontoroje Briuselyje. 1999 m. prisijungė prie Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijos Teisės tarnybos, o 2000 m. – prie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kaip teisininkas-lingvistas. Be šių pareigų, 2003 m. jis buvo paskirtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju tapusio C. Gulmann teisės referentu. Nuo 2006 m. iki 2013 m. buvo Teisingumo Teismo teisėjo Lars Bay Larsen teisės referentas.

2013 m. spalio 7 d. J. Svenningsen buvo paskirtas Tarnautojų teismo teisėju ir šias pareigas ėjo iki šio teismo panaikinimo 2016 m. rugsėjo 1 d. 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo paskirtas Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėju; 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai jį išrinko kolegijos pirmininku.

Maria José Costeira gimė 1967 m. Porte (Portugalija), 1991 m. gavo Universidade de Coimbra (Koimbros universitetas, Portugalija) teisės diplomą, o 2001 m. baigė pouniversitetines intelektinės nuosavybės teisės studijas Universidade de Lisboa (Lisabonos universitetas, Portugalija) Teisės fakultete.

1991–1992 m. buvo advokatė stažuotoja Koimbros(Portugalija) advokatūroje, 1992 m. kaip stažuotoja prisijungė prie Centro de Estudos Judiciários (Nacionalinė teisėjų mokykla, Portugalija). 1995 m. buvo paskirta Tribunal Judicial da Comarca de Cascais (Kaskaiso pirmosios instancijos teismas, Portugalija), 1995–1997 m. – Tribunal Judicial da Comarca de Ferreira do Zêzere (Ferreira do Zêzere pirmosios instancijos teismas, Portugalija) ir Tribunal da Pequena Instância Criminal de Lisboa (Lisabonos baudžiamasis teismas, Portugalija), 1999–2016 m. – Tribunal do Comércio da Comarca de Lisboa (Lisabonos komercinis teismas, Portugalija), o 2016 m. – Tribunal da Relação de Coimbra (Koimbros apeliacinis teismas, Portugalija) teisėja. Jos, kaip teisėjos, veikla neapsiribojo bylų nagrinėjimu, bet taip pat pasižymėjo tuo, kad ji atstovavo teisėjams, dalyvaudama Portugalijos teisėjų asociacijos veikloje; iš pradžių (2012–2015 m.) buvo šios asociacijos generalinė sekretorė, paskui – pirmininkė (iki 2016 m.).

Nuo 2003 m. M. Costeira, kaip kviestinė dėstytoja, dėstė pramoninės nuosavybės teisę, konkurencijos teisę ir komercinę teisę Universidade de Lisboa, Universidade de Coimbra, Universidade Nova de Lisboa (Lisabonos naujasis universitetas, Portugalija), Universidade Católica Portuguesa (Portugalijos katalikų universitetas, Portugalija) teisės fakultetuose, taip pat Escola de Direito da Universidade do Minho (Minho universiteto teisės mokykla, Portugalija) ir Centro de Estudos Judiciários.

2016 m. rugsėjo 19 d. M. Costeira buvo paskirta Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėja; 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke.

Laurent Truchot gimė 1962 m. Paryžiuje (Prancūzija), studijavo Paryžiaus politikos mokslų institute (Prancūzija) ir 1984 m. gavo šio instituto diplomą. Nuo 1986 m. iki 1988 m. studijavo Nacionalinėje teisėjų mokykloje (Bordo, Prancūzija).

L. Truchot profesinė karjera prasidėjo Marselio pirmosios instancijos teisme (Prancūzija), kuriame nuo 1988 m. iki 1990 m. jis ėjo teisėjo pareigas. Paskui prisijungė prie Prancūzijos Teisingumo ministerijos Civilinių bylų ir valstybės antspaudo departamento, kur dirbo magistratu. Nuo 1992 m. iki 1994 m. ėjo Prancūzijos Ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijos Konkurencijos, vartotojų apsaugos ir kovos su sukčiavimu generalinio direktorato skyriaus vadovo pavaduotojo, vėliau – skyriaus vadovo pareigas. 1994 m. buvo paskirtas Prancūzijos Teisingumo ministro patarėju techniniais klausimais (iki 1995 m.), paskui – Nimo pirmosios instancijos teismo (Prancūzija) teisėju; šiame teisme posėdžiavo 1995–1996 m.

