TEISINGUMO TEISMO JURISPRUDENCIJA, SUSIJUSI SU LAISVE TEIKTI PASLAUGAS (KODIFIKUOTA 2011 M. DIREKTYVA)

Paskelbęs 1998 m. Sprendimą Kohll, po kurio laiko Teisingumo Teismas patikslino savo jurisprudenciją dėl tų atvejų, kai asmuo nusprendžia gydytis kitoje valstybėje narėje remdamasis ne 1971 m. reglamentu, bet laisve teikti paslaugas. Šie patikslinimai susiję tik su planiniu gydymu (ambulatoriniu arba stacionariniu), o ne su skubia medicinos pagalba (nenumatytas gydymas).

Planinis ambulatorinis gydymas ne stacionaro sąlygomis

Vadovaudamasis Sprendimu Kohll, Teisingumo Teismas pripažino, kad nereikia gauti išankstinio leidimo kai siekiama ambulatorinio gydymo ne stacionaro sąlygomis, kurį kitoje valstybėje narėje teikia paslaugų teikėjai, kurie nėra sudarę sutarčių su ligonių kasomis (2003 m. gegužės 13 d., Müller-Fauré ir Van Riet, C-385/99). Be to, valstybės narės negali terminės terapijos užsienyje išlaidų apmokėjimo sieti su sąlyga, kad turi būti daug didesnė tikimybė, jog šis gydymas užsienyje bus sėkmingas (2004 m. kovo 18 d., Leichtle, C-8/02).
Valstybės narės taip pat turi savo nacionalinės teisės aktuose numatyti, kad draustiems asmenims gali būti kompensuojamos kitose valstybėse narėse atliktų laboratorinių tyrimų ir analizės išlaidos (2011 m. sausio 27 d., Komisija / Liuksemburgas, C-490/09). Be to, valstybės narės negali numatyti, kad užsienyje suteikto ambulatorinio gydymo išlaidos apmokamos tik tuo išimtiniu atveju, kai nacionalinėje sveikatos sistemoje nėra draustam pacientui tinkamo gydymo (2011 m. spalio 27 d., Komisija / Portugalija, C-255/09).

Teisingumo Teismas vis dėlto pripažino, kad valstybės narės gali kitoje valstybėje narėje suteikto ambulatorinio gydymo išlaidų kompensavimą sieti su reikalavimu gauti išankstinį leidimą, kai šiam gydymui naudojama sudėtinga medicinos įranga (pavyzdžiui, IRM, TEP-SCAN). Turint omenyje, kad tai yra labai brangiai kainuojanti įranga, tokios įrangos naudojimas, kaip ir ligoninės paslaugos, turi būti planuojamas siekiant visoje valstybės teritorijoje užtikrinti racionalaus, stabilaus, subalansuoto ir prieinamo gydymo pasiūlą ir, kiek įmanoma, išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių švaistymo. Taigi reikalavimas gauti išankstinį leidimą, susijusį su tokiu gydymu, yra pateisinamas laisvės teikti paslaugas apribojimas (2010 m. spalio 5 d., Komisija / Prancūzija, C-512/08).

Planinis stacionarinis gydymas

Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kitaip nei ambulatorinio gydymo ne stacionaro sąlygomis atveju (žr. pirmesnį puslapį), reikalavimą gauti išankstinį leidimą siekiant stacionarinio gydymo gali pateisinti būtinybė užtikrinti, kad atitinkamos valstybės narės teritorijoje būtų pakankamos ir nuolat prieinamos įvairios ir subalansuotos kokybiškos medicininės priežiūros paslaugos, veiksmingai riboti išlaidas ir kiek įmanoma užkirsti kelią finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių švaistymui. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad išankstinio leidimo suteikimo sąlygos turi būti pagrįstos, nediskriminacinės ir proporcingos (2001 m. liepos 12 d., Smits ir Peerboms, C-157/99). Vadinasi, siekiant planinio stacionarinio gydymo ir toliau būtina gauti išankstinį leidimą, nesvarbu, ar prašoma jo išlaidas padengti pagal gydymo valstybėje galiojančias kainas (2004 ir 2009 m. reglamentai) ar pagal paciento valstybėje galiojančias kainas (2011 m. direktyva).

Galima atsisakyti išduoti išankstinį leidimą, jei paciento valstybėje egzistuoja toks pats arba tokio paties veiksmingumo kaip užsienyje gydymas ir jei šis gydymas gali būti laiku suteiktas paciento valstybėje. Šiuo tikslu nacionalinės institucijos turi atsižvelgti į paciento sveikatos būklę, jo ligos istoriją, tikėtinus ligos pokyčius, taip pat skausmo dydį ir negalios pobūdį (2003 m. gegužės 13 d., Müller-Fauré ir Van Riet, C-385/99).
Valstybė narė negali stacionarinio gydymo išlaidų kompensavimo sieti nei su tam tikromis asmenų kategorijomis (pavyzdžiui, vaikais), nei su tuo, ar gydymą teikianti ligoninė yra vieša, ar privati. Iš tikrųjų, numačius pernelyg daug atvejų, kai stacionarinio gydymo išlaidų kompensavimas neįmanomas, būtų pažeidžiama Sąjungos teisė, nes tai atgrasytų pacientus, net jiems sudarytų kliūtis, stacionariai gydytis kitose valstybėse narėse (2007 m. balandžio 17 d., Stamatelaki, C-444/05).

Galiausiai, jei stacionarinio gydymo valstybėje galiojančios kainos yra mažesnės nei paciento valstybėje, pastarasis turi teisę į papildomą kompensaciją, lygią šių dviejų kainų skirtumui („diferencinis priedas") (2001 m. liepos 12 d., Vanbraekel ir kt., C-368/98).