1996 m. L. Truchot prisijungė prie Teisingumo Teismo ir iki 2001 m. dirbo teisės referentu generalinio advokato Philippe Léger kabinete. Paskui prisijungė prie Prancūzijos Kasacinio teismo, kur 2001–2007 m. buvo teisėjas patarėjas.

2007–2013 m. buvo Bendrojo Teismo teisėjas, o 2010–2013 m. – kolegijos pirmininkas.

Grįžęs į Prancūziją 2013 m. jis buvo paskirtas Kasacinio teismo teisėju ir šias pareigas ėjo iki 2019 m.

2019 m. rugsėjo 26 d. L. Truchot antrą kartą paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, o nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. išrinktas kolegijos pirmininku.

Ricardo da Silva Passos gimė 1953 m. Lisabonoje (Portugalija), 1975 m. gavo Universidade Clássica de Lisboa (Lisabonos klasikinis universitetas, Portugalija) teisės diplomą, o 1978 m. – Strasbūro universiteto (Prancūzija) išsamių studijų diplomą. Paskui tęsė studijas Harvard University (Harvardo universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos), kur 1984 m. gavo Master of Laws diplomą.

1975 m. R. da Silva Passos vienus metus ėjo Respublikos prokuroro prie Tribunal Judicial da Comarca de Cascais (Kaskaiso pirmosios instancijos teismas, Portugalija) įgaliotinio (subdelegado) pareigas; 1978 m. prisijungė prie Europos žmogaus teisių komisijos (Europos Taryba, Strasbūras, Prancūzija), kur iki 1986 m. dirbo teisininku. 1986 m. prisijungė prie Teisingumo Teismo kaip teisės referentas teisėjo José Carlos de Carvalho Moitinho de Almeida kabinete.

1988–1999 m. buvo paskirtas Europos Parlamento Teisės ir piliečių teisių komisijos sekretoriato skyriaus vadovu; 1999–2010 m. buvo Europos Parlamento Teisės tarnybos skyriaus vadovas. Vėliau toje pačioje tarnyboje vadovavo Institucinių ir parlamentinių reikalų komitetui (2010–2016 m.). 2002 m. tapo Konvento dėl Europos ateities sekretoriato nariu.

2016 m. rugsėjo 19 d. R. da Silva Passos buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju, o 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai jį išrinko kolegijos pirmininku.

Anna Marcoulli gimė 1974 m. Nikosijoje (Kipras), 1995 m. gavo University of East Anglia (Rytų Anglijos universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės diplomą, o 1996 m. – University of Bristol (Bristolio universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės magistro diplomą.

1997 m. buvo priimta į Kipro advokatūrą, 1998–2008 m. buvo Kipro Respublikos teisės tarnybos Europos Sąjungos teisės skyriaus narė.

2005 m. prisijungė prie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo kaip nacionalinė ekspertė, deleguota į Tyrimų ir dokumentacijos direktoratą; šias pareigas ėjo iki 2007 m. Paskui, nuo 2008 m. iki 2016 m., buvo Europos Komisijos teisės tarnybos narė. 2012 m. dalyvavo vadovaujant Kipro pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai darbams ir ėjo teisės patarėjos pareigas.

2016 m. balandžio 13 d. A. Marcoulli buvo paskirta Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėja. 2019 m. rugsėjo 30 d. kolegos teisėjai išrinko ją kolegijos pirmininke, šias pareigas ji eina iki šiol.

Francesco Bestagno gimė 1966 m. Genujoje (Italija), 1989 m. gavo Università cattolica del Sacro Cuore (Katalikiškasis Šventosios Širdies universitetas Milanas, Italija) teisės diplomą, o 1995 m. Università commerciale Bocconi (Bocconi universitetas, Milanas, bendradarbiaujantis su Turino ir Bergamo universitetais, Italija) įgijo tarptautinės ekonomikos teisės daktaro laipsnį. 1997 m. baigė podoktorantūrą Ženevos universitete (Šveicarija).

F. Bestagno savo akademinę karjerą pradėjo 1997 m. kaip tarptautinės teisės tyrėjas Katalikiškajame Šventosios Širdies universitete, kur nuo 2000 iki 2002 m. dėstė tarptautinę teisę ir Europos Sąjungos teisę. 2002 m. tapo šių disciplinų docentu. 2006 m. buvo paskirtas šio universiteto Teisės fakulteto Europos Sąjungos teisės profesoriumi, šias pareigas ėjo iki 2020 m., o 2016–2020 m. taip pat vadovavo šio universiteto Tarptautinių studijų institutui. Šiuo metu jis yra Katalikiškojo Šventosios Širdies universiteto Teisės doktorantūros mokyklos profesorių komiteto narys.

Be akademinės veiklos, 1992 m. F. Bestagno tapo Brešos (Italija) advokatūros nariu ir iki 2020 m. buvo nepriklausomas teisės patarėjas Europos Sąjungos teisės, pagrindinių teisių, muitų teisės ir tarptautinės prekybos teisės klausimais. 2017 ir 2019 m. kaip teisės ekspertas Vatikano (Šventojo Sosto) vardu dalyvavo Europos Tarybos diplomatinėse konferencijose.

2020–2025 m. buvo vyresnysis patarėjas teisės klausimais ir Teisės tarnybos vadovas Italijos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje Briuselyje (Belgija), kur 2021–2022 m. taip pat buvo atsakingas už pažeidimų nagrinėjimo procedūrų skyrių.

F. Bestagno yra daugybės leidinių Europos Sąjungos teisės, pagrindinių teisių ir tarptautinės prekybos teisės srityse autorius, tarp kurių ir du universitetiniai vadovėliai apie Europos Sąjungos institucijas ir teisės šaltinius, taip pat apie Sąjungos vidaus rinką.

2025 m. rugsėjo 15 d. F. Bestagno paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Damjan Kukovec gimė 1977 m. Liublianoje (Slovėnija), 2001 m. gavo Univerza v Ljubljani (Liublianos universitetas, Slovėnija) Teisės fakulteto teisės diplomą, o 2002 m. įgijo Harvard Law School (Harvardo universiteto Teisės mokykla, Jungtinės Valstijos) teisės magistro laipsnį. Paskui šiame universitete pradėjo doktorantūros studijas ir 2015 m. apsigynė daktaro disertaciją.

2002 m. pradėjo savo profesinę karjerą Višje sodišče v Ljubljani (Liublianos apeliacinis teismas, Slovėnija), kur ėjo teisininko pareigas iki 2004 m. 2004 m. prisijungė prie Specialiojo teismo Siera Leonei (Fritaunas, Siera Leonė) ir Ustavno sodišče (Konstitucinis teismas, Slovėnija).

2005 m. D. Kukovec pradėjo dirbti teisininku Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, o 2006–2018 m. prisijungė prie Europos Komisijos Teisės tarnybos. 2006 m. taip pat buvo priimtas į Slovėnijos advokatūrą.

Tuo pat metu D. Kukovec plėtojo akademinę karjerą, ypač Europos teisės srityje. 2011–2013 m. dėstė teisę Harvard Law School ir šios teisės mokyklos Institute for Global Law and Policy (Pasaulio teisės ir politikos institutas). Vėliau dėstė keliuose teisės universitetuose visame pasaulyje, be kita ko, FGV Direito Rio, Rio de Janeiro (Getulio Vargas fondo Teisės fakultetas, Rio de Žaneiras, Brazilija) (2014 m.), University of Kent's Brussels School of International Studies (Kento universiteto Brussels School of International Studies, Belgija) (2016 m.), Europos universitetiniame institute Florencijoje (Italija) (2016 m. ir 2017 m.) ir Univerza v Ljubljani (2018–2020 m.). Nuo 2018 m. D. Kukovec taip pat yra Londono Middlesex University (Midlesekso universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės kurso dėstytojas.

D. Kukovec yra University College London (Londono universiteto koledžas, Jungtinė Karalystė) Teisės fakulteto ir Londono universiteto City Law School (Jungtinė Karalystė) garbės profesorius, Harvardo universiteto afilijuotasis mokslininkas (affiliated fellow); šiuo metu jis yra Rijksuniversiteit Groningen (Groningeno universitetas, Nyderlandai) kviestinis profesorius.

D. Kukovec yra daugelio publikacijų Europos Sąjungos teisės srityje autorius. Universitetai visame pasaulyje jį nuolat kviečia skaityti pranešimus.

2022 m. sausio 13 d. D. Kukovec buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.

Danutė Jočienė gimė 1970 m. Akmenėje, 1994 m. gavo Vilniaus universiteto teisės diplomą, o 1999 m. tame pačiame universitete apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją.

1997 m. ji pradėjo savo profesinę karjerą Europos teisės departamente prie Lietuvos Respublikos vyriausybės kaip Sąjungos teisės ir Europos žmogaus teisių konvencijos ekspertė; šias pareigas ėjo iki 2001 m. 2002–2004 m. buvo Lietuvos vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitete. Be to, 2003–2004 m. ji kaip ekspertė atstovavo Lietuvos Respublikai Europos Tarybos Žmogaus teisių iniciatyviniame komitete ir Žmogaus teisių apsaugos procedūrų tobulinimo ekspertų komitete Strasbūre.

2004 m. D. Jočienė buvo paskirta Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja ir šias pareigas ėjo devynerius metus iki 2013 m., o 2011–2013 m. laikotarpiu buvo II skyriaus pirmininko pavaduotoja. Grįžusi į gimtąją šalį, 2014 m. ji buvo paskirta į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jame dirbo iki 2023 m., iš pradžių teisėja, o nuo 2021 m. buvo šio teismo pirmininkė. 2023–2025 m. ji dirbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Tuo pačiu laikotarpiu D. Jočienė taip pat buvo Nuolatinio arbitražo teismo narė. 2015–2025 m. ji buvo Europos Žmogaus Teisių Teismo ad hoc teisėja.

Didelę savo profesinės veiklos dalį D. Jočienė taip pat skiria švietimui ir mokslo tyrimams, ji yra daugelio teisinių publikacijų, be kita ko, žmogaus teisių srityje, autorė. 1999–2004 m. ji buvo Vilniaus universiteto teisės fakulteto asistentė, docentė ir prodekanė. Nuo 2014 m. ji yra Mykolo Romerio universiteto teisės mokyklos profesorė.

2021–2025 m. D. Jočienė buvo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo periodinio leidinio „Konstitucinė jurisprudencija“ vyriausioji redaktorė ir valdybos narė.

2025 m. birželio 16 d. D. Jočienė buvo paskirta Bendrojo Teismo teisėja.

Raphaël Meyer gimė 1979 m. Ciuriche (Šveicarija), 2001 m. gavo Université Panthéon-Assas (Panteono-Aso universitetas, Prancūzija) Anglijos teisės magistro ir University of Oxford (Oksfordo universitetas, Jungtinė Karalystė) teisės mokslų diplomus, o 2002 m. įgijo Université Panthéon-Assas Europos Sąjungos teisės magistro laipsnį. R. Meyer studijas tęsė Collège d’Europe (Europos koledžas, Belgija), kur 2003 m. suteiktas Europos teisės magistro laipsnis. 2004 m. jis gavo École de formation du barreau de Paris (Paryžiaus advokatūros mokykla, Prancūzija) teisės verstis advokato veikla liudijimą ir Institut de droit public des affaires de l’université Paris-Sud 11 (Paryžiaus XI Pietų universiteto Viešosios teisės institutas, Prancūzija) diplomą.

R. Meyer pradėjo savo profesinę karjerą Paryžiaus advokatūroje, kur 2005–2007 m. dirbo kaip advokatas. 2008–2012 m. jis ėjo administratoriaus pareigas Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucijoje Briuselyje (Belgija).

2012 m. R. Meyer pradėjo dirbti Europos Sąjungos Teisingumo Teisme kaip administratorius Tyrimų ir dokumentacijos direktorate. 2014 m. perėjo dirbti į Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą kaip teisės referentas Pirmininko Marc Jaeger kabinete.

2016–2024 m. ėjo patarėjo teisės klausimais pareigas Europos Sąjungos Tarybos Teisės tarnyboje, kur paeiliui dirbo institucinių klausimų, tarnybos nuostatų, bylinėjimosi (2016–2020 m.), teisingumo ir vidaus reikalų (2020–2024 m.) grupėse, o 2024 m. kaip vyriausiasis patarėjas teisės klausimais – užimtumo, socialinių reikalų, švietimo, žemės ūkio, žuvininkystės grupėje.

Eidamas pareigas Europos Sąjungos Taryboje R. Meyer taip pat dėstė Université de Lorraine (Lotaringijos universitetas, Prancūzija).

2024 m. spalio 7 d. R. Meyer buvo paskirtas Bendrojo Teismo teisėju.